Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys D. A., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Lemora“, V. O. K., M. P., A. P., atstovaujama įstatyminės atstovės I. B., antstoliai R. K., I. G., A. S., D. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas K. P. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, kuriuo prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą ir bankroto administratore paskirti MB „Precedentas“.

2. Pareiškime nurodė, kad pareiškimo teismui padavimo dieną jo bendra skola kreditoriams sudaro apie 102 163,20 Eur – 40 860,84 Eur skola UAB „Lemora“, 13 680 Eur skola A. P., 12 000 Eur skola D. A., 558,71 Eur skola Valstybinei mokesčių inspekcijai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), 8 887,06 Eur skola M. P., 22 933,80 Eur skola V. O. K., 3 242,79 Eur įsiskolinimas antstoliams, kurie vykdo išieškojimus. Nurodytos sumos gali būti tikslinamos dėl priskaičiuotų palūkanų ir vykdymo išlaidų. Iki 2008 m. sėkmingai dirbo įmonėje UAB „Ampresta“ statybos direktoriaus pareigose, gavo pastovias pajamas, tačiau 2008-2009 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė ir atsiskaitymų sutrikimai Lietuvos statybų ir nekilnojamo turto rinkoje iš esmės sugriovė visus pareiškėjo darbovietės verslo projektus, įmonė tapo nemoki, pradėjo vėluoti atlyginimai, kol galiausiai įmonė bankrutavo. Vėliau pareiškėjas įsidarbino kitoje statybų įmonėje – UAB „Fasadų sistemos“, tačiau besitęsianti ekonominė krizė sužlugdė ir šią įmonę, 2009 m. jai buvo paskelbtas bankrotas. 2011 m. pareiškėjas įsidarbino UAB „Pastatų statyba“, iš pradžių įmonės veikla ėjo sklandžiai, todėl pareiškėjas laidavo už šios bendrovės prievoles, kuri vėliau taip pat tapo nemokia ir jos prievolės teko pareiškėjui. Prie pareiškėjo nemokumo prisidėjo ir tai, kad pareiškėjas 2007 m. išsiskyrė su buvusia sutuoktine (V. O. K.), su kuria turi bendrą vaiką M. P. Skyrybų proceso metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas turi sumokėti buvusiai sutuoktinei kompensaciją bei privalo mokėti alimentus mažamečiui sūnui. Iš pradžių visus savo įsipareigojimus vykdė, dalimis mokėjo kompensaciją bei alimentus, tačiau prasidėjus krizei, praradus darbus, skolos pradėjo kauptis, mokėjimai vėlavo. Vėliau, esant finansiniams sunkumams, pareiškėjas pasiskolino pinigų ir iš savo draugo D. A., kad galėtų padengti dalį skolų, teisines išlaidas, bei turėtų lėšų pragyvenimui. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gimė dukra A. P., kuriai buvo priteistas išlaikymas po 380 Eur kas mėnesį, sumą kasmet indeksuojant.

3. Pareiškime teigė, kad šiuo metu pareiškėjas dirba UAB „Rebus LT“ (apie 7 metus), kur jo gaunamos pajamos yra apie 770 Eur per mėn. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad paskutinius 3 metus dalis gaunamo atlyginimo (340,07 Eur) kiekvieną mėnesį buvo pervedama tiesiogiai į buvusios sutuoktinės sąskaitą vaiko išlaikymui. Pareiškėjas su darbdaviu yra susitaręs, jog jam leidžiama naudotis įmonės banko kortele, o vėliau panaudotos lėšos išskaičiuojamos iš jam priklausančio išmokėti atlyginimo. Pareiškėjas nurodo gyvenantis su antrojo vaiko mama, prisideda tik prie būsto išlaikymo. Anot pareiškėjo, vaiko išlaikymui (500 Eur per mėn.), būtinųjų poreikių tenkinimui (230 Eur per mėn.) jam kiekvieną mėnesį reikalinga 730 Eur per mėn. suma. Pareiškėjas neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tačiau bylos nagrinėjimo metu patikslino, jog 2025 m. sausio 10 d. priėmė mirusios savo motinos V. P. palikimą (nekilnojamąjį turtą Šiauliuose ir sąskaitoje esančias lėšas). Pagal gautus duomenis mirusios motinos sąskaitų likutis nesiekia 2 Eur. Taip pat dėl neaiškaus paveldėto nekilnojamojo turto ploto, galimai nelegalios statybos, nekilnojamojo turto vertintojai atsisakė atlikti turto vertinimą, argumentuodami tuo, jog iš pradžių reikia atlikti kadastrinius martavimus ir užregistruoti statinio pakeitimus, kurie kainuotų apie 2 000 Eur, o tokių lėšų pareiškėjas neturintis. Paveldėto turto vertė vertintina pagal VĮ Registrų centro išraše nurodytą vidutinę turto vertę.

4. Suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bendra pareiškėjo skola VMI sudaro 558,71 Eur sumą, kurią, be kita ko, sudaro 405 Eur dydžio baudos, kurios negali būti nurašomos.

5. Suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjo įsiskolinimas UAB „Lemora“ yra 47 539,85 Eur, kurį sudaro 29 125,90 Eur skola ir 18 413,95 Eur palūkanos (tikslų įsiskolinimo dydį galėtų nurodyti antstolis, vykdantis išieškojimą). Pareiškėjas, nurodydamas, jog jam priklausančio atlyginimo dalį išsiima iš įmonės kasos (banko sąskaitos), pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas, tačiau galimai taip vengia atsiskaitymo su kitais kreditoriais, vengia jo banko sąskaitoms pritaikytų priverstinių ribojimų – bet kokių į banko sąskaitą įkritusių lėšų nurašymo ar rezervavimo. Taigi, pareiškėjas ne tik vengia atsiskaitymo su kreditoriais, išsimokėdamas dalį darbo užmokesčio grynaisiais, bet ir pateikė galimai realybės neatitinkančius duomenis apie savo darbovietę, gaunamas pajamas, kadangi iš viešų duomenų matyti, jog pareiškėjo nurodomoje darbovietėje UAB „Rebus LT“ dirba tik vienas asmuo, t. y. pareiškėjas. Todėl pareiškėjo pateikti darbo sutarties pakeitimai, pasirašyti minėtos bendrovės vadovo, kuris net oficialiai nedirba įmonėje, galimai suklastoti. Tokie pareiškėjo veiksmai laikytini nesąžiningu elgesiu ir atitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje nurodytas sąlygas bei yra pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagal pareiškėjo pateiktus duomenis jis 2025 m. sausio 10 d. priėmė savo mirusios mamos V. P. palikimą, kurį priėmus galimai susidengs didžioji dalis skolų, todėl pareiškėjas turėtų būti pajėgus padengti savo turimus įsipareigojimus kreditoriams ir nebeatitiktų FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje fizinio asmens nemokumo sąvokos.

6. Suinteresuotas asmuo antstolis D. B. atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad vykdo išieškojimus iš pareiškėjo kreditorių M. P., V. O. K. ir UAB „Lemora“ naudai, kuriems pareiškėjo įsiskolinimai atitinkamai sudaro 17 085,80 Eur, 22 933,80 Eur ir 47 587,73 Eur sumas.

7. Suinteresuotas asmuo V. O. K. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjo palikimo po motinos mirties priėmimas iš esmės keičia pareiškėjo finansinę padėtį. Pagal viešus duomenis (www.aruodas.lt) toje pačioje gatvėje, tokio pat sklypo nekilnojamas turtas parduodamas už 155 000 Eur. Be to, pažymi, kad palikėjos namo dydis neatitinka realybės, kadangi VĮ Registrų centro duomenimis yra 58,19 kv. m ploto, o realybėje yra gerokai didesnis. Vilniaus miesto apylinkės teismas yra priėmęs nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-89-908/2018, kuriuo pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį, t. y. tyčinis vengimas išlaikyti vaiką. Teigia, kad pareiškėjas, būdamas vienintelis darbuotojas UAB „Rebus LT“, pats atlikdamas pavedimus, naudodamasis įmonės kortele, ir 2023-2024 m. nesilaikė reikalavimų nuolat mokėti vaiko išlaikymo įmokas – tiek 2023 m, tiek 2024 m. buvo gauta tik po 3 įmokas. Jau turėdamas įsiskolinimų sūnaus M. P. išlaikymui, savo noru sutiko su I. B. ieškiniu priteisti dvigubai didesnius alimentus dukters išlaikymui, su kuria iki šiol kartu gyvena.

8. Suinteresuoti asmenys A. P., atstovaujama įstatyminės atstovės I. B., ir D. A. atsiliepimuose į pareiškimą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bankroto byla pareiškėjui galėtų būti iškelta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui K. P. fizinio asmens bankroto bylą.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo nemokumą, nustatė, kad šiai dienai pareiškėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams bendra suma (kuri turi būti vertinama nustatant fizinio asmens būklę) sudaro apie 85 918,03 Eur ir gerokai viršija 25 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA) dydį (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, nustatyta, kad pareiškėjo turimo (paveldėto) turto vertė (tikėtina apie 80 000–100 000 Eur) yra artima arba net didesnė nei įsiskolinimų dydis. Taigi šios aplinkybės, taip pat pareiškėjo gaunamos pajamos (1 039 Eur per mėn.) leidžia spręsti, jog pareiškėjas turi realių galimybių per protingą laikotarpį (pabaigus paveldėjimo procedūras ir perregistravus turtą, įteisinus ir likusią turto dalį, kurią, kaip teigė pats pareiškėjas, jo motina yra paveldėjusi) padengti (realizuojant paveldėtą turtą ir atsiskaitant su kreditoriais) susidariusį įsiskolinimą (įskaitant ir skolą vaikų išlaikymui, baudas). Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas šiai dienai turi objektyvias galimybes įvykdyti kreditoriams pradelstus skolinius įsipareigojimus, todėl, teismo vertinimu, tokia pareiškėjo būklė neatitinka fizinio asmens nemokumo kaip jis apibrėžtas FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Kita vertus, jeigu po paveldėto turto įregistravimo ir jo realizavimo paaiškėtų, jog pareiškėjo likusių įsipareigojimų dydis viršija 25 MMA, pareiškėjas turėtų teisę pakartotinai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Teismas šioje dalyje atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas jau kreipiantis į teismą (2025 m. sausio 6 d.) dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo žinojo apie mirusios motinos (2024 m. spalio 12 d.) palikimą, dėl kurio priėmimo kreipėsi iš esmės iš karto (2025 m. sausio 10 d.) po pareiškimo pateikimo teismui. Bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, pareiškėjas aiškino, kad šis paveldėtas turtas bankroto proceso metu galimai būtų realizuotas palankesnėmis sąlygomis (negu vykdant priverstinį išieškojimą), tačiau teismas šią aplinkybę vertina kritiškai, nes, teismo vertinimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi skubotai, nepabaigęs palikimo priėmimo procedūrų ir paveldėto turto įvertinimo ar realizavimo, po ko ir būtų galima nustatyti, ar pareiškėjas atitinka fizinio asmens nemokumo sąvoką (kaip ji apibrėžta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje). Be to, pažymėtina, jog nekilnojamojo turto realizavimas tiek bankroto proceso, tiek priverstinio išieškojimo metu vykdomas per varžytynes, t. y. tokiu pačiu būdu.

11. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis su darbdaviu buvo ir yra susitaręs, jog jam leidžiama naudotis įmonės banko kortele, o vėliau panaudotos lėšos išskaičiuojamos iš jam priklausančio išmokėti atlyginimo, yra akivaizdus pareiškėjo nesąžiningumo, nustatyto FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, įrodymas, kadangi šiais veiksmais pareiškėjas akivaizdžiai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (ką iš esmės pripažino ir bylos nagrinėjimo metu, nurodydamas, jog jeigu darbo užmokestis jam būtų mokamas įprastai į banko sąskaitą, jis būtų areštuotas ir nurašytas antstolių). Pažymėtina, kad dėl tokių nesąžiningų pareiškėjo veiksmų jo kreditoriams per paskutinius trejus metus nebuvo išieškota jokių lėšų. Šią aplinkybę patvirtino tiek suinteresuoti asmenys, tiek ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina ir jo nenuosekli pozicija bei veiksmai dėl išlaikymo mokėjimo M. P. Pareiškėjas pareiškime nurodė (ir pateikė iš savo darbovietės UAB „Rebus LT“, kurioje, be kita ko, yra vienintelis darbuotojas, pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį), kad paskutinius 3 metus dalis gaunamo atlyginimo kiekvieną mėnesį buvo pervedama tiesiogiai į buvusios sutuoktinės (V. O. K.) sąskaitą vaiko išlaikymui. Suinteresuotam asmeniui V. O. K. bylos nagrinėjimo metu paneigus šią informaciją, pareiškėjas pakeitė poziciją ir teigė, kad minėtos lėšos pervedamos antstoliams, o teismui įpareigojus pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pareiškėjas pripažino, kad tam tikros sumos (gerokai mažesnės nei iš pradžių buvo nurodęs pareiškėjas) buvo pervedamos V. O. K. nereguliariai (maždaug 3 kartus per metus), nes jis su įmonės kortele išnaudodavo iš esmės visą jam mokėtiną darbo užmokestį, kurio atitinkamai vėliau neužtekdavo pervesti išlaikymo įmokoms. Taigi, pareiškėjas ne tik elgėsi nesąžiningai nuslėpdamas gaunamas pajamas tiek nuo kreditorių, tiek nuo antstolių, vykdančių išieškojimus, bet ir pateikė akivaizdžiai neteisingą informaciją teismui, siekdamas suklaidinti dėl prievolių vykdymo (išlaikymo mokėjimo) ir gaunamų pajamų dydžio.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, kaip nurodė pats bylos nagrinėjimo metu, turintis aukštesnįjį statybos išsilavinimą ir vadovavimo patirties (yra dirbęs vadovu ne vienoje statybų bendrovėje), apie 7 metus dirba UAB „Rebus LT“ ir visą šį laikotarpį gauna tik minimalią mėnesinę algą, kuri bent jau paskutinius trejus metus jam faktiškai net nebuvo išmokama, o užskaitoma su panaudotomis įmonės lėšomis, tokiu būdu apeinant ir vengiant mokėjimų kreditoriams ir antstoliams. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas (apie kurio kažkokius sveikatos sutrikimus, ribojančius jo galimybę dirbti, byloje taip pat nėra įrodymų) per visą šį laikotarpį ar bent jau paskutinius trejus metus būtų ėmęsis kokių aktyvių veiksmų ieškant geriau apmokamo darbo, ieškojęs kitų galimybių užsidirbti ir bent iš dalies siekęs atsiskaityti su kreditoriais, kuriems per paskutinius trejus metus (o kreditorei UAB „Lemora“ ir per 10 metų) nebuvo sumokėta ar išieškota jokių sumų (išskyrus nereguliarias įmokas V. O. K.). Tik šios bylos nagrinėjimo metu, teismui suabejojus pareiškėjo darbovietės pervedamų sumų kreditorei pagrįstumu (ką vėliau pripažino ir pats pareiškėjas), pareiškėjas pervedė V. O. K. 350 Eur sumą, deklaratyviai paaiškinęs, jog šią sumą pasiskolino iš draugo (tačiau nepateikė nei paskolos sutarties, nei prašė įtraukti jį į kreditorių sąrašą). Taigi, šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo sąmoningą neveikimą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat teikia pagrindo abejoti pareiškėjo sąžiningumu, neatskleidžiant savo tikrosios turtinės padėties.

13. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, pareiškėjui atsisakytina iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, kadangi pareiškėjo būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios ir nustatyti pareiškėjo nesąžiningi tyčiniai veiksmai siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat pareiškėjo sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ir akivaizdžiai neteisingos informacijos pateikimas teismui, siekiant suklaidinti dėl prievolių vykdymo ir gaunamų pajamų dydžio.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

14. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės:

1) iškelti pareiškėjui bankroto bylą;

2) bankroto administratoriumi skirti MB „Precedentas;

3) laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti fiziniam asmeniui – pareiškėjui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti šio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 400 Eur sumai, reikalingai bankroto procedūroms atlikti;

4) laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti fiziniam asmeniui – pareiškėjui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti šių fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti išlaidų sąmatą 730 Eur sumą per mėnesį, reikalingą pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti;

5) nustatyti 4 mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fiziniam asmeniui - pareiškėjui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti.

15. Atskirajame skunde nurodoma, kad pats turto pardavimas bankroto procese būtų daug naudingesnis patiems kreditoriams, kadangi kartu su bankroto administratoriumi būtų parengtas mokumo atkūrimo planas, kuriame būtų nurodoma aiški turto pardavimo tvarka, būtų skirtas papildomas laikas įregistruoti 1/4 turto (mirusios mamos teisė paveldėti turtą), kuri dar nėra paveldima, kol nėra sutvarkyti visi biurokratiniai procesai. Taip pat būtų galima atlikti pastato kadastrinius matavimus ir taip padidinti parduodamo turto likvidumą bei vertę. Labai tikėtina, kad antstolis nesudarys tokių, sąlygų pareiškėjui atlikti šiuos veiksmus ir nepaliks jam lėšų iš kurių visa tai būtų galima atlikti (preliminariai kainuotų apie 2 000 Eur). Negana to, kreditorių interesai šiuo atveju visiškai nenukentėtų, kadangi kreditorių reikalavimų tenkinimui bei mokumo atkūrimo planui pritarti turi kreditorių dauguma, taigi tiek dėl turto pardavimo tvarkos, tiek dėl kainos pareikšti savo nuomonę bei balsuoti galės visi kreditoriai. Šiuo atveju teismas abejodamas pareiškėjo pateikta informacija, kad jam nepavyko surasti vertintojo, kuris sutiktų nustatyti turto vertė turėjo svarstyti ekspertizės skyrimo klausimą, o ne imtis pačiam turto vertintojo darbo. Negana to, teismas nutartyje įvardijo, kad pareiškėjo gaunamos pajamos yra 1 039 Eur per mėn., tačiau, neįvertino, kad ši suma yra prieš mokesčius, o faktinė gaunama suma yra 746,72 Eur. Akivaizdu, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo nemokumą, kadangi neturėdamas kompetencijos ir net nematęs turto negalėjo nustatyti nekilnojamojo turto vertės, taip pat netinkamai vertino pareiškėjo gaunamas pajamas, ko pasėkoje, turėjo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti arba vadovaujantis vienintele žinomo turto verte, t. y. VĮ Registrų centro pateiktame išraše nurodyta verte.

16. Atskirajame skunde teigiama, jog teismas visiškai nevertino, tos aplinkybės, jog iš pareiškėjo antstolių buvo išieškota net 17 815,94 Eur suma, kuri buvo paskirstyta kreditoriams. Pareiškėjo nuomone tai yra pakankamai didelė suma, kuri įrodo, kad pareiškėjas siekė atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip pat visai nevertina tos aplinkybės, kad pareiškėjui nėra lengva susirasti darbą, kai jis turi daug skolų bei antstoliai vykdo išieškojimus. Dažnas darbdavys atsisako priimti į darbą tokį asmenį, kuris turi didelių įsiskolinimų. Negana to, teismas nurodo, jog kreditoriui UAB „Lemora“ daugiau nei per 10 metų nebuvo išieškota nei kiek lėšų, tačiau visiškai neatkreipia dėmesio į tai, kad išieškotas lėšas skirsto antstolis, o ne pats pareiškėjas ir kreditorius negavo nei kiek lėšų tik dėl to, kad pirmiausiai yra dengiamas įsiskolinimas už vaikų išlaikymą. Darbdavio buhalterija vykdydama atlyginimo išmokėjimus antstoliams perveda pinigus kartu su atlyginimo išmokėjimu, taigi tie pinigai, kurie privalo būti išmokėti antstoliams yra rezervuoti ir pats pareiškėjas jų pasiimti nei gali, nei galėjo anksčiau ir kaip buhalterija išaiškino, jie bus sumokėti antstoliams tada, kai bus išmokamas atlyginimas. Pareiškėjas artimiausiu metu atidarys sąskaitą, bei gaus banko kortelę ir jam atlyginimas bus pilnai išmokėtas, ko pasėkoje, bus sumokėta ir antstoliams. Teismas nurodo, kad per paskutinius trejus metus nebuvo išieškota jokių lėšų, kas yra visiška netiesa. Atsiliepime į pareiškimą, kreditorė V. O. K. nurodė, kad 2023 m. ir 2024 m. buvo gautos po 3 įmokas per metus, kas iš esmė paneigia teismo argumentus, jog jokių lėšų nebuvo išieškota. Ir galiausiai, nors įmokos ir nebuvo atliktos, tačiau pareiškėjas jų nenuslėpė ar pasisavino, o jos yra vis atidedamos ir galiausiai bus pervestos kreditoriams – tai matyti ir prie pareiškimo pridėtoje darbdavio pažymoje. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjo elgesį, nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais. Nesant šių duomenų, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo sąskaitos į kurią būtų galima pervesti atlyginimą, nesuponuoja pagrindo spręsti apie pareiškėjo ketinimą su kreditoriais atsiskaityti kuo mažesne apimtimi bei atitinkamai tokį pareiškėjo elgesį vertinti kaip nesąžiningą.

17. Atskirajame skunde nurodoma, kad siekiant teismui pagrįsti labai prastą paveldimo turto būklę, teismui pateikiamos turto nuotraukos, kurių neturėjo pirmos instancijos teismas nustatydamas turto vertę. Taip pat pirmos instancijos teismas vadovavosi ir kreditorių atsiliepimuose pateiktais netoliese paveldimo turto parduodamų namų skelbimais, ko pasėkoje, ir pareiškėjas palyginimui pateikia teismui aplinkinių namų pardavimo skelbimus, kuriuose aiškiai matyti, kad ženkliai geresnės būklės bei naujesni namai yra parduodami už panašias kainas, kurią nustatė teismas. Pareiškėjas prašo prijungti atskirajame skunde nurodytus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teisme, kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.

18. Suinteresuotas asmuo kreditorius UAB „Lemora“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

19. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ kreipėsi į kelias turto vertinimo agentūras dėl turto, kurio dalis yra pastatyta be leidimų (nelegali statyba), vertinimo ir gavo tiek iš Inreal, tiek iš Capital bendrovių atsakymus, jog konsultacines išvadas dėl turto vertės pateikti jie gali. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas ir toliau klaidina teismą bei suinteresuotus asmenis, teigdamas, jog preliminarios turto vertės, kurią nustatyti būtina, siekiant įsivertinti pareiškėjo turtinę padėtį, atlikti negalima ir taip stengiasi nuslėpti aktualią paveldėto turto vertę. Nors ir teismas gali savo iniciatyva skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, tačiau šaliai nesąžiningai naudojantis savo procesinėmis teisėmis, specialiai neteikiant įrodymų, teismui nėra pagrindo skirti turto ekspertizės ir galima remtis suinteresuoto asmens UAB „Lemora“ pateiktu Creston Nekilnojamo turto pasiūlymu, kuriame nurodoma, kad nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) Gumbinės g. 42, Šiauliuose, siūloma pardavimo kaina būtų 110 000-130 000 Eur, bei kito suinteresuoto asmens V. O. K. pateiktu viešu skelbimu iš www.aruodas.lt, kuriame, toje pačioje gatvėje, tokio pat dydžio sklypo nekilnojamas turtas parduodamas už 155 000 Eur. Be to, pažymėtina, jog teismas savo iniciatyva paveldėto turto vertę nustatė ženkliai mažesnę, nei pateikė suinteresuoti asmenys, t. y. 80 000-100 000 Eur.

20. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog remiantis FABĮ nuostatomis, vertinamas skolininko elgesys per paskutinius 3 metus. Pareiškėjas nurodydamas, jog antstoliai išieškojo 17 815,94 Eur sumą, nenurodė už kurį laikotarpį ši suma buvo išieškota, taip pat atskirajame skunde teigė, jo teismas nurodo, kad per paskutinius trejus metus nebuvo išieškota jokių lėšų, kas yra visiška netiesa. Tačiau vertinant byloje pateiktus duomenis, per paskutinius 3 metus antstolis iš pareiškėjo jokių sumų tikrai neišieškojo, o nuo 2022 m. sausio 1 d. pareiškėjo darbovietė pervedė V. O. K. vaiko išlaikymui vos 1 850,75 Eur. Toliau atskirajame skunde pateikiamas pareiškėjo teiginys, jog darbdavio buhalterija vykdydama atlyginimo išmokėjimus antstoliams perveda pinigus kartu su atlyginimo išmokėjimu, taigi tie pinigai, kurie privalo būti išmokėti antstoliams yra rezervuoti ir pats pareiškėjas jų pasiimti nei gali, nei galėjo anksčiau ir kaip buhalterija išaiškino, jie bus sumokėti antstoliams tada, kai bus išmokamas atlyginimas yra klaidinantis, nes: 1) pareiškėjo darbovietės buhalterija jau vykdo mokėjimus kreditoriams, t. y. kreditorė V. O. K. per paskutinius 3 metus vaiko išlaikymui yra gavusi įmokas iš pareiškėjo darbovietės, tad lėšos nėra rezervuotos; 2) atlyginimas jam yra išmokamas, t. y. teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad savo asmeninėmis banko sąskaitomis nesinaudoja, neturi net asmeninių banko kortelių, nes darbdavys yra jam davęs įmonės banko kortelę, kuria pareiškėjas naudojasi, o panaudotos lėšos vėliau išskaitomos iš jam mokėtino darbo užmokesčio; 3) 2025 m. sausio 3 d. pareiškime dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo pareiškėjas 10 priede pats pateikė darbovietės pažymą apie išmokėtą atlyginimą per paskutinius 3 metus. Nesutiktina, su pareiškėjo teiginiu, jog byloje nėra duomenų pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjo nesąžiningą elgesį ir vengimą atsiskaityti su kreditoriais. Nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) pakeitimas, kuriuo buvo panaikinta galimybė darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas (pvz., dienpinigius, komandiruotės išlaidų kompensacijas) mokėti grynaisiais pinigais (DK 139 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjas nurodydamas, jog jam priklausančio atlyginimo dalį išsiima iš įmonės sąskaitos, pasinaudodamas įmonės banko kortele, pažeidžia ne tik DK normas, tačiau taip vengia atsiskaitymo su kitais kreditoriais, vengia jo banko sąskaitoms pritaikytų priverstinių ribojimų – bet kokių į banko sąskaitą įkritusių lėšų nurašymo ar rezervavimo. Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėjas neturėjo sąskaitos į kurią būtų galima pervesti atlyginimą, tačiau 2025 m. sausio 3 d. pareiškime dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, pareiškėjas pats nurodo, jog turi sąskaitas Swedbank ir Revolut. Taigi skunde pareiškėjas pateikia melagingą informaciją ir toliau elgiasi nesąžiningai tiek visų kreditorių, tiek teismo atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

22. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

23. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui K. P. fizinio asmens bankroto bylą.

24. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį – spręsdamas pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo klausimą, netinkamai taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

25. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

26. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

27. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

28. Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu teikia nekilnojamojo turto nuotraukas, taip nekilnojamojo turto skelbimus. Suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia atsakymus iš nekilnojamojo turto vertinimo bendrovių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo ir suinteresuoto asmens teikiami įrodymai yra susiję su šios bylos įrodinėjimo dalyku, be to, byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę dėl naujų pateiktų įrodymų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir todėl jie priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

29. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą remdamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktais.

30. CPK 177 straipsnio 1 dalis nustato, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šios straipsnio 2 dalis nurodo, jog faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

31. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

32. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios; nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Taigi, fizinio asmens nemokumas yra pirminė bankroto bylos iškėlimo sąlyga (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).

33. Mokumas gali būti suprantamas kaip potencialus skolininko (fizinio ar juridinio asmens) sugebėjimas turimomis priemonėmis sumokėti už tai, kas įsipareigota, t. y. gebėjimas laiku apmokėti įsipareigojimus, grąžinti skolas suėjus jų mokėjimo terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl FABĮ 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: i) skolų suma turi viršyti 25 MMA; ii) šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir iii) asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, be kita ko, turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).

35. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo bendras įsiskolinimas kreditoriams sudaro apie 117 088,83 Eur – 47 587,73 Eur skola UAB „Lemora“, 13 680 Eur skola A. P., 12 000 Eur skola D. A., 558,71 Eur skola Valstybinei mokesčių inspekcijai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 17 085,80 Eur skola M. P., 22 933,80 Eur skola V. O. K., 3 242,79 Eur skola antstoliams, kurie vykdo išieškojimus. Pažymėtina, kad nurodytos skolos šios nutarties priėmimo metu tikėtina yra kažkiek didesnės, nes skaičiuojamos palūkanos, netesybos, vykdymo išlaidos ir pan. Teismas neįskaito pareiškėjo nurodytų skolų: 13 680 Eur skolos A. P., 17 085,80 Eur skolos M. P. į bendrą pareiškėjo pradelstų skolų masę, nes minėti reikalavimai kilę iš išlaikymo (alimentų) nemokėjimo, taip pat 405 Eur skolos VMI, kurią sudaro nesumokėtos baudos, nes FABĮ 8 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, jog nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti (lėšos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai) ir reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, nenurašomi). Taigi, pareiškėjo pradelstų skolų dydis, vertinamas nustatant pareiškėjo galimą nemokumą, sudaro apie 85 918,03 Eur ir atitinkamai viršija 25 MMA. Bylos duomenimis, pareiškėjas neturi registruoto turto, transporto priemonių; lėšų banko sąskaitose taip pat iš esmės neturi. Anot pareiškėjo, jo pajamos šiuo metu sudaro 1 039 Eur/mėn. (prieš mokesčius), gaunamas darbo užmokestis UAB „Rebus LT“ (tokia suma nurodyta pareiškėjo pateiktame darbo sutarties pakeitime ir matoma iš viešų Sodros duomenų).

36. Taip pat, byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 10 d. priėmė mirusios savo motinos V. P. palikimą. Pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti duomenis kas sudaro paveldimą turtą ir jo vertę pagrindžiančius įrodymus, tačiau pareiškėjas konkrečių įrodymų dėl to taip ir nepateikė (pavyzdžiui, antstolio sudaryto turto apyrašo, turto vertinimo ir pan.) – pateikęs tik išrašus iš banko sąskaitų, iš kurių matyti, kad palikėjos lėšų banko sąskaitose iš esmės nėra (jos yra mažareikšmės), taip pat UAB „Verslavita“ raštą, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į nustatytus neatitikimus, atlikti nekilnojamojo turto vertinimo negalima, siūlo iš pradžių atlikti kadastrinius matavimus ir juos įregistruoti registre. Iš viešų duomenų nustatyta, kad palikėjai priklausė 1003/1311 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 3/4 dalys gyvenamojo namo, sandėlio ir kitų inžinerinių statinių (kiemo statinių), esančių (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad likusios minėto žemės sklypo ir statinių dalys priklausė jo dėdei P. P., kuris taip pat yra miręs, bei jo palikimą faktiškai priėmė pareiškėjo motina, tačiau tai nebuvo tinkamai įforminta; egzistuoja galimybė tai atlikti teisminiu keliu.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esančiais duomenimis ir viešai prieinamais VĮ Registrų centro duomenimis – „Vidutinės rinkos vertės paieška pagal unikalų nekilnojamojo turto objekto unikalų numerį“ (https://www.registrucentras.lt/masvert/paieska-obj) matyti, jog 2025 m. sausio 1 d. datai adresu (duomenys neskelbtini), esančio 0,1311 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė yra 37 700 Eur, gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 18 100 Eur, sandėlio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 899 Eur. Kitų inžinerinių statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 2025 m. sausio 1 d. datai nepateikta, tačiau iš byloje esančio VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad jų vidutinė rinkos vertė 2012 m. sausio 31 d. buvo 481 Eur. Taigi, bendra 2025 m. sausio 1 d. datai adresu (duomenys neskelbtini), esančio nekilnojamojo turto, be inžinerinių statinių vertė VĮ Registrų centro duomenimis yra apie 56 699 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad, pavyzdžiui, minėtu adresu esančio sandėlio vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2025 m. sausio 1 d. pakilo palyginus nežymiai, t. y. nuo 710 Eur iki 899 Eur, tikėtina, jog ir kitų inžinerinių statinių vidutinė rinkos vertė per šį laikotarpį nuo 481 Eur nebus pakilusi labai žymiai. Taigi, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, vidutinė nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė galėtų būti maždaug 57 500 Eur.

38. Vis dėl to, kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant ginčus, kuriuose kilęs turto vertės nustatymo klausimas, išaiškinta, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Kai vidutinė turto rinkos vertė nustatoma masinio vertinimo būdu, ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008, 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014, 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016). VĮ Registrų centras, nustatydamas vidutinę rinkos vertę masinio vertinimo būdu, netikrina konkretaus turto individualių savybių, ir nėra pagrindo sutikti, jog vidutinės rinkos vertės įrašymas į Nekilnojamojo turto registrą gali patvirtinti realią (tikrąją) turto rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-469/2025). Be to, pažymėtina, kad VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra 1948 m. statybos, sienos iš medžio su karkasu, 58,19 kv. m bendro ploto. Tuo tarpu, iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog namas yra mūrinis – iš baltų plytų, be to, nėra ginčo, jog šiuo metu namo plotas yra didesnis. Vertinant tai, sutiktina, kad nagrinėjamu atveju VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatyta vidutine rinkos verte vadovautis nėra pagrindo.

39. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, suinteresuoti asmenys UAB „Lemora“ ir V. O. K. į bylą pateikė įrodymus, jų nuomone, galinčius patvirtinti didesnę paveldėto turto vertę. Suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ pateikė Creston Nekilnojamasis turtas pasiūlymą, kuriame nurodoma, kad nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) Gumbinės g. 42, Šiauliuose, siūloma pardavimo kaina būtų 110 000 – 130 000 Eur. Suinteresuotas asmuo V. O. K. pateikė viešą skelbimą iš www.aruodas.lt, kuriame nurodyta, jog toje pačioje gatvėje, tokio pat dydžio sklype 63,51 kv. m bendro ploto medinis namas parduodamas už 155 000 Eur. Pareiškėjas su atskiruoju skundu palyginimui pateikia teismui, jo teigimu, aplinkinių namų pardavimo skelbimus, kuriuose, anot pareiškėjo, aiškiai matyti, kad ženkliai geresnės būklės bei naujesni namai yra parduodami už panašias kainas, kurią nustatė teismas. Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjo pateiktuose nekilnojamojo turto skelbimuose siūlomi panašaus dydžio žemės sklypai, be to, vienu atveju siūlomas 2014 m. statybos, 130,67 kv. m mūrinis sublokuotas namas, kurio kaina 145 000 Eur, kitu – 1974 m. statybos, 50 kv. m bendro ploto rąstinio namo dalis už 72 900 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo namas nėra sublokuotas, yra mūrinis ir kt. aplinkybes, darytina išvada, kad vertinant šiuos duomenis, kaip tik labiau tikėtina, jog pareiškėjo paveldėto turto vertė artimesnės 100 000 Eur, nei kad 50 000 Eur.

40. Kita vertus, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26, 27 punktai). Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 78 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). CPK 8 straipsnyje nustatyta, jog teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), spręsti dėl ekspertizės byloje paskyrimo CPK 212 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2008; 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019 22 punktą).

41. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjui ir buvo suteikta galimybė pateikti papildomų įrodymų dėl paveldimo turto vertės, tačiau pareiškėjas apsiribojo vienos iš turto vertinimo bendrovių – UAB „Verslavita“ atsakymu, jog dėl nekilnojamojo turto apžiūros metu pastebėtų pakitimų, kurie nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, bendrovė negali atlikti minėto objekto konsultacijos. Pareiškėjas kitų nekilnojamojo turto vertinimo bendrovių atsakymų nepateikė, turto vertinimo ekspertizės skirti teismo neprašė ir už ekspertizę avanso nesumokėjo. Tuo tarpu, suinteresuoto asmens UAB „Lemora“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į kelias turto vertinimo bendroves dėl turto, kurio dalis yra pastatyta be leidimų (nelegali statyba), vertinimo ir gavo atsakymus, jog konsultacines išvadas dėl turto vertės pateikti jos gali.

42. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo paveldimo turto vidutinė rinkos verti labiausiai tikėtina gali siekti apie 80 000-100 000 Eur. Taigi pareiškėjo paveldimo turto vertė (tikėtina apie 80 000–100 000 Eur) yra artima arba net didesnė nei skolų dydis, vertinamas nustatant pareiškėjo galimą nemokumą (apie 85 918,03 Eur). Be to, pareiškėjo gaunamos pajamos (1 039 Eur per mėn. prieš mokesčius) leidžia spręsti, jog pareiškėjas turi realių galimybių per protingą laikotarpį (pabaigus paveldėjimo procedūras ir perregistravus turtą, įteisinus ir likusią turto dalį, kurią, kaip teigė pats pareiškėjas, jo motina yra paveldėjusi) padengti (realizuojant paveldėtą turtą ir atsiskaitant su kreditoriais) susidariusį įsiskolinimą (įskaitant ir skolą vaikų išlaikymui, baudas). Sprendžiant dėl šių galimybių, taip pat vertintina ir tai, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turi aukštesnįjį statybos išsilavinimą ir vadovavimo patirties (yra dirbęs vadovu ne vienoje statybų bendrovėje), byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo kažkokius sveikatos sutrikimus, ribojančius jo galimybę dirbti, pareiškėjas yra darbingo amžiaus, todėl labai tikėtina, kad jis turi galimybes susirasti geriau apmokamą darbą, kuriame jam būtų mokamas didesnis nei 1 039 Eur per mėn. prieš mokesčius ( kas iš esmės šiuo metu lygu vienai MMA) atlyginimas.

43. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjo būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios nemokumo būklės.

44. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais;

45. Remiantis kasacinio teismo praktika, pagal lingvistinę FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto formuluotę – „paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl“ – įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra siejamas būtent su skolininko nemokumo atsiradimo momentu, o ne nesąžiningų veiksmų, nulėmusių skolininko nemokumą, atlikimo momentu. Taigi, lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, pareiškėjas turi būti tapęs nemokus ne anksčiau nei per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o esminė nemokumo priežastis turi būti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte išvardyti nesąžiningi veiksmai. Būtent toks aptariamos teisės normos aiškinimas atitinka ir šios teisės normos tikslą, kad dėl nesąžiningų veiksmų tapęs nemokus skolininkas 3 metus negalėtų pasinaudoti FABĮ taikoma apsauga nuo kreditorių jam reiškiamų reikalavimų, o kreditoriams būtų sudaryta galimybė nukreipti išieškojimą į nesąžiningo skolininko turtą be FABĮ taikomų apribojimų per įstatyme nustatytą 3 metų laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 36 punktas).

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) pareiškėjas tapo nemokus per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ir 2) pareiškėjo nemokumo priežastis yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyti nesąžiningi veiksmai. Kai fizinis asmuo tapo nemokus dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų, o jų atlikimo laikas ir fizinio asmens tapimo nemokaus laikas nesutampa, tai laikas, kada buvo atlikti nesąžiningi veiksmai (per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ar anksčiau), nėra teisiškai reikšmingas juridinis faktas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymui, tačiau šie veiksmai turi būti esminė asmens tapimo nemokaus priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 41 punktas).

47. Sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą – fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, reikšmingomis laikytinos aplinkybės dėl skolininko siekio skolas grąžinti, operatyvaus reagavimo į skolų susidarymą bei realias pastangas, dėtas grąžinti skolas. Taip pat vertinant šias aplinkybes gali būti atsižvelgiama į skolininko skolų susidarymo kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 52 punktas). Be to, nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 17 punktas; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 41 punktas; 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 28 punktas). Taigi, teismas, siekdamas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, turi ne tik nustatyti reikšmingas aplinkybes dėl skolininko nesąžiningumo, bet ir įvertinti nesąžiningumo ir nemokumo priežastinį ryšį. Pažymėtina, kad nei fizinio asmens nesąžiningumas, nei priežastinis ryšys su nesąžiningumu nėra preziumuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-381/2025).

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nustatyti pareiškėjo nesąžiningi tyčiniai veiksmai siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat pareiškėjo sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ir akivaizdžiai neteisingos informacijos pateikimas teismui, siekiant suklaidinti dėl prievolių vykdymo ir gaunamų pajamų dydžio. Teigė, kad pareiškėjas su darbdaviu susitarė, jog jam leidžiama naudotis įmonės banko kortele, o vėliau panaudotos lėšos išskaičiuojamos iš jam priklausančio išmokėti atlyginimo, kas yra akivaizdus pareiškėjo nesąžiningumo įrodymas, kadangi šiais veiksmais pareiškėjas akivaizdžiai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Nurodė, kad pareiškėjas ne tik elgėsi nesąžiningai nuslėpdamas gaunamas pajamas tiek nuo kreditorių, tiek nuo antstolių, vykdančių išieškojimus, bet ir pateikė akivaizdžiai neteisingą informaciją teismui, siekdamas suklaidinti dėl prievolių vykdymo (išlaikymo mokėjimo) ir gaunamų pajamų dydžio. Teigė, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas per 7 metų laikotarpį, kai dirba UAB „Rebus LT“ ar bent jau paskutinius trejus metus būtų ėmęsis kokių aktyvių veiksmų ieškant geriau apmokamo darbo, ieškojęs kitų galimybių užsidirbti ir bent iš dalies siekęs atsiskaityti su kreditoriais. Nurodė, kad tik šios bylos nagrinėjimo metu, teismui suabejojus pareiškėjo darbovietės pervedamų sumų kreditorei pagrįstumu (ką vėliau pripažino ir pats pareiškėjas), pareiškėjas pervedė kreditorei V. O. K. 350 Eur sumą, deklaratyviai paaiškinęs, jog šią sumą pasiskolino iš draugo (tačiau nepateikė nei paskolos sutarties, nei prašė įtraukti jį į kreditorių sąrašą). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo sąmoningą neveikimą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat teikia pagrindo abejoti pareiškėjo sąžiningumu, neatskleidžiant savo tikrosios turtinės padėties.

49. Vis dėl to, apeliacinės instancijos pažymi, kad kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjas neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios nemokumo būklės, todėl nėra pagrindo spręsti dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, kad pareiškėjas tapo nemokus. Net jei ir pareiškėjas buvo tapęs nemokus iki palikimo priėmimo 2025 m. sausio 10 d., nei pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė, nei apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, jog pareiškėjas tapo nemokus būtent tik per paskutinius 3 metus, kaip tai nustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte. Priešingai – bylos duomenimis, pareiškėjas didžiausią reikalavimą turinčiam kreditoriui – suinteresuotam asmeniui UAB „Lemora“ skolingas jau 10 metų, o didžioji dalis skolų kitiems kreditoriams taip pat susidarė anksčiau nei prieš 3 metus. Galiausiai, nors ir sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti pareiškėjo veiksmai per paskutinius 3 metus kreditorių atžvilgiu nebuvo sąžiningi, tačiau nėra pagrindo spręsti, kad būtent šie nesąžiningi veiksmai reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. kad būtent dėl šių nesąžiningų veiksmų per paskutinius 3 metus pareiškėjas būtų tapęs nemokus, kitaip tariant, nėra nesąžiningumo ir nemokumo priežastinio ryšio.

50. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nurodydamas, kad nustatyti pareiškėjo nesąžiningi tyčiniai veiksmai siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat pareiškėjo sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ir akivaizdžiai neteisingos informacijos pateikimas teismui, siekiant suklaidinti dėl prievolių vykdymo ir gaunamų pajamų dydžio.

51. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai neturi įtakos teisingam šios bylos išsprendimui, todėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 12 d. nutartimi iš esmės priėmė pagrįsta ir teisėtą sprendimą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti skundžiamas tiek visas procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis, nes teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią, nustatymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018). Teismų praktikoje išaiškinta, kad galimybė skųsti vien teismo procesinio sprendimo motyvus pripažįstama tik tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016, 2019 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2019).

54. Atsižvelgiant į tai, paliekant skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį nepakeistą, pašalintini iš nutarties teismo motyvai, kad yra pagrindas atsisakyti pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliacinė instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta priešinga išvada, gali savarankiškai daryti poveikį atsakovo teisėms ar pareigoms, jo teisiniam statusui ir gali jam sukurti teisinių padarinių ateityje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Priimti su pareiškėjo K. P. atskiruoju skundu ir suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamus naujus įrodymus.

Atskirąjį atmesti.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nutarties pašalinti teismo motyvus, kad yra pagrindas atsisakyti pareiškėjui K. P. iškelti fizinio asmens bankroto bylą Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.