Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-10 · Administracinė byla Nr. I-2497-968/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-10
Bylos Nr.
I-2497-968/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02029-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
Z. A.
Atsakovas
Lietuvos kriminalinės policijos biurui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2497-968/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01479-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. A. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:

– įpareigoti atsakovą išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-06-30 bei dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo susidariusią vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos nepriemoką;

– panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014-02-27 sprendimą Nr. 38-S-341.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas skunde nurodo faktines aplinkybes, susijusias su jo darbu valstybės tarnyboje ir ginčijamu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013-10-01, pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), jam turi būti priteista dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio bei išeitinės kompensacijos nepriemoka.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime (b. l. 10–12) iš esmės sutikdamas, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažinus atitinkamas VTĮ nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjui buvo paskaičiuotas darbo užmokestis, prieštaravusiomis Konstitucijai, pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, prašo taikyti senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui turėtų būti kompensuota pagal bendrą įstatymų leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas, o atsakovo veiksmuose nėra nustatyti kokie nors neteisėti veiksmai.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio bei išeitinės kompensacijos nepriemokos, kurios susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas. Pareiškėjas teismo prašo jam priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-06-30, tačiau iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas jis ėjo nuo 2007-10-01 iki 2012-06-08 (b. l. 13). Vadinasi, jokia neišmokėta darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2012-06-08 iki 2013-06-30 pareiškėjo atžvilgiu nesusidarė.

5. Įvertinus skundo turinį, konstatuotina, kad šioje byloje turi būti sprendžiama dėl nuo 2009-08-01 iki 2012-06-08 susidariusių antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

6. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2009-08-01 iki 2012-06-08 buvo statutinis valstybės tarnautojas. Šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad iki 2012-06-08 (dar iki įsigaliojant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimui) pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, be kita ko, taikant VTĮ nuostatas, kurios šiuo nutarimu pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta Lietuvos kriminalinės policijos biuro pažyma (b. l. 14–15).

7. Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Šiame įstatyme, be kita ko, nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė. Taigi šiuo metu galiojančiame Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį pareiškėjui yra (bus) kompensuota ginčijamu laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, taip pat dėl šių VTĮ nuostatų taikymo susidariusi išeitinės kompensacijos nepriemoka.

8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (toliau – LVAT 2016-02-15 sprendimas), kuri iš esmės yra analogiška nagrinėjamai bylai, apibendrinusi aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įtvirtintą Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose, dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad pagal ją: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. LVAT 2016-02-15 sprendime išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, o pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

9. Atsižvelgiant į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį yra (bus) kompensuota pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, taip pat dėl šių VTĮ nuostatų taikymo susidariusi išeitinės kompensacijos nepriemoka, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose bei LVAT 2016-02-15 sprendime pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo skunde išdėstyto prašymo ir priteisti jam laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-06-08, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas bei dėl šių VTĮ nuostatų taikymo susidariusią išeitinės kompensacijos nepriemoką.

10. Pareiškėjas teismo taip pat prašo panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014-02-27 sprendimą Nr. 38-S-341 (b. l. 5), kuriuo Lietuvos kriminalinės policijos biuras netenkino pareiškėjo prašymo išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Šioje byloje konstatavus, kad pareiškėjo praradimai, susidarę taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, turi būti (bus) kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais, laikytina, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Naikinti šį Lietuvos kriminalinės policijos biuro sprendimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

11. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nebėra teisiškai reikšmingi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo Z. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas