Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Eglė Surgailienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Indusek“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kasdairas“ dalyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys byloje D. K., K. K., D. K.. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4725-262/2017 iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Kasdairas“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė uždajają bendrovę (UAB) „Bankrotas“. Teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 6 d. (šiuo metu bylos numeris eB-563-432/2020).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas atmestinas.

Kasacinio teismo pažymėta, kad, įvertinus proceso atnaujinimo instituto išimtinumą bei siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo, teisinio apibrėžtumo principus, padedančius užkirsti kelią proceso vilkinimui ir įpareigojančius byloje dalyvaujančius asmenis sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas turėjo objektyviai sužinoti esant ar atsiradus aplinkybes, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. CIK-1/2019 19 punktas).

Prašymą atnaujinti procesą teikiančiam asmeniui tenka pareiga pateikti sužinojimo apie proceso atnaujinimo pagrindą momentą įrodančius duomenis. Tokią pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr.eB2-563-432/2020, kurios nagrinėjimą dalyje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pareiškėjas K. K. prašo atnaujinti, bankroto administratorės pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjo 2018 m. birželio 5 d. Minėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2018 m. spalio 4 d. išnagrinėjęs K. K. atskirąjį skundą 2018 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1319-381/2018 K. K. atskirojo skundo netenkino, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavo, kad byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad pareiškėjas K. K. buvo ne tik bankrutavusios įmonės UAB „Kasdairas“ vadovas ir akcininkas, bet taip pat ir kreditorius - bankroto byloje dar 2017 m. lapkričio 3 d. teismo nutartimi įtrauktas į įmonės pirmos eilės kreditorių sąrašą. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę aktyviai domėtis tiek įmonės bankroto eiga, tiek civilinėje bankroto byloje buvusiais įvykiais procese tiesiogiai ar per įgaliotą atstovą, o taip pat dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, o taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, ir, atitinkamai dėl jų vykdymo ar nevykdymo (galiojusios redakcijos ĮBĮ 21 str. 2 d., 22 str. 6 d.). Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad proceso atnaujinimo pagrindu jo nurodomas aplinkybes jis sužinojo (galėjo sužinoti) tik šių metų kovo – balandžio mėnesiais, kadangi apdairiai ir atsakingai realizuodamas minėtas teisės aktuose reglamentuotas savo kaip bankrutuojančios įmonės valdymo organo ir kaip akcininko, o taip pat ir kaip kreditoriaus teises, pareiškėjas aplinkybę dėl bankroto administratorės pavedimo sutarties pasirašymo ar nepasirašymo 2017 – 2018 metais ar nuvykimo ar nenuvykimo į įmonės buveinę galėjo sužinoti iš karto, o ne 2020 m. gavęs elektroninius laiškus iš kitų kreditorių pagal suinteresuoto asmens (artimojo giminaičio) D. K. paklausimą, ar gavęs Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų misterijos 2020 m. kovo 31 d. Išvadą dėl nemokumo administratoriaus UAB „Bankrotas“ ir jo įgalioto asmens S. G. neplaninio veiklos patikrinimo Nr.D4-459, kuris vėlgi buvo atliktas paties giminaičių D. K. bei K. K. skundų pagrindu.

Minėta, kad teikdamas atskirąjį skundą bankroto byloje dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties, pareiškėjas taip pat nurodė apie bankrutuojančios įmonės ir D. K. bei D. K. su įmone UAB „Kasdairas“ sudarytus sandorius. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartyje nurodytos (nustatytos) aplinkybės apie tai, kad D. K. 2015 m. kovo 16 d. sumokėjo įmonei 47 000 Eur, pareiškėjui ir anksčiau buvo žinomos. Vien tai, kad D. K. minima Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi pripažinta įmonės kreditore ir įtraukta į BUAB „Kasdairas“ kreditorių sąrašą su nurodyto dydžio kreditoriniu reikalavimu, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad nutarties priėmimo metu pareiškėjui tapo žinoma nauja reikšminga aplinkybė. Teisėjų kolegija minimos nutarties 29 punkte, 30 punkte ir 31 punkte argumentavo, jog byloje nėra ginčo, jog minimas mokėjimas buvo atliktas, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog D. K. ir K. K. su bendrove neatsiskaitė, Lietuvos apeliacinis teismas priteisė bendrovei iš pastarųjų 47 000 Eur skolą (nutarties 29 punktas). Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius (CPK 182 str. 2 p.), kad D. K. sumokėjo bendrovei 47 000 Eur, tačiau pripažinus, kad išankstinis (2015 m. kovo 16 d.) mokėjimas bendrovei už pastarosios siektą įsigyti žemės sklypą nepatvirtina kainos pagal Buto pirkimo-pardavimo sutartį BUAB „Kasdairas“ sumokėjimo, taip pat bankroto byloje nesant įrodymų, kad minėta 47 000 Eur suma pareiškėjai buvo kokiu nors būdu grąžinta, teisėjų kolegija sprendė, jog bendrovė tokiu būdu be jokio teisinio pagrindo praturtėjo pareiškėjos sąskaita, todėl pripažino ją kreditore.

Teismas daro išvadą, kad tiek apie pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodytų ginčo sandorių sudarymo bei atsiskaitymo pagal juos aplinkybes, tiek apie bankroto administratorės ar jo įgalioto asmens veiksmus ar neveikimą ar pavedimo sutarties nepasirašymą, tiek apie bendrovės finansinę būklę bei nemokumo atsiradimo momentą pareiškėjas žinojo (galėjo sužinoti) aktualiu laikotarpiu, o ne susipažinęs su 2020 m. kovo – balandžio mėnesiais D. K. gautais elektroniniais laiškais į jo paties pateiktus paklausimus ar susipažinęs su gautais 2020 m. balandžio 6 d. prokurorės nutarimu ar Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų misterijos (trumpinama – AATVNVT, Tarnyba) 2020 m. kovo 31 d. Išvada arba Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi. Nagrinėjamu atveju teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės ar jų įvertinimas, o taip pat ikiteisminio tyrimo organo procesiniame sprendime ar administratorės veiklą tikrinusios Tarnybos patikrinimo išvadoje padarytos (tikėtinos) išvados savaime negali būti laikomos pareiškėjo K. K. nurodomų esminių faktinių aplinkybių sužinojimo momentu.

Prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte įtvirtintais pagrindais teisme gautas 2020 m. birželio 23 d., t. y. praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas nepagrįstai skaičiuoja tariamai naujų aplinkybių sužinojimo momentą nuo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ar prokuratūros prokurorės bei AATVNVT Išvados gavimo dienos. Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų buvę nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertinas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas pareiškėjas apskritai nepateikia (pareiškėjas net nenurodo tokio nuosprendžio buvimo fakto).

Remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pažymėtina, kad sprendžiant praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant konkrečius procesinius terminus. Proceso atnaujinimas yra išimtinis būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, kuris taikomas tik esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Dėl to praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, kai jo praleidimo priežastys yra svarbios. Ar prašymo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 78 straipsnis). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę inicijuoti proceso atnaujinimą dėl įstatyme nustatytos procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti, ar termino praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės.

Klausimą, ar konkrečios procesinio termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į bylos esmę, pareiškėjo, prašančio atnaujinti terminą, elgesį, procesinio termino paskirtį ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Be kita ko, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. Be to, svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą procesinį terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik šio termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Teismui nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo (paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo). Minėta, kad teismui išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas bylos nagrinėjime dalyvavo pateikdamas atskirąjį skundą (nurodydamas jo manymu reikšmingas aplinkybes), taigi, apie teismo procesinį sprendimą pareiškėjas sužinojo 2018 metais, ir siekdamas apginti savo teises tais pačiais 2018 metais pateikė byloje atskirąjį skundą (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr.e2-1319-381/2018). Apeliacinės instancijos teismas apelianto (pareiškėjo) nurodytas aplinkybes vertino ir pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą (nutartį) paliko nepakeistą, teisėjų kolegija nekonstatavo pirmosios instancijos teismo civilinio proceso kodekso normų ar materialinių teisės normų pažeidimo dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių ar bankroto administratoriaus pavedimo sutarties nepasirašymo. Šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui buvo žinoma visa civilinės bankroto bylos eiga, taigi įstatymu nustatytas 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti buvo praleistas be svarbių priežasčių, todėl atnaujinti jo nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. Civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra, o taip pat savo nuožiūra naudotis civilinio proceso teisėmis bei ĮBĮ teisėmis, pareikšti prašymus byloje, gauti dokumentus, apskųsti atitinkamus asmenų veiksmus ar neveikimą. Gindami pažeistas civilines teises įstatymuose numatytais būdais, asmenys privalo elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti subjektine teise (CK 1.137 straipsnis).

Asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas.

Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus kriterijus (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

Nagrinėjamoje byloje prašymą atnaujinti procesą pateikęs pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodė tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 2 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-884-381/2020, AATVNVT 2020 m. kovo 31 d. pateikė Išvadą dėl nemokumo administratoriaus UAB „Bankrotas“ ir jo įgalioto asmens S. G. neplaninio veiklos patikrinimo Nr.D4-459, Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2020 m. kovo 6 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.02-2-00595-18 dalyje dėl nusikalstamų veikų, nustatytų LR BK 208 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, nenustačius šių nusikalstamų veikų sudėties požymių.

Taigi, pareiškėjas savo prašymu atnaujinti procesą iš esmės siūlo atnaujinti procesą ir nagrinėjant bylą iš naujo vertinti įrodymus (procesinius sprendimus, išvadą), kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės turi atitikti visus požymius, būdingus naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Priešingu atveju jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Atsižvelgdamas į tai teismas daro išvadą, kad prašymą atnaujinti procesą pateikusio pareiškėjo K. K. nurodomos aplinkybės nepagrindžia CPK 366 1 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.

Minėta, jog nagrinėjamoje byloje pagal bankroto administratorės pareiškimą buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Kasdairas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi pripažino bankrotą tyčiniu, nurodė, kad atsakovė nuo 2016 metų rudens pradėjo nevykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams. Kadangi atsakovė jau 2016 metais buvo nemoki, jos vadovas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau ne tik to nepadarė, tačiau ir toliau didino bendrovės įsipareigojimus. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Kasdairas“ nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. birželio 23 d. su atsakovės direktoriumi K. K. (pareiškėju) artimais ryšiais susijusiam asmeniui D. K., kuris buvo ir atsakovės komercijos direktorius, pardavė turto ir prekių už 58 714,40 Eur, tačiau D. K. atsakovei sumokėjo tik 43 273,69 Eur. Taigi D. K. liko skolingas atsakovei 15 440,71 Eur. Ši suma atsakovei nėra sumokėta iki šiol. Atsakovė, atstovaujama K. K., 2017 m. vasario 13 d. už 47 000 Eur pardavė butą D. K., už kurį ji neatsiskaitė. Teismas sprendė, kad prekės ir butas buvo parduoti tuo metu, kai atsakovė jau buvo nemoki, o jos direktorius, sudaręs šiuos sandorius, iš anksto žinojo, jog pirkėjai už įsigytą turtą neatsiskaitys. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad K. K., būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai sudarė prekių ir buto pardavimo sutartis, žinodamas, jog D. K. ir D. K. už įsigytą turtą neatsiskaitys, patvirtina ir tai, kad K. K. neatliko jokių veiksmų tam, jog iš šių asmenų atsakovės naudai būtų išieškotos skolos. Teismas pažymėjo, kad atsakovės vadovas K. K., gavęs vienos iš pagrindinių kreditorių UAB „Asia tasty“ 2016 m. lapkričio 9 d. pretenziją dėl neapmokėtos 20 933,10 Eur skolos, taip pat esant pradelstiems įsipareigojimams kitiems UAB „Kasdairas“ kreditoriams, neturėjo jokios teisės sudaryti šių sandorių, nes jie prieštaravo atsakovės ir jos kreditorių interesams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės veikla buvo organizuojama taip, jog jos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į UAB „Kasdairas“ turtą būtų apribotos ar apskritai panaikintos. Atsakovės vadovas K. K. nurodytus sandorius sudarė žinodamas, kad bendrovės kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes atsakovė po nurodytų sandorių nebeturės pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad jos atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktų sąlygas, todėl yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, nes: 1) atsakovės vadovas ir vienintelis akcininkas K. K. sąmoningai blogai valdė bendrovę, netinkamai vykdė pareigas, susijusias su atsakovės valdymu, ir, esant įmonei nemokiai, ilgą laiką sąmoningai neinicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimo, neatliko kitų direktoriaus (administracijos vadovo) pareigų (1 punktas); 2) bendrovei esant nemokiai, prieš pat iškeliant bankroto bylą, buvo sudaryti atsakovei ir jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingi sandoriai su įmonės vadovu artimais ryšiais susijusiais asmenims, o tai lėmė UAB „Kasdairas“ veiklos nutraukimą bei atsiskaitymo su įmonės kreditoriais eliminavimą (2 punktas); 3) bendrovės turtas buvo parduotas (perleistas) mažesnėmis negu rinkos kainomis ar iš viso neatlygintinai asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudus ryšiai (3 punktas); 4) bendrovei esant nemokiai, 2016–2017 metais iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo buvo panaikintos visos galimybės nukreipti kreditorių reikalavimų išieškojimą į atsakovės turtą, nes visas vertingiausias bendrovės turtas buvo perleistas su nemokia bendrove susijusiems asmenims (4 punktas.

Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų matyti, kad tyčinio bankroto požymių egzistavimas buvo konstatuotas nustačius, jog 2017 metais atsakovės turtas pažeidžiant įmonės kreditorių interesus buvo perleistas su įmonės vadovu artimais ryšiais susijusiems asmenims – sutuoktinei D. K. bei sūnui D. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga paneigia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio taikymo galimybę, tačiau patvirtina kitų pirmosios instancijos teismo nurodytų tyčinio bankroto požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose, taikymo pagrįstumą. PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiami su D. K. sudaryti sandoriai, ir buto pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovės turtas buvo perleistas už tam tikrą šiuose dokumentuose nurodytą kainą, t. y. ne neatlygintinai, be to, kaip teisingai nurodo apeliantas, bankroto administratorė nei prašyme dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nei Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 neįrodinėjo, jog susitarta turto perleidimo kaina neatitinka rinkos kainos. Taigi pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo nėra teisinga, tačiau tai savaime nedaro nepagrįsta galutinės pirmosios instancijos teismo išvados, kad yra pagrindas atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes buvo nustatyti ir kiti tyčinio bankroto požymiai, o tokių požymių skaičius nėra svarbus sprendžiant klausimą, ar atsakovės bankrotas pripažintinas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. vasario 13 d. buto pirkimo– pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad butas parduodamas už 47 000 Eur, kuriuos pirkėja (D. K.) prieš šios sutarties pasirašymą sumokėjo pardavėjai (atsakovei) banko piniginių lėšų pavedimu į atsakovės sąskaitą. Šio buto pardavimas galėtų būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir atsakovės kreditorių interesų nepažeidžiantis sandoris, jeigu buto kaina būtų realiai sumokėta atsakovei, nes tokiu atveju nebūtų pagrindo konstatuoti atsakovės turto sumažėjimą, tačiau byloje nėra atsiskaitymą už butą patvirtinančių dokumentų. Priešingai, atsakovės sąskaitos išrašas už 2017 metus patvirtina, kad jokių lėšų iš D. K. 2017 metais atsakovė negavo. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovės direktorius, sudaręs šį sandorį tuo metu, kai atsakovė jau buvo nemoki, iš anksto žinojo, jog pirkėja už įsigytą turtą neatsiskaitys, apeliantas atskirajame skunde net neįrodinėjo, kad už parduotą butą buvo realiai atsiskaityta, nepaneigė, jog dėl to, kad pirkėja neatsiskaitė už įsigytą turtą, tai buvo atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingas (žalingas) sandoris. Vilniaus apygardos teismas, 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 konstatavęs, kad už butą pagal 2017 m. vasario 13 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą nebuvo atsiskaityta, priteisė buto kainą (47 000 Eur) BUAB „Kasdairas“ naudai. Šiame sprendime yra konstatuotos tos pačios aplinkybės, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pripažindamas, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo nenaudingas atsakovei ir jos kreditoriams, nes sumažino jų galimybes patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto masės, kuri dėl šio sandorio sudarymo sumažėjo. Jokių šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė. Pagal byloje esančius duomenis net ir įvertinus mokėjimus avansu, kuriuos pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. K. sumokėtą sumą, taip pat vertino, D. K. nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. liepos 27 d. sumokėta suma (43 273,69 Eur) yra mažesnė už atsakovės nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. birželio 23 d. jam išrašytose sąskaitose nurodytas mokėtinas sumas (58 714,40 Eur). Jeigu, kaip teigia apeliantas šioje byloje, D. K. už suteikiamas paslaugas bei prekes visada būtų mokėjęs avansu, o PVM sąskaitos faktūros būtų išrašomos vėliau, tokiu atveju D. K. skola atsakovei nebūtų susidariusi. Taigi apeliantas, kaip atsakovės direktorius, tuo metu, kai atsakovė jau buvo nemoki, organizuodamas įmonės veiklą taip, kad jo sūnui buvo teikiamos prekės ir paslaugos, už kurias iš dalies nebuvo atsiskaityta, neveikė įmonės atžvilgiu ekonomiškai naudingiausiu būdu ir sumažino jos kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto masės, kuri dėl tokios nuostolingos veiklos sumažėjo. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3434-661/2018 pripažino pagrįstais ir įrodytais BUAB „Kasdairas“ argumentus dėl neteisėtų 2017 metais, t. y. kai atsakovė jau buvo nemoki, atliktų įskaitymų už D. K. parduotą atsakovės turtą, nes šiais sandoriais jam suteikta pirmenybė prieš kitus atsakovės kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš atsakovės turto.

Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, jog aptartos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės veiklos organizavimu, turto perleidimu, įsipareigojimų didinimu, visiškai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Jeigu apeliantas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, veikęs įmonės interesais, laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, šie sandoriai su jam artimais asmenimis nebūtų įvykę, papildomi įsipareigojimai nebūtų atsiradę, atsakovė turėtų daugiau turto ir visi atsakovės kreditoriai būtų turėję didesnes galimybes patenkinti savo reikalavimus ĮBĮ nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju apeliantas elgėsi priešingai ir nemokios įmonės veiklą 2017 m. pirmąjį pusmetį organizavo sudarinėdamas su savo artimaisiais giminaičiais atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingus sandorius. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantas, esant atsakovei nemokiai, sąmoningai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, per tą laiką dar didino nemokios įmonės skolas ir mažino jos turtą, jį perleisdamas susijusiems asmenims (2017 m. vasario 13 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis ir prekių bei paslaugų teikimas D. K. pagal nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. birželio 23 d. išrašytas sąskaitas). Taigi šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo bankroto bylos bendrovei neinicijavimo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Nors byloje nėra duomenų, kad įmonės nemokumas yra neteisėtų veiksmų rezultatas, tačiau vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį esmingai pažeidė kreditorių teises, nes vertingiausias bendrovės turtas buvo perleistas jai jau esant nemokiai, tačiau dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

Minėta, kad prašydamas atnaujinti procesą bankroto bylos dalyje dėl tyčinio bankroto, pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2020 m. kovo 6 d. priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.02-2-00595-18 dalyje dėl nusikalstamų veikų, nustatytų LR BK 208 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, nenustačius šių nusikalstamų veikų sudėties požymių. Minimame nutarime nurodoma, jog dalis bendrovės dokumentų bankroto administratorei buvo perduoti laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 iki 2017 spalio 17 d., dalis įmonės dokumentų kratos metu buvo paimta iš pareiškėjo K. K.. Atlikus įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad pagrindinių įmonės UAB „Kasdairas“ mokumo rodiklių reikšmės 2015 m., 2016 m., 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažesnės už normines, tai reiškia, kad įmonė turėjo mokumo problemų, dirbo nuostolingai, įmonė nuo 2015 m. gruodžio 31 d. atitiko nemokios įmonės statusą. Tyrimui nebuvo pateikti buhalterinių sąskaitų apskaitos registrai, pagrindžiantys pirkėjų skolų apskaitą, todėl nėra galimybės nustatyti, ar D. K. 2015 m. kovo 16 mokėjimo nurodymu į įmonės sąskaitą įmokėti 47 000 Eur buvo skirti atsiskaitymui už įgytą butą Palangoje. Kadangi tyrimui nepateikti įmonės nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. liepos 27 d. buhalterinių sąskaitų apskaitos registrai: turto apskaitos, įsipareigojimų apskaitos, kreditorių ir debitorių sąrašai nurodant skolų sumas ir pradelstus įsipareigojimus, nėra galimybės nustatyti, kokią įtaką įmonės finansinei būklei turėjo su D., D. ir K. K. sudaryti sandoriai. Pateikti duomenys reiškia, kad UAB „Kasdairas“ neturėdama pakankamai pinigų vykdyti veiklai pirko nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su gyvenamuoju namu, butą Palangos m.), tuo didindama kreditorinius įsipareigojimus. Atlikus papildomą UAB „Kasdairas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tarp tyrimui pateiktų UAB „Kasdairas“ dokumentų yra 2017 m. vasario 13 d. buto pirkimo ir pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Kasdairas“ parduoda butą Palangoje už 47 000 Eur, kurios pirkėjas prieš šios sutarties pasirašymą sumokėjo pavedimu į įmonės sąskaitą. Buto pardavimą UAB „Kasdairas“ įformino išrašydama 2017 m. vasario 13 d. pardavimo PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytas pirkėjas – D. K., kuri taip pat buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja. Ikiteisminiame tyrime taip pat buvo apklaustas pareiškėjas K. K., jis nurodė, jog dėl jo ligos įmonę valdė sūnus D. K., kiek prisimena, įmonė tapo nemoki nuo 2016 m. pabaigos, kai įmonei buvo priimti nepalankūs sprendimai, apie bankroto bylą sužinojo tik tada, kai buvo priimtas teismo sprendimas iškelti bankroto bylą; nurodė, kad jam nėra žinoma ar atsiskaityta už butą Palangoje, visus dokumentus ruošė sūnus.

Prokurorės nutarime nurodoma, kad D. K. atsisakė būti apklausiamas.

Įvertinusi tyrimo metu apklaustų asmenų parodymus, specialisto išvadomis nustatytas aplinkybes, pateiktų dokumentų turinį, prokurorė kaip manytiną nurodė, jog už perleistą būtą Palangoje D. K. su UAB „Kasdairas“ atsiskaitė dar 2016 m. kovo 16 d., o D. K. už didžiąją dalį jam pagal 8 PVM sąskaitas faktūras parduotų prekių ir suteiktų paslaugų atsiskaitė pavedimais ir grynais 2016-04-22 – 2017-03-29 laikotarpiu. Specialisto išvadoje nurodyta, jog nėra galimybės nustatyti ar minėtais mokėjimais D. K. ir D. K. atsiskaitė būtent už jiems perleistą turtą. Tačiau jokių duomenų apie tai, kad už kokias nors kitas nei aptariamas prekes ar paslaugas, tyrimo metu taip pat negauta. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, prokurorė nutarė, jog nėra pagrindo manyti, kad D. K. ir D. K. UAB „Kasdairas“ turtas buvo perleistas neatlygintinai ar to buvo siekiama ir kad perleidžiant minėtą turtą UAB „Kasdairas“ kreditoriams buvo padaryta žala. Pagal sandorius matyti, kad realiai už UAB „Kasdairas“ pirktą minėtą turtą apmokėjo D. K., kuriai vėliau už tą pačią kainą buvo perleistas UAB „Kasdairas“ nekilnojamasis turtas padarant užskaitą. Todėl teigti, kad nupirkus minėtą nekilnojamąjį turtą buvo nepagrįstai padidinti UAB „Kasdairas“ kreditoriniai įsipareigojimai ar tuo padaryta žala pačiai UAB „Kasdairas“ ir jos kreditoriams, nėra pagrindo. Apibendrinant padaryta išvada, jog tyrimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, partvirtinančių, kad UAB „Kasdairas“ bankrotą nulėmė ginčijami turi ir paslaugų perleidimai su jos vadovu susijusiems asmenims, t. y. kad buvo padaryta LR BK 209 str. nustatyta nusikalstama veika.

Nutarime nustatyta, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Kasdairas“ ekonominė padėtis buvo sunki, ji buvo nemoki, jai grėsė bankrotas ir ji neturėjo galimybės patenkinti visų savo kreditorių reikalavimų. 2017 m. buvo įforminti įmonės turto ir paslaugų perdavimo K. už, tikėtina, anksčiau jų avansu bendrovei įmokėtas pinigų sumas, t. y. patenkinti jų kreditoriniai reikalavimai. Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 208 str. 1 d. kyla tuomet, kai įmonei esant nemokiai, gręsiant bankrotui bei neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinami ar užtikrinami vieno ar keleto iš jų reikalavimai ir dėl to padaroma turtinės žalos kitiems kreditoriams. Pagal specialisto išvadą įmonei esant nemokiai ir gręsiant bankrotui, iš dalies buvo tenkinami beveik visų bankroto byloje patvirtintų UAB „Kasdairas“ kreditorių reikalavimai (už 358 865,87 Eur sumą) bei pilnai patenkinti (atsiskaitant pavedimu ar grynais) kreditorių reikalavimai už 243 920, 79 Eur sumą, iš viso patenkinta reikalavimų už 602 786,66 Eur sumą, kai tuo tarpu liko nepatenkinta bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 139 698,08 Eur. Įvertinus aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad 2016 – 2017 m. m. buvo patenkinti tik vieno ar kelių K. reikalavimai. Nesant šio būtino LR BK 208 str. 1 d. nustatytos veikos požymio, ikiteisminis tyrimas dalyje dėl šios nusikalstamos veikos nutrauktas.

Nutarime taip pat nurodoma, jog tuo atveju, jei patenkinus K. reikalavimus buvo padaryta žala kitiems įmonės kreditoriams, jų pažeisti interesai gali būti ginami teisme civilinio proceso kodekso tvarka, kas, kaip šioje byloje nustatyta, ir buvo padaryta.

Apibendrindamas nutarime išdėstytą informaciją, nagrinėjamu atveju teismas kaip reikšminą aplinkybę pažymi, jog specialisto ikiteisminio tyrimo metu nustatytas bendrovės nemokumo momentas yra dar ankstesnis, nei spręsta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Dėl K. atsiskaitymo už prekes ir paslaugas nutarime padaryta tikėtina išvada teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad egzistuoja naujai paaiškėjusios aplinkybės kaip reglamentuojama CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nagrinėjamu atveju svarbi kasacinio teismo formuojama praktika, kad baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2-884-381/2020 iš dalies patenkino D. K. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios UAB „Kasdairas“ byloje ir patvirtino 52 551,28 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą bei įtraukė ją į kreditorių sąrašą su nurodyto dydžio kreditoriniu trečios eilės reikalavimu, teismo vertinimu taip pat nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi minimos sumos sumokėjimo 2015 m. kovo 16 d. faktas nagrinėjant bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu tiek pareiškėjui, tiek teismui buvo žinomas, pažymėtina, kad minimoje nutartyje nėra konstatuotas atsiskaitymo už butą faktas.

Teismas jau pasisakė dėl pareiškėjo kartu su prašymu atnaujinti procesą pateiktų D. K. adresuotų elektroninių laiškų atspaudų, kuriuose VMI ir VĮ Turto bankas darbuotojai atsako į š. m. balandžio 6 d. pareiškėjo sūnaus (suinteresuoto asmens, kreditoriaus) D. K. paklausimą apie pavedimo sutarties su bankroto administratore sudarymo aplinkybes. Minėta, kad šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo procesui atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Papildomai pažymėtina, kad pagal galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies redakciją, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu tiek savo iniciatyva, tiek kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, todėl, teismo vertinimu, net jei pavedimo sutartis būtų buvusi nepasirašyta, pagal teisinį reglamentavimą nustatęs tyčinio bankroto požymius teismas turėtų diskrecijos teisę spręsti dėl tyčinio bankroto.

Minėta, kad pareiškėjas taip pat pateikė AATVNVT 2020 m. kovo 31 d. Išvadą dėl nemokumo administratoriaus UAB „Bankrotas“ ir jo įgalioto asmens S. G. neplaninio veiklos patikrinimo Nr.D4-459 (trumpinama – Išvada). Išvadoje nurodoma, jog administratorius ir administratoriaus įgaliotas asmuo pažeidė kai kurias administravimo veiksmų atlikimo (neveikimo) metu galiojusias ĮBĮ nuostatas. Tarnybos Išvadoje nurodyta, jog asmenų skundai Tarnybos nagrinėjami ir vertinami tik jos kompetencijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad Tarnybos Išvados nepaneigia ir negali paneigti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotų faktų ar teismo padarytų išvadų. Pažymėtina ir tai, kad Tarnybos Išvadoje nurodoma, jog asmenų skunduose nurodyti teiginiai, kad administratorius ar jo įgaliotas asmuo teismui sąmoningai teikė nepagrįstus įrodymus, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Tarnyba taip pat padarė išvadą, kad įmonės turtas tiesiogiai ir laiku nebuvo perduotas administratoriui. ĮBĮ dokumentų ir turto perdavimo pareiga nustatyta įmonės atsakingiems asmenims, pareiškėjams buvo žinoma apie teismo nustatytą įpareigojimą ir apie įgaliojimų pabaigą bei prievolę perduoti turtą ir dokumentus, todėl pirmiausia jie turėjo atlikti aktyvius veiksmus, o pateiktas laiško fragmentas be konteksto negali būti vertinamas kaip patvirtinantis administratoriaus tyčinį ar aplaidų delsimą priimti įmonės turtą ir dokumentus. Tarnyba dar kartą nurodė, jog tiek įrodymų vertinimas, tiek senaties termino taikymas priklauso teismo, o ne Tarnybos kompetencijai, todėl šių skundų argumentų tarnyba nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Išvadoje nurodoma, kad administratorius, nors ir nurodė, kad vykdydamas ĮBĮ įpareigojimus buvo nuvykęs į įmonės buveinę, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų, todėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 9 punkte nurodyta pareiga galimai nebuvo įvykdyta tinkamai ir nustatytu terminu. Taigi, Išvadoje pateikta tikėtino pobūdžio išvada dėl teisės normos pažeidimo.

Teismo vertinimu AATVNVT 2020 m. kovo 31 d. Išvadoje pateikta tikėtino pobūdžio išvada apie administratoriaus ar jo įgalioto asmens galimą pažeidimą (nenuvykimą į įmonės buveinę), kitų įrodymų kontekste nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, o pareiškėjo argumentas dėl pažeidimo deklaratyvus. Net jei toks pažeidimas ir būtų buvęs padarytas, jis vertintinas kaip formalus, kadangi, kaip jau buvo minėta, tiesioginė dokumentų ir turto perdavimo pareiga teisės aktais nustatyta būtent įmonės atsakingiems asmenims. Nagrinėjamu atveju AATVNVT išvada, jog administratorius, atlikdamas priteistų mokėti bylinėjimosi išlaidų iš administravimo lėšų įskaitymą bankroto procese, pažeidė galiojusio ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., nėra reikšminga bylos dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo apsektu, todėl teismas dėl jo nepasisako. Pažymėtina, kad kitų pažeidimų administruojant įmonę Išvadoje nėra nustatyta.

Šiais išdėstytais argumentais teismas atmetą pareiškėjo K. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą (CPK 370 straipsnio 3 dalis).

Kiti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės sprendžiant bylos dėl proceso atnaujinimo klausimo pareiškėjo nurodytu pagrindu pagrįstumą, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Netenkinant pareiškėjo prašymo, jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo (atsakovas) BUAB „Kasdairas“ nurodo, kad turėjo 750 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimą į prašymą dėl bylos atnaujinimo, pateikė tai patvirtinančius duomenis ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Netenkinant pareiškėjo prašymo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas suinteresuotam asmeniui priteistinas iš pareiškėjo (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 370 straipsniais, teismas

nutaria:

Pareiškėjo K. K. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. eB2-563-432/2020 atmesti.

Priteisti iš K. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 750,00 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų BUAB „Kasdairas“ (j.a.k. 12408583) naudai.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.