Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Martyno Galvičiaus,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Ražauskui (vaizdo konferencijos ryšiu per „Zoom“ platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 120 MGL (6000 Eur) bauda.

R. R. įpareigotas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai. Dokumentas, patvirtinantis įmokos sumokėjimą, turi būti pristatytas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų raštinės tarnautojui arba teismo elektroniniu paštu siauliu.apylinkes@teismas.lt.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus – nuspręsta panaikinti.

Dokumentus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti: Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktus dokumentus, laikmeną; R. R. savanoriškai pateiktus dokumentus – nuspręsta palikti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-387/2026, 2K-126-719/2026). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-25-387/2026).

Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, todėl prašo jį išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir R. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje

Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2026).

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Dokumentu laikomas kiekvienas rašytine forma (popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje) padarytas įrašas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai. Todėl suklastotais ar netikrais dokumentais turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami melagingam faktui paliudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-813/2025, 25 punktas). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. liepos 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-489/2026, 34 punktas).

Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytos aplinkybės, patvirtinančios ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir tai, kad asmuo suvokė klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis, o teismo nuosprendyje turi būti pateikti tokias teismo išvadas patvirtinantys argumentai. Pažymėtina ir tai, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, bet vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-511/2026).

Skundžiamu nuosprendžiu R. R. nuteistas už tikrų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde bei išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl R. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, - dėl tikrų dokumentų suklastojimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. R. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (suklastojus tikrus dokumentus), išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. R., liudytojus A. G., G. A., M. R., išklausė specialistės R. P. paaiškinimų, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Esminės R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, o išvados dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. R. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – R. R. teisinančius – įrodymus (paties R. R. parodymus).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. R. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nepripažino ir parodė, kad jis AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) neklastojo, jis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos „Swedbank“ AB atliko mokėjimus - 1057,72 Eur (duomenys neskelbtini) Respublikos ribotos atsakomybės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir 3251,06 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsisiuntė šiuos mokėjimo nurodymus iš banko sistemos į savo kompiuterį ir jie buvo nusiųsti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovui, tik po kurio laiko pamatė, kad pavedimai neįvykdyti, nes sąskaitoje trūko pinigų, todėl juos pakartojo vėliau (t. 1, b. l. 51-52, t. 2. b. l. 89-90, 133-135). Nors viso proceso metu R. R. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos R. R. parodymus ir vadovavosi liudytojų A. G., G. A., M. R. parodymais, specialistės R. P. paaiškinimais, o taip pat rašytine bylos medžiaga, ir šių duomenų pagrindu pagrįstai nustatė, kad R. R. nenustatytą valandą ir nenustatytoje vietoje suklastojo tikrus dokumentus - 2024 m. liepos 24 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Nors nuteistasis R. R. neigia atlikęs šiuos veiksmus ir tvirtina, jog manė, kad mokėjimai yra įvykdyti, nepatikrino, ar tie pavedimai yra iš tikrųjų įvykdyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai paneigia tokius nuteistojo parodymus.

Liudytojas A. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) Respublikos ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovas. Jis pamatęs, jog civilinėje byloje kartu su prieštaravimais yra pateikti du mokėjimo nurodymai dėl 2024 m. liepos 24 d. pinigų pervedimo ieškovėms (1057,72 Eur (duomenys neskelbtini) Respublikos ribotos atsakomybės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir 3251,06 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“), paprašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės patikrinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus mokėjimus, paaiškėjo, kad nurodyti mokėjimai nebuvo gauti. Apie tai jis informavo teismą (t. 1, b. l. 36-37, 41-42, t. 2, b. l. 152-155). Liudytojas M. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, parodė, kad už įmokų mokėjimą ir pervedimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsakingas R. R., 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo pavedimus vykdė R. R. (t. 1, b. l. 57-58, t. 2, b. l. 25-26, 156). Liudytoja AB „Swedbank“ atstovė G. A., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad darant pavedimą banke mokėjimo nurodymo pavadinimas turėtų būti suformuotas automatiškai ir jį turėtų sudaryti tik skaičiai. Mokėjimo archyvo kodas turėtų būti mokėjimo pavedimo apačioje. Pateiktame mokėjimo pavedime mokėjimo archyvo kodo nėra. Jei pavedimas yra įvykdytas, mokėjimo archyvo numeris susiformuoja ir atsiranda apačioje po „kredito įstaigos darbuotojas“. Archyvo kodą sudaro skaičiai, jei neklysta, 16 skaičių. Jei yra mokėjimo archyvo kodas, mokėjimas yra tikrai įvykęs. Šiuo atveju archyvo kodo nemato, mokėjimas turėtų būti neįvykęs (t. 2, b. l. 155-156).

Specialistė R. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad AB „Swedbank“ pavedimus galima modifikuoti, nepaliekant pėdsakų, kas ir buvo konstatuota specialisto išvadoje. Mokėjimo pavedimai galėjo būti suformuoti pačioje banko sistemoje, prisijungus prie savo bankininkystės paskyros, ir galėjo būti atlikti kažkokie pakeitimai, atidarius su bet kokia redagavimo programa. Šis PDF failas gali būti aktyviai tvarkomas. Turint bet kokį mokėjimo pavedimo dokumentą kompiuteryje, galima jį modifikuoti, į kiekvieną laukelį įrašyti duomenis, kurių reikia, ir vizualiai jokių modifikavimo požymių nelieka. PDF failą ir mokėjimo pavedimą galima modifikuoti interneto banke arba susirašius bet kokius duomenis ir išsisaugojus, nes bankų sistemos leidžia suformuoti kažkokius tai ruošinius ir tų pavedimų neatlikti, pinigų pervedimo operaciją atidėti kažkuriam laikui. Lygiai taip pat galima parsisiuntus bet kokį mokėjimo pavedimą jame daryti pakeitimus, nes vizualiai nelieka jokių pėdsakų, nes yra naudojamas tas pats šriftas, išlieka lygiagrečios eilutės. Mokėjimų patvirtinimą nurodo daugiaženklis numeris lentelės apačioje, kodas, kuris pateikia, kad mokėjimas buvo atliktas. Šiuo atveju pateiktuose dokumentuose to kodo nebuvo (t. 3, b. l. 20-21).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų liudytojų viso proceso metu duotus parodymus, specialistės paaiškinimus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – 2024 m. spalio 22 d. daiktų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota 2024 m. liepos 24 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra) (t. 1, b. l. 95-96, 98-99); 2025 m. kovo 12 d. AB „Swedbank“ rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje 2024 m. liepos 24 d. operacijų, kurių suma 3251,06 Eur ir 1057,72 Eur, nebuvo (t. 1, b. l. 183); 2025 m. balandžio 16 d. AB „Swedbank“ rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys, kad mokėjimo nurodymai yra netikri, nes jie nebuvo pateikti bankui patvirtinti įmonės įgalioto atstovo ir nebuvo įvykdyti 2024 m. liepos 24 d. įmonės sąskaitoje. Įvykdyto mokėjimo PDF kopijoje įsirašo jo įvykdymą patvirtinanti informacija – archyvo kodas (t. 1, b. l. 193); Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys, kad tirti pateiktas 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymas Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (failas „(duomenys neskelbtini)“) ir 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymas Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (failas „(duomenys neskelbtini)“) yra parengti pildant ,,Swedbank“ mokėjimo pavedimo šabloninę formą, tačiau nustatyti, ar jie užpildyti tiesiogiai internetinio banko paskyroje, ar pakeičiant dabartinių įrašų „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „2024-07-24“ vietose buvusių pirminių įrašų turinį bet kokiame kitame mokėjimo nurodyme, negalima, nes iš ,,Swedbank“ banko parsisiųstas mokėjimo nurodymas (.pdf failas), kai kuriose grafinėse redagavimo programose yra aktyvus – leidžia keisti bet kuriuos įrašytus duomenis nepaliekant vizualiai matomų pirminio turinio keitimo požymių (t. 1, b. l. 171-175). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. R. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojimo), numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nustačius, kad jis ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą ir tiksliai nenustatytoje vietoje tyčia suklastojo AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir juos panaudojo, pateikdamas juos UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) Respublikos ribotos atsakomybės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ kaip tikrus, įrodančius, kad mokėjimo sumos yra sumokėtos. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad R. R. suklastojo AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir juos pateikė teismui, o ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, kas kaltinime yra inkriminuota R. R.. Pasisakydamas apie byloje nustatytas R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog 2024 m. liepos 26 d. advokatas Evaldas Onaitis Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su prieštaravimais teismui pateikė 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 63-68). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, R. R. suvokė, kad per savo veiksmų pavojingumo nesuvokiantį sūnų M. R. (parašas ant mokėjimo nurodymų yra M. R.) ir advokatą Evaldą Onaitį (teismui dokumentus pateikė advokatas) pateikia teismui mokėjimo nurodymą (mokėjimo ruošinį) kaip tikrą dokumentą ir taip intelektiniu būdu suklastoja bei pateikia suklastotą dokumentą teismui. R. R. suvokė, kad piniginis pavedimas nepadarytas, nors teismui pateikė dokumentą, kuris įrodo, kad mokėjimas padarytas. Pirmosios instancijos teismas R. R. inkriminuotos veikos pavojingumą taip pat siejo su tuo, kad civilinėje byloje atsirado suklastoti dokumentai, teismo vertinimu, šie suklastoti dokumentai suklaidino tiek kitą šalį civilinėje byloje, tiek teismą. Taigi skundžiamame nuosprendyje nėra jokių argumentų ir motyvų apie suklastotų AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pateikimą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) Respublikos ribotos atsakomybės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

Iš tiesų, šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje buvo gautas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėjos S. K. 2024 m. rugsėjo 26 d. atskirosios nutarties nuorašas, kuriame buvo nurodyta, kad nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjo, jog galimai atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1dalyje, požymių, nes atsakovai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. R., nurodydami, kad dalis skolos sumokėta, pateikė mokėjimų nurodymus, tačiau teismo išsireikalautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB „Swedbank“ atsiskaitomosios sąskaitos išrašas patvirtino, kad 2024 m. liepos 24 d. pateiktuose mokėjimų nurodymuose nurodytų sumų nėra pervesta ieškovėms, tai yra atsakovai 2024 m. liepos 24 d. neatliko jokių mokėjimų per banką ieškovėms (t. 1, b. l. 1-2, 5, 10-11). Tačiau, kaip jau minėta, R. R. buvo inkriminuota ir jis nuteistas už tai, kad suklastojo AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir juos panaudojo, pateikdamas juos UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, o ne teismui civilinėje byloje, apie ką skundžiamame nuosprendyje dėsto pirmosios instancijos teismas. Teismas analizavo, vertino ir dėstė aplinkybes, susijusias su dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu, pateikiant juos teismui. Taigi skundžiamame nuosprendyje dėstomos aplinkybės iš dalies nėra susijusios su R. R. inkriminuoto kaltinimo esme, tai yra didžioji dalis teismo dėmesio skiriama toms aplinkybėms, dėl kurių R. R. net nebuvo kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas turi teisę keisti ar tikslinti kaltinimą, laikydamasis BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Tačiau, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nustatęs naujas R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nepasinaudojo BPK 256 straipsnyje įtvirtinta teise keisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar tiesiog patikslinti faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija negali atlikti savo paskirties – neturi galimybės patikrinti šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies teisėtumo bei pagrįstumo ir pasisakyti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su suklastotų dokumentų pateikimu teismui.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir nustatęs, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu įteiktame pranešime apie įtarimą (t. 2, b. l. 86-87), tiek kaltinamajame akte (t. 2, b. l. 104-111) R. R. buvo įtariamas ir kaltinamas tuo, kad jis tyčia suklastojo AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir juos panaudojo, pateikdamas juos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ kaip tikrus, įrodančius, kad mokėjimo sumos yra sumokėtos, už tai R. R. buvo nuteistas ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tai yra, apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad šioje byloje R. R. nėra nuteistas už tai, kad jis minėtus suklastotus dokumentus pateikė teismui, 2026 m. birželio 10 d. teismo posėdžio metu nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nuteistąjį R. R.. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. R. parodė, kad mokėjimo pavedimus jis atlikdavo tiesiogiai per banką, suformuodamas mokėjimus pavedimų sąraše. 2024 m. liepos 24 d. mokėjimų nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurie, kaip teigiama, yra suklastoti, bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ neteikė, šiuos dokumentus pateikė advokatui Evaldui Onaičiui, kuris pateikė juos Panevėžio apylinkės teismui. Prisimena, kad atsisiųstus dokumentus atsispausdino ir persiuntė juos advokatui, kad jie būtų pridėti kuo greičiau prie bylos, kad sumažėtų skolos suma. Mano, kad dokumentai, kuriuos perdavė advokatui Evaldui Onaičiui, buvo įkelti į EPP sistemą. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolų ir jų apmokėjimo nebendravo. Mokėjimo pavedimus, kuriuos jis iš tikrųjų atliko iš R. sąskaitos, pateikė Panevėžio apylinkės teismui (t. 3, b. l. 75).

Apklausus nuteistąjį R. R. ir nustačius, kad R. R. AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ neteikė, apeliacinio proceso metu valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pateikė prašymą R. R. pareikštame kaltinime išdėstytas faktines nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir kaltinimą išdėstyti taip:

R. R. kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą ir tiksliai nenustatytoje vietoje tyčia pateikė AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tikrovės neatitinkančius dokumentus kaip tikrus dokumentus, juos suklastodamas ir juos panaudodamas, o būtent: civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) per savo atstovą advokatą Evaldą Onaitį, nežinantį apie daromą nusikalstamą veiką, 2024 m. liepos 26 d. pateikė per teismų elektroninių paslaugų portalą AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymo dokumentą UAB „(duomenys neskelbtini)“, mokėjimo data 2024 m. liepos 24 d., mokėta suma 3251,06 eurai, už skolą įmonei į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), nurodydamas mokėjimo paskirtį – apmokėjimas pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), ir mokėjimo nurodymo dokumentą „(duomenys neskelbtini)“, mokėjimo data 2024 m. liepos 24 d., mokėta suma 1057,72 eurai, už skolą įmonei į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), nurodydamas mokėjimo paskirtį – apmokėjimas pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), ir taip suklastotus mokėjimo nurodymo dokumentus panaudojo pateikdamas juos kaip tikrus, įrodančius, kad mokėjimo sumos yra sumokėtos (t. 3, b. l. 79).

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teisme dalyviai buvo informuoti apie pateiktą prokuroro prašymą dėl kaltinimo keitimo, jiems buvo įteiktas šio prašymo nuorašas (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Po pertraukos tęsiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka 2026 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje, teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones dėl pateikto prokuroro prašymo, protokoline nutartimi priėmė šį prokuroro prašymą, išsiaiškino, ar proceso dalyviams (nuteistajam R. R. ir jo gynėjui) reikalinga pertrauka pasirengti gynybai dėl galimo kaltinimo keitimo (BPK 256 straipsnio 3 dalis), sprendžiant R. R. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrįstumo klausimą. Nuteistajam ir jo gynėjui nurodžius, kad jie gynybai pasiruošę, nuteistasis R. R. dėl kaltinime nurodytų faktinių veikos aplinkybių pakeitimo paaiškino, kad jis nieko neklastojo, jis mokėjimo nurodymus atsisiuntė į savo kompiuterį ir elektroniniu paštu persiuntė juos M. R., M. R. juos atsispausdino, pasirašė ir išsiuntė advokatui. Jis pats nepastebėjo, kad tie mokėjimo nurodymai nepasirašyti, M. R. irgi nepastebėjo, kad jie nepasirašyti, ir išsiuntė advokatui. Pavedimai buvo nepatvirtinti. Kai jie tai pastebėjo, įmonės sąskaita jau buvo užblokuota, todėl mokėjimus atliko vėliau, žala niekam nepadaryta (t. 3, b. l. 86). Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo R. R. gynėjas Evaldas Onaitis taip pat paaiškino, kad 2024 m. liepos 24 d. mokėjimų nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) R. R. atsisiuntė iš banko elektroninės sistemos į savo kompiuterį, persiuntė savo vadovui M. R., kad jie būtų pateikti kartu su prieštaravimais teismui, o M. R. tuos mokėjimo nurodymus atsiuntė jam į elektroninį paštą ir jis juos kartu su prieštaravimais įkėlė į teismų sistemą į civilinę bylą, patvirtant, kad dalis skolos yra sumokėta. Bendrovėms UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ,,(duomenys neskelbtini)“ siųsta nebuvo (t. 3, b. l. 85).

Taigi, kaip matyti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo naujos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kad R. R. AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, nei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ neteikė, jis juos iš savo kompiuterio elektroniniu paštu persiuntė M. R., kad jis juos pasirašytų, o M. R., šiuos dokumentus atsispausdinęs ir pasirašęs, elektroniniu paštu persiuntė juos advokatui Evaldui Onaičiui, kuris šiuos dokumentus kartu su prieštaravimais per teismų elektroninių paslaugų portalą 2024 m. liepos 26 d. pateikė teismui civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas dėl R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, būtent dėl suklastotų dokumentų panaudojimo, nustatė iš esmės skirtingas faktines aplinkybes nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prokuroro apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikto prašymo dėl kaltinimo pakeitimo pirmiausiai akcentuoja, kad pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-526/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-42-942/2016, Nr. 2K-7-162-303/2019). Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ypatumas, įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje, nustato, kad pabloginti nuteistojo, išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Todėl, keičiant veikos faktines aplinkybes bei kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, nuteistojo, išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kai to neprašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-1073/2018, Nr. 2K-7-25-495/2020).

Nagrinėjamu atveju prokuroras apeliacinio skundo nepateikė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar prokuroras yra pateikęs apeliacinį skundą, ar ne, jis turi teisę teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl kaltinimo esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo pakeitimo, jei tai lengvina nuteistojo teisinę padėtį. Sprendžiant dėl prokuroro teisės teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą keisti kaltinimą nesant jo apeliacinio skundo, svarbu atsižvelgti į kitų proceso dalyvių paduotų apeliacinių skundų ribas ir nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje prokuroro prašyme nurodytos keičiamos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ar veikų kvalifikavimas buvo nuteistojo teisinę padėtį lengvinančio ar sunkinančio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-66-648/2018, Nr. 2K-202-511/2019).

Šioje byloje pirmosios instancijos nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik nuteistasis R. R., prašydamas jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti. Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismui prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kuriuo pareikšto kaltinimo kvalifikavimas nesikeičia, tačiau R. R. inkriminuojamos naujos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte). Atkreiptinas dėmesys, jog kaltinimo tikslinimas (keitimas) pateiktas atsižvelgiant tiek į pirmosios instancijos teismo nustatytas tam tikras aplinkybes, tiek į aplinkybes, kurias nurodė R. R., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Visgi, teisėjų kolegija įvertinusi tiek pirminį kaltinimą, tiek ir prokuroro patikslintą (pakeistą), sprendžia, jog šiuo atveju dėl inkriminuojamų naujų esminių aplinkybių, prokuroro pateiktas patikslintas (pakeistas) kaltinimas sunkina nuteistojo R. R. teisinę padėtį ir peržengia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Taigi, net jei apeliacinės instancijos teismas sutiktų su prokuroro prašyme nurodytomis R. R. inkriminuojamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, atlikti įrodymų tyrimą ir taikyti BPK 256 straipsnyje numatytas procedūras, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės, nes tuo būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktį, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Ši norma taikoma tais atvejais, kai nustatomos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis), turi būti remiamasi BPK 255, 256 straipsnių aiškinime suformuluotomis taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020). Visos būtinos faktinės aplinkybės turi būti nurodytos kaltinamajame akte. O faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-89-689/2020, 2K-273-654/2023, 2K-8-489/2025).

Kaip minėta, pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-215-976/2020, 2K-124-976/2023).

Trečia būtina BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio taikymo sąlyga – dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, tai yra tokių faktinių aplinkybių inkriminavimo nebuvo prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-976/2023).

Nors nagrinėjamu atveju, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme dėl R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, būtent dėl suklastotų dokumentų panaudojimo, buvo nustatytos naujos, su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesutampančios faktinės aplinkybės, kurios reiškia iš esmės pasikeitusią nusikalstamos veikos apimtį, kitokį nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą ir būdą, vis dėlto, atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas (byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama tik pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma jį išteisinti, prokuroras skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžio nėra pateikęs), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį ir būtų pažeistas non reformatio in peius (draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę) principas, todėl, nesant prokuroro skundo, yra negalimas.

Nesant galimybės apeliacinės instancijos teismui taikyti BPK 256 straipsnyje numatytas procedūras ar BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio pagrindu perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ir nustačius, kad R. R. AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, nei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ neteikė, yra pagrindas pašalinti šias faktines R. R. kaltinime nepagrįstai nurodytas aplinkybes. Konstatuotina, kad R. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, įvykdė tokiomis aplinkybėmis:

R. R. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą ir tiksliai nenustatytoje vietoje tyčia suklastojo tikrovės neatitinkančius dokumentus AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, mokėjimo data 2024 m. liepos 24 d., mokėta suma 3251,06 eurai, už skolą įmonei į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta ,,(duomenys neskelbtini)“, mokėjimo data 2024 m. liepos 24 d., mokėta suma 1057,72 eurai, už skolą įmonei į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl R. R. baudžiamosios atsakomybės

Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisinti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R. R. suklastojo ir panaudojo pateikdamas bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), įrodančius, kad juose nurodytos sumos yra sumokėtos, konstatavo, kad R. R. yra pavojinga ir nuteisė R. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad R. R. AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bendrovėms neteikė ir pašalinus šias faktines R. R. kaltinime nepagrįstai nurodytas aplinkybes, iš naujo vertintinas R. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas.

Pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Šios veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019).

Teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos baudžiamąsias bylas teismai yra pasisakę, jog tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-83-648/2020 ir kt.). Taigi tokiais atvejais nusikalstama veika nepadaroma, nes veikoje nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir (ar) subjektyviųjų sudėties požymių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. R. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje tyčia suklastojo tikrovės neatitinkančius dokumentus AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodė informaciją, kad 2024 m. liepos 24 d. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir ,, (duomenys neskelbtini)“ sumokėjo dalį skolos pagal šiuose dokumentuose nurodytas sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad šių suklastotų tikrovės neatitinkančių dokumentų R. R. bendrovėms nepateikė (nustatytos kitokios faktinės aplinkybės). Taigi galima daryti išvadą, kad R. R. veiksmais (dėl AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojimo) BK 300 straipsnio 1 dalyje saugomam teisiniam gėriui esminė žala nepadaryta, nes bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės jokios žalos nepatyrė.

BK 11 straipsnio 1 dalis ir 12 straipsnis nustato, kad nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu laikoma ne bet kokia, o tik pavojinga, priešinga teisei veika. Nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia, jog tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, tai yra nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę taip pat turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti veiksniai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą. Pažymėtina, kad padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, tarp jų ir nurodyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje.

Taigi vienas iš pagrindinių kriterijų sprendžiant apie konkrečios veikos pavojingumą yra padarinių (žalos) rūšys ir dydis. Nėra nusikalstamų veikų, nesukeliančių žalingų padarinių, tačiau atskirais atvejais šie padariniai būna labai įvairūs ir jų visų numatyti bei nurodyti baudžiamajame įstatyme tiesiog neįmanoma. Kitais atvejais pavojingi padariniai laiko atžvilgiu yra atitolę nuo juos sukėlusios pavojingos veikos, todėl tokių veikų padarinių kaip būtino jų sudėties požymio įtvirtinimas įstatyme (ir laukimas jų realioje tikrovėje) nepagrįstai nutolintų ar apskritai sumažintų galimybes tokias veikas kvalifikuoti kaip baigtas, nors neretai jau pats kaltininko veikimas ar neveikimas savaime yra tokio pavojingumo, kad ir be tokio veikimo ar neveikimo padarinių yra pagrindas veiką kriminalizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2020).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai, kokio pobūdžio teisiniuose santykiuose yra suklastotas tikras dokumentas, daro išvadą, kad R. R. veiksmai negali būti vertinami kaip nepavojingi, negalintys sukelti teisinių pasekmių. Dėl šių priežasčių R. R. veikoje pagrįstai yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Nepaisant to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika gali būti pripažinta mažareikšme, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017 ir kt.).

BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 37 straipsnio taikymą, yra pažymėjęs, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Pagal teismų praktiką dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį (nustatoma, kad dokumento suklastojimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti); 2) nusikaltimo dalyką (nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, taigi vertinama konkretaus rašytinio akto svarba, dokumento teisinis ir kitokio pobūdžio reikšmingumas, dokumentu sukurti teisiniai santykiai, apyvartos mastas); 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (tai yra atsižvelgtina į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką suklastojant konkretų dokumentą ar disponuojant juo, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018, 2K-22-303/2021).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. R. tyčia suklastojo tikrus dokumentus, kuriuose buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau jis jų nepanaudojo, nepateikė jų bendrovėms, kurioms jie buvo skirti, šie dokumentai nebuvo įtraukti į šių bendrovių buhalterinę apskaitą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje toks tikrų dokumentų suklastojimo atvejis yra vienkartinio pobūdžio. Taigi R. R. veiksmais BK 300 straipsnio 1 dalyje saugomam teisiniam gėriui esminė žala nepadaryta.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad R. R. padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (tai yra ultima ratio) taikymas, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nuosprendis dalyje dėl R. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį naikintinas ir baudžiamoji byla R. R. atžvilgiu nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti, kiekvienoje byloje teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, nagrinėjamos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Įstatymas nenumato nei minimalaus, nei maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, taip pat ir proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-114-1073/2018). R. R., kaip jau minėta, įvykdė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas (t. 2, b. l. 47-48), šiuo metu dirba (t. 2, b. l. 61), jo padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, todėl, siekiant užtikrinti bausmės paskirtį, atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). Parenkant įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydį atsižvelgtina į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei dveji metai, R. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bus proporcinga nuteistojo įvykdytai veikai ir užtikrins kitų teisės pažeidimų prevenciją bei neleis formuotis nebaudžiamumo jausmui.

Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. R. palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktus dokumentus, laikmeną, R. R. savanoriškai pateiktus dokumentus – palikti saugoti byloje. Kadangi kardomosios priemonės ir daiktų klausimas išspręstas teisingai, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nuosprendį dalyje dėl R. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį dėl suklastotų tikrų dokumentų panaudojimo ir bausmės jam skyrimo.

Pašalinti iš Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant R. R. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytas aplinkybes, kad R. R. suklastotus AB „Swedbank“ 2024 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojo, pateikdamas juos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

R. R., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dėl tikrų dokumentų suklastojimo), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. R. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (juridinio asmens kodas 125817744) Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant asmens (kuriam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė) vardą, pavardę, asmens kodą.

Likusioje dalyje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.