Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Vido Vilko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu E. M. buvo išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniui, dėl kurio tyrimas atskirtas, suklastojo tikrus dokumentus. Asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, siekdamas padidinti neva supirktos metalinės pakuotės kiekį, nurodė UAB „F“ darbuotojui A. D. (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) suklastoti dokumentus. A. D., vykdydamas šį nurodymą ir žinodamas, realiai nesurinko metalinės pakuotės iš E. M. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), UAB „F“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kompiuterine technika atspausdino dokumentus: 1) 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą (serija FR Nr. 167), kuriame įrašė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad UAB „F“ neva nupirko iš E. M. 23 890 kg metalinės pakuotės (statinių, talpos) už bendrą 2733,72 Eur sumą; 2) 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą (serija FER Nr. 167), kuriame įrašė, jog bendrovė pagal metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą (serija FR Nr. 167) E. M. sumokėjo 2733,72 Eur. A. D., pasirašęs šiuos dokumentus, juos perdavė asmeniui, dėl kurio tyrimas atskirtas. Šis, žinodamas, kad toks metalinės pakuotės kiekis realiai nebuvo supirktas, dokumentus pateikė pasirašyti E. M., o pastarasis žinodamas, jog realiai nurodytas metalinių pakuočių kiekis nebuvo supirktas, pasirašė 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartyje – akte (serija FR Nr. 167) ir 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvite (serija FER Nr. 167), taip juos suklastodamas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, jį tenkino ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. M. kaltę patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir objektyvieji bylos duomenys, iš kurių matyti, kad bute buvę smulkūs metaliniai namų apyvokos daiktai negalėjo sudaryti 2015 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyto svorio. Tai suprato bute ne kartą lankęsis jo savininkas E. M.. Pasak butą kartu su E. M. apžiūrėjusio asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, kuris daugelį metų dirbo metalo laužo supirkimo srityje, vadovavo įmonei UAB „F“, butas buvo pilnas buitinių atliekų: popieriaus, medžio, plastiko, o iš metalo buvo skardinės, talpos, 1 vonia, metalinė kriauklė. Apibendrindamas asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, įvertino, kad bute galėjo būti apie 1 t metalinių pakuočių. Apklausiamas teisme asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, iš esmės pripažino, kad 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartyje – akte nurodyta metalo atliekų rūšis – „metalo pakuotė (statinės, talpos)“ neatitiko tikrovės, bet tai iš esmės tas pats metalo laužas, tik skirtingu pavadinimu. Liudytojo teigimu, atliekų rūšies – „metalinė pakuotė“ – nurodymas aktuose ir nagrinėjamai bylai reikšmingame akte buvo svarbus dėl atlygio, nes 2015 m. pradžioje UAB „F“ pasirašė sutartį su atliekų tvarkytoja UAB „M“ dėl metalo pakuočių supirkimo ir tvarkymo, pagal šią sutartį UAB „F“, kaip metalinės pakuotės supirkėjas, turėjo gauti atlygį už supirktas metalines pakuotes, kurias vėliau parduodavo UAB „M“.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas V. Vilkas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendį arba atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Skundžiamu nuosprendžiu daroma išvada, kad „E. M. pozicija dėl 2015 m. kovo 30 d. sutarties ir kvito pasirašymo aplinkybių kito“, yra neaiški, logiškai nekylanti iš įrodymų analizės ir nepagrįsta jokiais motyvais. Jokio pagrindimo, kaip E. M. pozicijos kitimas pasireiškė, nepateikta, išvada daroma deklaratyviai. Apeliacinės instancijos teismas „pozicijos kitimą“ pagrindžia būtent tuo, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. paaiškinime Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriui E. M. nurodė atliekas atidavęs, o vėliau nurodė pardavęs. Pažymėtina, kad ir tuo atveju, kai atliekos parduodamos, jos yra atiduodamos, perduodamos, todėl toks apeliacinės instancijos teismo padarytas žodžių „atidavė“ ir „pardavė“ supriešinimas neturi nei loginio, nei prasminio, nei lingvistinio pagrindo.

3.2. E. M. 2016 m. rugsėjo 21 d. paaiškinimas nėra gautas nė vienu iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytų būdų – nei apklausos teisme ar pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei pas prokurorą ar ikiteisminio tyrimo pareigūną metu. Be to, tuo metu, kai E. M. rašė šį savo paaiškinimą, jam nebuvo suteiktas joks BPK nustatytas procesinis teisinis statusas ir išaiškintos atitinkamos teisės bei pareigos. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kaip įrodymą ir grįsdamas savo apkaltinamąjį nuosprendį 2016 m. rugsėjo 21 d. paaiškinimu Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriui, vadovavosi neleistinu įrodymu, nenustatytu BPK 20 straipsnio 4 dalyje, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas E. M. „pozicijos kitimui“ pagrįsti cituoja E. M. 2017 m. kovo 13 d. liudytojo apklausos protokolo turinį, tačiau asmens, davusio parodymus turint liudytojo statusą, nurodytos aplinkybės negali būti naudojamos asmens veikos vertinime sprendžiant dėl jo kaltės padarius kaltinimu inkriminuojamą veiką.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kaip įrodymą ir grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį 2017 m. kovo 13 d. E. M. kaip liudytojo parodymais, pažeidė draudimo versti duoti parodymus prieš save principą, vadovavosi neleistinu, BPK 20 straipsnio 4 dalyje nenustatytu įrodymu kaltinamojo kaltei pagrįsti ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pasisakant apie paties E. M. duotų parodymų „kitimą“, kaip tai nurodo apeliacinės instancijos teismas, vieninteliais teisėtais ir leistinais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti tokį kitimą, galėtų būti pripažinti E. M. kaip įtariamojo apklausų metu duoti parodymai.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas, neanalizuodamas, nenurodydamas, dėl kokių priežasčių atmeta kitų liudytojų parodymus dėl bute buvusio nemalonaus kvapo, nuosprendyje cituoja ir vadovaujasi tik vienos liudytojos D. J. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindžia A. D. parodymais, kad šis asmuo pinigų, nurodytų kvite, nėra išmokėjęs E. M., tačiau nesivadovauja šio liudytojo parodymais, kad UAB „F“ atsakingas už kasą (atsiskaitymą grynaisiais pinigais) buvo asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, kad pinigus už didelius kiekius išmokėdavo būtent šis asmuo.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl duomenų neinformatyvumo (tikslios sodybos vietos, asmens vardu D. kontaktų nenurodymo), ignoravo aplinkybę, kad nuo atliekų išvežimo iš sodybos (2015 m. balandžio mėn.) ir apklausų apie šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu (2019 m. vasario mėn.) buvo praėję ketveri metai. Toks ilgas laikotarpis yra kaip savaime suprantama aplinkybė, sudaranti pagrindą kiekvienam individui užmiršti tai, kas buvo prieš tiek daug laiko, ypač įvertinus aplinkybę, kad asmeniui, dėl kurio tyrimas atskirtas, surinkti atliekas iš daugybės įvairių objektų buvo įprastinė, kasdienė veikla.

3.6. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visas abejones dėl atliekų kiekio vertino nuteistojo nenaudai, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados grindžiamos teisėjų kolegijos spėliojimais, prielaidomis, teismo nurodomos aplinkybės ir dėl šių aplinkybių daromos išvados nelogiškos, nekylančios iš nurodomų aplinkybių, tai pripažintina esminiu baudžiamojo įstatymo pažeidimu, padarytu dėl įrodymų turinio.

3.7. Apeliacinės instancijos teismo vertintos aplinkybės: E. M. vidutinis amžius (suaugęs asmuo), protingumas, vidutiniai protiniai sugebėjimai, gyvenimiška patirtis, aukštasis išsilavinimas, mokslas technikume, vadovaujamas darbas skyriuje, neturinčiame nieko bendro su atliekomis, po inkriminuojamos veikos padarymo daug vėliau eitos pareigos ir pan., yra subjektyvios, jos neturi jokio objektyvaus pagrindo, gali būti taikomos bet kuriam individui, neturi nieko bendro nei su inkriminuotos veikos padarymu, nei su suvokimu, nei su jos vertinimo aplinkybėmis, nei su pačiu E. M..

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme nurodo:

3.8. Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniu skundu nebuvo keliamas klausimas dėl to, kad 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvite nurodyta pinigų suma nebuvo sumokėta ir kad šis dokumentas buvo suklastotas, t. y. apeliaciniu skundu dėl šios aplinkybės nebuvo prašoma priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas E. M. ir už pinigų išmokėjimo kvito suklastojimą, peržengė apeliacinio skundo ribas, apeliacijos procese iš esmės buvo pažeistos išteisintojo E. M. teisės, pažeista teisė į teisingą teismą.

3.9. Tą aplinkybę, kad apeliaciniame skunde buvo pateikti apeliacijos pagrindai, susiję tik su 2015 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties vertinimu, ir buvo neprašoma E. M. pripažinti kaltu dėl 2015 m. kovo 30 d. pinigų perdavimo–priėmimo kvito suklastojimo, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, deklaratyviai apsiribodamas motyvu, kad tai nereiškia, jog prokurorė neprašė E. M. nuteisti dėl 2015 m. kovo 30 d. kvito klastojimo.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo pripažįstant nusikalstamą veiką padarytą bendrininkaujant pažymi:

3.10. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. M. veikos pripažinimo veikus kaip bendravykdžiui (veikiant su bendrininkų grupe) neturi jokio faktinio bylos aplinkybių pagrindimo, ši daroma teismo išvada grindžiama loginiu priežastiniu ryšiu nesusijusiomis bylos aplinkybėmis, nesudarančiomis savo esme bendrininkavimo turiniui atskleisti keliamų BK 24 straipsnio reikalavimų, ypač įvertinus tą ginčo dalyku esančią bylos aplinkybę, kad bute adresu: (duomenys neskelbtini), atliekos buvo, tik nenustatytas tikslus jų kiekis.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodo bendrininkų E. M. ir asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, bendros veikos pavojingo pobūdžio supratimą, siekimą bendrais suderintais veiksmais suklastoti sutartį ir kvitą, atlikimą veikiant tiesiogine tyčia, nors nei tiesioginiai, nei netiesioginiai faktiniai bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti tokios išvados.

3.12. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais nėra nustatyta jokių aplinkybių dėl 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutarties ir 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvito panaudojimo trečiųjų asmenų dokumentų apyvartoje, šie dokumentai niekaip nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių ir nesukėlė minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nenurodyta jokių nustatytų faktinių bylos duomenų, kad minėti dokumentai turėjo teisinę reikšmę, buvo naudojami apyvartoje, kad jais buvo daroma įtaka teisiniams santykiams, kėsintasi į valdymo tvarką ir keliama reali grėsmė minėtam objektui.

3.13. Darytina išvada, kad E. M. nepadarė nusikalstamos veikos, nes veikoje dėl jos nepavojingumo nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir (ar) subjektyviųjų sudėties požymių, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs esant padarytą nusikalstamą veiką (priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies l punktas).

3.14. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais neginčytinai nustatyta, kad atliekos iš E. M. priklausančio buto buvo išvežtos, tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne toks kiekis, koks įrašytas 2015 m. kovo 30 d. dokumentuose. Nuosprendžiais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis niekur nebuvo panaudota, 2015 m. kovo 30 d. pinigų perdavimo–priėmimo kvitu pinigai realiai sumokėti, valstybei tenkantys mokesčiai nuo šios pinigų sumos gavimo sumokėti ir deklaruoti, atliekų tikslus (objektyviai egzistavęs) kiekis nei byloje, nei nuosprendžiais nebuvo nustatytas, atliekų kiekio (svorio), dėl kurio ir yra byloje iškilęs ginčas, be specialių svėrimo prietaisų nuteistajam E. M. nebuvo galimybės nustatyti.

3.15. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei argumentus, darant prielaidą, kad E. M. veika pripažintina įrodyta, kartu darytina išvada, kad veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas, todėl E. M. yra atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutrauktina.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato Vido Vilko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis kasatoriaus dėstomų argumentų yra skirti įrodymų vertinimui (pavyzdžiui, nuteistojo E. M., liudytojų D. J., A. D. parodymams ir pan.), pateikiant jų savąjį vertinimą, ir apeliacinės instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Vadinasi, nuteistojo E. M. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl E. M. kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo teiginiai ir (ar) argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, paliekami nenagrinėti.

7. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo E. M. gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl taip pat nagrinėtini (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį visa apimtimi ir priimti naują, priešingą šio teismo priimtam sprendimui, apkaltinamąjį nuosprendį, neišskirdamas jokios iš E. M. pareikšto kaltinimo dalies, taip pat ir dėl pinigų išmokėjimo kvito suklastojimo. Vadinasi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti ir patikrino apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą visa apimtimi ir BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.

8. Taigi, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistojo E. M. gynėjo kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų leistinumo ir draudimo versti duoti parodymus prieš save principo pažeidimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis, 80 straipsnio 1 punktas)

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nes skundžiamą nuosprendį grindė neleistinais įrodymais: 1) 2016 m. rugsėjo 21 d. E. M. paaiškinimu, duotu Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriui; 2) 2017 m. kovo 13 d. E. M., kaip liudytojo, apklausos protokolu. Kasatorius nurodo, kad E. M. šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, pažeidžiant draudimo versti duoti parodymus prieš save principą.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

11. Pagrindinis įstatymas, nustatantis duomenų, galinčių būti įrodymais, gavimo tvarką, yra Baudžiamojo proceso kodeksas. Tačiau BPK nėra vienintelis įstatymas, kurio nustatyta tvarka gaunami įrodymai. Įrodymais, be kita ko, pripažįstami duomenys, gauti ir kitų įstatymų (kaip antai Kriminalinės žvalgybos, Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kitų įstatymų) nustatyta tvarka; tokie duomenys paprastai gaunami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai.

12. BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais?? (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-895/2020).

13. Bylos duomenimis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) Mokesčių ir atliekų kontrolės skyrius 2016 m. rugpjūčio 22 d. – 2016 m. spalio 14 d. laikotarpiu atliko UAB „F“ (L. Š., dėl kurio tyrimas atskirtas, valdoma įmonė) planinį išplėstinį patikrinimą dėl išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo teisėtumo bei aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimo laikymosi. Šio patikrinimo metu, kilus įtarimui dėl metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo teisėtumo, be kita ko, buvo paimti paaiškinimai ir iš didžiausius pagal dokumentus metalinių pakuočių kiekius pristačiusių UAB „F“ fizinių asmenų. Vilniaus RAAD pareigūnas, pagal tuo metu aktualų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187² straipsnį įspėjęs E. M. dėl melagingų parodymų davimo, vengimo ar atsisakymo duoti parodymus, 2016 m. rugsėjo 21 d. iš E. M. taip pat paėmė paaiškinimą dėl metalinių pakuočių kiekio pardavimo UAB „F“ aplinkybių. Atlikęs išplėstinį patikrinimą, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2016 m. spalio 17 d. kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Ikiteisminis tyrimas Nr. 02-6-00048-16 dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 8 d.

14. Taigi iš aptartų aplinkybių matyti, kad E. M. paaiškinimas buvo gautas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus planinio patikrinimo metu dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, šiame paaiškinime užfiksuotus duomenis vertindamas kartu su kitais bylos įrodymais, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų nepažeidė. Kasatoriaus skunde nurodyta teismo praktika, suformuota kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2013, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tinkamas precedentas, taikytinas nagrinėjamoje byloje, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) yra skirtingi. Kasatoriaus nurodytoje byloje faktinis įtariamasis paaiškinimą apie savo galimai padarytą veiką davė ikiteisminio tyrimo institucijoje vykstant ikiteisminiam tyrimui; šis asmuo atitiko įtariamojo statusą, nors įtarimas tuo metu jam dar nebuvo pareikštas. Todėl toks jo „paaiškinimas“ buvo pripažintas neleistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme.

15. Taip pat kasaciniame skunde keliamas kaip liudytojo apklausto E. M. imuniteto dėl galimybės tapti įtariamuoju (draudimo versti duoti parodymus prieš save) pažeidimo klausimas.

16. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų.

17. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus.

18. Minėta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-6-00048-16 dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 8 d. pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atlikto patikrinimo dėl išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo teisėtumo bei aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimo laikymosi medžiagą; vėliau sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 02-6-00046-16, o 2019 m. gegužės 9 d. prokuroro nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 02-6-00046-16 ikiteisminis tyrimas konkrečiai tik dėl E. M. buvo atskirtas į ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00032-19. Pradėto ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą E. M. buvo apklaustas 2017 m. kovo 13 d. kaip liudytojas, taip pat ir dėl 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutarties – akto (serija FR Nr. 167) bei ta pačia data surašyto pinigų išmokėjimo kvito (serija FER Nr. 167) pasirašymo aplinkybių; procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save šios apklausos metu jam nebuvo užtikrintos (BPK 80 straipsnio 1 punktas). 2019 m. balandžio 2 d. pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo E. M. įteiktas 2019 m. balandžio 3 d.; kaip įtariamasis dėl šio pranešimo apie įtarimą pirmą kartą E. M. buvo apklaustas 2019 m. balandžio 3 d.

19. Ikiteisminio tyrimo metu neužtikrinus E. M. procesinių garantijų neduoti parodymų prieš save ir apklausus jį kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pažeistos BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos. Dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo tokie E. M. parodymai pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl E. M. kaltės, neturėjo pagrindo neteisėtai gautus E. M. parodymus vertinti kartu su kitais įrodymais ir jais grįsti skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai rėmėsi E. M., kaip liudytojo, parodymais, gautais ikiteisminio tyrimo metu pažeidžiant BPK reikalavimus, abejonių apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodinėjimo dalyką sudariusių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo rezultato, lėmusio nuteistojo E. M. kaltės klausimą bei jo veikos kvalifikavimą, nekyla. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, be šių neleistinai gautų parodymų, byloje yra pakankamai kitų įrodymų šaltinių ir jų pagrindu gautų duomenų, kurių pakanka pagrįstam nuosprendžiui priimti (pavyzdžiui, liudytojų A. D., D. J., M. K., J. B., T. S., asmens (t. y. L. Š.), dėl kurio tyrimas atskirtas, rašytiniai įrodymai ir kt.). Dėl vieno neleistino įrodymo, išdėstyto aprašomojoje nuosprendžio dalyje, negalima atsisakyti visų kitų įstatymo nustatyta tvarka gautų ir ištirtų įrodymų ir dėl to naikinti skundžiamo šio teismo nuosprendžio. BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimo nustatytas pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl BK 24 straipsnio 3 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio taikymo

20. Nuteistojo E. M. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad E. M. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Šį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad skundžiamame teismo nuosprendyje minimi dokumentai (2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis – aktas ir pinigų išmokėjimo kvitas) neturi teisinės reikšmės, dėl to veika nepavojinga baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Anot kasatoriaus, E. M. turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla prieš jį nutrauktina pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas. Taip pat kasatorius nurodo, kad netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas pripažįstant, kad E. M. padarė veiką bendrininkaujant.

21. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Dokumentas yra kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-7-175-303/2015, 2K-241-976/2020 ir kt.).

22.Teismų praktikoje išaiškinta, kad tikro dokumento klastojimas apima veiksmus, kurie pakeičia dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pavyzdžiui, keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005) ir intelektualiai (pavyzdžiui, kai į tikrą dokumentą įrašomi melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007, 2K-342/2011). Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-7-2-895/2017).

23. Byloje nustatyta, kad asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, sau pavaldžiam UAB „F“ darbuotojui A. D. (šis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) nurodė kompiuterine technika atspausdinti tikrus dokumentus – 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą ir pinigų išmokėjimo kvitą – įrašant į juos objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, neva E. M. pardavė, o UAB „F“ iš jo nupirko 23 tonas 890 kg metalinių pakuočių (statinių, talpų) už bendrą 2733,72 Eur sumą, kuriuos (2733,72 Eur), remiantis 2015 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – aktu (serija FR Nr. 167), pagal 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą (serija FER Nr. 167) E. M. neva išmokėjo A. D.. Asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, žinodamas, kad UAB „F“ tokio didelio kiekio (23 tonas 890 kg) metalinių pakuočių (statinių, talpyklų) už bendrą 2733,72 Eur sumą iš E. M. nepirko, o šis tokios metalo rūšies atliekų (metalinių pakuočių) ir kiekio realiai minėtai bendrovei nepardavė, šiuos suklastotus dokumentus, be kita ko, pateikė pasirašyti E. M.. Šis, bendrininkaudamas su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, savo parašu taip pat patvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, įrašytą į aptariamus dokumentus, ir taip kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, suklastojo tikrus dokumentus – 2015 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį – aktą (serija FR Nr. 167) ir 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą (serija FER Nr. 167).

24. Kasatoriaus teiginys, kad bylai aktualūs dokumentai (2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis – aktas ir pinigų išmokėjimo kvitas) neturi teisinės reikšmės ir dėl to veika nepavojinga baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu, yra nepagrįstas.

25. Dokumentų klastojimo nusikaltimas yra aprašytas formaliąja nusikalstamos veikos sudėtimi. Teismų praktikoje konstatuota, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali sudėtis, t. y. nereikalaujama materialių padarinių atsiradimo, tačiau kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir dokumentų klastojimu įvairiu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingas pasekmes ir pažeidė asmenų teises ar interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017). Apeliacinės instancijos teismo išvada apie suklastotuose dokumentuose užfiksuotos informacijos reikšmę ir žalą valdymo tvarkai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsta.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad metalinių pakuočių pirkimo–pardavimo sutartis – aktas, pinigų išmokėjimo kvitas yra pirminės apskaitos dokumentai ir pagal juose užfiksuotus duomenis formuojama UAB „F“ veiklos atskaitomybė. Tai reiškia, kad šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, priešingai nei teigia kasatorius, turi teisinę reikšmę, vadinasi, pagrįstai pripažinti dokumentais BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Bylos duomenimis, suklastotus dokumentus asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, pateikė UAB „F“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei, kad ši įtraukų juos į buhalterinę apskaitą (anot L. Š., pagal supirktą metalinės pakuotės kiekį, įmonės gali būti atleidžiamos nuo taršos mokesčio; pagal metalinių pakuočių atliekų surinkėjo išrašytus pakuočių sutvarkymą įrodančius dokumentus, gali būti gaunamos ir pajamos, pavyzdžiui, kaip matyti iš specialisto išvados, vienos tonos metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo kaina (su PVM) yra 70,09 Eur ir pan.). Kaip nustatyta byloje, remiantis ir šiais suklastotais dokumentais, į UAB „F“ buhalterinę apskaitą buvo įrašyti neteisingi duomenys apie bendrovės turtą ir įsipareigojimus (be kita ko, nepagrįstai apskaitytas 23 tonų 980 kg metalinės pakuotės atliekų pirkimas iš E. M. už 2733,72 Eur). Suklastoti dokumentai, kuriuose buvo užfiksuotas iš esmės fiktyvus metalinių pakuočių atliekų pirkimo–pardavimo sandoris (juridinis faktas), o už jį, pagal nuteistojo bei L. Š. parodymus, pinigų išmokėjimo kvitą, E. M. buvo sumokėti bendrovės pinigai, nagrinėjamu atveju buvo panaudoti teisinėje apyvartoje.

27. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad E. M. padarytas nusikaltimas pripažintinas mažareikšmiu.

28. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 37 straipsnio taikymą, yra pažymėjęs, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Pagal teismų praktiką dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį (nustatoma, kad dokumento suklastojimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti); 2) nusikaltimo dalyką (nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, taigi vertinama konkretaus rašytinio akto svarba, dokumento teisinis ir kitokio pobūdžio reikšmingumas, dokumentu sukurti teisiniai santykiai, apyvartos mastas); 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (t. y. atsižvelgtina į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką suklastojant konkretų dokumentą ar disponuojant juo, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018).

29.Teisėjų kolegijos vertinimu, E. M. veiksmai pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą vis dėlto pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstami tik formaliai atitinkančiais BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką ir vertinami kaip nepavojingi. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad nuteistojo E. M. padaryta veika nėra pavojinga. Nagrinėjamu atveju, vertinant E. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgtina į suklastotų dokumentų specifiką, jų galimo panaudojimo sritį, jų panaudojimo rezultatą ir teisinių santykių atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) ypatumus. Baudžiamasis įstatymas saugo dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, tikros informacijos ir ja paremtų teisingų sprendimų priėmimą. Todėl, nagrinėjamu atveju suklastojus šioje byloje aptariamus dokumentus, buvo sudaryta prielaida teisiškai reikšmingiems padariniams atsirasti.

30. Kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neatskleidė E. M. ir asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, subjektyviosios bendrininkavimo pusės (t. y. tyčios), taip pat nepagrįsti.

31. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia šių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-229-628/2020).

32. Viena iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdis yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, 2K-265-1073/2018).

33. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-229-628/2020).

34. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. M., kaip bendravykdžio, dalyvavimo nusikaltime (BK 300 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad E. M., pagal asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, prašymą savo parašu patvirtinęs tikrovės neatitinkančią informaciją, įrašytą į šioje byloje aptariamus dokumentus, suprato, kad jis veikia bendrai su kitu asmeniu, kėsinasi į tą patį objektą ir kartu su juo siekia bendro rezultato, t. y. baigtos nusikalstamos veikos (dokumentų suklastojimo), ir dėl to įgyvendina dalį jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių. Kad tarp bendrininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto yra priežastinis ryšys, abejonių nekyla.

35. Subjektyvusis dokumentų klastojimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia. Tačiau apie kaltininko nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų apie nusikalstamos veikos aplinkybes, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes (profesinę ir gyvenimišką patirtį), taip pat ir kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-16-895/2016, 2K-53-628/2020 ir kt.).??? Anksčiau nutartyje aptarta atliktų veiksmų klastojant tikrus dokumentus seka (pastangos), byloje nustatyti E. M. ir L. Š. (dėl jo tyrimas atskirtas) tarpusavio santykiai, E. M. asmeninės savybės ir pan. paneigia kasatoriaus teiginius apie bendrininkavimo subjektyviosios pusės, t. y. tiesioginės tyčios, nebuvimą nuteistojo veiksmuose.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad E. M., veikdamas kartu su asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas, suklastojo tikrus dokumentus (pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, pinigų išmokėjimo kvitą) ir tai padarė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

37. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai, dėl kokio pobūdžio teisinių santykių atsiradimo buvo suklastoti dokumentai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. M. veiksmai, padaryti su bendrininkų grupe, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, negalintys sukelti teisinių padarinių. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai nustatyti, apeliacinės instancijos teismo buvo išnagrinėtos ir, priešingai nei pirmosios instancijos teismo, tinkamai įvertintos, baudžiamasis įstatymas šiai veikai pritaikytas teisingai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. M. gynėjo advokato Vido Vilko kasacinį skundą.