- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-15
- Bylos Nr.
- e2A-1033-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00832-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Projektavimo ir restauravimo institutas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PI Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PI Vilnius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Projektavimo ir restauravimo institutas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „PI Vilnius“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ 40 593,28 Eur be pagrindo gautų lėšų ir 305,85 Eur palūkanų, iš viso 40 899,13 Eur, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 metais pavedimais gavo iš atsakovės 81 817,66 Eur, o atsakovė iš ieškovės gavo 92 099,17 Eur, tai yra 10 281,51 Eur daugiau. Prie šios sumos pridėjus 2018 m. gegužės 10 d. grynais į atsakovės kasą ieškovės įmokėtus 30 311,77 Eur, kurių gavimo teisėtumo ir pagrįstumo atsakovė neįrodo, bei atlikus skolų sudengimą, susidaro ieškinio reikalavimo suma – 40 593,28 Eur, kuri, ieškovės nuomone, yra be pagrindo sumokėta atsakovei ir todėl pastaroji turi pareigą šią sumą grąžinti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, prieš reikšdama reikalavimą, įvertino tik 2014 metų vienos iš ieškovės banko sąskaitų išrašą ir 2018 metų mokėjimą grynaisiais pinigais, tačiau visiškai neįvertino duomenų apie šalių santykius kitais laikotarpiais (nuo pat 2011 metų), taip pat apie tarp šalių susiklosčiusius ne tik paskolos, tačiau ir patalpų nuomos bei paslaugų teikimo teisinius santykius. Anot atsakovės, visi byloje surinkti duomenys neginčijamai patvirtina ne tik tai, kad atsakovė nėra praturtėjusi ieškovės sąskaita, o netgi priešingai – ieškovė yra iki šiol skolinga atsakovei, dėl ko ieškovės bankroto byloje yra patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas, o atsakovė, įvertinusi šios bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, šiuo metu į bankroto bylą yra pateikusi prašymą padidinti patvirtintą finansinį reikalavimą nuo jau patvirtintos 6 920,56 Eur sumos iki 58 573,63 Eur sumos. Atsakovė taip pat nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 1 d. pasikeitė bendrovės vienintelis akcininkas, kuris priėmė sprendimus dėl valdybos sudėties ir naujo vadovo paskyrimo; 2019 m. kovo–gegužės mėnesiais naujasis bendrovės direktorius ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdamas perimti bendrovės dokumentus iš buvusių atsakingų asmenų (vadovo, valdybos pirmininko, vyr. buhalterės), tačiau didžioji dalis svarbiausių dokumentų, susijusių su atsakovės bendrovės ūkine veikla, sudarytais sandoriais, buhalterinėmis kompiuterių programomis, apskaitos e-duomenimis, kt. iki šiol nėra gauti ir nežinoma jų buvimo vieta. Dėl šių aplinkybių atsakovės vadovas 2019 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos prokuratūrai yra pateikęs pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Atsakovės teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl priežasčių, nepriklausančių nuo dabartinės bendrovės vadovybės valios, nepaisant aktyvių veiksmų siekiant minėtas priežastis pašalinti, atsakovė neturi didelės dalies svarbiausių bendrovės buhalterinių dokumentų ir į bylą negali pateikti mokėjimų, kurių teisėtumu ieškovė abejoja, atitinkamai ir mokėjimus patvirtinančių sandorių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinio netenkino.
4. Teismas sutiko su atsakovės nurodytais argumentais, jog ieškovės atstovai nepasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų, išskyrus tik du – 2014 m. vienos iš ieškovės banko sąskaitų išrašo ir 2018 m. grynųjų pinigų priėmimo kvito, kuriais būtent ir grindžia reiškiamą ieškinio reikalavimą. Tačiau, kaip pažymėjo teismas, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, byloje yra nagrinėtini visi tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, visi šalių viena kitai atlikti mokėjimai, o ne tik selektyviai išrinkti duomenys apie atliktus mokėjimus / sudarytus sandorius.
5. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina tarp bendrovių egzistavusius paskolos teisinius santykius, būtent kurie prasidėjo dar 2011 metais ir iš esmės tęsėsi iki pat ieškovės 2018 m. gruodžio 12 d. bankroto bylos iškėlimo. Pirma, į bylą pateikti duomenys apie 2011 metais ieškovės trimis bankiniais pavedimais (įvardinti ,,pagal 2011-08-04 sutartį“) atliktus mokėjimus: 2011 m. spalio 12 d. – 50 000 Lt, 2011 m. spalio 20 d. – 36 720 Lt ir 2011 m. spalio 28 d. – 13 280 Lt, iš viso 100 000 Lt (28 962 Eur); taip pat 2014 m. liepos 15 d. atliktas mokėjimas, o pateiktas pavedimas (įvardinta ,,paskola“) 3 500 Lt (1 013,67 Eur) sumai. Antra, į bylą yra pateikta 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaita Nr. 02, kuri buvo išrašyta tuometinės abiejų bendrovių buhalterės J. G., kuri dirbo bendrovėse ginčo laikotarpiu. Minėta sąskaita neabejotinai patvirtina, kad ieškovė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo skolinga atsakovei 62 992,35 Eur sumą ir už negrąžintą piniginę sumą už 2017 metus buvo priskaičiuota 2 809,46 Eur palūkanų. Galiausiai, bylos nagrinėjimo metu (2020 m. vasario 13 d. teismo posėdis) apklausta liudytoja buhalterė J. G. nurodė, kad kiekvieniems metams pasibaigus gruodžio 31 d. yra apskaičiuojamos palūkanos nuo tos sumos, kokia yra negrąžinta, ir vertinama, koks yra paskolos likutis. Liudytoja patvirtino, kad šiuo atveju sąskaitoje yra parašyta, pagal kokią paskolos sutartį, kokie yra sutartyje numatyti palūkanų procentai ir kiek 2017 m. gruodžio 31 d. datai yra negrąžinta suma, nuo kurios yra apskaičiuojamos palūkanos.
6. Taigi, byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 31 d. datai ieškovė atsakovei buvo negrąžinusi 62 992,35 Eur dydžio paskolos ir už šią negrąžintą paskolą per 2017 metus buvo priskaičiuota 2 809,46 Eur palūkanų, iš viso ieškovės atsakovei negrąžintas skolos likutis su palūkanomis 2018 m. sausio 1 d. buvo 65 801,81 Eur, ką būtent dėl negrąžintos skolos ir pareigos mokėti palūkanas faktą patvirtino liudytoja J. G.. Ieškovės nurodytas 2018 m. gegužės 10 d. kasos pajamų orderis 30 311,77 Eur sumai nepaneigia paskolos dalies grąžinimo fakto, ir, kaip teisingai nurodo atsakovė, byloje nėra pateikta duomenų apie kitos dalies paskolos / palūkanų grąžinimą (37 450,95 Eur) iki ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Taip pat teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad tarpiniai 2014 metais atlikti mokėjimai nedaro įtakos vėlesnio suminio dokumento turiniui ar vertinimui, kadangi 2017 metais sudarant palūkanų sąskaitą buvo įvertinti visi iki to laiko susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai tarp bendrovių.
7. Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi UAB ,,PI Vilnius“ bankroto byloje patvirtintas atsakovės UAB ,,Projektavimo ir restauravimo institutas“ kreditinis reikalavimas 6 920,56 Eur sumai; 2019 m. lapkričio 7 d. teismo nutartimi netenkintas UAB ,,Projektavimo ir restauravimo institutas“ prašymas dėl kreditinio reikalavimo padidinimo iki 40 624,94 Eur, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista. Kadangi šiuose teismo procesiniuose sprendimuose pasisakyta dėl PVM sąskaitų faktūrų: 2016 m. gruodžio 30 d. PRI Nr. 0001847 (už patalpų nuomą 352,96 Eur), 2016 m. gruodžio 21 d. PRI Nr. 0001844 (už projektavimą 18 150 Eur) ir 2017 m. vasario 13 d. PRI Nr. 0001854 (už patalpų nuomą 401,36 Eur), teismas jų nevertino, įsiteisėjusiu sprendimu esant nustatyta, kad šios sąskaitos neįrodo reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis).
8. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog vien PVM sąskaitos faktūros neįrodo reikalavimo pagrįstumo, kai tuo labiau į bylą nėra pateiktų jokių sutarčių ar kitų dokumentų, kurie pagrįstų aplinkybes, kad šiuo atveju ieškovė gavo sąskaitose nurodytas paslaugas ir todėl jai yra kilusi pareiga atsiskaityti. Tačiau, kaip pažymėjo teismas, nagrinėjamu atveju iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos yra pateikti duomenys apie ieškovės apskaitytas atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jų išrašymo datas, sumas ir išrašymo paskirtį (2016 m. spalio 31 d. PRI Nr. 0001815 už patalpų nuomą – 336,04 Eur, 2016 m. lapkričio 30 d. PRI Nr. 0001830 už patalpų nuomą – 372,67; taip pat laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. išrašytos sąskaitos už patalpų nuomą 6 920,56 Eur sumai, dėl ko yra patvirtintas jau minėtas atsakovės kreditinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje). Be to, visas iki šiol bankroto byloje patvirtintas atsakovės kreditinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje kyla iš tos pačios šalių sudarytos 2016 m. vasario 22 d. patalpų nuomos sutarties. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta buvusi ieškovės vadovė R. T. patvirtino, kad bendrovės būstinė iki bankroto bylos iškėlimo buvo adresu: (duomenys neskelbtini), ir buvo pasirašyta sutartis; liudytoja – buvusi šalių bendrovių vyr. buhalterė J. G., taip pat patvirtino patalpų nuomos faktą.
9. Taigi teismas, išanalizavęs aplinkybes dėl piniginių lėšų pervedimo fakto, ištyręs byloje esančius įrodymus, vertindamas šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus sprendė, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei. Teismo vertinimu, šios bylos aplinkybių specifika pasireiškia tuo, kad ieškovės reikalavimas yra siejamas tik su 2014 metais atliktais bankiniais pavedimais ir 2018 m. gegužės 10 d. kasos pajamų orderiu, kai byloje kilęs ginčas sprendžiamas dėl objektyvių priežasčių nesant pateiktų tarp šalių sudarytų ūkinės veiklos metu konkrečių sandorių.
10. Remdamasis bylos medžiagoje esančiais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovė yra nepagrįstai praturtėjusi, todėl ieškinį atmetė (CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutavusi UAB „PI Vilnius“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas nesivadovavo CPK 47 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pateikti įrodymus, o šiuo atveju atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų, kad 2018 m. gegužės 10 d. grynais į jos kasą ieškovės įmokėtus 30 311,77 Eur gavo esant teisiniam pagrindui.
Atsiliepimas
11.2. Atsakovė neįrodė teiginių, kad būtent ieškovė yra skolinga atsakovei. Dėl šių įrodymų nepagrįstumo jau ne kartą teisme skirtingose bylose pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ teiktus prašymus dėl papildomų kreditinių reikalavimų tvirtinimo UAB „PI Vilnius“ bankroto byloje, grindžiamus vienašališkai išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis už neaišku kokias paslaugas, atsakovės prašymai buvo atmesti kaip nepagrįsti.
11.3. Būtent atsakovei kyla pareiga įrodyti, kad pinigai, kurie, ieškovės manymu, atsakovei be teisinio pagrindo buvo įmokėti į kasą ir sumokėti už nesuteiktas paslaugas, buvo gauti pagrįstai ir teisėtai. Įrodinėjimo naštos perkėlimas vien tik ieškovei pažeidžia CPK 178 straipsnio nuostatas.
11.4. Teismo posėdžio metu ir teismui teiktuose atsikirtimuose į ieškinį atsakovės atstovas patvirtino, kad atsakovė neturi didelės dalies svarbiausių bendrovės buhalterinių dokumentų ir į bylą negali pateikti mokėjimų, kurių teisėtumu ieškovė abejoja, atitinkamai ir mokėjimus patvirtinančių sandorių. Nesant buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti atsakovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, taigi, akivaizdu, kad atsakovė objektyviais įrodymais nepagrindžia atsikirtimų į ieškinį ir tuo pačiu neįrodo, kad ieškinys yra nepagrįstas ir turtą, kurį ieškovė prašo grąžinti kaip be pagrindo gautą, gavo teisėtai, už paslaugas, kurios buvo realiai suteiktos. Atsakovė į bylą nepateikė nei sutarčių, nei atliktų darbų aktų, nei jokių kitų dokumentų, pagrindžiančių pinigų gavimo fakto pagrįstumą, todėl darytina išvada, kad atsakovė lėšas gavo nepagrįstai.
11.5. Teismas nepasisakė, kad didžioji ieškinio kainos dalis (30 311,77 Eur) yra suma, sumokėta grynaisiais pinigais į atsakovės kasą be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Todėl ieškovės pasirinktas gynybos būdas išreikalauti turtą, kurio gavimas vertintinas kaip nepagrįstas praturtėjimas, turėtų būti vertinamas kaip pagrįstas, nes ieškovės civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba tokiais būdais jos yra apginamos nevisiškai.
11.6. Teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus ir skaičiavimus. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovė ieškinyje rėmėsi ne selektyviai išrinktais duomenimis, o pagal bankroto proceso metu surinktus faktinius duomenis (banko sąskaitų išrašus, įmonės buhalterinius duomenis) už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2018 m. gegužės 10 d.
11.7. Teismo atliktas aplinkybių ir įrodymų vertinimas prieštarauja ieškovės atstovės pateiktiems įrodymams, kurie patvirtina, kad įvertinus atsakovės ir ieškovės tarpusavio mokėjimus nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. ieškovė iš atsakovės gavo 81 817,66 Eur, o nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. atsakovė iš ieškovės gavo 92 099,17 Eur ir 2018 m. gegužės 10 d. dar 30 311,77 Eur, kurie buvo įmokėti grynaisiais pinigais į atsakovės kasą.
11.8. Teismo išvada, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, jog 2017 m. gruodžio 31 d. ieškovė atsakovei buvo negrąžinusi 62 992,35 Eur dydžio paskolos ir už šią negrąžintą paskolą 2017 metais buvo priskaičiuota 2 809,46 Eur palūkanų, pagrįsta ne objektyviais įrodymais, o išvestine prielaida, gauta pasirėmus 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaita Nr. 02, išrašyta J. G.. Vien tik palūkanų sąskaita, nesant sutarčių ar kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokias sutartis buvus, nelaikytina pakankamu įrodymu daryti išvadą, kad ieškovė galėjo būti negrąžinusi atsakovei paskolos. J. G., duodama parodymus teismo posėdžio metu, nurodė, kad klaidos apskaitoje galėjo būti. Galėjo būti susidariusi situacija, kai į apskaitą jau yra įvestos sąskaitos, tačiau jų dar nepriėmė užsakovas arba darbai pagal sąskaitas dar nėra atlikti.
11.9. Teismas iš esmės vertino tik atsakovės pateiktus argumentus, kurie nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, nevertindamas ieškovės į bylą teiktų įrodymų apie atliktus mokėjimus atsakovei, ir taip pažeidė rungimosi principą. Teismas nebuvo aktyvus ir netyrė bylos aplinkybių dėl 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaitos Nr. 02 (ar ieškovė buvo gavusi iš atsakovės paskolą, jei taip, tai pagal kokią paskolos sutartį ši sąskaita išrašyta, kokie sutartyje numatyti palūkanų procentai, kokia paskolos suma negrąžinta ir kada, nuo kokios sumos paskaičiuotos palūkanos, jei buvo kilusi pareiga mokėti pagal sąskaitą, tai kokie buvo paskolos grąžinimo terminai, ir pan.).
11.10. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2- 245- 241/2020 nurodė, kad UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ yra šalis, kuri sudarė sutartis su BUAB „PI Vilnius“, todėl būtent ji privalo turėti bei privalo pateikti visas sudarytas sutartis, kurios pagrįstų reiškiamą finansinį reikalavimą. Tos pačios nutarties 14 punkte nurodyta, jog teismui nepateiktos paskolos sutartys, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie atsakovės suteiktas paskolas BUAB „PI Vilnius“. Šios aplinkybės dar kartą papildomai įrodo, kad jokių sutarčių, kurios įrodytų, kad ieškovė yra skolinga atsakovei, nėra. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Ginčo atveju nėra jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių paskolos dalyko perdavimą, ieškovės įsipareigojimą grąžinti pinigus, o, atsakovei neįrodžius paskolos buvimo fakto, atmestinos ir teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei.
11.11. Ieškovės bankroto byloje pagal teismo minėtas PVM sąskaitas faktūras yra patvirtintas UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ kreditinis reikalavimas 6 920,56 Eur sumai, kilęs iš 2016 m. vasario 22 d. patalpų nuomos sutarties, ir dėl šios patvirtinto finansinio reikalavimo sumos ginčo šioje byloje nėra. Tačiau šios aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip paneigiančios ieškinio pagrįstumą ar atsakovės pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Teismui sprendime pripažinus, kad byloje kilęs ginčas sprendžiamas dėl objektyvių priežasčių nesant pateiktų tarp šalių ūkinės veiklos metu sudarytų konkrečių sandorių, lieka nepaneigti ieškovės įrodymais pagrįsti argumentai dėl 40 593,28 Eur likučio ieškovės naudai.
2. Atsakovė UAB ,,Projektavimo ir restauravimo institutas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Apeliantė sąmoningai ignoruoja didžiąją dalį byloje surinktų įrodymų, iš esmės laikydamasi pozicijos, kad be jos pačios pateikto sąskaitos išrašo ir pinigų priėmimo kvito byloje kitų įrodymų apskritai nėra ar jie visiškai beverčiai. Tokia apeliantės pozicija visiškai nepagrįsta, ją, tinkamai įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, teismas motyvuotai atmetė.
12.2. Apeliantės reiškiamą reikalavimą neginčijamai paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai, taip pat liudytojų parodymai. Apeliantė net savo pačios nepagrįstai susiaurinto laikotarpio duomenų neįvertina visiškai, kadangi analizuoja tik vienos iš dviejų sąskaitų išrašo duomenis.
12.3. Jokios įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria atsakovės prašymas dėl papildomo kreditinio reikalavimo patvirtinimo (grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip atsikirtimai šioje byloje) būtų atmestas, nėra, o visos ankstesnės nepagrįstos nutartys, kuriomis prašymas buvo atmestas, jau yra panaikintos aukštesnės instancijos teismų sprendimais.
12.4. Apeliantė byloje reiškia reikalavimą ne dėl paskolos grąžinimo, o dėl tariamai nepagrįsto atsakovės praturtėjimo ieškovės sąskaita. Nagrinėdamas reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo teismas turi įvertinti visus tarp šalių susiklosčiusius santykius ir tik tuomet spręsti, ar atsakovė gali būti laikoma skolinga apeliantei ar jos sąskaita praturtėjusi.
12.5. Byloje surinkti įrodymai apie šalių tarpusavio skolų likutį patvirtina apeliantės negrąžintų skolų sumą vėlesniu laikotarpiu – 2017 m. pabaigoje, todėl apeliantės argumentai dėl šalių tarpusavio mokėjimų 2014 metais neturi jokios reikšmės – vėlesni dokumentai sudaryti atsižvelgiant į 2014 metais atliktus mokėjimus ir juos apima. Aptariamus buhalterinius dokumentus sudarė tuo laikotarpiu abiejų bendrovių vyr. buhalterė J. G.. Vėlesniu laikotarpiu 2018 metais grynaisiais pinigais atsakovės gauta suma yra sąžiningai įtraukta į atsakovės skaičiavimus bei argumentaciją. Net ir įskaičiavus šią sumą, apeliantė lieka atsakovei skolinga 58 573,63 Eur.
12.6. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius, kurie prasidėjo dar 2011 metais ir tęsėsi visą laiką iki pat apeliantės bankroto bylos iškėlimo 2018 m. gruodžio 12 d.
Šalies argumentai
12.7. Apeliantės teiginiai, kad palūkanų sąskaita Nr. 02 nėra objektyvus įrodymas, o atsakovės pozicija grindžiama tik prielaidomis, tėra apeliantės gynybinė pozicija.
12.8. Iš konteksto išimtas abstraktus liudytojos teiginys apie teorinę kokių nors klaidų galimybę nepaneigia jos tikslių ir konkrečių atsakymų į klausimus dėl konkretaus byloje esančio įrodymo – palūkanų sąskaitos – turinio ir reikšmės.
12.9. Apeliantės bankroto byloje patvirtintas 6 920,56 Eur atsakovės kreditinis reikalavimas už atsakovės apeliantei suteiktas patalpų nuomos paslaugas. Vien šis faktas savaime parodo, kad apeliantės pareikštas reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, parodo būtent apeliantės buvimą skolinga atsakovei. Esant įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintai atsakovės kreditinio reikalavimo daliai, apeliantė šioje byloje privalėtų įvertinti bent jau šį dydį ir juo sumažinti savo reikalavimus, tačiau to nesąžiningai nedaro.
Žemesnės instancijos teismas
12.10. Be teismo nutartimi patvirtinto kreditinio reikalavimo kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina dar didesnį apeliantės įsiskolinimą atsakovei už suteiktas patalpų nuomos bei projektavimo paslaugas.
12.11. Nagrinėjamas ginčas nepatenka į CPK nustatytą bylų, kuriose teismas turi būti aktyvus (darbo, šeimos bylos ar pan.), sąrašą, todėl teismas neturėjo pareigos būti aktyvus ir savarankiškai rinkti įrodymus ar atlikti kitas tokiais atvejais teismui numatomas pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo.
15. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs aplinkybes dėl piniginių lėšų pervedimo fakto, ištyręs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovė nėra skolinga apeliantei, todėl ieškinį atmetė. Teismas, be kita ko, nustatė, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, kurie prasidėjo dar 2011 metais ir iš esmės tęsėsi iki pat bankroto bylos apeliantei iškėlimo, taip pat šalys buvo sudariusios patalpų nuomos sutartį, iš kurios kyla ir apeliantės bankroto byloje patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas.
16. Apeliantės teigimu, teismo atliktas aplinkybių ir įrodymų vertinimas prieštarauja jos pateiktiems įrodymams, kurie patvirtina, kad nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. apeliantė iš atsakovės gavo 81 817,66 Eur, o nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. atsakovė iš apeliantės gavo 92 099,17 Eur ir 2018 m. gegužės 10 d. dar 30 311,77 Eur, kurie buvo įmokėti grynaisiais pinigais į atsakovės kasą.
17. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus.
18. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 20 punktą).
19. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kasacinis teismas dėl minėto CK instituto taikymo galimybės, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo; taip pat jei atlyginta neegzistuojanti žala arba atlyginta daugiau, nei patirta, ji atlyginta nesant teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 16, 17 punktus).
21. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą).
22. Taigi, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, vertindamas, ar atsakovė gavo ginčo pinigines lėšas be teisinio pagrindo. Apeliantės nurodomos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, kad nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. apeliantė iš atsakovės gavo 81 817,66 Eur, o nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. atsakovė iš apeliantės gavo 92 099,17 Eur ir 2018 m. gegužės 10 d. dar 30 311,77 Eur grynaisiais pinigais, patvirtina šiuo konkrečiu laikotarpiu atsakovės iš apeliantės gautą didesnę pinigų sumą nei apeliantės iš atsakovės, t. y. galėtų būti vertinamos kaip atsakovės praturtėjimas apeliantės sąskaita. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nebūtų pagrindas tenkinti apeliantės reikalavimo dėl šių lėšų priteisimo kaip įgytų be pagrindo, jeigu atsakovė byloje įrodytų turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ieškinyje įvardytas be pagrindo įgyto turto gavimo momentas ar lėšų pervedimo laikotarpis negali apriboti atsakovo teisės nurodyti argumentus ir teikti įrodymus, pagrindžiančius šių lėšų gavimo teisėtumą, nes pagrindas įgyti lėšas gali būti atsiradęs kitu, kaip įvardijamas ieškinyje, laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 29 punktas).
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jam pateiktus įrodymus, nustatė, kad 2018 m. sausio 1 d. apeliantė atsakovei nebuvo grąžinusi 65 801,81 Eur paskolos kartu su priskaičiuotomis palūkanomis, be to, atsakovė apeliantei buvo išrašiusi ir apeliantė įtraukusi į savo apskaitą 2016 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą PRI Nr. 0001815 už patalpų nuomą 336,04 Eur sumai ir 2016 m. lapkričio 30 d. PRI Nr. 0001830 už patalpų nuomą 372,67 Eur sumai, taip pat nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. išrašė sąskaitas už patalpų nuomą 6 920,56 Eur sumai, kuri patvirtinta kaip atsakovės finansinis reikalavimas apeliantės bankroto byloje. Iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad netgi apeliantės nurodomu laikotarpiu apeliantė atsakovei buvo skolinga mažiausiai 66 510,52 Eur (neįskaitant apeliantės bankroto byloje patvirtinto atsakovės finansinio reikalavimo 6 920,56 Eur sumai), ir ši suma apima visą apeliantės prašomą priteisti kaip įgytą be pagrindo sumą (40 593,28 Eur).
24. Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad 2017 m. gruodžio 31 d. apeliantė atsakovei buvo negrąžinusi 62 992,35 Eur paskolos ir už šią negrąžintą paskolą 2017 metais buvo priskaičiuota 2 809,46 Eur palūkanų, pagrįsta ne objektyviais įrodymais, o išvestine prielaida, padaryta pasirėmus 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaita Nr. 02, išrašyta J. G..
25. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
26. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, išvadą apie šalis siejusius paskolos teisinius santykius ir apeliantės negrąžintos paskolos likutį 2017 m. gruodžio 31 d. pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs jam pateiktus banko sąskaitų išrašus apie atliktus bankinius pavedimus ir juose nurodytą mokėjimų paskirtį, 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaitą Nr. 02 ir liudytojos, buvusios abiejų bendrovių buhalterės, išrašiusios ir pastarąją sąskaitą, J. G. parodymus. Taigi išvadą apie bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas padarė ne pasirėmęs kokiu nors vienu įrodymu, ar juo labiau prielaida, o, kaip ir nurodoma teismų praktikoje, iš įrodymų visumos.
28. Minėtoje 2017 m. gruodžio 31 d. palūkanų sąskaitoje Nr. 02 nurodyta tiek paskolos sutartis, pagal kurią paskaičiuotos palūkanos (2014 m. vasario 7 d.), tiek palūkanų dydis (4,46 proc.), tiek negrąžintos paskolos likutis, nuo kurio paskaičiuotos palūkanos (62 992,35 Eur). Sąskaitą išrašiusi tuometė abiejų bendrovių buhalterė J. G. parodė, kad kiekvieniems metams pasibaigus gruodžio 31 d. yra apskaičiuojamos palūkanos nuo tos sumos, kuri yra negrąžinta, ir vertinama, koks yra paskolos likutis. Liudytoja patvirtino, kad sąskaitoje yra parašyta, pagal kokią paskolos sutartį, kokie yra sutartyje numatyti palūkanų procentai ir kokia 2017 m. gruodžio 31 d. yra negrąžinta suma, nuo kurios yra apskaičiuojamos palūkanos. Nors apeliantė pažymi, kad liudytoja taip pat nurodė, jog apskaitoje galėjo būti klaidų, apeliantės skunde nurodoma situacija, kuri galėjo būti susidariusi, t. y. kai į apskaitą jau yra įvestos sąskaitos, tačiau jų dar nepriėmė užsakovas arba darbai pagal sąskaitas dar nėra atlikti, nėra aktuali, nes vertinamas ne darbų atlikimas, o paskolos teisinių santykių egzistavimas. Kaip minėta, konkrečiai negrąžintos skolos ir pareigos mokėti palūkanas faktą liudytoja patvirtino.
29. Teigdama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2- 245- 241/2020 (nutarties 14 punkte) nurodyta, jog teismui nepateiktos paskolos sutartys, iš kurių turinio būtų galima spręsti apie atsakovės suteiktas paskolas BUAB „PI Vilnius“, apeliantė nekorektiškai cituoja šios nutarties turinį, nes to minėtoje nutartyje nėra nurodyta. Pastarojoje byloje buvo sprendžiamas atsakovės finansinio reikalavimo pagal konkrečias apeliantei išrašytas PVM sąskaitas faktūras už projektavimo paslaugas, patalpų nuomą, elektros energiją, šildymą, vandenį ir kt. pagrįstumas, tačiau nebuvo sprendžiama dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo, ir konkrečiai nutarties 23 punkte nurodyta, kad „<...> į bylą nėra pateiktos sutartys, prekių (paslaugų) perdavimo aktai, kurių pagrindu yra išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė faktiškai yra gavusi pareiškėjos išrašytose sąskaitose nurodytas projektavimo, nuomos ir komunalines paslaugas <...>“. Taigi kitoks vertinimas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo nurodytoje byloje nebuvo pateiktas.
30. Apeliantė teisingai nurodo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl paskolos sutarties sudarymo, esminę reikšmę turi paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Vis dėlto kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 430/2013; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 30 punktas).
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl pripažino paskolos teisinių santykių faktą įrodytu; pripažindamas šį faktą įrodytu, kaip minėta, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.
32. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 31 punktas), atitinkamai nagrinėjamos bylos kontekste – kad paslaugų teikėjas suteikė paslaugą.
33. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 32 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos gautais duomenimis, nustatė, kad apeliantė apskaitė atsakovės jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2016 m. spalio 31 d. PRI Nr. 0001815 už patalpų nuomą (336,04 Eur), 2016 m. lapkričio 30 d. PRI Nr. 0001830 už patalpų nuomą (372,67 Eur). Patalpų nuomos faktą patvirtino tiek buvusi apeliantės vadovė, tiek įmonės buhalterė; patalpų nuomos faktas patvirtintas ir apeliantės bankroto byloje, tvirtinant atsakovės finansinį reikalavimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nurodytų PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją reikšmę.
35. Dėl išdėstytų motyvų apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CPK 47 straipsnio 5 dalies nuostatomis, netinkamai taikė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, atmetami kaip nepagrįsti.
36. Kiti šalių argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
37. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
38. Įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovė nepateikė, todėl dėl jų priteisimo nesprendžiama (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.