Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 13 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu B. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 3766 Eur (100 MGL dydžio) bauda, 189¹ straipsnio 1 dalį – 5649 Eur (150 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 5649 Eur (150 MGL dydžio) bauda.

Juridinis asmuo UAB ,,S“ nuteistas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė juridinio asmens likvidavimas, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus savo padalinius.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, paskirtas 293 000 Eur konfiskavimas iš juridinio asmens UAB ,,S“.

Iki nuosprendžio įvykdymo dėl turto konfiskavimo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas į UAB „S“ sąskaitoje AB „Luminor Bank“ (buvęs AB DNB bankas) esančias lėšas – 286 988,99 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 13 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

B. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 189¹ straipsnio 1 dalį, UAB „S“ pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintos, pripažinus, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

Panaikintas paskirtas 293 000 Eur konfiskavimas ir laikinas nuosavybės teisių apribojimas į UAB „S“ sąskaitoje AB „Luminor Bank“ (buvęs AB DNB bankas) esančias lėšas – 286 988,99 Eur.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu B. L. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad suklastojo dokumentą, t. y. 2012 metais Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, K. M. (D.) R. L. nurodymu, panaudojant kompiuterinę techniką, pagaminus netikrą dokumentą – 2012 m. rugpjūčio 21 d. kredito sutartį Nr. 21/08/2012, t. y. jo turinyje nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad užsienio įmonė „C“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruota adresu: (duomenys neskelbtini), įsipareigoja UAB ,,S“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotai adresu: (duomenys neskelbtini), perduoti 1 000 000 Eur kreditą sutartyje nurodytomis sąlygomis, jį atspausdinus ir pasirašius kito asmens, C. C. (C. C.), vardu, B. L., žinodama, kad realiai užsienio įmonės „C“ vardu veikia jos sutuoktinis R. L., šią sutartį pasirašė.

2. B. L. taip pat išteisinta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdama UAB ,,S“ naudai ir interesais, nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. būdama juridinio asmens UAB ,,S“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) akcininkė ir nuo 2012 m. liepos 18 d. eidama direktoriaus pareigas, turėdama galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus jo vardu, veikdama UAB ,,S“ naudai ir interesais, į bendrovės vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banko „AS Unicredit Bank“ Lietuvos skyriuje, iš užsienio įmonės „C“ (į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Kipro banke „Marfin Popular Bank Publick CO Cyprus“, suklastotos 2012 m. rugpjūčio 21 d. paskolos sutarties pagrindu gavo didelės vertės ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės lėšas – 293 000 Eur sumą, pervestą per šešis kartus 2012 m. rugpjūčio 30 d., rugsėjo 4, 5, 10, 11, 14 d. banko pavedimais, kuri negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis.

3. Juridinis asmuo UAB ,,S“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) išteisinta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdama per jai atstovaujantį asmenį – direktorę B. L., turinčią teisę šią bendrovę valdyti ir veikti jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuri veikė bendrovės naudai ir interesais, nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, į bendrovės vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banko „AS Unicredit Bank“ Lietuvos skyriuje, iš užsienio įmonės „C“ (į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini)) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Kipro banke „Marfin Popular Bank Publick CO Cyprus“, suklastotos 2012 m. rugpjūčio 21 d. paskolos sutarties pagrindu gavo didelės vertės ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės lėšas – 293 000 Eur sumą, pervestą per šešis kartus 2012 m. rugpjūčio 30 d., rugsėjo 4, 5, 10, 11, 14 d. banko pavedimais, kuri negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios B. L. ir juridinio asmens UAB „S“ baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl B. L. ir UAB „S“ kaltės padarius joms inkriminuotas veikas grįstos prielaidomis ir spėjimais, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl B. L. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, grįstos selektyviai tik liudytojų K. M. (D.) 2018 m. gegužės 23 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš dalies jos motinos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir Kipro Respublikos teisėsaugos institucijų pagal teisinės pagalbos prašymą bei garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis teisiamojo posėdžio metu gautais liudytojo C. C. parodymais, kurie buvo vertinami atskirai nuo bendro bylos įrodymų konteksto, nevertinant bylos įrodymų visumos, neanalizuojant jų tarpusavio ryšio, tinkamai neištyrus kitų įrodymų, turinčių reikšmės sprendžiant B. L. kaltumo ar nekaltumo klausimą, apsiribojant tik jų išvardijimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad kredito sutartyje buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip pat kad B. L. pasirašė šioje sutartyje, žinodama, kad ji suklastota. Tai, kad R. L., tvarkęs sutarties sudarymo reikalus, buvo B. L. vyras, nesant kitų įrodymų, nėra pagrindas daryti išvadą, kad B. L. žinojo visas kredito sutarties sudarymo aplinkybes. Kaltinime nurodyta aplinkybė, kad neva B. L. žinojo, jog realiai užsienio įmonės „C“ vardu veikia jos sutuoktinis R. L., yra nieko nesakanti, juolab kad bylos duomenimis nėra nustatyta, kad B. L. apie tai žinojo sutarties pasirašymo metu. Be to, pati savaime aplinkybė, kad B. L. sutuoktinis galimai buvo realus minėtos užsienio įmonės atstovas, nėra nusikalstama, nes byloje nėra įrodymų, kad R. L. bendrininkavo sudarant tokią sutartį ir tai darė nusikalstamai, jam įtarimai dėl to nebuvo pareikšti, o ir B. L. nėra kaltinama jai inkriminuotas nusikalstamas veikas padariusi su savo vyru.

6. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas B. L. ir UAB „S“ pripažinti kaltomis pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, nes įrodymais pripažino duomenis, kurių negalima patikrinti jokiais proceso veiksmais, jis grindžiamas selektyviu, nesusietu su bendru įrodymų kontekstu, įrodymų vertinimu, pirmenybę teikiant B. L. ir UAB „S“ kaltinantiems įrodymams, nemotyvuotai atmetant byloje esančius jų kaltę paneigiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad B. L. ir jos atstovaujama UAB „S“ būtų turėjusios ar galėjusios žinoti, jog UAB „S“ vardu pavedimais kaip paskola gautos lėšos – 293 000 Eur būtų įgytos iš neteisėtų pajamų. Šios lėšos UAB „S“ buvo pervestos kaip paskola, tai patvirtina ne tik 2012 m. rugpjūčio 21 d. kredito sutartis, bet ir visuose mokėjimo pavedimuose nurodyta aiški ir konkreti pervedamų lėšų paskirtis – paskola, be to, jos buvo pervestos mokėjimo pavedimais per bankus, turinčius specialias struktūras, kurių funkcija, įtvirtinta įstatymuose, tikrinti pervedamų lėšų kilmės teisėtumą, ir, esant bent menkiausiems įtarimams dėl pervedamų pinigų kilmės neteisėtumo, privalančius sustabdyti tokius pervedimus. Byloje nėra duomenų, kurie galėjo sukelti B. L. įtarimų dėl UAB „S“ pervedamų pinigų kilmės. Nors byloje nustatyta, kad, gavusi per kelis kartus kreditą, B. L. jo dalį (iš viso 76 000 Eur) panaudojo ne verslui plėtoti, o perleido dviem fiziniams asmenims ir vienam juridiniam asmeniui, už gautą kreditą nemokėjo palūkanų, taip pat nustatyta, kad jokios veiklos jos vadovaujama bendrovė tuo metu nevykdė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien šios aplinkybės besąlygiškai nepatvirtina, kad B. L. veikė nusikalstamai. Šioje byloje, nenustačius B. L. sutuoktinio, tiesiogiai susijusio su įmonės „C“ kredito sutarties sudarymu, inicijavusio bendrovės „S“, kuriai buvo pervedami kredito pinigai, vaidmens, taip pat nenustačius B. L. nusikalstamų sąsajų su kreditą suteikusia įmone, nėra pagrindo jos veiksmus vertinti kaip nusikalstamus. Tai, kad B. L. vadovaujamai bendrovei „S“ iš įmonės „C“ pervedami pinigai negalėjo būti vertinami kaip neteisėtos pajamos, patvirtina įrodymai, iš kurių matyti, kad UAB „S“ kreditą iš įmonės „C“ gavo teisėtai, legaliai, visiškai atsekant šių pinigų kilmę ir jų šaltinius. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad lėšas įmonė „C“ yra įgijusi iš sandorių už automobilius, prekes, transporto paslaugas, pagal kitas sutartis ir išrašytas sąskaitas faktūras, jos gautos iš užsienio kontrahentų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kuris nors iš šių sandorių būtų neteisėtas, nusikalstamas ar nelegalus arba kad iš šių sandorių gautos lėšos būtų neteisėtos ar nusikalstamos kilmės. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, iš kurių matyti, kad visos įmonei „C“ lėšas pervedinėjusios užsienio įmonės buvo realios, vykdė realią veiklą, turėjo savo vadovus, buveines ir oficialias sąskaitas bankuose; nėra jokių duomenų, kad šios užsienio įmonės būtų fiktyvios ar naudojamos nusikalstamai ar kokiai nors nelegaliai veiklai vykdyti per įmonę „C“ ir kad tai turėjo ar galėjo žinoti B. L.

III. Kasacinio skundo argumentai

7. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Boiko prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis B. L. ir UAB „S“ yra nepagrįstas, priimtas padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, nes nevertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, įrodymai vertinti selektyviai (vertinti tik tam tikri įrodymai ar jų dalys, dalis bylai reikšmingų įrodymų apskritai nevertinti), be to, skundžiamame nuosprendyje nepateikti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų, skirtingai negu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nepašalinti įrodymuose esantys prieštaravimai. Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas B. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog 2012 m. rugpjūčio 21 d. kredito sutartyje Nr. 21/08/2012 nurodyta informacija neatitinka tikrovės. Net preziumuojant, kad C. C. buvo susipažinęs su kredito sutarties turiniu ir K. D. tik ištaisė šioje sutartyje buvusias klaidas, pagrįstas abejones dėl šio fakto kelia ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti C. C. parodymai bei faktas, kad K. D., kurios parodymai skundžiamame nuosprendyje yra esminiai konstatuojant, jog C. C. buvo susipažinęs su kredito sutarties turiniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl netikro dokumento – kredito sutarties pagaminimo. Darant tokią išvadą liko neįvertinti bylos įrodymai, patvirtinantys, kad faktinis bendrovės „C“ vadovas, naudos gavėjas buvo R. L. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai citavo ir rėmėsi tik sau naudinga liudytojos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi, o dėl jos parodymų dalies apie faktinį „C“ vadovą nepasisakė. Skundžiamame nuosprendyje nevertinta ir liudytojos K. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme balsu perskaitytų parodymų dalis, kad ji įsteigė R. L. lengvatinio apmokestinimo įmonę „C“ Belize ir atidarė banko sąskaitą Kipro banke. Kaip teigė ši liudytoja, visus prisijungimus prie įmonės „C“ ji atidavė R. L., oficialiai dokumentuose buvo pavaizduota taip, kad įmonės „C“ direktorius yra lengvatinio apmokestinimo įmonė „M“, kuriai atstovavo ir parašo teisę turėjo C. C., nors realus įmonės valdytojas, naudos gavėjas buvo R. L. Taip pat ji nurodė, kad visus įmonės „C“ dokumentus savo parašu tvirtino C. C., nes tokia buvo jo funkcija, jis buvo lengvatinio apmokestinimo įmonės matomas atstovas, nors realiai galėjo ir nežinoti ir nesigilinti į tai, ką tiksliai pasirašydavo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino Kipro Respublikos teisėsaugos institucijų pateiktos medžiagos dalies, kurioje nurodyta, kad 2012 m. sausio 24 d. atidarant užsienio įmonei „C“ banko sąskaitą Kipro banke „Marfin Popular Bank Publick CO Cyprus“ įmonei atstovavo paskirtas asmuo – užsienio įmonė „O“, kurią paskyrė „C“ akcininkė „M“; pildant banko pateiktus blankus galutinis naudos gavėjas nurodytas R. L., banko parašų kortelėje pateiktas R. L. parašas bei jo asmens dokumento Lietuvos Respublikos paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopija.

7.3. Remiantis teismų praktika, skiriamas įmonės juridinis ir faktinis vadovas. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

7.4. Taigi, priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, kredito sutartyje nurodžius, kad ją pasirašyti turi ne faktinis įmonės, kuri suteikia kreditą, vadovas (šiuo atveju B. L. sutuoktinis R. L.), o formalaus vadovo atstovas (šiuo atveju C. C.), laikytina, kad joje pateikta informacija neatitinka tikrovės, nes faktiškai su kredito davimu susijusius klausimus sprendė, su sutarties sudarymo faktu susijusias teises ir pareigas įgijo ne dokumente nurodytas asmuo.

7.5. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti B. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nepagrįstai argumentavo ir tuo, kad byloje nėra duomenų, jog R. L. bendrininkavo sudarant kredito sutartį ir tai darė nusikalstamai, be to, jam įtarimai dėl to nebuvo pareikšti.

7.6. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-153 patvirtintų rekomendacijų „Dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu“ (aktuali redakcija) 5 punkte nustatyti principai, kurių turi būti laikomasi rengiant pranešimą apie įtarimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėta, kad sprendimus pareikšti kuriam nors asmeniui įtarimą ar perduoti bylą dėl kurio nors įtariamojo į teismą su kaltinamuoju aktu priima ikiteisminį tyrimą atliekantys, jam vadovaujantys bei jį organizuojantys subjektai, įvertinę ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą. Minėtos teisės aktų nuostatos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, kad teismas privalo nagrinėti bylą tik dėl tų asmenų, dėl kurių jis gavo tą bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir aplinkybė, kad pranešimas apie įtarimą nepateiktas visiems asmenims, kuriems, bylą nagrinėjančio teismo manymu, jis turėtų būti pateiktas, nėra pagrindas asmenį, dėl kurio byla perduota nagrinėti teismui, išteisinti.

7.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog B. L. pasirašė kredito sutartyje, žinodama, kad šis dokumentas suklastotas. Pirma, šią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė neįvertinęs teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų B. L. parodymų, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje ji nenorėjo kalbėti apie R. L., nes šis buvo teistas, pasitarusi su advokate, prisiėmė kaltę ir pasakė, kad ji pati pažinojo C. C., nes nenorėjo vyro velti, tik dėl to davė neteisingus parodymus. Antra, darydamas tokią išvadą šios instancijos teismas nepašalino B. L. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, esančių akivaizdžių prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu B. L. teigė, kad C. C. yra jai seniai pažįstamas asmuo, į jį dėl kredito suteikimo kreipėsi pati, o teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad į Berlyną, kur buvo tariamasi dėl kredito suteikimo, ji vyko kartu su sutuoktiniu R. L., šis ją supažindino su C. C. Tačiau teismas šiuos B. L. kaltės turiniui nustatyti reikšmingus parodymus vertino ne kaip prieštaringus, o kaip vienas kitą papildančius ir nuosprendyje nepateikė jokių sprendimo vadovautis vienais ar kitais parodymais motyvų. Šiame kontekste svarbu tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu C. C. kategoriškai neigė pažįstantis B. L. ir R. L., tvirtino, kad susitikęs su jais Berlyne nebuvo. Trečia, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino objektyviai tiesai šioje byloje nustatyti reikšmingų duomenų apie R. L. kriminalinę praeitį. Ketvirta – nevertino ir to, kad aplinkybę, jog UAB „S“ kaip kreditu gautomis lėšomis disponavo ir siekė naudotis R. L. (galimai žinant B. L.), patvirtina ir faktas, kad didelę dalį į UAB „S“ sąskaitą pagal kredito sutartį pervestų pinigų buvo bandoma pervesti Lietuvos įmonei UAB „C“, kuriai realiai vadovavo R. L., kaip paskolą. Penkta – taip pat nevertino M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie UAB „S“ įsigijimo aplinkybes (kasaciniame skunde cituojamas jų turinys).

7.8. Šie apeliacinės instancijos teismo nevertinti ar netinkamai vertinti įrodymai patvirtina, kad B. L., jos sutuoktiniui R. L., iš esmės nuolat vykdžiusiam nusikalstamą veiką, ir B. L. kaip sutuoktinei šį faktą žinant, pateikus jai pasirašyti kredito sutartį, pamačiusi kredito sutartyje nurodytus duomenis, kad kreditą jos vadovaujamai UAB „S“ suteikia bendrovė „C“, atstovaujama jos direktoriaus – įmonės „M“ atstovo C. C., pastebėdama akivaizdžias bendrovės „C“ sąsajas (tai suponuoja jau vien bendrovės pavadinimas) su UAB „C“, kurioje ji dirbo vadybininke, o direktoriaus pareigas buvo ėjęs sutuoktinis R. L., suvokdama R. L. įtaką UAB „S“ veiklai, nesitarusi su C. C. ar kitais įmonės „M“ atstovais dėl kredito teikimo sąlygų, nepažinodama C. C., vadovaudamasi protingumo principu, įpareigojančiu kiekvieną asmenį elgtis pagal bonus pater familias (lot. apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai) standartą (Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-480/2020), turėjo ir galėjo nustatyti, kas yra faktinis bendrovės „C“ vadovas (kreiptis į R. L., susisiekti su C. C. ir pan.). Todėl darytina išvada, kad B. L., pasirašydama kredito sutartį, suvokė, kad į šį dokumentą įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir kad pasirašydama šią sutartį ją klastoja. Pagal teismų praktiką dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2019).

7.9. Sprendimą išteisinti B. L. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį bei juridinį asmenį UAB „S“ – pagal BK 189¹ straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas grindžia argumentu, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad B. L. ir jos atstovaujama UAB „S“ turėjo ar galėjo žinoti, kad UAB „S“ kaip paskola gautos lėšos, iš viso 293 000 Eur, įgytos iš neteisėtų pajamų.

7.10. Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT4-N3/2017 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 189¹ straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, aiškinant BK 189¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su šio straipsnio 2 dalies formuluote „šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas“, pažymėta, kad neteisėto praturtėjimo subjektai yra ne tik asmenys, nuosavybės teise turėję (turintys) didesnės, negu nurodyta, vertės turto, kuris negalėjo būti įgytas jų pačių teisėtomis pajamomis, bet ir asmenys, perėmę tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis priemonėmis. Nutarime pabrėžta ir tai, kad neteisėto praturtėjimo sudėties dalykas gali būti ir pačios pajamos, kurios negalėjo būti gautos iš neuždraustos veiklos, nors už jas joks kitas turtas nuosavybės teise ir nėra įgytas.

7.11. BK 189¹ straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189¹ straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui, gautas darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015).

7.12. Kaip minėta, byloje esantys apeliacinės instancijos teismo nevertinti ar neteisingai įvertinti įrodymai patvirtina, kad kredito sutartis, kuria remiantis į UAB „S“ sąskaitą iš bendrovės „C“ sąskaitos pervesta 293 000 Eur, suklastota (į ją įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys) ir kad suvokdama šios sutarties suklastojimo faktą B. L. ją pasirašė. Dėl to darytina išvada, kad į UAB „S“ sąskaitą iš bendrovės „C“ sąskaitos pervesti 293 000 Eur gauti iš uždraustos veikos – padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir B. L. suvokė, kad turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir norėjo taip veikti.

7.13. Taigi B. L. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 189¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir sprendimu pripažinti UAB „S“ kalta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, B. L. ir juridiniam asmeniui paskirtomis bausmėmis ir turto konfiskavimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų ir BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

3. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

4. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms (tai iš esmės argumentai, kurie susiję su UAB ,,S“ ir įmonės „C“ įsteigimo aplinkybėmis, su juridinio asmens vadovo ir jo atstovo teisinio statuso interpretavimu, prašymu kitaip vertinti kasaciniame skunde išdėstytus liudytojų parodymus, taip pat duomenis apie R. L. teistumus), nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

5. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis B. L. ir UAB „S“ yra nepagrįstas, priimtas padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus.

6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė konkrečių BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažintini esminiais, to nenurodo ir kasatorius. Iš bylos duomenų ir skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Nors prokuroro skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, tačiau iš skundo argumentų matyti, kad kasatoriaus netenkina būtent surinktų byloje įrodymų vertinimas ir jų pagrindu padarytos teismo išvados dėl baudžiamojo įstatymo – BK 300 straipsnio 1 dalies ir 189¹ straipsnio 1 dalies – taikymo. Todėl teisėjų kolegija toliau pasisako dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalį, nenustatęs B. L. veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties.

10. BK 300 straipsnis nustato atsakomybę už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-7-175-303/2015 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-65-697/2020).??? ???

11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš bylos ir skundžiamo sprendimo turinio, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje surinktus duomenis, juos įvertinęs kaip visumą, padarė motyvuotą išvadą, kad byloje neįrodyta, kad B. L. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, t. y. žinodama, kad realiai užsienio įmonės „C“ vardu veikia jos sutuoktinis R. L., pasirašė suklastotą kredito sutartį, pagal kurią minėta įmonė įsipareigoja UAB ,,S“ perduoti 1 000 000 Eur kreditą.

12. Byloje nustatyta, kad: 1) „C“ yra įmonė, kurios formalus steigėjas ir direktorius – įmonė „M“, kurios registruotas atstovas C. C., o tikras ir neatskleistas steigėjas ir direktorius – R. L.; 2) šią įmonę R. L. prašymu įkūrė ,,M“, kurios tikroji ir neatskleista direktorė ir steigėja buvo M. M., o formalus steigėjas ir direktorius buvo „MP“, o jos registruotas atstovas buvo C. C.; 3) „C“ teisiniuose santykiuose yra atstovaujama savo direktoriaus – įmonės „M“, kurios atstovas yra C. C.; 4) kredito sutartį tarp šios įmonės ir UAB ,,S“ derinimo procese, prieš pateikiant ją pasirašyti B. L., vietoj C. C. pasirašė ,,M“ įmonės steigėjos ir vadovės duktė K. M. (D.); 5) „C“ pagal kredito sutartį pervedė 293 000 Eur UAB ,,S“.

13. Kaip nustatyta teismų, K. M. (D.), vykdydama R. L. prašymą, susisiekė su C. C. ir pagal jo el. būdu pateiktą sutarties pavyzdį parengė įmonės „C“, kurios oficialus atstovas buvo C. C., paskolos sutartį, pagal kurią UAB ,,S“ skolinami pinigai. R. L. kelis kartus reikalaujant pataisyti sutarties, jau pasirašytos C. C., turinį, K. M. (D) užsakė bendrovėje ,,VI“ spaudą su užrašu ,,C. C.“, uždėjo jį kredito sutartyje Nr. 21/08/2012 prie užrašo ,,Kredito davėjas“ ir pasirašė C. C. vardu. Pasirašytą sutartį atidavė R. L. Įvertinęs šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog sutartyje yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys dėl paskolos suteikimo ir kad B. L., pasirašydama tokią sutartį, veikė tiesiogine tyčia: t. y. žinojo, kad joje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir ją pasirašė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad byloje nėra įrodymų, kad apie kredito sutarties pasirašymo aplinkybes (detaliai išdėstytas skundžiamo nuosprendžio 11 ir 12 punktuose) žinojo ar galėjo žinoti B. L., gavusi pasirašyti kredito sutartį su C. C. parašu ir visais spaudais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vien tai, jog R. L., tvarkęs kredito sutarties sudarymo reikalus, buvo nuteistosios B. L. vyras, nesant kitų įrodymų, neleidžia daryti išvados, kad B. L. žinojo visas kredito sutarties sudarymo aplinkybes ir veikė tiesiogine tyčia pasirašydama žinomai suklastotą sutartį.

14. Kasaciniame skunde, kaip ir viso bylos nagrinėjimo metu, kaltinimas akcentavo, kad B. L. kaltę dėl suklastotos kredito sutarties pagaminimo iš esmės pagrindžia aplinkybė, jog ji žinojo, kad realiai užsienio įmonės „C“ vardu veikia jos sutuoktinis R. L., o ne C. C., kuris oficialiai atstovavo „C“. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ši aplinkybė, net jei apie tai žinotų B. L., pati savaime neturi teisinės reikšmės nustatant B. L. kaltę suklastojus kredito sutartį. Faktinio įmonės vadovo (jei tai yra kitas asmuo nei de jure vadovas) nustatymo klausimas yra aktualus bylose, kuriose sprendžiama dėl vadovo atsakomybės, be kita ko, baudžiamosios. B. L. nebuvo kaltinama dariusi nusikaltimus, taip pat ir suklastojus kredito sutartį, bendrininkaujant su sutuoktiniu (kaip faktiniu įmonės vadovu). Kartu pažymėtina, kad sutarties tarp dviejų bendrovių turinys buvo žinomas abiejų bendrovių vadovams arba bendrovių atstovams, lėšos, kaip buvo nustatyta sutartyje, buvo pervedamos banko pavedimais, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimu ieškovei „C“ priteistas iš atsakovės UAB „S“ suteiktas kreditas ir palūkanos už suteiktą kreditą (16 t., b. l. 107–108).

15. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei teigiama prokuroro skunde, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK reikalavimų, kaip papildomą argumentą dėl B. L. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nurodydamas, kad byloje visiškai nėra duomenų apie tai, kuo realiai užsiėmė R. L., kokį vaidmenį jis atliko UAB ,,S“ gaunant kreditą iš aptariamos užsienio bendrovės, su kuria jis pats buvo susijęs. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nors R. L. 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo apklaustas (8 t., b. l. 81–82), tačiau jam nebuvo užduoti klausimai, susiję su B. L. pareikštu kaltinimu; tyrimas dėl jo veikos, susijusios su aptariamais klausimais, nebuvo atliekamas. R. L. 2016 m. spalio 15 d. mirė (16 t., b. l. 1), todėl nebėra galimybių patikrinti minėtas aplinkybes. Šie teismo argumentai, priešingai nei nurodo prokuroras, nesusiję su BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų pažeidimais, o susiję su B. L. pareikštų kaltinimų įrodinėjimu.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymo

17. B. L. skundžiamu nuosprendžiu taip pat išteisinta dėl kaltinimo tuo, kad, būdama juridinio asmens UAB ,,S“ akcininkė ir direktorė, turėdama galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus jo vardu, veikdama UAB ,,S“ naudai ir interesais, į bendrovės vardu atidarytą banko sąskaitą iš užsienio įmonės „C“ banko sąskaitos suklastotos 2012 m. rugpjūčio 21 d. paskolos sutarties pagrindu gavo didelės vertės ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės lėšas – 293 000 Eur sumą, pervestą per šešis kartus 2012 m. rugpjūčio 30 d., rugsėjo 4, 5, 10, 11, 14 d. banko pavedimais, kuri negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis. Kaltinimas UAB ,,S“ buvo formuluojamas analogiškai.

18. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad šios lėšos yra neteisėtos kilmės, nes buvo gautos padarius nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (suklastojus kredito sutartį). Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad B. L. išteisinimas dėl dokumento klastojimo yra teisėtas. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, argumentai dėl neteisėto praturtėjimo susiję išimtinai su nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (kredito sutarties suklastojimas), padarymu. Tačiau teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu tikrindama skundžiamą nuosprendį, pasisako ir dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su B. L. ir UAB ,,S“ išteisinimu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, teisėtumo.

19. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją už neteisėtą praturtėjimą atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tada, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-489/2020).

20. Teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014).

21. Įrodinėjant aplinkybę, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-75/2014, 2K-P-93/2014). Vadovaujantis šiuo principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016, 2K-323-699/2018, 2K-147-697/2020).

22. Kita vertus, tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, yra legitimu kompetentingoms nacionalinėms institucijoms priimti sprendimus dėl konfiskavimo vadovaujantis svariais įrodymais, kad asmenų teisėtų pajamų negalėtų pakakti atitinkamai nuosavybei įgyti (pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 36862/05, par. 107). EŽTT nurodo, kad kai procese, susijusiame su pajamomis, gautomis iš sunkių nusikalstamų veikų, tokios pajamos yra konfiskuojamos, tokiame procese neteisėta nuosavybės kilmė neturi būti įrodyta be pagrįstų abejonių. Vietoj to neteisėtos kilmės įrodinėjimas gali būti grindžiamas tikimybių pusiausvyra arba didele tikimybe, derinama su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai. Tokia nuostata patvirtinama ir Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. balandžio 3 d. direktyvoje 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo, Europos Sąjungoje nuostatose dėl išplėstinio konfiskavimo ir konfiskavimo iš trečiųjų asmenų ir kt., EŽTT sprendime Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją (2018 m. birželio 26 d. sprendimas, peticijos Nr. 47911/15) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020).

23. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis BK 189¹ straipsnyje pateikta neteisėto praturtėjimo samprata, baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką gali būti taikoma asmenims, įgijusiems turtą tiek savo, tiek kito asmens pajamomis. Tais atvejais, kai turimas turtas ar lėšos jam įgyti gauti iš kito asmens, byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokios konkrečiai aplinkybės rodo, jog turto savininkas žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie neteisėtą kito asmens veiklą ir pajamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).

24. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai skirtingai vertino nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. lėšų, gautų į UAB ,,S“ sąskaitą pagal kredito sutartį, kilmę (teisėtumą).

25. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad UAB ,,S“ į banko sąskaitą šešiais banko pavedimais gavo 293 000 Eur sumą pagal suklastotą kredito sutartį, ir nusprendė, kad todėl šis turtas akivaizdžiai buvo įgytas neteisėtai.

26. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius duomenis apie įmonės „C“ lėšų kilmę, padarė išvadą, kad B. L. vadovaujamai bendrovei „S“ iš įmonės „C“ pervedami pinigai negali būti vertinami kaip neteisėtos pajamos, nes įmonės „C“ lėšos gautos legaliai, atsekant šių pinigų kilmę ir jų šaltinius. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas šių duomenų iš viso nevertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad B. L. ir UAB „S“ būtų turėjusios ar galėjusios žinoti apie tai, kad UAB „S“ vardu pavedimu kaip paskola gautos lėšos (293 000 Eur) būtų įgytos iš neteisėtų pajamų. Šios minėtos lėšos UAB „S“ buvo pervestos kaip paskola (2012 m. rugpjūčio 21d. kredito sutartis Nr. 21/08/2012, mokėjimo pavedimai, kuriuose nurodoma, kad pervedamų lėšų paskirtis yra paskola), be to, lėšos buvo pervedamos per bankus, kurie taip pat tikrina pervedamų lėšų kilmės teisėtumą ir, esant įtarimų dėl pervedamų pinigų kilmės neteisėtumo, privalo sustabdyti tokius pervedimus.

27. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje B. L. nebuvo kaltinama tuo, kad ji turėjo turtą (lėšas), kuris buvo kito asmens ir kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Kita vertus, byloje nustatyta, kad abi įmonės buvo susijusios su R. L. Kaltinimas neteisėtu praturtėjimu B. L. ir jos vadovaujamai įmonei galėjo būti grindžiamas duomenimis, kad įmonės „C“ turėtos lėšos, kurios buvo pervestos UAB ,,S“, negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis, o kaltinamoji B. L. apie tai žinojo ar bent turėjo ir galėjo žinoti. Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo ir duomenis apie įmonės „C“ turėtų lėšų, kuriomis ji disponavo, kilmę. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, įrodymų, kad įmonės „C“ turėtos lėšos yra neteisėtos (negalėjo būti gautos teisėtai), nebuvo pateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog B. L. ir atitinkamai UAB ,,S“ kaltė neteisėtai praturtėjus neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad įvertinęs dokumentus, patvirtinančius, kad lėšas įmonė „C“ yra įgijusi iš sandorių – už automobilius, už prekes, už transporto paslaugas, pagal kitas sutartis ir išrašytas sąskaitas faktūras, jos gautos iš užsienio kontrahentų, nenustatė, kad kuris nors iš šių sandorių būtų neteisėtas, nusikalstamas ar nelegalus arba kad iš šių sandorių gautos lėšos būtų neteisėtos ar nusikalstamos kilmės (skundžiamo nuosprendžio 20 punktas).

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino ir užsienio įmonių, kurios pervedė lėšas „C“, veiklą pagal duomenis, gautus pasinaudojus tarptautine teisine pagalba. Šių duomenų, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas taip pat nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė motyvuotą išvadą, kad faktinė aplinkybė, jog visos įmonei „C“ lėšas pervedinėjusios užsienio įmonės buvo realią veiklą vykdžiusios įmonės, turėjusios savo vadovus, buveines ir oficialias sąskaitas bankuose, nepaneigta. Taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šios užsienio įmonės būtų fiktyvios ar naudojamos nusikalstamai ar kokiai nors nelegaliai veiklai vykdyti per įmonę „C“ ir kad tai turėjo ar galėjo žinoti B. L. (skundžiamo nuosprendžio 21–22 punktai).

29. Pabrėžtina, kad neteisėtas praturtėjimas buvo kriminalizuotas, visų pirma, atsižvelgiant į siekį kovoti su organizuotu bei sisteminiu nusikalstamumu, užkertant kelią asmenims gauti ir legalizuoti iš nusikalstamų šaltinių – narkotikų, kontrabandos, prekybos žmonėmis, korupcinių bei kitų nusikaltimų, susijusių su neteisėtu praturtėjimu, gaunamą turtą. Toks teisinio reguliavimo būtinumas patvirtintas ir Lietuvos valstybės įsipareigojimuose Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ratifikuotose konvencijose, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose bei kituose tarptautiniuose teisės aktuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020). Tačiau kasaciniame skunde nurodyti R. L. teistumai patys savaime neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl B. L. ir UAB ,,S“ kaltės. Kaip jau minėta, R. L. šioje byloje nebuvo pareikšti jokie įtarimai, B. L. taip pat nekaltinta veikusi kartu su R. L., lėšų kilmė kaltinime visiškai nesiejama su jokiomis nusikalstamomis veikomis ar kita neteisėta veika, išskyrus kredito sutarties suklastojimą, dėl kurio pasisakyta pirmiau šioje nutartyje.

30. Taigi, darytina bendra išvada, kad nenustačius, jog B. L. ir UAB ,,S“ gautas kreditas yra neteisėtos kilmės lėšos, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nekaltumo prezumpcijos principo ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo reikalavimais, tinkamai taikė BK 189¹ straipsnio 1 dalį, išteisindamas kaltinamąsias.

31. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, prokuroro kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą.