Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 100 MGL (13 000 Lt) bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V“ direktoriumi (šias pareigas ėjo nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. birželio 5 d.) pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, UAB „V“ buhalterinėje apskaitoje užfiksavo ūkines operacijas, realiai vykusias kitomis sąlygomis negu užfiksuota apskaitos dokumentuose. Žinodamas, kad UAB „V“ nesumokėjo, nepaskolino ir nesumokės bei nepaskolins M. R. 255 000 Lt, organizavo žinomai neteisingų duomenų įrašymą į 2008 m. lapkričio 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kad M. R. besąlygiškai įsipareigoja iki 2009 m. liepos 15 d. UAB „V“ grąžinti 255 000 Lt, ir nurodė UAB „F“ darbuotojui, nežinojusiam apie tai, jog D. V. pateikti duomenys yra neteisingi, surašyti UAB „V“ 2008 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 062, įrašant, kad 2008 m. lapkričio 24 d. M. R. iš UAB „V“ kasos išmokėta 255 000 Lt grynaisiais pinigais. D. V., šiame žinomai netikrame apskaitos dokumente pasirašęs kaip UAB „V“ kasininkas, išmokėjęs 255 000 Lt M. R., perdavė UAB „F“ darbuotojui kasos išlaidų orderį Nr. 062 bei 2008 m. lapkričio 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurie, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį bei 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą, buvo įtraukti į UAB „V“ buhalterinę apskaitą. Šiais veiksmais D. V. organizavo apgaulingą apskaitos tvarkymą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis Dainius V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį bei 332 straipsnio 3, 5 dalis, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, neatsakė į esminius skundo argumentus ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl jo esmės. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė netinkamai įvertintais įrodymais ir buvo šališkas, nes nutartyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių bei jo kaltės. Šis teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų ir neatliko įrodymų tyrimo tam, kad būtų pašalinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti byloje esantys prieštaravimai.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyti ir tie įrodymai, kuriais remiantis D. V. buvo kaltinamas dėl 60 000 Lt ūkinės operacijos neužfiksavimo UAB „V" buhalterinėje apskaitoje, tačiau teismas iš kaltinimo šį epizodą pašalino kaip neįrodytą. Dėl to šie įrodymai neturi liečiamumo (sąsajumo) su apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika. Bylą nagrinėję teismai įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė gynybai, taip šiurkščiai pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir šis pažeidimas sukliudė tinkamai išnagrinėti bylą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsti prielaidomis, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad D. V. apgaulingai tvarkė UAB „V" buhalterinę apskaitą. Jis, kaip bendrovės vadovas, pats apskaitos netvarkė, tai daryti sutarties pagrindu pavedė kvalifikuotiems specialistams. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorius nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o ne už dėl vekselio surašymo organizavimą, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas. Teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad kaip liudytojai apklausti M. R., M. D. ir T. S. patvirtino, jog kasatorius nerengė nei 255 000 Lt vekselio, nei kasos išlaidų orderio Nr. 062 ir nedavė jokių nurodymų dėl šių dokumentų parengimo. Vekselį galėjo pasirašyti T. S., kuris teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad tą padaryti galėjo. Tiek kasatorius, tiek jo gynėjas abiejų instancijų teismų prašė atlikti T. S. rašysenos ekspertizę, tačiau jų prašymai buvo atmesti. Kasos išlaidų orderio Nr. 062 nuteistasis taip pat neorganizavo – jį rengė finansines paslaugas UAB „V" teikiančios bendrovės UAB „F“ atsakingi darbuotojai.

Kasatoriaus parodymai apie tai, kad jis nepastebėjo pasirašomo 255 000 Lt kasos išlaidų orderio Nr. 062 ir pasirašė jį kartu su daugybe kitų jam pasirašyti pateiktų dokumentų, yra pagrįsti ir argumentuoti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „V“ veiklą organizavo ne tik D. V., būdamas įmonės direktoriumi, bet ir D. Š. bei T. S., todėl dalis dokumentų buvo išrašoma būtent šių asmenų pavedimu. Nors teismas nuosprendyje argumentavo, kad nuteistasis dėl didelės išlaidų sumos į kasos išlaidų orderį negalėjo neatkreipti dėmesio, tačiau tokios pinigų sumos buvo įprastos bendrovės nekilnojamojo turto versle. Kasatoriui inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu įmonės kasininku buvo ne tik jis, bet ir D. Š., tačiau proceso metu nebuvo tiriama, ar jis galėjo paimti iš kasos 255 000 Lt grynųjų pinigų. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad jį teisinančių įrodymų yra daugiau nei kaltinančių, tačiau teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Byloje liko nenustatytos visos kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tačiau teismas nesistengė jų nustatyti, o savo nuosprendį grindė prielaidomis.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. V. inkriminuojami veikos padariniai apima laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau UAB „V" direktoriumi jis tapo tik 2008 m. vasario 1 d. todėl už padarinius, atsiradusius iki jo tapimo direktoriumi dienos, jis negali būti traukimas baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjant bylą nebuvo tirta, ar kasatoriui tapus bendrovės direktoriumi jos kasoje faktiškai buvo 255 000 Lt grynųjų pinigų. Taigi nenustatyta, kuriuo laikotarpiu atsirado jam inkriminuoti padariniai: ar jam jau būnant UAB „V" direktoriumi, ar dar anksčiau. Iki tol, kol D. V. tapo bendrovės direktoriumi, jos vadovu buvo D. Š., kuris galėjo disponuoti bendrovės kasoje buvusiais pinigais ir išmokėti 255 000 Lt sumą. Kasatorius pažymi, kad byloje netirta finansinių paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp UAB „V“ ir UAB „F“, ir nespręstas finansines paslaugas teikusios bendrovės atsakomybės klausimas. Nebuvo nustatyti ir konkretūs UAB „F“ darbuotojai, tvarkę bendrovės buhalterinę apskaitą, ir nesiaiškinta, ar jie neatliko neteisėtų veiksmų. Be to, nenustatyta, ar, prieš kasatoriui tampant bendrovės direktoriumi, jos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai. Nuteistojo gynėjas proceso metu buvo pateikęs prašymus surinkti atitinkamus duomenis, tačiau šie buvo atmesti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė kasatoriaus parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors pats atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliaciniame skunde keliamo klausimo nepasisakė. Kasatorius ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl 250 000 Lt vekselio įtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą, tačiau teismas šio prisipažinimo negalėjo pripažinti įrodymu, nes jo nepatvirtino kiti byloje esantys įrodymai. Kasatoriaus nuomone, bylos duomenis teismas pripažino įrodymais pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, savo išvadas grindė vien tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi. Įrodymai buvo įvertinti atskirai vienas nuo kito, nenustačius visų bylos aplinkybių, ir taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

Kasatoriaus nuomone, baudžiamojoje byloje neįrodyta nė vieno BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – nenustatyta, kad būtent jis organizavo žinomai neteisingų apskaitos dokumentų apie UAB „V" išlaidas surašymą ir šių dokumentų įtraukimą į bendrovės apskaitą, taip pat kad jis pats apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V" turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasatorius nėra šio nusikaltimo subjektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. Nr. 55 nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)" 30 punkte nurodoma, kad tais atvejais, kai buhalterinę apskaitą tvarko pats ūkio subjekto vadovas, už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas, tačiau šiuo konkrečiu atveju įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo patikėtas UAB „F". Dėl to šioje byloje už, tikėtina, apgaulingai tvarkytą buhalterinę apskaitą turi atsakyti UAB „F". D. V. baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą kiltų tik tuo atveju, jeigu jis pats ją tvarkytų arba duotų nurodymus dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ją tvarkančiam asmeniui. Kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai įmonės buhalteris (kasacinė nutartis Nr. 2K-41/2012).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje neįrodytas ir specialisto išvadoje Nr. 5-10/18-09 bei atitinkamai skundžiamame nuosprendyje nurodytų padarinių buvimas. V. Žalkauskienės surašyta specialisto išvada Nr. 5-10/18-09, kurioje nurodyta, kad UAB „V" buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, teismo nepagristai pripažinta įrodymu. Teismo posėdyje apklausta specialistė V. Žalkauskienė patvirtino, jog rengdama specialisto išvadą ji netyrė kiek lėšų buvo UAB „V" kasoje laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 1 d. Dėl to galima daryti išvadą, kad 255 000 Lt grynųjų pinigų sumos bendrovės kasoje, kai D. V. tapo jos vadovu, galėjo ir nebūti. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose neįvardyta, dėl kokių priežasčių negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „V" veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Kasatorius nurodo, kad BK 222 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-561/2010), tačiau apeliacinės instancijos teismas, atskleisdamas kaltės turinį nutartyje konstatavo, kad D. V., eidamas įmonės direktoriaus pareigas, buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas įmonės kasą suvokė pavojingą apgaulingai tvarkomos apskaitos pobūdį, todėl turėjo numatyti galimų teisinių ir finansinių padarinių atsiradimą. Tokia formuluotė reiškia, kad tiesioginė tyčia kasatoriaus veiksmuose nebuvo nustatyta. Pažymėtina, jog atsakomybė už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą numatyta ne tik BK 222 ir 223 straipsniuose, bet ir ATPK 173 straipsnyje. Kasatoriaus veikoje nėra nei kaltės (tiesioginės tyčios), nei padarinių (dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros). Dėl to jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jam turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, yra nepagrįsti. Teismas aptarė kiekvieną argumentą ir savo išvadas grindė ne prielaidomis, kaip teigia kasatorius, o bylos duomenimis ir dokumentais, kurie pagrįstai pripažinti įrodymais. Tai, kad D. V. apgaulingai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita sukėlė padarinius, t. y. dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos ir turto už laikotarpį nuo 2008 m. sausio l d. iki 2008 m. gruodžio 31d., byloje yra nustatyta. D. V., kaip įmonės direktorius atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, tvarkydamas įmonės kasą, suvokė pavojingą apgaulingai tvarkomos apskaitos pobūdį, todėl turėjo numatyti galimų teisinių ir finansinių padarinių atsiradimą. D. V. kaltė įrodyta liudytojų, specialisto parodymais, rašytine bylos medžiaga, specialisto išvadomis. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus, specialisto išvadą bei jo parodymus ir pagrįstai pažymėjo, kad sutarties sudarymas su buhalterines paslaugas suteikiančia įmone neatleidžia įmonės vadovo nuo pareigos tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą, perkeliant apskaitos tvarkymą tik samdomos įmonės kompetencijai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. V. sąmoningai ir žinodamas, kad ūkinė operacija įvyko ir buvo gautos pajamos, būdamas kasininku, jas gavęs, neįtraukė į apskaitą, o naudojo neva įmonės reikmėms. Nuteistasis žinojo ir suprato, kad nurodytos vekselyje pinigų sumos konkretus asmuo negaus, tačiau tyčia organizavo kasos išlaidų orderio sukūrimą, tokiais veiksmais apsunkino apskaitos nustatymo tvarką.

Pagal BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad būtų suvaržyta nuteistojo D. V. teisė į gynybą.

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinio teismo nutartį ir kasacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad nuteistojo D. V. veiksmai kvalifikuoti teisingai, paskirtoji bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta. Abejoti teismų priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo. Tai, kad bylą nagrinėję teismai atmetė kasatoriaus versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus ar kad buvo suvaržytos kasatoriaus teisės.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl D. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde nuteistasis D. V. nurodo, kad jo veikoje nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, nesutinka su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad nuteistasis D. V. nepasirašė 255 000 Lt vekselio (tą galėjo padaryti liudytojas T. S.) ir kasos išlaidų orderio Nr. 062, kad jis niekam nedavė nurodymų dėl šių dokumentų parengimo, kad minėta pinigų suma galėjo būti paimta iš UAB „V“ kasos iki kasatoriui tampant šios bendrovės direktoriumi, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėti.

BK 222 straipsnyje numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė apgaulingai tvarkydamas apskaitą. Šioje byloje apgaulingo apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes bylą nagrinėję teismai nustatė remdamiesi liudytojų M. R., M. D., T. S. parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1270 (09), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Utenos apskrities poskyrio vyr. specialistės Vilijos Žalkauskienės surašyta specialisto išvada Nr. 5-10/18-09, specialistės paaiškinimais teisme, kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Teismų sprendimuose nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistasis ir kokia yra jo pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą apimtis. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika šiuo konkrečiu atveju reiškėsi tuo, kad į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukta neįvykusi 255 000 Lt išmokėjimo operacija, tuo pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, be to, pažeidžiant 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kasos išlaidų orderyje dėl 255 000 Lt išmokėjimo nėra pinigų gavėjo parašo.

Kasaciniame skunde nuteistasis D. V. ne tik neigia teismo nustatytas faktines aplinkybes, bet ir nurodo, kad jis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, nes buhalterinę apskaitą tvarkė ne jis, bet šiuo tikslu pasamdyta privati bendrovė. Šiuo atveju UAB „V“ buhalterinė apskaita apgaulingai buvo tvarkoma per apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojus. Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas. Byloje nustatyta, kad UAB „V“ vienintelio akcininko D. Š. 2008 m. sausio 31 d. sprendimu įmonės vadovu buvo paskirtas D. V.. Taigi kasatorius, eidamas įmonės direktoriaus pareigas, buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Byloje nustatyta, kad dokumentai būdavo rengiami tik gavus D. V. nurodymus. Liudytojas M. D. parodė, kad už apskaitos dokumentų pateikimo tvarką ir jos organizavimą buvo atsakingas D. V. ir kad būtent jis pateikė jam 2008 m. lapkričio 24 d. vekselį su įrašu, kad M. R. įmonė įsipareigojo sumokėti 255 000 Lt.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sutarties sudarymas su buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančia įmone ar asmeniu neatleidžia vadovo nuo pareigos tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą, kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatyme. Buhalterinės apskaitos tvarkymas negali būti perkeliamas vien tik samdomos įmonės kompetencijai. Šiuo konkrečiu atveju UAB „F“ buvo patikėta vesti kasatoriaus vadovaujamos UAB „V“ buhalterinę apskaitą, tačiau už dokumentų, pateiktų buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei, teisingumą atsako juos pateikusios bendrovės direktorius. Įmonė, tvarkanti buhalterinės apskaitos dokumentus, tai darė pagal bendrovės direktoriaus pateiktus duomenis. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodyti dokumentai buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančios įmonėms darbuotojams buvo pateikti apie jų netikrumą nieko nežinant. Teismų praktikoje konstatuota, kad kaltininkas, veikęs per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusį asmenį, kuris tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, atsako kaip nusikaltimo vykdytojas (kasacinė nutartis Nr. 2K-415/2011). Taigi D. V. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011). Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad šių padarinių buvimas byloje neįrodytas. Specialisto išvadoje Nr. 5-10/18-09 nurodoma, kad UAB „V“ apskaita laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas ir dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus. Priešingai nei teigia kasatorius, šioje specialisto išvadoje įvardyta ir priežastis, dėl kurios kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – į bendrovės apskaitą įtraukta neįvykusi ūkinė operacija dėl 255 000 Lt išmokėjimo ir įsipareigojimų, nebuvo galima nustatyti, kaip šie pinigai buvo panaudoti.

Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad už apskaitos tvarkymo pažeidimus D. V. turėjo būti taikoma ne baudžiamoji, bet administracinė atsakomybė. Pažymėtina, kad svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas, nes ATPK 173¹ straipsnyje, kuriame numatyta atsakomybė už apskaitos pažeidimus, padariniai nenumatyti. Atsižvelgiant į tai, kad dėl D. V. apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos ir turto), jam administracinė atsakomybė netaikytina.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pažymėtina, kad BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti. Tokie parodymai, jei jie atitinka byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, gali būti nurodomi ir apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2011, 2K–113/2011, 2K-55/2009). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti D. V. parodymai sutampa su kitų procese apklaustų liudytojais parodymais, be to, ir iš įmonės finansinės padėties duomenų matyti, kad jai trūko apyvartinių lėšų, tą patvirtina įmonei vėliau iškelta bankroto byla. Taigi, skirtingai nei nurodo kasatorius, kiti byloje esantys įrodymai atitinka būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus kasatoriaus parodymus, todėl teismas pagrįstai atmetė jo parodymus, duotus teismo posėdyje, kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo.

Kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į netinkamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formuluotę, jog „gynyba neįrodė, kad kaltinamasis 255 000 Lt išmokėjimo iš kasos ūkinę operaciją realiai atliko išlaidų orderyje nurodytam asmeniui išmokėdamas pinigus“, tačiau įvertinusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šioje byloje įrodinėjimo našta buvo perkelta kasatoriui ar kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą D. V. veikoje bylą nagrinėję teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas savo iniciatyva kaip neįrodytą iš kaltinimo pašalino pirmąjį epizodą dėl 60 000 Lt ūkinės operacijos neužfiksavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje, tačiau pripažino įrodyta kaltinime nurodytas aplinkybes dėl 255 000 Lt vekselio įtraukimo į UAB „V“ buhalterinę apskaitą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes D. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esant visiems BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams, todėl kasacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.