- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2-2253/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00735-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Suinteresuotas asmuo
- R. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų R. K. ir jo sutuoktinės A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-168-372/2014, kuria patenkintas pareiškėjo bankrutavusios UAB „Ainro“ bankroto administratoriaus UAB „Ritava“ prašymas leisti nukreipti išieškojimą į R. K. ir jo sutuoktinės A. K. turtą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Ainro“ iškelta bankroto byla, 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Bankrutavusios UAB „Ainro“ bankroto administratorius UAB „Ritava“ kreipėsi į teismą prašydamas leisti nukreipti išieškojimą į bankrutavusios UAB „Ainro“ savininko R. K. ir jo sutuoktinės A. K. turtą sumoje 164 252,92 Lt. Nurodė, kad bankrutavusi UAB „Ainro“ iki pertvarkymo 2009 m. liepos 1d. buvo R. K. įmonė „Emilija ir Rolandas“, todėl jos savininkas ir sutuoktinė yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos. Pažymėjo, kad pagal patvirtintą BUAB „Ainro“ kreditorių reikalavimų sąrašą 164 4252,92 Lt dydžio įmonės įsipareigojimai atsirado laikotarpiu iki įmonės pertvarkymo – kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, todėl jų išieškojimas turi būti nukreipiamas į savininko ir jo sutuoktinės turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi bankrutavusios UAB „Ainro“ administratoriaus UAB „Ritava“ prašymą patenkino ir leido nukreipti išieškojimą į R. K. ir A. K. santuokoje įgytą turtą BUAB „Ainro“ 164 252,92 Lt kreditorių reikalavimams padengti, o neužtekus šio turto išieškojimą nukreipti į R. K. ir A. K. asmeninės nuosavybės teise esantį turtą.
Teismas, įvertinęs bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, kad BUAB „Ainra“ buvo įsteigta 2009 m. liepos 1 d. pertvarkant neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį R. K. įmonę „Emilija ir Rolandas“, perimant visas partvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas, pripažino, kad R. K. kaip savininkas yra subsidiariai atsakingas pagal iki pertvarkymo atsiradusias prievoles, todėl kai įmonė neturi turto ar turi nepakankamai ir bankroto byloje nebuvo sudaryta taikos sutartis, išieškojimas nukreipiamas į savininko turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 2.50 str. 2 d., 4 d., 2.104 str. 2 d., ĮBĮ 10 str. 7 d. 1p., 28 str. 2 d., 33 str. 1 d., CPK 673 str.).
Teismas, nustatęs aplinkybes, kad A. K. nebuvo nusišalinusi nuo R. K. įmonės „Emilija ir Rolandas“ (vėliau UAB „Ainro“) verslo (dirbo pagal darbo sutartį perkybos vadove, vėliau darbuotoja), sprendė, kad šeimos versle dalyvavo jungtinės veiklos pagrindais – įmonė buvo bendras šeimos verslas, todėl pripažino, kad kartu su sutuoktiniu R. K. yra atsakinga už bankrutuojančios įmonės skolas kreditoriams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuoti asmenys R. K. ir jo sutuoktinė A. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį, suderinti ir pagrįsti kreditorių sumas, gauti parduodamo turto pajamų paskirstymo ir lėšų panaudojimo dokumentus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Faktinės skolų sumos neatitinka kreditorių sąrašo finansinių reikalavimų sumos. Pateikta tvirtinimui kreditorinių reikalavimų suma iki 2009 m. liepos 1 d. buvo 318 148,21 Lt, pardavus nekilnojamąjį turtą kreditorių reikalavimai buvo 164 252,92 Lt, o faktiškai kreditorių neįvykdytos prievolės atsiradusios iki 2009 m. liepos 1d. – 31 848,21 Lt. Tuo tarpu, pagal administratoriaus pateiktus duomenis pardavus turtą įkaito turėtojui AB DNB bankui buvo padengta 153 897 Lt skola, prievolių likutis 2014 m. spalio 30 d. buvo 164 251,21 Lt. Be to, nepagrįsta ir neaiški likusi skolos dalis, nukreipta į A. K. ir R. K. nekilnojamąjį turtą;BUAB „Ainro“ bankroto administratorius nepateikė informacijos apie parduoto turto pajamų paskirstymą ir lėšų panaudojimą. Lėšos, gautos pardavus turtą, turėjo būti skirtos kreditorių skoloms padengti, o ne administravimo išlaidoms, kurių suma 46 875 Lt yra per didelė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Ainra“ bankroto administratorius UAB „Rivita“ prašo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atskiruoju skundu iš esmės piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir siekiama vilkinti bankroto procesą. Atskirajame skunde akcentuojamas skolų sumos ir kreditorių sąrašo reikalavimų sumos neatitikimas yra dėl to, kad bankroto procese buvo tikslinamos kreditorių sąrašas papildomai įtraukiant į jį kreditorių UAB „Vollit“ su 1,71 Lt reikalavimu. Pažymėjo, kad pardavus įkeistą turtą, gautos piniginės lėšos buvo nukreiptos įkaito turėtojams ir padengtos administravimo išlaidos, proporcingai paskirstytos gautoms pajamoms (iš įkeisto turto, neįkeisto turto, nuomos pajamų). Dokumentai apie gautų lėšų paskirstymą ir administravimo išlaidų sąmata pagal A. K. reikalavimą buvo išsiųsti 2014 m. spalio 29 d. ir iki 2014 m. spalio 30 d. atskirojo skundo surašymo galėjo būti negauti, todėl nepagrįstai atskirajame skunde daroma prielaida apie tokios informacijos nepateikimą. Kvestionuojama 46 875 Lt administravimo išlaidų suma buvo patvirtinta – 9 400 Lt + PVM (viso 11 374 Lt) patvirtinta Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi iki pirmojo kreditorių susirinkimo, 39 000 Lt + PVM (viso 47 190 Lt) patvirtinta 2013 m. balandžio 15 d. kreditorių susirinkimo metu. Suinteresuoti asmenys E. K. ir A. K. yra BUAB „Ainra“ kreditoriai, tačiau nė viename kreditorių susirinkime nekėlė klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo ar detalizacijos. Atskiruoju skundu teigdami, kad administravimo išlaidų sąmatai skirtos piniginės lėšos neva turėjo būti skiriamos tik kreditorių reikalavimams, iš esmė perkelia išlaidas bankroto administratoriui, o tai prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėjo, kad atskirojo skundo teiginiai apie galimai nepagrįstą ir neaiškią nukreiptinų išieškoti reikalavimų sumą yra nenuoseklūs, neaiškūs ir nepagrįsti. Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Anira“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, bendra reikalavimų suma buvo 534 968,55 Lt. Pardavus įkeistą turtą ir dalinai padengus įkaito turėtojų finansinius reikalavimus, kreditorių reikalavimų suma buvo 326 178,74 Lt, iš kurių iki 2009 m. liepos 1 d. atsiradę sudarė – 164 252,92 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas teisėtumas ir pagrįstumas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas bankroto administratoriaus prašymas leisti nukreipti iki pertvarkymo atsiradusių BUAB „Ainra“ kreditorinių reikalavimų išieškojimą į savininko ir jo sutuoktinės turtą. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.).
Bylos duomenis nustatyta, kad UAB „Ainra“ taikomas bankroto procesas, įmonė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto. Visas bankrutavusios įmonės turtas bankroto procese buvo realizuotas, tačiau jo neužteko patenkinti visiems kreditorių finansiniams reikalavimams. BUAB „Ainra“ buvo įsteigta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens pagrindu 2009 m. liepos 1 d., t. y. pertvarkant R. K. įmonę „Emilija ir Rolandas“, perimant visas pertvarkomo juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 str. 1 d.). Administratorius kreipėsi į teismą prašydamas leisti nukreipti iki pertvarkymo atsiradusių BUAB „Ainra“ kreditorinių reikalavimų išieškojimą į savininko ir jo sutuoktinės turtą pagal CK 2.104 str. 2 d. nuostatas, t. y. jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, individualios įmonės atsakomybės už prievoles specifika lemia, kad bankroto procese kreditorių reikalavimų tenkinimas nukreipiamas ne tik į individualios įmonės, bet ir į jos savininko (savininko) nuosavybės teise priklausantį turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nebuvo sudaryta taikos sutartis (CK 2.50 str., ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 28 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis aplinkybėmis, įvertinęs bylos duomenimis nustatytas aplinkybes ir nenustatęs jokių teisinių kliūčių sprendė, kad pagal CK 2.104 str. 2 d. nuostatas yra pagrindas nukreipti išieškojimą į savininko ir jo sutuoktinės turtą.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal minėtas teisės normas ir teismų praktikoje pateiktą aktualų šios bylos kontekste individualios įmonės savininkų subsidiarios atsakomybės aiškinimą, įmonės savininko ir jo sutuoktinio subsidiariai atsakomybei atsirasti išskirtinos šios būtinos sąlygos: 1) įmonės turto neužtenka kreditorių įsipareigojimams padengti; 2) įmonė yra šeimos verslas; 3) nepraėjo treji metai nuo naujos juridinio asmens teisinės formos įregistravimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad bankrutavusios įmonės turto neužteko kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, ginčo tarp šalių dėl to, kad įmonė buvo šeimos verslas, nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl subsidiarios atsakomybės bankrutavusios įmonės savininkui bet ir jo sutuoktinei, yra teisinga. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šiam ginčui aktualaus termino, per kurį atsiranda pertvarkomo juridinio asmens dalyvio (dalyvių) atsakomybė, klausimo. Byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose šio klausimo nekėlė. Teismas, bankroto procese turėdamas pareigą būti aktyvūs, ex officio turėjo patikrinti ir įvertinti ne tik bankroto administratoriaus prašyme nurodytų aplinkybių teisingumą ir pagrįstumų, bet taip pat išsiaiškinti ir kitas ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes.
Atskirajame skunde suinteresuoti asmenys kelia klausimą dėl išieškojimui nukreipiamos sumos kreditorių reikalavimams patenkinti pagrįstumo ir aiškumo. Pagal CK 2.104 str. ir ĮBĮ 33 str. 1 d. nuostatas nukreipiama išieškojimui suma siejama su nepatenkinta įmonės kreditorinių reikalavimų suma. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio nuostatas teismas pagal bankroto administratoriaus patvirtintą prašymą patvirtina, o esant tam tikroms aplinkybėms patikslina kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bankrutavusio juridinio asmens statuso pasikeitimą, dalis kreditorinių reikalavimų atsirado iki pertvarkymo (vykdant individualią veiklą), kita dalis po pertvarkymo (juridiniam asmeniui veikiant kaip uždarajai akcinei bendrovei). Nagrinėjamam ginčui yra aktuali iki juridinio asmens pertvarkymo atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis. Kaip žinia, vienas pagrindinių bankroto proceso tikslų yra kreditorių reikalavimų tenkinimas, tačiau jis negali būti suabsoliutinamas ir turi būti derinamas kartu su skolininko – bankrutuojančios įmonės interesų apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009), o šiuo atveju, taip pat ir su bankrutuojančios įmonės savininkų interesų apsauga. Atsižvelgiant į tai, siekiant šių interesų derinimo privalu teisingai nustatyti nukreiptinų išieškojimui iki pertvarkymo atsiradusių kreditorinių reikalavimų dydžio sumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik bankroto administratoriaus pateiktais paskaičiavimais, jų detaliau neaiškindamas, nenagrinėdamas ir nevertindamas bankroto bylos kontekste.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas administratoriaus prašymą leisti nukreipti išieškojimą, neišsiaiškino ir neišnagrinėjo visų su prašymu susijusių reikšmingų aplinkybių (prašomo teismo leisti išieškojimo dydis ir kita). Su atskiruoju skundu pateiktos apeliacinės instancijos teismui bylos medžiagos nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti ir nustatyti nepakanka. Esant nurodytoms nustatytoms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, kadangi dėl nurodyto netinkamo teisės normų taikymo, ginčo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl naikintina ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 337 str. 2 d., 338 str.).
Esant nurodytoms nustatytoms aplinkybėms kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui konstatuoti, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.