- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-15
- Bylos Nr.
- I-2282-208/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02029-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- T. E.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo T. E. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas T. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas priteisti jam iš Nacionalinės mokėjimo agentūros pie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, Agentūra), 13 373,48 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009-08-01 iki 2013-03-05.
Pareiškėjas nurodo, jog Agentūroje dirbo valstybės tarnautoju, o darbo užmokestis jam buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis. 2009 m., pakeitus VTĮ nuostatas ir sumažinus darbo užmokesčio koeficientus bei priedus už kvalifikacines klases jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime minėtas teisės aktų nuostatas, kuriomis sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjas kreipėsi į atsakovę prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, tačiau atsakovė pareiškėjo prašymą išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką tenkinti atsisakė, nes darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas mano, kad Konstituciniam Teismui pripažinus minėtas VTĮ nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, jis turi teisę į neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Be to, pažymi, jog darbo užmokestis buvo mažinamas tik daliai valstybės tarnautojų, todėl buvo pažeistas proporcingumo principas.
Atsiliepimas
Atsakovė Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, skundą atmesti, o teismui nusprendus pareiškėjo skundą tenkinti – sprendimo vykdymą išdėstyti per vienerius metus nuo jo įsiteisėjimo dienos (b. l. 12-14).
Agentūra paaiškina, kad apskaičiuodama pareiškėjo darbo užmokestį taikė galiojančias teisės normas, o jomis nesivadovauti iki Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nebuvo jokio pagrindo, todėl nėra pagrindo teigti, kad Agentūra, apskaičiuodama pareiškėjo darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl iki tokio mechanizmo nustatyto, nėra jokio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiškėjui T. E. priteisimo. Atsakovas teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad Agentūra nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą – ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėjas T. E. prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014-01-10, todėl yra praleidęs terminą kreiptis į teismą iki 2011-01-10 ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Byloje nėra ginčo, kad Agentūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01 Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismas, atsižvelgęs į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimą buvo sustabdęs iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1403/2014 (naujas bylos Nr. A-669-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir pareiškėjų atžvilgiu, kurioms buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Agentūra, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovė senaties terminą prašė taikyti tik tuo atveju, jei pareiškėjo skundas bus tenkinamas, nagrinėjamu atveju senaties termino taikymo klausimas nenagrinėtinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo T. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.