Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ir atsakovės V. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei V. M. dėl santuokos nutraukimo, konstatuojant abiejų sutuoktinių kaltę, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių ir atsakovės V. M. priešieškinį ieškovui A. M. dėl santuokos nutraukimo, konstatuojant sutuoktinio kaltę, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patenkino dalį byloje ieškovo pareikšto ieškinio ir atsakovės pareikšto priešieškinio: nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir padalijo santuokoje įgytą turtą sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytu būdu. Tiek ieškovas, tiek atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ieškovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl žemės sklypų padalijimo natūra ir kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų panaudojimą priteisimo, taip pat kvestionuoja sprendimo dalį dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsakovė ginčija sprendimo dalis, kuriomis santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, netenkinti atsakovės reikalavimai, susiję su namo dovanojimo sutartimi, sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, pripažinimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atsakovei natūra priteistas gyvenamasis namas, natūra padalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausę sklypai, priteisiant kiekvienai iš šalių po pusę sklypo, taip pat kvestionuoja sprendimo vykdymo išdėstymo terminą. Šalių apeliacinių skundų dalykai ir pagrindai sudaro šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės

13. Kaip iš šalių paaiškinimų nustatė pirmosios instancijos teismas, šalių faktinis gyvenimas yra nutrūkęs, nes nuo 2018 metų sutuoktiniai nebegyvena kartu – ieškovas gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini) (jį nuosavybės teise valdo 2016 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutarties pagrindu), atsakovė liko gyventi šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini); ten jau kurį laiką (apie dvejus metus) gyvena bendrą gyvenimą su kitu vyru. Taigi nuspręsdamas, kokios priežastys nulėmė santuokos iširimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino sutuoktinių tarpusavio santykių pobūdį iki 2018 metų.

14. Pirmosios instancijos teismas kaip liudytoją apklausė ginčo šalių sūnų P. M., jis paaiškino, kad apie tėvo neištikimybę jam tapo žinoma dar 2012 metais, taip pat paaiškino, kad mama būtent dėl tėvo neištikimybės susirgo (duomenys neskelbtini), pradėjo vartoti alkoholį; liudytojas patvirtino, kad šiuo metu mamai psichologinius sunkumus padeda įveikti naujas gyvenimo draugas; pats liudytojas dėl tėvo nederamo elgesio su mama su tėvu nebendrauja jau nuo 2014 metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas liudytojo parodymų patikimumą, nusprendė, kad jie dėl sūnaus besąlyginio atsidavimo ir lojalumo tik vienam iš tėvų (šiuo atveju – mamai) galėtų stokoti objektyvumo ir nešališko situacijos vertinimo (CPK 185 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visi kiti byloje apklausti liudytojai nepatvirtino aplinkybių, kad ieškovas nepagarbiai elgėsi su atsakove, vartojo psichologinį ir (ar) fizinį smurtą prieš ją ir (ar) buvo nelojalus su kita moterimi, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų tokias aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu šalių sūnaus parodymų vertinimu: sutiktina, jog šalių sūnus dėl skirtingo pobūdžio santykių su tėvais gali subjektyviai vertinti šalių elgesį santykių metu, taip pat subjektyviai suvokti priežastinį ryšį tarp šalių elgesio viena su kita ir to sąlygotų pasekmių santykiams. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šalių sūnus nurodė, kad su tėvu nebendrauja jau nuo 2014 metų; kaip jau minėta, nustatant santuokos nutrūkimo priežastis vertintinas laikotarpis iki 2018 metų, taigi, tikėtina, jog susiformavęs sūnaus tėvų santykių ir elgesio vertinimas nuo 2014 metų, iki šalys faktiškai nustojo faktiškai kartu gyventi, buvo paveiktas išimtinai santykio su vienu iš tėvų, tai kelia papildomų abejonių dėl sūnaus pateikto situacijos vertinimo objektyvumo.

15. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovės pateikta ieškovo ir R. S.-Ž. elektroninio susirašinėjimo, vykusio dar nuo 2015 metų, medžiaga leidžia nuspręsti apie ieškovo ir šios moters ryšius, tačiau tiesiogiai nepatvirtina, kad ginčo šalių santuoka nutrūko būtent dėl ieškovo neištikimybės su šia ir (ar) kokia kita moterimi. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog nuo įrodinėjamo neištikimybės momento atsakovė dar kelerius metus bendravo ir gyveno su ieškovu, šalių faktinis gyvenimas kartu nutrūko tik 2018 metais. Atsakovė pati į teismą dėl santuokos nutraukimo nesikreipė. Ieškovas laikėsi pozicijos, jog jo apsisprendimą kreiptis į teismą nulėmė tas faktas, kad atsakovė pradėjo gyventi su kitu vyru. Pažymėtina, jog santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Tačiau tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų savalaikis pastebėjimas ir jų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio, ypač jo netoleravimo tokio elgesio ir tokio elgesio priežasčių. Tačiau jei sutuoktiniai laiku nepastebi ir nesprendžia santuokoje kylančių problemų, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti, bet ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o dėl jų abiejų nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog tik ieškovo bendravimas su kita moterimi nulėmė santuokos nutraukimą. Byloje neįrodyta, jog ieškovas būtų vedęs bendrą ūkį su kita moterimi, kartu su ją gyvenęs, po įrodinėjamo neištikimybės fakto bylos šalys kelerius metus vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, atsakovė santuokos nutraukimo neinicijavo.

16. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Pavyzdžiui, kai vienas iš sutuoktinių piktnaudžiauja alkoholiu, neprisideda prie šeimos išlaikymo, nedirba nesant pateisinamų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-378/2020, 77 punktas) arba kai vienas iš sutuoktinių daug dėmesio skiria pramogoms ir azartiniams lošimams, neprisideda prie šeimos išlaikymo, nedirba nesant pateisinamų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017, 38 punktas), tai gali būti pagrindas pripažinti, jog toks sutuoktinis netinkamai vykdo sutuoktinio pareigas ir jas iš esmės pažeidžia. Vis dėlto sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014), todėl tais atvejais, kai nenustatytas preziumuojamas kaltas sutuoktinio elgesys, byloje turi būti įvertinta, kokie buvo sutuoktinių tarpusavio santykiai jiems gyvenant šeimoje, koks buvo jų susitarimas dėl tarpusavio pareigų ir teisių, ar šis susitarimas nebuvo visiškai priešingas gerai moralei ir teisei, dėl kokių priežasčių vienas iš sutuoktinių pradėjo piktnaudžiauti turima padėtimi ir nevykdyti savo kaip sutuoktinio pareigų ar jas vykdyti netinkamai, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar sutuoktiniai ar vienas jų dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip buvo priimtas galutinis sprendimas ją nutraukti.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas).

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų ginčo šalių duotus paaiškinimus, susijusius su jų bendra buitimi, tarpusavio bendravimu, alkoholio vartojimu, nusprendė, kad abiejų sutuoktinių gyvenimo būdas buvo ydingas, dėl to pradėjo nebegerbti vienas kito ir nebedėjo pastangų, kad santuoka būtų išsaugota. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas vartojo prieš atsakovę fizinį ir (ar) psichologinį smurtą, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus pačios atsakovės ir šalių sūnaus paaiškinimus, todėl laikytinos neįrodytomis. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog abi ginčo šalys netinkamai vykdė sutuoktinių pareigas – nebuvo viena kitai lojalios, nevykdė pareigos gerbti, moraliai remti vieną kitą, stengtis dėl viena kitos ir šeimos išsaugojimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl sklypų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

19. Atsakovė priešieškinyje pareiškė reikalavimą pripažinti ieškovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus (0,6700 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1,8400 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6,00 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir įtraukti šį turtą į dalytino sutuoktinių turto balansą. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio atsakovės reikalavimo, nes sklypų įgijimo pagrindas patenka į CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sritį. Kolegija visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

20. CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kad turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, kai: abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Remiantis šia teisės norma asmenys, jau sudarydami santuoką, gali būti įgiję turto, be to, ir po santuokos sudarymo jie gali jo įgyti asmeninės nuosavybės teise.

21. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus atkuriamo turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardytiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

22. Byloje nustatyta, kad 0,6700 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovas A. M. nuo 2007 m. vasario 8 d. valdo nuosavybės teise 2006 m. gruodžio 12 d. apskrities viršininko sprendimo Nr. 68-19461 ir 2006 m. gruodžio 14 d. apskrities viršininko įsakymo pagrindu Nr. P1.Ž-2658; 1,8400 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovas nuo 2007 m. vasario 8 d. valdo nuosavybės teise 2006 m. gruodžio 12 d. apskrities viršininko sprendimo Nr. 68-19461 ir 2006 m. gruodžio 14 d. apskrities viršininko įsakymo pagrindu Nr. P1.Ž-2658, 6,00 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovas nuo 1998 m. lapkričio 30 d. valdo nuosavybės teise 1998 m. lapkričio 30 d. apskrities viršininko sprendimo Nr. 87-4616 pagrindu. Teismui taip pat pateikta 1996 m. lapkričio 14 d. pas notarą sudaryta sutartis (registro Nr. 3595), kuria Z. M. perleido savo sūnui A. M. teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąją turto atkūrimą; 1998 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 87-4616 dėl 6 ha tenkančios valdos nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. M.; 2004 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 87-12288 dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. M.; 2006 m. gruodžio 12 d. apskrities viršininko sprendimas Nr. 68-19461 dėl nuosavybės teisių atkūrimo; 2006 m. gruodžio 14 d. apskrities viršininko įsakymas Nr. P1.Ž-2658 dėl 0,67 ha ir 1,84 ha ploto žemės sklypų atkūrimo A. M..

23. Atsižvelgus į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nėra pagrindo pripažinti ieškovo vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir įtraukti šį turtą į sutuoktinių turto balansą, nes šis turtas pagal jo įgijimo pagrindą patenka į CK 3.89 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sritį (sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn).

24. Kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstą atsakovės apeliacinio skundo argumentą, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į turto įgijimo datą, taikytinas 1964 metų Civilinis kodeksas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatas, Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

Dėl su 2016 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartimi susijusių reikalavimų

25. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovo tėvas V. M. (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) 2014 m. rugpjūčio 7 d. su A. B. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, jos pagrindu įsigijo 0,1460 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); kaip nurodyta sutartyje, už sklypą grynaisiais pinigais sumokėta 30 000 Lt. Tą pačią dieną V. M. išdavė įgaliojimą savo sūnui A. M. atstovauti jam visose valstybinėse institucijose tvarkant visus dokumentus, susijusius su žemės sklypu. 2014 m. spalio 27 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statytojui V. M. sklype statyti vieno buto gyvenamąjį namą. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų matyti, kad sklype 2016 m. kovo 2 d. įregistruotas statinys – 80 proc. baigtumo, 112,09 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartimi V. M. (dovanotojas) padovanojo savo sūnui A. M. žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruojant žymą, kad nekilnojamieji daiktai įgyjami A. M. asmeninės nuosavybės teise. 2015 m. birželio 2 d. V. M. išduotas neįgaliojo pažymėjimas, jame nurodyta, kad asmeniui nustatytas (duomenys neskelbtini).

26. Atsakovė prašė pripažinti negaliojančia 2016 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės arba pripažinti, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp V. M. (dovanotojo) ir A. M. ir V. M. (apdovanotojų), taip pat prašė pripažinti, kad 2014 m. spalio 27 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos leidimas buvo išduotas ieškovui A. M. ir atsakovei V. M.. Apeliaciniame skunde, skųsdama teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti jos reikalavimai, susiję su dovanojimo sutartimi, prašo pripažinti, kad 2016 m. rugpjūčio 4 d. dovanojimo sutartis Nr. 2827 buvo sudaryta tarp V. M. (dovanotojas) ir A. M. ir V. M. (apdovanotieji). Kadangi atsakovė apeliaciniame skunde prašo tenkinti tik vieną iš alternatyvių reikalavimų – pripažinti, jog ji taip pat yra apdovanotoji pagal dovanojimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl sandorio kaip sudaryto dėl apgaulės pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo nevertins. Įvertintinas tik sprendimo dalies, kuria netenkintas reikalavimas pripažinti atsakovę apdovanotąja, teisėtumas ir pagrįstumas.

28. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (straipsnio 2 dalis). Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu (straipsnio 3 dalis).

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016 17 punktą). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020).

30. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, siekiant pripažinti sandorį apsimestiniu, būtina nustatyti šalių valios simuliaciją patvirtinančius faktus, pavyzdžiui, kad abi sandorio šalys turėjo tikslą nekilnojamąjį turtą realiai įgyti ir sukurti ne V. M. poreikiams, o ieškovo poreikiams patenkinti, taip pat kad abi šalys siekė eliminuoti iš šių sandorių tikrąją šalį – atsakovę V. M..

31. Sandorio apsimestinumą atsakovė iš esmės įrodinėjo aplinkybėmis, kad jos uošviui V. M. dėl jo amžiaus ir sveikatos būklės naujas gyvenamasis namas jau nebebuvo reikalingas, be to, V. M. tam neturėjo lėšų. Pirmosios instancijos teismas atsakovės teiginius apie galimus jos uošvio poreikius, susijusius su nauju gyvenamuoju namu, nulemtus jo amžiaus ir sveikatos būklės, įvertino kaip subjektyvų atsakovės nuomonės nulemtą situacijos vertinimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neįgalumas yra nustatytas ir pačiam ieškovui A. M. (2014 m. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis). Kaip pirmosios instancijos teismui paaiškino ieškovas, jo tėvas būtent dėl sveikatos būklės ir amžiaus norėjo jo poreikius atitinkančio gyvenamojo namo (mažesnio, vieno aukšto, ekonomiško), kadangi gyvenamasis namas, kuriame jis gyveno, jam tapo per didelis ir nepatogus. Aplinkybę, kad gyvenamasis namas buvo numatytas V. M. gyventi, patvirtino ir liudytojai: asmuo, pardavęs sklypą, ir asmuo, vykdęs dalį statybos darbų.

32. Nuspręsdamas dėl V. M. finansinių galimybių įsigyti žemės sklypą ir jame statyti gyvenamąjį namą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pati atsakovė iš esmės pripažino, jog, pagal bylos duomenis, 2014–2016 m. nei V. M., nei A. M. šalies bankuose nedisponavo tokiomis santaupų sumomis, iš kurių būtų galėję vykdyti statybos darbus. Ieškovas laikėsi pozicijos, jog tėvas santaupas buvo sukaupęs grynaisiais pinigais. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad byloje nepateikta duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad žemės sklypui įsigyti ir gyvenamajam namui pastatyti buvo panaudotos bendros ginčo šalių lėšos. Pasisakydama dėl atsakovės pozicijos, jog ieškovas turėjo įrodyti faktą, kad jo tėvas turėjo sukaupęs grynųjų pinigų namo statybai, pagrįstumo, kolegija pažymi, jog ši pozicija neatitinka įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių taisyklės reikalavimų. Būtent atsakovė, siekdama įrodyti sandorio apsimestinumą, siekdama pripažinti ginčo turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe, turėjo įrodyti, jog turtui įgyti ir sukurti buvo panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, o tikrasis sandorio tikslas buvo išvengti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo taikymo. Tačiau atsakovė patikimų to įrodymų nepateikė.

33. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog 2014 m. rugpjūčio 7 d. ar 2016 m. rugpjūčio 4 d. ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo ketinimų nutraukti su atsakove santuoką, todėl siekė išvengti bendrosios jungtinės nuosavybės režimo ginčo turtui taikymo. Atsakovė apeliaciniame nurodo, jog apie tokius ketinimus ieškovas buvo papasakojęs R. S.-Ž., ji 2015 metais ieškovui atsiųstoje žinutėje rašė: „Neįžeidinėk manęs su savo tuo namu, neprikaišiok jo man. Juk, sakei, stataisi sau, kad turėtum kur gyventi.“ Kolegijos vertinimu, žinutės turinys pernelyg abstrahuotas, kad, nesant patikimų įrodymų, jog ginčo namas buvo pastatytas panaudojant bendras šeimos lėšas, patikimai patvirtintų ginčijamo sandorio apsimestinumo faktą: neaiškus pats pokalbio kontekstas, apie kokį konkrečiai namą kalbama, be to, kaip jau minėta, ginčo šalys faktiškai kartu gyveno iki 2018 metų, tai tikėtinai paneigia atsakovės prielaidas, kad ieškovas jau ginčo sklypo įgijimo ir namo pastatymo metu turėjo intencijų skirtis ir siekė išvengti ginčo namo dalijimo.

34. Taip pat svarbu akcentuoti ir tai, jog, kaip iš ginčo šalių paaiškinimų nustatė pirmosios instancijos teismas, nors atsakovei iš esmės buvo žinoma aplinkybė apie statomą gyvenamąjį namą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pati atsakovė būtų dalyvavusi nekilnojamojo turto įgijimo ir sukūrimo procesuose, tai leistų nors tikėtinai teigti, kad atsakovė galėjo turėti teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad šis nekilnojamasis turtas kuriamas jos ir ieškovo bendriems šeimos poreikiams patenkinti.

35. Nurodytų argumentų pagrindu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė neįrodė ginčijamo sandorio apsimestinumo, todėl pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl jos pripažinimo apdovanotąja. Netenkinus reikalavimo, turtas kaip padovanotas ieškovui asmeninės nuosavybės teise CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu laikytinas asmenine ieškovo nuosavybe.

Dėl piniginės kompensacijos, susijusios su bendrų lėšų panaudojimu, priteisimo

36. CK 3.98 straipsnio 3 dalis nustato, jog kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis CK 3.98 straipsnio 3 dalimi, ieškovas atsakovei privalėtų kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą tuo atveju, jei jis bendrą turtą būtų naudojęs tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu.

38. Ieškovas faktinių aplinkybių dėl miškų kirtimo pirmosios instancijos teisme iš esmės neginčijo, taip pat neginčijo ir atsakovės leidimų kirsti miškus pagrindu atlikto apskaičiavimo dėl iškirstos medienos kiekio ir vertės, tačiau įrodinėjo, kad ši mediena buvo skirta bendriems šeimos poreikiams patenkinti – gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), šildyti (ieškovas nurodo, jog vežė ten malkas iki pat 2020 m.), taip pat iš šių lėšų buvo remontuojamas namo stogas, tvoros vartai, perdažytas virtuvinis komplektas, nupirktas kietojo kuro katilas. Teismas konstatavo, kad byloje nepateikta duomenų, leidžiančių nuspręsti, jog būtent už medieną gautos lėšos buvo panaudotos išvardytiems darbams atlikti ir (ar) daiktams įsigyti. Teismas nurodė neturintis pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad jis iki pat 2020 metų iš bendrų miškų malkomis aprūpindavo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir teisme apklausti liudytojai J. K., R. B., P. Š., P. S., E. K.), tačiau atsakovės apskaičiuotas medienos kiekis ir jo vidutinė vertė (28 701 Eur) neleidžia daryti tikėtinos išvados, kad toks kiekis medienos galėjo būti panaudotas vos keturiems šildymo sezonams (nuo 2017 iki 2020 metų) (CPK 185 straipsnis). Taigi teismas nusprendė, kad vien deklaratyvi ieškovo pozicija, kad tiek mediena, tiek iš miškų kirtimo gautos piniginės lėšos buvo skiriamos gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovas nebegyveno jau nuo 2018 metų, nesant tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo nepriteisti atsakovei 14 350,50 Eur (28 701 Eur / 2) kompensaciją už jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 straipsnio 3 dalis).

39. Ieškovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog teismas visiškai nevertino pagrindinės aplinkybės, jog iki 2018 m. liepos 29 d. šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, taigi visos gautos lėšos buvo panaudotos jų poreikiams patenkinti, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas sumažino santuokoje įgytą turtą. Be to, ieškovo teigimu, net nereikia įrodinėti, kad pajamos nėra pelnas. Kolegija atmeta šiuos ieškovo argumentus kaip nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip nurodyta, atsakovė pateikė duomenis apie leidimus, išduotus nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2021 m. vasario 22 d., ir apskaičiavo sumą, už kurią leidimų pagrindu galėjo būti iškirsta medienos. Kaip nurodo pats ieškovas, šalys kartu gyveno tik iki 2018 metų, taigi nemažą dalį laikotarpio, už kurį išduoti leidimai, bendro ūkio jau nebevedė. Objektyvių įrodymų, kad mediena ir už ją gautos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams patenkinti, ieškovas nepateikė – vien tas faktas, jog dalį laikotarpio šalys vedė bendrą ūkį, nesudaro pagrindo nepriteisti atsakovei kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Ieškovas, teigdamas, jog pajamos nėra pelnas, jokių objektyvių tokį teiginį pagrindžiančių skaičiavimų nepateikė. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismui, jog mažai tikėtina, kad toks kiekis medienos buvo panaudotas namui apšildyti vos keturis sezonus, o objektyvių įrodymų dėl to, jog už medieną gautos lėšos buvo panaudotos ieškovo nurodytiems darbams, ieškovas nepateikė. Nurodytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 14 350,50 Eur kompensacijos už jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimo atsakovei paliktina nepakeista.

Dėl dalytino santuokoje įgyto turto padalijimo būdo

40. Nagrinėjamu atveju abi šalys ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo padalytas santuokoje įgytas turtas: atsakovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria jai buvo priteistas namas, esantis (duomenys neskelbtini) (prašo jį priteisti ieškovui), taip pat ginčija sprendimo dalį dėl sklypų padalijimo natūra (prašo sklypus priteisti jai, išskyrus sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat prašo priteisti jai statinius, esančius (duomenys neskelbtini), motorinį pramoginį laivą. Ieškovas ginčija sprendimo dalį dėl sklypų padalijimo natūra, šalims priteisiant po pusę sklypų. Pirmosios instancijos teismo nustatytų dalytino turto verčių šalys neginčija. Taigi šalių ginčas iš esmės koncentruojasi ties tuo, jog teismas neteisingai padalijo turtą natūra – atsakovė iš esmės nesutinka su tuo, jog jai priteistas namas, esantis (duomenys neskelbtini), nori kito turto, ieškovas nesutinka su sprendime nurodytų sklypų padalijimu šalims natūra, priteisiant kiekvienai šaliai po pusę sklypo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė taip pat laikosi pozicijos, kad sklypų padalijimas natūra, priteisiant kiekvienai šaliai po pusę sklypo, neatitinka šalių interesų, sudaro prielaidas konfliktams.

41. Kolegija pažymi, jog CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

42. Pagal kasacinio teismo praktiką, turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus, kai techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiai, jų galimybė objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Taigi santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018, 28 punktas).

43. Tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad yra pagrindas nukrypti nuo santuokos metu įgyto turto padalijimo natūra principo, toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais, t. y. teismas turi įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus pažeidžiamas proporcingumo principas, reikalaujantis, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą, o išimtys iš bendrų taisyklių būtų adekvačios keliamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

44. Kaip nustatyta šioje byloje, sutuoktinių bendra gyvenamoji vieta buvo name, esančiame (duomenys neskelbtini), iš jos ieškovas išsikraustė 2018 metais, nuo to laiko gyvena tėvo dovanotame name, esančiame (duomenys neskelbtini); atsakovė liko gyventi name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad šalių santykiai po to, kai ieškovas paliko namus, dar labiau komplikavosi, dėl ieškovo apsilankymų sodyboje atsakovei tekdavo kviesti policiją (buvo užregistruoti šeši policijos iškvietimo atvejai), todėl teismas šioje byloje atsakovės prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą ieškovui netrukdyti atsakovei naudotis turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir draudimą lankytis atsakovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

45. Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog šio turto padalijimas sutuoktiniams natūra po 1/2 dalį tik sukurtų prielaidas naujiems konfliktams tarp buvusių sutuoktinių, psichologinį diskomfortą, neigiamus emocinius išgyvenimus, kurie būtų neišvengiami, nes šalys turėtų susitarti dėl naudojimosi šiuo turtu tvarkos ir (ar) turto pardavimo. Tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti turtą natūra atsakovei nelaikytinas teisingu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nė viena šalis neišreiškė noro, kad namas būtų priteistas jai. Atsakovė teigia ne kartą nurodžiusi, jog tai, kad gyvena sodyboje, dar nereiškia, jog ji siekia ten gyventi ir toliau; atsakovei šis namas yra neekonomiškas, per didelis, todėl jame gyventi nebenori. Ieškovas taip pat laikosi pozicijos, jog ginčo namo jis nenori, o jei atsakovė nenori jame gyventi, siekdama sumokėti kompensaciją, gali jį parduoti, nes namas yra likvidus. Ieškovas teigia, jog namui parduoti pakaktų penkių mėnesių laikotarpio. Kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai, kai nė viena šalis nenori, kad ginčo namas natūra būtų priteistas jai, teismas turėjo įvertinti ne tik subjektyvius turto padalijimo faktorius, bet kiek įmanoma objektyviau įvertinti, kuri ginčo šalis būtų labiau pajėgi sumokėti už didesnę priteistino turto dalį mokėtiną kompensaciją. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo metu ieškovo gaunamas pajamas sudaro 250 Eur neįgalumo pensija, atsakovės mėnesio atlyginimas (duomenys neskelbtini) siekia apie 850–900 Eur per mėnesį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog, vertinant šalių turimo nekilnojamojo turto vienetus, vertę ir jų likvidumą, ieškovo padėtis yra palankesnė: jis asmeninės nuosavybes teise vienas valdo gyvenamąjį namą, jame ir gyvena, tris žemės sklypus (vienas iš jų su įvairiais statiniais), motorinį pramoginį laivą (dėl statinių ir motorinio laivo priteisimo pagrįstumo bus pasisakyta kitoje nutarties dalyje). Taigi ieškovo finansinės galimybės sumokėti kompensaciją vertintinos kaip geresnės – jis turi daugiau likvidaus turto. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, iš esmės vienintelis likvidus atsakovės turtas būtų tas pats priteistinas namas; sklypai atsakovei buvo priteisti kartu su ieškovu, todėl jų pardavimo procesas, atsižvelgiant į tai, kad šalių santykiai konfliktiški, būtų sudėtingas, be to, priteistų sklypų dalių, jas pardavus, vertė būtų nepakankama sumokėti priteistos kompensacijos sumą. Įvertinusi šalių disponuojamo ir disponuotino po teismo sprendimo įsiteisėjimo turto sudėtį, likvidumą, kolegija daro išvadą, jog ieškovo finansinės galimybės sumokėti kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį yra geresnės, todėl mano, jog būtų teisinga, protinga ir sąžininga ginčo namą natūra priteisti ieškovui, atsakovei atitinkamai natūra priteisiant dalytinus bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytus sklypus.

46. Kolegija pažymi, jog būtent įvertinusi šalių santykių specifiką mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas padalyti šalims po pusę bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomų 8 vienetų žemės ir miškų ūkio paskirties sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (bendra sklypų vertė – 44 544 Eur), nėra tinkamas turto padalijimo būdas. Atsižvelgdama į sklypų skaičių, vertę, siekdama nesukurti prielaidų būsimiems šalių konfliktams, tariantis dėl naudojimosi jais tvarkos ar pardavimo, taip pat siekdama padalyti turtą natūra kuo proporcingesniu būdu, t. y. kad šalims būtų priteistas kiek įmanoma proporcingesnės vertės turtas, kolegija mano, jog būtų teisinga, protinga ir sąžininga nurodytus sklypus natūra priteisti atsakovei.

47. Atsakovė taip pat apeliaciniame skunde prašo priteisti natūra jai motorinį pramoginį laivą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tiek ieškovas, tiek atsakovė prašė priteisti natūra motorinį pramoginį laivą, unikalus identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), vertė – 2 500 Eur. Ieškovas tokį reikalavimą motyvavo tuo, kad šiuo laivu naudojasi, o atsakovė, neturėdama laivavedžio teisių, laivu nesinaudoja. Kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė sudaro pakankamą faktinį pagrindą priteisti ginčo laivą natūra ieškovui, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

48. Kitų transporto priemonių ir akcijų padalijimo būdo šalys neginčijo.

49. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad 0,6700 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo ieškovo įgytas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, dėl šios priežasties patenka į CK 3.89 straipsnyje įvardytų atvejų sąrašą, taigi pripažintinas asmenine ieškovo A. M. nuosavybe, santuokos metu šiame žemės sklype įgyti statiniai, aprašyti registro išrašo 2.2–2.15 punktuose (įregistravimo pagrindas 1990 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis), pagrįstai priteisti to prašiusiam ieškovui, atsakovei kompensuojant 1/2 dalį šių statinių vertės (CK 3.127 straipsnio 3 dalyje). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad toks statinių padalijimo būdas yra racionalus ir neapsunkina ieškovo kaip žemės sklypo savininko teisių įgyvendinimo.

50. CK 3.117 straipsnio 1 dalis įtvirtina sutuoktinių turto lygių dalių prezumpciją. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją. Kadangi iš viso šalių dalytino turto vertė sudaro 261 230 Eur (207 677 Eur + 1 000 Eur + 2 500 Eur + 1 477 Eur + 4 032 Eur + 44 544 Eur), tai kiekvienam sutuoktiniui turėtų atitekti turto už 130 615 Eur (261 230 Eur / 2). Kadangi atsakovei priteistina turto už 44 544 Eur, ieškovas turi sumokėti atsakovei 86 071 Eur kompensaciją dėl jam tenkančio didesnės vertės turto. Be to, prie mokėtinos kompensacijos sumos priskaičiuotina iš ieškovo priteistinos kompensacijos už jungtinės nuosavybės sumažėjimą suma (CK 3.98 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 100 421,50 Eur (86 071 Eur + 14 350,50 Eur) kompensacija.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

51. CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymo atidėti ar išdėstyti negalima.

52. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimo dalies dėl kompensacijos priteisimo vykdymą iš esmės buvo atidėjęs (sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog sprendimo vykdymas išdėstomas dvejiems metams, tačiau nenurodytos įmokų sumos ir mokėjimo periodai) dvejų metų laikotarpiui. Abi šalys ginčija šią sprendimo dalį. Kolegija pabrėžia, jog, pakeitus sprendime nustatytą turto padalijimo būdą ir kompensaciją priteisus iš ieškovo atsakovei, šalių argumentai, susiję su sprendimo vykdymo atidėjimo terminu, nebėra teisiškai reikšmingi. Tačiau, atsižvelgdama į priteistos kompensacijos dydį, ieškovo turtines galimybes sumokėti kompensaciją, aptartas nutarties 45 punkte, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, kolegija mano, jog yra pagrindas kompensacijos mokėjimą atidėti 5 mėnesių laikotarpiui, t. y. tokiam terminui, per kurį, kaip teigia ieškovas, įmanoma įvykdyti sprendimo dalį dėl kompensacijos sumokėjimo.

53. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog, pakeitus sprendimo dalį dėl turto padalijimo natūra ir ginčo namą natūra priteisus ieškovui, ieškovo skundo argumentai, susiję su teismo sprendimu nepriimti ieškovo atstovės žodžiu pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – namo arešto – taikymo, nebeteko teisinės reikšmės; be to, ieškovas tokį prašymą turėjo pareikšti raštu. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, pakeičiant sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, priteisiant ieškovui natūra namą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovei – nutartyje nurodytus sklypus; atsakovei iš ieškovo priteistina kompensacija už jam tenkančią didesnę dalytino turto dalį – 100 421,50 Eur; kitos teismo sprendimo dalys dėl byloje pareikštų materialinių reikalavimų paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo pasisakytina kitoje nutarties dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

56. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, paskirstė proporcingai patenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų daliai. Teismas nurodė, jog ieškovas pareiškė tokius reikalavimus: 1) nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (patenkinta 100 proc. reikalavimo); 2) palikti santuokines pavardes (patenkinta 100 proc. reikalavimo); 3) atitinkamą dalį nekilnojamojo turto pripažinti asmenine ieškovo nuosavybe (patenkinta 80 proc. reikalavimo (statiniai (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe)); 4) padalyti santuokoje įgytą turtą ieškovo nurodytu būdu (patenkinta 50 proc. reikalavimo). Taigi teismas apskaičiavo, kad patenkino 82 proc. (350 proc. : 4) ieškinio reikalavimų. Atsakovė priešieškinyje pareiškė tokius reikalavimus: 1) nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės (reikalavimas nepatenkintas); 2) palikti santuokines pavardes (patenkinta 100 proc. reikalavimo); 3) atitinkamą dalį nekilnojamojo turto pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (patenkinta 20 proc. reikalavimo); 4) pripažinti negaliojančiu dovanojimo sandorį (reikalavimas nepatenkintas); 5) priteisti kompensaciją už bendrų lėšų panaudojimą (patenkinta 100 proc. reikalavimo); 6) padalyti santuokoje įgytą turtą atsakovės parinktu būdu (patenkinta 50 proc. reikalavimo). Taigi teismas nustatė, kad patenkino 45 proc. (270 proc. : 6) priešieškinio reikalavimų. Kolegija pažymi, jog tai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė turto padalijimo natūra būdą, iš esmės nepakeitė patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų proporcijos, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytą patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija laiko teisinga, atitinkamai kaip teisingai paskirstytas vertina šios proporcijos pagrindu tarp šalių padalytas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taigi nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

57. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundą parengimą, atlyginimas jam nepriteistinas.

58. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 500 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 1 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų. 2023 m. sausio 12 d. nutartimi atsakovei iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas 2 851 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas. Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovė apeliaciniame skunde pareiškė reikalavimus: 1) nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės (reikalavimas nepatenkintas); 2) pripažinti sklypus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (reikalavimas nepatenkintas); 3) pripažinti, kad dovanojimo sutartis sudaryta ir su atsakove kaip apdovanotąja (reikalavimas nepatenkintas); 4) padalyti santuokoje įgytą turtą skunde nurodytu būdu (patenkinta apie 60 proc. reikalavimo). Taigi iš esmės patenkinta apie 15 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Pritaikius šią proporciją, atsakovei iš ieškovo priteistinas 210 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas ir 500 Eur žyminio mokesčio dalis, kurią atsakovė sumokėjo pateikdama apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į atmestų skundo reikalavimų proporciją, kita žyminio mokesčio sumos dalis, kurios mokėjimas atsakovei buvo atidėtas, – 2 848,35 Eur – priteistina iš atsakovės valstybei. Kita atsakovės nesumokėta žyminio mokesčio dalis, pritaikius nustatytą patenkintų skundo reikalavimų proporciją, – 2,65 Eur – priteistina valstybei iš ieškovo. Atmetus 85 proc. atsakovės skundo reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteistinas 850 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, atlyginimas (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Patenkinti dalį ieškinio ir dalį priešieškinio.

Nutraukti santuoką, (duomenys neskelbtini) savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą tarp ieškovo A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo atsakovei V. M. palikti santuokinę pavardę (duomenys neskelbtini), ieškovui A. M. – (duomenys neskelbtini).

Šalims išlaikymo vienai iš kitos nepriteisti.

Pripažinti, kad 0,6700 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 1,8400 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir 6,00 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo A. M. nuosavybė.

Pripažinti, kad 0,1460 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo A. M. nuosavybė.

transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

motorinį pramoginį laivą, modelis „(duomenys neskelbtini)“, pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“, unikalus identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini);

51 vienetą uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), paprastųjų vardinių akcijų;

statinius, esančius (duomenys neskelbtini): gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

0,1446 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);

0,3900 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

4,5800 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

3,3800 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

8,4900 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

0,2500 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

4,7000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

10,2400 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

3,0300 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovei V. M. iš ieškovo A. M. 100 421,50 Eur (vieno šimto tūkstančių keturių šimtų dvidešimt vieno euro 50 ct) kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį.

Kompensacijos mokėjimą išdėstyti penkiems (5) mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovui A. M. iš atsakovės V. M. 579,90 Eur (penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovo A. M. į valstybės biudžetą 2 061,36 Eur (dviejų tūkstančių šešiasdešimt vieno euro 36 ct) žyminį mokestį. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovės V. M. į valstybės biudžetą 3 690,64 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų devyniasdešimties eurų 64 ct) žyminį mokestį. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovo A. M. ir atsakovės V. M. po 8,40 Eur (aštuonis eurus 40 ct) iš kiekvieno procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. birželio 6 d. nutartimis pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą ieškovui A. M. netrukdyti atsakovei naudotis turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir draudimą ieškovui lankytis / patekti į atsakovės gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), esančius statinius ir žemės sklypą.

Priteisti atsakovei V. M. iš ieškovo A. M. 210 Eur (dviejų šimtų dešimties eurų) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą ir 500 Eur (penkių šimtų eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

Priteisti ieškovui A. M. iš atsakovės V. M. 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės V. M. valstybei 2 848,35 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų 35 ct) žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimas buvo atidėtas.

Priteisti iš ieškovo A. M. valstybei 2,65 Eur (dviejų eurų 65 ct) žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimas buvo atidėtas.