Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-58-744/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-06
Bylos Nr.: 1A-58-744/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-05-2-00019-2015-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laisvydas Zederštremas (pirm.), Gražvydas Poškus, Nerijus Masiulis
Nuteistasis: A. V.
Civilinis ieškovas: L. Z.
Nukentėjusysis: L. Z.
Advokatai: Muradas Bakanas

Kategorijos

1.2.14.5.2.1Sukčiavimas įgyjant didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę (BK 182 str. 2 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-744/2021

(Nr. 1A-325-744/2020)

Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00019-2015-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Rasai Jančauskienei ir Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,nuteistajam A. V. ir jo gynėjui advokatui Muradui Bakanui,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio (2015 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies 5 punktu, 6 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. V. atidėtas 2 metams, A. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; nukentėjusiojo L. Z. pareikštas civilinis ieškinys dėl 28962 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš A. V. priteista L. Z. naudai 25834,18 Eur turtinei žalai atlyginti, penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dalies dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. V. nuteistas už tai, kad jis, piktnaudžiaudamas A. S. ir L. Z. pasitikėjimu, pateikdamas verslo organizavimo patirties neturinčiam ir danų kalbos nemokančiam A. S. realybės neatitinkančią informaciją apie galimybę greitai ir nesunkiai užsidirbti pinigų (duomenys neskelbtini), užsiimant medžio granulių importu – eksportu, įtikino jį įsteigti savo vardu individualią įmonę (duomenys neskelbtini), kuri neva verstųsi medžio granulių eksportu iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), A. S. pasitikint A. V. bei sutikus su jo pasiūlymu, A. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsteigė individualią įmonę ,, (duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)), po ko A. V., siūlydamas panaudoti šios įmonės duomenis įsigyjant iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) briketus ir juos parduoti, sudarydamas sąžiningo ir sėkmingai (duomenys neskelbtini) vykdančio verslą asmens įspūdį, įkalbėdamas L. Z. investuoti savo pinigines lėšas į briketų pirkimą iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, žadėdamas su A. S. ir L. Z. atsiskaityti po briketų pardavimo (duomenys neskelbtini), 2011 m. gruodžio 21 d. kartu su A. S. ir L. Z. nuvyko į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi A. K. sutarė, kad individualios įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ vardu nupirks 192 tonas briketų bei juos nupirko, L. Z. už briketus sumokėjus 86150 Lt (24950,76 Eur) iš savo asmeninių piniginių lėšų bei 27600 Lt (7993,51 Eur) padavus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. K. perdavimui UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotai (duomenys neskelbtini)) už briketų transportavimą į (duomenys neskelbtini), tęsdamas pokalbį apie tolimesnius verslo planus, žadėdamas ateityje dar pirkti briketus iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, taip sudarydamas įspūdį, kad briketai bus nuolat perkami, po ko UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. K. nupirktoms 192 tonoms briketų pritaikius nuolaidą ir 2011 m. gruodžio 21 d. išrašius pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini) už 192 tonas briketų 79552,51 Lt (23040 Eur) sumai, A. K. atidavė A. V. 6 597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumą, susidariusį pritaikius nuolaidą už perkamus briketus atsiskaityti su L. Z., tačiau A. V. L. Z. perduotų pinigų negrąžino, be to, A. V. pasakius, kad jis pats asmeniškai atsiskaitys už transportavimo paslaugas, A. K. atidavė A. V. 27600 Lt (7993,51 Eur), skirtus atsiskaityti su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už briketų transportavimą, nors realiai A. V. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už transportavimą nesumokėjo, nes už briketų transportavimą buvo atsiskaityta su vairuotojais briketus atgabenus į (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) vadovei neleidus jų išsikrauti, kol nebus apmokėta už briketų transportavimą, tokiu būdu A. V., iš anksto žinodamas, kad iš A. K. gautų piniginių lėšų nei L. Z., nei UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorei D. Š. neperduos, apgaule savo naudai bendrai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. pinigines lėšas 34197,49 Lt (9904,28 Eur),

tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, iš anksto žinodamas, kad jo surastas pirkėjas (duomenys neskelbtini) – T. C. (T. C.) iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 192 tonų (8 sunkvežimių) pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų, žodžiu susitarė su pažįstamu S. S. S. (S. S. S.), gyv. (duomenys neskelbtini), kad likusias 168 tonas medžio briketų (7 sunkvežimius) sandėliuos pas S. S. S. sandėliuose, adresu (duomenys neskelbtini), po ko 2012 metų pradžioje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pagal Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščius (duomenys neskelbtini) atgabenus 192 tonas (8 sunkvežimius) briketų į (duomenys neskelbtini), L. Z., tarpininkaujant A. V., pardavė T. C. 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų, už kuriuos T. C. atsiskaitė su L. Z., sumokėdamas 13781 Lt (3991,25 Eur), taip tarpininkaudamas A. V. sustiprino sąžiningo ir sėkmingai (duomenys neskelbtini) vykdančio verslą asmens įspūdį, be to, siekdamas sustiprinti L. Z. pasitikėjimą, 2012 m. sausio 15 d. parašė garantinį raštą, kuriuo prisiima visą materialinę atsakomybę dėl 192 tonų medžio briketų sandėliavimo, adresu (duomenys neskelbtini), laikymo sąlygų ar prekių netinkamumo realizacijai, pardavimo tretiems asmenims ar kitokių realizavimo būdų, po ko žadėdamas su L. Z. atsiskaityti pardavus briketus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. sausio 26 d., pagal 2012 m. sausio 26 d. įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ sąskaitas – faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė 96 tonas (4 sunkvežimius) briketų įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo B. S. (B. S.), nors realiai įmonė ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo uždaryta 2011 m. gruodžio 31 d., po ko įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pilnai atsiskaičius už briketus, bendrai grynaisiais pinigais sumokėjus 123120 kronų (16543,15 Eur), A. V. gautų pinigų – 16 543,15 Eur L. Z. už briketus negrąžino, o likusias 48 tonas (2 sunkvežimius) briketų paliko pas S. S. S. sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini), žadėdamas atsiskaityti su L. Z. pardavus briketus, bei ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip iki 2012 metų liepos mėnesio, likusius briketus (2 sunkvežimius) išgabeno iš sandėlių ir realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, tokiu būdu apgaule savo naudai viso įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. priklausančius 89200,25 Lt (25834,18 Eur).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes nepadaryta nusikaltimo požymių turinti veika.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis kaltinamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), su įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamais reikalavimais (BPK 20 straipsnis), ir tai sukliudė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, to pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, veiką kvalifikuodamas kaip sukčiavimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalis), nesant šio nusikaltimo požymių.

2.2. Apeliantas teigia, kad jam pareikštas kaltinimas dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra neaiškus ir prieštaringas. Iš prieštaringų jam pateikto kaltinimo formuluočių neįmanoma suprasti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas. Kaltinime nurodytos aplinkybės, kurios turėtų atskleisti jam inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymius, iš tikrųjų yra kelių asmenų nesėkmingo bandymo greit užsidirbti istorijos aprašymas, būtini nusikaltimo požymiai nėra išgryninti, todėl suprasti tokį kaltinimą ir gintis nuo tokio kaltinimo praktiškai buvo neįmanoma. Apeliantas pažymi, kad jis nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) apgaule savo naudai bendrai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. pinigines lėšas – 34197,49 Lt (9904,28 Eur), o po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, apgaule savo naudai iš viso įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. priklausančius 89200,25 Lt (25834,18 Eur), tai yra, kad iš viso apgaule savo naudai įgijo 123397,74 Lt, arba 35738,46 Eur, nors tame pačiame jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme nurodyta, kad L. Z. už briketus sumokėjo 86150 Lt (24950,76 Eur) ir už transportavimą sumokėjo 27600 Lt (7993,51 Eur), tai yra, L. Z. iš viso sumokėjo 113750,00 Lt, arba 32944,27 Eur. Duomenų, kad L. Z. būtų jam perdavęs ar į granulių pirkimą investavęs dar papildomas lėšas, kaltinime nėra nurodyta, todėl visiškai nelogiška, kaip jis neva apgaule įgijo daugiau pinigų nei L. Z. realiai išleido. Apelianto nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio taip pat visiškai neaišku, kur teismas įžvelgė ryšį tarp įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo 2009 m. rugpjūčio 25 d. ir L. Z. pinigų mokėjimo 2011 m. gruodžio 21 d. (po daugiau nei trejų metų po įmonės įsteigimo), už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perkamus briketus. Byloje nėra jokių duomenų, kad, 2009 m. rugpjūčio 25 d. steigiant įmonę „(duomenys neskelbtini)“, būtų buvęs planuojamas 2011 m. gruodžio 21 d. briketų pirkimo sandoris ar L. Z. įtraukimas į kokius nors sandorius. Kokiu pagrindu jam inkriminuotas piktnaudžiavimas A. S. pasitikėjimu steigiant įmonę taip pat neaišku, nes A. S. byloje patvirtino siekį gauti uždarbio iš įmonės veiklos ir nėra duomenų, kad uždarbio nebūtų gavęs. Apelianto tvirtinimu, kaltinimo teiginys – „sudarydamas sąžiningo ir sėkmingai (duomenys neskelbtini) vykdančio verslą asmens įspūdį“ – tai visiškai deklaratyvus teiginys, paneigtas paties L. Z. parodymais apie tai, kad pastarajam buvo žinoma jo turtinė padėtis, skolų turėjimas ir panašiai. Apeliantui taip pat nesuprantamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus A. K. padarytos nuolaidos ryšys su jam pareikštu kaltinimu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponavo jai priklausančiais pinigais savo nuožiūra, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl to, kad jis (A. V.) žadėjo pirkti daugiau briketų, bet nebepirko, nepareiškė jokių pretenzijų jam, todėl nesuprantama, ką neteisėto jis padarė. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam pareikšto kaltinimo teiginį „iš anksto žinodamas, kad jo surastas pirkėjas (duomenys neskelbtini) T. C. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 192 tonų (8 sunkvežimių) pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį)“ paneigia T. C. parodymai apie tai, kad, jam parašant atsiskaityti grynais pinigais, jis nutraukė su juo prekybą. Tokie T. C. parodymai patvirtina buvus susitarimą vykdyti prekybą. Nurodytos aplinkybės, nuteistojo A. V. nuomone, rodo, jog kaltinamasis aktas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį iš esmės neatitinka kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 219 straipsnyje, nurodyti trūkumai laikytini esminiais, trukdžiusiais bylą nagrinėti teisme, tačiau teismas nekonstatavo šių trūkumų, jų nepašalino, kaltinamajame akte nurodytą kaltinimą visa apimtimi perkėlė į skundžiamą nuosprendį. Dėl šių aplinkybių skundžiamas 2020 m. spalio 30 d. nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

2.3. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas jo veiksmus netinamai vertino esminės apgaulės, kaip sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymio, kontekste. Teismas tik formaliai, remdamasis nukentėjusiojo L. Z. parodymais ir pagal juos vertindamas kitus byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad jis L. Z. pinigus įgijo apgaule. Tačiau vertinant, ar L. Z. į jam nenaudingai pasibaigusį susitarimą buvo įtrauktas, siekiant apgaule įgyti jo pinigus, svarbu tai, kad pats L. Z. siekė greito pelno. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepagrįstai sureikšmino faktą, kad nukentėjusiajam L. Z. nebuvo grąžinti pinigai, nevertindamas to, kad L. Z. visiškai savanoriškai prisijungė prie jo pasiūlymo pirkti (duomenys neskelbtini) granules ir jas brangiau parduoti (duomenys neskelbtini). Nuteistojo A. V. teigimu, piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės pasireiškimo būdas tarp verslininkų (o šiuo atveju jis ir L. Z. vykdė verslą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu), konstatuojamas tik išimtiniais atvejais. Šioje byloje nagrinėjamos situacijos kontekste taip pat galioja sutarties laisvės principas (Civilinio kodekso 6.156 straipsnis), tai yra galimybė laisvai pasirinkti kontrahentą, civilinių teisinių santykių subjektams – fiziniams asmenims – verslininkams suprantant verslo santykių riziką bet kuriuo atveju.

2.4. Apeliantas pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad jis vykdė ne tik tą briketų pirkimą ir gabenimą į (duomenys neskelbtini), norint juos parduoti, tai rodo jo siekį gauti pelno iš tokios veiklos. L. Z. buvo pasitelktas, siekiant užpirkti daugiau produkcijos, taigi atitinkamai gauti daugiau pelno pardavus. Jei jis būtų norėjęs tiesiog pasisavinti L. Z. pinigus, jis juos galėjo atgauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nutraukęs sandorį dėl briketų pirkimo, o ne vargęs gabendamas briketus į (duomenys neskelbtini) ir ten ieškojęs pirkėjo. Jis 2012 m. sausio 15 d. garantinį raštą parašė ne todėl, kad sustiprintų savo įvaizdį, o todėl, kad L. Z. prašė tokio garantinio rašto, pats parengė tekstą, o jis buvo sąžiningai įsitikinęs, kad sugebės parduoti į (duomenys neskelbtini) atgabentus briketus ir atsiskaityti su L. Z.. Todėl teismo padaryta išvada, kad jis turėjo išankstinę tyčią neatsiskaityti su L. Z., yra nepagrįsta.

2.5. Apelianto tvirtinimu, taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad pagal 2012 m. sausio 26 d. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) jis pardavė 96 tonas (4 sunkvežimius) briketų įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo B. S., nes byloje nėra nustatyta, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduoti būtent 2011 m. gruodžio 21 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už L. Z. pinigus pirkti briketai. Jis parodė, kad buvo parduota kita produkcija ir ši jo versija nėra paneigta. Apeliantas pažymi, kad pats L. Z. teisme patvirtino, jog kalbėjo su S. S. S. 2012 metų vasarą ir jis patvirtino, jog briketai yra pas jį. Byloje nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kad jis būtų realizavęs briketus, kurie buvo susandėliuoti pas S. S. S.. (duomenys neskelbtini) policija atliko tyrimą dėl briketų dingimo iš S. S. S. sandėlio, tačiau nenustatė, kur jie dingo. L. Z. netikro dokumento (pirkimo pardavimo sutarties, pagal kurią neva jis iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nusipirko briketus (4 t., b. l. 97)) pagrindu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) policiją ir pats tvirtino, jog būtent S. S. S. neteisėtai užvaldė jam priklausančius briketus. Parodymuose (duomenys neskelbtini) policijai L. Z. nurodė, kad nėra įsitikinęs, kuris S. S. S. ar jis (A. V.) meluoja, taigi nebuvo įsitikinęs, kad nuostolius patyrė dėl jo kaltės. (duomenys neskelbtini) policijai nutraukus tyrimą, L. Z. neskundė tokio nutarimo, nes jam buvo per brangu, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas, teigdamas, kad jis pastarąjį apgavo. (duomenys neskelbtini) policija nenustatė briketų dingimo aplinkybių, tačiau teismas skundžiamu nuosprendžiu jas nustatė ir nurodė, kad jis pardavė briketus.

2.6. Nuteistasis A. V. nurodo, kad jis, susitardamas su nukentėjusiuoju L. Z. dėl briketų pirkimo finansavimo L. Z. lėšomis, jokios apgaulės veiksmų L. Z. atžvilgiu nepadarė. Jis nesuklaidino L. Z. nei dėl savo asmenybės, nei dėl gyvenamosios vietos, nei dėl kitų duomenų, pasunkinančių civilinės sutarties vykdymą. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad jis suklaidino L. Z. dėl savo ketinimų, tai yra piktnaudžiavo pasitikėjimu. Jis neslėpė, kad pinigų neturi, jie buvo pažįstami (giminaičiai), jo turimos skolos L. Z. nebuvo paslaptis. Taigi nėra pagrindo teigti, kad jis suklaidino L. Z. dėl savo turtinės padėties. Jis yra jaunas, darbingo amžiaus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis negrąžins skolos pagal 2011 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį. Jis paskolos sutarties neginčija, ji yra galiojanti, skolininkas aiškus, taigi nėra pagrindo teigti, kad jos neįmanoma įvykdyti civilinio proceso numatyta tvarka.

2.7. Apelianto teigimu, jis ir nukentėjusysis L. Z. pasirašė 2011 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį, tačiau jų susitarimas negali būti vertinamas tik kaip paskoliniai santykiai, nes nukentėjusysis L. Z. pats aktyviai dalyvavo susitarimo dėl briketų pirkimo – pardavimo realizavime: kartu dalyvavo užpirkime UAB „(duomenys neskelbtini)“, kartu vyko į (duomenys neskelbtini) ir pan., be to, šioje byloje nagrinėjamas nesėkmingai pasibaigęs bandymas užsidirbti buvo ne pirmas, pats L. Z. pripažino, kad prieš tai jau buvo nupirkę, pardavę briketų ir uždirbęs. Be to, iš L. Z. parodymų matyti, kad susitarimo tikslas išėjo už 2011 m. gruodžio 21 d. paskolos sutarties, pagal kurią turėjo būti grąžinti pinigai ir 5 procentų dydžio palūkanos, ribų, nes L. Z. kalba apie uždirbimą, o ne tik apie palūkanų gavimą. L. Z. investavimas per paskolos sutartį suteikė jam galimybę gauti naudą ne iš paskolos, o iš pelno pardavus brangiau briketus, L. Z. siekė gauti kuo didesnę naudą. Tai reiškia, kad L. Z. visiškai sąmoningai ir apgalvotai, aiškiai suprasdamas, kad nei pastarasis, nei jis (A. V.) nėra įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dalyviai, naudojosi šia įmone, siekdamas sau asmeninės naudos.

2.8. Nuteistasis A. V. pažymi, kad paskoliniai santykiai, kaip ir daugelis kitų civilinių sutarčių, jau nekalbant apie visiškai teisiškai neįformintą investavimą į įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudaromus sandorius, yra susiję su rizika, ir to negalėjo nesuprasti L. Z.. Nepaisant to, jis priėmė sprendimą savo pinigais finansuoti abejotino teisėtumo sandorį, taigi prisiėmė sandorio nevykdymo riziką. Savo apsidraudimui L. Z. su juo pasirašė 2011 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį, jis šios sutarties neginčija, po to dar pasirašė ir garantinį raštą, todėl L. Z. turi teisę į teisinę gynybą civilinio proceso tvarka, kreipiantis į teismą su civiliniu ieškiniu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo A. V. apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas Muradas Bakanas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir A. V. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, nukentėjusysis L. Z. ir prokurorė Nina Raugienė prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jo veika peržengė civilinių teisinių santykių ribų, jis jokios apgaulės nukentėjusiojo L. Z. atžvilgiu nenaudojo, todėl prašo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl įrodymų vertinimo ir A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

8. Kaip jau minėta, nuteistasis A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigdamas, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims ir todėl atmestini. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. V., nukentėjusįjį L. Z., liudytojus A. S., L. V., A. K., N. N., D. Š., D. K., S. S. S., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. V. teisinančius – įrodymus (paties A. V. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė nukentėjusįjį L. Z. bei nuteistąjį A. V., dar detaliau išnagrinėdamas įvykio aplinkybes. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog A. V. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalį.

9. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis (BK 182 straipsnio 2 dalis). Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Pagal teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-453-648/2016, 2K-303-693/2019 ir kt.). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, tai yra turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016, 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019, 2K-303-693/2019).

10. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-47-895/2016, 2K-221-628/2019).

11. Sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017, 2K-303-693/2019, 2K-227-976/2020, 2K-7-25-495/2020 ir kt.).

12. Byloje nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 21 d. A. V., L. Z. ir A. S. nuvykę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ už nukentėjusiojo L. Z. asmeninius 86150 Lt (24950,76 Eur) A. S. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu nupirko 192 tonas (8 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų (2 t., b. l. 173), taip pat L. Z. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. K. perdavė 27600 Lt (7993,51 Eur) už šių medžio pjuvenų briketų transportavimą, po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ surasti vežėjai pagal Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščius (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno šias 192 tonas (8 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų į (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 68, 4 t., b. l. 10-16, 111-125). Šias aplinkybes apklausiami pirmosios instancijos teisme nurodė nuteistasis A. V. ir nukentėjusysis L. Z., taip pat ir liudytojais apklausti A. S. bei A. K. (8 t., b. l. 33-35, 41-43, 111-114, 132-136, 141-145, 195-198, 9 t., b. l. 53-60). Nuvežus minėtus 8 sunkvežimius medžio pjuvenų briketų į (duomenys neskelbtini), 24 tonas (1 sunkvežimį) šių medžio pjuvenų briketų už 13781 Lt (3991,25 Eur) nupirko T. C.. Šios aplinkybės nustatytos remiantis nuteistojo A. V. (9 t., b. l. 53-60), nukentėjusiojo L. Z. (8 t., b. l. 111-114, 195-198) parodymais ir T. C. nurodytomis aplinkybėmis, užfiksuotomis (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų atsakymuose į teisinės pagalbos prašymą ir 2016 m. liepos 11 d. tyrimo ataskaitoje (4 t., b. l. 27-31, 63-66). Tai, kad nukentėjusiajam L. Z. buvo sumokėta už vieną sunkvežimį medžio pjuvenų briketų, matyti ir iš 2011 m. gruodžio 21 tikslinės pinigų skolinimosi sutarties (4 t., b. l. 135), kurioje padarytas rankraštinis įrašas patvirtina, jog 2012 m. sausio 5 d. A. V. grąžino L. Z. 13781 Lt (3991,25 Eur). Likusios 168 tonos (7 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų buvo nuvežti pas S. S. S. ir sandėliuojami jam priklausančiame sandėlyje. Be to, S. S. S. taip pat įsigijo 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio pjuvenų briketų. Tokias aplinkybes apklausiami pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose patvirtino A. V., nukentėjusysis L. Z. ir liudytojas S. S. S. (8 t., b. l. 111-114, 135-136, 141-145, 176-177, 195-198, 9 t., b. l. 53-60, 115-119). Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių byloje ginčo nėra. Po to, kai pas S. S. S. buvo nuvežti ir jo patalpose iškrauti 168 tonos (7 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų, jau grįžęs į (duomenys neskelbtini), A. V. surašė 2012 m. sausio 15 d. garantinį raštą, kuriame nurodė, jog 2011 m. gruodžio 21 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkti medžio pjuvenų briketai yra sandėliuojami (duomenys neskelbtini) esančiuose sandėliuose, kurių savininkas yra S. S. S., sandėliuojamas kiekis 192 tonos medžio briketų, jis (A. V.) garantuoja naudoti produktus pagal paskirtį ar grąžinti juos savininkui L. Z. bei apmokėti visas su transportavimu susijusias išlaidas, prisiima materialinę atsakomybę dėl iškilusių nesusipratimų ar klausimų dėl sandėliavimo mokesčių taikymo, laikymo sąlygų ar prekių netinkamumo realizacijai, pardavimo tretiems asmenims ar kitokiu realizavimo būdu ir įsipareigoja tai atlikti iki sutartos abiejų susitarimu datos, tai yra 2012 m. gruodžio 31 d. (4 t., b. l. 20). Tačiau garantiniu raštu prisiimtų įsipareigojimų A. V. neįvykdė ir neketino jų vykdyti.

13. Nuteistasis A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės motyvuodamas tuo, kad jo ir nukentėjusiojo L. Z. santykiai neperžengė civilinių santykių ribų, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 182 straipsnyje nurodytos veikos (svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę) neretai būna susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismams tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar asmeniui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent esminė apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-152-895-2019, 2K-227-976/2020).

14. Pažymėtina, kad įtraukimas kito asmens į sandorį apgaule, turint tyčią tik gauti iš to asmens tam tikrą turtinę naudą, bet nevykdyti savo prisiimamos turtinės prievolės, paprastai vertinamas kaip nusikalstama veika, tai yra sukčiavimas (BK 182 straipsnis). Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika iš tikrųjų peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-227-976/2020). Kita vertus, civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-788/2016, 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021).

15. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose A. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepripažino. Tačiau pažymėtina, kad kaltininko tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal jo parodymus ir elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir pagal kitus objektyvius bylos duomenis, atskleidžiančius kaltininko elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinus visus bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo byloje nustatyti A. V. veiksmai rodo jo ketinimą apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, savo naudai užvaldyti nukentėjusiajam L. Z. priklausantį turtą, kuris susiformavo dar iki turto įgijimo momento.

16. Nuteistojo A. V. išankstinę tyčią, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, savo naudai įgyti didelės vertęs svetimą L. Z. priklausantį turtą patvirtina A. V. elgesys po 2012 m. sausio 15 d. garantinio rašto surašymo ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad A. V. netrukus po garantinio rašto surašymo pagal 2012 m. sausio 26 d. įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ (nors pastaroji įmonė 2011 m. gruodžio 31 d. buvo uždaryta ir A. V. šios aplinkybės negalėjo nežinoti, kadangi būtent jis rūpinosi jos veikla) sąskaitas – faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė 96 tonas (4 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų, kurie buvo patalpinti S. S. S. sandėlyje, (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo B. S., ir už kuriuos pastaroji įmonė pilnai atsiskaitė, bendrai grynaisiais pinigais sumokėdama A. V. 123120 (duomenys neskelbtini) kronų (16543,15 Eur), tačiau A. V. šių pinigų nukentėjusiajam L. Z. už parduotus medžio pjuvenų briketus negrąžino, apie šių medžio pjuvenų briketų pardavimą bei minėtų pinigų gavimą L. Z. neinformavo. Pas S. S. S. sandėlyje likusias 48 tonas (2 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų iki 2012 metų liepos mėnesio A. V. taip pat išvežė (tyrimo metu nenustatyta kur ir kam realizavo šias 24 tonas medžio pjuvenų briketų), tačiau nei pinigų, nei medžio pjuvenų briketų nukentėjusiajam L. Z. negrąžino. Šios aplinkybės nustatytos nuosekliais nukentėjusiojo L. Z. parodymais (8 t., b. l. 111-114, 143-144, 195-198), liudytojo S. S. S. parodymais (8 t., b. l. 176-177), atsakymuose į teisinės pagalbos prašymą, 2012 m. sausio 27 d. sąskaitos išraše nurodytomis aplinkybėmis (4 t., b. l. 46-55, 63-66), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus vyresniosios tyrėjos R. V. tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis (4 t., b. l. 104-105).

17. Nuteistasis A. V. šių aplinkybių nepripažino, apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose vis nurodydavo kitokias aplinkybes, tai yra, kad pasirašęs garantinį raštą jis rūpinimąsi medžio pjuvenų briketais paliko L. Z., kad aplinkybę, jog dingo šie briketai, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu, kad iš (duomenys neskelbtini) suprato, jog iš sandėlio medžio pjuvenų briketus pasiėmė pats nukentėjusysis L. Z., kuris paskambinęs pasakė, jog jis pastarajam nebeskolingas, kad 2012 m. sausio 26 d. buvo parduoti ne L. Z. priklausantys medžio pjuvenų briketai (8 t., b. l. 135-136, 141-145), kad medžio pjuvenų briketai pas S. S. S. sandėlyje buvo iki vasaros, po to dar vieną sunkvežimį nupirko kažkoks danas, o jis pinigus atidavė L. Z., kad dar vieną sunkvežimį medžio pjuvenų briketų nupirko S. S. S. pažįstamas, o pinigus S. S. S. pervedė į danišką jo (A. V.) sąskaitą, tačiau pinigus jis išgrynino ir perdavė L. Z. (9 t., b. l. 53-60). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais nuteistojo A. V. parodymais, nes jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, kad byloje nėra nustatyta, jog įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduoti būtent 2011 m. gruodžio 21 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už L. Z. pinigus pirkti medžio pjuvenų briketai. Apeliantas nurodė, kad buvo parduota kita produkcija ir ši jo versija nėra paneigta. Byloje nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kad jis būtų realizavęs briketus, kurie buvo susandėliuoti pas S. S. S.. Šias aplinkybes nuteistasis A. V. buvo nurodęs ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, kad šios apelianto nurodomos aplinkybės yra jo gynybinė versija, kurios nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

19. Nuteistasis A. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jo įmonei „(duomenys neskelbtini)“ parduoti medžio pjuvenų briketai buvo pirkti iš (duomenys neskelbtini), jie buvo geresnės kokybės ir tai nesusiję su L. Z., tačiau, iš ko pirko (duomenys neskelbtini), neatsimena, tos įmonės nebėra (8 t., b. l. 135-136, 141-145). Pirmosios instancijos teismas tokius A. V. parodymus pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, A. V. negalėjo tiksliai nurodyti įmonės pavadinimo, iš kur buvo perkami briketai, be to, atsižvelgiant į tai, kad net 6 sunkvežimiai medžio pjuvenų briketų buvo likę pas S. S. S. sandėlyje realizavimui, A. V. veiksmai, vežant papildomus sunkvežimius medžio pjuvenų briketus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) pardavimui, atrodo nelogiški. Nuteistasis A. V. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pirkti medžio pjuvenų briketai buvo geresnės kokybės nei pas S. S. S. sandėlyje esantys medžio pjuvenų briketai, todėl visiškai nelogiška, kad šie geresnės kokybės medžio pjuvenų briketai buvo parduoti už kainą, artimą jo ir L. Z. į (duomenys neskelbtini) atgabentų žymiai prastenės kokybės medžio pjuvenų briketų savikainai (A. V. už 96 tonas (4 sunkvežimius) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ parduotų medžio pjuvenų briketų gavo 16543,15 Eur, tai yra po 4135,79 Eur už vieną sunkvežimį (24 tonas), kai tuo tarpu jo ir L. Z. į (duomenys neskelbtini) atgabentų medžio pjuvenų briketų vieno sunkvežimio (24 tonų), savikaina sudaro 4118,03 Eur (savikainos skaičiavimai bus pateikti vėliau). Kad jo įmonės iš A. V. nupirkti medžio pjuvenų briketai buvo pigesni nei kitur (duomenys neskelbtini), nurodė ir (duomenys neskelbtini) liudytoju buvo apklaustas B. S.. Aplinkybę, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduoti būtent A. V. ir L. Z. atgabenti medžio pjuvenų briketai, patvirtina ir B. S. parodymai, kad A. V. kaip kontaktinį asmenį dėl medžio pjuvenų briketų pirkimo jam nurodė S. S. S. ir teigė, kad jis turi medžio pjuvenų briketų, kurie yra sandėliuojami pas S. S. S.. Be to, paties A. V. nurodytos aplinkybės, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu pinigų, kuriuos galėtų skirti didelio kiekio briketų pirkimui, neturėjo (8 t., b. l. 141-145), kad tuo metu buvo nešalta žiema, be sniego, todėl niekam išvis medžio pjuvenų briketų nereikėjo (9 t., b. l. 53-60), taip pat paneigia jo nurodytas aplinkybes apie medžio pjuvenų briketų pirkimą iš (duomenys neskelbtini) ir jų pardavimą (duomenys neskelbtini).

20. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. V. parodymų, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ parduoti medžio pjuvenų briketai buvo pirkti (duomenys neskelbtini) (o ne kartu su L. Z. atvežti), negalima patikrinti jokiais BPK numatytais proceso veiksmais, kadangi nuteistasis nenurodė, nei įmonės (duomenys neskelbtini) pavadinimo ar tikslesnio adreso, nei asmenų, kuriais jis kontaktavo dėl šių briketų pirkimo, jokių duomenų (vardų, pavardžių, kontaktų), todėl tokie nuteistojo A. V. parodymai laikytini nepatikimais ir apylinkės teismas pagrįstai jais nesivadovavo.

21. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, tačiau suklydo dėl A. V. apgaule užvaldyto L. Z. priklausančio turto sudėties ir nusikaltimu padarytos žalos dydžio, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

22. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis L. Z. parodė, kad 24 tonų (1 sunkvežimio) medžio pjuvenų briketų vertę sudaro medžio pjuvenų briketų įsigijimo (duomenys neskelbtini) kaina ir jų transportavimo į (duomenys neskelbtini) paslaugų kaina (10 t., b. l. 20-24). Teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma, vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą (įskaitant PVM), turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, o kilus abejonių dėl turto vertės – remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-648/2016). Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo L. Z. nurodytas 24 tonų (1 sunkvežimio) medžio pjuvenų briketų vertės nustatymo būdas (pagal turto įsigijimo ir transportavimo kaštus) yra teisingas.

23. Kaip jau minėta, 2011 m. gruodžio 21 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už nukentėjusiojo L. Z. asmeninius 86150 Lt (24950,76 Eur) A. S. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo nupirktos 192 tonos (8 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų, taip pat L. Z. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. K. perdavė 27600 Lt (7993,51 Eur) už šių medžio pjuvenų briketų transportavimą į (duomenys neskelbtini), taigi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perkant 192 tonas (8 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų L. Z. už prekes ir jų transportavimą į (duomenys neskelbtini) sumokėjo 113750 Lt (32944,27 Eur) (86150 Lt (24950,76 Eur) + 27600 Lt (7993,51 Eur)). Atsižvelgus į šiuos duomenis konstatuotina, jog 24 tonų (1 sunkvežimio) medžio pjuvenų briketų vertė yra 14218,75 Lt (4118,03 Eur) (113750 Lt (32944,27 Eur) : 192 tonos (8 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų). Byloje nustačius, kad A. V. apgaule savo naudai įgijo L. Z. priklausančias 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apgaule pasisavinto turto vertė yra 85312,50 Lt (24708,21 Eur) (14218,75 Lt (4118,03 Eur) x 144 tonos (6 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų). Nustačius, kad A. V. apgaule savo naudai įgijo L. Z. priklausančias 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų (patikslinus įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes dėl apgaule užvaldyto turto) teisėjų kolegija dėl nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentų, kad jis nepagrįstai nuteistas už tai, jog apgaule įgijo daugiau pinigų nei nukentėjusysis L. Z. realiai išleido, nebepasisako.

Žemesnės instancijos teismas

24. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nesutinka su jam inkriminuotomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, susijusiomis su A. S. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimu (duomenys neskelbtini) 2009 m. rugpjūčio 25 d., – nuteistajam A. V. neaišku, kuo susijęs šios įmonės įsteigimas ir jam inkriminuoti nusikalstami veiksmai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule didelės vertės svetimo turto įgijimo. A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog, 2009 m. rugpjūčio 25 d. steigiant įmonę „(duomenys neskelbtini)“, būtų buvęs planuojamas 2011 m. gruodžio 21 d. medžio pjuvenų briketų pirkimas ir L. Z. įtraukimas į kokius nors sandorius. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog A. S. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2009 m. rugpjūčio 25 d. ir buvo uždaryta 2011 m. gruodžio 31 d. (4 t., b. l. 30). Pirmosios instancijos teisme teisiamuosiuose posėdžiuose apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad jam įmonę įsteigti padėjo A. V., nes jis nemoka danų kalbos, įmonę steigė ne dėl medžio pjuvenų briketų pirkimo, naudojantis jo įmone medžio pjuvenų briketai buvo vežami vieną kartą. A. V. žadėjo, kad bus klientų, iš pradžių norėjo vykdyti veiklą, susijusią su statybomis, turėjo atvažiuoti žmonės dirbti, taip pat planavo pirkti medžio pjuvenų briketus ar granules (8 t., b. l. 33-35, 132-134). Nuteistasis A. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad jis padėjo A. S. (duomenys neskelbtini) įsteigti įmonę, planavo įdarbinti lietuvius, tačiau pirko ir vežė ir ne tik medžio pjuvenų piketus, bet ir durpes (duomenys neskelbtini) (8 t., b. l. 135-136, 141-145. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo A. V. ir liudytojo A. S. viso proceso metu duotus parodymus, byloje esančiuose įmonės dokumentuose nurodytas aplinkybes, kad pagrindinė įmonės veikla – kita mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse (4 t., b. l. 154), taip pat tai, kad A. V. veiksmai įmonės įsteigimo procese buvo aktyvūs (tvarkant dokumentus bei gaminant įmonės spaudą), kad po įmonės įsteigimo buvo vykdoma veikla, pasinaudojant šia įmone, įvertinęs liudytojo A. S. ribotas galimybes kalbėti daniškai ir tvarkyti dokumentus (duomenys neskelbtini), A. S. ir A. V. tarpusavio santykius, konstatavo, kad kaltinime įvardinta aplinkybė dėl įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įkūrimo pasitvirtino, ir A. V. siekė gauti finansinę naudą, pasinaudodamas šia įmone. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtus bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutinka su nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra jokių duomenų, jog A. S. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimas (duomenys neskelbtini) 2009 m. rugpjūčio 25 d. kaip nors būtų susijęs su A. V. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais apgaule įgyjant didelės vertės svetimą L. Z. priklausantį turtą, ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju A. V. aplinkybės, jog jis, pateikdamas verslo organizavimo patirties neturinčiam ir danų kalbos nemokančiam A. S. realybės neatitinkančią informaciją apie galimybę greitai ir nesunkiai užsidirbti pinigų (duomenys neskelbtini), užsiimant medžio granulių importu – eksportu, įtikino jį įsteigti savo vardu individualią įmonę (duomenys neskelbtini), kuri neva verstųsi medžio granulių eksportu iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), o A. S. pasitikint A. V. bei sutikus su jo pasiūlymu, A. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsteigė individualią įmonę ,, (duomenys neskelbtini)“, inkriminuotos nepagrįstai, todėl jos šalintinos iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies kaip neįrodytos.

25. Apeliaciniame skunde A. V. nesutinka su jam inkriminuota aplinkybe, kad jis iš anksto žinojo, jog jo surastas pirkėjas (duomenys neskelbtini) T. C. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 192 tonų (8 sunkvežimių) pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų, nes šią aplinkybę paneigia T. C. parodymai apie tai, kad, jam (A. V.) prašant atsiskaityti grynais pinigais, jis (T. C.) nutraukė su juo prekybą. Apelianto nuomone, tokie T. C. parodymai patvirtina tarp jų buvus susitarimą vykdyti prekybą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad visi aštuoni sunkvežimiai medžio pjuvenų briketų turėjo važiuoti pas T. C.. T. C. medžio pjuvenų briketų nesandėliuoja, juos iškart parduoda, tačiau sunkvežimiai su medžio pjuvenų briketais į (duomenys neskelbtini) atvyko labai vėluodami, todėl T. C. nupirko tik vieną sunkvežimį šių briketų (8 t., b. l. 141-145, 9 t., b. l. 53-60). Pirmosios instancijos teismas šiais nuteistojo A. V. parodymais nesirėmė ir juos vertino kaip siekį švelninti savo teisinę padėtį. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, paneigiančių šiuos nuteistojo parodymus ir patvirtinančių jam inkriminuotą aplinkybę, kad jis iš anksto žinojo, jog T. C. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 192 tonų (8 sunkvežimių) pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų.

26. Nukentėjusysis L. Z. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuvykus į (duomenys neskelbtini) su T. C. susitiko tuomet, kai pirmas sunkvežimis medžio pjuvenų briketų atvyko į (duomenys neskelbtini). T. C. nupirko vieną sunkvežimi medžio pjuvenų briketų, tačiau pamačius T. C. sandėlį, kuriame tilpo tik vienas sunkvežimis medžio pjuvenų briketų, buvo aišku, kad pastarasis likusių sunkvežimių medžio pjuvenų briketų nepirks. Visi sunkvežimiai su briketais į (duomenys neskelbtini) atvyko savaitės bėgyje, gal vėlavo 1-2 dienas. A. V. savaitę laiko nuo jo slėpė, kad T. C. daugiau iš jų medžio pjuvenų briketų nebepirks. Kadangi visi sunkvežimiai jau buvo išvykę iš (duomenys neskelbtini), teko spręsti, ar medžio pjuvenų briketus gabenti atgal į (duomenys neskelbtini) ar palikti (duomenys neskelbtini). Kadangi šių briketų gabenimas atgal į (duomenys neskelbtini) būtų kainavęs daug brangiau, jie nusprendė juos palikti (duomenys neskelbtini), A. V. pasiūlė visus likusius medžio pjuvenų briketus nuvežti ir iškrauti pas S. S. S., kuris padės juos parduoti. Tačiau, nukentėjusiojo nuomone, A. V. žinojo, kad T. C. visų aštuonių sunkvežimių medžio pjuvenų briketų nepirks ir iš anksto planavo, kad visus medžio pjuvenų briketus gabens pas S. S. S., tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiuose buvo nurodytas S. S. S. adresas. A. V. su S. S. S. prie jo kalbėdavo daniškai, kad jis (L. Z.) nieko nesuprastų, nes nemokėjo danų kalbos (8 t., b. l. 111- 114, 144, 195-198).

27. Iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų atsakymo į teisinės pagalbos prašymą ir 2016 m. liepos 11 d. tyrimo ataskaitos matyti, kad 2016 m. liepos 14 d. liudytoju apklaustas T. C. paaiškino, jog jam prieš 2011 metų Kalėdas A. V. pasiūlė pirkti keletą siuntų medienos briketų, jis sutiko nupirkti vieną siuntą, kuri buvo pristatyta kitą dieną, pinigus, apie 24000 kronų, sumokėjo A. V. grynais, tačiau vėliau jis suabejojo A. V. metodais ir nusprendė nutraukti prekybą su juo, jam buhalteris paaiškino, jog išrašytas pirkimo dokumentas buvo negaliojantis. A. V. po to daug kartų skambino ir siūlė pirkti daugiau, tačiau jis atsisakė (4 t., b. l. 31, 63-66).

28. Iš byloje esančių tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog juose krovinio iškrovimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), tik keliuose jų nurodyta tiksli iškrovimo vieta. Kaip matyti iš 2012 m. sausio 3 d. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. (duomenys neskelbtini), krovinio iškrovimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 11), iš 2012 m. sausio 5 d. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad krovinio iškrovimo vieta (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 12, 119), o šiuo adresu buvo įsikūrusi S. S. S. įmonė (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 46). Iš byloje esančio 2012 m. sausio 3 d. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad krovinio (25 palečių (24 tonų)) siuntėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, vežėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavėjas įmonė (duomenys neskelbtini), krovinio iškrovimo vieta (duomenys neskelbtini), važtaraščio 24 laukelyje „krovinys gautas“ matyti parašas S. S. (3 t., b. l. 68, 4 t., b. l. 10).

Žemesnės instancijos teismas

29. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis paminėtais nukentėjusiojo L. Z., liudytojo T. C. parodymais, tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad šie duomenys paneigia A. V. versijas, jog visi aštuoni sunkvežimiai medžio pjuvenų briketų buvo vežami T. C., kuris juos pirkti atsisakė dėl vėluojančio briketų pristatymo. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus bylos įrodymus, nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos išvadomis. Nors nukentėjusysis L. Z. nurodė, kad pamačius T. C. sandėlį, kuriame tilpo tik vienas sunkvežimis medžio pjuvenų briketų, buvo aišku, kad pastarasis likusių sunkvežimių medžio pjuvenų briketų nepirks, ir kad visi sunkvežimiai su briketais į (duomenys neskelbtini) atvyko savaitės bėgyje, gal vėlavo 1-2 dienas, tačiau byloje nėra duomenų, paneigiančių nuteistojo A. V. nurodytas aplinkybes, kad T. C. medžio pjuvenų briketų nesandėliuoja, juos iškart parduoda, tačiau nupirko tik vieną sunkvežimį medžio pjuvenų briketų, nes sunkvežimiai su medžio pjuvenų briketais į (duomenys neskelbtini) atvyko pavėluotai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybę, jog neva dėl vėlavimo T. C. atsisakė pirkti visus į (duomenys neskelbtini) atvežtus briketus, paneigia paties T. C. parodymai, kad A. V. pasiūlius pirkti medžio pjuvenų briketus, jis sutiko nupirkti vieną siuntą. Tačiau, nepaisant T. C. nurodytos aplinkybės dėl sutikimo pirkti tik vieną siuntą, iš šio liudytojo parodymų matyti, kad jis tik po to, kai A. V. paprašė už medžio pjuvenų briketus sumokėti grynais pinigais ir buhalteris paaiškino, jog A. V. išrašytas pirkimo dokumentas yra negaliojantis, jis suabejojo A. V. prekybos metodais ir nusprendė nutraukti su juo prekybą, tai yra atsisakė pirkti daugiau medžio pjuvenų briketų (4 t., b. l. 31, 63-66). Nagrinėjant tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytas aplinkybes, matyti, kad sunkvežimiai su medžio pjuvenų briketais buvo pakrauti ir į (duomenys neskelbtini) išvyko ne vienu metu – pirmasis sunkvežimis buvo pakrautas ir išvyko 2011 m. gruodžio 28 d., o paskutinysis – tik 2012 m. sausio 5 d. Visuose tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose krovinio iškrovimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) ir tik trijų paskutinių sunkvežimių (kurie buvo pakrauti ir į (duomenys neskelbtini) išvyko 2012 metų sausio 3 ir 5 dienomis) važtaraščiuose krovinio iškrovimo vieta nurodyta S. S. S. adresu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina nuteistojo A. V. nurodytas aplinkybes, kad T. C. atsisakius pirkti visus į (duomenys neskelbtini) atvežamus medžio pjuvenų briketus (8 sunkvežimius), keturi sunkvežimiai su briketais jau buvo išvykę iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), todėl buvo nutarta likusius neparduotus briketus sandėliuoti pas S. S. S. sandėlyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies kaip neįrodyta šalintina aplinkybė, kad A. V. iš anksto žinojo, jog jo surastas pirkėjas (duomenys neskelbtini) T. C. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų 192 tonų (8 sunkvežimių) pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų

30. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad jis apgaule savo naudai įgijo L. Z. pinigines lėšas – 34197,49 Lt (9904,28 Eur), kurias sudaro L. Z. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. K. duoti 27600 Lt (7993,51 Eur) perdavimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ už medžio pjuvenų briketų transportavimą į (duomenys neskelbtini) ir 6597,49 Lt (1910,77 Eur) pirktiems medžio pjuvenų briketams UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus A. K. padaryta nuolaida. A. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad iš A. K. paėmė 27600 Lt (7993,51 Eur), skirtus sumokėti už briketų transportavimo paslaugas, tačiau jų transporto paslaugas teikiančiai įmonei nenuvežė, taip pat paėmė 6597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumą, susidariusį pritaikius nuolaidą už perkamus briketus, ir šių pinigų L. Z. neatidavė (8 t., b. l. 141-145). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. V., nukentėjusiojo L. Z. parodymais, liudytojų A. K., A. S. ir D. Š. parodymais, nustatė, kad nei nukentėjusysis L. Z., nei A. S. apie tai, jog A. V. iš A. K. susigrąžino dalį už briketus sumokėtų pinigų, nežinojo, A. V., pasiėmęs iš A. K. nukentėjusiojo už briketų transportavimą perduotus pinigus, šių pinigų transportavimo paslaugas teikiančiai įmonei į (duomenys neskelbtini) nenuvežė, net ir atvežus briketus į (duomenys neskelbtini), šių pinigų nebeturėjo, o atsiskaitymui už briketų transportavimą pinigus skolinosi iš S. S. S.. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie A. V. veiksmai nagrinėjamu atveju nesudaro sukčiavimo sudėties objektyviųjų požymių.

31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi medžio pjuvenų briketai, už kuriuos sumokėjo nukentėjusysis L. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“ surastų vežėjų buvo pristatyti į (duomenys neskelbtini), o su vežėjais buvo atsiskaityta. Šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja D. Š., kuri parodė, kad su įmone už briketų transportavimo paslaugas atsiskaityta, jokių pretenzijų nėra (8 t., b. l. 70-71). Taigi nors iš A. K. paėmęs 27600 Lt (7993,51 Eur) šių pinigų transporto paslaugas teikiančiai įmonei A. V. nenuvežė, tačiau su vežėjais buvo atsiskaityta (duomenys neskelbtini), kai buvo pristatyti briketai. Vadinasi medžio pjuvenų briketų transportavimo paslauga, už kurią L. Z. buvo sumokėjęs pirkdamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžio pjuvenų briketus, buvo suteikta ir apmokėta, L. Z. dar kartą mokėti už šią paslaugą nereikėjo ir jis jokios žalos nepatyrė. Aplinkybė, kokiais pinigais A. V. atsiskaitė su vežėjais – iš A. K. gautais nukentėjusiojo L. Z. pinigais ar pasiskolintais iš S. S. S., kaip kad nustatė pirmosios instancijos teismas, neturi jokios esminės reikšmės A. V. veiksmų kvalifikavimui, kadangi akivaizdu, jog L. Z. dėl šių nuteistojo veiksmų jokios žalos nepatyrė ir nebuvo apgautas (medžio pjuvenų briketai buvo nugabenti į (duomenys neskelbtini) už jo sumokėtą kainą).

32. A. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nuolaidą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus A. K. jis gavo be A. S. ir L. Z. žinios, jis derėjosi su įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ne A. S. ir ne L. Z. vardu. Jis pasiūlė minėtai įmonei surasti papildomų klientų ir pirkti daugiau briketų, be to, pasiteiravo, ar gautų nuolaidą, jei jis pats susirastų transporto įmonę ir viską pats su ta įmone suderintų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. K. sutiko padaryti nuolaidą, nes tokiu atveju jam būtų buvęs neblogas verslas („biznis“), todėl gautus pinigus, kuriuos nusiderėjo pats, vienas ir paėmė iš A. K. (9 t., b. l. 53-60). Šias nuteistojo A. V. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas A. K., kuris pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuolaidą padarė dėl to, jog A. V. atsisakė transporto organizavimo paslaugų ir pats organizavosi transportą briketams, padarė maždaug 7000 litų nuolaidą už tai, kad jis pats nieko neorganizavo, pinigus atidavė A. V., šis sandoris buvo A. V. iniciatyva. Jis pasitikėjo A. V., nes su juo yra turėjęs ir daugiau sandorių (8 t., b. l. 41-43). Įvertinus šiuos nuteistojo A. V. ir liudytojo A. K. parodymus dėl nuolaidos už perkamus briketus gavimo, nuteistojo A. V. elgesys, pasiimant sau 6597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumą, susidariusį pritaikius nuolaidą už perkamus briketus, ir negrąžinant L. Z. šių pinigų (ir apie juos neužsimenant) vertintinas labiau kaip neatitinkantis verslo etikos, tačiau ne kaip svetimo turto įgijimas apgaule, nes jokia esminė apgaulė nukentėjusiojo L. Z. atžvilgiu šiuo atveju nebuvo panaudota. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011 m. gruodžio 21 d. A. V., L. Z. ir A. S. nuvykus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkti medžio pjuvenų briketų nukentėjusysis žinojo, kokia yra briketų kaina ir už 192 tonas (8 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų sutiko mokėti 86150 Lt (24950,76 Eur) (8 t., b. l. 111-114). Nuteistasis A. V. jokios apgaulės nukentėjusiojo L. Z. atžvilgiu nenaudojo ir pastarojo dėl šios sandorio aplinkybės (perkamų medžio pjuvenų briketų kainos neapgavo). Atsižvelgus į tai, kad A. V. veiksmai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus A. K. paimant nukentėjusiojo L. Z. 27600 Lt (7993,51 Eur), skirtus sumokėti už briketų transportavimo į (duomenys neskelbtini) paslaugas, ir 6597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumą, susidariusį pritaikius nuolaidą už perkamus briketus, neatitinka BK 182 straipsnyje įtvirtinto sukčiavimo požymių, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies šios aplinkybės šalintinos kaip nepasitvirtinusios.

33. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad tarp L. Z. ir A. V. buvo pasirašyta 2011 m. gruodžio 21 d. tikslinė pinigų skolinimosi sutartis, kurioje nurodyta, kad A. V. pasiskolino iš L. Z. 113781 Lt, už šiuos pinigus nupirks medžio briketus ir juos pardavęs (duomenys neskelbtini) grąžins pinigus, paskolą bet kokiu atveju A. V. įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. gruodžio 31 d. su 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis; šioje sutartyje taip pat nurodyta, kad visi grąžinami pinigai bus užrašomi ant šio lapo ir dedami parašai, kol nebus grąžinti visi pinigai; sutartyje įrašyta, kad 2012 m. sausio 5 d. A. V. grąžino L. Z. 13781 Lt (4 t., b. l. 135). Nors nuteistasis A. V. neneigė, kad buvo sudaryta tarp nukentėjusiojo ir jo buvo sudaryta ši sutartis, tačiau suėjus pinigų grąžinimo terminui (2012 m. gruodžio 31 d.), A. V. nei pagal šią sutartį, nei pagal 2012 m. sausio 15 d. garantinį raštą negrąžino likusių pinigų ar medžio pjuvenų briketų nukentėjusiajam L. Z.. A. V. tikruosius ketinimus piktnaudžiaujant pasitikėjimu apgaule pasisavinti svetimą turtą rodo ir duomenys apie finansinę nuteistojo A. V. padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. V. (duomenys neskelbtini) oficialaus darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjo (9 t., b. l. 50), apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pardavęs medžio pjuvenų briketus tikėjosi užsidirbti pinigų, taip būtų atidavęs skolą L. Z., sąskaitoje 100000 Lt neturėjo, neturėjo jokio turto, turėjo kitų skolų, turėjo reikalų su antstoliais, todėl į savo sąskaitą pinigų nepervedinėjo, būtų ėjęs dirbti ir per 10 metų atidavęs skolą (8 t., b. l. 141-145). Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo metu po nusikalstamos veikos yra praėję beveik 10 metų, tačiau A. V. iki šiol nukentėjusiajam padarytos žalos neatlygino. Taigi nuteistojo A. V. veiksmais nukentėjusiajam buvo apsunkinta galimybė savo pažeistas teises apginti civilinės teisės priemonėmis.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, įvertinusi A. V. nusikalstamų veiksmų pobūdį, pastangas pasiekti norimą tikslą, konstatuoja, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad A. V. suvokė turtinės naudos gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Tai, kad nukentėjusysis L. Z. visiškai savanoriškai prisijungė prie jo (A. V.) pasiūlymo pirkti (duomenys neskelbtini) medžio pjuvenų briketus ir juos brangiau parduoti (duomenys neskelbtini), pats priėmė sprendimą investuoti savo pinigines lėšas į 192 tonų medžio pjuvenų briketų pirkimą, jų vežimą į (duomenys neskelbtini) pardavimui ir taip gauti pelno, nepaneigia A. V. tyčios užvaldyti svetimą turtą. Iki minėtų 192 tonų medžio pjuvenų briketų pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nupirkti du sunkvežimiai šių medžio pjuvenų briketų, kurie juos nugabenus į (duomenys neskelbtini) buvo sėkmingai ir greitai parduoti, gautas pelnas (šias aplinkybes nurodė ne tik pats A. V. ir nukentėjusysis L. Z., bet ir liudytojais apklausti A. S. ir A. K.). Šios aplinkybės A. V. sukūrė sėkmės lydimo verslininko įvaizdį, A. V. įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą ir lėmė jo sprendimą investuoti pinigines lėšas į medžio pjuvenų briketų pirkimą bei vežimą į (duomenys neskelbtini).

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis L. Z., pardavus T. C. 1 sunkvežimį medžio pjuvenų briketų ir už tai gavus pinigų, likusias 168 tonas (7 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų sutikęs susandėliuoti S. S. S. priklausančiame sandėlyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir su A. V. surašęs 2012 m. sausio 15 d. garantinį raštą, kuriuo pastarasis prisiėmė visą materialinę atsakomybę dėl likusių medžio pjuvenų briketų sandėliavimo, laikymo sąlygų, pardavimo tretiems asmenims ar kitokių realizavimo būdų, neveikė aklai ar neracionaliai ar veikė visiškai neprotingai ar buvo nepateisinamai patiklus. Kaip jau minėta, iki minėtų 192 tonų medžio pjuvenų briketų pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nupirkti du sunkvežimiai šių medžio pjuvenų briketų, kurie (duomenys neskelbtini) buvo sėkmingai ir greitai parduoti. Iš 8 sunkvežimių, kurie buvo vežami iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į (duomenys neskelbtini), vieną sunkvežimį medžio pjuvenų briketų taip pat nupirko T. C., už prekes sumokėjo iš karto, pinigai buvo perduoti L. Z.. Dėl tokių aplinkybių A. V. įgijo L. Z. pasitikėjimą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir į tai, kad nukentėjusysis L. Z. sutikdamas likusius medžio pjuvenų briketus susandėliuoti S. S. S. priklausančiame sandėlyje ir 2012 m. sausio 15 d. garantinio rašto surašymo metu išsamia informacija apie turimus A. V. finansinius įsipareigojimus ir tikrąją jo turtinę padėtį nedisponavo, konstatuotina, kad nukentėjusysis tam tikrą laiką (iki 2012 metų vasaros, kol pats aktyviai nepradėjo domėtis medžio pjuvenų briketų, sandėliuojamų S. S. S. priklausančiame sandėlyje, likimu) negalėjo suprasti, kad A. V. neketina vykdyti 2012 m. sausio 15 d. garantiniu raštu prisiimtų įsipareigojimų. Tam, kad L. Z. nesuprastų tikrųjų ketinimų, A. V. po 2012 m. sausio 15 d. garantinio rašto surašymo dar kurį laiką vis tikino L. Z., kad medžio pjuvenų briketų niekas neperka (10 t., b. l. 22).

36. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, kad apsisaugojimui nukentėjusysis L. Z. su juo pasirašė 2011 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį, kurios jis neginčija, po to dar pasirašė ir garantinį raštą, todėl L. Z. turi teisę į teisinę gynybą civilinio proceso tvarka, kreipiantis į teismą su civiliniu ieškiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Tačiau vien tas faktas, jog nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo išvadai, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-942/2017, 2K-170-895/2018, 2K-7-25-495/2020).

37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tarp nuteistojo A. V. ir nukentėjusiojo L. Z. susiklostę santykiai negali būti pripažįstami civiliniais teisiniais santykiais, nes A. V., turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti 2012 m. sausio 15 d. garantiniu raštu prisiimtų įsipareigojimų, klaidino nukentėjusįjį dėl tikrųjų savo ketinimų, buvo nesąžiningas, naudojo apgaulę, kuri buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant sudaryti jam nenaudingą sandorį. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl A. V. neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo pažeistų turtinių teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo iš esmės pasunkintas. Taigi konstatuotina, kad A. V. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius. Todėl darytina išvada, kad A. V. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) policija nenustatė medžio pjuvenų briketų dingimo aplinkybių, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurią patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Taigi byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad A. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, įvykdė tokiomis aplinkybėmis:

A. V., apgaule, tai yra piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įgijo nukentėjusiojo L. Z. turtą, tai yra, sudarydamas sąžiningo ir sėkmingai (duomenys neskelbtini) vykdančio verslą asmens įspūdį, pasiūlė nukentėjusiajam L. Z. ir A. S., pasinaudojus (duomenys neskelbtini) įsteigta A. S. individualia įmone „(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)), iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) įsigyti medžio pjuvenų briketus ir juos pelningai parduoti (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam L. Z. ir A. S. su šiuo pasiūlymu sutikus, L. Z. finansuojant šį sandorį, o A. S. leidžiant pasinaudoti jo (duomenys neskelbtini) įsteigta individualia įmone, 2011 m. gruodžio 21 d. A. V., L. Z. ir A. S. nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur už nukentėjusiojo L. Z. perduotus jo asmeninius 86150 Lt (24950,76 Eur) A. S. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu nupirko 192 tonas medžio pjuvenų briketų (nors oficialiai pagal 2011 m. gruodžio 21 d. pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini) už 192 tonas medžio pjuvenų briketų buvo sumokėta 79552,51 Lt (23040 Eur), o 6597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumą, susidariusį pritaikius nuolaidą už perkamus medžio pjuvenų briketus, pasiėmė A. V., apie tai neinformavęs L. Z. ir A. S.), be to, L. Z. tuo pačiu metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. K. perdavė 27600 Lt (7993,51 Eur) už medžio pjuvenų briketų transportavimą (kuriuos A. K. grąžino A. V., kuris nurodė pats minėtais pinigais sumokėsiąs už medžio pjuvenų briketų transportavimą, tačiau iš karto už medžio pjuvenų briketų transportavimą nesumokėjo, o tik susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore D. Š. dėl šio krovinio transportavimo į (duomenys neskelbtini), pažadėdamas pastarajai už šią paslaugą atsiskaityti po krovinio pristatymo), po ko, 2012 metų pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini)“ surastiems vežėjams pagal Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščius (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) atgabenus 192 tonas (8 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų į (duomenys neskelbtini), 24 tonos (1 sunkvežimis) medžio pjuvenų briketų už 13781 Lt (3991,25 Eur) buvo parduotos T. C. (T. C.) (pinigus pasiėmė L. Z.), o likusios 168 tonos (7 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų buvo susandėliuoti S. S. S. (S. S. S.), priklausančiame sandėlyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), po to A. V., siekdamas sustiprinti L. Z. pasitikėjimą, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, tiksliais nenustatytoje vietoje, surašė 2012 m. sausio 15 d. garantinį raštą, kuriuo prisiėmė visą materialinę atsakomybę dėl likusių (garantiniame rašte nurodyta dėl 192 tonų) medžio pjuvenų briketų sandėliavimo (duomenys neskelbtini), laikymo sąlygų ar prekių netinkamumo realizacijai, pardavimo tretiems asmenims ar kitokių realizavimo būdų, po ko žadėdamas su L. Z. atsiskaityti pardavus briketus, tačiau šio savo įsipareigojimo nesilaikė, 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų tiksliai nenustatytu laiku (nevėliau kaip iki 2012 metų liepos mėnesio) išgabeno iš sandėlio ir realizavo (nustatyta, kad A. V. ne vėliau kaip 2012 m. sausio 26 d. pagal 2012 m. sausio 26 d. A. S. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (uždarytos 2011 m. gruodžio 31 d.) sąskaitas – faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė 96 tonas (4 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo B. S. (B. S.), iš šios įmonės grynais pinigais gaudamas 123120 (duomenys neskelbtini) kronų (16543,15 Eur); kur ir kam realizavo likusias 48 tonas (2 sunkvežimius) – nenustatyta), taip apgaule, tai yra piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. priklausančias 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų, bendros 85312,50 Lt (24708,21) vertės.

38. Kadangi dalis iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių šalintinos kaip neįrodytos arba nepasitvirtinusios (dėl A. S. individualios įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ įsteigimo; dėl to, kad A. V. iš anksto žinojo, jog jo surastas pirkėjas (duomenys neskelbtini) T. C. pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų; dėl apgaule įgytų L. Z. piniginių lėšų – 34197,49 Lt (9904,28 Eur), tai yra 6597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumo, susidariusio pritaikius nuolaidą už perkamus briketus, bei 27600 Lt (7993,51 Eur), skirtų atsiskaityti su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už briketų transportavimą), o dalis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių tikslintinos, nustatant, kad A. V., apgaule, tai yra piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. priklausančius 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų bendros 85312,50 Lt (24708,21 Eur) vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam L. Z. 85312,50 Lt (24708,24 Eur) dydžio turtinę žalą, skundžiamas nuosprendis keistinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

39. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255 ir 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio nuostatos reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūrą. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiamos ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-7-66-648/2018, 2K-27-976/2020, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).

40. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-57-696/2017, 2K-327-788/2017, 2K-72-1073/2018, 2K-7-162-303/2019, 2K-172-788/2019, 2K-27-976/2020). BPK 255 ir 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (tai yra, ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-244-303/2018).

41. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl faktinių jam inkriminutos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodė, kad jam pareikštas kaltinimas yra neaiškus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, 2021 m. sausio 7 d. teismo posėdžio metu nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi nuteistąjį A. V. ir nukentėjusįjį L. Z.. Teisėjų kolegija, apklaususi minėtus asmenis, nagrinėjimo teisme dalyviams pranešė, kad gali būti keičiamos A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės (dėl A. S. individualios įmonės įsteigimo ir pasinaudojimo ja nusikalstamai veikai daryti, dėl kaltinime skirtingai įvardijamų prekių (medžio pjuvenų briketai), dėl to, kaip pasireiškė nukentėjusiojo L. Z. ir A. S. dalyvavimas veikoje, dėl piniginės nuolaidos už perkamus medžio pjuvenų briketus ir piniginių lėšų, skirtų atsiskaityti už medžio pjuvenų briketų transportavimo paslaugas, įgijimo apgaule, dėl faktinės aplinkybės, kokiu būdu medžio pjuvenų briketai buvo gabenami į (duomenys neskelbtini), dėl 2012 m. sausio 15 d. garantinio rašto surašymo aplinkybių (vietos), dėl apgaule įgyto svetimo turto ir padarytos žalos apskaičiavimo), taip užtikrindamas nuteistojo A. V. teisę žinoti apie galimą faktinių aplinkybių pakeitimą teisme. Teisėjų kolegija taip pat išsiaiškino, ar nuteistajam A. V. ir jo gynėjui reikalinga pertrauka pasirengti gynybai dėl galimo kaltinimo pakeitimo (BPK 256 straipsnio 3 dalis), sprendžiant A. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrįstumo klausimą.

Dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto ir baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų

42. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, jog, jo nuomone, jam pareikštas kaltinimas yra neaiškus, iš prieštaringų jam pateikto kaltinimo formuluočių neįmanoma suprasti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas, todėl šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 219 straipsnyje. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentu. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).

43. Šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte buvo nurodyti visi pagal BPK 219 straipsnį privalomi kaltinamojo akto turinio elementai, o vien prokuratūros pasirinkta šių turinio elementų išdėstymo forma nelemia esminių kaltinamojo akto trūkumų, kurie trukdytų nagrinėti bylą teisme, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir kad kaltinamojo akto struktūra suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui. Kaltinamajame akte nurodytos A. V. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pakankamai atskleidžia BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties turinį, todėl A. V. teisė gintis nuo suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės A. V. buvo žinomos pareiškiant įtarimus ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl A. V. turėjo galimybę pasiruošti gynybai, šias aplinkybes ginčyti bylą nagrinėjant teisme. Tuo pačiu pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, prieš pradedant įrodymų tyrimą, kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti prokurorę tinkamai suformuluoti kaltinimą. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme šį A. V. gynėjo prašymą atsisakyta tenkinti teismo protokoline nutartimi (7 t., b. l. 173-174). Kita vertus, iš 2018 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad perskaičius kaltinamąjį aktą, A. V. į teisėjo klausimą aiškiai atsakė suprantantis, kuo yra kaltinamas. Taigi kaltinimas, nepaisant jo konstrukcijos, buvo suprantamas, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, nustatęs, kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priėmė skundžiamą nuosprendį, kuriame inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės aprašytos, stengiantis išlaikyti prokurorės pateikto kaltinimo konstrukciją, nekeičiant jos iš esmės (toks reikalavimas nurodomas ir teismų praktikoje, nes teismo nuosprendyje išdėstomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (BPK 256 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2008 ir 2020 m. spalio 27 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, apžvalgos (BPK 302–305, 307 straipsniai) 8.1.3 p. (Teismų praktika Nr. 53)). Taigi, jokių kliūčių nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme dėl kaltinamojo akto trūkumų nebuvo ir A. V. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, taip pat teisė ir galimybė gintis nebuvo pažeistos.

Dėl paskirtos bausmės

44. Kaip jau minėta, nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, teisiniu jų vertinimu ir prašė jį išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą visais klausimais, susijusiais su A. V. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, remdamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turi patikrinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dėl bausmės A. V. paskyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-33-458/2020).

45. Už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nubaudė jį laisvės atėmimu 2 metams. Nustatydamas A. V. bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui, tai yra į tai, kad A. V. įvykdė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad A. V. iki nusikaltimo padarymo nebuvo teistas, praeityje baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nėra A. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

46. Teismų praktikoje laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (esant ir kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, tai yra iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, tai yra pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-383-699/2016). Tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad A. V. nusikalto būdamas neteistas, byloje nėra jokių duomenų, kad jo atžvilgiu būtų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, nusikalstamą veiką padarė prieš daugiau nei aštuonerius metus, pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistajam A. V. atidėjo, paskirdamas jam minėto straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus.

47. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. V. už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, nėra nei per švelni, nei per griežta, ji yra teisinga, atitinkanti BK numatytus reikalavimus skiriant bausmes bei tinkamai individualizuota, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes ir pernelyg ilgą proceso trukmę. Tai, kad A. V. šia teismo nutartimi sumažinama nusikalstamos veikos apimtis, nesudaro pagrindo jam dar labiau švelninti paskirtą už BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį mažesnę bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

48. Nukentėjusysis L. Z. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad jis dėl A. V. nusikalstamų veiksmų patyrė 28962 Eur (100000 Lt) turtinės žalos, taip pat prašė priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo 2011 m. gruodžio 21 d., tai yra nuo tos dienos, kai buvo sumokėti pinigai už perkamus medžio pjuvenų briketus ir jų transportavimą į (duomenys neskelbtini) (7 t., b. l. 76). Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad L. Z. už medžio pjuvenų briketus sumokėjo 86150 Lt (24950,76 Eur), o už jų transportavimą 27600 Lt (7993,51 Eur), tai yra iš viso sumokėjo 113750 Lt (32944,27 Eur), tačiau L. Z. buvo sumokėta 13781 Lt (3991,25 Eur) už T. C. parduotas 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio pjuvenų briketų, taip pat 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio pjuvenų briketų įsigijo S. S. S., padarė išvadą, kad likusi neatlyginta turtinės žalos suma yra 25834,18 Eur (89200,25 Lt) (86150 + 27600 – 13781 – 10768,75 Lt) ir priteisė ją iš A. V.. Teismas S. S. S. įsigytus medžio pjuvenų briketus įvertino 10768,75 Lt (3118,84 Eur) suma (tokią sumą, teismo vertinimu, L. Z. sumokėjo už 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio pjuvenų briketus, įsigydamas juos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“).

49. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad A. V. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. priklausančias 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų, kurių vertė 85312,50 Lt (24708,21) Eur, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam L. Z. buvo padaryta 85312,50 Lt (24708,21 Eur) dydžio turtinė žala (14218,75 Lt (4118,03 Eur) x 144 tonos (6 sunkvežimiai) medžio pjuvenų briketų). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo keistina dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas), teismo nustatytas turtinės žalos dydis mažintinas iki 24708,21 Eur. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 ir priteisė nukentėjusiajam L. Z. penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo jam priteisto turtinės žalos atlyginimo sumos, šias procesines palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos žalos visiško atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes: dėl A. S. individualios įmonės (duomenys neskelbtini)“ įsteigimo; dėl to, kad A. V. iš anksto žinojo, jog jo surastas pirkėjas (duomenys neskelbtini) T. C. pirks tik 24 tonas (1 sunkvežimį) medžio briketų; dėl apgaule įgytų L. Z. piniginių lėšų – 34197,49 Lt (9904,28 Eur), tai yra 6597,49 Lt (1910,77 Eur) skirtumo, susidariusio pritaikius nuolaidą už perkamus briketus, bei 27600 Lt (7993,51 Eur), skirtų atsiskaityti su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už briketų transportavimą;

pakeisti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nustatant, kad A. V., apgaule, tai yra piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. Z. priklausančius 144 tonas (6 sunkvežimius) medžio pjuvenų briketų bendros 85312,50 Lt (24708,21 Eur) vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam L. Z. 85312,50 Lt (24708,21 Eur) dydžio turtinę žalą (visos A. V. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, aplinkybės nurodytos šios nutarties 37 punkte);

sumažinti nukentėjusiajam L. Z. iš A. V. priteistos turtinės žalos dydį iki 24708,21 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Nerijus MasiulisGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas