Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,PI Vilnius“ ir pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Neries investicijų valdymas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektavimo ir restauravimo institutas“ finansinis reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PI Vilnius“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „PI Vilnius“ iškėlė bankroto bylą, bendrovės bankroto administratore paskyrė V. V. (toliau – bankroto administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 21 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

14.1. Skundžiamoje nutartyje užfiksuotos teismo išvados dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo remiasi ne tik kreditorės pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, bet ir liudytojos J. G. parodymais.

14.6. Civilinėje byloje, kuria remiasi akcininkė kalbėdama apie teisėjo šališkumą (Nr. e2-2150-852/2019), kreditorė nedalyvavo, todėl nurodomo ginčo siejimas su šia byla nei faktine, nei teisine prasme yra absoliučiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

18. Akcininkė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2019 m. sausio 24 d. antstolio pranešimą apie akcijų perleidimą, patvirtinantį akcininkės BUAB „PI Vilnius“ akcijų įsigijimą, M. T. pareiškimo dėl teisėjo Andriaus Veriko ir visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2-2150-852/2019 nagrinėjimo kopiją, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutarties, kuria teisėjas Andrius Verikas nusišalino nuo civilinės bylos Nr. e2-1870-852/2019 nagrinėjimo, kopiją. Šiais dokumentais akcininkė siekia įrodyti teisę teikti atskirąjį skundą nagrinėjamoje byloje bei pagrįsti atskirojo skundo argumentus dėl galimo teisėjo Andriaus Veriko, priėmusio skundžiamą nutartį, šališkumo.

19. Teisėjų kolegija, spręsdama apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų dokumentų priėmimo klausimą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra kvestionuojama akcininkės teisė paduoti atskirąjį skundą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, o šios įmonės statusą BUAB „PI Vilnius“ bankroto byloje teismas turi galimybę patikrinti naudodamasis teismų informacinės sistemos, taip pat kitų informacinių sistemų ir registrų duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, akcininkės pateiktą 2019 m. sausio 24 d. antstolio pranešimo kopiją apie akcijų perleidimą atsisakytina priimti.

20. Be to, pažymėtina ir tai, kad kitose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai ar procese dalyvaujančių asmenų kitose bylose teikti procesiniai dokumentai (M. T. pareiškimo dėl teisėjo Andriaus Veriko ir visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2-2150-852/2019 nagrinėjimo kopija, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis) nėra įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnis), todėl jų, kaip naujų įrodymų, pridėjimo prie bylos klausimas nėra aktualus. Teismai, esant poreikiui, su kitų bylų dokumentais gali susipažinti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO saugomų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl kreditorės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ patikslinto finansinio reikalavimo pagrįstumo

23. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.

24. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tuo atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

25. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino patikslintą kreditorės 58 573,63 Eur finansinį reikalavimą BUAB „PI Vilnius“ bankroto byloje. Ši reikalavimo suma susideda iš: 1) Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartimi patvirtinto kreditorės 6 920,56 Eur finansinio reikalavimo; 2) įsiskolinimo, kilusio iš kreditorės atsakovei išrašytų 2016 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001815, 2016 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001830, 2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001847, 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001844, 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001854, kuriuose užfiksuota bendra suma sudaro 16 163,03 Eur (atėmus atsakovės 2016 m. spalio 12 d., 2017 m. gegužės 22 d. atliktus mokėjimus 2 900 Eur ir 550 Eur sumai); 3) negrąžintos paskolos bei nesumokėtų palūkanų – 35 490,04 Eur – pagal 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutartį.

26. Bylos duomenimis apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, svarstydamas kreditorės prašymo patvirtinti patikslintą 58 573,63 Eur finansinį reikalavimą BUAB „PI Vilnius“ bankroto byloje pagrįstumą, 2020 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2801-661/2020 šį pareiškėjos prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-946-798/2020 tokį pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą panaikino ir klausimą dėl BUAB „PI Vilnius“ kreditorės 51 653,07 Eur (16 163,03 Eur ir 35 490,04 Eur) finansinio reikalavimo patikslinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, nagrinėjamo ginčo ribas sudaro dalies kreditorės skundžiama nutartimi patvirtinto patikslinto reikalavimo, o būtent – įsiskolinimo pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už atsakovei suteiktas projektavimo ir nuomos paslaugas (16 163,03 Eur), ir 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutartį (35 490,04 Eur) – egzistavimo patikrinimas.

27. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtinti 16 163,03 Eur dalį finansinio reikalavimo, kurio pagrindas buvo kreditorės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros už patalpų nuomą ir projektavimo paslaugas, atsakovė teigia, kad šių dokumentų nepakanka išvadai apie kreditorės pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Atsakovės nuomone, byloje nesant šalių nuomos ir projektavimo teisinius santykius patvirtinančių sutarčių, įrodymų, pagrindžiančių šių paslaugų atsakovei suteikimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino kreditorės prašymą padidinti jos finansinį reikalavimą 16 163,03 Eur suma.

28. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla nustatė, kad kreditorė, reikšdama pirminį prašymą dėl 6 920,56 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo, bankroto administratorei buvo pateikusi 2016 m. vasario 22 d. jos ir atsakovės sudarytą patalpų nuomos sutartį, kuria kreditorė įsipareigojo atsakovei perduoti nuomos teisę į 27,60 kv. m. bendro ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovė prisiėmė prievolę kiekvieną mėnesį mokėti patalpų nuomos mokestį – 290,17 Eur. Patalpų nuomos sutarties 1.2. punkte numatyta, kad atsakovė moka mėnesinius komunalinius mokesčius pagal paslaugų tiekėjo pateiktas sąskaitas. Patalpų nuomos faktą patvirtina ne tik patalpų nuomos sutartis, bet ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. G., dirbusi atsakovės ir kreditorės vyr. buhaltere. Ji paaiškino, kad atsakovė subnuomojosi iš kreditorės vieną kabinetą; sąskaitos už nuomą buvo išrašomos kas mėnesį, įsiskolinimas už nuomą visada buvo; nuomos kaina buvo apie 300-400 Eur, įskaitant komunalinius mokesčius. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad ginčo šalis siejo ir projektavimo paslaugų santykiai, t. y. kreditorės atsakovei suteiktos projektavimo paslaugos buvo susijusios su objektu, esančiu (duomenys neskelbtini); projektavimo darbai vyko pasirašius projektavimo darbų sutartį ir pervedus avansą. Taigi, nors byloje nėra projektavimo sutarties, kurios pagrindu kreditorė atsakovei išrašė 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0001844, tačiau projektavimo paslaugų atsakovei suteikimą patvirtino anksčiau aptarti liudytojos parodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kreditorė nagrinėjamu klausimu nuolat akcentavo neturinti galimybių pateikti visų jos reikalavimą pagrindžiančių sutarčių, kadangi buvęs kreditorės ir atsakovės akcininkas L. T. neperdavė sudarytų sandorių sutarčių originalų. Ši aplinkybė bankroto administratorės nėra ginčijama.

29. Kalbant apie PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų, patvirtinančių nuomos sutarties vykdymą bei projektavimo paslaugų teisinių santykių egzistavimą, reikšmę, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos, vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, daro išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

31. Apibendrinant kasacinio teismo cituotus paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė atskirajame skunde apeliuodama į PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis grindžiamas kreditorės 16 163,03 Eur finansinis reikalavimas, teisinį nereikšmingumą, nepagrįstai neigia jų įrodomąją galią. Ypač, kai iš atsakovės gaunamų sąskaitų registro išrašo, pateikto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, matyti, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo gautos atsakovės. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, projektavimo paslaugos sutarties, galinčios pagrįsti 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001844 pateikimą atsakovei, nebuvimas savaime nepaneigia šių paslaugų atsakovei suteikimo, kadangi byloje pakanka įrodymų, leidžiančių konstatuoti projektavimo paslaugų atsakovės naudai atlikimą. Papildomai paminėtina ir tai, kad nuomos ir projektavimo paslaugų atsakovei suteikimas kreditorės buvo įrodinėjamas ne tik PVM sąskaitomis faktūromis, bet ir kitais įrodymais – liudytojos J. G. parodymais, patalpų nuomos sutartimi.

32. Kalbant apie tam tikro fakto įrodinėjimą akcentuotina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

33. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nepaneigė kreditorės atsakovei nuomos ir projektavimo paslaugų suteikimo, kurio pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, ir kurių 16 163,03 Eur apmokėjimo įsiskolinimas prašomas patvirtinti atsakovės bankroto byloje.

34. Kitos nei padaryta išvados nesuponuoja ir atsakovės atskirojo skundo argumentas apie nagrinėjamos bylos tapatumą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartimis išnagrinėtam ginčui. Vadovaudamasi Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1186-661/2019 atmetė pareiškėjos UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ prašymą dėl finansinio reikalavimo iki 40 625,94 Eur padidinimo (patikslinimo). Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 14 d. nutartimi pritarė šiam procesiniam sprendimui. Šioje byloje kreditorės prašymas padidinti jos finansinį reikalavimą buvo kildinamas iš 2015 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001634 1 170,06 Eur, 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001730 10 000 Eur, 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitos faktūros 18 150,00 Eur, 2016 m. gruodžio 30 d., PVM sąskaitos faktūros 352,96 Eur, 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0001854 401,36 Eur, 2017 m. spalio 5 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 3 630,00 Eur.

35. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditorė keletą kartų kreipėsi į bankroto administratorę, teismą dėl jos finansinio reikalavimo tikslinimo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje ne ginčo tvarka patvirtino kreditorės 6 920,56 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Kreditorė 2019 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą (DOK-16079) patvirtinti 22 534,32 Eur dydžio papildomą finansinį reikalavimą, kurį grindė papildomomis PVM sąskaitomis faktūromis (2016 m. gruodžio 30 d. dėl 352,96 Eur ir 2017 m. vasario 13 d. dėl 401,36 Eur už patalpų nuomą; 2016 m. gruodžio 21 d. dėl 18 150,00 Eur bei 2017 m. spalio 5 d. dėl 3 630,00 Eur už projektavimo paslaugas). 2019 m. birželio 19 d. kreditorė pateikė teismui naujus įrodymus (DOK-28403): 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 18 150,00 Eur ir 2017 m. spalio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 3 630,00 Eur už projektavimo paslaugas, 2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 352,96 Eur ir 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 401,36 Eur už patalpų nuomą. 2019 m. birželio 20 d. prašymu (DOK-28405) kreditorė prašė teismo atsakovės bankroto byloje patvirtinti papildomą 11 170,06 Eur dydžio finansinį reikalavimą ir jį grindė 2015 m. kovo 31 d. dėl 1 170,06 Eur ir 20 2015 m. gruodžio 31 d. dėl 10 000,00 Eur už projektavimo darbus PVM sąskaitomis faktūromis. Vilniaus apygardos teismui 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi atmetus kreditorės prašymus dėl finansinio reikalavimo padidinimo iki 40 624,94 Eur, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-245-241/2020 Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį paliko nepakeistą, tačiau atkreipė dėmesį, kad kreditorės prašymas atsakovės bankroto byloje patvirtinti patikslintą (padidintą iki 40 624,94 Eur) finansinį reikalavimą atmestas dėl įrodymų nepakankamumo, o ne dėl reikalavimo nepagrįstumo. 2020 m. sausio 31 d. kreditorė pateikė prašymą atsakovės bankroto byloje patvirtinti 23 083,59 Eur dydžio patikslintą (padidintą) finansinį reikalavimą (DOK-4494). Kartu su prašymu buvo pateikti įrodymai: Lentelė Nr. 1, kurioje kreditorė detalizavo išrašytas bei atsakovės gautas ir deklaruotas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos sąskaitas faktūras, atsakovės gaunamų sąskaitų registro išrašo, atsakovės išrašomų sąskaitų registro išrašo, atsakovės metinių pelno mokesčio deklaracijų, atsakovės PVM deklaracijų nuorašus. 2020 m. kovo 3 d. rašytiniais paaiškinimais (DOK-9149) kreditorė prašė teismo patvirtinti 35 490,04 Eur dydžio patikslintą (padidintą), viso 58 573,63 Eur, (23 083,59 Eur +35 490,04 Eur), finansinį reikalavimą.

36. Taigi, iš kreditorės nuolat teikiamų papildomų prašymų, paaiškinimų nustatyta, kad po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties priėmimo prie teikiamų prašymų buvo pridedami nauji įrodymai, įrodantys finansinį reikalavimą. Nors šio ir ginčo dėl 40 624,94 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo šalys ir yra tapačios, o reikalavimai grindžiami pasikartojančiomis PVM sąskaitomis faktūromis, išrašytomis nuomos bei projektavimo paslaugų suteikimo pagrindu, tačiau skiriasi įrodinėjimo apimtis, patvirtinanti naujai atsiradusias aplinkybes (pvz. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos duomenys, liudytojos J. G. parodymai).

37. Kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami tik pareiškėjui pateikus įrodymų, pagrindžiančių naujai paaiškėjusias (atsiradusias) aplinkybes, dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi ir kurios lemia patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžio pasikeitimą (reikalavimo ar jo dalies pasibaigimą). Pareiškėjui tokių aplinkybių nenurodžius, pareiškimas dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo vertintinas kaip tapatus reikalavimas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir CPK 293 straipsnio 3 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019).

38. Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, kad 2020 m. sausio 31 d. ir 2020 m. kovo 3 d. kreditorės prašymai dėl finansinio reikalavimo patikslinimo yra netapatūs 2019 m. balandžio 3 d., 2019 m. birželio 20 d. kreditorės prašymams, nes yra grindžiami skirtingomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl kreditorės prašymo patvirtinti jos padidintą 58 573,63 Eur finansinį reikalavimą, 2020 m. birželio 2 d. nutartyje akcentavo, kad kreditorės prašymas patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartimis atmestas ne dėl jo nepagrįstumo, o dėl įrodymų nepakankamumo, ir nenutraukdamas bylos pripažino galimybę nagrinėti šį ginčą toliau.

39. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu į patikslintą kreditorės finansinį reikalavimą įtraukti ir 35 490,04 Eur, kildinamus iš 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutarties, atsakovė taip pat grindžia šios sutarties byloje nebuvimu bei atsakovės banko išrašuose užfiksuotais duomenimis, iš kurių matyti, kad per 2014 m. atsakovė iš kreditorės pavedimais gavo 81 817,66 Eur, o kreditorė iš atsakovės – 92 099,17 Eur; susumavus šią sumą su 2018 m. gegužės 10 d. į kreditorės kasą įneštais 30 311,77 Eur, matyti, kad kreditorė iš atsakovės gavo 40 593,94 Eur daugiau, nei paskutinioji buvo suteikusi atsakovei.

40. Susipažinusi su kreditorės pozicija, nurodyta prašymuose patvirtinti 35 490,04 Eur finansinį reikalavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad ji remiasi atsakovei suteiktos ir 35 490,04 Eur negrąžintos paskolos dalies faktu, liudytojos J. G. parodymais, kreditorės pateikta 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaita Nr. 02, kurioje pažymėta, jog palūkanos pagal 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutartį sudaro 2 809,46 Eur, o negrąžinta suma – 62 992,35 Eur. Kaip buvo pažymėta kalbant apie projektavimo paslaugos suteikimo atsakovei faktą, taip ir nagrinėjamu klausimu nurodytina, kad 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutarties nepateikimas į bylą nesuponuoja besąlygiškos išvados apie jos bei paskolinių santykių tarp šalių neegzistavimą. Kreditorė ne dėl savo, o buvusio akcininko L. T., neperdavusio bendrovės dokumentų, veiksmų negalėjo pateikti paskolos sutarties teismui, todėl paskolos sutarties nebuvimo aplinkybė negali būti traktuojama atsakovės naudai.

41. Liudytoja J.G. 2020 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje patvirtino tarp šalių buvus dažnus paskolinius santykius. 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaita Nr. 02 taip pat įrodo 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutarties sudarymą. Nagrinėjamu aspektu paminėtina ir Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės BUAB „PI Vilnius“ ieškinį atsakovei UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą (civilinė byla Nr. e2-99-603/2020). Kaip nustatyta iš ieškovės BUAB „PI Vilnius“ ieškinio turinio, bankroto administratorė, kreipdamasi į teismą, vadovavosi tuo pačiu argumentu dėl 2014 m. lėšų judėjimo tarp ginčo šalių, todėl padarė išvadą apie atsakovės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ nepagrįstai gautas 40 593,28 Eur lėšas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla e2A-1033-881/2020).

42. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

43. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019). Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018). Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).

44. Kaip buvo minėta, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės BUAB „PI Vilnius“ atsakovei UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ pareikšto reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo ir pareigos grąžinti 40 593,28 Eur be pagrindo įgytas lėšas pagrįstumo klausimas, atsakovė vadovavosi 2014 m. atsakovės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ naudai nepagrįstai atliktais lėšų pervedimais. Prašomų priteisti piniginių sumų pagrįstumą ieškovė BUAB „PI Vilnius“ įrodinėjo bankiniais pavedimais ir grynųjų pinigų įnešimu į kasą, t. y. tais pačiais įrodymais, kuriais ji remiasi nagrinėjamoje byloje siekiant pagrįsti paskolos pagal 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutartį grąžinimą. Atsakovė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“, gindamasi nuo jai pareikšto reikalavimo, į bylą pateikė 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaitą. Vadinasi, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas atsakovės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ nepagrįsto praturtėjimo klausimas, aplinkybės dėl šioje byloje prašomo patvirtinti 35 490,04 Eur finansinio reikalavimo, kildinamo iš 2014 m. vasario 7 d. paskolos sutarties, buvo įrodinėjimo dalykas. Nepagrįsto praturtėjimo byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta ir įrodyta, kad 2017 m. gruodžio 31 d. ieškovė UAB „PI Vilnius“ atsakovei UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ buvo negrąžinusi 62 992,35 Eur dydžio paskolos ir už šią negrąžintą paskolą per 2017 m. buvo priskaičiuota 2 809,46 Eur palūkanų, iš viso ieškovės UAB „PI Vilnius“ atsakovei UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ negrąžintas skolos likutis su palūkanomis 2018 m. sausio 1 d. buvo 65 801,81 Eur. Taip pat buvo konstatuota, kad ieškovės BUAB „PI Vilnius“ nurodytas 2018 m. gegužės 10 d. kasos pajamų orderis 30 311,77 Eur sumai nepaneigia paskolos dalies grąžinimo fakto, ir, byloje nėra pateikta duomenų apie kitos dalies paskolos / palūkanų grąžinimą (37 450,95 Eur) iki ieškovei buvo iškelta bankroto byla; teismas pritarė atsakovės argumentams, kad tarpiniai 2014 metais atlikti mokėjimai nedaro įtakos vėlesnio suminio dokumento turiniui ar vertinimui, kadangi 2017 metais sudarant palūkanų sąskaitą buvo įvertinti visi iki to laiko susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai tarp bendrovių. Kadangi nepagrįsto praturtėjimo byloje dalyvavo tie patys asmenys, minėtos aplinkybės traktuotinos kaip prejudiciniai faktai, kurie pakartotinai šioje byloje nenustatinėjami bei nevertinami.

45. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad visos anksčiau aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, jog kreditorės prašymas padidinti jos finansinį reikalavimą 35 490,04 Eur yra teisėtas bei pagrįstas.

46. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovės nuomonei, kad kreditorės finansinis reikalavimas yra pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Pažymėtina, kad, skirtingai nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, JANĮ 41–42 straipsniai nereglamentuoja patvirtintų kreditorių reikalavimų tikslinimo procedūros juridinių asmenų bankroto procese. Tačiau bankroto proceso veiksmingumo tikslas (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis), kreditorių lygiateisiškumo principas (JANĮ 3 straipsnio 2 dalis) ir šio proceso kolektyvinis pobūdis leidžia teigti, kad taikant JANĮ kreditorių reikalavimų tikslinimas taip pat galimas. Priešingas JANĮ aiškinimas reikštų, kad bankroto procese nėra galima patikslinti patvirtintų kreditorių reikalavimų, kai kyla objektyvus poreikis tai padaryti. Taigi kilus poreikiui tikslinti kreditorių reikalavimus pagal JANĮ, turėtų būti laikomasi šioje srityje formuotos nuoseklios ĮBĮ normas aiškinančios teismų praktikos. Finansiniai reikalavimai gali būti tikslinami teismo iniciatyva, nemokumo administratoriaus arba kreditorių prašymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-407/2021).

47. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pirminis kreditorės prašymas patvirtinti jos 6 920,56 Eur finansinį reikalavimą BUAB „PI Vilnius“ bankroto byloje banktoto administratorei buvo pareištas 2019 m. sausio 31 d. Bankroto administratorė sutiko su šiuo reikalavimu bei kreipėsi į teismą dėl kreditorės reikalavimo įtraukimo į bankrutuojančios bendrovės finansinių reikalavimų sąrašą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartimi patvirtinto kreditorės 6 920,56 Eur finansinį reikalavimą. Paskesniais prašymais kreditorė didino prašomą patvirtinti reikalavimo sumą ir teikė teismui įrodymus, galinčius patvirtinti reikalavimo apimties augimą. Kaip buvo akcentuota kreditorės ir nustatyta byloje, finansinio reikalavimo modifikavimą lėmė kreditorės po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutaries priėmimo naujai gauti įrodymai, t. y. objektyvios, nuo kreditorės nepriklausančios aplinkybės. Tokiu atveju kreditorei neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti (padidinti), ypač atsižvelgiant į tai, kad finansinio reikalavimo pareiškimas bankrutuojančios bendrovės bankroto byloje yra paskutinė priemonė reikalauti skolinių įsipareigojimų padengimo. Išdėstyti motyvai įgalina kreditorės prašymus dėl jos finansinio reikalavimo didinimo traktuoti kaip teismo jau patvirtinto reikalavimo tikslinimą bei nagrinėjamu atveju netaikyti JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą.

48. Apeliacinės instancijos teismo šioje nutartyje išdėstyti motyvai dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų (byloje pirminių dokumentų nebuvimo kreditorės finansiniam reikalavimui patvirtinti) yra taikomi ir akcininkės atskirajame skunde nurodytai pozicijai paneigti.

Dėl teisėjo Andriaus Veriko šališkumo

49. Akcininkė atskirajame skunde kelia teisėjo, priėmusio skundžiamą nutartį, šališkumo klausimą, nurodydama, kad teisėjas Andrius Verikas nagrinėjo teisminį ginčą civilinėje byloje Nr. e2-2150-852/2019 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams L. T., R. T., M. T., M. T., R. T., UAB „Antarija“, tretiesiems asmenims notarei S. B. ir kredito unijai „Mano unija“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; 2019 m. spalio 4 d. nutartimi teisėjas po jam pareikšto nušalinimo nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo; teisėjas Andrius Verikas, patvirtinęs objektyviais įrodymais nepagrįstą kreditorės patikslintą reikalavimą, akcininkės manymu, galėjo elgtis šališkai, kas suponuoja būtinybę panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

50. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000 konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44). EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).

53. Teisėjų kolegija, atmesdama akcininkės argumentus dėl teisėjo Andriaus Veriko šališkumo pažymi, kad vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, juo labiau kad įstatymas suteikia būtent teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Nagrinėjamu atveju duomenų apie teismo suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teismo, išnagrinėjusio bylą, šališkumo, nėra. Akcininkė konkrečių faktų dėl teismo suinteresuotumo atskirajame skunde neįvardija. Aplinkybė, kad teisėjas Andrius Verikas nusišalino nuo civilinės bylos nagrinėjimo, kurioje atsakovais buvo L. T., R. T., M. T., M. T., R. T., UAB „Antarija“, o kreditorė joje net nedalyvavo, nesuteikia prielaidos konstatuoti teisėjo, priėmusio skundžiamą nutartį, šališkumą.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Kitus atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai nereikšmingais teisingam klausimo išsprendimui.

55. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė ir akcininkė nepaneigė pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytų išvadų, todėl pagal jų atskirųjų skundų argumentus nėra pagrindo naikinti apskųstą nutartį. Esant tokioms aplinkybėms, atskirieji skundai atmetami, o nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

56. Atsakovė atskirajame skunde pateikė prašymą pripažinti, kad kreditorė, nesąžiningai reikšdama prašymus dėl finansinio reikalavimo tikslinimo, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, už ką prašė skirti 5 000 Eur baudą 50 proc. šios baudos sumokant atsakovės naudai.

57. CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo proceso teisėmis atvejus, teismas taip pat gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

58. Įstatyme įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos šioms teisėms ar interesams apginti (CPK 5 straipsnis). Piktnaudžiavimu teise kreiptis į teismą laikytini tik tie atvejai, kai į teismą kreipiamasi siekiant ne apginti savo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, o kitų tikslų – sukelti nepatogumų atsakovui, pakenkti jo reputacijai, vykdyti neteisėtą spaudimą kitai prievolės šaliai ir pan., t. y. tais atvejais, kai teise kreiptis į teismą sąmoningai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.

59. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorės naudojimasis jai suteiktomis teisėmis civiliniame procese nesudaro pagrindo spręsti, kad ji piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ypač, kai kreditorės prašymai buvo pripažinti pagrįstais bei patenkinti. Taigi, apeliacinės instancijos teismui įvertinus bylos eigos aplinkybes pripažintina, kad nėra pagrindo akivaizdžiam kreditorės piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis konstatuoti, todėl prašymai skirti baudą atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

60. Atsakovės ir akcininkės atskirieji skundai atmestini, todėl spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo iš atsakovės ir akcininkės kreditorės naudai (CPK 93, 98 straipsniai).

61. Kreditorė teismui pateikė prašymą priteisti solidariai iš atsakovės ir akcininkės 2 420 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kreditorės patirtų už atsiliepimo į atskiruosius skundus surašymą. Prašyme pažymėta, kad kreditorė nėra apmokėjusi jai 2021 m. kovo 5 d. išrašytos sąskaitos, tačiau tai, kreditorės manymu, nėra pagrindas atsisakyti priteisti šias išlaidas iš ginčą pralaimėjusios šalies.

62. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-533/2008). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

63. Nagrinėjamu gi atveju, pats kreditorės atstovas nurodė, kad už jo suteiktas teisinės pagalbos išlaidas su juo nėra atsiskaityta, kas paneigia kreditorės bylinėjimosi išlaidų patyrimo realumą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija netenkina kreditorės prašymo priteisti iš atsakovės 2 420 Eur teisinės pagalbos išlaidų, apskaičiuotų už atsiliepimo į atskiruosius skundus surašymą (CPK 88 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.