Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-2234 Nr. eCIK-644/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2023-6 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donatos Šerno ir Agnės Tikniūtės, susipažinusi su 2026 m. birželio 17 d. pateiktu suinteresuoto asmens S. C. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo S. C. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo UAB „PAYRNET“ bankroto byloje pagal pareiškėjos Prancūzijos įmonės „M.F.TEL“ prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą.Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 9 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos pirmosios eilės 1 141 960,40 Eur bei antrosios eilės 3 868 934,99 Eur finansinį reikalavimą LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje; nustatė, kad, tenkinant pirmosios eilės 1 141 960,40 Eur finansinį reikalavimą, ši suma turi būti pervedama į „Paynovate SA“ sąskaitą Nr. BE28 0019 5175 8420, esančią banke BNP Paribas Fortis, BIC: GEBABEBBXX, adresu Rue Montagne du Parc 3 1000 Bruxelles. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. kovo 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 17 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Suinteresuoto asmens kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais. Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 141 straipsnį, leisdami pareiškėjai vienu metu pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimas bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, todėl jam taikytinos bendrosios CPK nuostatos dėl ieškinio keitimo ribų. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškovas gali pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, tačiau ne abu vienu metu - priešingu atveju laikoma, kad pareiškiamas naujas ieškinys. Nagrinėjamu atveju pareiškėja patikslintu prašymu pakeitė abu elementus vienu metu, todėl patikslintas prašymas šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtas. 2. Byloje kilo esminis klausimas, kas yra ginčo materialiojo santykio subjektas ir kokia prievolė sieja bendrovę iš vienos pusės ir M.F.TEL bei vartotojus iš kitos. Kreditorė „M.F.TEL“ viso proceso metu aiškiai nesuformulavo, kieno teises ji gina - savo ar galutinių vartotojų - ir neatsakė, iš kokių materialinių teisinių santykių kyla 1 141 960,40 EUR reikalavimo teisė. Pareiškėja neturėjo savarankiško materialinio intereso - ji tik vykdė paskirstymo funkciją, nors teisme save pristatinėjo kaip vartotojų procesinį atstovą. Vėlesnėje proceso stadijoje (2025 m. balandžio 29 d.) žodžiu ji užsiminė apie tariamą reikalavimo perėjimą subrogacijos pagrindu. Taigi pareiškėja negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios prieštarauja ankstesniems jos teiginiams ir veiksmams. Tokią pareiškėjos poziciją paneigia kitas byloje esantis įrodymas, tačiau teismai jį ignoravo ir nevertino. Be to, teismai neteisingai taikė subrogaciją reglamentuojančias teisės normas, neišsprendę lėšų teisinės prigimties ir tikrojo skolininko tapatybės klausimo. Byloje neišspręstas klausimas, kokio pobūdžio teisė egzistuoja 1 141 960,40 Eur lėšų atžvilgiu: daiktinė (nuosavybės) ar prievolinė, nors tai esminis klausimas subrogacijai taikyti. Subrogacija pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį yra išimtinai prievolinės teisės institutas: trečiasis asmuo, įvykdęs prievolę, perima kreditoriaus reikalavimo teisę į skolininką. Nuosavybės teisė subrogacijos būdu nei perduodama, nei perimama. Jeigu lėšos yra vartotojų nuosavybė, „PAYRNET“ jų atžvilgiu nėra skolininkas prievolės vykdymo prasme, o turi lėšas grąžinti kaip jiems priklausantį turtą. Teismai šio esminio skirtumo nemotyvavo ir jo neišsprendė, vienu metu remdamiesi nuosavybės atskirumo principu kaip pirmosios eilės statuso pagrindu ir tuo pačiu taikydami prievolinės teisės institutą - subrogaciją. Net darant prielaidą, kad lėšų santykis yra prievolinis, subrogacijos taikymas šioje byloje būtų klaidingas, nes teismai netiksliai nustatė, kokia prievolė buvo įvykdyta ir kieno vardu. 3.Teismai, pripažinę, kad subrogacija įvyko, ir nustatę, kam turi būti vykdomas subrogacijos pagrindu patvirtintas reikalavimas, padarė papildomą klaidą. Pagal CK 6.112 straipsnio 1 punktą reikalavimo teisė pereina naujam kreditoriui su visomis jo savybėmis. Reikalavimo teisės perėmėjas perima reikalavimą tokio pobūdžio ir turinio, kokio jis buvo pirminio kreditoriaus atžvilgiu. Galutinių vartotojų reikalavimo prigimtis yra tokia, kad lėšos turi tekti patiems vartotojams. Tačiau teismai nepasisakė, kokiu teisiniu pagrindu reikalavimo teisių perėmėja (pareiškėja), perėmusi galutinių vartotojų reikalavimus, gali šias lėšas nukreipti ne vartotojams, o „Paynovate“ (trečiajam subjektui, neturinčiam patvirtinto kreditoriaus statuso ir nepateikusiam savarankiško reikalavimo šioje byloje. Teismai šią situaciją nepagrįstai kvalifikavo kaip sprendimo „vykdymo tvarkos" klausimą. Subrogacijos institutas šioje byloje buvo panaudotas ne pagal savo paskirtį - ne reikalavimo teisių perėmėjui kompensuoti patirtas išlaidas, o „Paynovate“, neturinčiai kreditoriaus statuso, sudaryti galimybę gauti galutinių vartotojų lėšas iš bankroto masės.4.Teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą įrodinėjimo procese, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025 pateikto aiškinimo, kad neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitinka bankroto proceso tikslų ir pažeidžia kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus, teisėtus interesus. Tvirtindamas reikalavimus, teismas nustatė S. C. aukštesnę įrodinėjimo pareigą, reikalaudamas remtis „pirminiais bendrovės dokumentais“ dėl to, kad jis neperdavė nemokumo administratoriui bendrovės dokumentų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2025 m. lapkričio 10 d. nutartyje jau pasisakė dėl analogiškų aplinkybių vertinimo, nurodydamas, kad ši aplinkybė neatleidžia kreditoriaus nuo pareigos įrodyti savo finansinį reikalavimą ir nesumenkina S. C. teikiamų rašytinių įrodymų įrodomosios galios. Taigi apeliacinės instancijos teismas, taikydamas diferencijuotą įrodinėjimo pareigos standartą, suteikė pareiškėjai pranašumą, taip pakartodamas tą patį pažeidimą, kurį kasacinis teismas jau yra įvertinęs tame pačiame bankroto procese. Teismai pareiškėjai sumažino įrodinėjimo pareigą iki minimumo ir kreditoriaus reikalavimą pripažino įrodytu remdamiesi nepasirašytomis suvestinėmis lentelėmis, elektroniniu susirašinėjimu ir suinteresuoto asmens T. B. deklaratyviais parodymais. Pagal viešojo intereso buvimą bankroto byloje ir teismo aktyvaus vaidmens principą, įtvirtintą JANĮ 3 straipsnio 4 punkte, teismai turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą reikalauti pateikti mokėjimo pavedimus, kuriais pareiškėjai, jos teigimu buvo, pervesta 1 141 960,40 Eur. To nepadarę, teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, 197 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl teismo aktyvumo bankroto bylose.5.Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 98 straipsnio normas. Suinteresuotas asmuo S. C. procese dalyvauja ne kaip šalis, o kaip trečiasis asmuo, veikiantis bankrutuojančios bendrovės pusėje ir palaikantis bendrovės nemokumo administratoriaus suformuotą procesinę poziciją (nesutikti su pareiškėjos „M.F.TEL“ finansiniu reikalavimu ir jį ginčyti). Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas - padėti šaliai, kurios pusėje jis dalyvauja, laimėti bylą. Suinteresuotas asmuo S. C. kaip trečiasis asmuo negalėjo daryti įtakos bendrovės pozicijai, t. y. vadovaujantis CPK 47 straipsniu tik bendrovės nemokumo administratorius turėjo teisę pripažinti ieškinio reikalavimus. Nemokumo administratoriui suformavus procesinę poziciją nesutikti su reiškiamu reikalavimu, suinteresuoto asmens S. C. procesinė pozicija sutapo su bendrovės procesine pozicija, todėl toks trečiasis asmuo negalėjo prisiimti bylinėjimosi išlaidų rizikos už nesutikimą su reikalavimu, kurio priėmimas nepriklauso nuo jo valios.Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi