Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės WePower nemokumo administratorės Onos Paulauskienės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės WePower nemokumo administratorės Onos Paulauskienės prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės WePower bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo N. M. (N. M.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) WePower iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta Ona Paulauskienė; nutartis įsiteisėjo 2023 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi UAB WePower pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 14 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas pripažinti LUAB WePower bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl LUAB WePower bankroto pripažinimo tyčiniu

22. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius.

23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

24. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad tyčinio bankroto požymiu pripažįstama aplinkybė, kuomet juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas. Aptariamas požymis atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl išlieka aktuali teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

25. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023).

26. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018).

27. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 19 punktas).

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė akivaizdaus suinteresuoto asmens sąmoningo blogo valdymo, siekiant privesti bendrovę prie bankroto bei įmonei (ar jos kreditoriams) žalingų sandorių, taip pat to, jog perduoti dokumentai yra nepakankami ir iš jų nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, struktūrą, prašymą pripažinti LUAB WePower bankrotą tyčiniu atmetė. Nemokumo administratorė atskirajame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai ištyrė bei įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, be to, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pareiškėjos pozicija neturi pagrindo sutikti.

29. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

30. Pažymėtina, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020, 41 punktas; 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-933/2024, 37 punktas).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl LUAB WePower bankroto pripažinimu tyčiniu teismui pateikė nemokumo administratorė, todėl, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo taisykle, būtent ji, siekdama, kad prašymas būtų patenkintas, turėjo pareigą įrodyti esant pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), šiu atveju – ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto požymio buvimą, kuriuo prašymas buvo grindžiamas (CPK 178 straipsnis). O suinteresuotas asmuo, atsižvelgdamas į byloje pareiškėjos įrodinėjamą faktinį prašymo pagrindą, turėjo teisę su juo sutikti arba nesutikti, teikti argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją ir (ar) paneigiančius nemokumo administratorės įrodinėjamas aplinkybes.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šią konkrečią susiklosčiusią faktinę situaciją, šalių argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nemokumo administratorė šioje byloje neįrodė nei to, kad suinteresuoto asmens nemokumo administratorei perduotų dokumentų ir (ar) kitų bendrovės bankroto byloje esamų duomenų pagrindu nėra galimybės nustatyti LUAB WePower realios finansinės padėties, nei buvusio bendrovės vadovo N. M. sąmoningo atitinkamų dokumentų (jų dalies) neperdavimo (slėpimo, praradimo) fakto, siekiant nuslėpti bendrovės nemokumo priežastis ir užkertant kelią kreditorių reikalavimams patenkinti (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tokia išvada daroma dėl toliau nurodomų motyvų.

33. Pagal JANĮ 57 straipsnio 1–2 dalis, iškėlus bankroto bylą, įgaliojimų netekę juridinio asmens valdymo organai, o kai bankroto byla iškelta ūkinei bendrijai, – jos tikrieji nariai, kurie vykdo CK 2.67 straipsnyje ir 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas, per teismo nustatytą terminą privalo perduoti paskirtam nemokumo administratoriui: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla.

34. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi, kuria LUAB WePower iškelta bankroto byla, bendrovės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 kalendorinių dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtai nemokumo administratorei šios nutarties 33 punkte nurodytą bendrovės turtą ir dokumentus.

35. Byloje nėra ginčo, kad suinteresuotas asmuo – buvęs LUAB WePower vadovas N. M. – šią pareigą iš esmės vykdė ir perdavė nemokumo administratorei USB laikmenas su WePower prekybos platformos failais, didžiąją knygą, be to, Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. e2-1120-852/2024 (dėl 7 105 286 Eur žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo N. M.) ir Nr. e2-1055-340/2024 (dėl 2021 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp N. M. ir O. M. (O. M.) pripažinimo negaliojančia) pateikė atitinkamus dokumentus, susijusius su bendrovės veikla, atliktomis finansinėmis operacijomis, sudarytais sandoriais (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

36. Pareiškėja neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo aptariamus dokumentus (išskyrus pateiktus minėtose civilinėse bylose) jai perdavė 2023 m. birželio 13 d. Byloje nėra duomenų, kad nemokumo administratorė tuo metu būtų kreipusis į buvusį bendrovės vadovą, prašydama pateikti papildomus dokumentus, reiškusi jam pretenzijas dėl netinkamų ar nepakankamų duomenų pateikimo ar juolab kreipusis į teismą dėl baudos bendrovės vadovui skyrimo, motyvuodama JANĮ 57 straipsnyje numatytų pareigų nevykdymu (netinkamu vykdymu). Tačiau, nemokumo administratorės teigimu, visi suinteresuoto asmens pateikti duomenys yra padriki, nesusisteminti, jų nepakanka LUAB WePower finansinei būklei įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas tokius pareiškėjos teiginius atmeta kaip neįrodytus ir grindžiamus tik pareiškėjos subjektyviu, objektyviomis aplinkybėmis ir įrodymais neparemtu turimų dokumentų vertinimu (CPK 185 straipsnis).

37. Visų pirma pažymėtina tai, kad pareiškėjos prašyme dėl LUAB WePower bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyta aplinkybė, jog buvusio bendrovės vadovo N. M. pateikti dokumentai nėra vieningas ir susistemintas bendrovės dokumentų komplektas, nėra pagrindas spręsti esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. Siekiant bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal minėtą požymį esminę reikšmę turi ne patogumo juos išanalizuoti aspektas, t. y. ne tai, kokiu būdu (forma) atitinkami dokumentai yra pateikti (ar jie yra susisteminti, surūšiuoti), o dokumentuose užfiksuota informacija – tai, ar ji leidžia atskleisti realią bendrovės finansinę padėtį. Tačiau šios esminės aplinkybės pareiškėja šioje byloje ne tik neįrodė, tačiau iš esmės net ir neįrodinėjo, apsiribodama tik tuo, kad jai buvo perduoti pavieniai, nesusisteminti dokumentai, ir akcentuodama tai, kokie, jos vertinimu, reikšmingi dokumentai jai nebuvo perduoti.

38. Byloje nėra duomenų, kad nemokumo administratorė būtų įvertinusi (dėjusi pastangas įvertinti) dokumentus (duomenis), kuriuos ji gavo iš buvusios bendrovės vadovo, be kita ko, pateiktus kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai bendrovės bankroto byloje buvo patvirtinti, viešai prieinamą informaciją (registrus), padariusi išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant tikrąją bendrovės finansinę padėtį, kas yra aktualu nusprendžiant ir dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimo. Pareiškėjos prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu iš esmės grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais dėl dokumentų neperdavimo, visiškai nevertinant ir neanalizuojant jau turimų dokumentų turinio, nepagrindžiant, kodėl jie nėra laikytini pakankamais, išsamiais, kodėl juose užfiksuota informacija negalima vadovautis, įvertinant LUAB WePower veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą.

39. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nemokumo administratorės pozicija dėl to, jog buvusio bendrovės vadovo perduotose USB laikmenose esantys duomenys negali būti panaudoti ir neturi jokios vertės, yra tik deklaratyvaus pobūdžio (CPK 178 straipsnis). Pareiškėja nepagrindė, kuo remdamasi ji padarė tokią išvadą, nepateikė įrodymų, kad ji, gavusi USB laikmenas, ėmėsi atitinkamų veiksmų, siekdama išsiaiškinti LUAB WePower, sukūrusios blockchain (liet. blokų grandinė) technologijos pagrindu paremtą žaliosios elektros prekybos platformą, veikimo principus, USB laikmenose esančių duomenų vertę (esant būtinybei, tam pasitelkusi specialistus, kt.). Pabrėžtina, kad tokia pareiga, faktiškai disponuojant perduotais bendrovės dokumentais (jų dalimi), tenka būtent nemokumo administratorei, atstovaujančiai LUAB WePower ir siekiančiai apginti tiek bendrovės, tiek jos kreditorių interesus bei negali būti perkelta tretiesiems asmenims, įskaitant ir buvusį bendrovės vadovą.

40. Aplinkybė, kad dalį dokumentų buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei perdavė bendrovės bankroto byloje, o dalį pateikė civilinėse bylose Nr. e2-1120-852/2024 ir Nr. e2-1055-340/2024, ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas bendrovės vadovo atsakomybės už savalaikį dokumentų neperdavimą klausimas (JANĮ 57 straipsnio 3 dalis). Pabrėžtina, kad nagrinėjant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį visi duomenys, kurie sudaro bent kokią galimybę nustatyti realią LUAB WePower finansinę padėtį (turtą, įsipareigojimus, kt.), yra svarbūs ir turi būti kompleksiškai įvertinti, nepriklausomai nuo to, kad jie gauti skirtingu metu ar dalis jų gauta kituose teisminiuose procesuose. Šiuo gi atveju pareiškėja nenurodė konkrečių argumentų dėl minėtose civilinėse bylose pateiktų dokumentų, jų neanalizavo ir dėl to išvadų nepateikė, neaptarė jų įrodomosios reikšmės klausimui dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėti.

41. Nesutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pateisino duomenų, susijusių su LUAB WePower ir UAB „BITMARKET“, nepateikimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aptarė suinteresuoto asmens civilinėje byloje Nr. e2-1055-340/2024 pateiktus paaiškinimus dėl Eterio kriptovaliutos (ETH) pervedimų, LUAB WePower ir UAB „BITMARKET“ vaidmens šiame procese, nurodė suinteresuoto asmens teiginį, kad jis neturi įrodymų apie UAB „BITMARKET“ atliktus pervedimus LUAB WePower. Byloje nesant duomenų apie tai, kad aptartus įrodymus buvęs bendrovės vadovas neabejotinai turi, kad juos nemokumo administratorei ar teismui galėjo pateikti, tačiau sąmoningai pasirinko to nedaryti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįsta ir protinga įpareigoti asmenį atlikti veiksmus, kurių jis neturi realios galimybės atlikti. Visgi, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes, tai, kad ETH pervedimuose dalyvavo ir UAB „BITMARKET“, spręstina, jog tokiu atveju nemokumo administratorė, kuri turi įgalinimus veikti bendrovės vardu (JANĮ 56 straipsnio 1–2 dalys, 66 straipsnio 1 dalies 1 punktas), galėjo (gali) kreiptis į UAB „BITMARKET“ dėl su tuo susijusios informacijos gavimo ar pasinaudoti teise konkrečioje civilinėje byloje pateikti prašymą teismui dėl įrodymų išreikalavimo (CPK 199 straipsnis). Minėta, kad, norint bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, su tuo susijusių reikšmingų aplinkybių (faktinio pagrindo) įrodinėjimo našta tenka asmeniui, pateikusiam tokį prašymą, šiuo atveju – nemokumo administratorei.

42. Pareiškėja nurodo, kad buvęs LUAB WePower vadovas N. M. neperdavė 2023 m. gegužės 2 d. balanse nurodyto bendrovės turto, nenurodė, kur jis yra. Tačiau tokius teiginius nemokumo administratorė dėsto, neatsižvelgdama į suinteresuoto asmens pateiktus paaiškinimus, kad būtent WePower prekybos platforma, kuri buvo perduota nemokumo administratorei, ir yra bendrovės turtas. Jau anksčiau šioje nutartyje konstatuota, kad nemokumo administratorė, teigdama, jog suinteresuoto asmens perduotos USB laikmenos yra bevertės, nepagrindė tokios savo išvados, todėl ir jos pozicija dėl to, kad bendrovės turtas nebuvo perduotas, suinteresuotam asmeniui teigiant, jog šis turtas būtent ir yra nemokumo administratorei perduota WePower platforma, negali būti laikoma pagrįsta, paremta konkrečių faktinių duomenų analize (CPK 178, 185 straipsniai). Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pats turto neperdavimas nemokumo administratorei savaime nėra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau esant tam tikriems duomenims, jog su tuo turtu yra siejami tam tikri sandoriai, jau esant įmonei nemokiai, gali būti atliekamas tokių sandorių įvertinimas pagal JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, be to, atitinkami veiksmai gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.) (2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-125-933/2024, 67 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad šia galimybe nemokumo administratorė pasinaudojo ir LUAB WePower vardu pareiškė ieškinį buvusiam bendrovės vadovui N. M. dėl žalos, kurią sudaro 2023 m. gegužės 2 d. balanse įrašyto ir neperduoto turto vertė, atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-1120-852/2024).

43. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, viena vertus, nemokumo administratorė teigia, jog jai nėra perduoti LUAB WePower dokumentai ir turtas, todėl ji negali įvertinti bendrovės finansinės padėties, jos veiklos, sudarytų sandorių, kt., tačiau, kita vertus, civilinėje byloje Nr. e2-1120-852/2024 ji pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurį, kaip minėta, grindžia buvusio bendrovės vadovo pateikto LUAB WePower 2023 m. gegužės 2 d. balanso duomenimis ir būtent jame nurodytą turtą laiko bendrovės patirta žala, o civilinėje byloje Nr. e2-1055-340/2024 ginčija 2021 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp N. M. ir O. M., be kita ko, ieškinyje dėstydama faktines aplinkybes kvestionuoja ir paskolos teisinių santykių tarp N. M. ir LUAB WePower buvimą. Taigi nurodytos aplinkybės, civilinių bylų inicijavimo faktas, faktinių aplinkybių, pagrindžiančių ieškinių dalyką ieškiniuose išdėstymas, apeliacinės instancijos teismui sudaro pagrindą abejoti tuo, kad nemokumo administratorė iš tiesų neturi galimybės nustatyti bendrovės finansinės padėties (CPK 185 straipsnis).

44. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriai, prašydami patvirtinti jų finansinius reikalavimus, nemokumo administratorei pateikė duomenis, pagrindžiančius jų reikalavimą LUAB WePower, kurie yra reikšmingi ne tik nusprendžiant dėl jų finansinio reikalavimo pagrįstumo, tačiau ir apskritai atskleidžiant bendrovės vykdytą veiklą, prisiimtus įsipareigojimus, galėjimą juos vykdyti, nemokumo momentą, kt. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėja visą bendrovės bankroto proceso metu turimą informaciją, be kita ko, ir viešai prieinamus duomenis, būtų įvertinusi kompleksiškai ir dėjusi pakankamas pastangas išsiaiškinti realią LUAB WePower finansinę padėtį.

45. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos teiginius, kad bendrovės valdymo organai per 5 metus išleido virš 43 000 000 Eur atmeta kaip neįrodytus. Šiuo atveju pritartina suinteresuoto asmens pozicijai, kad nėra aišku, kokių duomenų pagrindu pareiškėja padarė tokią išvadą, to ji nepagrindė, nors pareiga įrodyti šiuos teiginius teko jai (CPK 178 straipsnis).

46. Sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu taikant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, privalu nustatyti ne tik šiame punkte nurodytos aplinkybės egzistavimą, bet ir tai, ar minėtoje normoje numatyti veiksmai ir (ar) neveikimas buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, be kita ko, siekiant nuslėpti blogą bendrovės valdymą, kadangi JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai gali būti taikomi tik neatsiejamai nuo JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinio bankroto sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-320-407/2024, 60 punktas).

47. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė buvusio LUAB WePower vadovo N. M. sąmoningo dokumentų neperdavimo fakto (slėpimo), siekiant neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus, neįrodė ir to, jog suinteresuoto asmens perduotų dokumentų, kitų turimų duomenų pagrindu nėra galimybės nustatyti realios LUAB WePower finansinės padėties. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą LUAB WePower bankrotą pripažinti tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

48. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.