- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- eI-341-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02029-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja L. K. (toliau - ir pareiškėja) prašydama priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį ir panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.2-17229 ,,Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“.
Pareiškėja skunde nurodo, kad tarnybą prokuratūroje pradėjo 2006-05-15. Generalinio prokuroro 2008-06-10 įsakymu jai suteiktas jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 str., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, tokie pareiginės algos praradimai turi būti kompensuojami. Pažymi, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, o Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje iš esmės pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-05-01 sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (toliau – ir Konstitucija). Pažymi, kad kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama išmokėti susidariusį pareiginės algos išmokos skirtumą bei pateikti paskaičiavimus apie neišmokėtą pareiginės algos dydį. Generalinė prokuratūra skundžiamu sprendimu informavo, kad neturi pagrindo grąžinti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Teigia, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika, jos patirti praradimai privalo būti kompensuojami.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundą nusprendus tenkinti – mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.
Paaiškina, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad Įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-08-01 pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti joms nedalyvaujant. Šalims į teismo posėdį neatvykus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 42).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Šioje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03, susidariusios nepriemokos priteisimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pažymėjo, kad šio pobūdžio bylose atsakovu pagal nuoseklią LVAT praktiką laikytina institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė. Tačiau įvertinus tai, kad šioje byloje atsakove įtraukta ir Generalinė prokuratūra, kuri atsiliepimu išdėstė savo poziciją dėl kilusio ginčo, netinkamos atsakovės - Lietuvos valstybės, įtraukimas į bylą įtakos nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi.
Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1403/2014 (naujas bylos Nr. A-669-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtose administracinėse bylose. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomas ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016). Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Netenkinus pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atmetamas kaip išvestinis ir reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.2-17201, kuriuo Generalinė prokuratūra atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos L. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.