- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-18
- Bylos Nr.
- 2K-153/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Aldona Rakauskienė, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- R. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nutarties.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį (nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 225 straipsnio 2 dalies) atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams.
Priteista iš R. Š. 24,50 Lt teismo išlaidų valstybei, įmokant jas į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nutartimi pakeistas Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 nuosprendis. Iš kaltinimo R. Š. pašalinta aplinkybė, kad jis pakartotinai iš R. Š. reikalavo likusios reikalauto kyšio dalies, nenurodydamas reikalaujamo kyšio dydžio. Kita Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti kyšį ir jį priėmė už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. 2006 m. lapkričio 13 d., apie 15.00 val., prie kelio į (duomenys neskelbtini), savo naudai tiesiogiai reikalavo iš R. Š. 1000 Lt kyšio už tai, kad R. Š. brolis A. Š. nebūtų nubaustas administracinėmis nuobaudomis už padarytus administracinius teisės pažeidimus – už tai, kad A. Š., neturėdamas teisės vairuoti, vairavo neregistruotą savadarbį traktorių, bet vėliau, to paties pokalbio su R. Š. metu, reikalaujamo kyšio sumą sumažino ir tuo pačiu pagrindu reikalavo iš R. Š. duoti 700 Lt kyšį. Po to 2006 m. lapkričio 23 d., apie 10.30 val., policijos tarnybiniame automobilyje „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), R. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, priėmė iš R. Š. dalį reikalauto kyšio – 400 Lt, ir pakartotinai iš R. Š. reikalavo likusios reikalauto kyšio dalies, nenurodydamas reikalaujamo kyšio dydžio, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jo veiką kontroliavo teisėsaugos institucijų pareigūnai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo teismą panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad jis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį yra nuteistas nepagrįstai, nes pats nukentėjusysis R. Š., atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir veikdamas kartu su teisėsaugos institucijų pareigūnais, jį išprovokavo padaryti nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvis nukentėjusysis R. Š. provokavo kasatorių atlikti nusikalstamus veiksmus. Kasatorius nurodo, kad jis viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog kyšio iš nukentėjusiojo nereikalavo, tik 2006 m. lapkričio 13 d. nukentėjusiajam užsiminė apie jam gresiančią baudą dėl naminės degtinės laikymo. Kadangi nukentėjusysis 2006 m. lapkričio 13 d. buvo neblaivus, jis galėjo neteisingai suprasti, kad iš jo reikalaujama duoti kyšį.
Kadangi pats nukentėjusysis 2007 m. balandžio 18 d. vykusiame teismo posėdyje parodė, kad „planavo kasatoriui duoti „biškį“ pinigų ir įrašyti į diktofoną, o paskui būčiau davęs jam pasiklausyti, ką įrašiau, kad daugiau nesikabinėtų“, todėl, kasatoriaus manymu, nukentėjusysis jį išprovokavo padaryti nusikalstamą veiką todėl, kad jis nuolat šio prašydavo suteikti informacijos apie seniūnijoje įvykdytus teisės pažeidimus. Bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti laikoma įrodymu.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo prieš jį teisėtumo, taip pat neanalizavo, ar šiam operatyviniam veiksmui buvo teisinis pagrindas, ir nevertino paties nukentėjusiojo R. Š. veiksmų modelio taikymo metu. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl modelio taikymo prieš jį teisėtumo, apsiribodamas teiginiu, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atliekami leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš nukentėjusiojo R. Š. gavus informaciją, kad policijos pareigūnai iš jo reikalauja kyšio bei ruošiasi kyšį paimti. Teismai nenurodė, kokie konkretūs įrodymai prieš priimant sprendimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus leidžia teigti, kad kasatorius ruošėsi tęsti nusikalstamą veiką ateityje paimdamas iš nukentėjusiojo reikalautą kyšį. Kasatorius nurodo, kad, be R. Š. parodymų, kurie yra nevienodi ir nenuoseklūs, byloje nebuvo surinkta jokių kitų duomenų, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką ar ketina ją tęsti, nes, kaip 2006 m. lapkričio 22 d. apklausos metu parodė ir pats nukentėjusysis, kasatorius po 2006 m. lapkričio 13 d. jokių reikalavimų perduoti pinigus jam nepareiškė. Tačiau, nepaisant to, prokuroras 2006 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir toks jo prašymas apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo patenkintas, nors, kasatoriaus manymu, BPK 159 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės taikymui nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime nurodoma, kad teismas turi pareigą atliekant įrodymų tyrimą patikrinti, ar taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Todėl kad galėtų būti daroma išvada, ar iš tiesų nebuvo provokuota padaryti nusikaltimą, turi būti apsvarstoma daug faktorių, įskaitant policijos operacijos pagrindą, jos dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį ir pobūdį bei bet kokio policijos taikyto skatinimo ar spaudimo pobūdį (2003 m. liepos 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Edvards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę; sprendimo santrauka lietuvių kalba skelbta „Teismų praktikoje“ Nr. 20), tačiau teismai to nepadarė.
Be to, kasatoriaus manymu, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai yra neteisėti dar ir todėl, kad jų atlikimo metu buvo naudojami ne nukentėjusiajam, o teisėsaugos institucijoms priklausantys pinigai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 18 d. nutarime nurodyta, kad įtariamojo veika turi tęstis be slaptųjų dalyvių (pareigūnų) pastangų, todėl teisėsaugos institucijų panaudotas turtas turi būti vertinamas kaip nusikalstamą veiką provokuojantis veiksmas.
Taip pat teismai nepagrįstai rėmėsi pareigūnų, dalyvavusių atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, parodymais, nors jie pripažino negirdėję, kad kasatorius būtų reikalavęs iš nukentėjusiojo pinigų.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas šališkai. Kasatoriaus nuomone, pareigūnas, kuris dalyvavo jį sulaikant ir iš anksto buvo įsitikinęs kasatoriaus kaltumu, byloje negalėjo atlikti ikiteisminio tyrimo. Kasatoriaus manymu, vykusių liudytojų apklausų metu, o ypač – jo brolio A. Š., buvo siekiama fiksuoti tik tuos duomenis, kurie patvirtintų kasatorių dalyvavus padarant nusikalstamą veiką ir pateisintų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą. Akivaizdu, kad pareigūnas E. K., kuris 2006 m. lapkričio 23 d. atliko nukentėjusiojo apklausą, buvo iš anksto nusiteikęs dėl ikiteisminio tyrimo baigties ir siekė apkaltinti kasatorių BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nekreipė dėmesio į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl pareigūno E. K. šališkumo atliekant ikiteisminį tyrimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tuo tarpu, kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ir tokiais įrodymais, kurie nebuvo tirti teisiamojo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, aprašant nukentėjusiojo parodymus, nurodyta, kad, pastarajam automobilyje padėjus pinigus (400 Lt), kasatorius į jį pažiūrėjo ir paklausė, kada jie vėl susitiks, iš ko nukentėjusysis suprato, kad kasatorius reikalauja likusios kyšio dalies. Tačiau kasatorius nurodo, kad tokie nukentėjusiojo parodymai buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu (2006 m. lapkričio 23 d. papildoma nukentėjusiojo apklausa), tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis teigė, kad kasatorius iš jo jokių pinigų po 2006 m. lapkričio 13 d. nereikalavo.
Nuosprendyje pažymėta, kad liudytoja A. B. prie savo namų policijos automobilyje matė sėdinčius du policininko uniformomis vilkinčius vyrus, tačiau teismo posėdžio metu liudytoja teigė, kad matė tik policijos automobilį. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. B. teigė, kad prie savo namų matė tik policijos automobilį, o policijos pareigūnų nematė, tačiau nuosprendyje nurodyta, jog liudytojas automobilyje matė sėdinčius du vyrus su policininko uniformomis, bet jų neatpažino. Šie prieštaravimai tarp proceso dalyvių teismo posėdžio metu duotų parodymų ir apkaltinamojo nuosprendžio turinio patvirtina, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne teisiamojo posėdžio, o ikiteisminio tyrimo metu duotais asmenų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Kasatorius pažymi, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nepašalinęs esančių abejonių, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, dėl ko jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad vien tai, jog jis nukentėjusiajam surašė protokolą dėl naminės degtinės laikymo ir kyšio už tai nereikalavo, patvirtina, kad jis nereikalavo kyšio ir už neregistruoto traktoriaus vairavimą neturint tam leidimo.
Kasatorius pažymi, kad teismas turėjo itin atidžiai vertinti nukentėjusiojo parodymus, nes pastarasis 2006 m. lapkričio 13 d. buvo neblaivus, todėl galėjo netinkamai suprasti tarp jo ir kasatoriaus vykusio pokalbio apie padarytus administracinius teisės pažeidimus turinį. Teismai turėjo vertinti ir nukentėjusiojo asmenybę, jo padarytus teisės pažeidimus, tačiau to nepadarė.
Teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius negalėjo nematyti, kaip nukentėjusysis automobilyje padėjo pinigus, nors pats nukentėjusysis, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad pinigus rankoje laikė neilgai, o jam dedant pinigus, kasatorius į jį nežiūrėjęs.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai kaip jo kaltės įrodymą vertina tai, kad jis važiuodamas automobiliu išmetė pinigus. Kadangi kasatorių persekiojusių automobilių galiniai langai buvo tamsinti, o automobiliai neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, rodančių, kad jais važiuoja pareigūnai, be to, patys STT pareigūnai nevilkėjo uniformų, todėl kasatorius negalėjo žinoti, kad jį vejasi pareigūnai. Kad kasatorius iki 2006 m. lapkričio 23 d. įvykdyto sulaikymo buvo sulaukęs grasinimų iš L. K., patvirtina byloje esanti medžiaga, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio. Taigi kasatoriui buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jį vejasi ne STT pareigūnai, o su juo siekiantys susidoroti asmenys, todėl dėl patirto streso jis pinigus išmetė.
Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje apsiribojo nusikalstamos veikos aplinkybių perrašymu iš kaltinamojo akto, o apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus nekreipė dėmesio ir jų neanalizavo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. Š. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl provokavimo padaryti nusikalstamą veiką ir R. Š. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį
Nors kasatorius ginčija nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį teisėtumą ir pagrįstumą, kolegija laiko, kad teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad R. Š., būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas 2006 m. lapkričio 13 d., apie 15.00 val., savo naudai tiesiogiai iš nukentėjusiojo R. Š. reikalavo 1000 Lt kyšio už tai, kad pastarojo brolis A. Š. nebūtų administracine nuobauda nubaustas už tai, jog, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo neregistruotą savadarbį traktorių, bet vėliau reikalaujamo kyšio sumą sumažino iki 700 Lt. Po to 2006 m. lapkričio 23 d., apie 10.30 val., policijos tarnybiniame automobilyje R. Š., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, priėmė iš R. Š. dalį reikalauto kyšio – 400 Lt.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, be nuoseklių nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojų A. Š., A. B. ir R. B., A. V., E. K. bei kitų asmenų parodymų, rėmėsi duomenimis, gautais atliekant BPK 159 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę – nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo tvarka ir realizavimo sąlygos pažeistos nebuvo, todėl teismas pagrįstai nuosprendį grindė taikant šią procesinę prievartos priemonę gautais duomenimis.
Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo tvarka nustatyta BPK 159 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Prokuroro prašymo turinys turi atitikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytos nutarties turinį. Taigi BPK 159 straipsnyje nustatyta procesinė prievartos priemonė – nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai – gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui iš asmens gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant.
Ikiteisminis tyrimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį šioje byloje buvo pradėtas 2006 m. lapkričio 22 d. gavus nukentėjusiojo R. Š. pareiškimą, kad policijos pareigūnas R. Š. iš jo 2006 m. lapkričio 13 d. reikalavo 700 Lt kyšio už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad jo brolis A. Š. nebūtų nubaustas administracine nuobauda už tai, kad, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo neregistruotą savadarbį traktorių. Nors nukentėjusysis 2006 m. lapkričio 22 d. vykusios apklausos metu parodė, kad nuteistasis iš jo kyšio reikalavo tik 2006 m. lapkričio 13 d., o daugiau reikalavimų pareikšta nebuvo, tačiau 2006 m. lapkričio 23 d. vykusios apklausos metu nukentėjusysis patikslino savo pirminius parodymus, kuriuos jis taip pat patvirtino apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teisme, ir parodė, kad nuteistasis kyšio iš jo reikalavo ne tik 2006 m. lapkričio 13 d., bet ir 2006 m. lapkričio 21 d. Pažymėtina, kad apie 2006 m. lapkričio 21 d. įvykusį nuteistojo ir nukentėjusiojo susitikimą patvirtino ir pats nuteistasis, todėl 2006 m. lapkričio 22 ir 23 d. nukentėjusiojo apklausų protokoluose užfiksuoti prieštaravimai nelaikytini esminiais.
Taigi gavus informaciją apie galimai rengiamą padaryti BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, prokuroras Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikė prašymą dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo sankcionuotas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nurodant, kokius konkrečius veiksmus nukentėjusiajam leidžiama atlikti. Esant šioms aplinkybėms, leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus sankcionavimo tvarka pažeista nebuvo.
Tačiau nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teisėtais daro ne tik jų sankcionavimo, bet ir jų realizavimo teisėtumas. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad net ir esant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo pagrindams, kito asmens provokacija padaryti nusikalstamą veiką šį procesinį veiksmą daro neteisėtą. Provokacijos sąvoka yra pateikta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, kur ji apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-52/2001). Analogiškai provokacija apibrėžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (žr. Texeira de Castro; Eurofinacom v. France).
Bylos medžiaga nepatvirtina kasatoriaus motyvo, kad nukentėjusysis atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus provokavo nuteistąjį padaryti nusikalstamą veiką, t. y. priimti 400 Lt kyšį už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 23 d. nukentėjusiojo ir kasatoriaus susitikimas vyko pastarojo iniciatyva, 2006 m. lapkričio 21 d. paprašius nukentėjusįjį atvykti į jo darbo vietą. Tuo tarpu pats nukentėjusysis kasatoriui susitikti nesiūlė. Nukentėjusiajam 2006 m. lapkričio 23 d. nuvykus į kasatoriaus darbo vietą, pastarasis pasiūlė eiti kartu su juo į tarnybinį automobilį. Kadangi kasatorius jau anksčiau, t. y. 2006 m. lapkričio 13 ir 21 d., nukentėjusiajam buvo išreiškęs reikalavimą surinkti pinigus ir perduoti kyšį, nurodydamas 2006 m. lapkričio 23 d. atvykti į jo darbo vietą ir važiuoti su juo automobiliu, nukentėjusysis tai suprasto kaip anksčiau išreikšto reikalavimo tąsą.
Važiuojant kasatoriaus tarnybiniu automobiliu ir nukentėjusiajam paklausus, ar galės važinėti traktoriumi, kasatorius pasakė, kad „su protu“ ir toliau bus galima važinėti. Tada kasatorius pasako „nu“ ir, kaip parodė nukentėjusysis, rankos pirštu parodo į dėtuvę šalia pavarų dėžės, tuo tarpu nukentėjusysis teigia, jog visų dar nėra surinkęs, turi tik keturis šimtus ir dėkoja, kad „viršininkas“ palaukė. Po to kasatorius klausia, kada nukentėjusysis užeis kitą kartą. Toks dialogas užfiksuotas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo ir video kasetėje užfiksuotų duomenų iššifravimo protokoluose. Iš šio pokalbio turinio matyti, kad nukentėjusysis pirmas pinigų nuteistajam nesiūlė, ir būtent pats nuteistasis, nors tiesiogiai ir neišsakė reikalavimo perduoti pinigus, tačiau savo veiksmais leido nukentėjusiajam suprasti, kad priims kyšį. Nors nuteistasis teigia, kad jis nematė, kur nukentėjusysis padėjo pinigus, jis kartu pripažįsta, kad matė, kaip nukentėjusysis buvo išsitraukęs ir savo rankose laikė 400 Lt. Tuo tarpu teiginys, neva jis manė, kad šie 400 Lt yra skirti baudai už naminės degtinės laikymą sumokėti, yra nelogiškas. Visų pirma nukentėjusiajam nebuvo pagrindo iš anksto kalbėti su nuteistuoju apie jam skiriamą baudą už naminės degtinės laikymą, nes tyrimas dėl naminės degtinės laikymo pagal nuteistojo pranešimą Raseinių r. PK dar tik buvo pradėtas išsiunčiant užduotį atlikti objektų tyrimą, o už šį administracinės teisės pažeidimą bauda dar nepaskirta. Be to, nukentėjusysis 400 Lt ištraukė ir perdavė nuteistajam jiems automobilyje bekalbant apie traktorių, o ne apie naminę degtinę. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog 400 Lt yra kyšis už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. kad nukentėjusiojo brolis A. Š. nebūtų nubaustas administracine nuobauda už tai, kad, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo neregistruotą savadarbį traktorių.
Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad kasatoriui važiuojant su nukentėjusiuoju automobilyje buvo apribota kasatoriaus pasirinkimo laisvė. Jis pats 2006 m. lapkričio 21 d. pasiūlė nukentėjusiajam 2006 m. lapkričio 23 d. atvykti į jo darbo vietą, pasiūlė važiuoti kartu su juo automobiliu, nors jokio pateisinamo pagrindo tam nebuvo. Matydamas nukentėjusįjį laikant 400 Lt ir suvokdamas, kad tai yra kyšis už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, galėjo pinigų nepriimti, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu pinigus per automobilio langą nuteistasis išmetė tik supratęs, kad jį vejasi teisėsaugos pareigūnai. Teiginio, neva jis manė, kad jį persekioja siekiantys su juo susidoroti ir jam praeityje grasinę asmenys, nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Be to, pats nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl išmetė per langą pinigus, jeigu buvo įsitikinęs, kad jį vejasi ne teisėsaugos pareigūnai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija laiko, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo dalyvavimą padarant BK 22 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio turinio (BPK 305 straipsnio 1 dalis)
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Aprašant nusikalstamą veiką, veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada, o kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Be to, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (BPK 256 straipsnis). Jos turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje glaustai ir tiksliai išdėstė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą ir būdą. Be to, teismo nustatytos faktinės aplinkybės ne tik kad nebuvo perrašytos iš kaltinamojo akto, o buvo pakeistos konstatavus, kad kaltinamojo R. Š. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes nusikalstamą veiką kontroliuojant teisėsaugos pareigūnams, kurie sulaikė kaltinamąjį R. Š. paėmus kyšį, reali žala įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo padaryta. Todėl veika iš BK 225 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pats nenustatinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, o nuosprendžio nustatomojoje dalyje apsiribojo jų perrašymu iš kaltinamojo akto, yra nepagrįsti.
Taip pat nepagrįstas nuteistojo kasacinio skundo teiginys, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, nes nuosprendį pagrindė ne teismo posėdžio metu išnagrinėtais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinktais nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojo G. R. parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė būtent tais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais, kurie buvo išnagrinėti teismo posėdyje. Nors kasatorius nurodo, kad teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojų A. B. ir R. B. parodymai skiriasi nuo šių asmenų parodymų, užfiksuotų teisiamojo posėdžio protokole, skunde minimi netikslumai nėra esminiai ir nekeičia šių parodymų esmės.
Esant šioms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
Dėl kitų kasacinio skundų argumentų
Nuteistojo kasacinio skundo argumentas dėl ikiteisminio tyrimą atlikusio pareigūno E. K. šališkumo atkartoja vieną iš jo apeliacinio skundo argumentų, į kurį išsamias išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareigūnas E. K. savo nuomonę dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išreiškė apklausiamas liudytoju teisme, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nuomonė, kuri susiformavo renkant įrodymus, negali būti pripažįstama jo šališkumu. Duomenų, kad pareigūnas E. K. buvo šališkas atlikdamas ikiteisminį tyrimą, nenustatyta. Be to, nenustatyta BPK 58 straipsnio 1 dalyje esančių nušalinimo pagrindų, dėl kurių šis pareigūnas nebūtų galėjęs atlikti ikiteisminio tyrimo. Pats kasatorius šiam pareigūnui nušalinimo ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė.
Nors nuteistasis skunde teigia, kad pareigūnas E. K. apklausų metu uždavinėjo apklausiamiems asmenims menamus klausimus taip stengdamasis įtakoti atsakymus, tačiau nei vienas iš pareigūno E. K. apklaustų asmenų pastabų dėl apklausų protokolų nepareiškė.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nesutinka su teismų padarytu įrodymų vertinimu ir dalį kasacinio skundo skiria įrodymų vertinimo klausimams, ginčydamas byloje esančių įrodymų vertinimą. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Dėl minėtų aplinkybių teisėjų kolegija nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, o tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Todėl nuteistojo R. Š. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas atskirų įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, paliekami nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.