- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-19
- Bylos Nr.
- 2-580-553/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00735-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. K. ir A. K. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikomų suinteresuoto asmens A. K. turtui, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. UAB „Ainro“, įsteigta 2009 m. liepos 1 d., pertvarkant neribotos civilinės atsakomybės individualią R. K. įmonę „Emilija ir Rolandas“. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Ainro“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Ritava“.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja BUAB „Ainro“, atstovaujama bankroto administratorės, 2020 m. sausio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti visus visų institucijų taikomus areštus suinteresuotam asmeniui A. K. nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), atsiradusius po Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties įsiteisėjimo dienos.
3. Nurodė, kad buvę BUAB „Ainro“ savininkai – R. K. ir A. K., subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos (iki 2009 m. liepos 1 d). Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Ainro“ turto nepakako padengti kreditorių reikalavimams, kurie atsirado dar tuo metu, kai įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės, Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. priėmė nutartį UAB „Ainro“ bankroto byloje, kuria leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro“ 47 570,93 Eur kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, o neužtekus šio turto išieškojimą nukreipti į pastarųjų asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-865-330/2015 Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis palikta nepakeista.
4. 2017 m. liepos 4 d. BUAB „Ainro“ kreditorių susirinkime patvirtinta bendrovės savininkų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarka ir kaina, tačiau bankroto administratorė negali parduoti nurodyto turto, nes Šiaulių apygardos teismui 2019 m. birželio 13 d. nutartimi panaikinus visus apribojimus nekilnojamajam turtui, 2019 m. lapkričio 20 d. antstolis A. B. apribojo disponavimą nurodytu turtu, dėl ko bankroto administratorė negali tęsti bankroto procedūrų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjos prašymą patenkino – panaikino visų institucijų taikomus visus areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir apribojimus suinteresuoto asmens A. K. vardu registruotam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini); nutartį leido vykdyti skubiai.
6. Teismas nurodė, kad pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonės bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės turtą valdo naudoja ir juo disponuoja tik bankroto administratorius.
7. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismui 2015 m. vasario 20 d. nutartimi leidus nukreipti BUAB „Ainro“ kreditorių 47 570,93 Eur finansinių reikalavimų išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą, o šio neužtekus – nukreipti išieškojimą į nurodytų asmenų asmeninės nuosavybės teise esantį turtą, bei 2017 m. liepos 4 d. BUAB „Ainro“ kreditoriams patvirtinus bendrovės savininkų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarką ir kainą, laikytina, jog nurodytas turtas yra bankroto administratorės valdyme ir disponavime.
8. Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytų motyvų pagrindu 2019 m. birželio 13 d. nutartimi (įsiteisėjo 2019 m. spalio 10 d.) jau buvo panaikinęs areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir kitus apribojimus suinteresuoto asmens A. K. vardu registruotam turtui, todėl nenustatęs naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą priimti kitokį procesinį sprendimą, teismas nurodė, jog naikintini visi po 2019 m. spalio 10 d. A. K. turtui pritaikyti apribojimai.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į skundą argumentai
9. Suinteresuotas asmuo A. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Skundžiama nutartimi pažeidžiamas skirtinguose procesuose (bankroto ir vykdymo) savo reikalavimų patenkinimo siekiančių suinteresuoto asmens kreditorių lygiateisiškumas, suabsoliutinamas bankroto procesas, tuo labiau, kad teismai išaiškino, kad antstolis A. B. turi teisę areštuoti suinteresuoto asmens nekilnojamąjį turtą, iš kurio išieškojimą siekia vykdyti ir bankroto administratorė, ir tai darydamas antstolis nepažeidžia jokių teisės normų, teisių ar teisėtų interesų (Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-8685-1051/2017, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1049-440/2017).
9.2. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad administratorius turi teisę valdyti, naudoti, disponuoti būtent bankrutuojančios įmonės turtu. Šis reglamentavimas yra specialus, orientuotas į konkrečiam subjektui priklausantį turtą. Teismui pripažinus įmonės akcininkus subsidiariai atsakingais už dalį įmonės skolų ir leidus nukreipti išieškojimą į jų turtą, jie patys netapo bankrutuojančiais subjektais, kuriuos administruoti teisę turėtų BUAB „Ainro“ bankroto administratorė ir jų turtas neperėjo bankrutuojančios įmonės nuosavybėn, kas sąlygotų taikyti ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį. Priešingas skundžiamoje nutartyje pateikiamas vertinimas reiškia naujos normos sukūrimą, o ne egzistuojančios taikymą, kas nėra priskirta teismų kompetencijai.
9.3. ĮBĮ nustato konkrečius atvejus, kuomet bankroto administratorius įgyja teisę valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu, o bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali spręsti dėl turto arešto klausimų, tačiau nagrinėjamoje situacijoje tie atvejai neegzistuoja, todėl nurodyto įstatymo normos negali būti taikomos.
9.4. Teismų praktikoje yra išaiškinimų, kad klausimus, susijusius su individualios įmonės savininko turto, į kurį leista nukreipti išieškojimą, areštu, kaip ir su įmonės turto areštu, sprendžia įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-2064-407/2016), tačiau tokia pozicija, suinteresuoto asmens nuomone, negalima remtis nagrinėjamoje situacijoje, nes kitaip nei tose bylose, bankroto byla yra iškelta ne individualiai įmonei, o uždarajai akcinei bendrovei, t. y. ne neribotos, o ribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui. Be to, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ne su teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, jų panaikinimu susijęs klausimas, o antstolio, vykdant jam pateiktą vykdomąjį dokumentą, pritaikyto arešto panaikinimo klausimas.
9.5. Teismas visiškai ignoravo tai, kad, panaikinus antstolio taikytą turto areštą, teisė vykdyti išieškojimą iš suinteresuoto asmens turto buvo išimtinai suteikta bankroto administratorei, kuri, realizavusi turtą, gautas lėšas neabejotinai pirmiausiai naudos administravimo išlaidoms (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), o esant atliekamų lėšų – dengs bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 35 straipsnis). Tuo tarpu suinteresuoto asmens, kaip fizinio asmens, kreditorių teisės, galimybės gauti realų išieškojimą ir savo reikalavimų patenkinimą, suinteresuotam asmeniui neturint jokio kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, iš esmės buvo eliminuotos.
9.6. Teismas neįvardino nei vieno teisės akto, kuris nustatytų teisę diskriminuoti fizinio asmens kreditorius, atsižvelgiant į tai, ar jie savo reikalavimo patenkinimo siekia bankroto byloje, ar, netenkinus jų prašymų įtraukti į bankroto bylą kreditoriais – per antstolį, prioritetą suteiktų bankroto administratorės, o ne antstolio vykdomam išieškojimui. Tuo labiau kad antstolio taikomą turto areštą, iš turto vykdomą išieškojimą detaliai reglamentuoja įstatymas, o tai, kaip administratorė turi vykdyti išieškojimą iš turto glaustai, neišsamiai reglamentuoja tik poįstatyminis teisės aktas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, visi suinteresuoto asmens kreditoriai turėtų turėti teisę vienodomis sąlygomis gauti savo reikalavimų patenkinimą, kas skundžiamu procesiniu sprendimu buvo paneigta.
9.7. Nagrinėjamu atveju turi būti atlikta išsami teisinio reglamentavimo analizė, ko skundžiama nutartimi nebuvo padaryta, dėl to, kaip turi būti sprendžiama bankroto administratorės vykdomo išieškojimo iš subsidariai atsakingo ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turto ir antstolio vykdomo priverstinio išieškojimo vykdomojoje byloje iš to paties asmens to paties turto konkurencija, kokių teisės normų pagrindu ir kieno (antstolio ar bankroto administratorės) turi būti atliekamas skolininko tiek bankroto byloje, tiek vykdomojoje byloje turto realizavimas ir kas bei kaip realizavus turtą gautas lėšas turi paskirstyti. Tik įvertinus nurodytus klausimus galima priimti motyvuotą sprendimą dėl to, ar turto areštas vykdomojoje byloje gali būti panaikinamas bankroto bylą nagrinėjančio teismo.
9.8. Skundžiamoje nutartyje teismas CPK 149 straipsnio pagrindu sprendė ir dėl visų institucijų, t. y. kitų teismų, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Vis dėlto, minėta įstatymo norma konkrečiai numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi, t. y. to teismo, kuris nagrinėją bylą, kurioje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šiuo atveju bankroto bylą nagrinėjantis teismas neatitinka nei vienos iš nurodytų kategorijų, todėl nurodytos normos pagrindu teismas negali panaikinti kitų teismų pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
9.9. Skundžiama nutartis yra tiesiogiai susijusi ir buvo priimta konkrečiai siekiant panaikinti antstolio A. B. 2019 m. spalio 20 d. taikytą areštą, todėl sprendimas šioje byloje turi įtakos ir šio subjekto teisėms ir pareigoms, elgesiui, tolesnių sprendimų vykdomojoje byloje priėmimui (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Manytina, kad dėl to, sprendžiant klausimą dėl antstolio taikyto arešto panaikinimo, į procesą turėjo būti įtrauktas ir antstolis, o to apygardos teismui nepadarius yra pagrindas spręsti dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
10. Suinteresuotas asmuo A. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš BUAB „Ainro“ administravimui skirtų lėšų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Suinteresuotas asmuo A. K. yra A. K. kreditorius. Be to, gyvena ginčo name, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl yra suinteresuotas šioje byloje sprendžiamais klausimais.
10.2. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kokia konkrečiai teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikinamos. Nurodydamas, kad naikinami visų institucijų visi areštai, teismas peržengė pareiškėjos prašymo ribas ir viršijo savo kompetenciją.
10.3. Teismas neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės. Teismas panaikino vykdymo procese antstolio uždėtą areštą be šį areštą uždėjusio antstolio ir be suinteresuoto asmens A. K., kurio interesų užtikrinimui šis areštas buvo uždėtas, žinios, neišklausęs jų nuomonės sprendžiamu klausimu, jiems nedalyvaujant ir tokiu būdu pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.
10.4. Pareiškėjos prašymas neturi nieko bendra su CPK 149 straipsniu, tačiau nutartis grindžiama nurodyta proceso teisės norma. Pareiškėjos prašymas nagrinėtinas CPK 510 straipsnio numatyta tvarka, pagal kurį skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas juos atlikti. Taigi priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, naikinantį ginčo turtui vykdymo procese uždėtą areštą, ir dar be antstolio ir be kreditoriaus, kurio interesais šis areštas uždėtas, žinios, teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
10.5. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1168-330/2017 yra išaiškinęs, kad į kreditorių sąrašą gali įstoti asmenys tik turintys reikalavimus įmonės savininkams, atsiradusius iki individualios įmonės pertvarkymo (iki 2009 m. liepos 1 d.). A. K. turi A. K. reikalavimą, atsiradusį po nurodytos datos, todėl jis netraukiamas į bendrovės „Ainro“ kreditorių sąrašą. Suinteresuotas asmuo savo reikalavimą A. K. pateikė vykdyti antstoliui bendra civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Antstolis yra užvedęs vykdomąją bylą, uždėjęs areštą skolininkės turtui. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės spręsti dėl šio turto arešto panaikinimo.
10.6. A. K. nėra iškelta bankroto byla, todėl teismas nepagrįstai skundžiamą procesinį sprendimą grindė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalimi. Specialiosios normos negali būti aiškinamos plečiamai ar taikomos pagal analogiją.
10.7. Visi šeši BUAB „Ainro“ kreditoriai yra trečios eilės kreditoriai, A. K. taip pat yra trečios eilės kreditorius, todėl bendrovės kreditoriams neturėtų būti teikiama pirmenybė tenkinant reikalavimus iš skolininkės A. K. turto.
Atsiliepimas
11. Pareiškėja BUAB „Ainro“ atsiliepimu į suinteresuoto asmens A. K. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, priteisti iš suinteresuoto asmens A. K. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi jau buvo leista nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro“ kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, o šio turto neužtekus išieškojimą nukreipti ir į jiems asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. 2017 m. liepos 4 d. BUAB „Ainro“ kreditorių susirinkime patvirtinus bendrovės savininkų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarką ir kainą, laikytina, kad minėtas turtas yra bankroto administratorės valdyme ir dispozicijoje.
11.2. Skundo argumentas, kad nėra nurodyta, kokia konkrečiai teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikinamos, yra nepagrįstas vien jau dėl to, jog Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje buvo išaiškinta, kad A. K. turtui pritaikyti areštai trukdo bankroto administratorei laisvai disponuoti šiuo turtu. Byloje nėra duomenų, kad panaikinus areštus nurodytam turtui būtų pažeistas įstatymas ar kitų asmenų teisės, tame tarpe ir paties suinteresuoto asmens A. K..
11.3. Nesutiktina su skundo argumentu, kad pareiškėjos prašymas turėjo būti nagrinėjamas CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos teismų praktikoje yra įprasta, kad bankrutavusios bendrovės bankroto administratorius turi teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, kad būtų panaikinami areštai, kliudantys tęsti bankroto procedūras, t. y. turtą parduoti ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1298-180/2018). Nei vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai bendrovei priklausančio turto ar lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ.
11.4. Tiek A. K., tiek jos sūnus – A. K., siekia vilkinti bankroto procedūrą ir sutrukdyti bankroto administratorei realizuoti A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą.
11.5. Skundo argumentas, kad A. K. nėra iškelta bankroto byla, neturi teisinės įtakos jos turto realizavimo klausimui, kuris buvo išspręstas įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi.
11.6. Suinteresuoto asmens A. K. finansinis reikalavimas A. K. sudaro 3 449,32 Eur, kai tuo tarpu 2017 m. liepos 4 d. kreditorių susirinkimo metu yra nuspręsta A. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą realizuoti jį įkainojant 80 391 Eur suma. Taigi, pardavus nurodytą turtą ir atsiskaičius su bendrovės „Ainro“ kreditoriais, kurių reikalavimai sudaro 47 570,93 Eur, likusios sumos neabejotinai pakaktų patenkinti suinteresuoto asmens finansinį reikalavimą.
11.7. Suinteresuotas asmuo yra įtrauktas į BUAB „Ainro“ kreditorių sąrašą, todėl jis nėra niekaip diskriminuojamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo
13. Apeliacijos dalyką sudaro procesinis sprendimas, kuriuo bankroto bylą nagrinėjantis teismas patenkino bankrutavusios bendrovės bankroto administratorės prašymą panaikinti visus apribojimus, taikomus subsidiarios bankrutavusios bendrovės kreditorių skolininkės nekilnojamajam turtui.
14. Prieš pasisakydamas dėl skundų argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais neteko galios ir šiuo metu juridinių asmenų bankroto teisiniai santykiai yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) pagrindu (JANĮ 153 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo procesinio sprendimo dėl apribojimų apeliantės A. K. turtui panaikinimo, priimto ir pagal ĮBĮ, teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nagrinėjamu atveju JANĮ nuostatos netaikytinos (JANĮ 155 straipsnio 1 dalis).
15. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantai grindžia netinkamu teisės normų taikymu. Teigia, kad teismas, spręsdamas dėl arešto, taikomo A. K. priklausančiam nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui, panaikinimo, neturėjo pagrindo vadovautis ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalimi, nes ši norma nustato bankroto administratoriaus teisę valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu, tuo tarpu pirmiau nurodytas turtas priklauso A. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai, suabsoliutindami lingvistinį ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies aiškinimą, nepagrįstai kvestionuoja nurodytos teisės normos nagrinėjamam atvejui pritaikymą.
16. Vien lingvistiškai vertinant ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį, būtų galima sutikti su apeliantų pozicija, kad bankroto administratorius gali valdyti, naudoti ir disponuoti tik bankrutuojančios bendrovės turtu, tačiau sisteminio teisės aiškinimo metodas reikalauja teisės normą aiškinti ne izoliuotai, bet kitų teisės normų kontekste, atsižvelgiant į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, bendraisiais teisės principais.
17. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato įmonės ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, pardavimo tvarką. Taigi paminėtos ĮBĮ nuostatos numato, kad bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir jo turto nepakankant atsiskaityti su kreditoriais, yra realizuojamas ne tik juridinio asmens, bet ir jo dalyvio – fizinio asmens turtas, kurį šis asmuo turėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu. Nurodytas turtas realizuojamas ta pačia tvarka kaip ir bankrutavusios bendrovės turtas, o tai reiškia, kad ir klausimus, susijusius su individualios įmonės savininko turto, į kurį leista nukreipti išieškojimą, areštu, kaip ir su įmonės turto areštu, sprendžia įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalis). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2064-407/2016).
18. Nors skunduose apeliantai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju bankrutavusi bendrovė – ribotos civilinės atsakomybės, bankroto byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad bendrovė „Ainro“ 2009 m. liepos 1 d. iš neribotos civilinės atsakomybės individualios įmonės buvo pertvarkyta į ribotos civilinės atsakomybės bendrovę, kad dėl teisinės formos pakeitimo buvusių jos savininkų, tame tarpe ir apeliantės A. K., subsidiari atsakomybė prieš bendrovės kreditorius išliko ir po bankroto bylos UAB „Ainro“ 2012 m. iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-865-330/2015). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos pirmiau paminėtos ĮBĮ nuostatos bei Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai, pateikti civilinėje byloje Nr. 2-2064-407/2016.
19. Atmestinas ir A. K. skundo argumentas dėl nagrinėjamu atveju netaikytinos ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalies, kuris iš esmės paremtas tik lingvistiniu paminėtos normos aiškinimu, akcentuojant, kad nagrinėjamu atveju spręstas ne bankrutuojančios įmonės turto arešto panaikinimo klausimas, kad areštas pritaikytas po bankroto bylos UAB „Ainro“ iškėlimo. Dėl to, kad aptariamos normos pagrindu gali būti sprendžiami klausimai, susiję ne tik su bankrutuojančios įmonės, bet ir neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turto areštu, pasisakyta šios nutarties 16-17 punktuose. Tuo tarpu tai, kad apeliantei priklausantis turtas buvo areštuotas antstolio po bankroto bylos bendrovei „Ainro“ iškėlimo, nepanaikina bankroto bylą nagrinėjančio teismo teisės spręsti dėl turto, kuris yra skirtas bankrutavusios bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, arešto. Priešingas aiškinimas neatitiktų sisteminio ĮBĮ normų taikymo bei bendrųjų teisės principų.
20. Aplinkybės, kad realizavus apeliantei priklausantį nekilnojamąjį turtą, iš šio turto pardavimo gautos pajamos bus paskirstytos ĮBĮ nustatyta tvarka, tame tarpe padengtos ir bankroto administravimo išlaidos, kad dėl to gali būti neatsiskaityta su apeliantės kreditoriais, kurių reikalavimai nėra patvirtinti UAB „Ainro“ bankroto byloje, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas procesinis sprendimas yra neteisėtas. Apeliantai nepagrįstai tiesioginių A. K. kreditorių, tiksliau vieno jų, kuris yra ir pastarosios sūnus, teise į reikalavimo iš skolininko turto patenkinimą neigia likusių šios skolininkės kreditorių, kurių reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, teises į jų finansinių reikalavimų patenkinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apygardos teismas pagrįstai ginčo atveju pasirinko užtikrinti bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus, kurie bus tenkinami, laikantis tam tikros interesų pusiausvyros principo, o ne pavienio apeliantės kreditoriaus interesą. Tuo labiau kad pastarojo reikalavimas apeliantei sudaro 3 449,32 Eur, tuo tarpu BUAB „Ainro“ kreditorių finansinių reikalavimų suma, kurią siekiama patenkinti iš apeliantei priklausančio nekilnojamojo turto – 47 570,93 Eur. Be to, kaip atsiliepime į skundą nurodė bankroto administratorė, apeliantei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo įkainotas 80 391 Eur suma. Taigi nėra pagrindo teigti apie apelianto A. K., kaip tiesioginio A. K. kreditoriaus, teisių pažeidimą, panaikinus jo interesų užtikrinimui pritaikytą nekilnojamojo turto areštą.
21. Nagrinėjamu atveju apeliantei A. K. priklausančio turto areštas naikintinas specialaus įstatymo, lyginant su civilinio proceso teisės normomis, straipsnio pagrindu. ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalis nenustato pareigos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui į procesinio klausimo dėl bankrutuojančios įmonės, tame tarpe ir bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio, turtui pritaikyto arešto panaikinimo įtraukti antstolį ar kitas areštus pritaikiusias institucijas, taip pat ir juridinio asmens dalyvio kreditorius. Tai, kad teismas nenurodė paminėtos teisės normos ir arešto panaikinimo klausimą išsprendė, remdamasis, be kita ko, ir CPK 149 straipsniu, nesudaro skundžiamo procesinio sprendimo panaikinimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestini skundų argumentai dėl absoliutaus skundžiamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo.
22. Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
23. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirųjų skundų argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
24. Atmetus suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
25. Pareiškėja apeliacinės instancijos teisme patyrė 363 Eur atsiliepimo į suinteresuoto asmens A. K. atskirąjį skundą parengimo išlaidų, kurias prašė priteisti iš nurodyto suinteresuoto asmens. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) nustatyto dydžio už nurodyto procesinio dokumento parengimą, yra pagrįstos, todėl priteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ainro“ iš suinteresuoto asmens A. K. 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.