Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. L., atsakovės E. Š. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. S. (apeliantų) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-2121-1106/2025 pagal ieškovo D. L. patikslintą ieškinį atsakovei E. Š. dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. L. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei E. Š. (toliau – atsakovė), kuriuo prašė: 1) nustatyti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal (duomenys neskelbtini) matininko D. D. sudarytą pirmo aukšto patalpų planą, pastato bendras plotas – 406,88 m² , kuriuo ieškovas D. L. naudojasi pastato pirmame aukšte esančiomis dalimis, plane pažymėtomis koordinačių taškais: II-8 (7,77 m²), II-9 (9,82 m²), II-1 (7,71 m²), II-10 (4,64 m²), II-2 (15,91 m²), II-3 (23,47 m²), II-4 (7,89 m²), II-6 (4,21 m²), II-7 (0,90 m²) ir II-5 (18,68 m²), kurių bendras plotas lygus 101 m², o atsakovė E. Š. naudojasi likusiomis pirmo aukšto patalpomis bei viso antro aukšto patalpomis, kurių bendras plotas lygus 305,88 m²; 2) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovas nurodė, kad negali naudotis jam dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato dalimis, kadangi jam į jį patekti trukdo V. S., teigianti, jog pastatas priklauso ne jam, o (duomenys neskelbtini). Atsakovė pastato dalimis net nesinaudoja. Ieškovas prašo teismo nustatyti naudojimosi tvarką pastato dalimis pagal pateikta planą, paliekant atsakovei naudotis 0,72 m² didesne pastato dalimi. Šis planas racionalus abiejų bendraturčių atžvilgiu, nes yra galimybė netrukdomai disponuoti patalpomis šalims nekontaktuojant. Bendraturčiai galėtų patekti į pastatą pro atskirus įėjimus: ieškovui tenkantys įėjimai – 4, atsakovei – 1. Be to, nebūtų jokių bendrų patalpų pastate, kuriomis šalys naudotųsi bendrai. Tokiu būdu būtų užkirstos galimybės ateityje galintiems kilti ginčams. Pateiktas D. D. planas yra optimalus, nedarantis jokios žalos ir nepažeidžiantis bendraturčių teisių, atsakovui priklausančios 25/100 dalys sudaro 101,72 kv. m, tačiau jis sutinka naudotis 101,00 kv. m.

1.2. Pažymėjo, jog šiuo metu negali naudotis jam priklausančiomis pastato dalimis dėl kylančių konfliktų. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. S. (toliau – ir trečiasis asmuo) yra pripažinusi, jog gyvena ieškovo naudojamų patalpų dalyje, nes yra pasirašiusi skolos raštelį. Nepaisant to, trečiajam asmeniui yra skirtas socialinis būstas – butas su patogumais, o pastato dalis, kurioje gyvena V. S., yra avarinės būklės, netinkama gyvenimo sąlygoms, todėl ieškovo prašomo naudojimosi tvarkos pastatu nustatymas niekaip neįtakotų ir nepablogintų jos teisių ir interesų.

2. Atsakovė E. Š. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad nuosavybės teisę į pastato dalį įgijo (duomenys neskelbtini), kartais ginčo objekte lankosi. Pageidavo, kad naudojimosi patalpomis tvarka būtų nustatyta dalijant patalpas horizontaliai, atskiriant pertvara, kad būtų atskiri patekimai į patalpą. Jos nuomone, pastatas nėra tinkamas gyventi. Trečiajam asmeniui V. S. pastate gyventi leido jos tėvas D. Š.. Nežino, kiek tiksliai metų V. S. ten gyvena, tačiau jau seniai.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. S. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2025 m. birželio 17 d. sprendimu panaikino 2021 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-11286-347/2021 ir priėmė naują sprendimą – netenkino patikslinto ieškinio.

4.1.Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad atsakovei E. Š. nuosavybės teise priklauso 75/100 dalys pastato-(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 75/100 dalys ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 75/100 kitų statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovui D. L. nuosavybės teise priklauso 25/100 dalys pastato-(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalys ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalys kitų statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

4.2. Nurodė, kad ieškovo pateiktas naudojimosi pastatu tvarkos projektas neatitinka teismų praktikoje suformuotų kriterijų: teisėtumo, adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo.

4.3. Teismas pagrįstais pripažino atsakovės ir trečiojo asmens teiginius, jog siūloma tvarka užtikrina tik ieškovo interesus. Ieškovas pateikė tik pirmo aukšto projektą ir jame pasirinko patalpas, kuriomis siekia naudotis, nors šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir antrasis pastato aukštas. Nurodė, kad matininko D. D. parengtas projektas yra neišsamus, nes neapima antrojo pastato aukšto kaip viso pastato naudojimosi tvarkos nustatymo visumos. Plane privalo atsispindėti visas šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pastatas (visos jo patalpos). Kritiškai vertino ieškovo argumentus, jog nėra galimybės nustatyti naudojimąsi pastato antrojo aukšto patalpomis dėl išardytų pertvarų, nes pats pripažino, jog nėra buvęs pastato viduje.

4.4. Nurodė, kad patalpose, kuriomis siekia naudotis ieškovas, nuo (duomenys neskelbtini), t. y. anksčiau nei nuosavybės teisę įgijo ieškovas, gyvena trečiasis asmuo su savo dukra. Apie tai rengiant planą ieškovui buvo žinoma, tai patvirtino byloje esantis trečiojo asmens pasirašytas skolos raštelis už nuomos mokestį ieškovui. Pažymėjo, kad raštelio pasirašymo metu nebuvo nustatyta konkreti naudojimosi pastatu tvarka, todėl nebuvo pagrindo vertinti, kad trečiasis asmuo V. S. gyvena ieškovui priskirtose patalpose. Todėl konstatavo, jog ieškovo siūloma naudojimosi pastatu tvarka pažeidžia ir trečiojo asmens interesus.

4.6. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal pateiktą planą ieškovui tektų naudotis keturi įėjimai į pastatą, o atsakovei - tik vienas. Be to, atsakovei tektų visos antrojo aukšto patalpos, į kurias patekti pagal pateiktą planą jai yra mažiau galimybių. Atsižvelgė į atsakovės judėjimo negalią ir fizinius iššūkius patenkant į antrąjį pastato aukštą. Nurodė, kad ieškovo siūloma naudojimosi pastatu tvarka pažeidžia bendraturčių interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovei priklauso didžioji pastato dalis (75/100 dalys). Naudojimosi tvarka turėtų būti tokia, kad ieškovui priskirtinos patalpos būtų išdėstytos kaip įmanoma kompaktiškiau ir sudarytų kuo mažesnę konfliktų galimybę. Atsižvelgė į atsakovės poziciją, kad abu bendraturčiai, proporcingai jų idealiosioms dalims nuosavybėje, naudotųsi patalpomis tiek pirmame, tiek antrame aukšte, abiejose namo pusėse, patalpas išdėstant kompaktiškiau (kad būtų vienos po kitomis). Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas planas neatitiko teisėtumo, socialinės taikos ir proporcingumo, racionalumo ir efektyvumo kriterijų.

4.7.Pažymėjo, kad bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo šalių pareiga yra byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, nes kitaip būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti.

4.8. Teismas nurodė, kad ieškovas turėjo profesionalę atstovę, kuri prašymų ir klausimų priešingai šaliai neturėjo, todėl teismas neturėjo imtis aktyvių veiksmų ieškovo naudai skatindamas jį tikslinti pateiktą planą. Atsakovei atstovavo advokatė, kuri pateikė atsiliepimą ir racionaliausią ginčo sprendimo būdą – priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau atsakovė nutraukė su ja sutartį, neteikė savo norimo naudojimosi patalpomis plano, ką galėjo padaryti ir be atstovo, kreipusi į matininką ir išdėsčiusi savo pageidavimą. Be to, atsakovė kelis mėnesius teigė, kad rūpinasi atstovavimu, tačiau realių veiksmų neatliko, teikė nepagrįstus prašymus, nušalinimus, dėl ko teismas vertino, kad ji piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ir nesirūpino procesu.

4.9. Nurodęs, kad atsakovė neteikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, šių išlaidų atsakovei nepriteisė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

5. Ieškovas D. L. (toliau – ir apeliantas) pateiktu apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. eA2-2121-1106/2025, ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškinį tenkinti; 2) nustatyti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal (duomenys neskelbtini) matininko D. D. sudarytą pirmo aukšto patalpų planą, pastato bendras plotas - 406,88 m², kuriuo apeliantas D. L. naudojasi pastato pirmame aukšte esančiomis dalimis, plane pažymėtomis koordinačių taškais: II-8 (7,77 m²), II-9 (9,82 m²), II-1 (7,71 m²), II-10 (4,64 m²), II-2 (15,91 m²), II-3 (23,47 m²), II-4 (7,89 m²), II-6 (4,21 m²), II-7 (0,90 m²) ir II-5 (18,68 m²), kurių bendras plotas lygus 101 m², o atsakovė E. Š. naudojasi likusiomis pirmo aukšto patalpomis bei viso antro aukšto patalpomis, kurių bendras plotas lygus 305,88 m²; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

5.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apelianto siūloma naudojimosi pastatu tvarka pažeidžia bendraturčių interesų pusiausvyrą. Nurodė, kad susitarti su atsakove gera valia nepavyksta, dėl jos giminaičių veiksmų negali patekti į jam priklausančias patalpas.

5.2. Atsakovei namas priklauso nuo (duomenys neskelbtini), atsakovės tėvas yra (duomenys neskelbtini) vadovas. Šie faktai buvo nuslėpti, todėl vien tai rodo, kad atsakovės veiksmai nesąžiningi, pažeidžiantys ieškovo interesus. Teismas dėl tokių atsakovės veiksmų nepasisakė, jų nevertino, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė savo nuosavybės teisių į pastatą tinkamai neįgyvendino 20 metų.

5.3. Nurodė, kad bandė derinti interesus su atsakove, tačiau nepavykus nuo 2020 metų ginčą sprendžia teisme. Tuo tarpu atsakovė byloje neteikė savo plano ir jokio pasiūlymo, kaip galima būtų nustatyti racionalią naudojimosi pastatu tvarką, vilkino procesą, nepateikė įrodymų ir argumentų, kodėl nesutinka su jo pozicija. Tuo tarpu jis išnaudojo visas galimybes suderinti naudojimąsi bendru turtu tvarką ir neatsako už atsakovės neveikimą procese, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei pažeidžia jo nuosavybės teisę.

5.4. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo jo siūlomos pastato naudojimosi tvarkos plano ir nesprendė jo pagrįstumo, o dėl jo siūlomos tvarkos pasisakė tik keliais teiginiais ir nepasisakė, kodėl jo pateiktas planas neatitinka paties teismo nurodytų naudojimosi pastatu tvarkos kriterijų. Mano, kad nei minėtų kriterijų, nei trečiųjų asmenų teisių jo siūlomas planas nepažeidžia, nes nenumato jokių statinio pakeitimų, taigi, atitinka ir teisėtumo kriterijų. Pastato naudojimosi tvarka (realiosios dalys) iš esmės atitinka bendraturčių turimas pastato dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Atsakovas neprašo iš atsakovės kompensacijos už jai liekančią naudotis 0,72 m² didesnę pastato dalį, todėl siūloma pastato naudojimosi tvarka atitinka adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijų, yra patogi abiem bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant pastatą gauti maksimalią naudą. Prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti neturėtų, kadangi bendraturčiai turėtų atskirus įėjimus į patalpą ir galėtų savo dalinės nuosavybės teisę įgyvendinti netrukdomi ir užsitikrindami savo privatumą, todėl toks naudojimosi pastatu tvarkos planas kartu atitiktų ir socialinės taikos bei proporcingumo kriterijų. Įėjimą patalpose II-6 užmūrijo pati atsakovė. Bendraturčiai prieš tai neturėjo jokios nusistovėjusios naudojimosi pastatu tvarkos, todėl nėra neatitikimo naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijui bei faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijui.

5.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad jo siūloma naudojimosi tvarka pažeidžiami turinčios invalidumą atsakovės ir trečiojo asmens interesai. Teismas nevertino, kad pastatas yra negyvenamosios paskirties, buvusi (duomenys neskelbtini), jis apleistas, kritinės būklės. Pati atsakovė pastate nesilanko ir juo nesinaudoja, todėl pirmosios instancijos argumentas dėl atsakovės negalios ir sunkumų, susijusių su patekimu į antrąjį aukštą, nepagrįstas. Atsakovės teisės niekaip neapribotos, nes į abu aukštus galima pateikti iš gatvės pusės. Trečiasis asmuo pastate - (duomenys neskelbtini) gyvena be jokio teisinio pagrindo, nei su vienu iš bendraturčių nėra sudariusi jokios sutarties ir nėra pastato bendraturtė, todėl teismo išvada apie jos interesų pažeidimą nepagrįsta. Priešingai, būtent trečiasis asmuo pažeidžia apelianto nuosavybės teisę, nes jis, net ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, dėl trečiojo asmens veiksmų negalėjo pateikti į pastatą ir negalėjo naudotis priklausančiomis patalpomis.

5.8. Pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo, užkirto kelią jam įgyvendinti nuosavybės teisę naudotis priklausančia statinio dalimi, kurios jis negali įgyvendinti nuo pat pastato įsigijimo ir nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovei, paliko prielaidas toliau kilti konfliktams tarp šalių dėl bendro pastato naudojimo.

5.9. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad jis nepateikė patikslinto naudojimosi patalpomis plano, nors tokią teisę turėjo. Pats teismas priėmė ieškinį, netaikė trūkumų šalinimo instituto, nes jam abejonių dėl jo nekilo, bylą nagrinėjo beveik metus, papildomų įrodymų neprašė, neįpareigojo atsakovės pateikti nesutikimą su ieškiniu pagrindžiančius įrodymus, nors turėjo būti aktyvus ir prašyti jo patikslinti pateiktą planą.

6. Atsakovė E. Š. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. įsiteisėjusį sprendimą esant absoliutiems sprendimo negaliojimo pagrindams ir priimti naują sprendimą; 2) už piktnaudžiavimą teisėmis ir melagingų aplinkybių teikimą teismui skirti D. L. ir jo atstovei advokato padėjėjai D. S.-G. 5000 Eur baudą, pusę šios sumos skiriant jai ir trečiajam asmeniui; 3) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme – 1960 Eur. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Pirmosios instancijos teismas po metus trukusio bylos vilkinimo priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą 2025 m. birželio 17 d. sprendimą, nes: ne pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XVIII skyriaus normas išnagrinėjo klausimą dėl proceso atnaujinimo; neteisėtai ir nepagrįstai kvestionavo įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo; nepagrįstai atnaujinto proceso metu suteikė ieškovui teisę teikti patikslintą ieškinį, nors jam tokia teisė bylos nagrinėjimo dėl proceso atnaujinimo metu nėra suteikiama; atsisakė nagrinėti ir pasisakyti dėl proceso atnaujinimo pagrindų (dėl neturinčio įgaliojimų (duomenys neskelbtini) valdybos nario P. L. atstovavimo byloje, dėl ieškovo nenurodymo ieškinyje ir nuslėpimo, kad patalpose nuo 2020 metų gyvena trečiasis asmuo su dukra), taip peržengė proceso atnaujinimo ribas (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

6.2. Teisėja, nagrinėdama bylą, buvo šališka ir neteisinga, nes iš apeliantės, neįgalios, turinčios tik 5 procentus darbingumo, judančios invalido vežimėlyje, sunkiai kalbančios, tyčia atėmė teisę prašyti teismo (ir gauti) parinkti valstybės garantuojamos nemokamos antrinės pagalbos advokatą (kuratorių), klaidingai nurodė, jog ji neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, tyčia siekė padaryti kuo didesnę žalą ir atsisakė priteisti patirtas 1 960 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.3. Be to, esant pasitvirtinusiems Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. teismo sprendimo negaliojimo pagrindams, numatytiems CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 dalies 1 punkte, teisėja tyčia vilkino bylos atnaujinimo procesą.

7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. S. peliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą esant absoliutiems sprendimo negaliojimo pagrindams; 2) už piktnaudžiavimą teisėmis ir melagingų aplinkybių teikimą teismui skirti D. L. ir jo atstovei advokato padėjėjai D. S.-G. 5000 Eur baudą, pusę šios sumos skiriant jai ir atsakovei; 3) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

7.1. Teismas nepagrįstai išėjo už proceso atnaujinimo ribų (CPK 340 straipsnio 4 dalis) ir neteisėtai panaikino įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo. Be to, nepasisakė dėl proceso atnaujinimo pagrindų: dėl P. L. dalyvavimo teismo procese; dėl ieškovo D. L. žinomai melagingų aplinkybių pateikimo teismui 2020 m. gegužės 4 d. ieškinyje; dėl V. S. ir jos neįgalios dukros, gyvenančių ginčo pastate, neįtraukimo trečiaisiais asmenimis.

7.2. Bylos nagrinėjimo metu buvo padryti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 3 dalies 1 punktą.

7.3. Teismas, patenkinęs pareiškėjos E. Š. ir trečiojo asmens V. S. prašymus atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-11286-347/2021, nusistatė proceso atnaujinimo ribas (CPK 370 straipsnio 4 dalis) ir prisiėmė pareigą vadovaujantis CPK XVIII skyriaus tvarka išnagrinėti civilinę bylą pagal atsakovės E. Š. ir trečiojo asmens nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus ir priimti vieną iš trijų CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų. Ieškovui bylos nagrinėjimo dėl proceso atnaujinimo metu nėra suteikiama teisė teikti patikslintus ieškinius ir kt.

7.4. Proceso metu iš atsakovės, kaip iš neįgalumą turinčio, sunkiai judančio asmens nepagrįstai buvo reikalaujama pateikti savo norimą naudojimosi patalpomis tvarkos planą, tačiau tuo pačiu atsisakyta paskirti antrinės teisinės pagalbos advokatą ar kuratorių, ji nepagrįstai apkaltinta piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

7.5. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų.

7.6. Bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka ir vilkino bylos nagrinėjimą.

8. Ieškovas D. L. atsiliepime į apeliančių apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad su jais nesutinka, nes pati atsakovė teikė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Atsakovei ir trečiajam asmeniui buvo suteikta galimybė apginti savo teises. Iš esmės V. S. prašo panaikinti jau panaikintą teismo sprendimą, kas yra nelogiška, kadangi Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimas jau buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimu. Nesutiko su apeliacinio skundo argumentu dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir nurodė, kad ieškovas įgyvendino savo teises tinkamai ir pagal įstatymą, o jo atstovė veikė geriausiais savo kliento interesais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė teikė nepagrįstus prašymus, siekė nušalinti teisėją, todėl konstatavo, kad tai ji piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Visi įrodymai teikti pagal CPK reikalavimus, ieškovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, niekada neprašė jų atidėti, bylos nevilkino. Reikalavimas skirti apeliantui ir jo atstovei baudą turėtų būti vertinamas kaip siekis praturtėti. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog tai atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Akcentavo ir tai, kad sprendimu pagrįstai nepriteistos bylinėjimosi išlaidos, nes atsakovė tokio prašymo nebuvo pateikusi. Po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismas klausė atsakovės ar ji turi procesinių prašymų, tačiau atsakovė jokių prašymų neteikė.

9. Atsakovė E. Š. atsiliepime į apeliantės V. S. apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu visiškai sutinka, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad yra neįgali, todėl pavedė advokatei J. S. ją atstovauti civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo. Advokatei leidimo pakeisti pareiškėjos statusą į atsakovę ir 2024 m. gegužės 15 d. prašymo pagrindą bei dalyką, atstovauti ją byloje dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo nebuvo davusi, todėl atstovavimo sutartį nutraukė. Nuo atstovės teikto atsiliepimo ir kitų procesinių dokumentų atsiribojo, jų atsisakė ir prašė proceso atnaujinimo byloje paskirti bylą nagrinėti iš esmės. Teismas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad atsakovė atsisakė atsiliepimo, juo vadovavosi ir nurodė, jog ji neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų. Teikė prašymą dėl teisėjos nušalinimo, kadangi teismas nagrinėjo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo aplinkybes, kuris jau yra įsiteisėjęs. D. L. ieškinyje nurodė melagingas aplinkybes, nuslėpė, jog ginčo patalpose nuo (duomenys neskelbtini) gyvena trečiasis asmuo su neįgalia dukra, kurių teisėms bylos išnagrinėjimas turės įtakos. Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas peržengė bylos dėl proceso atnaujinimo ribas (CPK 370 straipsnio 4 dalis), nors atnaujindamas bylą prisiėmė įsipareigojimą priimti vieną iš trijų CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų. Teismas, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnį, priėmė ieškovo patikslintą ieškinį dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo ir jį nagrinėjo, nors jokie patikslinimai, papildomi prašymai po proceso atnaujinimo negali būti teikiami. Mano, kad iš bylos nepagrįstai pašalinta (duomenys neskelbtini). Byloje esantys konkretūs faktai ir įrodymai patvirtina, jog ieškovas D. L. ir jo atstovė tyčia piktnaudžiavo teise ir procesinėmis, tyčia teikė teismui melagingus duomenis, faktus, aplinkybes. Būtent dėl ieškovo ir jo atstovės melagingų teiginių pateikimo, teismo šališkumo ji neteisingai buvo apkaltinta piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad ne kartą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas - 1960 Eur.

10. Trečiasis asmuo V. S. atsiliepime į apeliantės E. Š. apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu sutinka, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, nemotyvuotai atsisakė nagrinėti pareiškėjos E. Š. 2024 m. gegužės 15 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad apeliacine tvarka byla turėtų būti išspręsta pagal pareiškėjos E. Š. 2024 m. gegužės 15 d. prašyme nurodytas ribas, ir dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismas turėtų būti panaikinamas dėl šiurkščių pažeidimų (CPK 327 straipsnis, 329 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.

13. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

14. Bylos duomenys rodo, kad atsakovei E. Š. (duomenys neskelbtini) Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu nuosavybės teise priklauso 75/100 dalys pastato-(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo pastatas), 75/100 dalys pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 75/100 dalys kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės faktas įregistruotas 2024 m. sausio 23 d. Iki tol 75/100 dalys minėto turto nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini) D. L. nuosavybės teise nuo 2015 m. birželio 9 d. priklauso 25/100 dalys pastato-(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalys pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25/100 dalys kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

15. 2020 m. balandžio 23 d. (duomenys neskelbtini) matininkas D. D. parengė ginčo pastato pirmo aukšto patalpų planą, pagal kurį žalia spalva pažymėtos patalpos II-8 (7,77 m²), II-9 (9,82 m²), II-1 (7,71 m²), II-10 (4,64 m²), II-2 (15,91 m²), II-3 (23,47 m²), II-4 (7,89 m²), II-6 (4,21 m²), II-7 (0,90 m²) ir II-5 (18,68 m²), bendras plotas – 101 m². Ieškovas D. L. kreipėsi į teismą prašydamas pagal šį planą nustatyti naudojimosi ginčo pastatu tvarką su ginčo pastato bendraturčiu.

16. 2020 m. lapkričio 30 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12926-1116/2020 buvo atmestas ieškovo D. L. ieškinys atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo. 2021 m. balandžio 8 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo.

17. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-11286-347/2021 ieškovo D. L. ieškinį patenkino. Nustatė, kad ieškovas naudojasi ginčo pastato pirmo aukšto patalpomis, plane pažymėtomis koordinačių taškais: II-8 (7,77 m²), II-9 (9,82 m²), II-l (7,71 m²), II-10 (4,64 m²), II-2 (15,91 m²), II-3 (23,47 m²), II-4 (7,89 m²), II-6 (4,21 m²), II-7 (0,90 m²) ir II-5 (18,68 m²), kurių bendras plotas lygus 101 m², o atsakovė (duomenys neskelbtini) naudojasi likusiomis ginčo pastato pirmo aukšto patalpomis bei viso antro aukšto patalpomis, kurių bendras plotas lygus 305,88 m². Sprendimas įsiteisėjo 2021 m. spalio 25 d.

18. 2024 m. birželio 26 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nutartimi atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. e2-11286-347/2021, nes buvo nustatyta, kad bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo metu egzistavo esminę reikšmę bylai turinti aplinkybė, kuri teismui ir bylos šalims nebuvo ir negalėjo būti žinoma, t. y. kad ne (duomenys neskelbtini), o E. Š. yra statinio bendraturtė, ir dėl to, kad jos nuosavybės teisė nebuvo įregistruota viešame registre, ši aplinkybė objektyviai negalėjo būti žinoma nei ieškovui D. L., nei bylą nagrinėjusiam teismui (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19. Išnagrinėjęs bylą po proceso atnaujinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-11286-347/2021, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktui tvarkos nustatymo, ir patikslintą ieškovo ieškinį atmetė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

20. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

21. Apeliantės E. Š. ir V. S. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė tokį prašymą pagrindžiančių motyvų.

22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantų apeliaciniais skundais, atsiliepimais į apeliacinį skundą, bylos medžiaga, laiko, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinas žodinis apeliacinių skundų nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka, ne viename teismo posėdyje, todėl dalyvaujantys byloje asmenys buvo išklausyti, jie turėjo realias galimybes pateikti žodžiu paaiškinimus ir įrodymus, kuriais įrodinėjo savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindus. Tiek apeliaciniuose skunduose, tiek atsiliepimuose į juos yra išsamiai išdėstyti ginčo esmę sudarantys argumentai, pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

23. Ieškovas D. L. su apeliaciniu skundu pateikė ginčo pastato nuotraukas, statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 4, kuriuos prašė priimti, nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po teismo teiginių, jie pagrindžia faktą, jog jis bando pateikti į patalpas, moka mokesčius, seniūnija yra nurodžiusi, kad statinio langai išdaužyti, durys išverstos, į pastatą gali patekti bet kas, todėl nenusprendus dėl naudojimosi tvarkos jis negali atlikti remonto ir naudotis pastatu.

24. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.

26. Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad Statinio (-ių) techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. 4 buvo sudarytas dar 2021 m. spalio 7 d., fotonuotraukų darymo nėra žinoma. Apeliantas neargumentavo, kodėl, jo vertinimu, svarbių įrodymų jis nepateikė pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2021 m. spalio 7 d. aktas ir fotonuotraukos nėra aktualūs šios bylos kontekste, be to, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o bylos dalykas yra naudojimosi pastatu tvarkos nustatymas, bet ne pastato būklės vertinimas, sprendžia, kad naujai pateikiami dokumentai neturės esminės įtakos sprendžiant ginčą dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo, jų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl jie nepriimami.

Dėl apelianto D. L. apeliacinio skundo argumentų

27. Apelianto D. L. apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktą 2020 m. balandžio 23 d. (duomenys neskelbtini) matininko D. D. parengtą planą, pagal kurį jis prašė nustatyti naudojimosi ginčo pastatu tvarką tarp bendraturčių, taip pat su tuo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sudarytas ginčo pastato pirmo aukšto patalpų, kuriomis jis siekia naudotis, planas neatitiko visų įstatymuose ir teismų praktikoje numatytų ir suformuotų kriterijų. Šiems apeliacinio skundo argumentams teisėjų kolegija nepritaria.

28. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to nekilnojamojo daikto dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; kt.).

31. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

32. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje yra išsamiai suformuluoti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo kriterijai, taikytini nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymui: 1) teisėtumo kriterijus. Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teisėtumo reikalavimas bus pažeistas ir tada, kai šalys nusistatys tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, kurios įgyvendinimas pažeis trečiųjų asmenų teises; 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Tai reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis daikto dalys nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą; 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Šalių (bendraturčių) teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą. Siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos. Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti; 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus; 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Tai reiškia, kad nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką, būtina atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius.

33. Tesiėjų koelgija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamo teismo sprendimo argumentus, ieškovo apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį arguemtnus, priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovo parengtas naudojimosi ginčo pastatu planas iš esmės atitinka ir tenkina tik ieškovo interesus bei yra ydingas, nes apima ne visą pastatą, kuriuo naudojimosi tvarką siekiama nustatyti. Pritariant pirmosios instancijos teismo argumentams pažymėtina, kad bylos duomenys rodo, jog ieškovo parengtame plane nurodytas ne abiejų ginčo pastato aukštų planas, bet tik pirmojo aukšto, kuriuo naudotis siekia apeliantas, nors šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visas pastatas. Pastato dalis, kuria siūloma naudotis atsakovei, nedetalizuota ir nekonkretizuota, todėl negalima įvertinti, ar pagal naudingas savybes šalims siūlomos naudotis ginčo pastato dalys yra vienodo vertingumo, ar vienodos galimybės į jį patekti ir pan.. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad siūloma naudojimosi ginčo pastatu tvarka pažeidžia bendraturčių interesų pusiausvyrą, nes atsakovei, kuri valdo didesnę pastato dalį, turi mažą darbingumą ir specialius poreikius, daugiausia patalpų siūloma antrajame pastato aukšte, kas neatitinka jos interesų ir neužtikrina, jog patalpomis ji galės patogiai, realiai ir be konfliktų naudotis.

34. Vertinant ieškovo apeliacinio skundo argumentus papildomai pažymėtina, kad pagal ieškovo siūlomą planą jam tektų kompaktiškiau išdėliota, didesnė pirmojo aukšto dalis (plane žymima žalia spalva) su 4 įėjimais/išėjimais, didesniu langų kiekiu ir, tikėtina, geresnės būklės pastato dalimi. Tokia siūloma naudojimosi ginčo pastatu tvarka, įvertinus, kad pateiktas tik pirmojo aukšto planas tik vietoje namo pusėje, kad atsakovei priklauso didesnė pastato, kuris pagal bylos duomenis yra prastos technines būklės, dalis, sudaro pagrįstą pagrindą abejoti jos atitikimu aukščiau nurodytiems kriterijams, įskaitant ir bendraturčių interesų pusiausvyros išlaikymo kriterijų.

35. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti ieškovui terminą trūkumams pašalinti, jei vertino, kad jo parengtas planas neatitinka keliamų reikalavimų. Ieškinio priėmimo metu pareikšto reikalavimo pagrįstumas nevertinamas, nes teismas apie tai sprendžia tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą (CPK 178 straipsnis). Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalėjo suformuluoti ieškovas. Šios kategorijos bylose nėra viešo intereso ir teismas neturi pareigos būti aktyvus.

36. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas klausimo dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo, užkirto kelią jam įgyvendinti jo konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad vadovaujantis kasacine praktika, kad, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad parengtas naudojimosi patalpomis planas neatitiko jam keliamų reikalavimų, ieškinys dėl naudojimosi ginčo patalpomis nustatymo buvo atmestas, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai neužkerta kelio parengus atitinkantį reikalavimus planą iš naujo kreiptis į teismą, ir tai apelianto nuosavybės neliečiamumo niekaip nepažeidžia. Šioje vietoje pažymėtina, kad atsakovė turėjo teisę, bet ne pareigą pateikti į bylą savo parengtą naudojimosi patalpomis planą, nes nesutikimą su ieškiniu ji turėjo teisę išdėstyti ir atsiliepimuose į ieškinį.

37. Kiti apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo naikinimui, todėl ieškovo D. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl atsakovės E. Š. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. S. apeliacinių skundų argumentų

38. Apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas yra esminiai skundo elementai, nustatantys teisminio nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, kurių apeliacinės instancijos teismas negali peržengti, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. CPK 306 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad apeliaciniame skunde nurodomas apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas). Apeliacijos paskirtis nėra iš naujo išnagrinėti civilinę bylą, bet apeliacinio skundo ribose patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiai įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju byla pagal apeliančių apeliacinius skundus nagrinėjama jų apeliacinių skundų ribose pagal pateiktus reikalavimus.

39. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 dalies 1 punkte numatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų; kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

40. Apeliantės, remdamosis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 3 dalies 1 punkto pagrindais, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, tačiau nekonkretizuoja kokį procesinį sprendimą iš numatytų CPK 371 straipsnio 1 dalyje jos prašo priimti. Šios bylos apeliacijos dalykas yra ne Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, bet Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, o šiuo sprendimu, kaip ir prašo apeliantės, yra panaikintas aukščiau minėtas ankstesnis teismo sprendimas, priimtas naujas sprendimas ieškinį atmesti, t. y. sprendimas priimtas apeliančių naudai. Skunduose prie argumentų, susijusių su absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais minimo P. L. materialinis ir procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, kadangi ginčo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne jo ankstesnėje byloje atstovautai (duomenys neskelbtini), bet atsakovei E. Š. ir ieškovui D. L..

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

41. Vadovaujantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CPK 95 straipsnio yra išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Kitaip tariant, ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

43. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovas ir jo atstovė būtų piktnaudžiavę jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, kadangi ieškinys nebuvo akivaizdžiai nepagrįstas, ginčas vyko dėl ieškovui priklausančios turto dalies naudojimosi tvarkos nustatymo, atvejai, kuomet ieškovas būtų siekęs piktybiškai vilkinti teismo procesą nenustatyti, taigi, šis apeliančių apeliacinių skundų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos vilkinimo

44. CPK 2 straipsnyje reglamentuota, kad civilinio proceso tikslas yra ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Tam, kad būtų pasiekti šie civilinio proceso tikslai, teismui ir proceso šalims yra nustatyta pareiga siekti, jog byla būtų išnagrinėta operatyviai. Ši bendrojo pobūdžio pareiga yra detalizuojama įvairiose CPK nuostatose, be kita ko, CPK 7 straipsnyje, kuriame nustatyta teismo pareiga užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir kuo ekonomiškiau, o šalims – pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Nurodyti civilinio proceso tikslai ir principai yra aktualūs ir sprendžiant klausimą dėl civilinių bylų sujungimo.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliančių skundo argumentai dėl bylos vilkinimo dėl teismo kaltės nepasitvirtino. Bylos duomenys rodo, kad kai atsakovė E. Š. 2024 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo, teismas sekančią dieną (2024 m. gegužės 7 d.) priėmė nutartį prašymo trūkumams pašalinti. 2024 m. gegužės 16 d. prašymas po trūkumų šalinimo priimtas ir byla paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka 2024 m. birželio 19 d. Bylą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjus, nutarta procesinį sprendimą skelbti 2024 m. birželio 26 d. Teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje e2-11286-347/2021. 2024 m. liepos 10 d. buvo gautas ir 2024 m. liepos 11 d. priimtas patikslintas ieškovo ieškinys. 2024 m. liepos 25 d. ir 2024 m. liepos 26 d. gauti atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsiliepimai. Iš 2024 m. rugpjūčio 19 d. Kauno apylinkės teismo pažymos dėl teisėjos Aušros Andziulevičiūtės-Podlipskienės teisėto nebuvimo darbe Nr. V4-1053 matyti, kad teisėja teisėtai nebuvo darbe laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. 2024 m. rugpjūčio 22 d. paskirtas parengiamasis posėdis. 2024 m. rugpjūčio 23 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovė prašė priimti priešieškinį, dėl to paskirtas kitas parengiamais posėdis 2024 m. lapkričio 7 d. Trečiasis asmuo V. S. ir D. Š. pateikė atskirąjį skundą dėl 2024 m. spalio 2 d. nutarties. 2024 m. spalio 4 d. gautas atsakovės priešieškinis. 2024 m. spalio 18 d. gauti atsiliepimai į priešieškinį. 2024 m. lapkričio 7 d. parengiamasis teismo posėdis neįvyko atsakovės atstovės prašymu. 2024 m. gruodžio 4 d. parengiamasis teismo posėdis atidėtas neįvyko ir šalių atstovų prašymu atidėtas dėl galimybės teikti individualų turto vertinimą. 2025 m. sausio 13 d. gautas pranešimas dėl teisinių paslaugų sutarties nutraukimo su E. Š.. Atsakovė 2025 m. vasario 2 d. pateikė teismui prašymą dėl bylos sustabdymo. 2025 m. vasario 4 d. parengiamasis teismo posėdis neįvyko dėl atsakovės pozicijos dėl priešieškinio pateikti, kito atstovo pasirinkimo. 2025 m. balandžio 8 d. gauti atsakovės ir V. S. prašymai dėl teisėjos nušalinimo, 2025 m. balandžio 8 d. parengiamasis posėdis laikomas neįvykusiu dėl pateiktų nušalinimo prašymų. 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi prašymai atmesti. Skirtas parengiamasis posėdis 2025 m. gegužės 28 d. Teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartimi priimtas atsakovės pareiškimas dėl priešieškinio atsisakymo, bylos dalis nutraukta. Pereita į teismo posėdį ir byla išnagrinėta iš esmės. 2025 m. birželio 17 d. sprendimu 2021 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – patikslintas ieškinys netenkintas. Ieškovas 2025 m. liepos 16 d. pateikė apeliacinį skundą, 2025 m. liepos 17 d. teisme gauti ir atsakovės bei V. S. apeliaciniai skundai, kuriems teismas nustatė trūkumus ir kuriuos 2025 m. liepos 31 d. nutartimis laikė nepaduotais. Apeliacinės instancijos teismas nutartis panaikino ir perdavė klausimą nagrinėti iš naujo. Atsakovės ir V. S. apeliaciniai skundai priimti.

46. Įvertinęs šios nutarties 45 punkte nurodytus procesinius veiksmus ir visą bylos eigą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad bylos procesas ar atskiri jo veiksmai buvo nepagrįstai ir nepateisinamai vilkinami. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad teismas procesinius veiksmus atliko pagal CPK reikalavimus ir numatytų terminų ribose esminiai jų nepažeisdamas. Be to, pati atsakovė nutraukė teisinių paslaugų sutartį su atstove, dėl ko buvo atidėtas parengiamasis posėdis, teikė priešieškinį, kurį vėliau atsiėmė, prašė stabdyti bylą, teikė nušalinimo prašymus, teigė, kad rūpinosi atstovavimu, tačiau jokių realių veiksmų neatliko. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad procesas pailgėjo ir dėl šių veiksmų (neveikimo). Skundžiamo sprendimo argumentas dėl atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis neteikiant naudojimosi pastatu plano vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi tokio plano atsakovė, minėta, neprivalėjo teikti. Visgi, šis sprendimo trūkumas nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo naikinimui ar keitimui, nes iš esmės jokių tiesioginių pasekmių nesukuria. Remiantis aukščiau išdėstytu, šie apeliacinio skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

47. Proceso atnaujinimo reglamentuoja CPK XVIII skyriaus normos. CPK 370 straipsnyje reglamentuojamas prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas, iš kurio matyti, kad toks prašymas turi būti nagrinėjamas trimis etapais. Pirma, teismas, gavęs prašymą atnaujinti procesą, sprendžia prašymo priėmimo klausimą, t. y. patikrina, ar prašymas atitinka CPK 369 straipsnyje nustatytus šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 370 straipsnio 1 dalis). Jei nenustato formalių prašymo trūkumų, teismas jį priima. Antra, priėmus prašymą atnaujinti procesą, skiriamas teismo posėdis, apie kurį informuojamos bylos šalys ir kuriame sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo byloje. Spręsdamas šį klausimą, teismas patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir ar egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 2 dalis). Trečia, teismo posėdyje vyksta atnaujintos bylos nagrinėjimas iš esmės, kurio metu teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020).

48. Trečiojoje prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje teismas CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka sprendžia, ar atnaujinant procesą nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2010). Atnaujinus procesą, teismas nagrinėja bylą, apsiribodamas tais klausimais, kurie kyla, siekiant atsakyti, ar pareiškėjo, prašiusio atnaujinti procesą, konkrečiai suformuluotos ir motyvuotos abejonės dėl bylos išsprendimo tinkamumo yra pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-153-969/2020). Teismas pareiškėjo nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus turi analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų lemia byloje priimtų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą bei būtinybę juos keisti ar naikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020).

49. Nagrinėjamu atveju procesas buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes naujai paaiškėjo esminė bylos aplinkybė, kuris nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu – paaiškėjo, kad ginčo pastatas, kuriuo naudojimosi tvarką siekė nustatyti ieškovas, nuosavybės teise priklauso ne (duomenys neskelbtini), bet atsakovei, kuriuos nuosavybės teisės viešame registre nebuvo išviešintos.

50. Teismas, išnagrinėjęs atnaujintą bylą, turi teisę prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti, teismo sprendimą ar nutartį pakeisti arba priimti naują sprendimą (nutartį) (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Tai reiškia, kad atnaujinęs civilinę bylą, atsižvelgdamas į nustatytą civilinės bylos atnaujinimo pagrindą ir jį sudarančias aplinkybes, teismas turi išnagrinėti bylą iš esmės, nebent būtų nustatyti įstatyme įtvirtinti pagrindai užbaigti bylą nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės.

51. Iš apeliančių E. Š. ir V. S. apeliacinių skundų turinio galima spręsti, jog apeliantės vertina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne pagal bylos nagrinėjimą po proceso atnaujinimo reglamentuojančias teisės normas, kadangi teismas peržengė bylos nagrinėjimo po proceso atnaujinimo ribas. Nustatyta, kad pati E. Š. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuris buvo patenkintas ir procesas buvo atnaujintas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2024 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje e2-11286-347/2021. Teismas tęsė bylos nagrinėjimą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, neperžengdamas proceso atnaujinimo pagrindų. Ieškinio tikslinimas atnaujinus procesą nėra draudžiamas ir yra ieškovo procesinė teisė. Apeliantės teigė, kad teismas turėjo priimti vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų, ką, akivaizdu, teismas ir padarė 2025 m. birželio 17 d. sprendimu, kuriuo panaikino 2021 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-11286-347/2021 ir priėmė naują sprendimą – netenkino patikslinto ieškinio, o 2021 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas neteko teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).

52. Nors apeliantės laikėsi pozicijos, jog įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai neperžiūrimi, tačiau šią jų poziciją paneigia galiojantis teisinis reglamentavimas, numatantis, kad atnaujinus procesą yra peržiūrimos bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu (CPK 365 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą po proceso atnaujinimo taikomos CPK XVIII skyriaus normos, bendros ginčo teisenos taisyklės, tačiau netaikomos bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios teisės normos (CPK XVI skyrius), todėl apeliantės be pagrindo kritikuoja skundžiamą sprendimą ir tuo aspektu, kad jis turi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

53. Apeliantėms argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, visų pirma pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

55. Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Kaip minėta, asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. turi nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12, 178 straipsniai).

56. Nagrinėjamu atveju apeliantės bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu suabejojo, nes byla buvo vilkinama visus metus, iš neįgalios E. Š. pareikalautas parengti naudojimosi patalpomis planą, jai nesuteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, ji nepagrįstai apkaltinta piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, tokių aplinkybių pagrindu teisėja siekė padėti ieškovui ir buvo šališka. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas (teisėja) galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., nors visos abejonės dėl teisėjo nešališkumo turi būti pagrįstos įrodymais, o ne tik asmenų subjektyviu vertinimu ir prielaidomis.

57. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjos išankstinį nusistatymą kurios nors šalies atžvilgiu, ar tai, kad ji atliko veiksmus, kurie objektyviam stebėtojui leistų manyti, jog byla negalės būti išnagrinėta nešališkai. Be to, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, savo teise teikti nušalinimą pasinaudojo, tačiau 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi prašymai buvo atmesti nenustačius nušalinimo pagrindų.

Dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos atsakovei (ne)suteikimo

58. CPK 20 straipsnyje įtvirtintas vienas iš civilinio proceso principų, pagal kurį fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – VGTPĮ). VGTPĮ suteikia galimybę asmenims, atitinkantiems teisinės pagalbos teikimo sąlygas, numatytas šiame įstatyme, gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalį, asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus.

59. Apeliaciniame skunde atsakovė E. Š. nurodė, kad teismas atėmė iš jos teisę prašyti teismo (gauti) parinkti valstybės garantuojamą nemokamą advokatą ar kuratorių. Argumentas nepagrįstas, nes minėtas įstatymas numato ne teismo, o paties asmens pareigą kreiptis į Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą su prašymu dėl garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir atlikti reikalaujamus veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad teismas kokiu nors būdu sutrukdė ar nesuteikė galimybės apeliantei minėta pagalba pasinaudoti. Apeliantė naudojosi teisine advokato pagalba, iš bylos proceso matyti, kad teismui ne kartą nurodė, kad ji rūpinasi savo atstovavimu, todėl teismas kitokių pareigų apeliantės atžvilgiu šiuo aspektu neturėjo.

60. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, kiti (likę) apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo vertinimui. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo

61. Apeliantė E. Š. apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai nepriteisė patirtų bylinėjimosi išlaidų. Su šiuo apeliantės apeliacinio skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Nustatyta, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovė į bylą pateikė 2024 m. birželio 19 d. (DOK-74952), prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas – 1960 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 100 Eur žyminį mokestį, todėl pirmnosios instancijos teismas be pagrindo skundžiame sprendime nurodė priešingai.

62. Kadangi ieškinys atmestas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis, toliau – Rekomendacijos). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

63. Nustatyta, kad advokatė J. S. ir E. Š. atstovavimo sutartį sudarė 2024 m. vasario 12 d. D. Š. už E. Š. 2024 m. sausio 29 d., 2024 m. kovo 1 d., 2024 m. gegužės 28 d. sumokėjo atitinkamai 200 Eur, 100 Eur, 400 Eur. 2024 m. sausio 29 d. pinigų priėmimo kvite Nr. 1014677 nenurodoma, kokio susitarimo pagrindu mokama už kitas teisines paslaugas. 2024 m. kovo 1 d. pinigų priėmimo kvite Nr. 1014682 ir 2024 m. gegužės 28 d. pinigų priėmimo kvite Nr. 1014683 nurodoma, kad D. Š. už E. Š. moka 1400 Eur dokumento byloje Nr. eA2-11697-1106/2024 surašymui. Prašymas dėl proceso atnaujinimo teisme buvo pateiktas 2024 m. gegužės 6 d.

64. Pagal CPK 57 straipsnio 3 dalį advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu, pagal kuriuos galima nustatyti, kokias teisines paslaugas advokatas įgaliotas teikti atstovaujamam asmeniui, už kurias jis sumokės. Taigi šalis gali reikalauti iš priešingos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tik jeigu tarp jo ir advokato buvo sutartimi pagrįsti atstovavimo santykiai, įforminti pagal CPK 57 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla (Lietuvos Aukščiausiojo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023). Todėl minėta 200 Eur suma nepriteistina.

65. Minėta, kad atsakovės sutartis su advokate dėl atstovavimo sudaryta 2024 m. vasario 12 d., todėl pinigų priėmimo kvitu Nr. 1014677 sumokėti 200 Eur laikomi šioje byloje nepatirtomis (nepagrįstomis) išlaidomis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir į tai, kad ieškinys buvo atmestas, iš ieškovo atsakovės naudai priteisiama 1760 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti ir 100 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

66. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais ir teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepaskirstydamas ir nepriteisdamas atsakovės E. Š. patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą atmetus ieškinį, dėl ko skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei nebuvo paskirstyta ir priteista dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, pakeičiama ir atsakovei iš ieškovo priteisiamos iš viso 1860 Eur (1760 Eur atstovavimo išlaidos ir 100 Eur žyminio mokesčio) dydžio bylinėjimosi išlaidos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

67. Ieškovo D. L. ir trečiojo asmens V. S. apeliacinius skundus atmetus, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Patenkinus iš dalies atsakovės E. Š. apeliacinį skundą jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese, nepriteisiamos, nes jų priteisti apeliantė neprašė ir įrodymų apie tokių išlaidų patyrimą nepateikė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 1860 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.