Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M., J. Č. ir D. D. skundus atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

– pareiškėjai J. M. nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009-08-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius;

– pareiškėjui J. Č. nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009-05-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius, arba šiuos dydžius atitinkančios turtinės žalos atlyginimą;

– pareiškėjui D. D. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, taip pat kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2010-04-05.

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką jiems pranešta tinkamai.

Teismo posėdyje atsakovų atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą bei laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dalis bylos nutrauktina.

4. Teisme 2016-05-09 gautas pareiškėjo D. D. pareiškimas dėl skundo atsisakymo, kuriame nurodoma, kad VMI pareiškėją informavo apie jam apskaičiuotą grąžintiną neišmokėto užmokesčio dalį bei įsipareigojo ją pervesti į pareiškėjo banko sąskaitą teisės aktų nustatytais terminais, todėl ginčo tarp D. D. ir atsakovo nebeliko.

5. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 dalį, jeigu pareiškėjas atsisako skundo, teismas bylą nutraukia. Nagrinėjamu atveju D. D. pasinaudojo įstatymo suteikta teise atsisakyti skundo, toks atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis ir galutinis. Bylos nutraukimas šiuo pagrindu nepažeidžia kitų asmenų interesų, neprieštarauja įstatymui. Pagal ABTĮ 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Likusi skundo dalis atmestina.

6. Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams ginčijamais laikotarpiais (J. M. nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, J. Č. nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas. Pareiškėjas J. Č. taip pat prašo teismui nusprendus, kad reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti kildinamas iš tarnybos teisinių santykių, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Įvertinus skundų turinį, konstatuotina, kad šioje byloje turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

Dėl darbo užmokesčio.

7. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai ginčijamais laikotarpiais buvo valstybės tarnautojai, taip pat dėl to, kad iki 2013-10-01, kuomet įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, jiems darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, be kita ko, taikant VTĮ nuostatas, kurios šiuo nutarimu pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, ir dėl šios priežasties yra susidariusi pareiškėjų nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka. Šias aplinkybes patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, įskaitant VMI pateiktas pažymas (žr. b. l. 23–29, 82–84, 99).

8. Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Šiame įstatyme, be kita ko, nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė. Taigi šiuo metu galiojančiame Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį pareiškėjams yra (bus) kompensuota ginčijamais laikotarpiais neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas.

9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (toliau – LVAT 2016-02-15 sprendimas), kuri iš esmės yra analogiška nagrinėjamai bylai, apibendrinusi aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įtvirtintą Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose, dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad pagal ją: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. LVAT 2016-02-15 sprendime išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, o pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

10. Atsižvelgiant į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį yra (bus) kompensuota pareiškėjams ginčijamais laikotarpiais neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pripažintas prieštaravusiomis Konstitucijai VTĮ nuostatas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, 2014-04-16 ir 2015-11-19 sprendimuose bei LVAT 2016-02-15 sprendime pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų skunduose išdėstytų prašymų ir priteisti jiems ginčijamais laikotarpiais (J. M. nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, J. Č. nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas. Todėl ši pareiškėjų skundo dalis atmestina.

Dėl žalos atlyginimo

11. Pareiškėjas J. Č. skunde prašo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą.

12. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pagal teismų suformuotą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; LVAT 2008-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2008, 2004-05-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A5-473/2004, 2007-12-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1759/2007, 2009-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-369/2009, 2010-11-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1329/2010, 2012-01-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012) Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatos dėl pasekmių, kurios kyla atitinkamus norminius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir atitinkamiems aukštesnės galios teisės aktams; senaties terminai; žalos fakto ir priežastinio ryšio su netesėtais valdžios institucijų veiksmais nustatymas ar nenustatymas ir kt.).

13. Pareiškėjui J. Č., kaip ir J. M., ginčo laikotarpiais dirbusiems valstybės tarnyboje, darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, be kita ko, taikant VTĮ nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, ir dėl šios priežasties yra susidariusi pareiškėjų nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka. Vilniaus AVMI tokiu būdu skaičiuodama darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad VMI, Vilniaus AVMI ar jos darbuotojai pažeidė teisės aktus, ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, nors J. Č. ginčijamais laikotarpiais darbo užmokestis buvo sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo nustatyta tvarka priimtomis VTĮ nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino prieštaravusiomis Konstitucijai, pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo J. Č. skunde išdėstytas prašymas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą, atmestinas nenustačius vienos iš trijų būtinųjų turtinės žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos valstybės institucijos veikos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 52 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsniu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

tenkinti D. D. prašymą ir bylos dalį pagal jo skundą nutraukti.

Pareiškėjų J. M. ir J. Č. skundus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.