Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo.

2. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Ainro“ (toliau – ir bendrovė) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskirta UAB „Ritava“.

3. Bendrovės bankroto administratorė pateikė teismui prašymą įpareigoti antstolę E. R. ir antstolį A. B. panaikinti vykdomojoje byloje Nr. 0069/18/00370 ir vykdomojoje byloje Nr. 0041/17/01881 pritaikytus areštus turtui, esančiam (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2014 m. spalio 24 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į bendrovės savininkų asmeninės nuosavybės teise esantį turtą, tačiau iki šiol nėra galimybės užbaigti bendrovės bankroto procedūras, nes A. K. sudaro kliūtis jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo procedūrų atlikimui. Šiuo metu antstolis A. B. yra areštavęs A. K. priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), 1 300 Eur sumos sumokėjimo išieškotojui A. K. (sūnaus) užtikrinimui. Taip pat antstolė E. R. vykdo 5 914 Eur priverstinį išieškojimą iš R. K. ir dėl šios priežasties yra areštavusi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Bankroto administratorės teigimu, tam, kad būtų galima pardavinėti bendrovės savininkų asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bei inicijuoti bendrovės pabaigą ir išregistravimą, būtina antstolius įpareigoti panaikinti areštus turtui, kuris bus pardavinėjamas bankroto procese.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi panaikino visų institucijų taikomus visus areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir apribojimus A. K. vardu registruotam turtui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini).

5. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą bendrovės 47 570,93 Eur kreditorių reikalavimams apmokėti, o neužtekus šio turto išieškojimą leido nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą. Bendrovės 2017 m. liepos 4 d. kreditorių susirinkime patvirtinta bendrovės savininkų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarka ir kaina. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas turtas yra bankroto administratorės valdyme ir disponavime, o jam pritaikyti areštai (disponavimo teisės apribojimai) trukdo laisvai šiuo turtu disponuoti, teismas pritaikytus areštus panaikino. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog panaikinus areštus turtui būtų pažeistas įstatymas ar kitų asmenų teisės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė A. K. (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Skundžiama nutartis priimta pažeidžiant civilinio proceso normas, nes pateiktam prašymui spręsti turėjo būti taikomos ne laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančios teisės normos, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnis, numatantis tvarką, pagal kurią skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas juos atlikti.

6.2. Sprendžiant bankroto administratorės prašymą, turėjo būti į bylą įtraukti visi suinteresuoti asmenys – areštus uždėjusios institucijos, kiti atsakovų kreditoriai.

6.3. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes areštuotas turtas priklauso ne bendrovei, o apeliantei kaip fiziniam asmeniui.

7. Bendrovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą, skirti apeliantei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad turto areštai turi būti naikinami pagal CPK 510 straipsnį pateikus skundą antstoliui, nes ĮBĮ normos turi prioritetą CPK normų atžvilgiu.

7.2. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas bendrovės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

7.3. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas neturėjo teisės panaikinti areštų jai nuosavybės teise priklausančiam turtui. Bankroto administratorė turi teisę valdyti ir disponuoti apeliantės turtu, nes ji asmeniškai savo turtu bankroto procese yra atsakinga kreditoriams už kreditorinių reikalavimų patenkinimą.

7.4. Turto areštų panaikinimas neįtraukiant suinteresuotų asmenų / institucijų yra objektyviai pateisinamas, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą. Jei į bankroto procese spręstinų klausimų nagrinėjimą būtų įtraukiamos ir areštus pritaikiusios institucijos, tai užvilkintų bankroto bylos procesą.

7.5. Apeliantei skirtina bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes jomis apeliantė naudojasi nesąžiningai, veikia prieš sąžiningą ir teisingą bankroto bylos procesą. Apeliantė vilkina bankroto procesą, nes nori toliau naudotis nekilnojamuoju turtu, kuriame ir gyvena, nepaisant to, kad šis turtas skiriamas kreditorių reikalavimams padengti. Bendrovės kreditoriai patiria žalą dėl ilgo bankroto proceso, nes negali patenkinti bent dalies savo finansinių reikalavimų. Taip pat yra daroma žala bendrovei, kuri dėl besitęsiančio bankroto proceso ir teisminių ginčų patiria administravimo išlaidas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės A. K. vardu registruotam turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis).

11. Bankroto procese laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, galiojimas ir panaikinimas turi ypatumų, atsižvelgiant į bankroto bylų procesinių teisinių santykių bei šių bylų nagrinėjimo specifiką. Laikinosios apsaugos priemonės įmonei, kuriai iškeliama bankroto byla, gali būti pritaikytos ne tik nagrinėjamoje bankroto byloje, bet ir kitose civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose. Todėl, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti tokiai įmonei bankroto bylą, turi būti išspręstas ir laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų įmonės turtui kituose procesuose, klausimas, nes pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ. Klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės turto areštu, sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-381/2016).

12. Nagrinėjamu atveju nors bankrutavęs juridinis asmuo yra ribotos civilinės atsakomybės, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą bendrovės 47 570,93 Eur kreditorių reikalavimams apmokėti, o neužtekus šio turto išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-865-330/2015 Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi, šiuo atveju nepakankant bendrovės turto atsiskaitymui su kreditoriais, minėtai sumai realizuotinas ir R. K. bei A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis).

13. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje yra priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria leista nukreipti išieškojimą į apeliantės turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu atveju apeliantei priklausantis turtas yra realizuojamas ta pačia tvarka kaip ir bankrutavusios bendrovės turtas. Tai reiškia, kad šiuo atveju klausimus, susijusius su apeliantės turto, į kurį leistą nukreipti išieškojimą, areštu, kaip ir su bendrovės turto areštu, sprendžia bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalis). Todėl nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti disponavimą bankrutuojančios įmonės turtu, nagrinėjamu atveju netaikoma, o pateiktam prašymui nagrinėti turėjo būti taikomas CPK 510 straipsnis.

14. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą panaikinti apeliantei priklausančiam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), į kurį leista nukreipti išieškojimą, taikomus apribojimus, be kita ko ir turto areštą. Tokiu būdu nepagrįstu vertinamas apeliantės argumentas, kad turėjo būti įtraukti visi suinteresuoti asmenys, t. y. areštus uždėjusios institucijos ir kiti atsakovų kreditoriai.

Dėl bylos procesinės baigties

15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl prašymo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

16. Bendrovė prašo apeliantei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kuriomis apeliantė naudojasi nesąžiningai ir veikia prieš sąžiningą bei teisingą bankroto procesą.

17. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016). Be to, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir kt.).

19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien nepagrįsto atskirojo skundo pateikimo faktas nesudaro pakankamo pagrindo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tai, kad apeliantė skundė pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos jai priklausančiam turtui, savaime nėra laikoma bylos vilkinimu, o yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nors atskirasis skundas šiuo atveju pripažintas nepagrįstu, tačiau byloje nėra pagrindo išvadai, kad apeliantė savo procesinėmis teisėmis naudotųsi akivaizdžiai nesąžiningai. Atsižvelgiant į tai, bendrovės bankroto administratorės prašymas netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ bankroto administratorės prašymo dėl baudos skyrimo atsakovei A. K. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.