- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- eI-2486-968/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02029-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
– panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – Ministerija) 2014-01-29 sprendimą Nr. 12-01-181;
– įpareigoti atsakoves pateikti duomenis, kokia suma laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2014-01-15 nebuvo pareiškėjui priskaičiuota ir šią sumą pareiškėjui išmokėti;
– įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti teismui duomenis, kokiomis sumomis laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2014-01-15 dėl pareiškėjui priklausančios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio nepriemokos sumažėjo pareiškėjo įmokos kaupiant senatvės pensiją, taip pat duomenis apie tai, kiek šiuo laikotarpiu sumažėjo pareiškėjui mokėtų ligų pašalpų suma.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-03-14 nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį tiek, kiek ja buvo prašoma panaikinti Ministerijos 2014-01-29 sprendimą Nr. 12-01-181 bei įpareigoti atsakoves pateikti duomenis, kokia suma laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2014-01-15 nebuvo pareiškėjui priskaičiuota ir šią sumą jam išmokėti, kitą skundo dalį atsisakė priimti.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas skunde nurodo faktines aplinkybes, susijusias su jo darbu valstybės tarnyboje ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013-10-01, pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jam turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
4. Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime iš esmės sutikdama, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažinus atitinkamas VTĮ nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjui buvo paskaičiuotas darbo užmokestis, prieštaravusiomis Konstitucijai, pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui bus išmokėta pagal įstatyme numatytą kompensavimo mechanizmą. Pabrėžia, jog, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, Ministerija vadovavosi galiojančiais įstatymais.
Teismo posėdyje Ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą bei laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
5. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2014-01-15 neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas. Pažymėtina, kad 2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases procentiniai dydžiai, galioję iki 2009-05-01. Taigi darbo užmokesčio nepriemoka laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-01-15 pareiškėjui nebesusidarė. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti dokumentai.
6. Įvertinus skundo turinį, konstatuotina, kad šioje byloje turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.
7. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo valstybės tarnautojas, taip pat dėl to, kad iki 2013-10-01, kuomet įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, jam darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, be kita ko, taikant VTĮ nuostatas, kurios šiuo nutarimu pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, ir dėl šios priežasties yra susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Šias aplinkybes patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, įskaitant Ministerijos pateiktą pažymą.
8. Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Šiame įstatyme, be kita ko, nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė. Taigi šiuo metu galiojančiame Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį pareiškėjui yra (bus) kompensuota ginčijamu laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (toliau – LVAT 2016-02-15 sprendimas), kuri iš esmės yra analogiška nagrinėjamai bylai, apibendrinusi aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įtvirtintą Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose, dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad pagal ją: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. LVAT 2016-02-15 sprendime išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, o pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
10. Atsižvelgiant į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį yra (bus) kompensuota pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose bei LVAT 2016-02-15 sprendime pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo skunde išdėstyto prašymo ir priteisti jam laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas.
11. Pareiškėjas teismo taip pat prašo panaikinti ministerijos 2014-01-29 sprendimą Nr. 12-01-181. Pastaruoju Ministerija atsakė į pareiškėjo 2014-01-15 prašymą, kuriuo jis, be kita ko, prašė išmokėti jam dėl antikonstituciniais pripažintų teisės aktų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, atitinkamai, nurodydama, jog apskaičiuoti ir išmokėti 2009-2013 m. pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį Ministerija galės, kai bus priimti sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai. Šioje byloje konstatavus, kad pareiškėjo praradimai, susidarę taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, turi būti (bus) kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais, laikytina, kad Ministerija skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti jam darbo užmokesčio nepriemoką. Teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo naikinti šį Ministerijos sprendimą.
12. Nustačius, kad pareiškėjo reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir Ministerijos sprendimo panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti, kiti pareiškėjo ir atsakovių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nebėra teisiškai reikšmingi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.