- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- eI-1239-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02029-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- Z. M., S. S., L. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. M., S. S. ir L. V. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija), dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja Z. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nurodytą atsakovės pateiktoje pažymoje. Inspekcijos pateiktais duomenimis, neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 9216,73 Lt (2669,35 EUR).
Pareiškėja S. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nurodytą atsakovės pateiktoje pažymoje. Inspekcijos pateiktais duomenimis, neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 9238,93 Lt (2675,78 EUR).
Pareiškėja L. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nurodytą atsakovės pateiktoje pažymoje. Inspekcijos pateiktais duomenimis, neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 14884,73 Lt (4310,92 EUR).
Pareiškėjos skunduose nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2009 m. priėmus įstatymų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį, pakeitimus, buvo nepagrįstai ir neteisėtai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, vėlesniais įstatymais buvo nepagrįstai ir neteisėtai tęsiamas sumažintų dydžių atlyginimams apskaičiuoti taikymas. 2009-04-23 įstatymu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 1 priedas, kuriuo sumažinti 15-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. 2009-07-17 Seimas priėmė VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus bei minėto įstatymo 1 straipsniu pakeitus VTĮ 25 straipsnio 3 dalį, sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjoms nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Inspekcija atsiliepimuose į skundus prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškina, kad pareiškėjoms darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, o Konstituciniam Teismui šias nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimas įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2014-05-01 pateikti Seimui patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo projektą, todėl nesant nustatyto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, atsakovė neturi pagrindo išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Inspekcija taip pat prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjų skundai sujungti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-12-16 nutartimi.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai. Šalims į teismo posėdį neatvykus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai S. S. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjoms Z. M. ir L. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pažymėjo, kad šio pobūdžio bylose atsakovu pagal nuoseklią LVAT praktiką laikytina institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė. Tačiau įvertinus tai, kad šioje byloje atsakove įtraukta ir Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri atsiliepimu išdėstė savo poziciją dėl kilusio ginčo, netinkamos atsakovės - Lietuvos valstybės, įtraukimas į bylą įtakos nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjoms kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjos S. S. prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30, pareiškėjų Z. M. ir L. V. nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, o į teismą su skundais pareiškėjos kreipėsi 2013 m. spalio –lapkričio mėnesiais, t. y. praleidusios trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio (dėl dalies laikotarpio) priteisimo.
Pareiškėjos Z. M. ir L. V. neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, motyvų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo skunde nepateikė. Pareiškėja S. S. skunde nurodė, kad DK nuostatos dėl ieškinio senaties termino neturėtų būti taikomos. Paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2013 m. spalio 1 d., todėl ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo šio momento ir nėra praleista. Jeigu teismas vis dėl to manytų, kad terminas praleistas, pareiškėja prašo jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbios priežasties, nes Konstitucinis Teismas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą nustatė tik daugiau nei po 4 metų nuo pažeidimo pradžios. Jeigu pareiškėja apie savo teisių pažeidimą būtų žinojusi anksčiau, savo teisę būtų realizavusi per nustatytą terminą.
Vertinant pareiškėjos S. S. nurodytų argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, todėl pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį išmokėtas teisingai ir per įstatymų nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė jokių objektyvių, juo jos valios nepriklausančių priežasčių, galinčių pateisinti delsimą kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.
Teismas, atsižvelgęs į Inspekcijos atsiliepimuose į skundus suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pareiškėja Z. M. skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-10-20, pareiškėja S. S. skundą teismui pateikė praleidusį ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-10-30, pareiškėja L. V. skundą teismui pateikė praleidusį ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-11-04, todėl pareiškėjų reikalavimai šioje dalyje atmetami.
Byloje nėra ginčo, kad Inspekcija, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, nagrinėjamu laikotarpiu (pareiškėjos Z. M. atžvilgiu – laikotarpiu nuo 2010-10-21 iki 2013-09-30, pareiškėjos S. S. atžvilgiu - laikotarpiu nuo 2010-10-31 iki 2013-09-30, pareiškėjos L. V. atžvilgiu - laikotarpiu nuo 2010-11-05 iki 2013-09-30) pareiškėjoms mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo joms priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjoms buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01 Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismas, atsižvelgęs į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimą buvo sustabdęs iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1403/2014 (naujas bylos Nr. A-669-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir pareiškėjų atžvilgiu, kurioms buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjoms patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016). Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjų Z. M., S. S. ir L. V. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.