Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.13.; 1.1.8.10.1.; 1.1.10.1.1.; 1.2.14.5.2.2.; 1.2.18.10.1.; 1.2.29.1.1.; 2.1.3.6.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.14.2.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.4.

2025 m. vasario 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Martyno Galvičiaus, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. S. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko ir nukentėjusiojo A. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023-06-01) areštu 70 parų;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023-06-01) areštu 50 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, H. S. paskirta subendrinta bausmė – areštas 70 parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, 6 dalimi, H. S. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jam paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad H. S. privalo būti Probacijos tarnybai nurodytoje savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 6 val., įpareigojant H. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo A. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.1. būdamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir kasininku, 2019 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas tikslą apgaule UAB „R.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. A. P. priklausančius 31 097 Eur, bei savo naudai išvengti turtinės prievolės grąžinti A. P. 28 962 Eur skolą, suklastojo tikrus UAB „R.“ apskaitos dokumentus, t. y. nurodė bendrovės finansinę apskaitą tvarkiusiai, nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, vyr. buhalterei A. K. surašyti bei įtraukti į bendrovės apskaitą dvi PVM sąskaitas faktūras – 2019-09-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) apie akmeninių laiptų pakopų pardavimą A. P. už 22 022 Eur ir 2019-09-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) apie akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., kuriose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie neva įvykusias 2019 metų rugsėjo mėnesį UAB „R.“ ūkines operacijas tarp bendrovės ir A. P., šiuos suklastotus dokumentus patvirtino savo parašais ir panaudojo 2019 m. rugsėjo mėn., tiksli data bei laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, pateikdamas A. P. šias dvi PVM sąskaitas faktūras apmokėti, o šiam atsisakius jas apmokėti, PVM sąskaitas faktūras pateikė Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams, pridėdamas jas prie 2019-09-30 UAB „R.“ civilinio ieškinio atsakovui A. P. dėl 31 097 Eur priteisimo, taip tikėdamasis, jog teismas patenkins civilinį ieškinį bei iš A. P. UAB „R.“ naudai bus priteista ir išieškota 31 097 Eur suma, bei jis pats išvengs A. P. grąžinti 28 962 Eur skolą.

1.2. Be to, eidamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriaus ir kasininko pareigas, pasikėsino apgaule UAB „R.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą bei savo naudai išvengti turtinės prievolės, o būtent: žinodamas, kad A. P. už 2009 metais iš UAB „R.“ įsigytą akmens paminklo komplektą ir už 2010 metais įsigytas akmenines laiptų pakopas bendrovei „R.“ yra sumokėjęs iš viso 17 000 Lt (4 923,54 Eur), iš jų 2009 m. – 5 500 Lt (1 592,91 Eur), 2010 m. – 11 500 Lt (3 330,63 Eur), tačiau šie apmokėjimai neįforminti apskaitos dokumentais, pats būdamas A. P. skolingas 28 962 Eur pagal 2008-07-16 pinigų skolinimo sutartį bei 2019 m. liepos mėn. A. P. kreipiantis į teismą dėl šios skolos su palūkanomis priteisimo, siekdamas išvengti šios skolos grąžinimo, nurodė UAB „R.“ finansinę apskaitą tvarkiusiai vyr. buhalterei A. K., nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, surašyti ir įtraukti į bendrovės finansinę apskaitą dvi 2019-09-23 PVM sąskaitas faktūras: Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksavo neįvykusias UAB „R.“ ūkines operacijas apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., šias PVM sąskaitas faktūras jis patvirtino savo parašais bei, suvokdamas, kad šios UAB „R.“ PVM sąskaitos faktūros neatitinka tikrovės, nes akmens dirbiniai A. P. parduoti 2009 m. ir 2010 m. bei už juos apmokėta, šias PVM sąskaitas faktūras panaudojo 2019 m. rugsėjo mėn., tiksli data bei laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, pateikdamas A. P., kad jas apmokėtų, o šiam atsisakius jas apmokėti, PVM sąskaitas faktūras pateikė Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams, pridėdamas jas prie 2019-09-30 UAB „R.“ civilinio ieškinio atsakovui A. P. dėl 31 097 Eur priteisimo, taip tikėdamasis, jog teismas patenkins civilinį ieškinį bei iš A. P. UAB „R.“ naudai bus priteista ir išieškota 31 097 Eur suma bei jis pats išvengs 28 962 Eur skolos A. P. grąžinimo, tuo jis pasikėsino apgaule UAB „R.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. A. P. priklausančius 31 097 Eur, bei savo naudai išvengti turtinės prievolės 28 962 Eur sumai, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2020-10-15 galutiniu sprendimu Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai UAB „R.“ ieškinį, pareikštą atsakovui A. P., atmetė.

1.3. Be to, nuo 1999-09-23 eidamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriaus ir kasininko pareigas, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 21 straipsnį už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija, kuri galiojo nuo 2002-01-01 iki 2012-12-31), o nuo 2016-01-01 - už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (2015-12-22 įstatymo Nr. XII-2215 redakcija, galioja nuo 2016-01-01), 2009 m., 2010 m. ir 2019 m. apgaulingai tvarkė UAB „R.“ finansinę apskaitą, o būtent: bendrovei „R.“ pardavus A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir 2010 m. akmenines laiptų pakopas už 11 500 Lt, neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į 2009 m. ir 2010 m. finansinę apskaitą akmens paminklo komplekto, akmeninių laiptų pakopų pardavimų bei už parduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas gautų apmokėjimų ūkinių operacijų iš viso už 17 000 Lt (4 923,54 Eur), iš jų: 2009 m. – 5 500 Lt (1 592,91 Eur), 2010 m. – 11 500 Lt (3 330,63 Eur), tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, nuostatų, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m. ir 2010 m., be to, bendrovei „R.“ pardavus A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500 Lt, į 2019 m. veiklos finansinę apskaitą – išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėn. ir sąskaitą Nr. 2411 „Pirkėjai“, įrašė duomenis pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuriame nurodyta, kad vienas iš privalomų apskaitos dokumento rekvizitų yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, nuostatų, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už 2019 m.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo H. S. gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti H. S., nes jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 3 dalimi, H. S. naudai priteisti iš valstybės patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti.

2.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo H. S. pripažintas kaltu dėl vieno nesunkaus nusikaltimo ir dviejų apysunkių nusikaltimų padarymo, grindžiamas prielaidomis, o teismo padarytos išvados yra teisiškai neteisingos. Nurodo, jog pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Taip pat teigia, kad įrodymai, kuriais teismas grindė H. S. kaltę dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. – liudytojų parodymai, specialisto išvada, ankstesnės civilinės bylos tarp H. S. ir A. P. - nėra neginčytini ir be spragų, t. y. iš jų nekyla loginė išvada, jog H. S. yra kaltas dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų parodymai nepatvirtina H. S. kaltės dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo, kadangi parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Be to, remiantis liudytojų parodymais, negalima tiksliai nustatyti, kada A. P. buvo atlikti akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų gaminimo darbai. Pats A. P. bei jo žmona Z. P. teigė, jog akmens paminklo komplekto darbai buvo atlikti 2009 m., o akmeninių laiptų pakopų gaminimo darbai truko dar apie metus. Nurodo, kad H. S. parodė, jog 2015 m. darbai dar tikrai nebuvo baigti. Liudytojai F. V. ir S. Ž. teigė, kad darbai padaryti 2009-2010 metais, tačiau liudytojai G. L. ir A. Š., fiziškai dirbę prie gaminių, paliudijo, jog laiptų darbai truko kelis metus, galimai apie 5 metus, ir nebuvo baigti tuo metu, kai iš darbo išėjo F. V. (F. V. iš darbo išėjo 2010-2011 metais). Buvęs UAB „R.“ darbuotojas T. L. taip pat paliudijo, kad dirbo iki 2011 m. rudens, bet tuo metu laiptai tik buvo pradėti daryti. A. G. parodymai, kurie nuosprendyje neva paremia A. P. teiginius, taip pat nesutampa su A. P. parodymais. A. G. teigė, jog prie laiptų buvo dirbama 2010-2012 metų laikotarpiu. Taigi, tiksliai nustatyti, kada buvo darytas akmens paminklo komplektas ir akmeninių laiptų pakopos, ir kiek laiko truko darbai, liudytojų parodymais nėra galimybės. Nurodo, kad teismas nuosprendyje šių liudytojų parodymų neatitikimų nevertino, kaip ir nevertino parodymų dėl darbų baigtumo stadijos, nors didelė dalis liudytojų, įskaitant su gaminiais dirbusius darbuotojus, patvirtino, kad technologiškai darbai nebuvo baigti. Dėl darbų apmokėjimo bei apmokėjimo sumos, be paties H. S., A. P. ir jo žmonos (kuriai už gaminius mokėtinas sumas taip pat nurodė A. P.), parodymus galėjo duoti tik F. V., kuris teismo posėdžio metu parodė, kad tikslios sumos už darbus pasakyti negali, sumų neskaičiavo, matė, kaip A. P. perdavė pinigus H. S., tačiau patį atsiskaitymą matė tik minutę, tikslios sumos, kiek buvo perduota, nežino, už ką tiksliai buvo perduoti pinigai, taip pat nežino, negirdėjo, ką A. P. kalbėjo su H. S..

2.2. Taip pat teigia, kad 2022 m. vasario 7 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-3108232-22 dėl UAB „R.“ veikos tyrimo nepatvirtina jo ginamojo kaltės, nes visoje specialisto išvadoje, kur daromos išvados, jog buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m., 2010 m. ir 2019 m.; taip pat, kad buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 dalies ir 85 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir nebuvo tinkamai apskaičiuotas į biudžetą mokėtinas pridėtinės vertės mokestis; kad buvo neteisingai užpildytos 2009 m. ir 2010 m. PVM deklaracijos, minima, jog minėtos išvados kyla, „jeigu, liudytojų parodymų duomenimis, UAB „R.“ pardavė A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500 Lt“. Taigi, specialisto išvadoje padarytos išvados yra teisingos tik tokiu atveju, jeigu atitinkamų liudytojų parodymai yra teisingi, be to, specialisto išvadoje yra pažymėta, jog negauta duomenų apie tai, kad UAB „R.“ faktiškai pardavė A. P. akmens paminklo komplektą ir 52 m² akmeninių laiptų pakopas 2019 m. Advokatas skunde pabrėžia, jog jokių rašytinių duomenų, kad minėti gaminiai parduoti A. P. 2009 m. ir (arba) 2010 m., taip pat nėra. Dėl to teigia, jog šiuo atveju klaidinga daryti išvadą, kad, jeigu nėra neginčijamų papildomų duomenų, jog gaminiai buvo parduoti 2019 m., tuomet tai reiškia, kad gaminiai iš tiesų buvo parduoti 2009 m. - 2010 m., kadangi priešinga išvada - kadangi nėra neginčijamų duomenų, jog gaminiai A. P. parduoti 2009 m. - 2010 m., reiškia, kad jie faktiškai buvo parduoti 2019 m. - yra tokia pat teisinga. Taigi, specialisto išvada ir teismo nuosprendis dalyje, kurioje remiamasi šia specialisto išvada, yra grindžiami prielaida „kas būtų, jeigu būtų“. Teigia, kad sunku sutikti, jog teismo nuosprendis, kiek yra remiamasi specialisto išvada, kuomet liudytojų parodymai yra prieštaringi ir neįmanoma nustatyti, kurie iš jų yra teisingi, yra teisėtas ir nepažeidžiantis baudžiamojo proceso normų, kadangi visuotinai yra žinoma, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nurodo, kad specialisto išvadai esant sąlyginei ir negalint be pagrįstų abejonių nustatyti atitinkamų liudytojų parodymų teisingumo, klaidinga būtų teigti, jog specialisto išvada gali būti laikoma neginčijamu H. S. kaltės įrodymu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.

2.3. Apibendrindamas nurodytus argumentus, gynėjas skunde teigia, kad, išanalizavus įrodymus, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas nuosprendį, turi būti daroma išvada, jog H. S. kaltės ir nurodytų nusikalstamų veikų padarymo fakto negalima konstatuoti remiantis prieštaringais liudytojų parodymais ir sąlygine specialisto išvada, o teismas, remdamasis byloje esančiais liudytojų parodymais, jais rėmėsi selektyviai, atsirinkdamas tiek liudytojus, kurių parodymams skyrė didesnę svarbą, tiek atskiras liudytojų parodymų dalis, nuosprendyje neanalizuodamas ir nevertindamas nuosprendžio išvadai prieštaraujančių liudytojų parodymų dalių. Aplinkybė, kad UAB „R.“ negalėjo pateikti papildomai prašomų dokumentų, nes susitarimai su A. P. dėl paminklo ir laiptų buvo sudaryti žodžiu, o kiti dokumentai bendrovėje nebesaugomi, nes jų saugojimo terminas (10 metų) yra praėjęs, savaime nereiškia, jog H. S. klastojo dokumentus bei sukčiavo, taip atlikdamas nusikalstamą veiką. Dėl to teigia, kad byloje nėra įrodyta, jog akmens paminklo komplektas bei akmeninės laiptų pakopos buvo daromos tik 2009-2010 metais; neabejotinai nėra paneigtas H. S. aiškinimas, jog PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2019 metais todėl, kad UAB „R.“ 2009 m. ir 2010 m. pilnai neužbaigė darbų, darbus buvo tikėtasi pabaigti ir tik tada, kai tapo aišku, jog darbų užbaigti nebus įmanoma, buvo išrašytos sąskaitos už atliktus darbus ir pagamintus gaminius; atitinkamai nėra įrodyta, jog PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suklastotos, į jas įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis apie 2019 m. rugsėjo mėnesį įvykusias UAB „R.“ ūkines operacijas tarp bendrovės ir A. P., o tai reiškia ir tai, kad nepakanka neginčijamų įrodymų teigti, jog H. S. atliko nusikalstamus sukčiavimo veiksmus, siekdamas išvengti turtinės prievolės.

2.4. Gynėjas skunde teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „R.“ ieškinys dėl skolos iš A. P. priteisimo buvo atmestas, nes teismas, atsižvelgdamas į UAB „R.“ nepateiktus dokumentus, konstatavo, jog „šioje byloje labiau yra tikėtina, kad atsakovas sumokėjo ieškovei atsakovo byloje nurodytą kainą už pagamintą ir sumontuotą akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas“. Nurodo, jog 2021 m. kovo 3 d. Šiaulių apygardos teismas UAB „R.“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 15 d. sprendimo atmetė, argumentuodamas, kad „pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovas atsiskaitė už jam pagamintus gaminius, yra pagrįsta“. Advokatas skunde teigia, jog šiose minėtose civilinėse bylose nebuvo neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad už gaminius A. P. sumokėjo H. S. A. P. nurodomas sumas, taip pat tai, jog A. P. iš tiesų atsiskaitė su UAB „R.“, bylose tik buvo nuspręsta, kad tokia išvada yra labiau tikėtina. Pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį, jog konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) nustato, jog įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, jog teisėjas pagrįstai ir asmeniškai būtų įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių egzistavimo. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų, šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių - teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (kasacinė nutartis Nr. e3K-3-9-1075/2024). Advokatas skunde pažymi, kad civilinio pobūdžio ginčuose ir baudžiamosiose bylose skiriasi įrodinėjimo standartas ir asmuo gali būti nepadaręs nusikalstamos veikos, tačiau pripažintas atsakingas už žalos padarymą civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-205-719/2021). Kaip minėta, baudžiamajame procese taikomas in dubio pro reo principas, kuris nustato, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo/kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principai draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį - apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. O, kaip nurodyta analizuojant liudytojų parodymus bei 2022 m. vasario 7 d. specialisto išvadą Nr. IBPS-V-3108232-22 dėl UAB „R.“ veiklos tyrimo, H. S. kaltė dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų nėra neginčijamai įrodyta byloje esančiais įrodymais. Nepaisant išsamios duomenų analizės, vis dar yra pagrįstų abejonių dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo fakto. Kaip jau buvo minėta, jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (kasacinė nutartis Nr. 2K-25-628/2021).

2.5. Advokatas skunde teigia, jog nepagrįstas ir nuosprendžio teiginys, kad H. S. veikė turėdamas iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią, o tai patvirtina vienas po kito sekę apgaulės veiksmai, pradedant 2008 metais H. S. 100 000 Lt pasiskolinimu iš A. P.. Laikantis priešingos pozicijos, išeitų, kad H. S. dar 2008 m. galėjo numatyti, jog A. P. mama greitu metu numirs, A. P. užsisakys antkapį iš H. S., vėliau, H. S. laiku negrąžinus skolos, 2019 m. (t. y. po daugiau nei 10 metų nuo pinigų pasiskolinimo) A. P. pateiks ieškinį į teismą dėl skolos priteisimo. Teigia, kad toks aiškinimas yra nelogiškas, klaidinga teigti, jog H. S. nuo 2008 metų veikė nusikalstamai, turėdamas tiesioginę tyčią, kadangi yra per daug nuo jo nepriklausančių veiksnių. Net jeigu (t. y. keliant teorinę prielaidą) H. S. neturėjo ketinimo grąžinti iš A. P. pasiskolintų 100 000 Lt, pastebėtina, kad iki 2019 m. H. S. nesiėmė jokių sąmoningų veiksmų, jog A. P. civilinėmis teisinėmis priemonėmis negalėtų atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos būtų neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). O tokių veiksmų buvimas yra pagrindinis civilinės atsakomybės atskyrimo nuo baudžiamosios atsakomybės požymis. Nurodo, jog teismų praktikoje taip pat pažymima, kad vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, jog yra padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios priežastys (kasacinė nutartis Nr. 2K-91-1073/2019). T. y. vien tai, kad H. S. negrąžino ar vengė grąžinti skolą laiku, savaime nėra laikoma nusikalstamais veiksmais. Dėl to gynėjas skunde teigia, jog tarp H. S., UAB „R.“ ir A. P. susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo išspręsti civilinio proceso metu 2019 m. gruodžio 16 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. spalio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021 m. kovo 3 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą apeliacinėje byloje dėl 2020 m. spalio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų sprendimo.

2.6. Taip pat skunde gynėjas teigia, kad H. S. veiksmuose nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Nurodo, jog teismas netinkamai aiškino baudžiamojo įstatymo nuostatas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą. Teigia, kad išvadą, jog, tvarkant UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, nebuvo laikytasi Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m., 2010 m., 2019 m., taip pat 2009 m. ir 2010 m. buvo pažeistas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, teismas padarė remdamasis 2022 m. vasario 7 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-310832-22. Kaip minėta, šiame dokumente specialisto išvados daromos tiesiogiai nurodant, kad yra teisingos, jeigu liudytojų parodymų duomenys yra teisingi, t. y. jeigu teisingi liudytojų parodymai apie tai, jog bendrovė UAB „R.“ pardavė A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500 Lt; tuomet tai reikštų, kad bendrovė nurodytų ūkinių operacijų neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į 2009 m. ir 2010 m. buhalterinę apskaitą, o į 2019 m. veiklos buhalterinę apskaitą - išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėnesį ir sąskaitą Nr. 2411 „Pirkėjai“ įrašė duomenis pagal 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų ir akmens paminklo komplekto pardavimą, ir taip nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų. Nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo visiškai panaikintos abejonės, kurių liudytojų parodymai, jiems esant prieštaringiems, yra teisingi. Taigi, nebuvo patvirtinta, jog liudytojų, kurių duomenimis paremta specialisto išvada, parodymai yra teisingi. Dėl to advokatas skunde teigia, kad teismo išvada nuosprendyje dėl UAB „R.“ netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo iš esmės yra grindžiama sąlyginiais duomenimis, nors baudžiamajame procese apkaltinamasis nuosprendis, esant abejonių dėl kaltinamojo kaltės ir jų negalint išsklaidyti, negali būti priimamas.

2.7. Advokatas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad H. S. nuteistas už tai, jog netinkamai tvarkė finansinės apskaitos duomenis bendrovėje UAB „R.“ 2009 m., 2010 m. bei 2019 m., tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad „Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu H. S. pripažintas kaltu dėl to, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 20 d., būdamas UAB „R.“ direktorius, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą“. Taigi, dalis laikotarpio, per kurį H. S. neva apgaulingai tvarkė bendrovės apskaitą, šios baudžiamosios bylos kontekste sutampa su ankstesnėje byloje minimu laikotarpiu (2010 metai), už kurį H. S. jau buvo nuteistas. Dėl to advokatas skunde teigia, kad kaltinamajam pritaikius baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą, šios bylos kontekste kyla principo non bis in idem pažeidimo klausimas. Nurodo, kad draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia, jog, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). Minėtas principas tiesiogiai yra išreikštas tiek BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, tiek BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame aiškiai nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223-511/2023). Ne tik dvigubas baudimas, bet ir pakartotinis persekiojimas savaime yra pažeidžiantis non bis in idem principą. Teigia, kad teismas nuosprendyje ne tik neatsižvelgė į tai, jog yra pažeidžiamas non bis in idem principas, bet net nevertino laikotarpio, už kurį šioje byloje taikoma baudžiamoji atsakomybė H. S., sutapties su ankstesniu laikotarpiu, už kurį H. S. jau buvo teistas. Nevertindamas šios aplinkybės, teismas grubiai pažeidė BPK nuostatas ir šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą.

2.8. Advokatas skunde nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius - dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis Nr. 2K-144-495/2023), kad pagal teismų praktiką išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, įskaitant ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Pažymi, kad tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, jog padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų, o jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti ir priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių, nes smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui.

2.9. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teisėtumo klausimas yra kilęs dėl dviejų konkrečių PVM sąskaitų faktūrų, o būtent: 2019 m. rugsėjo 23 d. A. P. išrašytos 22 022 Eur sumos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) už akmenines laiptų pakopas ir 2019 m. rugsėjo 23 d. A. P. išrašytos 9 075 Eur sumos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) už akmens paminklo komplektą. Taigi, šiuo atveju yra žinomos dvi konkrečios PVM sąskaitos faktūros, jų sumos, datos, adresatai bei už ką sąskaitos buvo išrašytos. Dėl to, esant šioms aplinkybėms, t. y., jog yra žinomi ir turimi ginčijami finansiniai dokumentai bei juose nurodytos sumos, tokių dokumentų nėra daug, gynėjas skunde teigia, kad teismas padarė nepagrįstą ir nuo teismų praktikos nukrypstančią išvadą, teigdamas, jog negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl tvirtina, kad ginčas dėl tinkamo minėtų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo ar neįtraukimo į finansinę bendrovės apskaitą negali būti laikomas užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę BK 222 straipsnio kontekste, kadangi nėra šiai nusikalstamai veikai būtino požymio - padarinių: negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nesant visų būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, nėra teisėto pagrindo konstatuoti, kad veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta, atitinkamai, nėra teisėto pagrindo H. S. taikyti baudžiamąją atsakomybę. Priešingos išvados nuosprendyje padarymas yra nepagrįstas, nukrypstantis nuo teismų praktikos ir laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

2.10. Taip pat advokatas skunde nurodo, kad 2021 m. vasario 9 d. apžiūros protokolu buvo užfiksuota, jog PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra įtrauktos į UAB „R.“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Apžiūrėjus bendrovės teiktas deklaracijas, nustatyta, kad PVM deklaracijoje už 2019 m. rugsėjo mėnesį pateiktas pardavimo PVM sutampa su bendrovės PVM sąskaitų faktūrų registru už 2019 m. rugsėjo mėnesį. Tai reiškia, kad mokesčiai nuo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumokėti. Dėl to, atsižvelgiant į tai, jog pagal A. P. versiją 2009-2010 m. turėjo būti išrašytos sąskaitos 17 000 Lt (4 923,54 Eur) sumai, atitinkamai, mokesčiai sumokėti nuo šios sumos, o 2019 m. išrašius minėtas PVM sąskaitas faktūras, mokesčiai valstybei buvo mokėti nuo 31 097 Eur sumos, turi būti daroma išvada, jog nebuvo padarytas nusikaltimas finansų sistemai, be to, valstybei mokestine prasme žalos nėra padaryta.

2.11. Apibendrindamas skunde nurodytus argumentus, advokatas pažymi, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, įrodymus vertino pažeisdamas BPK nustatytas taisykles, teismo nuosprendį grindė prielaidomis, o H. S. kaltę grindė nenuosekliu įrodymu vertinimu, vienas kitam prieštaraujančiais ir sąlyginiais įrodymais, padarė esminius proceso įstatymo pažeidimus, kurie lėmė teismo išvadų nepagrįstumą bei netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teigia, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo H. S. turi būti išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. P. prašo 2024 m. spalio 16 d. nuosprendį civilinio ieškinio dalyje pakeisti - jo civilinį ieškinį patenkinti ir jam iš H. S. priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.1. Teigia, kad jis byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kuriame išsamiai pagrindė jam H. S. nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą. Nurodo, kad jis 2008-07-16 H. S. paskolino 100 000,00 Lt, t. y. 28 962 Eur, H. S. vis prašė tęsti paskolos grąžinimo terminą, motyvavo verslo (UAB „R.“) plėtimu, bendraudavo labai maloniai, įtikinėdavo, kad tikrai atsiskaitys, po to prasidėjo H. S. problemos dėl mokesčių su VMI, baudžiamosios bylos, bet H. S. tikindavo, kad UAB „R.“ užsakymų netrūksta tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, ir jis tikrai grąžins skolą, ilgainiui supratęs, jog H. S. tiesiog tempia laiką, bijodamas praleisti ieškinio senaties terminą, 2019 m. liepos mėn. jis (apeliantas) kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9862-457/2019 ieškinys buvo patenkintas ir 39 872,85 Eur skola iš H. S. buvo priteista. Tada H. S., siekdamas išvengti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos skolos grąžinimo, išrašė tikrovės neatitinkančius dokumentus - jam priklausančios UAB „R.“ vardu išrašė 2019-09-23 PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl 31 097 Eur sumokėjimo už akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas. Teigia, kad jis UAB „R.” nebuvo skolingas, nes už akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas, kuriuos UAB „R.“ jam pagamino 2009 m. ir 2010 m., buvo atsiskaitęs iš karto po jų pagaminimo, ir tai nurodė atsakyme į pretenziją. Tada 2019-09-30 UAB „R.“ vardu H. S. kreipėsi teismą dėl 31 097 Eur skolos priteisimo iš jo (apelianto), UAB „R.“ ieškinyje aiškino, kad neva UAB „R.“ jam (apeliantui) pagamino akmens gaminius už H. S. skolą, tačiau tokio susitarimo nebuvo ir negalėjo būti, UAB „R.” negalėjo atsiskaitinėti už jos vadovo skolas. Teigia, kad UAB „R.“ ieškinio teiginių ir reikalavimų nepagrįstumą įrodo vien tas faktas, kad H. S. tęsė iš jo (apelianto) gautos paskolos grąžinimo terminą ir po nurodytų gaminių pagaminimo. Dėl to apeliantas teigia, kad buvo aišku, jog teisme pareikštu ieškiniu H. S. bandė išvengti priteistos skolos mokėjimo. Pažymi, kad teismas nustatė net tai, jog UAB „R.“ negamino gaminių tokio dydžio kainomis. Nurodo, kad UAB „R.“ dirba, paminklų paklausa yra, H. S. turi turto, todėl jis (apeliantas) tikėjosi jam priteistą skolą atgauti, vykdomąjį raštą pateikė antstolei V. Š., tuomet paaiškėjo, kad H. S. priklauso tik pusė namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir ta pati pusė įkeista bankui, automobilių neturi, nors važinėjasi prabangiais, UAB „R.“ vardu įsigytais, o UAB „R.“, kurios savininkas tikrai visada buvo ir yra tik H. S., akcijų nebeturi. Taip pat nurodo, kad paaiškėjo, jog H. S. UAB „R.“ akcijas tariamai perleido savo draugui A. B., o A. B. parašė testamentą H. S. dukters naudai, taip užsitikrinant, kad turtas būtų H. S. žinioje, bet iš jo negalėtų būti išieškomos H. S. skolos. Dėl H. S. apgaulės jis (apeliantas) negali atgauti jam priklausančių pinigų, jaučiasi pažemintas, prarado ramybę, pasitikėjimą žmonėmis, savo pinigų turi ieškoti per teisėsaugos institucijas, be to, H. S. apgaulingai iš jo bandė prisiteisti didelę sumą, kelerius metus teko gintis teisme nuo nepagrįstų reikalavimų. Nurodo, kad jis (apeliantas) yra pensininkas, turi rimtų sveikatos problemų, per tą laiką prireikė daryti sąnario keitimo operaciją ir finansinės paramos kreiptis į dukrą, dėl to jaučiasi labai nesmagiai.

3.2. Teigia, jog teismo argumentas vien tai, kad H. S. padaryti nusikaltimai nesmurtiniai ir nėra įrodymų, jog dėl to jis (apeliantas) patyrė sveikatos sutrikimų, yra nepagrįstas. Nurodo, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tyčiniu nusikaltimu, jis patyrė stresą dėl UAB „R.“, kurios vardu veikė H. S., pareikšto reikalavimo apmokėti dvi suklastotas PVM sąskaitas faktūras, po to, remdamasis šiomis suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, teisme jam (apeliantui) pareiškė ieškinį dokumentinio proceso tvarka, ir jis iš karto gavo teismo sprendimą (2019-10-08 preliminarų sprendimą civilinėje byloje), H. S. pasirinko dokumentinį procesą tikriausiai turėdamas viltį, kad jis dėl kokių nors priežasčių, įskaitant ir dėl sveikatos problemų, nesureaguos į preliminarų sprendimą ir jis taps privalomu vykdyti. Dėl H. S. UAB „R.“ vardu inicijuoto civilinio proceso suklastotų dokumentų pagrindu jis (apeliantas) pusantrų metų buvo stresinėje situacijoje, išgyvendamas grėsmę, kad iš jo gali būti priteista 31 097 Eur dydžio suma, įtampa atslūgo tik tuomet, kai 2021-03-03 nutartimi Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino apylinkės teismo sprendimo, kurio UAB „R.“ ieškinys atmestas, teisėtumą. Pažymi, kad civilinė byla du kartus buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir du kartus apeliacinės instancijos teisme, visą šį laiką jis turėjo gintis nuo nepagrįstų reikalavimų, konsultuotis su teisininkais ir įrodinėti, kad UAB „R.“ reikalavimas nepagrįstas, ir taip H. S. apgaule bando išvengti savo skolos mokėjimo. Negana to, kad H. S. nei gera valia, nei prisiteisus teisme, negrąžino skolos, dar bandė ir apgaule iš jo (apelianto) prisiteisti didelę sumą. Teigia, jog jis jautė ir tebejaučia kaltę prieš savo šeimą dėl to, kad pasitikėjo H. S., paskolino jam šeimos santaupas ir buvo akiplėšiškai apgaudinėjamas. Visa tai turi būti vertinama kaip neturtinė žala. Nurodo, jog jo prašoma 5 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti visiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, atsižvelgiant į turtinius praradimus dėl H. S. eilę metų besitęsiančios ciniškos apgaulės, tiesiog tyčiojimosi iš jo (apelianto), negrąžinant jam skolos.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

5. Teismo posėdyje nuteistasis H. S. prašė jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti. Nuteistojo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti ir jo ginamąjį H. S. išteisinti bei priteisti jo ginamojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti ir iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 4 punktai)

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl H. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, o nukentėjusysis A. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos nepriteisimo. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiojo apeliaciniais skundais.

Dėl nuteistojo kaltės

7. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo jo ginamąjį H. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes jo ginamasis šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Gynėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, grindžiamas prielaidomis, nenuosekliais ir prieštaringais liudytojų parodymais, sąlygine specialisto išvada, be to, teismo padarytos išvados teisiškai yra neteisingos. Taigi, nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl H. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

7.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

7.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

7.3. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7.4. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

7.5. Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios įrodymų analizės, nepalygino įrodymų tarpusavyje, nenurodė, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta, dėl to nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo, taip nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, be to, pirmosios instancijos teismas neatskleidė nusikaltimų sudėčių požymių bei pažeidė non bis in idem principą. Šie pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai nelaikytini esminiais pažeidimais, jie ištaisytini, iš naujo įvertinant byloje surinktus duomenis ir pateikiant išvadas dėl H. S. kaltės pagal jam pareikštą kaltinimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

9. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo ginamojo kaltė grindžiama nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.

9.1. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nuteistasis H. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepripažino. Pirmosios instancijos teisme H. S. parodė, kad 2008 metais iš A. P. asmeniškai pasiskolino 100 000 litų, bet tuos pinigus įnešė į įmonės sąskaitą, 2010 metais A. P. jo įmonėje užsakė pagaminti paminklą ir laiptus, sutarė, jog laiptai kainuos apie 70 000 litų, todėl jo įmonė pradėjo gaminti laiptus ir paminklą, iš pradžių pagamino paminklą, vėliau gamino laiptus, laiptus tikrai darė iki 2015 metų, 2012 metais laiptai ir paminklas nebuvo baigti iki galo, laiptai iki to laiko net nebuvo pradėti gaminti, kadangi laiptai buvo lenkti, todėl kiekviena laiptų pakopa buvo daroma individualiai, darbai vyko ilgai, be to, laiptų kaina galėjo būti didesnė nei 100 000 litų. Teigė, jog 2019 metais tarp jo ir A. P. prasidėjo konfliktai, kai 2019 m. A. P. jį padavė į teismą, tada A. P. buvo išrašytos sąskaitos faktūros, nes A. P. nesumokėjo už gaminius, buvo sumokėti mokesčiai. Taip pat teigė, kad A. P. norėjo ir laiptų už dyką ir, jog jis grąžintų jam skolą, A. P. yra atidavęs 9 000 Eur, tik neturi įrodymų. Nuteistasis paaiškino ir tai, kad jokio sutarimo tarp jo ir A. P. dėl skolos užskaitymo už gaminius nebuvo, A. P. išrašytose sąskaitose nurodė kainą su PVM, identiškas paminklas kaip ir A. P. buvo padarytas kitiems užsakovams, jis kainavo 25 000 litų (10 t., b. l. 123-124).

9.2. Ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis apklaustas H. S. kaltės nepripažino ir apklausų metu duoti parodymus atsisakė (5 t., b. l. 86, 94; 9 t., b. l. 134, 148, 186). H. S., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, parodė, kad apie 2010-2012 metus, tiksliai datų neatsimena, į UAB „R.“ kreipėsi A. P., iš kurio 2008 m. jis pasiskolino pinigų, pastarajam ant kapų reikėjo paminklo su borteliais ir skulptūra bei laiptų pakopų prie namų, neatsimena, ar buvo užpildytas užsakymo lapas, kurie įmonės darbuotojai atliko šiuos darbus, per kiek laiko juos atliko, kokia su A. P. buvo sutarta užsakytų darbų kaina, bet, kai buvo atlikti darbai kapuose, A. P. su UAB „R.“ neatsiskaitė, tada A. P. užsisakė akmenines laiptų pakopas į gyvenamąjį namą, tuomet A. P. už visus akmens gaminius bei darbus UAB „R.“ žadėjo atsiskaityti. Nurodė, kad prie tų laiptų darbuotojai dirbo kokius 6-7 metus, nes prastai buvo paruoštas laiptų pagrindas bei A. P. vis neįtikdavo atliekamų darbų kokybė, todėl bendrovė vis taisydavo savo darbą, prisitaikydama prie kliento, tačiau niekaip neįtiko savo darbo kokybe, todėl dėl tų laiptų prasidėjo konfliktas. Tvirtino, jog laiptų gaminys iki šiol techniškai nėra užbaigtas – neuždėtos siūlės, laiptų priekis nenušlifuotas, laiptų pakopos yra skirtingo dydžio, jos yra nelygios, jas reikia apdirbti. Kadangi su A. P. išsiskyrė piktuoju, po konflikto dėl tų laiptų pakopų ilgą laiką nenorėjo bendrauti, todėl UAB „R.“ A. P. neišrašė sąskaitų faktūrų iš karto po konflikto, manė, kad, nuslūgus emocijoms, darbai bus pilnai užbaigti ir bus išrašytos sąskaitos faktūros, juolab, jog A. P. jo net 7 metus nespaudė dėl jam suteiktos paskolos - 100 000 litų, bet, praėjus keleriems metams, jis iš teismo gavo ieškinį, kad A. P. grąžintų skolą - 100 000 litų, todėl suprato, jog A. P. į bendrą taikų susitarimą nesileis ir laiptų gaminio tinkamai užbaigti nebepavyks, tada įmonės buhalterei A. K. nurodė išrašyti 2019-09-23 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), ir 2019-09-23 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), A. P. dėl atliktų darbų, galutinę darbų kainą jis nustato vienasmeniškai - paskaičiavo pagal akmens kvadrato kainas, pagal akmens rūšį, po to paskaičiavo darbuotojų darbo laiko užmokestį, nepamena, kokį antkainį uždėjo, bet dar įvertino darbų kūrybą ir meniškumą, be to, šios dvi sąskaitos faktūros buvo išsiųstos paštu A. P., kad jis apmokėtų, bet jos neapmokėtos paštu buvo grąžintos UAB „R.“. Nurodė, kad iki šiol į įmonės apskaitą yra įtraukta A. P. 31 097 Eur skola, tuomet prasidėjo teisminis procesas, kuris truko ne vienerius metus, ir teismas iš jo A. P. priteisė skolą, kurios dalis kas mėnesį per antstolį yra grąžinama, o UAB „R.“ ieškinys dėl grąžinimo už gaminius bei suteiktas paslaugas 31 097 Eur sumai iš A. P. buvo atmestas (3 t., b. l. 187-188; 4 t., b. l. 140-142). Be to, ikiteisminio tyrimo metu H. S. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl jam pareikštų įtarimų, nurodydamas, jog 2009 m. ir 2010 m. UAB „R.“ gamino, montavo ir pardavė A. P. laiptų pakopas ir paminklą, tačiau iki galo techniškai nebuvo užbaigtas montavimas, t. y. dėl laiptų: pakopos nebuvo impregnuotos, neužtaisytos siūlės; o paminklo pamatas nebuvo apklijuotas akmeniu, nebuvo impregnuotas, todėl sprendė, kad darbai nebuvo pabaigti, dėl šių priežasčių nebuvo išrašytos sąskaitos faktūros. Nurodė, jog 2009 ir 2010 metais pilnai pabaigti montuoti gaminius nepavyko, nes UAB „R.“ neturėjo atitinkamų medžiagų ar jų kiekio, vėlesniu laikotarpiu gaminių montavimas taip ir liko neužbaigtas dėl natūralių žmogiškų priežasčių (nei A. P. ragino pabaigti, o ir jis pats natūraliai pamiršo užbaigti gaminių montavimą), kad 2019 m., kai prasidėjo konfliktas dėl skolos grąžinimo, nusprendė nebeužbaigti gaminių montavimo, todėl nurodė UAB „R.“ buhalterei išrašyti PVM sąskaitas faktūras ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), laikant, kad gaminiai parduoti tokios būklės, kokia yra de facto, ir laikant, jog sandoris dėl gaminių tarp UAB „R.“ ir A. P. pabaigtas. Teigė, kad gaminių pardavimas (tuo pačiu ir montavimas) laikytini viena ūkine operacija, kuri 2009 ir 2010 metais prasidėjo, bet taip ir liko neužbaigta, dėl to operacijos ir nebuvo galima įforminti, tuo metu išrašant atitinkamus buhalterinės apskaitos dokumentus, o 2019 m. UAB „R.“ pateiktos PVM sąskaitos faktūros ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) laikytinos ūkinės operacijos pabaiga, nes dėl natūralaus žmogiško konflikto (A. P. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo) tapo aišku, jog nebebus galimybės užbaigti gaminių montavimo A. P. (5 t., b. l. 99-103; 9 t., b. l. 155-156).

9.3. Vertinant tokius nuteistojo H. S. duotus paaiškinimus, daroma išvada, kad jo paaiškinimai nėra nuoseklūs, yra prieštaringi, nes H. S., pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pripažinęs, jog 2009 ir 2010 metais pagal A. P. užsakymą buvo gaminami, montuojami ir A. P. parduoti gaminiai (paminklas ir laiptų pakopos), pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad šie darbai buvo atliekami labai ilgai – 6-7 metus, kad 2012 metais darbai nebuvo pabaigti, jog 2012 metais laiptai ir paminklas nebuvo baigti iki galo, laiptai iki to laiko net nebuvo pradėti gaminti, kad darbai nebuvo baigti iki 2015 metų. Pažymėtina, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) H. S., duodamas paaiškinimus, pripažino, jog jis, pasiskolinęs iš A. P. 100 000 Lt, A. P. pažadėjo padaryti laiptus, kuriuos padarė 2011 m., bei paminklą, kurį pagamino 2010 m. (1 t., b. l. 57-60, 8 t., b. l. 54-57). Taip pat nuteistojo H. S. paaiškinimai, jog darbai A. P. buvo atliekami kaip atsiskaitymas už pasiskolintus pinigus, prieštarauja paties apelianto parodymams, nes jis pripažino, kad jis tik pats galvojo, jog darbai bus užskaityti kaip skola, nors jokio susitarimo dėl gaminių ir darbų užskaitos už skolą nebuvo (4 t., b. l. 50-55; 9 t., b. l. 50-55).

9.4. Be to, nuteistojo H. S. parodymus dėl nukentėjusiajam A. P. atliktų darbų laiko ir kainas paneigia byloje surinkti įrodymai.

9.5. Nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog H. S. paskolino 100 000 litų ir sutarė, kad H. S. skolą atiduos iki 2012 metų, bet skolos neatidavė, H. S. jam pasakė, jog skolos nebegrąžins, gali daryti ką nori, gali duoti į teismą, todėl jis 2019 metais dėl skolos negrąžinimo kreipėsi į teismą, teisme skola buvo priteista, tačiau po to H. S. jam atsiuntė sąskaitas dėl lygiai tokios pat sumos, kokią buvo paskolinęs, šias sumas sugretindamas su laiptais ir paminklu. Neigė, jog su H. S. buvo sutarę, kad paminklas ir laiptų pakopos bus už skolą. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad pinigus H. S. paskolino žymiai anksčiau, praėjus metams po pinigų paskolinimo, jis užsakė paminklą savo mamos mirties metinėms ir laiptus, atlikus darbus, jis su H. S. atsiskaitė per du kartus – iš pradžių už paminklą, o po to už laiptus, H. S. pinigus atvežė į įmonę po darbo, ten dar buvo vadybininkas F. V., H. S. pinigus padavė grynaisiais, padavė tiek, kiek buvo sutarę – už paminką 5 500 litų, už laiptus – 11 500 litų, kai sumokėjo pinigus, H. S. jokio dokumento jam nedavė, aiškindamas, jog buhalterės nebėra. Taip pat parodė, kad paminklas kapuose buvo baigtas jo mamos mirties metinių paminėjimui, o laiptai buvo padaryti per vienerius metus laiko, darbai buvo baigti lapkritį, atsiradus darbų brokui, jis samdė kitą žmogų, kuris sutvarkytų laiptus, nes tie laiptai pradėjo byrėti, į UAB „R.“ dėl darbų broko nebesikreipė, nes matė, kaip jie dirba. Nukentėjusysis neigė gavęs iš H. S. 9 000 Eur (10 t., b. l. 100-101). Tokius pačius parodymus nukentėjusysis A. P. davė tiek ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 137-139), tiek nurodė savo 2021-01-29 pareiškime (1 t., b. l. 27-28), tiek ir Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose nagrinėjant civilines bylas Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal A. P. ieškinį dėl skolos priteisimo iš H. S.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal UAB „R.“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš A. P.) (1 t., b. l. 49-56, 57-60; 4 t., b. l. 50-55, 56-63, 64-73; 8 t., b. l. 54-57, 58-65, 66-75; 9 t., b. l. 50-55, 56-62). Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo A. P. parodymai yra nuoseklūs. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų parodymai.

9.6. Liudytoja Z. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos vyras A. P. 2009 m. pavasarį pas H. S. iš ekspozicijos užsakė paminklą, kuris jos anytos mirties metinėms, įvykusioms 2009 m. rugsėjo 26 d., buvo pilnai padarytas, jai jos vyras sakė, jog už paminklą atsiskaitė, sumokėjo 5 500 litų. Liudytoja taip pat parodė, kad vėliau jos vyras sugalvojo, jog tos pačios įmonės reikia prašyti, kad pagamintų laiptus, matė, jog atvažiavę darbininkai dirbo prie laiptų, darbai vyko ilgai, apie metus laiko, gal buvo baigti 2010 metų vėlyvą rudenį, vyras už tuos darbus sumokėjo grynaisiais 11 500 litų. Liudytoja parodė, kad nors paties pinigų perdavimo momento nematė, tačiau patvirtino, jog vyras, pasiėmęs pinigus, važiavo į įmonę atsiskaityti. Taip pat liudytoja parodė, kad nesantaika tarp jos vyro ir H. S. atsirado tada, kai H. S. negrąžino vyrui 100 000 litų skolos, kuriuos vyras H. S. paskolino, teisme skola buvo priteista, ta skola jos vyrui po truputį yra mokama, po to, kai vyras kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, gavo dvi sąskaitas už tuos darbus, t. y. už paminklą ir laiptų gamybą, dar vyras jai pasakė: „žiūrėk, nori, kad sumokėtume antrą kartą“. Liudytoja taip pat parodė, jog su laiptais buvo problemų, nes reikėjo samdyti kitą žmogų, kad juos sutvarkytų, kadangi laiptai po kokių metų, pavasarį pradėjo byrėti (3 t., b. l. 127-130; 10 t., b. l. 86-87).

9.7. Taip pat nukentėjusiojo A. P. parodymus patvirtina liudytojo F. V. parodymai. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis iki 2010 m., gal iki 2011 metų pavasario dirbo vadybininku UAB „R.“, atvažiavęs A. P. iš pradžių iš ekspozicijos užsakė paminklą, o vėliau ir laiptus, jis pats kartu su A. P. važiavo į kapines ir atliko matavimo darbus, A. P. norėjo, jog iki jo motinos mirties metinių būtų padaryti darbai, kad darbai buvo padaryti, jis matė, tada A. P. atvažiavo ir susimokėjo pinigus už paminklą; vėliau A. P. užsisakė laiptus. Liudytojas parodė, jog jis negali pasakyti, kokios buvo sumos už tuos darbus, žino, kad direktorius A. P. padarė labai geras nuolaidas, už paminklą suma buvo apie 6 000 litų, už laiptus - gal apie 11 000-12 000 litų, kainas derino direktorius ir A. P.. Liudytojas tvirtino, jog visi darbai buvo atlikti, pastatytas paminklas, padaryti laiptai, tai buvo padaryta apytiksliai 2009-2010 metais, kai vyko atsiskaitymas, A. P. atvažiavo į kontorą, užėjo pas H. S., jie skaičiavo pinigus, kalbėjosi, jis tik matė, kad A. P. padavė pinigus, o antrą kartą matė, kaip dėliojo pinigus krūvelėmis, pats direktorius jam sakė, jog A. P. atsiskaitė. Liudytojas taip pat nurodė, kad paskutinis jo atliktas darbas įmonėje ir buvo prie A. P. laiptų, tarp A. P. dviejų atsiskaitymų buvo metų tarpas, A. P. jam jokių pretenzijų nereiškė, sąskaitos A. P. jis nepateikė, nes ne jis derino atsiskaitymo detales ir ne jis paėmė pinigus iš A. P., jis tik informavo įmonės direktorių ir buhalterę, jog darbai A. P. yra baigti (10 t., b. l. 69-70). Iš esmės tokius pačius parodymus, jog nukentėjusiajam A. P. atliko užsakytus darbus kapinėse ir prie namų, kad A. P. dėl kainų tarėsi su H. S., jog A. P. buvo atvažiavęs atsiskaityti už darbus H. S., liudytojas F. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 133-134), ir nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 15 d. galutiniu sprendimu UAB „R.“ ieškinys dėl skolos priteisimo atsakovui A. P. atmestas (4 t., b. l. 56-63). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas F. V. nurodė, jog nematė paties pinigų perdavimo H. S. momento, nes išėjo į lauką, kabinete palikęs H. S. su A. P., o pirmosios instancijos teisme teigė, kad atvažiavęs A. P. H. S. padavė pinigus, matė, jog pinigus dėliojo krūvelėmis, nėra pagrindas liudytojo F. V. parodymus vertinti kaip iš esmės neteisingus ar prieštaringus ir jais netikėti, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme liudytojas F. V. nurodė esmines įvykių aplinkybes apie tai, kad A. P. iš pradžių užsakė paminklą, tik baigus paminklo darbus ir A. P. už tuos darbus atsiskaičius, A. P. užsakė laiptų pakopas, už kurias po darbų pabaigimo A. P. taip pat atsiskaitė, pinigus paduodamas H. S.. Be to, liudytojo F. V. parodymai sutampa su nukentėjusiojo A. P. parodymais, liudytojas parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais liudytojo F. V. parodymais.

9.8. Liudytojo S. Ž. parodymai taip pat patvirtina nukentėjusiojo A. P. parodymus. Liudytojas S. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. ar 2010 m. A. P. H. S. įmonėje išsirinko paminklą ir laiptus, H. S. nurodymu jis buvo nuvažiavęs įvertinti, ar pas A. P. laiptų darbai buvo pabaigti, nuvažiavęs matė, jog pas A. P. viskas buvo padaryta, žino, kad po metų ar pusantrų metų pas A. P. kitas žmogus tvarkė laiptus, taip pat A. P. jam sakė, jog jis H. S. paskolino pinigų, o pastarasis jam jų negrąžina, todėl be teismo neišsivers, A. P. jam pasakojo ir tai, kad už darbus (laiptus ir paminklą) H. S. sumokėjo, iš pradžių už darbus buvo sutarta viena kaina, bet vėliau tą kainą pakėlė, darbai prie laiptų visiškai buvo baigti, kai pradėjo šalti, o problemos prasidėjo po metų ar pusantrų, kai laiptai pradėjo atsiklijuoti ir kristi (10 t., b. l. 95-96). Nors aplinkybių, kad pas A. P. matė pabaigtus laiptus, kad po laiptų darbų atlikimo reikėjo papildomų darbų, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. Ž. nenurodė (3 t., b. l. 139-140), tačiau dėl to netikėti liudytojo S. Ž. parodymais, duotais teisme, nėra pagrindo, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. Ž. priešingų aplinkybių nenurodė, prieštaravimų tarp jo paties duotų parodymų nenustatyta. Be to, liudytojo S. Ž. parodymus, jog jis pats bylinėjosi su H. S. dėl skolos, patvirtina Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 70-81, 82-85, 102-105). Taip pat teisėjų kolegija nenustatė liudytojo S. Ž. suinteresuotumo šios baudžiamosios bylos baigtimi, nes liudytojas nurodė, jog jis dirbo pas H. S. UAB „R.”, yra pažįstamas su A. P., nurodė, kad jei H. S. būtų buvęs sąžiningas, nieko nereikėtų aiškintis.

9.9. Liudytojas A. G. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pamena, jog visą vasarą ir rudenį pas jo kaimyną A. P. prie laiptų dirbo darbuotojai, tuos laiptus darė ilgai – tikrai ne vieną ar du mėnesius, paskui po metų prie tų pačių laiptų vėl vyko darbai, bet darė kiti darbininkai, nes, kaip sakė A. P., laiptai pradėjo trūkinėti, taip pat A. P. jam sakė, jog laiptai kainavo brangiai, nors laiptus darė pažįstamas, apie atsiskaitymą už darbus nieko nežino (3 t., b. l. 164-165; 10 t., b. l. 87). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. G. parodė, jog darbai prie jo kaimyno A. P. laiptų vyko 2010-2012 metais, nuo vasaros iki rudens vidurio, maždaug apie pusę metų, dirbo du darbininkai, uždėjo akmens apdailą. Netikėti liudytojo A. G. parodymais, o taip pat ir nukentėjusiojo A. P. parodymais nėra pagrindo, nes liudytojo A. G., o taip pat ir nukentėjusiojo A. P. parodymus, jog laiptų darbus po jų užbaigimo reikėjo tvarkyti, patvirtina ir liudytojo S. S. parodymai. Šis liudytojas teigė, kad jis pas A. P. tvarkė laiptus, nes buvo nutrupėjusios akmens plokštės (8 ar 10 pakopų), jis laiptus tvarkė apie dvi savaites, perdarė praktiškai visą darytą darbą, iš A. P. žino, jog jis laiptų gamybai samdė darbininkus iš paminklų dirbtuvės, viskas buvo padaryta, pats A. P. jam minėjo, jog už laiptus sumokėjo daug, kad su jais (pst. su tais, kurie darė laiptus) nebenori prasidėti (3 t., b. l. 170-171; 10 t., b. l. 87-88). Nėra pagrindo netikėti liudytojo S. S. parodymais, nes šio liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, jis su nuteistuoju nėra pažįstamas, be to, liudytojo S. S. parodymai sutampa ne tik su nukentėjusiojo, bet ir su liudytojų A. G., S. Ž., Z. P. parodymais.

9.10. Taip pat nukentėjusiojo A. P. ir liudytojų Z. P., S. Ž., F. V., A. G. bei S. S. parodymai apie tai, kad darbai buvo užbaigti, sutampa su įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis. 2022-04-04 apžiūros protokole užfiksuota, jog gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), lauko laiptai yra 9 pakopų su aikštele, laiptai apklijuoti akmens plokštėmis, kurios sujungtos siūlių užpilu, lauko laiptai yra puslankio formos, šone yra sienelė, kuri apklijuota akmens plokštėmis, laiptai tvarkingi, visos siūlės užklijuotos, laiptai tinkami naudojimui (3 t., b. l. 82-93). 2022-04-04 apžiūros protokole užfiksuota, jog kapavietės, esančios (duomenys neskelbtini) koplyčios teritorijoje, apžiūros metu nustatyta, kad K. ir K. P. kapavietėje stovi tamsios spalvos akmens paminklas su per vidurį stovinčia pilkos spalvos akmens statula, kapavietė aptverta tamsios spalvos akmens borteliais, ant kapo uždėtos tamsios spalvos akmens, nelygių kontūrų formos detalės, šalia kapavietės kairėje pusėje stovi iš tamsios bei šviesios spalvos akmens pastatytas suolelis (3 t., b. l. 94-102). Pažymėtina, kad kaip liudytojas apklaustas A. B. patvirtino, jog kapinėse esantis paminklas, kurį užsakė A. P., buvo baigtas, tik nežino, ar A. P. už tuos darbus atsiskaitė, taip pat iš įmonės darbininkų girdėjo, kad laiptai pas A. P. nebuvo užbaigti, nes laiptai buvo dideli, darbo buvo daug (10 t., b. l. 96). Tokie liudytojo A. B. parodymai, jog darbai kapinėse pagal A. P. užsakymą pilnai buvo atlikti, paneigia nuteistojo H. S. parodymus, kad darbai techniškai iki sąskaitos faktūros išrašymo nebuvo užbaigti.

9.11. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiojo parodymus paneigia, o tuo pačiu nuteistojo H. S. parodymus, kad darbai nebuvo baigti 2012 metais, patvirtina tiesiogiai tuos darbus atlikusių liudytojų G. L. ir A. Š. parodymai.

9.12. Liudytojas G. L. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis pas A. P. vietoje seno paminklo statė naują paminklą ir prie namo klijavo laiptų pakopas, nepamena, ar darbai buvo baigti, kiek laiko truko, nes tai buvo seniai, jei gerai prisimena, ten dar reikėjo užtaisyti siūles ir impregnuoti pakopas, darbai truko ne vieną dieną, gal ir mėnesį, jam nežinoma apie atsiskaitymus. Liudytojas teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė išsamesnius parodymus, nes tada geriau prisiminė, A. P. jam jokių konkrečių pretenzijų nesakė, lyg atvažiuodavo į kapines pažiūrėti, kaip vyksta darbai. G. L. teigė, jog laiptų darbai truko kelerius metus, tie darbai buvo sudėtingi, darbai pilnai pabaigti nebuvo, nes nebuvo impregnuoti laiptai ir nebaigtos siūlės, nežino, ar darbai buvo priduoti, jam tuo metu vadovavo vadybininkas F. V., kai F. V. išėjo iš darbo, tai laiptai dar nebuvo baigti, niekas jo ten pabaigti darbų nebesiuntė, tarp jų su A. P. nebuvo kalbos, kad laiptų nebeklijuoti, nes šalta, kaip jie laikys ar nelaikys (10 t., b. l. 71). Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas G. L. parodė, jog dirbo pagal užsakymą prie A. P. namų ir prie jo tėvų kapų, neatsimena, kuriais metais šiuos darbus dirbo, prie A. P. tėvų kapų darbus atliko ne per vieną dieną, ir ne per vieną mėnesį, bet nepamena, kiek laiko dirbo, A. P. atvažiuodavo prie kapų pažiūrėti, kaip vyksta darbai, neatsimena, ar A. P. turėjo pretenzijų dėl darbų atlikimo, o A. P. namų laiptų darbai truko ilgai, ilgiau nei metus, betoninius laiptus apklijavo akmens apdaila, darbai truko ilgai dėl to, jog kiekvieną laiptą matuodavo individualiai, pasidarydavo trafaretą, pagal kurį išpjaudavo apdailą iš akmens, apdailą užklijuodavo ant betoninės laipto pakopos, be to, laiptai buvo pusapvaliai, akmens apdaila apklijavo visus laiptus, daugiau jokių darbų prie laiptų nebedirbo, nežino, ar A. P. skundėsi dėl blogai atliktų darbų, nurodymo perdaryti darbus po darbų atlikimo jis negavo (4 t., b. l. 92-93).

9.13. Liudytojas A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis prie paminklo darbų nedirbo, tik padėjo užkelti skulptūrą, dirbo tik prie laiptų, kiekvieną laiptų pakopą reikėjo matuoti atskirai, todėl tie darbai truko ilgai, gal kokius 5 metus, bet tiksliai nežino, tačiau darbai nebuvo užbaigti – nebuvo užtaisytos siūlės, nebuvo impregnuota, jog nepribėgtų vandens, darbai nebuvo užbaigti, nes direktorius nebeliepė ten važiuoti, pats A. P. dėl darbų nieko nesakė, į darbus nesikišo (10 t., b. l. 71-72). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Š. parodė, kad kažkada (datos, metų laiko neatsimena) prie A. P. tėvų kapų ((duomenys neskelbtini)) iš transporto priemonės padėjo iškelti statulą, tačiau paminklo montavimo darbų ir kitų darbų prie kapų nedirbo, taip pat prisimena (tik nepamena, ar po padėjimo iškelti statulą prie kapų, ar prieš), kad jis ir G. L. dirbo prie A. P. namų betoninių laiptų: jie iš popieriaus pasidarė trafaretus atskirai kiekvienai laiptų pakopai, pagal tuos trafaretus pjovė akmens plokštes, vežė prie A. P. namų ir tas akmens plokštes montavo, klijuodami ant senų laiptų, atliko akmens apdailą ir ant priešpakopių bei laiptų šonų, darbas buvo labai ilgas ir sudėtingas, nes laiptai buvo apvalinti, neatsimena, kiek laiko dirbo prie tų laiptų, bet tikrai ilgiau nei metus, pabaigus darbus prie laiptų, jam niekas neišsakė pretenzijų dėl nekokybiškai atliktų darbų (4 t., b. l. 104-105).

9.14. Vertinant liudytojų G. L. ir A. Š. parodymus, būtina pastebėti, kad jie ir šiuo metu dar dirba UAB „R.“ ir yra pavaldūs nuteistajam H. S., be to, liudytojai G. L. ir A. Š. aplinkybes, jog darbai truko labai ilgai, apie penkerius metus, kad darbai techniškai nebuvo užbaigti, nes nebuvo užtaisytos siūlės ir neatliktas impregnavimas, nurodė tik pirmosios instancijos teisme, ir tokios liudytojų nurodytos aplinkybės sutampa su nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, siekiant pateisinti 2019 m. sąskaitų faktūrų išrašymą nukentėjusiajam. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad liudytojai G. L. ir A. Š. yra suinteresuoti padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jų parodymais tikima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, liudytojų G. L. ir A. Š. parodymus sugretinus su nuteistojo parodymais, matyti, jog liudytojų parodymai paneigia nuteistojo H. S. parodymus, kad A. P. reiškė priekaištus dėl atliktų darbų, nes liudytojas G. L. ir liudytojas A. Š. parodė, jog A. P. jiems nieko nesakė dėl atliktų darbų kokybės, nurodymo iš direktoriaus dėl atliktų darbų perdarymo negavo. Be to, liudytojas A. Š. parodė, kad jis prie darbų kapinėse prisidėjo tik užkeldamas statulą, o tai paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog A. Š. tiesiogiai atliko darbus kapinėse. Taip pat liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad visi darbai pas A. P. buvo atlikti, o tai sutampa su liudytojo F. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog darbai kapinėse buvo padaryti per mėnesį, atliko visus darbus - pastatė paminklą, uždėjo bortelius ir akmens papuošimus ant kapo, o laiptų gamyba bei darbai truko gal kokį pusmetį, darbai, kurie A. P. buvo atlikti, buvo padaryti visiškai ir nebuvo tęstiniai. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad liudytojų G. L. ir A. Š. parodymai, jog nukentėjusysis nereiškė pretenzijų dėl atliktų darbų, patvirtina nukentėjusiojo A. P. parodymus, jog jo užsakyti darbai buvo atlikti.

9.15. Kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas T. L. parodė, kad apie paminklo darbus jam nieko nėra žinoma, o apie laiptus žino, nes teko prie jų padirbėti - tai buvo sudėtingas objektas iš daug detalių, todėl važiuodavo ir veždavo po vieną detalę, kai pradėjo dirbti įmonėje, jau buvo sudėta aikštelė ir gal dvi pakopos, buvo sudėti ruošiniai, o išeidamas iš įmonės, kurioje dirbo neilgai (nuo 2010 metų pavasario iki 2011 metų rudens), taip viską ir paliko, projekto neužbaigė iki 2011 metų rudens, tada laiptai tik buvo pradėti daryti (10 t., b. l. 72-73). Nors šio liudytojo teisme duoti parodymai patvirtina nuteistojo H. S. parodymus, jog darbai pas nukentėjusįjį prie namo laiptų truko ilgai, kad laiptai nebuvo baigti, kai iš darbo išėjo F. V., tačiau, vertinant šio liudytojo parodymus, būtina pažymėti, jog liudytojas apie tiriamą įvykį buvo apklaustas tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokių duomenų apie tai, kad šis liudytojas dirbo prie A. P. užsakytų laiptų. Be to, T. L. kaip liudytoją paprašė apklausti teisme būtent nuteistojo gynėjas (10 t., b. l. 67), ir, kaip matyti iš liudytojo parodymų, jie sutampa su nuteistojo iškelta versija, jog darbai pas A. P. vyko labai ilgai. Dėl to aukštesnysis teismas sprendžia, jog liudytojas T. L. yra suinteresuotas padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir liudytojo T. L. parodymus vertina kaip nepatikimus.

9.16. Be to, nukentėjusiojo parodymus, jog jis už atliktus darbus jau yra atsiskaitęs, patvirtina ir Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose nagrinėtose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patenkintas A. P. ieškinys H. S. dėl skolos priteisimo pagal 2008-07-16 tarp šalių sudarytą paskolos sutartį, ir teismas iš H. S. A. P. naudai priteisė 28 962 Eur skolą ir 10 910,85 Eur palūkanas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 39 872,85 Eur sumos. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nepakeistas ir vykdomas. Šiame teismo sprendime nurodyta, jog atsakovas, t. y. H. S., neginčijęs paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto, patvirtino, jog paminklas ieškovui, t. y. A. P. buvo pagamintas 2010 m., o laiptų pakopos 2011 m., taip pat sprendime nurodyta, jog UAB „R.“, kaip juridinis asmuo, visas atliekamas ūkines operacijas (skolos dengimą už fizinį asmenį, šiuo atveju, atsakovą, darbų atlikimą ir pan.) turi įforminti atitinkamais finansiniais dokumentais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas ir kiti teisės aktai (1 t., b. l. 57-60). Taip pat Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020-10-15 galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „R.“ ieškinys dėl 31 097 Eur skolos iš A. P. už akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų gamybos darbus, už kuriuos A. P. neatsiskaitė, priteisimo buvo atmestas. Šis teismo sprendimas taip pat yra įsiteisėjęs, Šiaulių apygardos teismo 2021-03-03 nutarimi nebuvo pakeistas (1 t., b. l. 90-99; 4 t., b. l. 64-73; 8 t., b. l. 66-75). Šiame teismo sprendime teismas padarė išvadą, jog „labiau yra tikėtina, kad atsakovas (pst. A. P.) sumokėjo ieškovei (pst. UAB „R.“) atsakovo byloje nurodytą kainą už pagamintą ir sumontuotą akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas“. Iš šio teismo sprendimo matyti, kad teismas tokią išvadą padarė įvertinęs tai, jog ,,nagrinėjamu atveju gaminių užsakymo, atliktų darbų priėmimo-perdavimo dokumentai atsakovui ieškovės nebuvo supildyti, sąskaitos faktūros neišrašytos, ieškovės atstovas H. S. į bylą nepateikė tuo metu galiojusių gaminių įkainių, nepamena, ar įmonėje yra atsakovo užsakyto paminklo dokumentai, nežino, kokia buvo paminklo kaina, teismui nepateikė jokių įmonės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atsakovo užsakytų gaminių pagaminimo laiką, faktą bei kainą, nepateikė jokių apskaitos dokumentų apie atsakovo skolas, apskaitytas įmonės buhalterijoje, todėl tikėtina, kad ieškovė neįformino bei atsakovui neišdavė jo už suteiktas paslaugas sumokėtų pinigų patvirtinančio dokumento“, bei teismas akcentavo, jog maksimali paminklų gamybos ir kapų tvarkymo kaina 2011-2012 m. įmonėje „R.“ buvo apie 8 000 Lt, todėl abejotina, kad šalys galėjo susitarti, jog akmens paminklo komplekto kaina 2009-2010 metais būtų buvusi 31 334,16 Lt (9 075 €), be to, ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad akmens, iš kurio buvo daromos laiptų pakopos atsakovui, kaina šiuo metu už 1 kv.m. yra apie 250 Eur, 2011 metais kaina buvo mažesnė, ir šios aplinkybės teismui suponavo išvadą, jog labiau tikėtinos gaminių kainos 2009-2011 m. buvo artimos atsakovo nurodytai sumai (8 t., b. l. 58-65). Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2021-03-03 nutartyje, kuria buvo atmestas UAB „R.“ apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020-10-15 galutinio sprendimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovas atsiskaitė už jam pagamintus gaminius, yra pagrįsta, ir tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, jog „nors paminklo komplektas buvo pagamintas 2009 m., o akmeninės laiptų pakopos – 2010 m. spalio mėn., ieškovė UAB „R.“ nuo gaminių perdavimo atsakovo žinion apie 10 metų nereiškė pretenzijų dėl neatsiskaitymo už gaminius“; „nepateikė jokių įmonės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atsakovo užsakytų gaminių pagaminimo laiką, faktą bei kainą, nepateikė jokių apskaitos dokumentų apie atsakovo skolas, apskaitytas įmonės buhalterijoje, PVM sąskaitos faktūros už atliktus darbus buvo surašytos tik prieš kreipiantis į teismą, o jose nurodyta suma už pagamintus gaminius ženkliai viršija pačios ieškovės taikytus įkainius 2011-2012 metais“ (8 t., b. l. 66-75). Įvertinus minėtuose sprendimuose nurodytus duomenis bei teismų padarytas išvadas, pripažįstama, jog šie teismų sprendimai patvirtina nukentėjusiojo A. P. parodymus, kad jo užsakyti darbai, kuriuos vykdė UAB „R.“, buvo atlikti 2009-2010 metais, ir jis už šiuos darbus atsiskaitė, sumokėdamas jo nurodytas sumas, kurios atitinka to laikotarpio darbų kainas.

9.17. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog šie civilinėse bylose priimti teismų sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sprendžiant H. S. kaltės klausimą, tačiau pagal teismų praktiką ta aplinkybė, kad anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, jog šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai. Įsiteisėję nuosprendžiai, kaip ir teismų sprendimai, yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Taigi, įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai (sprendimai) atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-689/2020, 2K-28-689/2021, 2K-58-719/2023, 2K-213-511/2024). Įvertinus tai, kad minėtose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai ir juose padarytos teismų išvados yra vienas iš įrodymų, galinčių patvirtinti nukentėjusiojo A. P. parodymus, ir paneigti nuteistojo H. S. parodymus, laikoma, kad minėti civilinėse bylose priimti sprendimai yra tinkamas ir teisėtas įrodymas, kuriuo nesivadovauti nėra pagrindo.

10. Įvertinus nuoseklius nukentėjusiojo A. P. parodymus, kuriuos patvirtina liudytojų Z. P., F. V., A. G., S. Ž., S. S. parodymai bei iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo H. S. parodymai, iš dalies patvirtina ir liudytojų G. L. ir A. Š. parodymai, taip pat civilinėse bylose priimti teismų sprendimai dėl nukentėjusiojo, H. S. bei UAB „R.“ vykusių ginčų, daroma išvada, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusiojo A. P. žodinio susitarimo metu su H. S. užsakyti UAB „R.“ darbai – paminklo pastatymas ant kapavietės bei akmeninių laiptų pakopų įrengimas – buvo pilnai atlikti 2009-2010 metais, ir už šiuos darbus nukentėjusysis sumokėjo iš viso 17 000 Lt (5 500 + 11 500) (4 923,54 Eur (17 000 Lt /3,4528)).

11. Iš byloje esančių duomenų - nuteistojo H. S., nukentėjusiojo A. P. parodymų, Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimo (1 t., b. l. 57-60; 8 t., b. l. 54-57), antstolės V. Š. kontoros 2022-04-04 pateiktų dokumentų (2 t., b. l. 159-198; 3 t., b. l. 1-81) – matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu patenkinus nukentėjusiojo A. P. ieškinį, jam iš H. S. buvo priteista 28 962 Eur skola pagal 2008 m. liepos 16 d. pinigų paskolinimo sutartį, 10 910,85 Eur palūkanos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 39 872,85 Eur sumos, šios skolos išieškojimas nuo 2020-08-16 yra vykdomas priverstinai. Taigi, nuteistasis H. S. turi prievolę nukentėjusiajam grąžinti skolą. Be to, iš bylos matyti, jog 2019-09-30 UAB „R.“ civiliniu ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus, prašydama iš A. P. priteisti 31 097 Eur skolą už atliktus darbus, ir kaip įrodymą prie civilinio ieškinio pridėjo dvi 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 40-42, 44-45), taip pat H. S. šio ieškinio nagrinėjimo metu teigė, kad UAB „R.“ A. P. atliko darbus už H. S. skolą, todėl H. S. skola nukentėjusiajam A. P. pagal 2008 m. liepos 16 d. pinigų paskolinimo sutartį yra grąžinta (1 t., b. l. 49-56, 90-99; 4 t., b. l. 56-63, 64-73; 8 t., b. l. 58-65, 66-75). Pažymėtina, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 15 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „R.“ ieškinys dėl 31 097 Eur skolos iš A. P. už akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų gamybos darbus priteisimo buvo atmestas, nustačius, jog „labiau yra tikėtina, kad atsakovas (pst. A. P.) sumokėjo ieškovei (pst. UAB „R.“) atsakovo byloje nurodytą kainą už pagamintą ir sumontuotą akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas“ (1 t., b. l. 49-56; 4 t., b. l. 56-63; 8 t., b. l. 58-65). Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nepakeistas (4 t., b. l. 64-73; 8 t., b. l. 66-75). Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog H. S., kaip fizinis asmuo, turėjo pareigą grąžinti nukentėjusiajam A. P. priteistą skolą, kurios dydis iš esmės atitinka UAB „R.“ ieškinio sumą, kurią teismo prašė priteisti kaip skolą iš A. P. už atliktus rangos darbus pagal 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nors nuteistasis žinojo, kad nukentėjusysis už atliktus darbus UAB „R.“ yra atsiskaitęs, sumokėdamas iš viso 17 000 Lt (4 923,54 Eur) dar 2009-2010 metais, konstatuoja, jog H. S., pateikdamas 2019 m. rugsėjo 30 d. civilinį ieškinį dėl skolos priteisimo iš A. P. už atliktus darbus, nepagrįstai siekė, kad A. P. antrą kartą sumokėtų UAB „R.“ už atliktus darbus, o pats nuteistasis H. S. tokiu būdu išvengtų asmeninės prievolės nukentėjusiajam grąžinti priteistą skolą. Pagal teismų praktiką turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę, siekiant išvengti turtinės prievolės; išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba, naudojant apgaulę, sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė iš esmės būtų suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016). Įvertinus tai, kad iš skolos sutarties atsiradę ginčai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jau buvo išspręsti civilinio proceso tvarka, o nuteistajam nepagrįstai kreipiantis į teismą dėl skolos iš A. P. priteisimo, buvo siekiama išvengti asmeninės prievolės vykdymo, konstatuojama, kad toks atsiradęs ginčas dar kartą nebegali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka ir siekia tokį pavojingumo laipsnį, už kurį turi būti taikoma tik kraštutinė priemonė – baudžiamoji atsakomybė. Be to, aptarti nuteistojo H. S. veiksmai vertinami kaip sukčiavimas, turint tikslą apgaule UAB „R.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. A. P. priklausančius 31 097 Eur, bei savo naudai išvengti turtinės prievolės grąžinimo, t. y. 28 962 Eur skolos A. P. sumokėjimo. Ir nors byloje nėra duomenų, jog nuteistasis, jau pasirašydamas su nukentėjusiuoju A. P. 2008 m. liepos 16 d. pinigų paskolinimo sutartį, būtų turėjęs tyčią sukčiauti, tačiau bylos duomenys rodo, kad tokia tyčia susiformavo tada, kai nukentėjusysis A. P. dėl skolos atgavimo iš H. S. 2019 m. liepos 16 d. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus, prašydamas iš H. S. priteisti skolą pagal 2008 m. liepos 16 d. pinigų paskolinimo sutartį. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad H. S. veikoje nustatyti visi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Kadangi nukentėjusysis atsisakė apmokėti jam atsiųstas dvi 2019 m. rugsėjo 23 d. UAB „R.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ir Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 15 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje pagal šias dvi sąskaitas faktūras 31 094 Eur skola iš nukentėjusiojo A. P. nebuvo priteista, pagrįstai nuteistojo H. S. veiksmai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas sukčiauti.

12. Taip pat byloje nustatyta (nuteistojo H. S. parodymai (10 t., b. l. 104-112, 123-124), liudytojos A. K. parodymai (4 t., b. l. 125-127; 10 t., b. l. 94-95), 2021-02-09 apžiūros protokole nurodyti duomenys (1 t., b. l. 66-77)), kad A. K. nuteistojo H. S. nurodymu 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), A. P. už akmenines laiptų pakopas 22 022 Eur sumai ir PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), A. P. už akmens paminklo komplektą 9 075 Eur sumai, abi šios sąskaitos faktūros pasirašytos UAB „R.“ buhalterės A. K. bei direktoriaus H. S., taip pat abi šios sąskaitos faktūros įrašytos į įmonės išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už laikotarpį nuo 2019-09-01 iki 2019-09-30 bei įrašytos į bendrovės pirkėjų skolų registrą, pagal kurį 2021-01-31 dienai yra įtraukta A. P. skola bendrovei 31 097 Eur, taip pat bendrovės teiktoje PVM deklaracijoje už 2019 m. rugsėjo mėnesį pateiktas pardavimo PVM sutampa su bendrovės PVM sąskaitų faktūrų registru už 2019 m. rugsėjo mėnesį.

12.1. Nustačius, jog šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo ginčijami nukentėjusiajam A. P. atlikti darbai buvo baigti dar 2009-2010 metais, ir už juos nukentėjusysis H. S. iš viso sumokėjo 17 000 Lt (4 923,54 Eur) iš karto po to, kai darbai buvo atlikti, vertinant nuteistojo parodymus, jog darbai buvo laikomi atliktais išrašius 2019-09-23 sąskaitas faktūras už atliktus darbus, jog šių darbų vertė iš viso buvo 31 097 Eur (22 022 Eur + 9 075 Eur), kaip neteisingus, akivaizdu, kad nuteistojo nurodymu UAB „R.“ buhalterės A. K. 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta informacija neatitinka tikrovės, ir tokią informaciją, pasirašydamas savo parašu šiose sąskaitose faktūrose, patvirtino H. S.. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagal BK 300 straipsnį dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-37/2012, 2K-104-1073/2020, 2K-223-976/2020, 2K-7-66-788/2022, 2K-12-654/2023). Kadangi 2019 m. rugsėjo 23 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. 0002893 ir Nr. 0002894 nurodyta informacija neatitinka tikrovės, nes A. P. atliktų darbų vertė kitokia, nei nurodyta šiuose dokumentuose, t. y. akmeninės laiptų pakopos kainavo ne 22 022 Eur, o tik 11 500 Lt (3 330,63 Eur), o akmens paminklo komplektas kainavo ne 9 075 Eur, o tik 5 500 Lt (1 592,91 Eur); darbai atlikti ne 2019 m. rugsėjo mėnesį, o 2009-2010 metais, daroma išvada, kad H. S., pasirašydamas šiose PVM sąskaitose faktūrose ir taip įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras: 2019 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), ir 2019 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini). Be to, H. S. pripažino, kad šiuos dokumentus jis paštu išsiuntė nukentėjusiajam A. P., o pastarajam jų nepasirašius ir neapmokėjus, šiuos dokumentus kartu su 2019-09-30 UAB „R.“ civiliniu ieškiniu pateikė Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams, prašydamas iš A. P. priteisti 31 097 Eur skolą už atliktus darbus (9 t., b. l. 40-42). Taigi, tokiu būdu nuteistasis, žinodamas, jog šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta informacija neatitinka tikrovės, šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojo. Byloje taip pat nustatyta, kad šiuos suklastotus tikrus dokumentus nuteistasis panaudojo tikėdamasis, jog teismas patenkins UAB „R.“ civilinį ieškinį bei iš A. P. UAB „R.“ naudai bus priteista ir išieškota 31 097 Eur suma. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo H. S. veiksmuose nustatyti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal teismų praktiką žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtinei naudai gauti, tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse nustatytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2009, 2K-7-82-699/2018, 2K-218-976/2022). Šiuo nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis pats suklastojo tikrus UAB „R.“ apskaitos dokumentus (UAB „R.“ 2019 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitas faktūras, serija (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. nurodė bendrovės finansinę apskaitą tvarkiusiai, nesuvokusiai jo nusikalstamos veikos pobūdžio, vyr. buhalterei A. K. surašyti bei įtraukti į bendrovės apskaitą dvi PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie neva įvykusias 2019 metų rugsėjo mėnesį UAB „R.“ ūkines operacijas tarp bendrovės ir A. P., šiuos suklastotus dokumentus patvirtino savo parašais bei panaudojo pasikėsindamas sukčiauti, t. y. apgaule siekdamas UAB „R.“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą (A. P. priklausančius 31 097 Eur), bei savo naudai išvengti turtinės prievolės (grąžinti A. P. 28 962 Eur skolą). Aptarų duomenų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo H. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį.

13. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pažymėtina, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas BK 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060. Vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tačiau pagal sisteminį baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų aiškinimą, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-635-976/2015). Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančio BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Iki tol galiojusio BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje tebuvo nurodytos tik trys alternatyvios bausmės: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Taigi, šiuo metu galiojančio BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos net penkios alternatyvios bausmės. Tai reiškia, jog naujas įstatymas švelnina nuteistojo H. S. teisinę padėtį, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas jo veiką iš BK 300 straipsnio 1 dalies (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) perkvalifikuoti į BK 300 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.).

14. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistojo H. S. gynėjas teigia, kad jo ginamasis nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

14.1. Pagal veikos padarymo metu, t. y. iki 2022 m. gegužės 1 d., galiojusio BK 222 straipsnio 1 dalį atsakė tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. S. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją, įsigaliojusią nuo 2023-06-01 (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). BK 222 straipsnio 1 dalis (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) nustatė baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Taigi, buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta tam, kad būtų gauta informacija ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į specialiuosius teisės aktus, kurių pagrindinio – Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu) 4 straipsnis nustato reikalavimus apskaitos informacijai, kuri turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, įrašai apskaitos registruose turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 3 dalis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-123-1073/2020).

14.2. Skundžiamu nuosprendžiu H. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „R.“ direktorius ir kasininkas, 2009 m., 2010 m. ir 2019 m. apgaulingai tvarkė UAB „R.“ finansinę apskaitą, nes 2009 m. UAB „R.“ pardavus A. P. akmens paminklo komplektą už 5 500 Lt, o 2010 m. pardavus akmenines laiptų pakopas už 11 500 Lt, neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į 2009 m. ir 2010 m. finansinę apskaitą akmens paminklo komplekto, akmeninių laiptų pakopų pardavimų bei už parduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas gautų apmokėjimų ūkinių operacijų iš viso už 17 000 Lt (4 923,54 Eur), bei į 2019 m. veiklos finansinę apskaitą – išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėn. ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Pirkėjai“ įrašė duomenis pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus, 2010 metus bei už 2019 metus.

14.3. Pagal teismų praktiką apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Apgaulingos buhalterinės apskaitos, kaip nusikalstamos veikos, esmė – tam tikrų pajamų neįtraukimas į oficialią buhalterinę apskaitą. Neįtrauktų į apskaitą lėšų, ūkinių finansinių operacijų apskaitymas kituose dokumentuose, užrašų ar kt. vedimas pats savaime nėra nusikaltimas, nes, nepriklausomai nuo to, ar tokios lėšos, tokios ūkinės finansinės operacijos būtų atskirai apskaitomos, dokumentuojamos, ar ne, tai neturėtų reikšmės kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau svarbu tai, jog gautos pajamos neįtrauktos į asmenų tvarkomas oficialias buhalterines apskaitas, t. y. į kasos aparato kasos operacijų žurnalus ar gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-236-648/2020, 2K-78-489/2024). Ši nusikalstama veika padaroma veikiant tyčia.

14.4. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog UAB „R.“ darbus nukentėjusiajam A. P. atliko 2009-2010 metais, ir už tuos darbus nukentėjusysis sumokėjo iš viso 17 000 Lt (4 923,54 Eur). Taip pat nustatyta, kad 2019-09-23 UAB „R.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta informacija neatitinka tikrovės, nes užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., dėl to šie dokumentai pripažinti suklastotais, o nuteistasis, suklastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, pasikėsino sukčiauti.

14.5. Veikos padarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taigi, remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, pagal nukentėjusiojo A. P. žodinį užsakymą UAB „R.“ atlikti darbai bei atliktų darbų apmokėjimas privalėjo būti įforminti apskaitos dokumentais, tačiau iš nukentėjusiojo A. P. parodymų, kuriuos patvirtina liudytojų F. V., Z. P. parodymai, teismų sprendimų civilinėse bylose nustatyta, jog nuteistasis, priėmęs pinigus iš nukentėjusiojo A. P. už UAB „R.“ atliktus darbus – paminklo pastatymą ant kapavietės ir akmeninių laiptų pakopų gamybą bei montavimą prie A. P. gyvenamojo namo, nei pinigų priėmimo dokumentų, nei darbų perdavimo-priėmimo aktų neišrašė, nukentėjusiajam tokių dokumentų neperdavė ir minėtų dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė. Nuteistojo H. S. parodymai, jog darbai techniškai nebuvo užbaigti, yra nepagrįsti, ir, kaip jau minėta, yra paneigti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Taip pat nuteistojo H. S. aiškinimas, kad jis nemokėjo išrašyti dokumentų dėl pinigų priėmimo, jog tai darydavo įmonės buhalterė, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, nes kaip liudytojas apklaustas F. V. parodė, kad jis direktorių ir buhalterę informavo apie darbų pabaigą pas A. P., kadangi A. P. pinigus padavė H. S., tai pagal susitarimą, kam klientas sumoka pinigus, tas ir rūpinasi sąskaitos išrašymu, jei klientas yra pas H. S., tada H. S. ir rūpinasi sąskaitos išrašymu (10 t., b. l. 69-70). Be to, nukentėjusysis A. P. parodė, kad jis prašė, jog nuteistasis jam duotų dokumentą, patvirtinantį pinigų sumokėjimą, tačiau nuteistasis teisinosi, kad buhalterės nebėra, teigdamas, kam tas dokumentas jam reikalingas (10 t., b. l. 100-101). Pažymėtina, jog nuteistasis, kaip įmonės direktorius, ne pirmus metus vykdė komercinę veiklą, todėl žinojo, kad visos ūkinės operacijos privalo būti pagrįstos apskaitos dokumentais, jog apskaitos dokumentai privalo būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis A. P. už atliktus darbus su nuteistuoju H. S. atsiskaitė per du kartus, todėl antro atsiskaitymo metu nuteistasis turėjo realią galimybę, o taip pat ir pareigą nukentėjusiajam duoti dokumentus, patvirtinančius tiek darbų atlikimą, tiek ir pinigų sumokėjimą, tačiau nuteistasis to nepadarė. Dėl to pagrįstai nustatyta, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taip pat byloje nustačius, kad 2019-09-23 UAB „R.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta informacija neatitinka tikrovės, nes užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., pagrįstai nustatyta, jog nuteistasis H. S., pasirašydamas šiose PVM sąskaitose faktūrose ir taip įtvirtindamas tikrovės neatitinkančio ūkinio įvykio turinį, nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo.

14.6. Taip pat nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esanti specialisto išvada bei specialistės Nemiros Svirskienės paaiškinimai.

14.7. 2022-02-07 specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-310832-22 dėl UAB „R.“ veiklos tyrimo nurodyta, kad jeigu, liudytojų parodymų duomenimis, bendrovė „R.“ pardavė A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500,00 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500,00 Lt, tai bendrovė „R.“ neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į 2009 m. ir 2010 m. buhalterinę apskaitą akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų pardavimų bei už parduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas gautų apmokėjimų ūkinių operacijų iš viso už 17 000,00 Lt (4 923,54 Eur), iš jų: 2009 m. – 5 500,00 Lt (1 592,91 Eur), 2010 m. – 11 500,00 Lt (3 330,63 Eur), ir taip nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatų; dėl bendrovės „R.“ neįforminimo apskaitos dokumentais ir neįrašymo į 2009 m. ir 2010 m. buhalterinę apskaitą akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų pardavimų bei už parduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas gautų apmokėjimų ūkinių operacijų iš viso už 17 000,00 Lt (4 923,54 Eur), nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m. ir 2010 m. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad jeigu, liudytojų parodymų duomenimis, bendrovė „R.“ pardavė A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500,00 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500,00 Lt, tai bendrovė „R.“, įrašiusi į 2019 m. veiklos buhalterinę apskaitą – Išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėn. ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pirkėjai“, duomenis pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų ir akmens paminklo komplekto pardavimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų; dėl dokumentų – 2019-09-23 dviejų PVM sąskaitų faktūrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodytos neįvykusios ūkinės operacijos, įrašymo į 2019 m. buhalterinę apskaitą, nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti bendrovės „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už 2019 metus (5 t., b. l. 57-75).

14.8. Nors specialisto išvados yra sąlyginės, tačiau tai nereiškia, kad specialisto išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis BPK 20 straipsnio prasme. Pagal teismų praktiką, vertinant specialisto išvadą, kaip įrodymą, turi būti atsižvelgiama atitinkamai ne tik į specialisto nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-507/2016). BPK 90 straipsnio 3 dalyje reglamentuotas specialisto išvados turinys. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, jog išvados atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalyje specialisto išvados turiniui keliamus reikalavimus. Iš specialisto išvados matyti, kad, atlikdama tyrimą, specialistė taikė dokumentų tikrinimo ir lyginimo tyrimo metodus, atlikdama tyrimą, specialistė vadovavosi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatomis. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje esanti specialisto išvada nagrinėjamu atveju yra tinkamas įrodymų šaltinis. Be to, pagal teismų praktiką sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, tačiau jų vertinimas turi ypatumų. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).

14.9. Ikiteisminio tyrimo metu specialistė paaiškino, kad dėl akmens paminklo komplekto ir 52 m² akmeninių laiptų pakopų pagaminimo patirtų išlaidų ūkinių operacijų duomenys turėjo būti užfiksuoti bendrovėje pagal pirminius apskaitos dokumentus – darbų atlikimo aktus, sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, turto ir sąnaudų registruose, tai yra, sumažinant bendrovės turtą ir padidinant sąnaudas akmens paminklo komplekto ir 52 m² akmeninių laiptų pakopų gamybai bei montavimui sunaudotų medžiagų suma, įvertinusi jai pateiktą H. S. aiškinimą, jog darbai buvo tęstiniai, specialistė nurodė, kad, jei UAB „R.“ pateikė A. P. prekes ir suteikė dalį paslaugų 2009 m. dėl paminklo ir 2010 m. dėl laiptų, o galutinai paslaugas baigė teikti 2019 metais, tai toks veiklos tęstinumas turėjo būti fiksuotas bendrovės 2009-2019 m. tvarkytoje buhalterinėje apskaitoje pagal darbų įvykdymo lygį; pagal 25-o verslo apskaitos standarto „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“ nuostatas, sąnaudos, susijusios su būsimųjų laikotarpių veikla, prie ataskaitinio laikotarpio išlaidų nepriskiriamos, tokios išlaidos pripažįstamos turtu, jeigu tikėtina, kad jos bus padengtos, todėl, jei A. P. darbai buvo pradėti 2009 m., 2010 m. ir baigti 2019 m., tai turėjo būti užfiksuota turto sąskaitoje kaip nebaigtos vykdyti sutartys nuo 2009 m. iki 2019 metų, t. y., iki kol buvo atlikta paslauga. Be to, specialistė nurodė, jog, susipažinus su H. S. atsakymu dėl reikalavimo bei jo, kaip įtariamojo, paaiškinimais, 2022-02-07 specialisto išvada Nr. IBPS-V-310832-22 dėl UAB „R.“ 2009 m. ir 2019 m. veiklos vertinimo nesikeičia, nes negauta naujų duomenų apie tai, kad įmonė „R.“ faktiškai pardavė A. P. akmens paminklo komplektą ir 52 m² akmeninių laiptų pakopas 2019 m. Specialistė patvirtino, jog jeigu, liudytojų parodymų duomenimis, bendrovė „R.“ pardavė A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500 Lt, tai dėl bendrovės „R.“ neiforminimo apskaitos dokumentais ir neįrašymo į 2009 m. ir 2010 m. buhalterinę apskaitą akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų pardavimų ir gautų už parduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas apmokėjimų ūkinių operacijų iš viso už 17 000 Lt (4 923,54 Eur), nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus ir 2010 metus, kad jeigu, liudytojų parodymų duomenimis, bendrovė „R.“ pardavė A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500 Lt, tai bendrovė „R.“, įrašiusi į 2019 m. veiklos buhalterinę apskaitą – Išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėn. ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pirkėjai“, duomenis pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų ir akmens paminklo komplekto pardavimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuriame nurodyta, kad vienas iš privalomų apskaitos dokumento rekvizitų yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, nuostatų (9 t., b. l. 164-166).

14.10. Apeliacinės instancijos teisme, byloje atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė Nemira Svirskienė, kuri teisme patvirtino duotą išvadą bei paaiškino, kad pagal buhalterinės apskaitos dokumentus UAB „R.“ A. P. nėra suteikusi nei paslaugų, nei pardavusi prekių, nes buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotos jokios ūkinės operacijos minėtam asmeniui, o pagal liudytojų parodymus 2009-2010 metais buvo atliekami darbai, todėl, jei teismas nustatytų, jog 2009 ir 2010 metais darbai A. P. buvo padaryti, tai šie darbai nebuvo užfiksuoti bendrovės apskaitoje ir dėl šių, už tam tikrą sumą atliktų darbų neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje negalima iš dalies nustatyti nei turto, nei įsipareigojimų, nei nuosavo bendrovės kapitalo už 2009, 2010 metus. Specialistė aiškino, kad jeigu atlikti darbai ar suteiktos paslaugos už labai aiškią pinigų sumą, bet ši suma neužfiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai pagal nesutvarkytą buhalterinę apskaitą negalima nustatyti nei turto, nei įsipareigojimų, nes tos ūkinės operacijos už tą sumą nėra užfiksuotos apskaitoje, kai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, kurios keičia bendrovės turtą, įsipareigojimus, todėl net ir dėl vienos į apskaitą neįtrauktos sąskaitos faktūros iš dalies negalima nustatyti nei turto, nei įsipareigojimų, nes tos dalies nėra apskaitoje, ir apskaita neatitinka reikalavimų net ir dėl vienos į apskaitą neįtrauktos sąskaitos faktūros. Specialistė nurodė, kad jei būtų nustatyta, jog dvi 2019 metų sąskaitos faktūros į apskaitą įtrauktos nepagrįstai, tai tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti veiklos, turto, įsipareigojimų, nes tose sąskaitose užfiksuoti rekvizitai apie neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. užfiksuoti duomenys nėra tapatūs aplinkybėms, sąskaitos į apskaitą negali būti įrašytos po 10 metų, nes Buhalterinės apskaitos įstatyme yra nuostata, kad ūkinė operacija forminama dokumentais tuoj pat įvykus, net ir tuo atveju, jei darbai buvo tęstiniai, buhalterinėje apskaitoje nebūtų viskas tvarkinga, nes turi būti fiksuojami dokumentai apie ūkinės operacijos tęstinumą, pvz., medžiagų apskaitos ir nurašymo aktai, darbų sutartys, objekto kortelė. Specialistė nurodė, kad ji liudytojų parodymų nevertino, o tik palygino su apskaitos dokumentais, todėl davė sąlyginę išvadą (11 t., b. l. 41-43).

14.11. Sugretinus pateiktą specialisto išvadą bei specialistės paaiškinimus su nukentėjusiojo, liudytojų duotais parodymais, rašytine bylos medžiaga, daroma išvada, jog netikėti specialisto pateikta išvada nėra pagrindo.

14.12. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo veikoje nėra visų būtinųjų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. padarinių.

14.13. Kaip jau minėta, BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.).

14.14. Specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais nustatyta, kad dėl buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotų pardavimų A. P., t. y. akmens paminklo komplekto 2009 m. už 5 500 Lt ir akmeninių laiptų pakopų 2010 m. už 11 500 Lt, iš viso už 17 000 Lt, bei dėl įrašymo į 2019 m. veiklos buhalterinę apskaitą duomenų pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų ir akmens paminklo komplekto pardavimą, negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m. ir 2010 m. bei bendrovės „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už 2019 metus. Nors dokumentų kiekis santykinai nėra didelis, juose nurodytos konkrečios sumos, tačiau 2019-09-23 išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos darbų kainos neatitinka kainų, už kurias nukentėjusiajam 2009-2010 metais buvo atlikti darbai ir suteiktos paslaugos, ir už kurias A. P. atsiskaitė, sumokėdamas pinigus H. S.. Be to, kaip nurodė specialistė Nemira Svirskienė, sąskaitose faktūrose užfiksuoti rekvizitai apie neįvykusias ūkines operacijas nėra tapatūs aplinkybėms, tos ūkinės operacijos už tą sumą nėra užfiksuotos apskaitoje, todėl pagal nesutvarkytą buhalterinę apskaitą negalima nustatyti nei turto, nei įsipareigojimų, be to, sąskaitos faktūros į apskaitą negali būti įrašytos po 10 metų, nesant pagrindžiančių įrodymų, jog buvo atliekami tęstinio pobūdžio darbai. Pažymėtina, kad nuteistasis H. S. Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, buvo nuteistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, kai į UAB „R.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė duomenų apie 2011-2012 metais asmenims suteiktas paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugas (1 t., b. l. 100-144, 145-158). Šie duomenys apie ankstesnį nuteistojo H. S. nuteisimą už analogiškos nusikalstamos veikos įvykdymą rodo nuteistojo polinkį elgtis neteisėtai, daryti tuos pačius nusikalstamus veiksmus, todėl ir nagrinėjamu atveju nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai nelaikytini atsitiktiniais ar mažiau pavojingais. O tai tik patvirtina, jog tiriamu laikotarpiu – 2009-2010 metais įmonės buhalterinė apskaita tikrai buvo tvarkoma apgaulingai.

14.15. Iš tiesų, už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nustatyta ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnį (iki 2017 m. buvo Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnis). Pagal teismų praktiką baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos pasekmės, nurodytos BK 222 straipsnio dispozicijoje, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tuo tarpu ANK 205 straipsnis jokių pasekmių nereikalauja, administracinei atsakomybei kilti pakanka apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Šiuo konkrečiu atveju nustatyti ne tik apskaitos taisyklių pažeidimo faktai, bet ir nustatytos pasekmės – negalėjimas iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-376/2012, 2K-139-628-2019).

14.16. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis H. S., būdamas UAB „R.“ direktorius ir eidamas kasininko pareigas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis), 2009 m. ir 2010 m. sąmoningai nefiksuodamas pardavimų A. P. iš viso už 17 000 Lt (4 923,54 Eur), bei 2019 m. užfiksuodamas neįvykusias ūkines operacijas apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir apie akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., žinodamas, jog atitinkami buhalterinės apskaitos dokumentai neatitinka tikrovės, sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus ir sukūrė situaciją, jog be valstybės institucijų įsikišimo iš dalies nebuvo įmanoma nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už 2009, 2010 ir 2019 metus.

15. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie patvirtina, jog nuteistasis H. S., būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2016-01-01 ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą bei įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą, civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, UAB „R.“ 2009 m. pardavus A. P. akmens paminklo komplektą už 5 500 Lt ir 2010 m. akmenines laiptų pakopas už 11 500 Lt, neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į 2009 m. ir 2010 m. finansinę apskaitą akmens paminklo komplekto, akmeninių laiptų pakopų pardavimų bei už parduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas gautų apmokėjimų ūkinių operacijų iš viso už 17 000 Lt (4 923,54 Eur) bei nepagrįstai į 2019 m. veiklos finansinę apskaitą – išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėn. ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pirkėjai“, įrašė duomenis pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., tokiu būdu apgaulingai tvarkė UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, ir tokie nuteistojo H. S. veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiais padariniais, t. y. su tuo, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus ir 2010 metus bei UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už 2019 metus. Dėl to H. S. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

16. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad H. S. Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, be kita ko, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010-2013 metais apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą (2010-2013 metais apskaitos dokumentais neįformino ir į buhalterinę apskaitą neįtraukė duomenų, susijusių su darbuotojams apskaičiuotu bei išmokėtu darbo užmokesčiu, 2013 metais apskaitos dokumentais įformino ir į buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusias darbo užmokesčio išmokėjimo operacijas bei 2011-2012 metais suteikė paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugų asmenims, šių paslaugų suteikimo operacijų neįformino apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais, jų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą), kai dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros už 2010, 2011, 2012 metus, 2013 metų sausio-vasario laikotarpius (1 t., b. l. 100-144, 145-158). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, H. S., be kita ko, yra nuteistas už tai, kad jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros už 2010 metus. Taigi, H. S. už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 metus, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas antrą kartą.

16.1. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Draudimo bausti už tą patį nusikaltimą (non bis in idem) principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), taip pat Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą), negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; sprendimas byloje Š. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/2015, 2K-74-719/2020, 2K-23-648/2021 ir kt.).

16.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad EŽTT praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (EŽTT sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT sprendimuose ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019). Spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis). EŽTT sprendimuose ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020).

16.3. Taigi, tiek šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tiek ir byloje, kurioje H. S. įsiteisėjusiu Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „R.“ apskaitos tvarkymą 2010 metais, kai kilo analogiški padariniai – negalima iš dalies nustatyti įmonės „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 metus. Taigi, H. S., tiek 2010 m. neįforminęs apskaitos dokumentais, neįrašęs į 2010 m. finansinę apskaitą akmeninių laiptų pakopų pardavimo bei už parduotas akmenines laiptų pakopas gauto apmokėjimo ūkinių operacijų už 11 500 Lt (3 330,63 Eur), tiek 2010 metais neįformonęs ir į buhalterinę apskaitą neįtraukęs faktiškai darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, sukėlė tuos pačius padarinius, t. y. negalėjimą iš dalies nustatyti įmonės „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 metus. Tokios aplinkybės patvirtina, kad H. S. veiksmai, susiję su apgaulingu apskaitos tvarkymu, dėl kurių jis nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, bei šioje nagrinėjamoje byloje pareikštas kaltinimas apgaulingai tvarkius UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, tapatūs laiko, o taip pat ir vietos atžvilgiu, atlikti iš esmės tapačiais veiksmais. Akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos siekiant tų pačių tikslų (kad nebūtų galima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos ir turto) ir padarytos iš esmės tuo pačiu laikotarpiu.

16.4. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog, priėmus Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, kuriuo H. S., be kita ko, pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 16 d. nuosprendį, kuriuo H. S. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą 2010 metais, taip nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje toliau tęsiant H. S. baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (kiek tai susiję su neteisėtais veiksmais, įvykdytais 2010 metais), buvo pažeistas non bis in idem principas. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, iš skundžiamame nuosprendyje H. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suformuluoto kaltinimo pašalina nustatytą aplinkybę, susijusią su apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymu 2010 metais. Pašalinusi tokią aplinkybę, teisėjų kolegija nustato tokias pripažintas kaip įrodytas H. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes:

H. S. nuo 1999-09-23 eidamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriaus ir kasininko pareigas, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 21 straipsnį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija, kuri galiojo nuo 2002-01-01 iki 2012-12-31), o nuo 2016-01-01 - už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą, civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (2015-12-22 įstatymo Nr. XII-2215 redakcija, galioja nuo 2016-01-01), 2009 m. ir 2019 m. apgaulingai tvarkė UAB „R.“ finansinę apskaitą, o būtent: bendrovei „R.“ pardavus A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt, neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į 2009 m. finansinę apskaitą akmens paminklo komplekto bei už parduotą akmens paminklo komplektą gauto apmokėjimo ūkinės operacijos už 5 500 Lt (1 592,91 Eur), tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, nuostatų, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m., be to, bendrovei „R.“ pardavus A. P. akmens paminklo komplektą 2009 m. už 5 500 Lt ir akmenines laiptų pakopas 2010 m. už 11 500 Lt, į 2019 m. veiklos finansinę apskaitą – išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą už 2019 m. rugsėjo mėn. ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pirkėjai“, įrašė duomenis pagal 2019-09-23 išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos apie akmeninių laiptų pakopų už 22 022 Eur ir akmens paminklo komplekto už 9 075 Eur pardavimą A. P., tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuriame nurodyta, kad vienas iš privalomų apskaitos dokumento rekvizitų yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, nuostatų, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už 2019 metus.

17. Įvertinusi visumą aptartų duomenų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad H. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, dėl to jį išteisinti, kaip to prašoma jo gynėjo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

18. Nuteistojo H. S. gynėjas apeliaciniame skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, jog apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos apeliacinės instancijos teismą įpareigoja patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

18.1. Pažymėtina, kad bausmė asmeniui turi būti teisinga ir tinkamai individualizuota. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

18.2. Skirdamas nuteistajam H. S. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai.

18.3. H. S. padarė tris nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 300 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), dvi nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 222 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), viena nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 182 straipsnio 2 dalis), kitos dvi nusikalstamos veikos baigtos, nusikalstamas veikas nuteistasis padarė veikdamas tyčia. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo H. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymui (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), buvo priimti ir šio apeliacinio skundo nagrinėjimui aktualūs pakeitimai, lengvinantys nuteistojo teisinę padėtį. Vienas jų susijęs su BK 27 straipsnio (Recidyvistas ir pavojingas recidyvistas) nuostatomis.

18.4. Skundžiamu nuosprendžiu H. S. pripažintas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, aktualūs BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimai. Minėto straipsnio 1 dalis pakeista, nurodant, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, iš aptartos normos matyti, jog nelieka savaiminio pripažinimo recidyvistu ir yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažįstant recidyvistu bei šį sprendimą privaloma išdėstyti rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Analizuojamu atveju skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje H. S. pripažintas recidyvistu. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad H. S. šioje byloje nuteistas už vieno nesunkaus tyčinio ir dviejų apysunkių tyčinių nusikaltimų padarymą, taip pat patvirtina, jog apeliantas, būdamas pilnametis, ne kartą buvo teistas už tyčinių nusikaltimų įvykdymą, jo teistumai neišnykę ir nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, o veikas, dėl kurių padarymo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė neišnykus teistumui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija, padarė pagrįstą išvadą, kad H. S. nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistas, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo keičiama, BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., šiuo atveju nuteistojo teisinės padėties nekeičia.

18.5. Nuteistasis išsituokęs, dirbantis, per paskutinius penkerius metus buvo baustas administracine tvarka, šiuo metu turi galiojančią administracinę nuobaudą (10 t., b. l. 115-118, 146-149), anksčiau buvo teistas du kartus, taip pat ir už analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą (10 t., b. l. 119-122, 150-153), paskirtas baudas yra sumokėjęs. Nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, H. S. įvykdė neišnykus teistumui. Iš anksčiau nuteistajam H. S. paskirtų bausmių matyti, kad jam taikytomis vienomis iš švelniausių bausmių – baudomis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, jis toliau darė nusikalstamas veikas, taip pat ir analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas.

19. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam H. S. parinko BK 222 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies bei 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmę – areštą.

19.1. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 bei 4 dalies redakcija šiuo atveju H. S. teisinės padėties lengvinimo aspektu niekaip neįtakoja, nes nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl taikyti šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatą nėra pagrindo.

20. Įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą (padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas ir du apysunkiai tyčiniai nusikaltimai), veikų padarymo aplinkybes (nusikalstamos veikos padarytos siekiant apgaule įgyti nukentėjusiojo turtą, taip pat savo naudai išvengti turtinės prievolės ir nukentėjusiajam grąžinti priteistą skolą, bei apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, neįforminant apskaitos dokumentais įvykusių ūkinių operacijų, į apskaitą neįtraukiant duomenų, patvirtinančių įvykusias ūkines finansines operacijas, taip pat nepagrįstai įtraukiant dvi sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos), taip pat įvertinus tai, jog nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (išsiskyręs, dirbantis, baustas, teistas), daroma išvada, kad nuteistajam paskirtos arešto bausmės už atskiras nusikalstamas veikas savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, jas mažinti nėra pagrindo. Be to, apylinkės teismas nuteistajam H. S. paskirtas bausmes subendrino, taikydamas bausmių apėmimo būdą, nes nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 parų areštas už tris tyčinius nusikaltimus nėra aiškiai per griežta, mažinti jos dydį nėra pagrindo.

21. Be to, įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, jog už šių veikų padarymą H. S. pirmą kartą buvo nuteistas arešto bausme, tai, kad nuteistasis dirba, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, ir, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atidėjo arešto bausmės vykdymą.

21.1. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo H. S. gynėjas teigė, kad jo ginamajam nepagrįstai paskirta intensyvi priežiūra.

21.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, jog asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, buvo pakeistas BK 75 straipsnis, reglamentuojantis bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo metu galiojančio BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Taigi, anksčiau galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalis numatė galimybę atidėti arešto bausmės vykdymą tik pirmą kartą arešto bausme nuteistam asmeniui, o šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalis nedraudžia atidėti arešto bausmės vykdymą ir ne pirmą kartą areštu nuteistam asmeniui bei aiškiai įtvirtino teismui galimybę nuteistajam neskirti intensyvios priežiūros taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą, kas jau buvo išaiškinta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusios BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos lengvina nuteistojo H. S. teisinę padėtį, todėl šios nuostatos taikytinos. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo ir nepasisakė apie nuteistajam H. S. skiriamą intensyvią priežiūrą bei nesilaikė teismų praktikos išaiškinimo, jog pagal BK 75 straipsnio 1 dalį intensyvios priežiūros skyrimas pirmą kartą arešto bausme nuteistam asmeniui nėra privalomas, o tai yra teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023).

22. Įvertinus tai, kad nuteistasis išsituokęs, dirba, kaip pats parodė, jis dažnai vyksta į užsienį išrinkti akmens plokštes užsakomiems paminklams, pats jas parveža į Lietuvą, be to, nusikalstamos veikos nepadarytos nakties metu, kas galėtų sąlygoti intensyvios priežiūros skyrimą, taip užtikrinant nuteistojo buvimą nustatytu laiku savo gyvenamojoje vietoje, daroma išvada, kad šioje byloje nėra pagrindo nuteistajam paskirti intensyvią priežiūrą. Dėl to nuteistajam H. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta intensyvi priežiūra naikinama ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

23. Pirmosios instancijos teisme 2023 m. gruodžio 1 d. nukentėjusysis A. P. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš H. S. priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (10 t., b. l. 64-66).

23.1. Nukentėjusysis A. P. civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl neteisėtų H. S. veiksmų, siekiant išvengti priteistos prievolės vykdymo, jis patyrė didelę neturtinę žalą, nes negali atgauti jam priklausančių pinigų, yra pensininkas, turi 70 procentų neįgalumą, rimtų sveikatos problemų, neseniai jam buvo atlikta sąnario keitimo operacija, teko kreiptis finansinės pagalbos į dukrą, dėl to jaučiasi labai nejaukiai, patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl neteisėtų H. S. veiksmų, dėl patirtos apgaulės jaučiasi pažemintas, prarado ramybę, pasitikėjimą žmonėmis, savo pinigų turi ieškoti per teisėsaugos institucijas, be to, iš jo apgaulingai buvo bandoma prisiteisti didelę sumą, kelerius metus teko gintis teisme nuo nepagrįstų reikalavimų (10 t., b. l. 64-66).

23.2. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. P. parodė, kad neturtinę žalą grindžia tuo, jog daug važinėjo po teismus, prarado sveikatą, daug reikėjo vargti, kol teismuose įrodė teisingumą, patyrė pažeminimą, prarado ramybę ir žmonių pasitikėjimą, jaučiasi ne tik nukentėjęs finansiškai, bet ir morališkai (10 t., b. l. 101).

23.3. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys atmestas, motyvuojant tuo, kad padaryti nusikaltimai nėra smurtiniai, byloje nėra duomenų apie tai, jog dėl H. S. veiksmų nukentėjusysis būtų turėjęs fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų. Pažymėtina, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „įvertinus aplinkybių visumą, teismas pripažįsta, kad dėl neteisėtų kaltinamojo H. S. veiksmų nukentėjusysis patyrė neigiamus išgyvenimus, finansinių nuostolių, turėjo kitų nepatogumų, <...>“. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas ir nepagrįstas.

23.4. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Taigi, ši įstatymo nuostata neišskiria, dėl kokio pobūdžio nusikalstamos veikos – smurtinės ar ne, patyręs žalos asmuo turi teisę pareikšti civilinį ieškinį. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, jog „padaryti nusikaltimai nėra smurtiniai“, ir tuo pagrindu priimtas sprendimas netenkinti nukentėjusiojo civilinio ieškinio yra nepagrįstas.

23.5. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013, 2K-38-942/2017). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

23.6. Nors nukentėjusysis A. P. tiek civiliniame ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jis turi rimtų sveikatos problemų, dėl kelio sąnario operacijos finansinės pagalbos turėjo kreiptis į savo dukrą, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats nukentėjusysis. Dėl to teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl H. S. veiksmų nukentėjusysis būtų turėjęs fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų“.

24. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, nukentėjusiojo parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog dėl neteisėtų H. S. veiksmų nukentėjusysis patyrė neigiamų išgyvenimų, finansinių nuostolių, turėjo kitų nepatogumų. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis dėl galimai nusikalstamų nuteistojo H. S. veiksmų – sukčiavimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Šiaulių apygardos valdybą kreipėsi pateikdamas 2021 m. sausio 29 d. pareiškimą (1 t., b. l. 27-28), kurio pagrindu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tik po to, kai Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, išnagrinėjęs A. P. skundą, 2021 m. birželio 9 d. nutarimu panaikino Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos tyrėjo 2021 m. gegužės 7 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 1-2, 11-13, 78-83, 160-162, 164-170, 174-180, 182-183; 2 t., b. l. 2-5, 15-23). Ikiteisminis tyrimas tęsėsi daugiau nei dvejus metus, kol 2023 m. rugsėjo 20 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota apylinkės teismui. Teisminis bylos nagrinėjimas truko daugiau nei vienerius metus, kol 2024 m. spalio 16 d. buvo priimtas skundžiamas nuosprendis. Taip pat iš bylos matyti, kad nukentėjusysis dėl skolos atgavimo iš nuteistojo bei dėl UAB „R.“ reikalavimo apmokėti už atliktus darbus pagal dvi sąskaitas faktūras su H. S. bylinėjosi teismuose civiline tvarka. Toks ilgas procesas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo be abejonių sukelia stresą, nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomų nuostolių, nes buvo teikiami duomenys, vykstama į teismo posėdžius, be to, į procesą kaip liudytoja buvo įtraukta ir nukentėjusiojo sutuoktinė. Šios paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis dėl ilgo proceso, kuris baigėsi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu nuteistojo atžvilgiu dėl padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, patyrė neturtinės žalos. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarytos trys tyčinės nusikalstamos veikos, kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, dvi nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, viena nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje), į pasikėsinto apgaule UAB „R.“ naudai įgyti pinigų sumos dydį, taip pat savo naudai išvengti turtinės prievolės dydį, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžiama, kad nukentėjusiajam A. P. padarytos neturtinės žalos dydis yra 500 Eur. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atmetė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

25. Spręsdama klausimą dėl civilinio ieškovo prašymo priteisti penkių procentų procesines palūkanas, teisėjų kolegija remiasi aktualia teismų praktika, būtent – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2019 m. birželio 6 d. nutartimi, kuri priimta byloje Nr. 2K-P-75-788/2019. Joje pasisakyta, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Vadinasi, civilinio ieškovo naudai penkių procentų procesinės palūkanos už priteistą sumą priteistinos būtent nuo šio teismo nuosprendžio priėmimo dienos iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo.

Dėl proceso išlaidų

26. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo H. S. gynėjas prašė priteisti jo ginamojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms bei pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (11 t., b. l. 28-33). Iš šių dokumentų matyti, kad nuteistasis H. S. savo pasirinktam gynėjui advokatui Audriui Pėstininkui už apeliacinio skundo parengimą, surašymą, pateikimą, suteiktas teisines konsultacijas ir gynybą apeliacinės instancijos teisme iš viso sumokėjo 3 584,02 Eur (1 402,87 + 2 181,15).

26.1. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo, kaip ir prokuroro dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. BPK 106 straipsnio 3 dalis numato, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

26.2. Nors šiuo nuosprendžiu iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalinamos nepagrįstai nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu 2010 metais, tenkinamas nuteistojo gynėjo prašymas dėl jo ginamajam nepagrįstai paskirtos intensyvios priežiūros, tačiau nuteistasis H. S. lieka pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tenkinti nuteistojo H. S. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko prašymo priteisti H. S. patirtas išlaidas už suteiktas advokato paslaugas. Dėl to gynėjo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo H. S. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko ir nukentėjusiojo A. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, iš H. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023-06-01) suformuluoto kaltinimo pašalinti nustatytą faktinę aplinkybę, susijusią su apgaulingu UAB „R.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu 2010 metais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, H. S. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), už kurią jis nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 16 d. nuosprendžiu, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) ir H. S. paskirtą 40 parų arešto bausmę palikti nepakeistą.

Panaikinti H. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (6 mėnesiams) paskirtą intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad H. S. privalo būti Probacijos tarnybai nurodytoje savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 6 val.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo A. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, ir nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, iš H. S. priteisti nukentėjusiajam A. P. 500 Eur (penkis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dalies dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

H. S. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko prašymą priteisti H. S. patirtas išlaidas už suteiktas advokato paslaugas atmesti.