Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2386-936/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-21
Bylos Nr.: e2A-2386-936/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-13088-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Braždienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė
Ieškovas: Rusijos Federacijos ribotos atsakomybės bendrovės „МАY“
Atsakovas: A. K.
Trečiasis asmuo: L. L.

Kategorijos

2.1.5.1.2.7Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo
2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai
3.2.8.3Bylos nutraukimas, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio arba patvirtinti šalių taikos sutartį
3.2.9.4Pareiškimo palikimas nenagrinėto, kai teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-2386-936/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13088-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.18; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.4; 3.2.4.8.2; 3.2.8.3; 3.2.9.4; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Rusijos Federacijos ribotos atsakomybės bendrovės „МАY“ patikslintą ieškinį atsakovui A. K. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys L. L., likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Darmus“, H. K..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – RAB) „МАY“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslinusi, prašo iš atsakovo A. K. priteisti 26 945,39 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas už laikotarpį nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2015 m. spalio 16 d. tarp RAB ,,MAY“ ir UAB „Darmus“ (toliau – ir Bendrovė) buvo sudaryta Paslaugų tiekimo sutartis Nr. 1/151016 (toliau – Sutartis), pagal kurią Bendrovė įsipareigojo suteikti Sutartyje numatytas paslaugas, o ieškovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutartimi Bendrovė įsipareigojo teikti Sutartyje numatytas paslaugas (reklamos ir informacijos sklaidos paslaugas, renginių vietos nuomos, atlikėjų apgyvendino, transportavimo (pervežimo), saugos paslaugas, bilietų pardavimo paslaugas ir t. t.), susijusias su dviejų renginių organizavimu – 1) Šou „Naujametinis KVN. Eglės visai šeimai“ (renginio vieta – „Žvejų rūmai“, Klaipėda) bei 2) Šou „Naujametinis KVN. Eglės visai šeimai“ (renginio vieta – koncertų salė „Compensa“, Vilnius) (toliau – ir Renginiai).

1.2. 2015 m. spalio 16 d. tarp ieškovės ir bendrovės buvo pasirašytas Priedas Nr. 1 prie Sutarties, kuriame ieškovė ir Bendrovė susitarė, jog galimos Bendrovės patiriamos išlaidos (kompensuojamos išlaidos), teikiant Sutartyje numatytas paslaugas, išskyrus atlygį Bendrovei už jos teikimas paslaugas, negali viršyti bendros 21 000 Eur sumos pagal atskiras išlaidų grupes, nurodytas Priede Nr. 1. Taip pat ieškovė ir Bendrovė Priedu Nr. 1 susitarė, jog ieškovė Bendrovei už jos teikiamas paslaugas, numatytas Sutartyje, sumokės atlygį, kurį sudarys 10 proc. suma nuo parduotų bilietų į Renginius nominalios vertės. Sudarius Sutartį bei Priedą Nr. 1, ieškovė sumokėjo Bendrovei 6 000 Eur avansą, skirtą būsimoms Bendrovės išlaidoms padengti. Bendrovė, veikdama ieškovės vardu ir interesais, sudarė sutartį su bilietų platinimo įmone – UAB „Bilietų pasaulis“, kuri pardavė bilietų į renginius už bendrą 80 244 Eur sumą (į renginį, vykusį Klaipėdos mieste už 31 850 Eur; į renginį, vykusį Vilniaus mieste – už 48 394 Eur), todėl Bendrovė privalėjo sumokėti ieškovei 57 219,60 Eur už parduotus bilietus į Renginius (6 000 Eur (ieškovės sumokėtas avansas) + 80 244 Eur (suma, gauta pardavus bilietus) – 8 024,40 Eur (10 proc. atlygis Bendrovei už paslaugų teikimą) – 21 000 Eur (galima maksimali Bendrovės patirtų išlaidų suma)).

1.3. Bendrovė savo prievolių pagal Sutartį neįvykdė, todėl ieškovė buvo priversta savo pažeistas teises ginti teismine tvarka. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2116-258/2017 pagal ieškovės pareikštą ieškinį atsakovams UAB „Darmus“ ir jos vadovui A. K., kurioje ieškovė teismo prašė priteisti solidariai iš Bendrovės ir A. K. 53 719,60 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės pareikštą ieškinį tenkino dalinai – priteisė iš Bendrovės ieškovės naudai 26 945,39 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 682 Eur žyminio mokesčio, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. priėmė nutartį, kuria paliko galioti sprendimą. Kadangi Bendrovė sprendimo neįvykdė, ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė Bendrovei bankroto bylą, o jos nemokumo administratoriumi paskyrė UAB „Posterus“. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtinti tik dviejų kreditorių reikalavimai – ieškovės 35 578,10 Eur reikalavimas bei VSDFV Vilniaus skyriaus 221,02 Eur reikalavimas.

1.4. Kadangi Bendrovė neturi finansinių galimybių patenkinti ieškovės reikalavimus, todėl yra pagrindas vertinti Bendrovės valdymo organų veiksmus nukreiptus į žalos padarymą ieškovei. Nurodo, kad nuo Sutarties sudarymo 2015 m. spalio 16 d. iki 2021 m. liepos 9 d. Bendrovė gavo 248 892,81 Eur pajamų, kas reiškia, kad Bendrovė turėjo galimybę atsiskaityti su ieškove, tačiau Bendrovės vadovas ir akcininkas A. K. ėmėsi veiksmų, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove. Atsakovas nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. iš Bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą persivedė 83 415,74 Eur sumą, nesant tam pagrindo, ir kuri galėjo būti panaudota atsiskaitymui su ieškove. Nurodė, kad atsiskaitymai vykdavo mokėjimo pavedimais, todėl atsakovo veiksmai, išgryninant 83 415,74 Eur sumą, negali būti vertinami kaip skirti atsiskaityti su Bendrovei paslaugas ir prekes teikusiais asmenimis. Šie pinigai buvo panaudoti atsakovo asmeniniams poreikiams. Taip pat atsakovas sudarė sandorį, kurio pagrindu neatlygintinai buvo perleistas 49 613,49 Eur reikalavimas į UAB „Bilietų pasaulis“. Ieškovė teigia, kad atsakovas, neteisėtai disponuodamas Bendrovei priklausančiomis lėšomis, Bendrovei priklausančias lėšas naudojant savo asmeniams interesams tenkinti, sudarė sąlygą Bendrovei išvengti prievolių įvykdymo ieškovei, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą ieškovei.

Atsiliepimas

2. Atsakovas A. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės patikslintą ieškinį, kuriame prašė: 1) palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtu; 2) taikyti ieškinio senatį; 3) netaikius ieškinio senaties termino, atmesti ieškinį atsakovo A. K. atžvilgiu kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 4) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad ieškovė, tikslindama ieškinį, jį paremia fragmentiniais buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie neįrodo jokių atsakovo neteisėtų veiksmų. Patikslintame ieškinyje pateikiami teiginiai yra deklaratyvūs ir subjektyvūs, todėl sutikti su tokiu ieškiniu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

2.2. Atsakovas teigė, kad ieškovė kreipiasi į teismą tuo pačiu pagrindu dėl to paties dalyko. Ieškovė 2017 m. sausio 3 d. kreipėsi su patikslintu ieškiniu dėl skolos priteisimo į Vilniaus apygardos teismą civilinėje byloje Nr.e2-4571-258/2016 (Nr. e2-2116-258/2017), iš atsakovų A. K. ir UAB „Darmus“ prašė solidariai priteisti 53719,60 Eur skolos. Tiek 2017 m. sausio 3 d. patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016, tiek šioje civilinėje byloje, ieškovas prašo to paties dalyko, t. y. skolos priteisimo iš atsakovo tuo pačiu pagrindu, t. y. kad jis būdamas vadovu tenkino savo ar trečiųjų interesus, todėl nepateikdamas jokių naujų aplinkybių, kreipėsi į teismą iš esmės dėl to paties pagrindo ir dalyko, kas turėtų lemti ieškinio palikimą nenagrinėtu. Sutapus ieškovo 2017 m. sausio 3 d. patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016 nurodytoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, kuris yra išnagrinėtas tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo, ir šioje civilinėje byloje pareikštam ieškiniui, todėl yra pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą.

2.3. Byloje taikytina ieškinio senatis. Paminėjo, kad atsakovo civilinė atsakomybė kildinama iš žalos atsiradimo, t. y. patikslintame ieškinyje nurodoma, kad neteisėti veiksmai pasireiškė vėliausiai iki 2016 m. gegužės 2 d. Vertinant tai, kad A. K. vadovo pareigas ėjo nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d., o civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016 patikslintas ieškinys pateiktas 2017 m. sausio 3 d., darytina išvada, kad ieškovė apie jos manymu atsakovo vadovavimą ir visą informaciją sužinojo iki 2017 m. sausio 3 d., nurodant, kad atsakovas buvo atsakingas už prievolės neįvykdymą. Ieškovei nepateikus jokių naujų duomenų, kurie būtų susiję su A. K. veiksmais, šioje civilinėje byloje pateikus patikslintą ieškinį 2022 m. sausio 6 d., ieškinio senaties terminas yra praleistas, kadangi jau 2017 m. sausio 3 d. ieškovė savo reikalavimus atlyginti žalą kildino atsakovui.

2.4. Ieškovė, teikdama ieškinį, apsiribojo tik samprotavimais, tačiau visiškai nenurodė konkrečių vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. savo ieškinio nepagrindė jokiais teisiniais argumentais. Ieškovė nurodė, kad laikotarpyje 2015 m. lapkričio 6 d. – 2016 m. balandžio 18 7 d. atsakovas gavo 47 685,74 Eur grynųjų pinigų ir laikotarpyje nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. gavo 35 730 Eur mokėjimo pavedimais. Iš išlikusių duomenų matyti, kad atsakovas UAB „Darmus“ buvo paskolinęs 21 931,34 Eur, taip pat grynais pinigais buvo sumokėta: 32 000 Eur bendrovei RAB „Sfera“ už paslaugas renginyje Comedy Woman šou, kuris vyko 2015 m. gruodžio 13 d., Vilniuje; 40 000 Eur bendrovei RAB „Masterplast plius“, už paslaugas renginyje P. V. koncerte, kuris vyko 2016 m. kovo 30 d. Londone, Troxy Arenoje. Taigi neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai. Ieškovė nurodo, kad tikėtina, kad UAB „Bilietų pasaulis“ išrašė PVM sąskaitų faktūrų 244 618 Eur sumai, o gavo 195 004,51 Eur, todėl ieškovė mano, kad neatlygintinai buvo perleista 49 613,49 reikalavimo į UAB „Bilietų pasaulis“. Šių teiginių negali paaiškinti net pati ieškovė, kadangi neteikia jokių aplinkybių perleidimui. Iš atsakovo turimų dokumentų nei UAB „Bilietų pasaulis“ neturi reikalavimo į UAB „Darmus“, nei UAB „Darmus“ turi reikalavimą į UAB „Bilietų pasaulis“. Pažymėjo, kad ieškovė nesiremia visomis išrašytomis UAB „Bilietų pasaulis“ sąskaitomis Bendrovei, taip pat neįtraukia Bendrovės išrašytų sąskaitų UAB „Bilietų pasaulis“. Pažymėjo, kad 80 244 Eur suma buvo kitos, jau išnagrinėtos, bylos dalykas, kurioje ieškovė 2017 m. sausio 3 d. pateikė patikslintą ieškinį ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu priteisė iš UAB „Darmus“ ieškovei 26 945,39 Eur ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Minėtoje byloje ieškovė reiškė reikalavimus ir atsakovui, todėl ieškovei nepateikus jokių naujų aplinkybių, šis teiginys dėl 80 244 Eur neteisėtų veiksmų tenkinant trečiųjų asmenų interesus net negali būti svarstomas, nes jau visiškai išnagrinėtas. Ieškovė nepagrindė žalos dydžio ir priežastinio ryšio.

Šalies argumentai

3. Ieškovė pateiktame dublike nurodė, kad teismui pateikti Bendrovės apskaitos registrai, kurie nėra pasirašyti ir kurių patikimumo negali įvertinti, jų duomenis lyginant su finansinės atskaitomybės ataskaitomis, negali būti laikomi tinkamais įrodymais, įrodant apskaitos registruose nurodytas ūkines operacijas. Teigia, kad RAB „Sfera“ neegzistuoja, toks juridinis asmuo niekada nebuvo registruotas Rusijos Federacijoje, taip pat RAB „Masterplast plius“ buvo likviduotas tai reiškia, jog teismui yra pateikti suklastoti dokumentai (2015 m. rugsėjo 16 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 5CW, 2015 m. gruodžio 13 d. aktas Nr. 7, 2015 m. gruodžio 13 d. Kvitas, 2015 m. gruodžio 2 d. Kvitas). Taip pat teigia, kad atsakovas negalėjo sumokėti RAB „Sfera“ 32000,00 Eur grynais pinigais, kadangi atsakovas nebuvo gavęs tokių grynųjų pinigų sumų iš Bendrovės. Todėl atsakovo argumentai neatitinka tikrovės, siekiant pateisinti lėšų panaudojimą. Paminėjo, kad Bendrovė negavo jokių pajamų iš P. V. koncerto 2016 m. kovo 30 d. Londone, todėl neaišku kokiu tikslu buvo mokami pinigai. Bendrovė pažeidė atsiskaitymo eiliškumą. Atsakovas Bendrovei priklausančias lėšas naudojo arba savo asmeniniams interesams tenkinti, arba vykdant atsiskaitymus su RAB „Sfera“, RAB „Masterplast plius“ ir kitais asmenimis, kuriems prievolių įvykdymo terminai suėjo po prievolių ieškovei įvykdymo termino pabaigos, arba vykdant atsiskaitymus už teiktas paslaugas, nesusijusias su Bendrovės vykdyta veikla.

Atsiliepimas

4. Atsakovas triplike palaikė atsiliepimo argumentus ir papildomai nurodė, kad ieškovės argumentai, kad įmonės RAB „Sfera“ ir RAB „Masterplast plius“ neegzistavo neatitinka tikrovės. Šiems subjektams buvo atliktos operacijos už renginiuose dalyvavusius dalyvius iš Rusijos, kurie organizavo jų keliones ir programas, renginiai įvyko. Bylos įrodymai patvirtina atsiskaitymo faktus. Nėra faktinio pagrindo laikyti, kad buvo pažeistas eiliškumas, kadangi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016 (Nr. e2-2116-258/2017) buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Darmus“ atžvilgiu, taip pat skola buvo du kartus mažesnė nei prašė pats ieškovas, kas lemia, kad kilus ginčui tarp šalių skolos egzistavimas buvo patvirtintas tik Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016 (Nr. e2-2116-258/2017), kuris kelis kartus buvo mažesnis nei prašė pati ieškovė.

5. Trečiasis asmuo L. L. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu ieškovės RAB ,,MAY“ ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo A. K. ieškovei 26 945,39 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (26 945,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 645 Eur bylinėjimosi išlaidas, bei valstybei 74,97 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

6.1. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis Bendrovės 2015 m. spalio 22 d. – 2016 m. balandžio 20 d. gautų pajamų (248 892,81 Eur) banko sąskaitoje, iš kurių buvo vykdomi mokėjimai (ir atsiskaitymai su RAB „Sfera“, RAB „Masterplast plius“), pakako sumokėti kreditorei RAB „MAY“ skolą. Tačiau skola ieškovei nebuvo grąžinama, o nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2018 m. pabaigos tarp šalių vyko teisminis ginčas dėl kreditorės RAB „MAY“ skolos pagrįstumo ir dydžio. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas A. K. laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. paėmė iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitos 83 415,74 Eur. Paimtų 72 000 Eur lėšų panaudojimas bendrovės interesais grindžiamas UAB „Darmus“ ir RAB „Sfera“ sudaryta 2015 m. rugsėjo 16 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 5CW bei jos pagrindu išrašytais 2015 m. gruodžio 13 d. aktu Nr. 7 ir 2015 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 13 d. kvitais (32 000 Eur) bei UAB „Darmus“ ir RAB „Masterplast plius“ sudaryta 2016 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 6 ir jos pagrindu išrašytais 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. kovo 29 d. kvitais (40 000 Eur). Teismo vertinimu, byloje ieškovės pateikti įrodymai paneigia atsakovo A. K. 32 000 Eur paimtų bendrovės grynųjų pinigų perdavimo RAB „Sfera“ pagrįstumą ir teisėtumą. Byloje taip pat nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu buvo išgryninamos ir kitos piniginės lėšos – 40 000 Eur. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių būtinybę imti iš bendrovės sąskaitos tokias pinigų sumas, taip pat nėra įrodymų, kad paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje. Taigi byloje esama duomenų, jog ieškovės nurodomi ginčo mokėjimai apskritai yra nepagrįsti ir neteisėti. Atsakovas, teigdamas priešingai, remiasi tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir samprotavimais apie neva realiai su kontrahentais (į)vykdytas sutartis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovo A. K. veiksmai, išgryninant bendrovės lėšas ir nesant objektyvių įrodymų dėl šių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, vertinami kaip sąmoningas siekis išvengti įsipareigojimų ieškovei RAB „MAY“ vykdymo. Byloje taip pat nustatyta, kad bendrovė deklaravo apskaitos registre ūkinę komercinę operaciją 37 500 Eur su RAB „Sfera“, t. y. su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu, todėl, teismo vertinimu, atsakovas A. K., būdamas įmonės vadovu, veikė tikslingai, siekdamas pažeisti ieškovės RAB „MAY“ interesus. Teismas vertino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Bendrovės buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditorei vykdymo, t. y. buvo atlikti tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, dėl kurių kreditorė neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.

6.2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės atitinka teismų praktikoje formuluojamų tiesioginio ieškinio kriterijų, sudaro pagrindą pripažinti nurodytus atsakovo veiksmus neteisėtais deliktinės civilinės atsakomybės prasme ir nukreiptais konkrečiai į ieškovę, padariusiais jiems individualią žalą, įrodo specifinį tiesioginio ieškinio pagrindą, todėl yra pakankamos tiesioginiam ieškiniui tenkinti (CPK 185 straipsnis). Byloje įrodyta, kad išgryninimai buvo nukreipti į konkrečios kreditorės – ieškovės – teisių pažeidimą, šie veiksmai laikytini neteisėtais veiksmais ieškovės atžvilgiu ir atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Akivaizdu, kad įmonės buvusiam vadovui žinant apie ieškovės pretenzijas, buvo veikiama prieš konkretų kreditorių – ieškovės – interesus, ir konkrečiai ieškovei daroma individuali žala. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodytų piniginių lėšų išgryninimo metu atsakovas turėjo žinoti apie galimas ieškovės pretenzijas bendrovei BUAB ,,Darmus“. Šiuo atveju ieškovė įrodė, kad atsakovo veiksmai siejami, be kita ko, ir su bendrosiomis pareigomis bendrovei, kartu buvo nukreipti ir specifiškai į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą. Nustačius, jog jų atlikimo metu atsakovui buvo žinoma apie ieškovės pretenzijas UAB ,,Darmus“ atžvilgiu, yra pagrindas pripažinti tai individualia žala ieškovei, kuri ir tapo pagrindine bendrovės kreditore.

6.3. 2021 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Darmus“ iškelta bankroto byla ir 2021 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų – ir kreditorės RAB „MAY“ finansinis reikalavimas. Ieškovės ieškinys CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu galėjo būti patenkintas tik tuomet, kai būtų buvę aiškūs ne tik subjektas ir jo neteisėti veiksmai, nulėmę žalą (kurių daugelis paaiškėjo, tenkinant ieškovės prašymus išreikalauti duomenis būtent nagrinėjamoje byloje), bet ir žalos (t. y. BUAB „Darmus“ bankroto byloje ieškovės neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) dydis, nes atsakovo atsakomybė yra subsidiari. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė būtų praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

6.4. Dėl atsakovo argumentų, jog ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, nes atsakovui solidariai su UAB ,,Darmus“ jau buvo pareikšti ieškovės reikalavimai dėl skolos priteisimo, o nagrinėjamoje byloje ir vėl prašoma priteisti iš atsakovo 26 945,39 Eur sumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama dėl atsakovo pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu.

6.5. Nagrinėjamu atveju įrodytos aplinkybės, jog atsakovo (bendrovės vadovo ir akcininko) veiksmai buvo nukreipti būtent į žalos ieškovei kaip bendrovės kreditorei padarymą, tokios žalos padarymo atsakovas kryptingai siekė, veikė tyčia, todėl yra pagrindas konstatuoti bendrovės vadovo / dalyvio neteisėtus veiksmus, nukreiptus būtent prieš ieškovę, ir kaltę kaip būtinąją civilinės deliktinės atsakomybės sąlygą pagal bendrovės kreditoriaus (ieškovės) tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui / dalyviui. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus tiesiogiai nukreiptus į konkretų kreditorių ieškovę, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti tiesioginę atsakovo, kaip UAB ,,Darmus“ buvusio vadovo ir akcininko, atsakomybę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Atsakovas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas iš esmės nenustatant visų vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismas selektyviai pasirinko vertinti ir pripažino atsakomybę remdamasis vien tik dviem mokėjimais, kurių iš esmės neanalizavo ir nevertino.

7.2. Skola kilo iš RAB „MAY“ ir UAB „Darmus“ sudarytos Sutarties, tačiau teismas nevertino ir nepasisakė, kad iš sutarties kilusiame ginče ieškovė kėlė ir atsakovo atsakomybę, todėl šioje byloje egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, kadangi teismas nepasisakė į atsakovo argumentus dėl ieškinio tapatumo ir išnagrinėjo antrą kartą tą patį klausimą, vertinant atsakovo civilinę atsakomybę. Tiek 2017 m. sausio 3 d. patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016, tiek šioje civilinėje byloje ieškovė prašo to paties dalyko, t. y. skolos priteisimo iš atsakovo A. K., tuo pačiu pagrindu, t. y. kaip buvusio vadovo deliktinę atsakomybę, kuri kilo iš CK 2.87 straipsnyje numatytų pareigų, ieškovui nurodant, kad A. K. siekė išvengti laikinųjų apsaugos priemonių, išvengti prievolės vykdymo. Taigi ieškovė kreipėsi į teismą iš esmės dėl to paties pagrindo ir dalyko, kas turėtų lemti ieškinio palikimą nenagrinėtu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nurodytų argumentų.

Žemesnės instancijos teismas

7.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, nes atsakovo atsakomybė yra subsidiari, tačiau teismas visiškai nenustatė ieškinio senaties termino pradžios, kas leidžia suprasti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ieškinio senaties klausimo. Apeliantas teigia, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas jau nuo 2017 m. sausio 3 d., t. y. nuo tada, kai ieškovė teigė, kad atsakovas atsakingas už prievolės neįvykdymą, todėl ieškiniui pareikšti terminas baigėsi 2020 m. sausio 3 d., taigi yra pagrindas atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį tenkinti.

Šalies argumentai

7.4. Ieškovei aiškiai nurodant, kad žala kilo po 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties, pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kad veiksmų neteisėtumas turėjo būti nustatomas po 2018 m. gruodžio 13 d., o ne retrospektyviai, taip pat teismas vertindamas atsakovo veiksmus turėjo pareigą pateikti motyvus, kodėl nuo 2015 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. kovo 29 d. įmonė nebuvo nemoki, todėl šiuo atveju individuali žala nustatoma nebuvo. Pažymėjo, kad pats A. K. net negalėjo jokiais būdais imtis neteisėtų veiksmų, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016 UAB „Darmus“ atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones.

7.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo civilinę atsakomybę, nenustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. kovo 29 d. apskritai egzistavo ieškovės kreditorinis reikalavimas; nepateikė visiškai jokių motyvų į atsakovo argumentus dėl sandorių su RAB „Sfera“ ir RAB „Masterblast plus“ realumo. Nurodė, kad atsiskaitymai už atlikėjus su RAB „Sfera“ ir RAB „Masterblast plus“ vyko iš vadovo lėšų, o ne iš Bendrovės, be to, kadangi renginiai vyko, todėl yra paneigiamos aplinkybės, kad tokios įmonės neegzistavo; nenustatė aplinkybių, kad nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. kovo 29 d. įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, nevertino nurodomu laikotarpiu atsiskaitymo žalingumo tuo metu vertinant BUAB „Darmus“ būklę.

7.6. Paminėjo, kad ieškovas gavo lėšų, t. y. „Swedbank“ AB banko sąskaitos likutis 4 067,88 Eur, UAB „Darmus“ pasinaudodamas jam suteiktais teismo leidimais panaudojo 1 157,80 Eur sumą, todėl darytina išvada, kad likutis buvo pervestas ieškovei. Žala šiuo atveju siejama išskirtinai su 2018 m. gruodžio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria ieškovė įgijo teisę reikalauti iš UAB „Darmus“ žalos atlyginimo. Todėl ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad būtent atsakovas, iki 2016 m. gruodžio 15 d. ėjęs vadovo pareigas, padarė konkrečią žalą ieškovei, tačiau iki šios datos nebuvo priimtas sprendimas dėl ieškovo ieškinio patenkinimo, iki to laiko galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms atsakovas neperleido jokio turto, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl žala iki 2016 m. gruodžio 15 d. neatsirado.

7.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl priežastinio ryšio. Ieškovės deklaratyvūs teiginiai, kad tuometinis vadovas disponavo pinigais ar įmonė buvo nemoki, nėra teisiškai pagrįsti, tą nustatė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi bei tai, kad įmonės nemokumas negali būti nustatinėjamas 2016 metais, nes galiojanti prievolė atsirado tik 2018 m. gruodžio 13 d., kas lemia tai, kad žala ir atsakovo veiksmai nėra priežastiniame ryšyje, nes žala neatsirado atsakovo vadovavimo laikotarpiu.

7.8. Pažymėjo, kad teismas turėjo pareigą įpareigoti ieškovę pateikti prašomą informaciją: kokia yra ieškovės nuosavybės forma, kas yra įmonės savininkai, kokie asmenys turi sprendimų priėmimo teisę, kaip yra paskirstomas jos pelnas, kas yra galutiniai naudos gavėjai, kadangi šiuo atveju neatmestina galimybė, kad ginami interesai juridinio asmens, kurio galutiniams naudos gavėjas taikomos sankcijos.

Atsiliepimas

8. Ieškovė RAB „MAY“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais

Šalies argumentai

8.1. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad šios bylos ieškinys yra tapatus išnagrinėtam Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016. Nurodo, kad ieškinys šioje byloje ir minimoje byloje grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016 ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas pažeidė taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o šioje byloje grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios paaiškėjo tik po to, kai Bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Be to, šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, o civilinėje byloje Nr. e2-4571-258/2016, buvo prašoma pripažinti, jog atsakovas yra solidariai atsakingas už prievolės įvykdymą ieškovei kartu su Bendrove.

8.2. Bendrovei neįvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuris įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 13 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-713-302/2018 paliko nepakeistą sprendimą, galima teigti, jog buvo pažeistos ieškovės teisės. Skaičiuojant senaties terminą nuo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, trijų metų senaties terminas baigėsi 2021 m. gruodžio 13 d. Paminėjo, kad buvo pareikštas ieškinys ne dėl skolos priteisimo iš Bendrovės, o ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, todėl vertintinos aplinkybės, susijusios tik su tuo, kada ieškovei tapo žinoma ar turėjo tapti žinoma ir suvokiama, jog atsakovo veiksmai (neveikimas) pažeidė ieškovo teises. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė Bendrovei bankroto bylą, o įsiteisėjus šiai nutarčiai – tapo aišku, jog ieškovės reikalavimas galės būti tenkinamas tik ĮBĮ nustatyta tvarka. Be to, aplinkybės, patvirtinančios atsakovo neteisėtus veiksmus, paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl akivaizdu, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti.

8.3. Ieškovė reiškė tiesioginį ieškinį atsakovui tuo pagrindu, jog atsakovo veiksmai buvo nukreipti tik į ieškovės teisių pažeidimą, o šios aplinkybės grįstos tuo, jog Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtinti tik dviejų kreditorių reikalavimai – ieškovės 35 578,10 Eur reikalavimas bei VSDFV Vilniaus skyriaus 221,02 Eur reikalavimas. Ieškovės reikalavimą Bendrovės bankroto byloje sudaro 99,38 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, o tai ir įrodo, jog vykdant atsakovui Bendrovės veiklą, sudarant sandorius, vykdant atsiskaitymus, visa tai buvo atliekama tokiu būdu, jog būtų įvykdyti visi įsipareigojimai visiems Bendrovės kreditoriams, išskyrus vienintelį kreditorių – ieškovę. Byloje buvo įrodyta ir nebuvo paneigta jokiais įrodymais faktas, jog Bendrovės bankroto byloje ieškovės reikalavimas nebus patenkintas jokia dalimi, todėl akivaizdu, kad įrodžius šią aplinkybę – ieškovė įgijo teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui. Be to, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo dar vienas pagrindas reikšti netiesioginį ieškinį, t. y. Vilniaus apygardos teismui 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartimi, pripažinus Bendrovės, kurios vadovu ir akcininku ginčo laikotarpiu buvo būtent atsakovas, bankrotą tyčiniu.

8.4. Atsakovas, veikdamas Bendrovės vardu, sudarė sandorius ir atliko tokius veiksmus, kurie buvo nukreipti tik išskirtinai į ieškovės teisių pažeidimą ir sudarė sąlygas Bendrovei išvengti prievolių įvykdymo ieškovei. Tokias išvadas pagrindžia, tai kad: 1) Bendrovė vykdė ir įvykdė visas savo prievoles visiems savo kreditoriams, išskyrus ieškovę. Bendrovės bankroto byloje yra patvirtinti tik dviejų kreditorių reikalavimai – ieškovės 35 578,10 Eur reikalavimas bei VSDFV Vilniaus skyriaus 221,02 Eur reikalavimas; 2) ginčo laikotarpiu Bendrovė gavo 248 892,81 Eur pajamų, tačiau tik dalis šios sumos (3 500,00 Eur) buvo sumokėta ieškovei; atsakovas disponavo didelėmis Bendrovei priklausančių grynųjų pinigų sumomis, tačiau su ieškove atsiskaitymų nevykdė. Atsakovas tam nesant jokio pagrįsto ekonominio pagrindo „grynino“ Bendrovei priklausančias lėšas bei atsiskaitė grynais pinigais su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu ar asmeniu, neteikusiu Bendrovei jokių jos interesais paslaugų. Tiek dokumentuose, tiek Paslaugų teikimo sutartyje yra nurodyti juridinių asmenų (RAB „Masterplast plius“ ir RAB „Sfera“) banko sąskaitų rekvizitai, tačiau Bendrovė nevykdė jokių mokėjimų į šias banko sąskaitas. Bendrovė nevykdė mokėjimų į banko sąskaitas tik dėl to, jog minėti juridiniai asmenys arba neegzistavo, arba neteikė Bendrovei jokių paslaugų, o dokumentai ir paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryti tik imituojant Bendrovei priklausančių lėšų, kurias gavo atsakovas, panaudojimą Bendrovės interesais; Paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu Bendrovė sumokėjo RAB „Masterplast plius“ 40 000,00 Eur, buvo sudaryta jau po to, kai kilo Bendrovės prievolės ieškovei, tačiau Bendrovė savo prievolių ieškovei nevykdė, o 2016 m. sausio 20 d. – 2016 m. kovo 29 d. laikotarpiu sumokėjo 40 000,00 Eur RAB „Masterplast plius“ už paslaugas, kurios (jeigu buvo teikiamos apskirtai) buvo teikiamos kito asmens naudai; atsakovas lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, kadangi ginčo laikotarpiu atsakovo grynais pinigais ir mokėjimo pavedimais gauta 83 415,74 Eur suma buvo panaudota, dengiant Bendrovės skolą atsakovui bei atsiskaitant su neegzistavusiu juridiniu asmeniu. Byloje yra įrodyta, jog dokumentai yra suklastoti ir niekiniai; ieškovė 2016 m. kovo mėn. dėl galimai nusikalstamų Bendrovės valdymo organų veiksmų kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį policijos komisariatą, o atsakovas, sužinojęs šią aplinkybę, grynais pinigais ir mokėjimo pavedimais iš Bendrovės sąskaitos paėmė didesnę nei 40 000,00 Eur sumą; 2016 m. balandžio mėn. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, o šis ieškinys dalinai buvo tenkintas sprendimu ir būtent nuo 2016 m. balandžio mėn. Bendrovė nutraukė vykdyti bet kokio pobūdžio veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Žemesnės instancijos teismas

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Darmus“ buvo įregistruota 2014 m. liepos 24 d. Juridinio asmens vadovų pareigas ėjo: 1) nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. S. J.; 2) nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. A. K.; 3) nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. birželio 2 d. L. L.; 4) nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2021 m. liepos 19 d. H. K.. BUAB „Darmus“ akcininkai buvo: 1) nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Gloteka“; 2) nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2021 m. gegužės 10 d. A. K.; 3) nuo 2021 m. gegužės 10 d. H. K..

13. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-713-302/2018, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017, kuriuo ieškovės RAB „MAY“ patikslintas ieškinys atsakovams UAB „Darmus“ ir A. K. dėl solidarios skolos priteisimo tenkintas iš dalies, t. y. priteista iš UAB „Darmus“ 26 945,39 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 682,00 Eur žyminio mokesčio ieškovei, nurodyta, kad tarp ieškovės RAB „MAY“ ir atsakovės UAB „Darmus“ sudaryta Sutartis, pagal kurią UAB „Darmus“ įsipareigojo suteikti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su dviejų renginių organizavimu, o ieškovė įsipareigojo už šias paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Darmus“ pažeidė su ieškove sudarytos sutarties sąlygas, nes laiku ir sutartais terminais negrąžino ieškovei mokėtinos sumos už parduotus bilietus į du renginius, todėl atsakovei UAB „Darmus“ kyla sutartinė atsakomybė. Tuo tarpu atsakovas A. K. (buvęs UAB „Darmus“ vadovas) nėra sutarties, dėl kurios nevykdymo kilęs ginčas, šalis. Jis veikė tik kaip UAB „Darmus“ atstovas, todėl jo atžvilgiu jokie reikalavimai, susiję su sutarties vykdymu, negali būti reiškiami. Teismas konstatavo, kad nei sutartis, nei joks įstatymas nenumato, kad bendrovės vadovas turi solidariai su bendrove atsakyti už bendrovės su kitais ūkio subjektais sudaromų sandorių vykdymą. Bei nurodė, kad ieškovė nepagrįstai, net neįrodinėdama atsakovo A. K., kaip UAB „Darmus“ vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. nei žalos, nei kaltės, nei priežastinio ryšio tarp žalos ir kaltės, nesat jokio teisinio pagrindo, prašo skolą priteisti solidariai iš atsakovės ir jos buvusio vadovo.

Žemesnės instancijos teismas

14. RAB „MAY“ 2021 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Darmus“ iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2095-803/2021 iškėlė UAB „Darmus“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patvirtinti UAB „Darmus“ kreditoriniai reikalavimai, kuriais patvirtintas ir antrosios eilės kreditorės RAB „MAY“ kreditorinis reikalavimas iš viso 35 578,10 Eur sumai.

15. RAB „MAY“ 2022 m. sausio 26 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti BUAB „Darmus“ bankrotą tyčiniu. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-874-562/2023 pareiškimą tenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-663-467/2023 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartį. Šiose bylose nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti:

15.1. Bankroto byla UAB „Darmus“ laiku neinicijuota sąmoningai, t. y. iki 2016 m. bendrovė turėjo lėšų (pajamų), iš kurių vykdė mokėjimus, išskyrus kreditorei RAB „MAY“ (nepadengta jokia skolos dalis), nuo 2016 m. pabaigos bendrovė lėšų neturėjo ir pajamų negavo (veiklos nevykdė); nuo 2018 m. gruodžio 13 d. UAB „Darmus“ tapo visiškai nemokia ir ilgą laiką (iki 2020 m. COVID-19 pandemijos ir iki 2021 m. balandžio 16 d.) nebuvo imtasi veiksmų atnaujinti UAB „Darmus“ veiklą ar inicijuota bendrovei bankroto byla; bendrovės buvęs vadovas (-ai) sąmoningai pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai yra tyčinio bankroto požymis.

15.2. Laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2021 m. liepos 9 d. bendrovė turėjo (buvo gavusi) 248 892,81 Eur (pajamų), iš trečiųjų asmenų (paslaugų, prekių pardavėjų) pagal išrašytas PVM sąskaitų faktūras buvo gavusi 86 633,80 Eur, taip pat buvo vykdomi pirkimai ir bendrovė gavo pajamų – iš viso 237 510,99 Eur, kurias naudojo atsiskaitymams su atlikėjais (buvo atsiskaitoma ir grynais pinigais), suinteresuotas asmuo A. K. buvo paskolinęs bendrovei (įnešęs į bendrovės kasą) savo asmenines lėšas – 21 931,34 Eur ir 22 143,74 Eur. Iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitoje buvusių lėšų (iš gautų pajamų) buvo atsiskaitoma su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, VSDFV, darbuotojais, trečiaisiais asmeninis ir t.t.

15.3. Suinteresuotas asmuo A. K. laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. paėmė iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitos 83 415,74 Eur.

15.4. RAB „MAY“ pateiktos Rusijos finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos Rusijos FMT Kaliningrado srities valdybos Federalinės mokesčių tarnybos Kaliningrado srities Tarprajoninės inspekcijos Nr. 1 2022 m gegužės 25 d. pažymos Nr. 1810B/2022 duomenys paneigia suinteresuoto asmens A. K. 32 000 Eur paimtų bendrovės grynų pinigų perdavimo RAB „Sfera“ pagal 2015 m. rugsėjo 16 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 5CW, 2015 m. gruodžio 13 d. aktą Nr. 7 bei 2015 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 13 d. kvitus pagrįstumą ir teisėtumą. Kartu pažymėta, jog interneto puslapyje https://www.audit-it.ru/contragent/ 1073911001812_ooo-sfera yra nurodyta informacija apie juridinio asmens valdymo organus ir šiame puslapyje nurodytas generalinis direktorius ( rus. Ю. И. М.), o 2015 m. rugsėjo 16 d. paslaugų teikimo sutartyje Nr. 5CW generaliniu direktoriumi nurodytas M. A. Ž., grynųjų pinigų sumos taip pat perduotos RAB „Sfera“ (rus. OOO „Сфера“) generaliniam direktoriui, vyriausiajam buhalteriui ir kasininkui M. A. Ž.. Nustatyti trūkumai sudarė pagrindą pripažinti, kad suinteresuoto asmens pateikti duomenys (2015 m. rugsėjo 16 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 5CW su RAB „Sfera“ , 2015 m. gruodžio 13 d. aktas Nr. 7 bei 2015 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 13 d. kvitai) nėra tinkamos įrodinėjimo priemonės, galinčios patvirtinti 32 000 Eur paimtų grynųjų pinigų teisėtumą. BUAB „Darmus“ 2015 m. lapkričio 1 d.– 2016 m. gruodžio 15 d. apskaitos registre „Pirkimai, PVM“ yra nurodytas bendrovės 2016 m. kovo 1 d. 37 500 Eur pirkimas iš RAB „Sfera“. Kadangi Rusijos juridinių asmenų registre nėra informacijos apie šį juridinį asmenį, jo kodai 3911002605, 3911002605 neteisingi bei registracijos numeris 102587005609 nepriklauso RAB „Sfera“, sudaro pagrindą pripažinti, kad ir 37 500 Eur mokėjimas RAB „Sfera“ nėra pagrįstas. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė įvykdė (deklaravo) atsiskaitymą su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu RAB „Sfera“ ir 37 500 Eur sumai.

Žemesnės instancijos teismas

15.5. 2016 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. 6.1 punkte nurodyta, jog vykdytojas (RAB „Masterplast plius“) įsipareigoja užsakovo (UAB „Darmus“) pavedimu suteikti P. V. koncertą 2016 m. kovo 30 d. Londone, Troxy arenoje. Paslaugų tiekimo sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad, remdamasis paslaugų teikimo rezultatais, vykdytojas surašo koncerto organizavimo ir rengimo paslaugų aktą ir jį pasirašo dvišaliu būdu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad toks aktas buvo pasirašytas. A. K. pateikti kvitai nepatvirtina, jog iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitos paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės interesais, sumokant 40 000 Eur RAB „Masterplast plius“ (2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. kovo 29 d. kvituose nėra duomenų, kas sumokėjo nurodytas pinigines sumas, mokėjimų kvitai be numerių, serijų (be identifikuojančių požymių), pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kad ūkinė operacija buvo tikrai atlikta); A. K. nepateikė teisės aktų reikalavimus atitinkančių buhalterinės apskaitos privalomų dokumentų (apskaitos registrų, buhalterinių pažymų, registrų išrašų, kompiuterinių programų duomenų ir kt.), remiantis kuriais galima būtų įsitikinti atliktų mokėjimų teisėtumu.

15.6. Spręsta, jog nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių būtinybę imti iš bendrovės sąskaitos tokias pinigų sumas, taip pat nėra įrodymų, kad paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje. Paminėtų piniginių sumų išgryninimai buvo nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi UAB „Darmus“, o suinteresuoto asmens A. K. veiksmai, išgryninant bendrovės lėšas ir nesant objektyvių įrodymų dėl šių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, vertinami kaip sąmoningas siekis esmingai bloginti bendrovės padėtį, siekiant išvengti įsipareigojimų bendrovės kreditorei vykdymo. Pažymėta ir tai, kad bendrovė deklaravo apskaitos registre ūkinę komercinę operaciją (37 500 Eur) su RAB „Sfera“, t. y. su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu. Bendrovės valdymo organai, vykdydami atsiskaitymą su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu, veikė priešingai bendrovės interesams, tuo pažeidžiant ir kreditorės RAB „MAY“ interesus.

15.7. Padaryta išvada, kad bendrovės ginčui aktualiu laikotarpiu veikla buvo organizuojama, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditorei vykdymo, t. y. bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, dėl kurių kreditorė neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.

Žemesnės instancijos teismas

15.8. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartyje taip pat nustatė, kad bylos duomenimis 2016 m. sausio 18 d. pareiškėja (RAB „MAY“) kreipėsi į Bendrovę sumokėti 61 662,50 Eur sumą ir 2016 m. vasario 9 d. buvo pateikta pareiškėjai ataskaita, jog bendrovės mokėtiną sumą pareiškėjai sudaro 27 040, 80 Eur. Tačiau bendrovė ir šios sumos pareiškėjai nesumokėjo.

16. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškovės ieškinį, atsakovas apeliaciniame skunde pateikė šiuos esminius argumentus, kurie jo manymu, pagrindžia priimto sprendimo neteisėtumą: 1) byloje taikytina ieškinio senatis; 2) pareikštas tapatus ieškinys; 3) negalėjo būti reiškiamas tiesioginis ieškinys; 4) ieškovė neįrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti sąlygų.

Dėl reikalavimo tapatumo

17. Teismo sprendimo res judicata teisinė galia reiškia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį, o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo – civilinę bylą pagal tapatų ieškinį nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

18. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013).

19. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant minėtas teisės normas, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021 18 punktą). Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021 20 punktą).

20. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 38 punktas). Reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas). Ieškinio pagrindas taip pat laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018, 28 punktas).

21. Ieškiniui pripažinti tapačiu turi būti konstatuotas ne tik šalių ir ieškinio pagrindo, bet ir ieškinio dalyko tapatumas. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019 33 punktą).

22. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017 priimtas pagal ieškovės RAB „MAY“ patikslintą ieškinį, kuriuo ji prašė priteisti solidariai iš atsakovo UAB „Darmus“ ir atsakovo buvusio vadovo A. K. 53 719,60 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodoma, kad ieškovė nurodė, jog įmonės vadovas A. K. įmonės veiklą organizavo taip ir sudarė tokius sandorius, kurie, pažeidžiant ieškovės teises, leido gautas lėšas panaudoti savo asmeniniams tikslams arba finansuojant kitų su įmonės valdymo organais ir akcininkais susijusių įmonių veiklą, siekiant sudaryti teisines sąlygas išvengti prievolės ieškovei vykdymo. Papildomai iš teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad RAB „MAY“ 2017 m. spalio 3 d. ieškinyje, pagal kurį išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2116-258/2017, reikalavimą atsakovui Bendrovės vadovui A. K. grindė tuo, kad gavusi atsiskaitymą iš UAB „Bilietų pasaulis“ už organizuotus renginius, gautas lėšas skyrė ne atsiskaitymui su ieškovei, o su trečiaisiais asmenimis, atsakovo vadovas siekė išvengti atsiskaitymo su ieškove, nesilaikant net ir 2016 m. balandžio 28 d. teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. 2016 m. buvo organizuoti renginiai, kuriuos organizavo Bendrovė, tačiau UAB „Bilietų pasaulis“ atsiskaitė ne su organizatoriumi, bet trečiuoju asmeniu, Estijos įmone Concert and shoe OU, kuriai Bendrovė perleido tokią teisę, tokiais veiksmais buvo išvengta pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir pažeistos ieškovės teisės. Teismai sprendė, kad ieškovė neįrodinėjo vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, bei A. K. nebuvo sandorio šalis, iš kurio atsirado skola.

23. Nagrinėjamoje byloje ieškovė RAB „MAY“ pareiškė patikslintą ieškinį atsakovui A. K., buvusiam Bendrovės vadovui, dėl 26 945,39 Eur žalos atlyginimo. Patikslintu ieškiniu ieškovė teigė, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti į žalos padarymą ieškovei, kadangi atsakovas, neteisėtai disponuodamas Bendrovei priklausančiomis lėšomis, Bendrovei priklausančias lėšas naudojant savo asmeniams interesams tenkinti, sudarė sąlygą Bendrovei išvengti prievolių įvykdymo ieškovei. Po Sutarties sudarymo 2015 m. spalio 16 d. iki 2021 m. liepos 9 d. Bendrovė gavo 248 892,81 Eur pajamų, tačiau Bendrovės vadovas ir akcininkas A. K. ėmėsi veiksmų, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove. Atsakovas nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. iš Bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą persivedė 83 415,74 Eur sumą, nesant tam pagrindo, ir kuri galėjo būti panaudota atsiskaitymui su ieškove, ieškovė nurodė, kad šie pinigai panaudoti asmeniniams poreikiams. Taip pat atsakovas sudarė sandorį, kurio pagrindu neatlygintinai buvo perleistas 49 613,49 Eur reikalavimas į UAB „Bilietų pasaulis“. Ieškovė dublike (formuojant ieškinio pagrindą) taip pat nurodė, kad atsakovas Bendrovei priklausančias lėšas naudojo arba savo asmeniniams interesams tenkinti, arba vykdant atsiskaitymus su RAB „Sfera“, kuri neegzistuoja, RAB „Masterplast plius“ ir kitais asmenimis, kuriems prievolių įvykdymo terminai suėjo po prievolių ieškovei įvykdymo termino pabaigos, arba vykdant atsiskaitymus už teiktas paslaugas, nesusijusias su Bendrovės vykdyta veikla.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes sprendžia, kad nors abiejose bylose šalys buvo tos pačios t. y. ieškovė RAB „MAY“ ir atsakovas A. K., tačiau ieškinio pagrindas ir dalykas skiriasi. Atsižvelgiant į 22 punkte nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2017 m. spalio 3 d. patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017 RAB „MAY“ siekė prisiteisti skolą solidariai iš Bendrovės ir vadovo A. K., o vadovo atsakomybę siejo su neteisėtais veiksmais perleidžiant teisę į atsiskaitymą iš UAB „Bilietų pasaulis“, taip išvengiant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei atsiskaitymo su ieškove. O nagrinėjamoje byloje ieškovė (Bendrovės kreditorė) pareiškė tiesioginį ieškinį atsakovui, buvusiam Bendrovės vadovui ir akcininkui, kadangi jo veiksmai padarė tiesioginę žalą ieškovei ir buvo nukreipti siekiui neatsiskaityti su ieškove, t. y. atsakovas gavo iš Bendrovės 83 415,74 Eur be teisinio pagrindo, kuriuos panaudojo asmeniniams poreikiams ar atsiskaitant su kitais asmenimis, tačiau ne su ieškove. Nors ir nagrinėjamoje byloje, ir ankstesnėje byloje ieškovė vieną iš argumentų nurodė situaciją, susijusią su UAB „Bilietų pasaulis“ atsiskaitymu, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškiniai yra tapatūs, kadangi remiamasi ne tik šiuo faktu, bet ir fiktyviais sandoriais su RAB „Sfera“, kuri neegzistuoja, RAB „Masterplast plius“, bei atsakovo iš Bendrovės gautų pinigų panaudojimu ne bendrovės interesais.

25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017, reikalaujama skolos priteisimo pagal paslaugų sutartį, tačiau su tokiais argumentais nėra teisinio pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri iš esmės atsirado Bendrovei negalint grąžinti skolos, priteistos sprendimu civilinėje byloje e2-2116-258/2017 (kuris įsiteisėjo tik 2018 m. gruodžio 13 d.), kuri, ieškovės vertinimu, atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, vykdant Bendrovės vadovo pareigas, nukreiptų prieš atsiskaitymą su ieškove. Taigi ieškinio dalykas nėra tapatus.

26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017 pareikšti ieškiniai nėra tapatūs.

Dėl ieškinio senaties (ne)taikymo

27. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Apeliantas nesutikdamas su šia išvada, teigia, kad turėtų būti pradėta skaičiuoti nuo ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017 pareiškimo, t. y. nuo 2017 m. sausio 3 d., ir reikalavimui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo terminas baigėsi 2020 m. sausio 3 d.

28. Pagal įstatyme įtvirtintą sampratą ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Dėl ieškinio senaties instituto esmės teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis); jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

30. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

31. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismų praktiką ir bylos faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad šiuo atveju ieškovė nepraleido trejų metų ieškinio dėl žalos priteisimo senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 9 dalyje.

33. Nors apeliantas teigia, kad senaties terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo 2017 m. sausio 3 d., t. y. patikslinto ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017 pareiškimo, tačiau paminėtina, kad šiuo atveju reiškiamas tiesioginis ieškinys Bendrovės vadovui, kadangi jo veiksmai buvo nukreipti siekiui neatsiskaityti su ieškove. Todėl šiuo atveju svarbios aplinkybės, kada ieškovei paaiškėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai, nukreipti prieš ieškovę, padarė jai turtinę žalą. Pirmiausia paminėtina, kad Bendrovės skolos ieškovei dydis ir tai, kad Bendrovė nevykdo teismo sprendimo ir negali atsiskaityti su ieškovė, paaiškėjo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-713-302/2018, paliktus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017. Taigi anksčiausiai nuo kada būtų galima skaičiuoti senaties terminą, t. y. 2018 m. gruodžio 13 d.

34. Paminėtina, kad nors ieškovės argumentai, susiję atsiskaitymu su UAB „Bilietų pasaulis“ buvo nurodyti ir 2017 m. sausio 3 d. patikslintame ieškinyje, tačiau naujos esminės atsakovo neteisėtų veiksmų aplinkybės faktiškai paaiškėjo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-713-302/2018. Apeliacinės instancijos teismas daro tokią išvadą, kadangi šioje byloje pareikštu patikslintu ieškiniu, neteisėti veiksmai grindžiami atsakovo iš Bendrovės gautų pinigų panaudojimu ne bendrovės interesais bei fiktyviais sandoriais su RAB „Sfera“, RAB „Masterplast plius“, kurie iš esmės paaiškėjo tik šios bylos nagrinėjimo metu, dėl ko buvo tikslinamas ir ieškinys.

35. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad 2021 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Darmus“ iškelta bankroto byla ir 2021 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas: kreditorės RAB „MAY“ finansinis reikalavimas – 35 578,10 Eur bei VSDFV Vilniaus skyriaus – 221,02 Eur. Taigi bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo tiek konkretus subjektas padaręs neteisėtus veiksmus (pirminiu ieškiniu atsakovais buvo patraukti A. K. ir L. L., o patikslintu tik A. K.), tiek neteisėti veiksmai, faktas, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti būtent prieš ieškovę, tiek ir žalos dydis. Paminėtina, kad vadovo atsakomybė kreditoriams atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nėra pajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų, taigi, ji yra subsidiaraus pobūdžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi šiuo atveju ieškovė reikšti ieškinį galėjo tik įsitikinusi, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2116-258/2017, kuris įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 13 d., priteista skola nebus grąžinta Bendrovės. Dėl nurodytų aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė būtų praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

36. Be to, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-663-467/2023 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartį, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą iš bankrutavusios ir pasibaigusios įmonės akcininko tos įmonės kreditoriui, ieškinio senatis negali būti skaičiuojama anksčiau nei nuo teismo nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 56 punktas). Tokia teismo praktika taikyta ir įmonės vadovo atžvilgiu. Teismo konstatuotas įmonės tyčinis bankrotas ir tai, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, leidžia ieškovei suprasti apie savo teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

Dėl tiesioginio ieškinio pareiškimo buvusiam įmonės vadovui ir civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo

37. Juridiniai asmenys, būdami savarankiški civilinės teisės subjektai, įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus. Juridinio asmens dalyvis gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą to juridinio asmens kreditorių atžvilgiu pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, jei dalyvis piktnaudžiauja ribota atsakomybe, pažeisdamas bendrąją sąžiningumo pareigą, ir šie jo veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai.

38. Vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Juridinio asmens dalyvio subsidiariai civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Taigi viena iš būtinųjų subsidiariosios dalyvio atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas, kurio padarinys – negalėjimas vykdyti savo prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015, kt.).

39. Juridinio asmens valdymo organo narių civilinė atsakomybė yra reglamentuota CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, kuria remiantis juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Tarp juridinio asmens valdymo organo nario pareigų, kurios įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje, yra nurodyta valdymo organo nario pareiga veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, pareiga būti lojaliam juridinio asmens atžvilgiu ir laikytis konfidencialumo, pareiga vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį subjektas, kuriam dėl netinkamo valdymo turi būti atlyginama žala, kai nustatomi neteisėti bendrovės valdymo organo nario veiksmai, yra pati bendrovė. Kadangi bendrovės valdymo organo civilinė atsakomybė yra deliktinė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

40. Pagal kasacinio teismo praktiką akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkams taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 54 punktas, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020).

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškinyje nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai siejami su atsakovo atliktais veiksmai jam būnant Bendrovės vadovu ir akcininku, todėl toliau pasisakytina dėl atsakomybės taikymo pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kadangi atsakovas vykdė valdymo funkciją.

42. Vykdydamas savo funkcijas, juridinio asmens vadovas turi ne tik užtikrinti, kad jo valdomas juridinis asmuo tinkamai vykdytų kasdienes funkcijas ir laikytųsi teisės aktuose jo veiklai keliamų reikalavimų, tačiau, kaip ir kiti juridinio asmens valdymo organų nariai, taip pat turi vykdyti CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas: jis turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir nenaudoti jo ar informacijos, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo ir kt. Juridinio asmens vadovo pareiga vykdyti nurodytus reikalavimus yra grindžiama tuo, kad juridinį asmenį ir jo vadovą sieja pasitikėjimu pagrįsti (fiduciariniai) santykiai, todėl juridinio asmens vadovas privalo ex officio (pagal pareigas) veikti išimtinai bendrovės interesais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).

43. Juridinio asmens vadovo pareiga tinkamai ir rūpestingai vykdyti savo funkcijas yra ne kartą pabrėžta ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga, visų pirma, nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta; vadovas privalo daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-701/2017, 15 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021, 63 punktas).

44. Tuo atveju, jeigu juridinio asmens vadovas nevykdo ar netinkamai vykdo jam nustatytas pareigas, jam gali kilti pareiga atlyginti žalą. Vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tačiau siekiant taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę vien nurodytų pareigų pažeidimo fakto nepakanka – tokiu atveju yra būtina nustatyti visas įstatyme nustatytas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, taip pat neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodyti, kad bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

45. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žalos, juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė yra galima tiek pačiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-19/2012). Tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą pačiai bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, bendrovės kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš bendrovės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių bendrovės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę savo reikalavimo patenkinimo dalį. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-701/2020, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad bendrovės vadovo ir kreditorių nesieja tiesioginiai prievoliniai santykiai, o vadovo fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus atsiranda tik pablogėjus įmonės finansinei būklei, vadovo atsakomybė kreditoriams atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nėra pajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų, taigi, ji yra subsidiaraus pobūdžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

46. Be pirmiau nurodytų juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo atvejų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama ir bendrovės kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams, tačiau ši galimybė yra ribota ir taikoma itin siaurai. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

47. Aiškinant šios nutarties 46 punkte nurodytą pirmąjį tiesioginio kreditoriaus ieškinio pareiškimo pagrindą, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Taigi, specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas išaiškino, kad juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, grindžiama bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais, yra išimtis iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo taisyklių, todėl ji negali būti aiškinama plačiai; ji gali kilti tik nustačius, kad: 1) bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitus į konkretų kreditorių nukreiptus nesąžiningus veiksmus); 2) būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsirado žala (tokia žala nelaikomas bendro bendrovės nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus bendrovės kreditorius); 3) bendrovė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tuo atveju, jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2023, 24 punktas).

48. Antruoju atveju, paminėtina, kad kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015). Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas). Pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualiu žalos dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Kasacinis teismas suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas, 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

49. Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

50. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodinėjimo pareigą, tinkamai ją paskirstė, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-663-467/2023, palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartį, kuria pripažinta, kad BUAB ,,Darmus“ bankrotas buvo tyčinis, buvo nustatytos šiai bylai reikšmingos aplinkybės, nurodytos šios nutarties 15.1-15.7 punktuose, kurios nagrinėjant šią bylą negali būti kvestionuojamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

51. Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama tiesioginį ieškinį dėl žalos kreditoriui atlyginimo atsakovui, kaip buvusiam UAB „Darmus“ vadovui, įrodinėjo, kad pati bendrovė negali atsiskaityti su ieškove dėl to, jog atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, bendrovės turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su bendrovės ūkine komercine veikla, tenkinti, dėl ko buvo prarastos UAB ,,Darmus“ lėšos, kurios galėjo būti panaudojamos atsiskaityti su ieškove, įmonės negalėjimas atsiskaityti su ieškove yra nulemtas būtent atsakovo veiksmų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikšdama tiesioginį ieškinį atsakovui, ieškovė nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų BUAB ,,Darmus“ nebegali atsiskaityti su kreditore ieškove, o grįsdama ieškinio reikalavimus ieškovė rėmėsi keliomis aplinkybėmis, kurias sukonkretino bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu: bendrovė įvykdė (deklaravo) atsiskaitymą su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu RAB „Sfera“, pateikti duomenys, įrodantys, kad Rusijos juridinių asmenų registre nėra informacijos apie šį juridinį asmenį, jo kodai 3911002605, 3911002605 neteisingi bei registracijos numeris 102587005609 nepriklauso RAB „Sfera“; pateikti duomenys nepatvirtina, jog iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitos paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės interesais, sumokant 40 000 Eur RAB „Masterplast plius“ (2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. kovo 29 d. kvituose nėra duomenų, kas sumokėjo nurodytas pinigines sumas, mokėjimų kvitai be numerių, serijų (be identifikuojančių požymių), pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kad ūkinė operacija buvo tikrai atlikta).

52. Vertinant ieškovės argumentus pirmiausia paminėtina, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-663-467/2023 palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartį, konstatuota, jog Bendrovės ginčui aktualiu laikotarpiu veikla buvo organizuojama, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditorei vykdymo, t. y. bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, dėl kurių kreditorė RAB „MAY“ neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Detaliai nekartojant Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-663-467/2023 išdėstytų nustatytų aplinkybių, kurios nurodytos šios nutarties 15.1-15.7 punktuose, paminėtini šie esminiai prejudiciniai faktai: 1) bankroto byla UAB „Darmus“ laiku neinicijuota sąmoningai, t. y. iki 2016 m. bendrovė turėjo lėšų (pajamų), iš kurių vykdė mokėjimus, išskyrus kreditorei RAB „MAY“ (nepadengta jokia skolos dalis), nuo 2016 m. pabaigos bendrovė lėšų neturėjo ir pajamų negavo (veiklos nevykdė); 2) laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2021 m. liepos 9 d. bendrovė turėjo (buvo gavusi) 248 892,81 Eur (pajamų), atsiskaitydavo su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, VSDFV, darbuotojais, trečiaisiais asmeninis ir t. t., tačiau ne su ieškove RAB „MAY“; 3) A. K. laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. paėmė iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitos 83 415,74 Eur, tačiau nėra pagrindžiančių įrodymų, kad šie pinigai buvo panaudoti bendrovės interesams, t. y. i) RAB „MAY“ pateiktos Rusijos finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos Rusijos FMT Kaliningrado srities valdybos Federalinės mokesčių tarnybos Kaliningrado srities Tarprajoninės inspekcijos Nr. 1 2022 m gegužės 25 d. pažymos Nr. 1810B/2022 duomenys paneigia suinteresuoto asmens A. K.o 32 000 Eur paimtų bendrovės grynų pinigų perdavimo RAB „Sfera“ pagal 2015 m. rugsėjo 16 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 5CW, 2015 m. gruodžio 13 d. aktą Nr. 7 bei 2015 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 13 d. kvitus pagrįstumą ir teisėtumą, kadangi Rusijos juridinių asmenų registre nėra informacijos apie šį juridinį asmenį, jo kodai 3911002605, 3911002605 neteisingi bei registracijos numeris 102587005609 nepriklauso RAB „Sfera“, sudaro pagrindą pripažinti, kad ir 37 500 Eur mokėjimas RAB „Sfera“ nėra pagrįstas, bendrovė įvykdė (deklaravo) atsiskaitymą su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu RAB „Sfera“ ir 37 500 Eur sumai; ii) A. K. pateikti kvitai nepatvirtina, jog iš BUAB „Darmus“ banko sąskaitos paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės interesais, sumokant 40 000 Eur RAB „Masterplast plius“ (2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. kovo 29 d. kvituose nėra duomenų, kas sumokėjo nurodytas pinigines sumas, mokėjimų kvitai be numerių, serijų (be identifikuojančių požymių), pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kad ūkinė operacija buvo tikrai atlikta); A. K. nepateikė teisės aktų reikalavimus atitinkančių buhalterinės apskaitos privalomų dokumentų (apskaitos registrų, buhalterinių pažymų, registrų išrašų, kompiuterinių programų duomenų ir kt.), remiantis kuriais galima būtų įsitikinti atliktų mokėjimų teisėtumu (apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ir šioje byloje nebuvo pateikti tokie įrodymai); 4) padaryta išvada, kad nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių būtinybę imti iš bendrovės sąskaitos tokias pinigų sumas, taip pat nėra įrodymų, kad paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje, išgryninimai buvo nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi UAB „Darmus“, o suinteresuoto asmens A. K. veiksmai, išgryninant bendrovės lėšas ir nesant objektyvių įrodymų dėl šių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, vertinti kaip sąmoningas siekis esmingai bloginti bendrovės padėtį, siekiant išvengti įsipareigojimų bendrovės kreditorei vykdymo; 5) bendrovės valdymo organai, vykdydami atsiskaitymą su neegzistuojančiu juridiniu asmeniu, veikė priešingai bendrovės interesams, tuo pažeidžiant ir kreditorės RAB „MAY“ interesus.

53. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nustatytos visos atsakovo, kaip buvusio Bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovas būdamas Bendrovės vadovu ir žinodamas arba turėdamas žinoti apie ieškovės pretenzijas dėl skolos pagal sudarytą paslaugų sutartį, siekdamas išvengti atsiskaitymo konkrečiai su ieškove, persivedė į savo sąskaitą ar išgrynino pinigus, kurie nebuvo panaudoti Bendrovės reikmėms, bei buvo veikiama priešingai bendrovės interesams, tokiu būdu buvo padaryta ieškovei individuali žala, kuri pagrįsta byloje esančiai įrodymais. Atsakovo veiksmai yra tiesiogiai susiję su ieškovei atsiradusia žala, kuri pasireiškė Bendrovės negalėjimu atsiskaityti su ieškove dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas savo kaltės nepaneigė. Taigi apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

54. Paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

Dėl kitų apelianto argumentų

55. Apelianto teigimu, teismas turėjo pareigą įpareigoti ieškovę pateikti jo prašomą informaciją, kadangi šiuo atveju neatmestina galimybė, kad ginami interesai juridinio asmens, kurio galutiniams naudos gavėjas taikomos sankcijos. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą įpareigoti ieškovė pateikti duomenis, kas yra tikrieji įmonės savininkai ir galutiniai naudos gavėjai.

56. Europos Sąjungos tarptautinių sankcijų įgyvendinimui Rusijos Federacijos subjektams taikomi 2014 m. kovo 17 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, bei 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje“. Reglamentuose įtvirtina, kokiems Rusijos subjektams ir kokio pobūdžio taikomos ribojamosios priemonės (sankcijos). Tarptautinės sankcijos turi būti įgyvendinamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą.

57. Reglamento Nr. 833/2014 5aa straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti sandorį su: (a) XIX priede nurodytu Rusijoje įsisteigusiu juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, kuriuos kontroliuoja valstybė arba kurių daugiau nei 50 proc. akcijų priklauso valstybei, arba kurių pelno dalį turi teisę gauti Rusija, jos vyriausybė ar centrinis bankas, arba su kuriais Rusija, jos vyriausybė ar centrinis bankas palaiko kitus esminius ekonominius santykius; (b) juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, įsteigtais už Sąjungos ribų, kurių daugiau nei 50 proc. nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso į XIX priedą įtrauktam subjektui, arba (c) juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, veikiančiais šios dalies a arba b punkte nurodyto subjekto vardu ar jo nurodymu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas netaikomas sutarčių, sudarytų su XIX priedo A dalyje nurodytu juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija iki 2022 m. kovo 16 d., arba papildomų sutarčių, būtinų tokioms sutartims įvykdyti, vykdymui iki 2022 m. gegužės 15 d., o 2a dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatytas draudimas netaikomas XIX priedo A dalyje nurodytų juridinių asmenų, subjektų ar organizacijų pagal sutartis, įvykdytas iki 2022 m. gegužės 15 d., gautinų mokėjimų gavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-611/2023). Reglamento Nr. 269/2014 ir Reglamento 833/2014 straipsniuose, kurie apibrėžia jų reguliavimo sritį, nurodyta, kad netenkinami jokie su sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai dėl žalos atlyginimo arba kiti šios rūšies reikalavimai, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kompensacijos ar dėl garantijos suteikimo, ypač reikalavimai pratęsti įsipareigojimo, garantijos ar žalos atlyginimo įsipareigojimo terminą arba juos apmokėti, ypač jeigu tai yra finansinė garantija ar finansinis žalos atlyginimo įsipareigojimas, kad ir kokia būtų jų forma.

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2022 pateikti išaiškinimai, kad tuo atveju, jeigu su prašymu dėl teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi asmuo, kuriam ES lygiu yra taikomos ribojamosios priemonės (sankcijos), taikomos sankcijos gali būti atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindu. Taigi kasacinis teismas pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teismo sprendimo pripažinimo, taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-459-934/2023).

59. Nagrinėjamu atveju atsakovas kelia klausimą, susijusį su ieškovės teise į teisminę gynybą, o ne su teisinės pagalbos taikymu.

60. Paminėtina, kad teisinės pagalbos ir teisės į teisminę gynybą sampratų atribojimo klausimas jau buvo sprendžiamas teismų praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pateiktus civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022, ir įvertinęs sąvokų „teisinė pagalba“ ir ,,teisė į gynybą“ skirtumus, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties nuostatos su atitinkamomis išimtimis, apie kurias yra pasisakęs kasacinis teismas, galėtų būti taikomos bylose, kuriose yra sprendžiami teisinės pagalbos taikymo klausimai, bet kasacinio teismo pateikti šių nuostatų taikymo išaiškinimai nėra aktualūs sprendžiant dėl teisės į teisinę gynybą pagal nacionalinę teisę egzistavimo. Kitaip tariant, toje kasacinėje byloje įvardytos aplinkybės, kad teisinės pagalbos teikimo atsisakymo pagrindu gali tapti ir tokios faktinės aplinkybės, kaip prašymą pateikusiam proceso dalyviui taikomos ES sankcijos, nėra aktualios sprendžiant teisės į teisminę gynybą egzistavimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-273-464/2023, 23 punktas).

61. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, pagal kurią proceso dalyviui taikomos sankcijos nepaneigia jo teisės į teisminę gynybą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar ieškovė patenka į sankcionuojamų asmenų ratą, ar ne, nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl jos galimybės ginti savo pažeistas teises teisme pareikštu ieškiniu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju turėjo pareigą įpareigoti ieškovę pateikti atsakovo prašytą informaciją. Be to, net jeigu ieškovei ir būtų taikomos sankcijos, tai neribotų jos galimybės reikšti deliktinius reikalavimus (nesusijusius su sutartimi ir sandoriu) dėl žalos atlyginimo.

62. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias vadovo civilinės atsakomybės pagrindus, priėmė pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

65. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sukurtos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui tik išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas.

66. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą.

67. Apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, kad ieškovė patyrė 3200 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro po teismo sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo patirtos 800 Eur advokato išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsakovui, ir 2400 Eur advokato išlaidos, susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.

68. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 26 d. nutartimi apeliantės (ieškovės) RAB „МАY“ atskirąjį skundą tenkino: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės RAB „МАY“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino (civilinė byla Nr. e2S-2388-866/2023). Įvertinus į tai, kad ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidas po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, jos byloje nėra paskirstytos, vadovaujantis pirmiau nurodytomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, dėl jų sprendžiama apeliacinės instancijos procese.

69. Nustatyta, kad ieškovės patirtos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų dydžių, yra būtinos, realios ir pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, iš jo priteistinos nurodytos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 3 200 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo (apelianto) A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ieškovei ribotos atsakomybės bendrovei „МАY“, juridinio asmens kodas 3905605167, 3200 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjos Loreta BraždienėUrmila ValiukienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė