Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-01-16 · Civilinė byla Nr. e2A-178-794/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2023-10-10Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-01-16Vilniaus apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2024-05-15Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-01-16
Bylos Nr.
e2A-178-794/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28516-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Ieškovas
A. T.
Atsakovas
E. T.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-178-794/2024 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28516-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.3.2.6.2; 2.3.2.8; 2.3.2.10; 2.3.4.4.5; .3.5.2.1; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) A. T. ir apeliantės (atsakovės) E. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-73-1090/2023 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovei E. T. ir atsakovės E. T. priešieškinį ieškovui A. T. dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių teisinių pasekmių taikymo, tretieji asmenys akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Namų dvasia“, UAB „Maisto pramonės ekspertai“, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kuriuo prašė: 1) santuoką sudarytą tarp ieškovo A. T. ir atsakovės E. T. 2008 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 2078, nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečio vaiko R. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su jos motina, atsakove E. T.; 3) priteisti iš ieškovo A. T. dukros išlaikymui po 250,00 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaikas sulauks pilnametystės, paskiriant vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise atsakovę; 4) nustatyti ieškovo nurodytą bendravimo su vaiku tvarką; 5) padalinti santuokoje įgytą sutuoktinių turtą: UAB „Namų dvasia“, UAB „Maisto pramonės ekspertai“ bei pagal panaudos sutartis 2012 m. birželio 22 d. Nr. l ir 2013 m. liepos 3 d. Nr. 2 UAB „Namų dvasia“ perduotą 3 096,92 Eur turtą po santuokos nutraukimo priteisti atsakovei – E. T. asmeninės nuosavybes teise; 6) priteisti iš atsakovės ieškovui: 13 250,00 Eur piniginę kompensaciją už UAB „Namų dvasia” akcijų dalį, natūra atitenkančią atsakovei, 1 750,00 Eur piniginę kompensaciją už UAB „Maisto pramonės ekspertai” akcijų dalį, natūra atitenkančią atsakovei, 10 109,69,00 Eur piniginę kompensaciją už UAB „Namų dvasia“ grąžintą A. T. suteiktą paskolą, 1 548,46 Eur piniginę kompensaciją už atsakovei perduotą 3 096,92 Eur vertės turtą pagal Panaudos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2; 7) kreditorinius ieškovo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį Nr. BS01250547 asmeniniam kreditoriui AB „Swedbank“ po santuokos nutraukimo palikti vykdyti ieškovui; 8) priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, jog santuoką šalys sudarė 2008 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje ir šalims tai yra antroji santuoka, nes pirmąją jie buvo įregistravę 1993 m. spalio 2 d. Vilniaus m. CM skyriuje, kurioje gimė du vaikai, kurie šiuo metu yra pilnamečiai. Nesusiklosčius šeimyniniam gyvenimui, 2000 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pirmoji šalių santuoka buvo nutraukta, tačiau šalys 2008 m. vėl pabandė kurti bendrą ateitį, kurti santykius iš naujo ir susituokė antrą kartą, santuokoje (duomenys neskelbtini) šalims gimė dukra R. T.. Ieškovas teigia, jog ilgainiui šalims sunkiau sekėsi tarpusavyje bendrauti, rasti sutarimą bendrais vaikų auklėjimo, šeimos ūkio vedimo klausimais ir kt., atsinaujino senos nuoskaudos, vėl pradėjo nesutarti, atitolo vienas nuo kito. Dėl abipusių nesutarimų namuose tvyrojo įtampa, kildavo konfliktai, todėl nuo 2018 m. birželio šalys nebeveda bendro ūkio, kai po eilinio konflikto atsakovė išsikraustė iš ieškovo namų, nuo to laiko šalys gyvena atskirai. Taigi, ieškovas mano, jog jų santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ieškovas teigia, jog nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, kasdienio gyvenimo eiga iš esmės nepasikeistų, būtų užtikrinti jo visi poreikiai, normalus vystymasis. Atsižvelgiant į tai, kad šiai dienai nėra ginčo dėl gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, kas atitinka vaiko interesus, ieškovas neprieštarauja dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo su motina. Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ieškovas nurodė, jog šiuo metu jo gaunamos pajamos per mėnesį atskaičius mokesčius vidutiniškai sudaro 950,00 Eur, todėl atsižvelgiant į konkrečius ir normalius vaiko poreikius, dukros išlaikymui per mėnesį ieškovas įsipareigoja mokėti po 250,00 Eur iki jos pilnametystės. Kadangi tiek vaiko tėvas, tiek vaiko motina turi vienodas teises ir pareigas atstovaujant savo nepilnametį vaiką ir dalyvaujant jo auklėjime, ieškovas siūlo nustatyti jo nurodomą tėvo bendravimo su vaiku tvarką, kuri nustatoma atsižvelgiant į dukros norus, sveikatos būklę, užimtumą ir kitas svarbias su dukra susijusias aplinkybes, ir nustatyti šią bendravimo su vaiku tvarką.

4. Dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo ieškovas nurodė, jog šalys santuokos metu nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, priklausančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybes teise, neįgijo, tačiau santuokos metu šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise buvo įgyti dvi įmonės: UAB „Maisto pramonės ekspertai“, kurios įstatinio kapitalo dydis 2 896,00 Eur, ir UAB „Namų dvasia“, kurios įstatinio kapitalo dydis 17 868,32 Eur. Ieškovo teigimu, 2012 m. birželio 22 d. panaudos sutartimi Nr. l jis perdavė panaudos pagrindu UAB „Namų dvasia“ laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausantį turtą: muzikos centrą 1 000,00 Lt (289,62 Eur) vertės, keturias virtuvines spinteles su nerūdijančio plieno stalviršiais: 1 500,00 Lt (434,43) Eur vertės, virtuvinę nerūdijančio plieno spintelę su kriaukle ir vandens maišytuvu 900,00 Lt (260,65 Eur) vertės, mikrobangų krosnelę 200,00 Lt (57,92) Eur vertės ir duonos skrudintuvę 100,00 Lt (28,96 Eur) vertės, t. y. bendrai turto už 3 900,00 Lt (1 129,51 Eur). Taip pat 2013 m. liepos 3 d. panaudos sutartimi Nr. 2 ieškovas perdavė panaudos pagrindu UAB „Namų dvasia“ laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis panaudos davėjui priklausančiu turtu: anglišku antikvariniu Chestfielderio minkštųjų baldų komplektu (viena trivietės sėdimoji odinė, tamsiai rudos spalvos sofa) ir vienu vienviečiu minkštuoju sėdimuoju, odiniu, tamsiai rudos spalvos foteliu 3 000,00 Lt (868,86 Eur) vertės, 1,5 m. aukščio dvejomis kambarinėmis gėlėmis su vazonais, bendros 800,00 Lt (231,69 Eur) vertės ir dailininko E. Š. autoriniais tapybos darbais bendros 3 000,00 Lt (868,86 Eur) vertės, t. y. bendrai perduotų daiktų vertė 6 800,00 Lt (1 969,41 Eur). Ieškovas nurodė, jog buvo suteikęs UAB „Namų dvasia“ paskolą bendrai 20 386,05 Eur sumai, tačiau faktiškai šie pinigai A. T. jokia forma niekada taip ir nepasiekė. Ieškovas, prašydamas UAB „Namų dvasia“ bei UAB „Maisto pramonės ekspertai“ bei pagal panaudos sutartis Nr. l ir Nr. 2 UAB „Namų dvasia“ perduotą 3 098,92 Eur turtą po santuokos nutraukimo perleisti atsakovės asmeninės nuosavybės teise, laikosi pozicijos, jog už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį, ieškovui turi būti mokama piniginė kompensacija, kurią ieškovas nustato, remdamasis atlikta turto ekspertize, kurios metu buvo nustatyta UAB „Maisto pramonės ekspertai“ ir UAB „Namų dvasia“ akcijų vertė, kuri atitinkamai šiuo metu sudaro 3 500,00 ir 26 500,00 Eur, todėl prašo priteisti kaip kompensacijas pusę šių sumų. Taip pat už atsakovei tenkantį perduodamą 3 096,92 Eur vertės turtą pagal Panaudos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, ieškovui turi būti mokama kompensacija lygi pusei sumos, t. y. 1 548,46 Eur. Dėl santuokose sumažinto šeimos turto/kompensacijos priteisimo ieškovas nurodo, jog laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio mėn. 18 d. iki 2017 m. birželio 21 d., buvo grąžinta jo suteikta paskola įmonei UAB „Namų dvasia“, kurios akcininkė ir vadovė yra atsakovė, tačiau ieškovas niekada minėtų grąžintų pinigų ar bent jau dalies jų nematė ir į bendrą šeimos biudžetą jie niekada nebuvo įnešti, apie grąžinamą paskolą ieškovas niekada nežinojo. Taigi, atsakovei sau pačiai išsimokėjus 20 219,38 Eur, ji byloje nepateikė įrodymų, kad šie pinigai panaudoti šeimos poreikiams. Ieškovas laiko, kad atsakovė jas išleido savo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl iš atsakovės ieškovui turi būti priteista pusės 20 219,38 Eur sumos dydžio, t. y. 10 109,69 Eur, piniginė kompensacija už bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Ieškovas patvirtino, kad bendrų kreditorių su atsakove neturi, o jo asmeniniam kreditoriui AB Swedbank įsipareigojimus pagal Kredito sutartį Nr. BS01250547 ir toliau vykdys asmeniškai iš savo asmeninio turto ir lėšų. Pasak ieškovo, nė vienam iš jų išlaikymas nėra reikalingas.

Atsiliepimas

5. Atsakovė pateiktuose atsiliepimuose į ieškovo ieškinį ir patikslintus ieškinius nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Dėl santuokos nutraukimo aplinkybių teigia, jog ji paliko šeimos namus dėl ieškovo neištikimybės, todėl atsakovė dėl santuokos iširimo kaltina ieškovą. Atsakovė sutinka dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo su ja, tačiau dėl ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos teigia, jog ji yra neįgyvendinama dėl dukros psichinės-emocinės būklės, kurią sukūrė pats ieškovas savo itin neatsakingais veiksmais. Atsakovės manymu, ieškovo siūloma nustatyti bendravimo tvarka stokoja konkretumo ir apibrėžtumo, jo siūloma bendravimo tvarka yra parengta visiškai neatsižvelgiant nei į psichologų ir valstybinių institucijų ieškovui išsakytas pastabas bei pateiktas rekomendacijas, nei į derybų dėl taikos sutarties sudarymo metu pasiektus susitarimus dėl bendravimo su vaiku tvarkos, todėl atsakovė nesutinka su ieškovo siūloma bendravimo su dukra tvarka, nes teismui patvirtinus detalią, tačiau neįgyvendinamą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, bus pažeistas teismo sprendimo privalomumo principas, kuris sukels įvairias tiek teisines, tiek vaiko interesų apsaugos ir psichologines pasekmes. Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo atsakovė nurodo, jog nesutinka su ieškovo pozicija dėl 250,00 Eur išlaikymo dydžio, tvirtindama, jog į bylą nėra pateikta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių ieškovo gaunamas mėnesines pajamas, o kadangi ieškovas užima vadovaujančias pareigas, labai tikėtina, kad jo darbo užmokestis yra didesnis. Atsakovė taip pat nesutinka dėl turto po santuokos nutraukimo padalijimo, o nesutikimo motyvus išdėsto savo pateiktame priešieškinyje. Pateiktuose atsiliepimuose atsakovė papildomai pateikia poziciją dėl ieškovui priteistinos piniginės kompensacijos už UAB „Namų dvasia” ir UAB „Maisto pramonės ekspertai” akcijų dalies natūra atsakovei priteisimo, teigdama, jog ieškovas jokių motyvų ar pagrindimo dėl tokio turto padalinimo būdo nepateikė, o tiesiog konstatavo tariamą pareigą atsakovei mokėti piniginę kompensaciją. Ieškovas gera valia sutiko minėtas bendroves priteisti atsakovės naudai, dėl ko atsakovė sutiko, šiuo klausimu tarp šalių nebuvo ginčo, tačiau, ieškovui reiškiant nepagrįstus reikalavimus dėl piniginės kompensacijos priteisimo, atsakovė nesutinka su ieškovo reikalavimu dėl po judviejų santuokos nutraukimo turto natūra priteisimo jai asmenine nuosavybe. Be to, ieškovas nepateikia bendro sutuoktinių materialaus turto sąrašo, neaišku, pagal kokius turto vertės rodiklius ieškovas konstatuoja, kad atsakovei priteistina judviejų santuokoje įgyto turto vertė viršija jos dalį iš bendro turto. Dėl ieškovo naudai priteistinos piniginės kompensacijos už atsakovei perduodamą turtą pagal Panaudos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 priteisimo teigia, jog, visų pirma, ieškovas pirminiame ieškinyje pats sutiko panaudos sutartimis perduotą turtą UAB „Namų dvasia“, po santuokos nutraukimo perleisti asmeninėn atsakovės nuosavybėn. Antra, ieškovas nepateikia, jo manymu, bendro sutuoktinių materialaus turto sąrašo, priešingai atsakovė nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškovas negali judviejų santuokos metu įgyto turto laikyti bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu šis turtas buvo asmeniškai atsakovei padovanotas, kas susiję su dailininko autoriniais tapybos darbais. Panaudos sutartys yra sudarytos tarp ieškovo ir UAB „Namų dvasia“, taigi yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai tik tarp minėtų dviejų subjektų, kurie neturi jokios teisinės reikšmės atsakovės atžvilgiu. Dėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos 10 109,69 Eur piniginės kompensacijos už UAB „Namų dvasia” grąžintą A. T. suteiktą paskolą atsakovė, nesutikdama su ieškovo pozicija, nurodė, jog ieškovo nurodoma paskola (ar jų yra keletas) neatitinka paskolos sandorio formos ir turinio reikalavimų, nustatytų Civilinio kodekso nuostatose, ieškovas apskritai nepagrindžia esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Kita vertus, atsakovė turėjo teisę iš UAB „Namų dvasia“ priimti grąžinamą paskolą dalimis (2017 m. gruodžio mėn.), kuri buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, dalį (6 018,00 Eur) šios jai grąžintos paskolos, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. balandžio 6 d., ji bankiniais pavedimai grąžino ieškovui, todėl ieškovas aiškiai nepagrįstai ir nesąžiningai reikalauja UAB „Namų dvasia“ sugrąžintos paskolos kompensacijos, siekdamas nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.

6. Atsakovė pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašė: 1) santuoką, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės, nutraukti dėl ieškovo kaitės; 2) nustatyti šalių nepilnametės dukros gyvenamąją vietą kartu su motina; 3) priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui, mokamą po 455,00 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki dukra sulauks pilnametystės; 4) nustatyti atsakovės siūlomą ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; 5) padalinti UAB „Namų dvasia“ ir UAB „Maisto pramonės ekspertai“ akcijas, paskirstant akcijas vienai ginčo šaliai (ieškovo naudai) ir priteisiant piniginę kompensaciją kitai ginčo šaliai (atsakovės naudai) už akcijų rinkos vertę ir perduotą turtą, arba akcijas padalinant natūra abiem ginčo šalims; 6) priteisti iš ieškovo atsakovei 6 448,09 Eur piniginę kompensaciją, dalyje dėl ieškovo naudai asmeninės nuosavybes teise natūra priteistinų kilnojamųjų daiktų; 7) priteisti iš ieškovo atsakovei 91 697,00 Eur piniginę kompensaciją, dalyje dėl atsakovės atliktų investicijų ir patirtų išlaidų gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimui ir jo įrengimui; 8) ieškovo naudai asmeninės nuosavybes teise natūra priteisti kilnojamąjį namų turtą, kurio vertė 9 672,13 Eur; 9) priteisti iš ieškovo atsakovei 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti; 10) po santuokos nutraukimo palikti šalims santuokines pavardes; 11) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas .

Atsiliepimas

7. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad 1993 m. spalio 2 d. buvo įregistruota pirmoji šalių santuoka, (duomenys neskelbtini) gimė pirmasis vaikas, o (duomenys neskelbtini) – antrasis vaikas, šalių pirmoji santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimu, 2000 m. lapkričio 30 d. tarp šalių buvo pasirašyta Santuokoje įgyto turto padalijimo sutartis, pagal kurią butas, esantis (duomenys neskelbtini), atiteko atsakovei, o ieškovui atiteko 16 000,00 Lt suma. 2002 m. ieškovas ir atsakovė galutinai susitaikė, atnaujino artimus tarpusavio santykius, pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. 2004 m. balandžio 8 d. su rangovu UAB „VIGYSTA“ buvo sudaryta Gyvenamojo namo statybos darbų pirkimo sutartis, pagal kurią rangovas įsipareigojo atlikti statybos darbus ir perduoti blokuotą gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat pagal šios sutarties priedą Nr. 2 buvo prisiimti įsipareigojimai iki 2004 m. balandžio 14 d. sumokėti 30 000,00 Lt, iki 2004 m. gegužės 14 d. sumokėti dar 30 000,00 Lt, o kita sumos dalis (340 000,00 Lt) buvo numatyta dengti iš banko paskolos. 2004 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta Paskolos sutartis dėl 50 000,00 Lt paskolos suteikimo, kuri buvo tikslinė, t. y. skirta Gyvenamojo namo statybos darbų pirkimui ir namo įrengimui. 2004 m. birželio 1 d. su UAB „VIGYSTA“ buvo pasirašytas Gyvenamojo namo perdavimo aktas, o 2004 m. birželio 18 d. su UAB Sampo banku („Swedbank“, AB) buvo pasirašyta Kredito sutartis Nr. BS01250547, kurios pagrindu buvo suteiktas 104 263,00 Eur kreditas, skirtas Gyvenamojo namo ir Žemės sklypo pirkimui / statybos darbų užbaigimui. Taip pat 2004 m. liepos 16 d. buvo sudaryta Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią buvo perkamas po Gyvenamuoju namu esantis 0,0162 ha bendro ploto žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), o 2005 metų pavasarį ieškovo ir atsakovės šeima įsikėlė į iki galo dar neįrengtą Gyvenamąjį namą (į vieną iš jo aukštų) ir toliau tęsė įrengimo darbus. 2008 m. birželio 26 d. buvo įregistruota antroji ieškovo ir atsakovės santuoka, 2008 m. gruodžio 7 d. gimė trečiasis šalių vaikas. 2011 m. lapkričio 22 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota UAB „Namų dvasia“, o 2014 m. liepos 11 d. – UAB „Maisto pramonės ekspertai“.

8. Atsakovė priešieškinyje paaiškino, jog sutuoktiniai sutarė gerai ir jokios grėsmės santuokai iširti nebuvo kilę iki atsakovei 2018 m. pavasarį tapo žinomas faktas apie ieškovo turimą meilužę, o po 2018 m. birželio 21 d. tarp šalių įvykusio konflikto, kurio metu ieškovas pats prisipažino, kad turi meilužę, ir ieškovui atsisakius išsikelti iš namų, esant nepakeliamai būsenai dėl sutuoktinio neištikimybės, atsakovei prasidėjo depresija ir ji kartu su nepilnamete dukra pati trumpam laikui išsikraustė iš šeimos gyvenamojo namo ir 2018 m. liepos 1 d. įsikėlė į būstą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. liepos 29 d. dukra išvyko pasisvečiuoti pas ieškovą, kuris atribojo nepilnametę dukrą nuo bendravimo su mama ir faktiškai atskyrė vaiką nuo mamos, be kita ko, užvaldė bendrą šeimos gyvenamąjį namą ir jame esantį šeimos turtą, pakeitė įėjimo spynas, o į bendrus šeimos namus ieškovas įkraustė savo meilužę. Atsakovė išsiaiškino, kad santykiai tarp ieškovo ir jo meilužės prasidėjo 2018 metais, atsakovės buvo rasti dar gerokai ankstesni meilužės įrašai Facebook apie jų santykius, atsakovės sūnus perdavė tarp jo ir tėvo vykusio susirašinėjimo medžiagą, iš kurios matyti, kad ieškovas turėjęs ne vieną moterį ir buvęs neištikimas atsakovei. Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 30 d. iki 2019 m. liepos 9 d. atsakovės dukra ilsėjosi stovykloje, kur pati išreiškė norą stovyklos vadovams susitikti su mama, todėl atsinaujinus santykiams, nuo to laiko dukra pasiliko su atsakove. Atsakovė teigia, jog ieškovas piktybiškai neatiduoda jai priklausančių daiktų ir dokumentų, kurie buvo palikti šeimos gyvenamajame name, o tarp šalių vykstant deryboms dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, ieškovas 2019 m. rugsėjo 25 d. pateikė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo.

9. Atsakovė laikosi pozicijos, jog šalių santuoka iširo išimtinai tik dėl ieškovo kaltės – jo neištikimybės ir bendro gyvenimo su kita moterimi bei žiauraus elgesio su atsakove ir nepilnamete dukra. Teigia, jog jokios grėsmės santuokai iširti nebuvo kilę iki atsakovei tapo žinomas faktas apie ieškovo turimą meilužę, tačiau neištikimybės faktas ir po to sekę ieškovo veiksmai parodė jo negebėjimą (arba nenorą) bandyti išsaugoti santuoką, o tolesnė įvykių eiga bei destruktyvūs ieškovo veiksmai galutinai nulėmė ne tik santuokos iširimą, tačiau ir bet kokių normalių/draugiškų santykių tarp šalių sužlugdymą. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, be neištikimybės, esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu kvalifikuotinas taip pat ir iš karto po neištikimybės paaiškėjimo sekęs ieškovo žiaurus elgesys su sutuoktine bei nepilnamete dukra, kuris pasireiškė tuo kad: 1) ieškovas psichologinio smurto/spaudimo pagalba privertė išeiti iš namų atsakovę su nepilnamete dukra į gatvę; 2) iškarto po to įžūliai užvaldė bendrus šeimos namus ir juose esantį turtą, pakeitė įėjimo spynas, o į savo namus atsakovė negali patekti net ir šiai dienai; 3) per itin trumpą laiką po laikino išsikraustymo į bendrus šeimos namus ieškovas įkraustė savo meilužę, tokiu būdu sukurdamas papildomą barjerą patekti atsakovei į savo namus; 4) ieškovas, pasinaudodamas itin jaunu dukros amžiumi (tuo metu dukrai buvo tik 9 metai) ir įvairiomis manipuliacijomis siekė visais įmanomais būdais atriboti nepilnametę dukrą nuo bendravimo su atsakove; 5) ieškovas nuteikinėjo nepilnametę dukrą prieš mamą, demonstravo nepilnametei dukrai itin nepadorų hedonistinį gyvenimo būdą, nepilnametei dukrai iškreipė supratimą apie šeimos vertybes, dorovę ir pan.; 6) ieškovas darė psichologinį spaudimą atsakovei, kad ši atsisakytų bet kokių pretenzijų į kartu užgyventą šeimos namą bei jame esantį turtą, mainais į galimybę matytis su dukra; 7) ieškovas neteisėtais veiksmais trikdė ir siekė žlugdyti atsakovės valdomų įmonių veiklą (ieškovas deklaravo ketinantis pasinaudoti tariamai vienintelio akcininko teisėmis ir atleisti atsakovę iš jos sukurtos įmonės vadovės pareigų; ieškovas, pasinaudodamas savo žiniomis IT (informacinių technologijų) srityje, galimai įsilaužė į UAB „Namų dvasia“ bei Ugdymo ir gydymo įstaigų maisto gamintojų asociacijos internetinius puslapius, perėmė jų valdymą ir pradėjo atlikinėti neigiamo turinio įrašus UAB „Namų dvasia“ internetiniame puslapyje; ir pan.). Dėl tokių ieškovo veiksmų bei žiauraus elgesio su atsakove ir nepilnamete dukra, atsakovė patyrė ir vis dar patiria didelius išgyvenimus, dėl ko sumažėjo atsakovės bendravimo su aplinkiniais galimybė ir apskritai atsakovė kurį laiką negebėjo nieko daryti, jos valdomas verslas buvo ties žlugimo riba, atsakovei buvo būtina psichologinė pagalba, ją pradėjo kankinti nemiga, buvo pažeistas atsakovės teisėtas lūkestis sukurti darnius santuokinius santykius. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė, atsižvelgdama į šios kategorijos bylose formuojamą teisminę praktiką ir objektyvias išieškojimo galimybes iš ieškovo, patirtą neturtinę žalą vertina simboline 5 000,00 Eur suma, kurią prašo priteisti iš ieškovo.

10. Atsakovė priešieškinyje patvirtino, jog sutinka ir prašo nepilnametės dukros gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja. Dėl ieškovo bendravimo tvarkos nustatymo su nepilnamečiu vaiku atsakovė bylos nagrinėjimo metu patikslino savo poziciją, tai, pasak atsakovės, lėmė proceso šalių ir nepilnametės dukros susitikimai su specialistais, dirbančiais Vilniaus arkivyskupijos (duomenys neskelbtini) centre „In Pace“ ir jų pateiktomis žodinėmis rekomendacijomis bei bylos nagrinėjimo laiku pasikeitusi nepilnamečio vaiko socialinė branda, t. y. kad šalių dukrai 2023 m. gruodžio mėn. sueis 15 metų. Iš esmės atsakovė šiuo klausimu laikosi pozicijos, jog dukros bloga psichologinė būklė/būsena sudaro pagrindą ir kartu būtinybę reikalauti, kad būtų taikoma tėvo (ieškovo) ir dukros bendravimo forma dalyvaujant psichologui, kad ir toliau būtų tęsiamas pereinamasis laikotarpis iki kol bus atstatyti normalūs tarpusavio santykiai tarp ieškovo ir dukros. Atsakovė, siekdama užtikrinti visapusišką savo nepilnametės dukros psichologinę būklę ir santykius su ieškovu, prašo nustatyti jos nurodomą vaiko su ieškovu bendravimo tvarką. Dėl išlaikymo priteisimo atsakovė nurodė, jog ieškovas neteikia jokių aiškių argumentų ir tai patvirtinančių dokumentų, kodėl dukros poreikiams patenkinti ieškovas gali skirti jo nurodomą sumą. Atsakovė teigia, jog jos gaunamos pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro 1 679,09 Eur atskaičius mokesčius, tuo tarpu ieškinyje nurodoma ieškovo tariamai gaunama pajamų suma, atsakovės žiniomis, yra ženkliai didesnė, kadangi ieškovas dar bendro gyvenimo kartu metu atsakovei nurodydavo uždirbantis apie 3 000,00 Eur per mėn. „į rankas“. Dėl vaiko poreikių atsakovė nurodė, jog, atsakovės skaičiavimu, per mėnesį vaikui išlaikyti yra būtina vidutinė 990,00 Eur suma.

11. Dėl bendro ir asmeninio ieškovo bei atsakovės turto padalijimo atsakovė nurodė, jog šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 617 vnt. UAB „Namų dvasia“ akcijų bei 100 vnt. UAB „Maisto pramonės ekspertai“ ir atsakovės nurodomas kilnojamasis turtas. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad šios įmonės buvo įsteigtos ir vystomos šalių santuokos metu ir yra giminingo pobūdžio verslo rūšys, tačiau santuokai nutrūkus dėl ieškovo kaltės bei pastarajam kenkiant įmonių valdymui, po santuokos nutraukimo įmonių akcijos priteistinos natūra ieškovo naudai, o tokiu atveju atsakovės naudai iš ieškovo priteistina įmonių akcijų vertės piniginė kompensacija, nustatytina atsižvelgiant į turto ekspertizės akte konstatuotą akcijų rinkos vertę jų nustatymo dieną. Dėl atsakovės naudai iš ieškovo reikalavimo teisės į UAB „Namų dvasia“ dėl panaudos sutartimis perduoto turto ½ vertės priteisimo atsakovė laikosi pozicijos, jog panaudos sutartys sudarytos tarp ieškovo ir UAB „Namų dvasia“, tai yra tarp šio sandorio šalių susiklostę atskiri civiliniai teisiniai santykiai, tačiau ieškovas turi reikalavimo teisę dėl jo vardu sudarytos sutarties dėl sutuoktinių santuokoje įgyto bendro turto grąžinimo ir panaudojimo į UAB „Namų dvasia“. Atsakovės vertinimu, ieškovas, sudarydamas panaudos sutartį Nr. 1, iš esmės veikė sutuoktinių vardu, nes sandorio dalykas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tokiu atveju, atsakovei turi būti priteistina ½ šio sandorio turto vertė (1 072,00 Eur), kuri jai teisėtai priklauso. Taigi, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 072,00 Eur piniginė kompensacija už 2012 m. birželio 22 d. Panaudos sutarties Nr. 1 pagrindu ieškovo vienasmeniškai perduotą UAB „Namų dvasia“ santuokos metu įgytą ir, atitinkamai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise abiem sutuoktiniams priklausantį turtą. Dėl atsakovės naudai iš ieškovo reikalavimo teisės į UAB „Namų dvasia“ dėl panaudos sutartimi Nr. 2 perduoto turto ½ vertės priteisimo, atsakovė teigia, jog ieškovas, sudarydamas šią panaudos sutartį, iš esmės veikė sutuoktinių vardu, tačiau tik dalyje dėl sandorio dalyko, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kita sandorio dalyko dalis laikytina asmenine atsakovės nuosavybe, nes dailininko E. Š. autoriniai tapybos darbai buvo atsakovei asmeniškai padovanoti gimimo dienos proga. Taigi, atsakovė nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškovas negali judviejų santuokos metu įgyto turto laikyti bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu šis turtas buvo asmeniškai atsakovei padovanotas, todėl dailininko paveikslai pripažintini asmenine atsakovės nuosavybe, kuri negali būti dalintina. Atsakovės vertinimu, jai panaudos sutartimi Nr. 2 teisėtai priklauso ½ sutuoktinių bendrojo turto, kurio vertė (1 101,00 Eur), tokiu atveju, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 101,00 Eur piniginė kompensacija už 2012 m. birželio 22 d. panaudos sutarties Nr. 1 pagrindu ieškovo vienasmeniškai perduotą UAB „Namų dvasia“ santuokos metu įgytą ir, atitinkamai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise abiem sutuoktiniams priklausantį turtą.

12. Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad priešieškiniu yra pareikštas reikalavimas iš ieškovo priteisti atsakovės naudai 91 697,00 Eur piniginę kompensaciją, dalyje dėl atsakovės atliktų investicijų ir patirtų išlaidų gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimui ir jo įrengimui, įvertinusi tai, kad ieškovas, turėdamas pareigą mokėti kompensaciją dalyje dėl gyvenamojo namo, gali būti objektyviai finansiškai nepajėgus dar papildomai mokėti ir akcijų vertės pinigines kompensacijas už UAB „Namų dvasia“ bei „Maisto pramonės ekspertai“, formuoja papildomą alternatyvų reikalavimą dėl UAB „Namų dvasia“ ir „Maisto pramonės ekspertai“ akcijų padalinimo natūra, t. y. atsakovės naudai natūra priteisiant 309 vnt. UAB „Namų dvasia” akcijų, o ieškovo naudai natūra priteisiant 308 vnt. UAB „Namų dvasia” akcijų, priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai 42,95 Eur piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią UAB „Namų dvasia” papildomą vieną akciją, bei atsakovės naudai natūra priteisiant 50 vnt. UAB „Maisto pramonės ekspertai“ akcijų ir ieškovo naudai natūra priteisiant 50 vnt. UAB „Maisto pramonės ekspertai“ akcijų. Šiuo atveju akcijų padalijimo natūra būdas laikytinas prioritetiniu, kadangi nagrinėjamu atveju itin sudėtinga tiksliai nustatyti bendrovių akcijų rinkos vertę dėl jų vykdomos specifinės veiklos maitinimo paslaugų teikimo srityje ir esamų rizikos veiksnių šioje srityje. Be to, reikėtų iš naujo vertinti abiejų bendrovių akcijų rinkos vertę, kadangi dar po ekspertizės akto surašymo bendrovės papildomai patyrė išskirtinai didelius nuostolius, susijusius tiek su Covid-19 bei infliacijos pasekmėje sukeltomis žaliavų kainomis, tiek su karu Ukrainoje, kas reikšmingai sumažino ekspertizės akte nustatytą akcijų rinkos vertę.

13. Dėl piniginės kompensacijos dalyje dėl atsakovės atliktų investicijų ir patirtų išlaidų gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimui ir jo įrengimui, atsakovė nurodė, jog ji skyrė ne mažiau kaip 26 066,00 Eur (90 000,00 Lt) sumą savo asmeninių lėšų gyvenamojo namo statybos darbų pirkimui ir jo įrengimui – dalis lėšų buvo atsakovės santaupos – 11 585,00 Eur (40 000,00 Lt), o kita dalis – 14 481,00 Eur (50 000,00 Lt) buvo atsakovės pasiskolinta pagal 2004 m. balandžio 9 d. Paskolos sutartį, kuri buvo tikslinė, t. y. skirta būtent aptariamo gyvenamojo namo statybos darbų pirkimui ir namo įrengimui. Be to, grąžindama paskolą, kuri buvo grąžinta iki 2008 m. gegužės 9 d., atsakovė dar turėjo sumokėti ir palūkanas, tokiu būdu pasiskolinti pinigai pabrango ir atsakovė realiai patyrė 17 377,00 Eur išlaidų (50 000,00 Lt (14 481,00 Eur) paskola ir 10 000,00 Lt (2 896,00 Eur) palūkanos). Kadangi šalims objektyviai nepakako asmeninių bei pasiskolintų lėšų padengti visoms atsiradusioms išlaidoms, ieškovo vardu su UAB Sampo banku (teisių perėmėjas / naujasis kreditorius – AB „Swedbank“) buvo pasirašyta 2004 m. birželio 18 d. kredito sutartis Nr. BS01250547, kurios pagrindu buvo suteiktas 104 263,00 Eur kreditas, skirtas gyvenamojo namo ir žemės statybai/pirkimui. Iki santuokos nutraukimo bylos teisme iškėlimo dienos, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 25 d., iš sutuoktinių bendrų lėšų buvo grąžinta didžioji dalis paimto kredito sumos. Nuo kredito sutarties pasirašymo kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimai buvo atliekami iš bendrų ieškovo ir atsakovės pinigų – ieškovas apmokėdavo kredito įmokas su palūkanomis, o atsakovė apmokėdavo šeimos pragyvenimo išlaidas. Be to, atsakovė nesutiko su ieškovo teiginiais, kad santykiai tarp šalių yra prasidėję tik nuo 2008 metų, ką paneigia aplinkybės, jog šalys susituokė antrąkart tik prieš 5 mėnesius iki šalių jauniausio vaiko gimimo. Pasak atsakovės, 2002 metais šalys susitaikė bei pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį, o atsakovei besilaukiant trečio šalių bendro vaiko, buvo nutarta oficialiai užregistruoti santuoką. Ieškovas jau iki 2008 metų dokumentuose pats nurodydavo, jog gyvena kartu su atsakove jos asmeninės nuosavybės teise valdomame bute, o 2005 metų pavasarį šalys įsikėlė į iki galo dar neįrengtą gyvenamąjį namą ir toliau tęsė jo įrengimo darbus, atsakovė rūpinosi gyvenamojo namo įrengimo ir aplinkos tvarkymo darbais, o 2005 m. birželio 2 d. buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi, dar iki gyvenamojo namo įsigijimo ir kredito sutarties sudarymo ieškovas su atsakove neabejotinai kartu gyveno, kartu augino bendrus vaikus ir kartu vedė bendrą ūkį, todėl nutraukiant santuoką ir ieškovui paliekant asmeninės nuosavybės teise valdyti nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei turi būti atlyginamos jos investicijos į šį nekilnojamąjį turtą bei jos patirtos išlaidos. Atsakovė nurodo jai priteistinos sumos dydį vadovaudamasi 2019 m. spalio 3 d. pažyma dėl turto rinkos vertės (rinkos vertė yra 235 000,00 Eur) bei viešų internetinių skelbimų pavyzdžiais, kuriuose yra atvaizduoti rinkoje parduodami analogiški sublokuoti gyvenamieji namai, ir prašo priteisti jai iš ieškovo 91 697,00 Eur sumą investicijoms ir patirtoms išlaidoms atlyginti, kuri apskaičiuojama įvertinus, kad šalių jau yra sumokėta 78,04 proc. visos numatytos investuoti į gyvenamojo namo statybą ir įrengimą sumos nuo nekilnojamojo turto rinkos vertės – 235 000,00 Eur, atsakovei priteisiant pusę šios sumos, lygios 91 697,00 Eur.

Atsiliepimas

14. Ieškovas pateiktuose atsiliepimuose į atsakovės patikslintus priešieškinius nurodė, jog su pareikštu patikslintu priešieškiniu nesutinka, kadangi atsakovės reikalavimai yra nepagrįsti. Dėl bendravimo tvarkos nustatymo su nepilnamečiu vaiku teigia, jog šalims išsiskyrus pirmą kartą ir pradėjus gyventi skyrium, nepilnametė dukra liko gyventi su ieškovu ir jų santykiai buvo labai artimi ir šilti, tik vėliau, kai dukra pradėjo gyventi su atsakovė pradėjo nuteikinėti dukrą prieš tėvą, jų bendravimas pasikeitė ir dukra pradėjo tikėti, kad tėvas yra blogas. Ieškovas mano, jog būtina nustatyti platesnę, konkretesnę ir racionalesnę vaiko su tėvu bendravimo tvarką, nei atsakovės prašomą. Ieškovo nuomone, dukters bei ieškovo interesai gali būti užtikrinti ir be pereinamojo laikotarpio, taip pat nedalyvaujant psichologui. Kadangi atsakovės siūloma bendravimo tvarka su neaiškiu ir neapibrėžtu pereinamuoju laikotarpiu, taip pat minimaliu bendravimu pažeidžia tiek nepilnamečio vaiko, tiek ieškovo teises, šis atsakovės reikalavimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

15. Dėl išlaikymo šalių nepilnametei dukrai priteisimo ieškovas teigia, jog šalių dukra yra sveika, neturi alergijų ar kokių nors specialių poreikių, todėl jos poreikiai ir išlaidos išlaikymui negali būti didesnės, nei daugumos tokio amžiaus vaikų, tačiau ieškovė yra linkusi tenkinti ne tik būtinuosius nepilnametės poreikius. Be to, ieškovas turi kreditorinių įsipareigojimų, taip pat pilnamečių vaikų, kuriuos taipogi kartais reikia finansiškai paremti. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl 455,00 Eur dydžio išlaikymo priteisimo, nes atsakovė neįrodė tokios sumos būtinumo nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti.

Atsiliepimas

16. Taip pat ieškovas pateiktame atsiliepime nesutiko su atsakovės pozicija dėl ieškovo naudai asmeninės nuosavybes teise natūra priteistinų UAB „Namų dvasia“ ir „Maisto pramonės ekspertai“ akcijų, motyvuodamas tuo, jog tarp šalių nebuvo ginčo dėl šių akcijų priteisimo atsakovei, kadangi šias įmones visą laiką valdė būtent atsakovė ir ji vykdė šį verslą, o ieškovui neleido dalyvauti įmonių veikloje. Tačiau iškilus ginčui dėl ieškovui tenkančios piniginės kompensacijos už akcijas vertės ir atsakovei supratus, kad jai teks mokėti ieškovui didesnę, nei ji manė, kompensaciją, atsakovė perleido visus aktyvus į kitą susijusią įmonę ir tyčia sumažino įmonių vertę bei nepaliko jose beveik jokio turto, tokiu būdu sumažindama UAB ,,Namų dvasia“ ir UAB ,,Maisto pramonės ekspertai“ vertę, o atlikus teismo ekspertizę, staiga atsakovė persigalvojo ir kelia visiškai priešingą reikalavimą. Toks atsakovės reikalavimas yra nesąžiningas ir nepagrįstas ir neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų, todėl privalo būti atmestas, tenkinant ieškovo prašymą priteisti visas akcijas natūra atsakovei, o jam piniginę kompensaciją. Ieškovas taip pat nesutiko su atsakovės reikalavimu dėl atsakovės naudai iš ieškovo reikalavimo teisės į UAB „Namų dvasia“ dėl panaudos sutartimi Nr. 1 perduoto turto ½ vertės priteisimo, nurodydamas, jog nors ieškovas ir perleido UAB ,,Namų dvasia“ panaudos sutartimi Nr. 1 šalių turtą, tačiau jis buvo perduotas pačiai atsakovei, kuri, būdama UAB ,,Namų dvasia“ direktore, pati pasirašė panaudos sutartį ir valdė abiem šalims priklausančią įmonę ir naudojo tą turtą įmonės veikloje, taigi, ieškovas perleido įmonei turtą su atsakovės žinia ir pritarimu ir jai pačiai paprašius. Be to, šiai dienai visi pagal panaudos sutartį Nr. 1 perduoti daiktai yra atsakovės žinioje, ieškovas minėtų daiktų neturi, todėl šis atsakovės reikalavimas taip pat yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Dėl atsakovės naudai iš ieškovo reikalavimo teisės į UAB „Namų dvasia“ dėl panaudos sutartimi Nr. 2 perduoto turto ½ vertės priteisimo ieškovas teigia, jog atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad E. Š. autoriniai tapybos darbai buvo jai asmeniškai padovanoti gimimo dienos proga, kadangi minėti paveikslai buvo dovanoti bendrai šeimai, o dėl likusių daiktų perdavimo, ieškovas pakartotinai tvirtino, jog turtas buvo perduotas pačiai atsakovei ir šiai dienai visi pagal panaudos sutartį Nr. 2 perduoti daiktai yra atsakovės žinioje. Taigi, ir šis atsakovės reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovas taip pat nesutiko su atsakovės alternatyviu reikalavimu, teigdamas, jog atsakovė nepagrįstai prašo padalinti akcijas natūra, kadangi toks turto padalinimo būdas yra neįmanomas ir negali būti laikomas prioritetiniu, nes tokiu būdu klausimas nebus išspręsti ir bus automatiškai užprogramuotas ginčas.

17. Ieškovas taip pat nesutiko su atsakovės reikalavimais dėl 6 448,09 Eur piniginės kompensacijos už kilnojamąjį turtą ir 91 697,00 Eur piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo statybos darbus bei įrengimą, tvirtindamas, jog gyvenamasis namas buvo įgytas dar iki šalių santuokos už asmenines ieškovo ir iš banko skolintas lėšas, o įrengtas taip pat tik už asmenines ieškovo lėšas. Pasak ieškovo, 2000 m. atsakovė išvyko gyventi į Bosniją-Hercegoviną, o į Lietuvą grižo tik 2005 m. ir jokiomis asmeninėmis lėšomis neprisidėjo nei prie namo statybos, nei prie jo įrengimo, nei prie paskolos grąžinimo. Ieškovo nuomone, atsakovės pateikta 2004 m. balandžio 9 d. paskolos sutartis galimai yra suklastota, o atsakovė nepateikė jokių tiesioginių ir objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovei realiai buvo perduota (paskolinta) 50 000,00 Lt suma, taip pat, kad atsakovė iš tiesų šiuos pinigus panaudojo namo statybai bei įrengimui. Taigi, atsakovė neįrodė, jog ji tiek iki santuokos sudarymo, tiek santuokos metu asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, įrengimo, pagerinimo, o vien tai, kad kai kuriose sutartyse ieškovas kaip gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini), ar tai, kad vieną iš aktų yra pasirašiusi atsakovė, savaime neįrodo, kad konkrečiai atsakovė statė ir pagerino savo asmeninėmis lėšomis ar darbu gyvenamąjį namą, kurio ji neprašo pripažinti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat vien ta aplinkybė, kad gyvenamasis namas po šalių santuokos sudarymo 2008 m. buvo naudojamas kaip šeimos turtas, nekeičia nuosavybės teisinio režimo. Dėl šių priežasčių atsakovės reikalavimai dėl 6 448,09 Eur piniginės kompensacijos už kilnojamąjį turtą ir 91 697,00 Eur piniginės kompensacijos už gyvenamojo namo statybos darbus bei įrengimą, yra nepagrįsti ir turi būti atmesti kaip neįrodyti.

18. Bylos nagrinėjimo metu, 2023 m. kovo 29 d. pareiškimu, ieškovas atsisakė dalies reikalavimų, t. y. dėl pagal panaudos sutartis 2012 m. birželio 22 d. Nr. l ir 2013 m. liepos 3 d. Nr. 2 UAB „Namų dvasia“ perduoto 3 096,92 Eur vertės turto, po santuokos nutraukimo atitekimo asmeninėn atsakovės nuosavybėn bei dėl priteisimo iš atsakovės ieškovo naudai 1 548,46 Eur piniginės kompensacijos už atsakovei perduotą 3 096,92 Eur vertės turtą pagal panaudos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Savo ruožtu, atsakovė atsisakė dalies reikalavimų dėl šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo turto priteisimo ieškovui asmenine nuosavybe, o atsakovei priteisiant mokėtiną 6 448,09 Eur kompensaciją. Šalių nuomone, šis turtas tarp šalių padalintas dar iki bylos iškėlimo teisme dienos ir šioje byloje neturėtų būti dalintinas. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu priėmė atsisakymus nuo dalies šalių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

19. Tarnyba 2019 m. spalio 28 d.. 2020 m. vasario 12 d. ir 2023 m. birželio 19 d. pateiktose išvadose nurodė, kad apsilankius ieškovo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad vyras gyvena nuosavame dviejų aukštų, 4 kambarių name su visais patogumais, vaikui tėvo namuose skirtas atskiras kambarys, kuriame sudarytos tinkamos sąlygos ugdytis, ilsėtis. Tarnybos atstovei A. T. nurodė, jog su atsakove skyriumi gyvena nuo 2018 m. birželio–liepos mėn. Pradėjus gyventi skyrium duktė liko gyventi su juo ir gyveno iki 2019 m. rugpjūčio mėn. Dukrai gyvenant su juo, motina išlaikymo vaikui neteikė, per metų laikotarpį tik apmokėjo mergaites gimnastikos pamokas už 3 mėn. (300,00 Eur), todėl jis vienas padengdavo visas su vaiku susijusias išlaidas, mokėjo už privačią mokyklą (300,00 Eur per mėn.), korepetitoriaus paslaugas (lietuvių k., anglų k., matematikos, tikybos, 240,00 Eur per mėn.), privačias gimnastikos treniruotės (80,00 Eur per mėn.). Apsilankius atsakovės gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad motina su dukra gyvena nuosavame 2 kambarių bute su patogumais, būstas kuklus, tvarkingas, vaikas turi atskirą kambarį, kuriame yra vaikui reikalingi ir tinkami baldai. A. T. atstovei patvirtino, jog su A. T. skyriumi gyvena nuo 2018 m. liepos 1 d., paaiškino, kad buvo išmesta iš namų. Ieškovė pasakojo, jog mergaitė tuomet pasirinko likti gyventi su tėvu, nes ten jos namai, kambarys, pažįstama ir artima aplinka. Mergaitei gyvenant su tėčiu, anot motinos, jis neleido bendrauti su dukra, pakeitė savo mobilaus telefono numerį, namų spynas. Moteris nurodė, jog tuo metu, kai su dukra nepalaikė jokio ryšio, išlaikymą jai teikė nereguliariai: sumokėjo už 3 mėnesius už gimnastiką (300,00 Eur), už stovyklą (300,00 Eur), stovyklą su žirgais (300,00 Eur). Tačiau dabar ji viena išlaiko vaiką, moka už privačią mokyklą (220,00 Eur per mėn.), maitinimą mokykloje (50,00 Eur per mėn.), gimnastikos užsiėmimus (180,00 Eur per mėn.), papildomus gimnastikos užsiėmimus (40,00 Eur per 4 k.) ir kt., o tėvas neprisideda prie vaiko išlaikymo. Tarnybos atstovei nepilnametė pasakojo, jog jos su mama santykiai labai geri, kartu vaikšto po parduotuves, apsipirkinėja, eina atsigerti kavos, daro namų darbus, planuoja atostogas, taupo namui. Paklausus, kokie yra jos santykiai su tėčiu, mergaitė įvardijo, jog nelabai geri. Pasak mergaitės, jai nemalonu būti su tėčiu vienoje erdvėje, ji labai pyksta ant tėčio, dėl to, jog jis turi draugę. Pasak mergaitės, jai nepatiko gyventi su tėčiu, ji nuolat būdavo savo kambaryje arba mokykloje, ji nepalaiko jokio bendravimo su tėčiu ir yra užblokavusįjį socialiniuose tinkluose.

20. Dėl ieškinio reikalavimų Tarnyba nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad faktiškai vaikas gyvena su motina, o tarp tėvų nėra ginčo šiuo klausimu, be to toks yra ir pačios nepilnametės noras, Tarnyba sutinka, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina atitinka jo interesus. Tarnyba sutiko, kad nustatyti tėvo bendravimo su vaiku tvarką yra būtina. Ieškovo prašoma nustatyti jo bendravimo su dukra tvarka neprieštarauja mergaitės interesams, o tėvams jos pagarbiai ir geranoriškai laikantis, galėtų būti užtikrinta mergaitės teisė nuolat bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu bei sudarytų sąlygas tėvui nuolat ir tiesiogiai dalyvauti vaiko gyvenime ir auklėjime. Tarnyba taip pat sutiko, kad reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo yra pareikštas vaiko interesais, tačiau ieškovo prašomas priteisti išlaikymas po 215,00 Eur kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis galėtų būti pakankamas tik būtiniausiems kasdieniams, bet ne realiems, mergaitės poreikiams tenkinti.

21. Dėl atsakovės pateikto priešieškinio reikalavimų Tarnyba nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad tarp tėvų nėra ginčo dėl dukters gyvenamosios vietos, be to, mergaitė faktiškai jau kurį laiką gyvena su motina, kuri ja rūpinasi tinkamai, taip pat į vaiko norą, Tarnyba neprieštarauja, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. Reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo yra pareikštas išimtinai jo interesais, o prašomas nustatyti išlaikymo dydis po 455,00 Eur per mėn. galėtų būti pakankamas kasdieniams mergaitės poreikiams tenkinti. Dėl atsakovės pateiktame patikslintame ieškinyje siūlomos nustatyti patikslintos ieškovo bendravimo su dukra tvarkos Tarnyba teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ilgą laiko tarpą nebendravo su dukra, kad šalys kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos (duomenys neskelbtini) centrą „In Pace“ dėl tarpininkavimo atkuriant ieškovo ryšį su dukra, bei į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl tėvo bendravimo su dukra tvarkos, Tarnyba sutinka su patikslintame priešieškinyje nurodyta ieškovo bendravimo su dukra tvarka.

Atsiliepimas

22. Tretieji asmenys AB „Swedbank“, UAB „Namų dvasia“, UAB „Maisto pramonės ekspertai“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimų į ieškinį ir priešieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

23. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies: 1) teismas ieškovo ir atsakovės santuoką, sudarytą 2008 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 2078, nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo A. T. paliko pavardę „T.“, E. T. paliko pavardę „T.“; 3) nustatė nepilnamečio vaiko R. T. gyvenamąją vietą su vaiko motina E. T. jos gyvenamojoje vietoje; 4) priteisė iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui mokamą po 325,00 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2019 m. rugsėjo 25 d.) iki vaiko pilnametystės, priteisto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 5) paskyrė atsakovę nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis tvarkytoja uzufrukto teise; 6) nustatė ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, 7) priteisė atsakovei asmeninės nuosavybės teise natūra 617 vnt. (100 proc.) paprastųjų vardinių akcijų UAB „Namų dvasia“, kurios rinkos vertė 26 500,00 Eur ir 100 vnt. (100 proc.) paprastųjų vardinių akcijų UAB „Maisto pramonės ekspertai“ kurios rinkos vertė 3 500,00 Eur; 8) priteisė atsakovei iš ieškovo 31 357,90 Eur dydžio piniginę kompensaciją; 9) priteisė ieškovui iš atsakovės 18 177,12 Eur dydžio piniginę kompensaciją; pripažino ieškovo prievolę AB „Swedbank“ pagal 2004 m. birželio 18 d. Kredito sutartį Nr. BS01250547 po santuokos nutraukimo asmenine A. T. prievole; 10) kitoje dalyje ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį atmetė; 11) priteisė atsakovei iš ieškovo 9,32 Eur bylinėjimosi išlaidų; 12) priteisė iš ieškovo valstybei biudžetą 61,79 Eur sumą; grąžino atsakovei 136,45 Eur žyminį mokestį.

24. Teismas nustatė, kad šalys santuokos iširimo priežastis apibūdina skirtingai. Teismas pabrėžė, kad atsakovės į bylą pateikti duomenys apie galimą ieškovo neištikimybę (atsakovės paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai) yra netiesioginiai. Pats ieškovas neneigia aplinkybės, jog jis artimai bendrauja su I. Š. A., tačiau jo teigimu jie pradėjo susitikinėti 2018 m. pabaigoje, t. y. po to, kai šalys pradėjo gyventi skyrium ir šalių santuoka jau faktiškai buvo iširusi. Teismas nurodė, jog į bylą atsakovės pateikti įrodymai neįrodo, jog būtent dėl ieškovo neištikimybės, iširo šalių santuoka. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė ieškovo neištikimybės šalims gyvenant santuokoje fakto, todėl konstatavo, kad ieškovė neįrodė preziumuojamų ieškovo kaltų veiksmų, nulėmusių santuokos iširimo priežastis.

25. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą bei jų tarpusavio ryšį, taip pat šalių paaiškinimus ir išsakytus argumentus, sprendė, jog nagrinėjamu atveju šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių nepakankamo bendradarbiavimo, nesugebėjimo rasti bendrą sprendimą, nepakankamos pagarbos ir tolerancijos vienas kito atžvilgiu, taip pat nepakankamo vienas kito interesų paisymo bei nepakankamo siekio išsaugoti santuoką. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad abu sutuoktiniai pažeidė abipusio lojalumo, moralinės paramos teikimo pareigas, nepakankamai dėmesio skyrė vienas kitam ir santykių išsaugojimui, todėl konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.61 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo ieškinį teismas šioje dalyje tenkino visiškai, o atsakovės priešieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies ir šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnis).

26. Atsižvelgiant į tai, jog šalių santuoka pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 3.70 straipsnio 2 dalies, todėl atsakovės priešieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

27. Nesant tarp šalių ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos, teismas sprendė, kad nepilnamečio vaiko R. T. gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove atitinka vaiko interesus, todėl atsakovės reikalavimą nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja tenkino visiškai.

28. Teismas, įvertinęs nurodytas nepilnametės R. T. išlaikymui reikalingas sumas, šalių paaiškinimus, taip pat rašytinių įrodymų turinį, darė išvadą, kad atsakovės nurodomos vaiko išlaikymui reikalingos sumos, susijusios su išlaidomis maistui mokykloje ir namuose (120,00 Eur + 60,00 Eur), aprangai, higienos priemonėms ir kosmetikai (70,00 Eur), išlaidomis vaiko laisvalaikiui (pramogoms) ir lavinimui (30,00 Eur), taip pat sveikatos priežiūrai ir gydymui (40,00 Eur), įvertinus vaikų amžių, raidą ir sveikatos būklę yra realios ir protingos, atitinka vaiko geriausius interesus. Tačiau įvertinęs tai, jog minėtos išlaidos tik iš dalies yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, o didžioji dalis šių išlaidų yra grindžiama iš esmės visuotinai žinomomis aplinkybėmis (prezumpcija), teismas sprendė, jog yra pagrindas bendrą minėtų išlaidų sumą suapvalinimo būdu sumažinti iki bendros 300,00 Eur sumos, kuri pripažintina įrodyta.

29. Įvertinęs tai, jog šalių vaikas privačią mokyklą lanko nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., t. y. jau keturis metus, taip pat tai, jog kasmėnesinis mokestis už privačią mokyklą yra racionalaus ir protingo dydžio (220,00 Eur per mėn.), o tėvų turtinė padėtis sudaro sąlygas ir galimybes tėvams tokį vaiko poreikį tenkinti, teismas sprendė, kad yra pagrindas tokio pobūdžio išlaidas pripažinti pagrįstomis ir įrodytomis. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nurodomos vaiko išlaidos už privačią mokyklą, kurios sudaro 220,00 Eur per mėnesį, teismas pripažintino pagrįstomis ir įrodytomis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis).

30. Vertindamas atsakovės nurodomas išlaidas, susijusias su vaiko neformaliuoju ugdymu: gimnastikos bendrų ir individualių treniruočių lankymą – 220,00 Eur, taip pat su už individualių prancūzų kalbos pamokų lankymu – 120,00 Eur, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė šių išlaidų pagrindimui vienintelį įrodymą, t. y. VšĮ „Gimnastika ir aš“ 2019 m. spalio 30 d. Informaciją apie užsiėmimų lankymą, iš kurios matyti, kad šalių dukra nuo 2016 m. lanko gimnastikos treniruotes Tarptautiniame gimnastikos centre. Mergaitė gimnastikos treniruotes lanko 2 kartus per savaitę, o mėnesinio abonemento kaina su daro 60,00 Eur. Taip pat minėtoje informacijoje nurodoma, jog mergaitė nuo 2019 m. spalio mėn. paprastai du kartus per savaitę lanko ir asmenines gimnastikos treniruotes, kurios kaina yra 20,00 Eur už vieną treniruotę, treniruotės vyksta nuo rugsėjo iki birželio imtinai, t. y. dešimt mėnesių per metus. Teismas nurodė, jog įrodymų apie faktinius mokėjimus už minėtas gimnastikos treniruotes arba už individualias prancūzų kalbos pamokas byloje nepateikta. Taigi, vertindamas minėtas išlaidas kaip būtinas ir tuo pačiu hipotetinio pobūdžio, kurios labiau tikėtina, jog šiuo metu yra patiriamos arba ateityje būtinai bus patirtos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat tuo, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo yra vertinamos vaiko interesų naudai, teismas sprendė, jog atsakovė iš esmės pagrindė, jog minėtos išlaidos atitinka vaiko geriausius interesus. Tačiau įvertinęs tai, jog minėtos išlaidos iš esmės yra grindžiamos tik atsakovės žodiniais paaiškinimais ir visuotinai žinomomis aplinkybėmis (prezumpcija), teismas konstatavo, jog yra pagrindas bendrą minėtų išlaidų sumą sumažinti iki bendros 180,00 Eur sumos per mėnesį, kuri pripažintina protinga ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis).

Atsiliepimas

31. Atsakovė nurodė, kad tenkinant vaiko poreikius, transporto išlaidos per mėnesį vidutiniškai sudaro 50,00 Eur, kas sudaro 600,00 Eur per metus, tačiau transporto išlaidoms pagrįsti jokių rašytinių įrodymų nepateikė, o grindžia šias išlaidas savo paaiškinimais ir iš esmės visuotinai žinomomis aplinkybėmis (prezumpcija). Atsakovė duomenų, kokia ar kokiomis transporto priemonėmis vežioja vaiką, taip pat kiek kilometrų per mėnesį nuvažiuoja tenkinant būtent vaiko poreikius nepateikė/nenurodė. Taip pat teismas nurodė, jog atsakovė neįrodė, kad išlaidos kurui yra patiriamos išimtinai vaiko interesais, t. y., jog vaikas yra vežamas tam tikromis kryptimis atskirai, o ne pakeliui. Taigi, teismas vertino, jog atsakovės nurodomos išlaidos vaiko transportavimui yra pagrįstos tik iš dalies. Todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas atsakovės nurodomas transporto išlaidas sumažinti iki 30,00 Eur per mėnesį, kurios laikytinos realaus ir protingo dydžio.

Žemesnės instancijos teismas

32. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šalių dukros poreikių patenkinimui reikalinga bendra suma sudaro 730,00 Eur (300,00 + 220,00 + 180,00 + 30,00), kuri pripažintina pagrįsta ir įrodyta (CPK 185 straipsnis). Teismas nurodė, kad pagal IVĮ 6 straipsnio 1 dalį vaikui iš valstybės biudžeto mokama išmoka, kuri nuo 2023 m. sausio 1 d. sudaro 85,75 Eur (1,75 x 49,00) sumą, todėl vaiko išlaikymo suma mažintina vaiko išmokos suma. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovė pagrindė, o ieškovas nenuginčijo aplinkybių, jog šalių nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti reikalingų išlaidų dydis, sumą suapvalinus vaiko naudai, sudaro 650,00 Eur (730,00 – 85,75). Teismas, nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo, sprendė, kad atsakovės reikalavimas šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir iš ieškovo nepilnametei R. T. priteistinas išlaikymas, mokamas po 325,00 Eur (650,00 / 2) kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2019 m. rugsėjo 25 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis).

33. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, ieškovo ir atsakovės paaiškinimus, Tarnybos pateiktas išvadas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės siūlomos nustatyti bendravimo tvarkos, sprendė, kad atsakovės siūloma skyrium gyvenančio tėvo (ieškovo) bendravimo su nepilnamete dukra tvarka, kurioje yra numatytas ieškovo bendravimas su dukra pereinamuoju laikotarpiu dalyvaujant psichologui pagal pastarojo nustatytą matymosi grafiką, pagal esamą situaciją iš esmės atitinka vaiko geriausius interesus. Teismas, siekdamas nustatyti tokią ieškovo bendravimo su dukra tvarką, pagal kurią šalys būtų skatinamos aktyviau bendradarbiauti ir būtų sudaryta mažiau sąlygų dėl to kilti ginčams ateityje, sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas nustatyti maksimalų pereinamojo laikotarpio terminą, o būtent, kad pereinamasis laikotarpis negali tęstis ilgiau nei 6 mėnesiai. Remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis CPK 376 straipsniu, teismas atsakovės priešieškinį šioje dalyje iš esmės tenkino bei nustatė ieškovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką.

34. Teismas nustatė, kad UAB „Namų dvasia“ ir UAB „Maisto pramonės ekspertai“ vykdo komercinę veiklą viešojo maitinimo paslaugų teikimo srityje, o šalims priklauso po 100 proc. abiejų įmonių akcijų. Taip pat teismas nustatė, kad minėtų įmonių veiklos organizavimu, vystymu ir plėtra, taip pat vadovavimu įmonėms užsiėmė būtent atsakovė, kuri tuo pačiu yra (buvo) Ugdymo įstaigų maisto gamintojų asociacijos vadovė. Atsakovė nuo pat įmonių įsteigimo vadovavo minėtoms įmonėms, dalyvavo viešuosiuose konkursuose dėl maitinimo paslaugų teikimo ugdymo įstaigoms bei organizuodavo maitinimo paslaugų teikimą ugdymo įstaigose, kuriose laimėdavo konkursus. Taigi, teismas nurodė, jog atsakovė yra profesionalė vykdant viešojo maitinimo paslaugų teikimo veiklą. Tuo tarpu ieškovo nuo įmonių įsteigimo momento pagrindinė darbovietė buvo IĮ „E. B.“, kurioje jis dirba nuo 1998 m. spalio 2 d. ir kurios veikla nėra susijusi su viešojo maitinimo paslaugomis. Ieškovas nuo 2013 m. sausio 12 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. dirbo UAB „Namų dvasia“, tačiau teismas įvertinęs tai, kad jo atlyginimas dirbant minėtoje įmonėje per mėnesį siekdavo iki 11,00 Eur, laikė, kad ieškovo įdarbinimas UAB „Namų dvasia“ buvo formalus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, jog ta aplinkybė, kad ginčo įmonių veiklą išmano ir jų veikla visą laiką rūpinosi išimtinai atsakovė yra įrodyta.

35. Teismas nurodė, kad dalijant tarp sutuoktinių įmonių akcijas svarbu parinkti tokį akcijų padalijimo būdą, kuris užtikrintų ne tik šių akcijų savininkų lygiateisiškumą, tačiau taip pat užtikrintų efektyvų šių įmonių valdymą, t. y. galimybę įmonių akcininkams ar vieninteliam akcininkui efektyviai priimti su įmonių valdymų susijusius sprendimus, tokiu būdu užtikrinant ne tik nuoseklų įmonių veiklos tęstinumą ir generuojamą įmonių pridėtinę vertę (naudingąsias savybes), bet ir įmonių galimų kreditorių interesus. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra didelė tikimybė, kad įmonių akcijas padalinus sutuoktiniams natūra po ½ dalį, dėl tarp šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių, galėtų būti apsunkintas arba visiškai paralyžiuotas įmonių valdymas, kai lygiaverčiai akcininkai galėtų nesugebėti priimti įmonių valdymui būtinus sprendimus. Tokiu būdu ginčo įmonių veikla galėtų būti sutrikdyta arba net sužlugdyta ir įmonės prarastų ne tik savo naudingąsias savybes, bet ir vertę. Todėl teismas konstatavo, kad toks įmonių akcijų padalijimo būdas būtų neefektyvus ir neprotingas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog šiuo atveju teisingiausias ir protingiausias įmonių akcijų padalijimo būdas būtų priteisiant vienam iš sutuoktinių visas akcijas natūra, o kitam – priteisiant jam tenkančių akcijų vertės kompensaciją.

36. Teismas nurodė, jog sprendžiant dėl to, kuriam iš sutuoktinių turėtų būti priteistos įmonių akcijos, atsižvelgtina į šalių galimybes užtikrinti tinkamą įmonių veiklos tęstinumą bei šalių finansines galimybes išmokėti kitam sutuoktiniu kompensaciją. Teismas nustatė, kad abiejų šalių finansinė padėtis yra panaši. Teismas pabrėžė, jog būtent atsakovė rūpinosi įmonių veikla ir plėtra, o UAB „Namų dvasia“ ir UAB „Maisto pramonės ekspertai“ veikla siejasi būtent su atsakovės asmeniu, kuri yra (buvo) ir Ugdymo įstaigų maisto gamintojų asociacijos vadovė. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog įmonių akcijos turėtų būti priteistos būtent atsakovei, ieškovui jam tenkančią akcijų vertę kompensuojant pinigais.

37. Teismas nustatė teisinį pagrindą nukrypti nuo turto padalijimo natūra principo, priteisiant natūra visas įmonių akcijas atsakovei. Tuo pačiu teismas nenustatė pagrindų nukrypti nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės lygių dalių principo. Nors atsakovė priešieškinyje prašė dalinant turtą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau teismas vertino, jog atsakovė šio reikalavimo nepagrindė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Be to, procesiniuose dokumentuose šalys pačios pripažino, jog įmonių akcijos jiems priklauso lygiomis dalimis. Todėl teismas konstatavo, kad UAB „Namų dvasia“ ir UAB „Maisto pramonės ekspertai“ šalims priklauso lygiomis dalimis. Taigi, teismas nurodė, jog priteisiant atsakovei įmonių akcijas natūra, spręstinas klausimas dėl kompensacijos už ieškovui tenkančią akcijų dalį, kuri priteista atsakovei, dydžio nustatymo.

38. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog labiau tikėtina, kad V. Č. parengtame Turto ekspertizės akte nurodytos UAB „Namų dvasia“ ir UAB „Maisto pramonės ekspertai“ akcijų rinkos vertės iš esmės atitinka sprendimo priėmimo dienai esančias įmonių akcijų rinkos vertes, todėl teismas nustatydamas kompensacijos priteisimo dydį vadovavosi būtent ekspertizes akte nurodytomis vertėmis (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad UAB „Namų dvasia“ ir UAB „Maisto pramonės ekspertai“ akcijų rinkos vertė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje sudaro 30 000,00 Eur. Vadovaudamasis išdėstytu, teismas šioje dalyje tenkino ieškovo ieškinį, o atsakovės priešieškinį atmetė, priteisiant atsakovei asmeninės nuosavybės teise natūra 617 vnt. (100 proc.) paprastųjų vardinių akcijų UAB „Namų dvasia“ ir 100 vnt. (100 proc.) paprastųjų vardinių akcijų UAB „Maisto pramonės ekspertai“, kurių bendra rinkos vertė sudaro 30 000,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei priteisto turto vertė viršija jos dalį bendrame turte, iš atsakovės ieškovui teismas priteisė 15 000,00 Eur (30 000,00 / 2) dydžio kompensaciją (CK 3.117 straipsnio 3 dalis).

39. Teismas nurodė, jog atsakovė šalių bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio vedimą iki santuokos sudarymo grindžia savo rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais, fotonuotraukomis, liudytojų parodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais. Teismas nustatė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo pradžios momento. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad iš šalių pateiktų įrodymų, paaiškinimų, taip pat liudytojų parodymų yra iš esmės neįmanoma nustatyti tikslų šalių bendro gyvenimo iki santuokos sudarymo pradžios momentą. Tačiau teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą (šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus) ir jų turinį, sprendė, jog labiau tikėtina, kad šalys pradėjo gyventi kartu ir galimai vesti bendrą ūkį dar iki santuokos (antros) sudarymo. Nors, teismas nurodė, kad dėl šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ne išsamumo, o tam tikrais atvejais ir prieštaringumo, nėra įmanoma nustatyti tikslų šalių bendro gyvenimo pradžios momentą, tačiau vertinant byloje esančių įrodymų visumą pagal logikos dėsnius, labiausiai tikėtina, kad šalys pradėjo gyventi kartu, kai atsikraustė gyventi į ginčo namą, t. y. apie 2005–2006 m. Teismas sprendė, kad būtent šalims apsigyvenus kartu ginčo name, šalys pradėjo savo santykius sieti su šeimos kūrimo tikslais ir bendro ūkio vedimu.

40. Vis dėl to, nors ir nustačius, kad šalys pradėjo artimai bendrauti ir galiausiai kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį dar iki santuokos sudarymo, tačiau teismas nurodė, kad vien šios aplinkybės nepakanka, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog ginčo namą šalys siekė įsigyti bendromis pastangomis ir lėšomis. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (ginčo namą) būtina konstatuoti aplinkybę, jog ginčo namas buvo įgytas panaudojant nesusituokusių asmenų bendras lėšas ir (ar) darbą.

41. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas sprendė, jog ieškovas ginčo namą siekė įsigyti savo asmeninėn nuosavybėn, o ne šalių bendrojon dalinėn nuosavybėn. Tuo tarpu atsakovė nepateikė iš esmės jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, jog šalys ginčo turtą ar jo dalį siekė įsigyti bendrojon dalinėn nuosavybėn. Sutartį su pardavėju (rangovu) pasirašė ieškovas vienasmeniškai, taip pat pirminį įnašą apmokėjo būtent ieškovas. Teismas pastebėjo, kad finansinius įsipareigojimus, įsigyjant ginčo turtą, atsakovas prisiėmė vienasmeniškai, taip pat iš į bylą pateiktų ieškovo banko sąskaitų išrašų matyti, kad būtent ieškovas, tiek iki santuokos sudarymo, tiek ir po santuokos sudarymo, mokėdavo kredito įmokas ir palūkanas už suteiktą kreditą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog tarp šalių buvo sutarimas ginčo namą įsigyti ne ieškovo asmeninėn nuosavybėn, bet šalių bendrojon dalinėn nuosavybėn.

42. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ji savo asmeninėmis, tame tarpe ir iš D. J. paskolintomis, lėšomis prisidėjo prie ginčo namo su daline apdaila pirkimo (CPK 178 straipsnis). Kita vertus atsakovė įrodinėja, jog ji prisidėjo savo lėšomis ir darbu ne tik prie ginčo namo pirkimo, tačiau ir prie jo įrengimo, bet ir šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė iš esmės jokių objektyvių įrodymų į bylą nepateikė.

43. Teismas nurodė, jog byloje pateikti prieštaringi (vienas kitam prieštaraujantys) įrodymai, susiję su tuo, kas konkrečiai atliko laiptų gaminimo ir montavimo darbus ginčo name bei kas už šiuos darbus mokėjo. Teismas atkreipė dėmesį, jog į bylą nėra pateikti jokie objektyvūs (pirminiai) įrodymai (užsakymai, sąskaitos, pinigų priėmimo kvitai ar pan.), iš kurių teismas galėtų padaryti pagrįstas išvadas, kas būtent gamino ir montavo laiptus ginčo name. Teismas, atsižvelgdamas į liudytojų parodymų ir pateiktų įrodymų prieštaringumą, nesant galimybės nustatyti tiesos, liudytojų parodymus ir Cvirkos privačios firmos „R. ir Co“ 2023 m. vasario 10 d. rašytinį patvirtinimą vertino kritiškai, todėl šiais įrodymais nesivadovavo. Teismas pažymėjo, jog atsakovės pateikta R. G. 2004 m. liepos 28 d. sudaryta lokaline sąmata vertintina kaip pasiūlymas, nesukuriantis teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas atsakovės nurodomas aplinkybes patvirtinančiu įrodymu. Taip pat teismas nurodė, jog atsakovės į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2003 m. rugpjūčio 23 d. iki 2010 m. liepos 2 d. yra neinformatyvus, todėl nei pagrindžia, nei paneigia šalių nurodomų aplinkybių. Taigi, teismas sprendė, kad atsakovė byloje taip pat neįrodė, jog ji savo asmeninėmis, tame tarpe ir iš D. J. paskolintomis, lėšomis ir (ar) darbu prisidėjo prie ginčo namo įrengimo.

44. Teismas pripažino, kad ieškovas, mokėdamas iš šeimai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių lėšų kredito įmokas ir palūkanas bankui, kurių pagrindu dengė įsiskolinimą už asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą, tenkino išimtinai savo poreikius ir tokiu būdu bendromis lėšomis didino savo asmeninę nuosavybę, todėl teismas nurodė, kad ieškovui kyla pareiga kompensuoti bendrosios nuosavybės sumažėjimą atsakovei. Teismas atkreipė dėmesį, jog minėta aplinkybė nesuteikia teisinio pagrindo atsakovei reikalauti toje apimtyje, kurioje ieškovas santuokos metu grąžino bankui kreditą, pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau suteikia teisę reikalauti kompensuoti jai iš bendrų lėšų ieškovo asmeniniams poreikiams panaudotų lėšų dalį. Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovės priešieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies, priteisiant atsakovei iš ieškovo 31 357,90 Eur (62 715,80 / 2) dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

45. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, jog atsakovės pavedimai ieškovui, atlikti laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. birželio 15 d. bendrai 4 008,00 Eur sumai, buvo atlikti iki UAB „Namų dvasia“ paskolos grąžinimo, todėl teismas nurodė, jog neturi pagrindo minėtų pavedimų sieti su ta aplinkybe, jog atsakovė šiais mokėjimais grąžino ieškovui jam priklausančią įmonei paskolintų lėšų dalį. Tuo tarpu teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visuma, sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovės 2018 m. balandžio 6 d. atliktas pavedimas 2 000,00 Eur sumai, ieškovui nepateikus duomenų, jog toks mokėjimas galėjo būti susijęs su kitokio pobūdžio šalių tarpusavio teisiniais santykiais, yra susijęs su UAB „Namų dvasia“ grąžintos paskolos dalies grąžinimu ieškovui.

46. Teismas vertino, kad pripažinimas aplinkybės, jog atsakovė kasdienių šeimos poreikių tenkinimui per 6 mėnesių laikotarpį galėjo išleisti 20 765,24 Eur sumą, neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja tikimybė, kad atsakovė minėtų lėšų dalį galėjo skirti ir šeimos poreikių tenkinimui, nors tai patvirtinančių įrodymų į bylą ir nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismas sprendė, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad atsakovė iš minėtų lėšų šeimos poreikių tenkinimui galėjo išleisti ne daugiau nei 1 500,00 Eur per mėnesį, todėl viso laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio pabaigos iki 2018 m. birželio pabaigos atsakovė kasdieniams šeimos poreikiams galėjo išleisti iki 9 000,00 Eur (1 500,00 x 6 mėn.).

47. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė iš UAB „Namų dvasia“ grąžintos paskolos viso šeimos poreikiams galėjo išleisti iki 9 865,15 Eur sumą (865,15 + 9 000,00). Tuo pačiu teismas sprendė, jog likusioje dalyje, t. y. 10 354,23 Eur sumoje (20 219,38 – 9 865,15), atsakovė neįrodė šių lėšų panaudojimo bendriems šeimos poreikiams, todėl nenukrypstant nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės lygių dalių principo, iš atsakovės ieškovui teismas priteisė pusės minėtos sumos dydžio kompensaciją, t. y. 5 177,12 Eur. Vis dėl to įvertinus tą aplinkybę, jog atsakovė 2018 m. balandžio 6 d. pavedimu pervedė ieškovui 2 000,00 Eur sumą, kuri laikytina UAB „Namų dvasia“ grąžintos paskolos dalies grąžinimu ieškovui, minėta suma atimtina iš 5 177,12 Eur sumos. Taigi, teismas ieškovo ieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 3 177,12 Eur (5 177,12 – 2 000,00) dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

48. Viso ieškovui iš atsakovės teismas priteisė 18 177,12 Eur (15 000,00 + 3 177,12) dydžio kompensaciją, o atsakovei iš ieškovo priteisė 31 357,90 Eur dydžio kompensaciją.

49. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartis sudaryta iki santuokos sudarymo ieškovo asmeniniams poreikiams – nuosavam būstui pirkti, ieškovo prašymu ir trečiajam asmeniui neprieštaraujant, ieškovo prievolė pagal 2004 m. birželio 18 d. Kredito sutartį Nr. BS01250547 po santuokos nutraukimo teismas pripažino ieškovo asmeniniu įsipareigojimu.

50. Tenkinus ieškinį ir priešieškinį iš dalies, teismas paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

51. Atsakovė E. T. apeliaciniu skundu prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti dalyse dėl santuokos nutraukimo dėl kaltės bei dėl neturtinės žalos priteisimo ir tose dalyse priimti naują sprendimą – ieškovo ir atsakovės santuoką, sudarytą 2008 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 2078, nutraukti dėl ieškovo kaltės; iš ieškovo priteisti atsakovei 5 000,00 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis vaikui priteisimo, padidinant išlaikymą nepilnamečiam vaikui i ir šią sprendimo dalį išdėstant: priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui R. T., mokamą po 455,00 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2019 m. rugsėjo 25 d.) iki vaiko pilnametystės, priteisto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; paskirti atsakovę nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis tvarkytoja uzufrukto teise. 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl kompensacijos už investicijas į gyvenamojo namo statybas priteisimo, padidinant atsakovei priteistą 31 357,90 Eur kompensaciją iki 104 835,57 Eur sumos (31 357,90 Eur + 60 339,10 Eur + 13 138,57 Eur) ir šią sprendimo dalį išdėstant: priteisti atsakovei iš ieškovo 104 835,57 Eur dydžio piniginę kompensaciją; 4) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti dalyje dėl kompensacijos už UAB Namų dvasia“ suteiktas paskolas priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį dalyje dėl kompensacijos už UAB Namų dvasia“ suteiktas paskolas priteisimo. 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl kompensacijos dydžio priteisimo, sumažinant ieškovui priteistą 18 177,12 Eur kompensaciją iki 15 000,00 Eur sumos ir šią sprendimo dalį išdėstant: priteisti ieškovui iš atsakovės 15 000,00 Eur dydžio piniginę kompensaciją; 6) perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, taip pat priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

51.1. Atsakovės vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas visiškai nevertino ne tik atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų turinio, tačiau nevertino ir ginčui reikšmingų objektyvių bei subjektyvių aplinkybių; nevertino ieškovo elgesio bei veiksmų iki gyvenimo skyriumi pradžios ir po to; nevertino kokie buvo sutuoktinių santykiai iki gyvenimo skyriumi pradžios; visiškai nesigilino, kodėl bendras sutuoktinių gyvenimas nutrūko staiga ir kas nulėmė tokį staigų santykių nutraukimą.

Atsiliepimas

51.2. Atsakovės teigimu, teismas visiškai nevertino ne tik aplinkybės, kad ieškovas, pradėdamas gyventi su kita moterimi, nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių, tačiau nevertino ir aplinkybės kaip visa tai įvyko bei po to sekusių aplinkybių ir ieškovo ciniško elgesio su atsakove ir jų nepilnamete dukra.

51.3. Atsakovė nurodo, jog šiuo atveju esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu kvalifikuotinas ne tariamai nepagarbus atsakovės elgesys su ieškovu, o paties ieškovo neištikimybė. Teismas tik apsiribojo žinomai nepagrįstu konstatavimu, kad susirašinėjimas vyko po faktinio santuokos nutraukimo, kai tuo tarpu susirašinėjimo kontekstas ir turinys aiškiai rodė, kad ieškovas dar santuokos metu buvo neištikimas atsakovei.

51.4. Atsakovės šeima iširo dėl ieškovo kaltės, todėl turi būti sprendžiamas neturtinės žalos klausimas. Teismas dėl to visiškai nepasisakė, kadangi nepagrįstai konstatavo, kad ginčo šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Šalies argumentai

51.5. Apeliantė nesutinka su teismo priimtame sprendime priteista išlaikymo suma dukrai. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nevertino ieškovo turtinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių bei aktualios kasacinio teismo praktikos. Atkreipia dėmesį, jog ieškovo darbo užmokestis 2022 m. pirmą pusmetį sudarė apie 4 250,00 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių), plius nemažiau kaip po 260,00 Eur „atskaičius mokesčius“, kas bendrai sudarė apie 4 510,00Eur per mėnesį (4 250+ 260) iš dalies neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu tai yra dvigubai daugiau nei atsakovės pajamos: 2022 m. pirmus keturis mėnesius atsakovės pajamos bendrai sudarė apie 2 120,00 Eur neatskaičius mokesčių per mėnesį. Ieškovo gaunamų lėšų teismas neįtraukė į ieškovo turtinę padėtį pagal gaunamas pajamas, o tik formaliai nurodė, kad byloje nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo. Atsakovės teigimu, ieškovo gaunamos pajamos yra didesnės, ieškovo bendravimo laikas su paaugle dukra net nefiksuojamas (nebendraujama), o ieškovo vienasmeniniai sprendimai dėl kito suaugusio vaiko išlaikymo – nesudaro pagrindo teismui teigti, kad neva tai sutuoktinių turtinė padėtis iš esmės yra vienoda, kad neva tai nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių išlaikymo taisyklės.

51.6. Teismas, apskaičiuodamas nepilnamečiui vaikui priteistiną išlaikymą, nepagrįstai vertino, kad ieškovas teikia paramą šalių pirmai dukrai E. T. – po 400,00 Eur per mėnesį. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sutuoktinių dukra E. T. su ieškovu negyvena, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad su atsakove nebuvo jokio susitarimo dėl dukros E. T. mokamų psichologijos profesijos studijų, kurią Lietuvoje galima įgyti nemokamai ir dėl pragyvenimo Nyderlanduose.

Atsiliepimas

51.7. Atsakovė nurodo, kad byloje surinkti įrodymai bei liudytojų parodymai kardinaliai prieštarauja teismo suformuotam motyvui apie tai, kad toks nesusituokusių šių asmenų gyvenimas neturėjo tikslo perspektyvoje kurti šeimos, puoselėti ir prižiūrėti šeimos turtą ir atsakovei vesti kartu su ieškovu bendrą ūkį iki santuokos sudarymo. Atsakovė į bylą pateikė ir eilę įvairių kitų įrodymų dėl įsikūrimo dalinai įrengtame būste 2005 metais, tame tarpe pateikė kitą faktinę informaciją apie šio būsto įrenginėjimą, apie tai, kad kartu su ieškovu dar iki antros santuokos sudarymo jie abu drauge vedė bendrą ūkį, auklėjo jų mažamečius vaikus, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu – ženkliai prisidėjo prie bendro turto kūrimo siekio užtikrinimo, nes juos jungė faktinė grandis –sutuoktinių mažamečiai vaikai.

51.8. Atsakovė laiko, jog teismo išvados dėl atsakovės įdėto indėlio, atsakovės investuotų lėšų ir darbo ginčo namo įrengimui yra nepagrįstos. Atsakovė visiškai nesutinka su prieštaraujančia logikai ir įrodymų vertinimo taisyklėms, rungimosi bei lygiateisiškumo principams teismo suformuota išvada, kad neva atsakovė neįrodė, jog ji savo ir iš D. J. paskolintomis lėšomis ir/ar darbu prisidėjo prie ginčo namo įrengimo.

51.9. Nors liudytojai (D. J. / A. L.) ir jų duoti parodymai nesukėlė teismui abejonių dėl realumo (pagrįstumo) ir pan., tačiau teismas įrodinėjimo naštą atsakovei ženkliai apsunkino ir atsakovę sukritikavo, kad realiai egzistavusi paskolos sutartis tarp dviejų fizinių asmenų (atsakovės ir D. J.) savaime nereiškia, kad paskolos dalykas buvo panaudotas ginčo objekto pradiniam įnašui sumokėti ir būsto įrengimui apmokėti. Bylos nagrinėjimo tik trečiais metais 2022 m. spalio 10 d. ieškovo sugebėtas pateikti („surastas“) tariamai 2020 m. spalio 3 d. surašytas liudytojos A. L. Patvirtinimas, kuriame liudytoja A. L. patvirtino, kad ieškovui suteikė paskolą (būsto pradiniam gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo įnašui apmokėti). Liudytojos A. L. Patvirtinimas (pranešimas) atitinka visus fiktyvaus patvirtinimo požymius, kadangi kartu su juo nebuvo pateiktas nei vienas rašytinis dokumentas, kuris patvirtintų, kad liudytoja per du kartus perdavė 45 000,00 Lt sumą, o ieškovas ją priėmė, taip pat nėra nei vieno patvirtinimo, kad ieškovas dalimis grąžino liudytojai šią sumą iki 2006 m. gruodžio 31 d.

51.10. Teismas taikė dvigubus standartus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo atsakovės atžvilgiu ir nenaudai, kadangi nepagrįstai nurodė, jog ieškovas pateikė į bylą 2004–2005 m. ieškovo vardu pasirašytas sutartis, užsakymus, priėmimo kvitus, PVM sąskaitas-faktūras ir kt., dėl namui perkamų baldų, įrangos ir kitų reikmenų, tačiau toks teismo teiginys prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, nes būtent ieškovo pateikti tariamai įgytų paslaugų apmokėjimo kaštai nepatvirtina būsto įsirengimo ir apmokėjimo ieškovo asmeninėmis lėšomis. Teismas šių dokumentų pagrįstumo ir realumo neanalizavo.

51.11. Byloje esantys įrodymai paneigia teismo motyvus ir formuotas išvadas apie tai, kad ieškovas 2004 m. balandžio – gegužės mėn. laikotarpiu įsigijo ginčo būstą už savo asmenines lėšas ir santaupas. Tuo laikotarpiu ieškovas elementariai nedisponavo šiomis lėšomis, nes jų neturėjo – jas buvo išleidęs kito nekilnojamojo turto (buto) įgijimui ir apmokėjimui. Ieškovas, susiklosčius tokiai situacijai, neišvengiamai privalėjo ieškoti lėšų pradiniam ginčo būsto apmokėjimui 60 000,00 LT sumoje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės disponuojamos asmeninės sukauptos lėšos ir gautos paskolinės lėšos (gautos paskolos sutarties pagrindu iš D. J. (liudytojas byloje)) - iš dalies buvo panaudotos pradinio įnašo apmokėjimui grynaisiais pinigais 2004 m. balandžio 15 d. jas perdavus ieškovui dėl apmokėjimo. Kitos atsakovės asmeninės lėšos buvo nukreiptos į kitų finansinių klausimų sprendimą dėl įsigyjamo ginčo būsto, jų šeimos ir mažamečių vaikų poreikių tenkinimui.

51.12. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad ir iki antrosios santuokos sudarymo (iki 2008 m. birželio 26 d.) kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimai taip pat buvo atliekami iš bendrų ieškovo ir atsakovės pinigų, šalims vedant bendrą ūkį kaip šeima. Teismo motyvai rodo, kad teismas tik iš dalies vertino ir teisiškai reikšminga pripažino tik tą aplinkybę, jog mokėtinos iš ieškovo kompensacijos atsakovei dalis sietina tik su laikotarpiu kai ginčo šalys buvo santuokoje, t. y. nuo 2008 m. birželio 26 d. iki ieškinio pateikimo dienos.

51.13. Atsakovė pasisakydama dėl kompensacijos už UAB „Namų dvasia“ suteiktas paskolas priteisimo nurodo, jog teismas šių faktinių aplinkybių netyrė, su ginčo dalyviais neišaiškino tokių tarp sutuoktinių vykusių „paskolinių“ santykių, tačiau vis vien vienašališkai padarė nepagrįstas išvadas šiuo ginčo klausimu, kuriuos apskritai kelia abejones teismo motyvų pagrįstumu. Teismas, nesivadovaudamas bylos duomenimis, konstatavo teisiškai reikšmingus faktus.

Šalies argumentai

51.14. Apeliantė nurodo, kad šeimos poreikių tenkinimas ir šio tikslo suderinamumas tarp sutuoktinių, teisme nebuvo apskritai nagrinėjamas, kadangi ieškovas tik lakoniškais ir bendrais teiginiais nupasakojo šeimos poreikių tenkinimą, tačiau į bylą pateikti ieškovo banko sąskaitų išrašai sukelia daug abejonių ir neaiškumų dėl šeimos poreikių tenkinimo vienasmeniniais ieškovo veiksmais/poreikiais, kurių teismas net neanalizavo. Atsižvelgiant į nurodytą, itin abejotinais laikytini teismo teiginiai apie tai, kad labiau tikėtina, kad atsakovė iš minėtų lėšų šeimos poreikių tenkinimui galėjo išleisti ne daugiau nei 1 500,00 Eur per mėnesį, todėl viso laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio pabaigos iki 2018 m. birželio pabaigos atsakovė kasdieniams šeimos poreikiams galėjo išleisti iki 9 000,00 Eur (1500,00 x 6 mėn.). Teismo nurodyta tokia konkreti šeimos poreikių tenkinimo suma – ne daugiau nei 1 500,00 Eur/mėn., nepagrįsta jokiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir/ar įrodymais.

51.15. Teismas, vertindamas atsakovės pateiktus duomenis apie UAB „Namų dvasia“ grąžintą paskolą ir su tuo susijusias aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovės ir jos šeimos poreikių tenkinimo mėnesinio krepšelio –1 500,00 Eur sumai, juolab bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės nebuvo betarpiškai ir tiesiogiai ištirtos ir tai sudaro savarankišką pagrindą šią sprendimo dalį panaikinti ir atmesti ieškovo reikalavimą dėl ½ dalies kompensacijos jam priteisimo dėl jam negrąžintos paskolos, kuri buvo suteikta iš bendrų sutuoktinių pajamų, ir atsakovės tariamai panaudota ne šeimos poreikių tenkinimui.

Atsiliepimas

52. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. T. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

52.1. Ieškovas nurodo, kad atsakovė byloje ieškovo tariamą neištikimybę įrodinėjo savais paaiškinimais, jai palankių liudytojų parodymais, susirašinėjimų ištraukomis bei sms žinutėmis, tačiau teismas tinkamai įvertino tiek ieškovo byloje pateiktus, tiek atsakovės byloje pateiktus įrodymus ir pripažino, kad atsakovės byloje pateikti įrodymai – yra netiesioginiai. Ieškovas yra nurodęs, kad jis artimai bendrauja su I. Š. A., tačiau jie pradėjo susitikinėti 2018 m. pabaigoje, t. y. po to, kai šalys pradėjo gyventi skyrium ir šalių santuoka jau faktiškai buvo iširusi. Pati atsakovė byloje patvirtino, kad šalys skyrium gyventi pradėjo dar 2018 m. vasaros pradžioje.

Atsiliepimas

52.2. Atsakovė teigia apie nesuprantamas prezumpcijas – CK 3.60 straipsnio 3 dalyje, tačiau akivaizdu, kad atsakovė klaidingai suvokia šią įstatymo normą. Nei viena iš šioje normoje nurodytų aplinkybių – negali būti pritaikyta ieškovui. Byloje duomenų, kad ieškovas netinkamai ar kaip nurodo atsakovė jog pastarasis žiauriai elgėsi su ja bei šalių nepilnamete dukra, nenustatyta. Ieškovo teigimu, teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą bei jų ryšį ir nustatė, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atitinkamai nustačius šį santuokos nutraukimo pagrindą, sutinka su teismo sprendimu, kad nėra pagrindo priteisti iš ieškovo atsakovei 5 000,00 Eur neturtinę kompensaciją.

52.3. Atsakovė siekdama įrodyti, jog vaiko poreikiai yra didesni, privalėjo pateikti ne tik įvairių būrelių ar užsiėmimų sutartis, tačiau ir apmokėjimus už tai. Tačiau teismas atkreipė į tai dėmesį ir nurodė, jog atsakovė nesugebėjo pagrįsti šių išlaidų būtinumo. Taigi, teismas tinkamai įvertino, kad vaiko poreikiai turi būti tenkinami ne tik būtinieji, tačiau jo ir talentai bei gabumai, ir dėl to pagrįstai, remdamasis vien tik atsakovės žodiniais paaiškinimais sumažino šią sumą iki 180,00 Eur per mėnesį. Ieškovas neprieštarauja, kad dukros gabumai turi būti lavinami, tačiau sutinka su teismu, kad tokios išlaidos turi būti pagrįstos ir realios. Taigi, teismas įvertinęs visus be išimties byloje esančius įrodymus, nustatė, kad šalių nepilnametės dukros poreikiams per mėnesį reikia 730,00 Eur. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas turėtų padidinti išlaikymą vaikui, nors pati nepateikia objektyvių tai pagrindžiančių įrodymų.

52.4. Atsakovė kaip argumentą naudoja, jog jai tenka didesnė našta rūpinantis dukra, tačiau byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovė būtų kreipusi į ieškovą pagalbos ir šis būtų atsisakęs. Vien tai, kad santuokos nutraukimo metu vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų, nesukelia pasekmių, jog skyrium gyvenančiam tėvui turėtų atitekti didesnė dalis išlaikyti nepilnametį vaiką. Atsakovė teigia, kad ieškovo vienasmeniai sprendimai dėl kito suaugusio vaiko išlaikymo yra nesuderinti su ja, tačiau byloje pati atsakovė nepateikė įrodymų, kad visos dukros popamokinės veiklos būtų taip pat suderintos su ieškovu.

Šalies argumentai

52.5. Ieškovas nurodo, jog byloje šalių gaunamos mėnesio pajamos yra panašios, atsakovė nepagrindė visų deklaratyviai nurodytų vaiko poreikių būtinybės bei jų dydžio, todėl teismas pagrįstai įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, nenukrypo nuo lygių dalių išlaikymo taisyklės ir nustatė, kad šalių nepilnametės dukros išlaikymui per mėnesį reikia 730,00 Eur, šią sumą padalindamas lygiomis dalimis abiem tėvam.

Atsiliepimas

52.6. Atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl šalių bendro ūkio vedimo iki santuokos sudarymo. Ieškovas nesutinka su tokia atsakovės pozicija ir nurodo, jog ieškovas namą, kuriame šalys gyveno kartu, jis įsigijo bei įsirengė dar iki šalims vėl pradedant kartu vesti bendrą ūkį. Teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus, kurie yra daugiau nei pakankamai išsamūs, jog konstatuoti objektyvų faktą apie tai, kad ieškovui priklausantį būstą pastarasis įsigijo kaip savo asmeninę nuosavybę bei tuo tikslu jį įrenginėjo. Nė vienas iš liudytojų (net pačių artimiausių atsakovei) negalėjo patvirtinti, jog atsakovė investavo savo asmenines lėšas šio būsto įrengimui.

52.7. Atsakovė byloje sugebėjo tik pateikti paaiškinimus, kad ji aktyviai dalyvavo derinant techninius darbus su meistrais, tačiau byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė investavo savo pačios asmenines lėšas į ginčo turtą ar tuo labiau atliko tam tiktus darbus pati. Atsakovė nesugebėjo net įvardinti kokius ir kada darbus atliko ar prie kokių tariamų namo įrengimų prisidėjo ir kokia dalimi. Teismas tinkamai pastebėjo, kad atsakovė neįrodė, kad toks jos moralinis įnašas turėjo esminės reikšmės ginčo namo vertei padidėti.

52.8. Atsakovės teiginys, kad 2005 m. birželio 2 d. sudarytoje jos buto nuomos sutartyje nurodytas jos gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini) – nepatvirtina fakto, kad atsakovė faktiškai ten ir gyveno. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad apie tokią nuomos sutartį tuo metu žinojo ieškovas ar tuo labiau žinojo tokios sutarties turinį ir būtų davęs atsakovei leidimą įrašyti jo asmeninės nuosavybės adresą kaip jos gyvenamos vietos adresą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad tuo metu, sudarant buto nuomos sutartį, atsakovė būtų deklaravusi savo gyvenamą vietą adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovo vertinimu, atsakovė neįrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas ginčo turtą įgyti bendrojon nuosavybėn.

52.9. Šalims pradėjus gyventi kartu ginčo namas jau buvo pastatytas ir įrengtas, todėl šalys bendrai jokių namo statybos ar įrengimo darbų nebuvo atlikę. Ieškovas namą pirko ir įrengė iš savo asmeninių bei iš atsakovės motinos (ieškovo darbdavės) paskolintų lėšų, taip pat iš banko gautos paskolos lėšų. Ieškovas pakartotinai atkreipia teismo dėmesį, kad kaip atsakovė taip ir ieškovas teismui pateikė įrodymus, susijusius su atsakovės reikalavimu pareikštu priešieškinyje (dėl patirtų išlaidų dėl Gyvenamojo namo statybos darbų pirkimo ir jo įrengimo). Tuo tarpu nei atsakovė nei ieškovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su reikalavimu pripažinti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl jo pagerinimo santuokos metu, o tiksliau dėl dalies jo kainos sumokėjimo (grąžinant kreditą bankui), iš bendrų sutuoktinių lėšų., t. y. su reikalavimu, kurį suformulavo pats teismas.

52.10. Atsakovė byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad ji būtų prisidėjusi prie ginčo turto pagerinimo. Priešingai nei atsakovė, ieškovas byloje pateikė pasirašytas sutartis, priėmimo kvitus, PVM sąskaitas-faktūras, įrodymus apie namai perkamus baldus, įrangą bei kitus reikmenis.

52.11. Atsakovės minimi pavedimai ieškovui, patvirtina, kad šalys viena kitai skolino pinigus, tačiau nesusijusius su UAB „Namų dvasia“. Be kita ko teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės ieškovui atlikti pavedimai laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. birželio 15 d., buvo atlikti dar iki UAB „Namų dvasia“ paskolos grąžinimo atsakovei. Teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 3 177,12 Eur (5 177,12 – 2 000,00) dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

Šalies argumentai

53. Ieškovas A. T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo dalį dėl 31 357,90 Eur dydžio piniginės kompensacijos priteisimo iš ieškovo atsakovei panaikinti kaip nepagristą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

53.1. Ieškovas nurodo, kad atsakovės reikalavimas faktiškai susideda iš dvejų dalių: 1) atlyginti (kompensuoti) atliktas investicijas dėl gyvenamojo namo statybos darbų pirkimo ir jo įrengimo; 2) atlyginti (kompensuoti) patirtas išlaidas dėl gyvenamojo namo statybos darbų pirkimo ir jo įrengimo. Ieškovui nėra suprantama, ką būtent turėjo omeny atsakovė prašydama atlyginti atliktas investicijas bei kokio pelno (pajamų) arba socialinio rezultato atsakovė tikėjosi gauti iš investavimo objekto (Ginčo turto). Atsakovė savo priešieškinyje nepateikė jokio aiškaus reikalavimo priteisti atsakovei iš apelianto (ieškovo) konkretaus dydžio kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, t. y. šalims gyvenant santuokoje laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., ieškovui vykdant savo asmeninę prievolę pagal 2004 m. birželio 18 d. Kredito sutartį Nr. BS01250547 jam grąžinus bankui 62 715,80 Eur, priteisti iš jo atsakovės naudai pusę šios sumos. Teismas, nepaisant to, kad atsakovė nepateikė nagrinėjamu atveju priešieškinyje jokio aiškaus reikalavimo dėl santuokos metu ieškovo mokėto kredito dėl Ginčo turto, pats priėmė sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas.

53.2. Teismas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės reikalavimas yra netikslus ir neaiškus, pats suformulavo ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju jokio viešojo intereso, kurį buvo būtina apginti, nėra. Ieškovo nuomone, teismas neteisėtai ir nepagrįstai pats nustatė atsakovės priešieškinio dalyką ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Taip pat tokiu būdu buvo pažeista apelianto teisė į gynybą. Ieškovas nurodo, jog teismas buvo nenuoseklus bei savo iniciatyva, be teisinio pagrindo išėjo už (priešinio) ieškinio ribų.

53.3. Ieškovas pastebi, kad kaip atsakovė taip ir ieškovas teismui pateikė įrodymus, susijusius su atsakovės reikalavimu pareikštu priešieškinyje (dėl patirtų išlaidų dėl Gyvenamojo namo statybos darbų pirkimo ir jo įrengimo). Tuo tarpu nei atsakovė nei ieškovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su reikalavimu pripažinti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl jo pagerinimo santuokos metu, o tiksliau dėl dalies jo kainos sumokėjimo (grąžinant kreditą bankui), iš bendrų sutuoktinių lėšų, t. y. su reikalavimu, kurį suformulavo pats teismas.

53.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas į bylą nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog minėtą prievolę bankui jis vykdė iš lėšų, kurios jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Iš tikrųjų, ieškovas nepateikė tokių įrodymų, kadangi aiškaus reikalavimo aktualiu klausimu atsakovės priešieškinyje nebuvo, tačiau nurodo, jog ir atsakovė jokių įrodymų, kad prisidėjo dėl kredito grąžinimo būnant santuokoje taip pat nepateikė.

53.5. Kaip bebūtų, savo asmeninę prievolę pagal su UAB „Sampo bankas“ (teisių ir pareigų perėmėjas AB „Swedbank“) 2004 m. birželio 18 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. BS01250547 prievolė atsakovas kaip iki santuokos sudarymo taip ir po santuokos sudarymo vykdė pats. Tuo tarpu vien faktas, kad jis su atsakove tam tikru laikotarpiu buvo santuokoje, o atsakovė gyveno ir naudojosi Ginčo turtu savaime neįrodo, kad ji kaip nors prisidėjo prie prievolės bankui vykdymo. Visi byloje esantys atsakovės pateikti įrodymai susiję vien tik su atsakovės bandymais įrodyti, kad buvo prisidėta prie ginčo turto pagerinimo bet ne su įmokomis bankui. Ginčo turtas priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise, Kreditas yra jo asmenine prievolė, todėl faktą, kad atsakovė prisidėjo tiesiogiai at netiesiogiai turėjo įrodyti būtent atsakovė. Taigi, teismas priteisiant atsakovei iš ieškovo 31 357,90 Eur (62 715,80 / 2) dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, šioje dalyje savo iniciatyva bei išeidamas už priešinio ieškinio ribų priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis nurodytoje dalyje turi būti panaikintas.

Atsiliepimas

54. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė E. T. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 31 357,90 Eur dydžio piniginės kompensacijos priteisimo palikti nepakeistą ir priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

54.1. Atsakovė nurodo, kad ieškovo nesutikimas su teismo sprendimu dalyje dėl 31 357,90 Eur dydžio piniginės kompensacijos priteisimo ir pageidavimas, kad šioje dalyje sprendimas būtų buvęs priimtas kitoks, savaime nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Lygiai taip pat ir apelianto išdėstyta subjektyvi nuomonė dėl jo skundžiamos sprendimo dalies bei paties ieškovo deklaruojamas neapdairumas jam susipažįstant su bylos procesiniais dokumentais, t. y. kad ieškovas tinkamai nesusipažino su atsakovės priešieškiniu, nesudaro pagrindo vertinti, kad šioje ginčo dalyje priimtas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas

54.2. Ieškovas neteikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo keliamas abejones dėl prievolių bankui vykdymo iš lėšų, kurios jam tariamai priklausė asmeninės nuosavybės teise, nors ieškovui (jo atstovui) yra puikiai žinoma kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai tokie apelianto teiginiai, vien savo esme, yra laikytini kaip deklaratyvūs.

54.3. Atsakovės teigimu, ieškovas akivaizdžiai siekia klaidinti teismą, kadangi atsakovė, ginčo dalyje dėl ieškovui kylančios pareigos kompensuoti bendrosios nuosavybės sumažėjimą atsakovei, aiškiai ir konkrečiai priešieškinyje tiek suformavo reikalavimą, tiek ir jį pagrindė.

Šalies argumentai

54.4. Ieškovo teiginiai, jog teismas savo iniciatyva bei išeidamas už priešinio ieškinio ribų priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą yra visiškai nepagrįsti. Tokiais ieškovo teiginiais, be kita ko, prieštaraujama teismo sprendimo nuosekliam bei tipiniam argumentų ir motyvų išdėstymui, juolab, ieškovo skundžiamo sprendimo dalyje, teismas nenurodė tokio sprendimo priėmimo teisinio pagrindo, kaip kad CPK 376 straipsnio 3 dalis, kai tuo tarpu teismo sprendimo argumentuose ir motyvuose kitais klausimais, teismas nurodydavo sprendimo teisinius pagrindus, nuosekliai suformuotos teismų jurisprudencijos argumentus ir motyvus.

54.5. Objektyviai įvertinus ieškovo skundžiamo sprendimo dalį ir atsakovės pateiktą priešieškinį, yra akivaizdžiai matoma, kad teismui neturėjo kilti ir nekilo jokių faktinių ar teisinių abejonių dėl atsakovės keliamo reikalavimo aiškumo, jo turinio ir teisinių pasekmių byloje nagrinėtų klausimų kontekste. Tiek atsakovė buvo aiškiai ir konkrečiai suformavusi reikalavimą bei ir jį pagrindusi savo pateiktame priešieškinyje, tiek ir bylą nagrinėjęs teismas aiškiai suprato, jog atsakovė kelia turtinio pobūdžio reikalavimą, kildinamą iš įstatyminio ir nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje suformuoto pagrindo santuokos nutraukimo bylose dėl kompensacijos priteisimo už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

55. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Žemesnės instancijos teismas

56. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

58. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

59. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

60. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. T. ir atsakovė E. T. 1993 m. spalio 2 d. buvo sudarę santuoką, kuri buvo nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimu, o 2000 m. lapkričio 30 d. tarp šalių buvo sudaryta santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartis, kuri buvo patvirtinta notaro. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys gyvendamos santuokoje yra susilaukusios vaikų R. T., gimusio (duomenys neskelbtini), ir E. T., gimusios (duomenys neskelbtini), kurie šiuo metu yra pilnamečiai.

61. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. birželio 26 d. A. T. ir atsakovė E. T. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarė naują santuoką, įrašo Nr. 2078. Po naujos santuokos sudarymo šalys susilaukė dukros R. T., gim. (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu yra nepilnametė. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog šalys gyvena atskirai nuo 2018 m. birželio mėn., nepilnametis vaikas R. T. po šalių gyvenimo skyrium pradžios gyveno su tėvu, tačiau nuo 2019 m. liepos mėn. iki šiol gyvena su motina E. T..

62. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, dėl šalių išlaikymo periodinėmis išmokomis vaikui priteisimo ir dėl santuokoje įgyto turto padalijimo bei kompensacijos už padalintą turtą.

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo

63. Atsakovės teigimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ne tik atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų turinio, tačiau nevertino ir ginčui reikšmingų objektyvių bei subjektyvių aplinkybių; nevertino ieškovo elgesio bei veiksmų iki gyvenimo skyriumi pradžios ir po to; nevertino kokie buvo sutuoktinių santykiai iki gyvenimo skyriumi pradžios; visiškai nesigilino, kodėl bendras sutuoktinių gyvenimas nutrūko staiga ir kas nulėmė tokį staigų santykių nutraukimą.

64. Santuoka yra vienas iš pagrindų asmenims abipusiu susitarimu sukurti šeimos teisinius santykius CK 3.7 straipsnis), kuriuose preziumuojamos sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos, sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis), turto (CK 3.87 straipsnis) ir vaikų (CK 3.140 straipsnio 1–2 dalys) bendrumas. Santuoka baigiasi, kai vienas iš sutuoktinių miršta ar ji įstatymų nustatyta tvarka nutraukiama. Santuoka gali būti nutraukta arba bendru sutuoktinių sutikimu, arba dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, arba, esant tam tikroms įstatymo nustatytoms objektyvioms priežastims, vieno iš sutuoktinių prašymu (CK 3.49 straipsnis). Priklausomai nuo santuokos nutraukimo būdo, šalims kyla atitinkami padariniai.

65. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

66. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Vis dėlto sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014), todėl tais atvejais, kai nenustatytas preziumuojamas kaltas sutuoktinio elgesys, byloje turi būti įvertinta, kokie buvo sutuoktinių tarpusavio santykiai jiems gyvenant šeimoje, koks buvo jų susitarimas dėl tarpusavio pareigų ir teisių, ar šis susitarimas nebuvo visiškai priešingas gerai moralei ir teisei, dėl kokių priežasčių vienas iš sutuoktinių pradėjo piktnaudžiauti turima padėtimi ir nevykdyti savo kaip sutuoktinio pareigų ar jas vykdyti netinkamai, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar sutuoktiniai ar vienas jų dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip buvo priimtas galutinis sprendimas ją nutraukti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

67. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013; kt.). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 p.).

68. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismo, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, padarytos išvados nėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2005). Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

69. Bylos duomenimis nustatyta, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys nustojo kartu gyventi nuo 2018 m. birželio mėn., tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl santuokos iširimo priežasčių.

70. Ieškovas abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo įrodinėjo savo rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais. Atsakovė ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo įrodinėjo savo žodiniais paaiškinimais, teismo posėdyje apklaustų liudytojų J. J. ir O. N. parodymais. Taip pat atsakovė savo aplinkybėms pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus: I. Š. A. susirašinėjimo „Facebook“ paskyroje 2018 m. kovo mėn. ir 2018 m. lapkričio mėn. ištraukas, ieškovo ir šalių sūnaus 2018 m. lapkričio 30 d. susirašinėjimą sms žinutėmis, Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005; ir kt.).

72. Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovės į bylą pateikti duomenys apie galimą ieškovo neištikimybę (atsakovės paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai) yra netiesioginiai. Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad yra mačiusi ieškovą prekybos centre su kita moterimi, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti kada tai buvo, taip pat nenurodė kokiomis aplinkybėmis ji matė ieškovą su kita moterimi bei kokia tai buvo moteris. Liudytoja O. N. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog ji pažįsta naują ieškovo moterį – I. Š. A. ir iš ieškovo žodžių ji žino, kad jie bendrauja apie keturis metus, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, kada ieškovas pradėjo bendrauti su Inga. Be to atsakovės pateiktoje I. Š. A. susirašinėjimo „Facebook“ paskyroje 2018 m. kovo mėn. ir ištraukoje nėra minima apie ieškovą ir nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pati aplinkybė, jog paskyros šeimininkė džiaugiasi turinti gerą vyrą šiuo atveju nepatvirtina aplinkybės, jog kalba eina būtent apie ieškovą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovės pateikti įrodymai: ieškovo ir šalių sūnaus 2018 m. lapkričio 30 d. susirašinėjimas sms žinutėmis bei I. Š. A. susirašinėjimo „Facebook“ paskyroje 2018 m. lapkričio mėn. ištraukos, susiję su aplinkybėmis, kurios įvyko (atsirado) jau po šalių santuokos faktinio iširimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie įrodymai neįrodo, jog būtent dėl šių aplinkybių, t. y. ieškovo neištikimybės, iširo šalių santuoka. Pažymėtina, jog Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paminėti įvykiai taip pat įvyko po šalių santuokos faktinio iširimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė ieškovo neištikimybės šalims gyvenant santuokoje fakto, t. y. atsakovė neįrodė preziumuojamų ieškovo kaltų veiksmų, nulėmusių santuokos iširimo priežastis.

73. Nors atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik apsiribojo nepagrįstu konstatavimu, kad susirašinėjimas vyko po faktinio santuokos nutraukimo, kai tuo tarpu susirašinėjimo kontekstas ir turinys aiškiai rodė, kad ieškovas dar santuokos metu buvo neištikimas atsakovei, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nei vienas liudytojas ar byloje pateikti susirašinėjimai nepatvirtina, kad šalims gyvenant dar santuokoje, būtent ieškovas jau artimai bendravo su minima I. Š. A.. Be to, ieškovas buvo nurodęs, kad jis artimai bendrauja su I. Š. A., tačiau jie pradėjo susitikinėti 2018 m. pabaigoje, t. y. po to, kai šalys pradėjo gyventi skyrium ir šalių santuoka jau faktiškai buvo iširusi. Taip pat pati atsakovė byloje patvirtino, kad šalys skyrium gyventi pradėjo dar 2018 m. vasaros pradžioje. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai dėl ieškovo santuokos metu neištikimybės atsakovei, nesant byloje jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

74. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ne tik aplinkybės, kad ieškovas, pradėdamas gyventi su kita moterimi, nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių, tačiau nevertino ir aplinkybės kaip visa tai įvyko bei po to sekusių aplinkybių ir ieškovo ciniško elgesio su atsakove ir jų nepilnamete dukra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais atsakovės argumentais atkreipia dėmesį, jog byloje nenustatyta, kad ieškovas netinkamai ir/ar (kaip nurodo atsakovė) žiauriai elgėsi su ja bei šalių nepilnamete dukra, o ir atsakovė byloje nepateikė nei vieno konkretaus įrodymo, kad ieškovas būtų žiauriai elgęsis su dukra ar atsakove (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, minėti atsakovės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

75. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą bei jų tarpusavio ryšį, taip pat šalių paaiškinimus ir išsakytus argumentus, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių nepakankamo bendradarbiavimo, nesugebėjimo rasti bendrą sprendimą, nepakankamos pagarbos ir tolerancijos vienas kito atžvilgiu, taip pat nepakankamo vienas kito interesų paisymo bei nepakankamo siekio išsaugoti santuoką. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju CK 3.61 straipsnio taikymui neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių pareigas galimai pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą bei jų ryšį ir nustatė, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atitinkamai nustačius šį santuokos nutraukimo pagrindą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nėra pagrindo priteisti iš ieškovo atsakovei 5 000,00 Eur neturtinę kompensaciją.

Dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

76. Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovė nepilnametės dukters R. T. poreikių apskaičiavimo lentelėje nurodė, kad vaiko poreikių patenkinimui vidutiniškai reikalinga 990,00 Eur suma per mėnesį, kurią sudaro: mokestis už privačios mokyklos lankymą – 220,00 Eur; išlaidos maitinimui po mokyklos – 120,00 Eur; maitinimas mokykloje ir kišenpinigiai – 60,00 Eur; išlaidos neformaliam ugdymui (viso 340,00 Eur): už bendrąsias gimnastikos treniruotes – 60,00 Eur; už individualias gimnastikos treniruotes – 160,00 Eur; už individualias prancūzų kalbos pamokas – 120,00 Eur; išlaidos aprangai, higienos priemonėms ir kosmetikai – 70,00 Eur; išlaidos vaiko laisvalaikiui (pramogoms) ir lavinimui – 30,00 Eur; išlaidos sveikatos priežiūrai ir gydymui – 40,00 Eur; išlaidos transportavimui – 50,00 Eur; išlaidos vaiko augintiniams – 60,00 Eur.

77. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaiko amžių, raidą ir sveikatą, konstatavo, kad šalių dukros poreikių patenkinimui reikalinga bendra suma sudaro 730,00 Eur. Taip pat pirmosios instancijos teismas byloje nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo, sprendė, kad atsakovės reikalavimas šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir iš ieškovo nepilnametei R. T. priteistinas išlaikymas, mokamas po 325,00 Eur (650,00 / 2) kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2019 m. rugsėjo 25 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis).

78. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškovo turtinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių bei aktualios kasacinio teismo praktikos. Atsakovės teigimu, ieškovo darbo užmokestis 2022 m. pirmą pusmetį sudarė apie 4 250,00 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių), plius nemažiau kaip po 260,00 Eur „atskaičius mokesčius“, kas bendrai sudarė apie 4 510,00 Eur per mėnesį (4 250 + 260) iš dalies neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu tai yra dvigubai daugiau nei atsakovės pajamos: 2022 m. pirmus keturis mėnesius atsakovės pajamos bendrai sudarė apie 2 120,00 Eur neatskaičius mokesčių per mėnesį. Ieškovo gaunamų lėšų pirmosios instancijos teismas neįtraukė į ieškovo turtinę padėtį pagal gaunamas pajamas, o tik formaliai nurodė, kad byloje nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo. Atsakovės teigimu, ieškovo gaunamos pajamos yra didesnės, ieškovo bendravimo laikas su paaugle dukra net nefiksuojamas (nebendraujama), o ieškovo vienasmeniniai sprendimai dėl kito suaugusio vaiko išlaikymo – nesudaro pagrindo teismui teigti, kad neva tai sutuoktinių turtinė padėtis iš esmės yra vienoda, kad neva tai nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių išlaikymo taisyklės.

79. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

80. Nustatant konkretaus vaiko poreikių turinį, reikalinga įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, taip pat protingi poreikiai, kuriuos lemia vaiko gabumai, polinkiai. Teismas privalo nustatyti ir tėvo (motinos) turtinę padėtį – visas jų gaunamas pajamas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, išlaidas, reikalingas būtiniems vaiko poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; kt.), bei vertinti ją, atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą – ne tik į tėvų gaunamas pajamas, jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bet taip pat ir į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Svarbu, kad nebūtų nustatytas toks išlaikymo dydis, kokio realiai dėl objektyvių priežasčių tėvai negalėtų suteikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y., teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).

81. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y., visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant klausimą dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

82. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ar maksimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

83. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

84. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas nuo 1998 m. spalio 2 d. dirba Individualioje įmonėje „E. B.“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – SoDra) duomenimis nustatyta, kad ieškovo darbo užmokestis 2022 m. pirmą pusmetį sudarė apie 4 250,00 Eur neatskaičius mokesčių per mėnesį. Taip pat nustatyta, kad ieškovo vardu yra įregistruotas žemės sklypas, pastatas – gyvenamasis namas, taip pat 1/10 dalis nuotekų šalinimo tinklų, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas registruotino kilnojamojo turto (transporto priemonių) neturi. Byloje duomenų apie kitas ieškovo pajamas (papildomus pajamų šaltinius) nepateikta. Ieškovo vardu 2004 m. birželio 18 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. BS01250547 dėl 104 263,00 Eur sumos Gyvenamojo namo ir po juo esančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir įrengimui. Ieškovas nurodė, kad kredito įmoka pagal minėtą kredito sutartį sudaro apie 400,00 Eur per mėnesį. Taip pat ieškovas nurodė, jog jis teikia paramą šalių pirmai dukrai E. T. – po 400,00 Eur per mėnesį.

85. Taip pat iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė nuo 2011 m. lapkričio 28 d. dirba UAB „Namų dvasia“, nuo 2014 m. liepos 23 d. dirba UAB „Maisto pramonės ekspertai“, taip pat nuo 2010 m. liepos 1 d. dirba Individualioje įmonėje „Iventus“. Nustatyta, kad atsakovės pajamos iš darbinės veiklos 2022 m. pirmus keturis mėnesius bendrai sudarė apie 2 120,00 Eur neatskaičius mokesčių per mėnesį. Atsakovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog jos mėnesinės pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro apie 1 250,00 Eur „į rankas“. Nustatyta, kad atsakovės vardu yra įregistruotas žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), bei butas, adresu (duomenys neskelbtini).

86. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog abu tėvai yra darbingo amžiaus, duomenų apie šalims nustatytą ribotą darbingumą byloje nėra, abiejų tėvų turtinė padėtis esmingai nesiskiria – atsakovas gauna didesnes pajamas, tačiau tuo pačiu turi daugiau finansinių įsipareigojimų, abu tėvai turi nekilnojamojo turto. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo.

87. Atsakovė argumentuodama šiuo atveju esantį pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo nurodo kasacinio teismo praktiką, t. y. išlaikymą vaikui turinčių teikti tėvų turtinei padėčiai didelę įtaką daro ir jų turimos finansinės prievolės. Tačiau, priklausomai nuo jų prisiėmimo ir vykdymo aplinkybių, finansinės prievolės gali vertinamos ne kaip objektyviai mažinančios išlaikymą turinčio teikti tėvo (motinos) pajamas, bet kaip patvirtinančios tėvo (motinos) galimybę vykdyti didesnius finansinius įsipareigojimus, taip pat ir vaikui, arba kaip neatsakingas finansinis elgesys, negalintis būti teisėta priežastis mažinti išlaikymo vaikui dydį. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K 3 303/2008). Taigi, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nors ir ieškovo gaunamos pajamos didesnės, tačiau ieškovas turi finansinių įsipareigojimų, todėl ieškovo ir atsakovės turtinė padėtis iš esmės nesiskiria.

88. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad šalių nepilnametės dukros poreikiams per mėnesį reikia ne kaip nurodė atsakovė 990,00 Eur, o 730,00 Eur sumos. Kitų įrodymų dėl didesnės išlaikymo sumos vaikui priteisimo atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovas turi daugiau finansinių įsipareigojimų, būtent tuo pagrindu nesumažino išlaikymo vaikui dydžio. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo, priteisė vaikui išlaikymą lygiomis dalimis iš abiejų tėvų. Atsakovei teigiant, kad vaiko poreikiai yra didesni, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, iš kurių objektyviai būtų galima spręsti apie šalių dukros didesnius poreikius, tačiau minėtų įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nors atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo, tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais atsakovės argumentais atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, tėvų turtinę padėtį, finansinius įsipareigojimus bei vaiko poreikius. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika bei tai, kad šiuo atveju buvo pagrindas nukrypti nuo tėvų lygių dalių principo yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

89. Nors atsakovė nurodo, jog jai tenka didesnė našta rūpinantis dukra, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien tai, kad santuokos nutraukimo metu vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų, nesukelia pasekmių, jog skyrium gyvenančiam tėvui turėtų atitekti didesnė dalis išlaikyti nepilnametį vaiką. Be to, įrodymų, patvirtinančių, jog skyrium gyvenančiam tėvui turėtų atitekti didesnė dalis išlaikyti nepilnametį vaiką, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, minėti atsakovės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

90. Atsakovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas nepilnamečiui vaikui priteistiną išlaikymą, nepagrįstai vertino, kad ieškovas teikia paramą šalių pirmai dukrai E. T. – po 400,00 Eur per mėnesį; nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sutuoktinių dukra E. T. su ieškovu negyvena; nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad su atsakove nebuvo jokio susitarimo dėl dukros E. T. mokamų psichologijos profesijos studijų, kurią Lietuvoje galima įgyti nemokamai ir dėl pragyvenimo Nyderlanduose.

91. Šiuo atveju matyti, kad nors atsakovė teigia, jog ieškovo vienasmeniai sprendimai dėl kito suaugusio vaiko išlaikymo yra nesuderinti su ja, tačiau sutiktina su ieškovo argumentais, jog byloje pati atsakovė nepateikė įrodymų, kad visos nepilnametės dukros popamokinės veiklos būtų taip pat suderintos su ieškovu (CPK 178 straipsnis). Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad šalių vyresnioji dukra E. T. gyvena ir mokosi Nyderlanduose, todėl ieškovas kaip tėvas turi pareigą yra išlaikyti savo vaiką, kuris vis dar mokosi. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, jog šalių dukra negyvena su ieškovu ir dėl to ieškovas neturi pareigos teikti dukrai E. T. jokio išlaikymo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

92. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Nagrinėjamu atveju matyti, kad byloje šalių gaunamos mėnesio pajamos yra panašios, o atsakovė nepagrindė visų nurodytų nepilnamečio vaiko poreikių būtinybės bei jų dydžio, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, nenukrypo nuo lygių dalių išlaikymo taisyklės ir nustatė, kad šalių nepilnametės dukros išlaikymui per mėnesį reikia 730,00 Eur, šią sumą padalindamas lygiomis dalimis abiem tėvams. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino šalių vaikui išlaikymo dydį, įvertino abiejų tėvų turtinę padėtį, t. y. vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotais išlaikymo dydžio nustatymo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės bei argumentai nepaneigia fakto, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta suma, būtina vaiko poreikiams patenkinti, atitinka realius šalių nepilnamečio vaiko poreikius ir ieškovo galimybes bei pareigą teikti tokio dydžio išlaikymą.

Dėl santuokoje įgyto turto ir jo padalijimo

Dėl kompensacijos už investicijas į gyvenamojo namo statybas priteisimo

93. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo vardu yra įregistruotas 0,0162 ha ploto žemės sklypas (kitos paskirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalis nuotekų šalinimo tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, nors minėtas ieškovo vardu registruotas gyvenamasis namas buvo įgytas iki šalių santuokos sudarymo, tačiau šis gyvenamasis namas buvo pastatytas ir įrengtas šalims dar iki santuokos gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, kuomet namo statyboms ir įrengimui, be kita ko, buvo panaudotos ir atsakovės asmeninės lėšos, todėl iš ieškovo atsakovei turėtų būti priteista kompensacija.

94. Atsakovė nurodo, kad byloje surinkti įrodymai bei liudytojų parodymai prieštarauja pirmosios instancijos teismo suformuotam motyvui apie tai, kad toks nesusituokusių šių asmenų gyvenimas neturėjo tikslo perspektyvoje kurti šeimos, puoselėti ir prižiūrėti šeimos turtą ir atsakovei vesti kartu su ieškovu bendrą ūkį iki santuokos sudarymo. Atsakovė nurodo, jog į bylą pateikė ir eilę įvairių kitų įrodymų dėl įsikūrimo dalinai įrengtame būste 2005 metais, tame tarpe pateikė kitą faktinę informaciją apie šio būsto įrenginėjimą, apie tai, kad kartu su ieškovu dar iki antros santuokos sudarymo jie abu drauge vedė bendrą ūkį, auklėjo jų mažamečius vaikus, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu – ženkliai prisidėjo prie bendro turto kūrimo siekio užtikrinimo, nes juos jungė faktinė grandis –sutuoktinių mažamečiai vaikai.

95. Šiuo atveju atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už atsakovės indėlį į ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, atsižvelgiant į jo mastą, iš esmės atitinka du savarankiškus tokio reikalavimo pagrindus: 1) reikalavimą pripažinti šalių jungtinę veiklą (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę iki santuokos sudarymo, t. y. pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe; 2) ir reikalavimą pripažinti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl jo pagerinimo santuokos metu, o tiksliau dėl dalies jo kainos sumokėjimo (grąžinant kreditą bankui), iš bendrų sutuoktinių lėšų (CK 3.90 straipsnis).

96. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016, 37 p.; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-421/2019).

97. Atsakovė šalių bendrą gyvenimą ir bendrą ūkio vedimą iki santuokos sudarymo grindžia savo rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais, fotonuotraukomis, liudytojų parodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, jog jie pradėjo gyventi kartu dar iki (antros) santuokos sudarymo. Tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo pradžios momento. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad iš šalių pateiktų įrodymų, paaiškinimų, taip pat liudytojų parodymų yra iš esmės neįmanoma nustatyti tikslų šalių bendro gyvenimo iki santuokos sudarymo pradžios momentą.

98. Atsakovė teigia, kad šalys pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį 2002 m., kuomet kartu apsigyveno atsakovei po pirmos santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitekusiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat minėtas aplinkybes atsakovė grindžia byloje pateiktomis fotonuotraukomis, darytomis laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m., kuriose atsakovė yra užfiksuota kartu su ieškovu ir šalių vaikais iš pirmos santuokos įvairiuose renginiuose. Taip pat atsakovė pateikė į bylą kaimynų R. B. ir O. N., gyvenančių atitinkamai (duomenys neskelbtini), rašytinius patvirtinimus (liudijimus), kad atsakovė ginčo name, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su ieškovu gyveno nuo 2005 m.

99. Nagrinėjamu atveju matyti, jog liudytoja I. K. (šalių kaimynė), gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog su ieškovu ir atsakove susipažino maždaug 2006 m., kadangi jie gyveno kaimynystėje. Liudytoja A. L. (atsakovės motina) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog buvo atvykusi į ginčo namą 2005 m. rudenį, ir tuo metu šalys buvo kartu. Liudytojas T. L. (atsakovės tėvas) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad tiksliai nežino, tačiau jo duomenimis atsakovė su ieškovu pradėjo gyventi kartu 2005–2006 metais, o iki tol jie nebendravo ir pykosi. Liudytojas R. T. (ieškovo brolis) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad ieškovas apie 2003 m. buvo atsikraustęs gyventi pas liudytoją ir gyveno maždaug iki 2003 m. pavasario. Po to ieškovas apsigyveno atsakovei priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini). Anot liudytojo, atsakovės tuo metu ieškovo gyvenime nebuvo, nes atsakovė kartu su dukra E. T. tuo metu gyveno ir dirbo Bosnijoje ir Hercegovinoje. Atsakovei maždaug 2005–2006 m. grįžus iš Bosnijos ir Hercegovinos ir Lietuvą, jiedu su ieškovu vėl pradėjo bendrauti ir draugauti ir maždaug 2006 m. kartu apsigyveno ginčo name. Liudytojas R. B. (šalių kaimynas) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 2004 m. birželio mėn., šiek tiek bendravo su šalimis buities ir statybos klausimais, sprendė iškilusias problemas, tačiau asmeninių reikalų neturėjo. Liudytojas nurodė, jog neprisimena, su kuriuo pirmu susipažino ir kada atsakovė pradėjo gyventi ginčo name, jo manymu tai galėjo įvykti 2006–2008 m. laikotarpiu. Liudytoja O. N. (šalių kaimynė) teismo posėdyje parodė, jog ji (duomenys neskelbtini) apsigyveno 2004 m. rudenį, su atsakove daug nebendravo, negalėjo prisiminti, kada būtent atsikraustė šalys į ginčo namą. Nurodė, jog maždaug 2005 m. vasarą atsakovė buvo atėjusi pas liudytoją, nes jų vaikai buvo panašaus amžiaus tai mergaitės bendravo tarpusavyje, o jos pačios artimai nebendravo. Šalių šeimoje liudytoja buvo kelis kartus, pavyzdžiui, 2005 m. per Šv. Kalėdų šventes. Liudytoja J. J. (šalių šeimos draugė) pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog kartu su atsakove susitikdavo dirbant Bosnijoje ir Hercegovinoje, nes jos kartu dirbo. Paaiškino, jog iš pradžių jos su atsakove santykis buvo darbinis, su ja susipažino apie 2001–2002 m., o su ieškovu susipažino pakankamai greitai. Artima pažintis su ieškovu įvyko 2005 m. vasarą, kai jie vyko kartu atostogų viena mašina į ilgą kelionę, nuo to laiko prasidėjo šeimų bendravimas, buvo pas juos atvykusi į įkurtuves, taip pat pas atsakovę kartu su ieškovu į ginčo namą buvo atvykę draugai iš Bosnijos ir Hercegovinos, vėliau liudytoja yra buvusi svečiuose šalių namuose apie 6–7 kartus. Liudytoja taip pat parodė, kad iš pradžių atsakovė Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo kartu su kūdikiu, atsakovės sūnus taip pat buvo keletą kartų atvažiavęs pas atsakovę. Nurodė, kad jų komanda, tame tarpe ir atsakovė, pakankamai dažnai skraidydavo į Bosniją ir Hercegoviną, tačiau liudytoja negalėjo pasakyti, kiek laiko atsakovė ten būdavo. Taip pat liudytoja negalėjo nurodyti, kiek kartų ieškovas buvo atvykęs susitikti su atsakove, tačiau žino, jog šalys dažniausiai susitikdavo Kroatijoje.

100. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą pagal logikos dėsnius, sprendė, jog labiausiai tikėtina, kad šalys pradėjo gyventi kartu, kai atsikraustė gyventi į ginčo namą, t. y. apie 2005–2006 m. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors teismui nėra abejonių, jog šalys bendravo, kartu praleisdavo laiką, atostogavo, galbūt net periodiškai kartu gyvendavo, dar iki įsikraustymo į ginčo namą 2005–2006 m., vis dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog toks, kad ir artimas bendravimas ir buvimas kartu savaime nereiškia bendro ūkio vedimą bei siekį iš esmės gyventi kaip šeima. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent šalims apsigyvenus kartu ginčo name, šalys pradėjo savo santykius sieti su šeimos kūrimo tikslais ir bendro ūkio vedimu.

101. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog tam, kad būtų pagrindas konstatuoti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (ginčo namą) būtina konstatuoti aplinkybę, jog ginčo namas buvo įgytas panaudojant nesusituokusių asmenų bendras lėšas ir (ar) darbą.

102. Iš į bylą pateiktos tarp ieškovo ir UAB „Vigysta“ 2004 m. balandžio 8 d. sudarytos sutarties, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo iš UAB „Vigysta“ už 400 000,00 Lt (115 848,00 Eur) sumą sutarties 2 priede nustatyta atsiskaitymo tvarka įsigyti dar nebaigtą statyti blokuotą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), matyti, kad ieškovas šią sutartį pasirašė vienasmeniškai. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. balandžio 15 d. ir 2004 m. gegužės 14 d. ieškovas sumokėjo UAB „Vigysta“ pagal sutartį 60 000,00 Lt dydžio pradinį įnašą. Byloje įrodymų, jog minėta suma buvo sumokėta ne tik iš ieškovo asmeninių lėšų, tačiau ir atsakovės lėšų nepateikta (CPK 178 straipsnis).

103. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. birželio 1 d. ieškovas ir UAB „Vigysta“ pasirašė blokuoto gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), perdavimo ieškovui aktą, kuriame nurodoma, jog šio akto pasirašymo dienai ieškovo UAB „Vigysta“ sumokėta suma sudaro 60 000,00 Lt, o skola – 340 000,00 Lt. Taip pat ieškovas 2004 m. birželio 18 d. sudarė su UAB „Sampo bankas“ (teisių ir pareigų perėmėjas AB „Swedbank“) Kredito sutartį Nr. BS01250547, kurios pagrindu bankas įsipareigojo suteikti ieškovui 104 263,00 Eur dydžio kreditą 25 metų terminui gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui ir apdailos darbų užbaigimui. Minėtos sutarties sudaryme atsakovė nedalyvavo. 2004 m. liepos 16 d. ieškovas ir UAB „Vigysta“ notarine tvarka pasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas iš UAB „Vigysta“ asmeninėn nuosavybėn įsigijo 0,0162 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), už 24 300,00 Lt sumą, kurią ieškovas sumokėjo iki sutarties pasirašymo, taip pat tą pačią dieną šalys pasirašė minėto žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą. Duomenų, jog ieškovas už žemės sklypą atsiskaitė tame tarpe ir atsakovės asmeninėmis lėšomis byloje taip pat nepateikta. (CPK 178 straipsnis).

104. Nustatyta, kad 2004 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikos hipotekos registrui pateiktas prašymas dėl sutartinės hipotekos (įkeitimo sandorio) įregistravimo nekilnojamam turtui: 0,0162 ha ploto žemės sklypui su priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas ieškovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovas 2004 m. rugpjūčio 12 d. bankiniu pavedimu iš banko pasiskolintomis lėšomis pervedė UAB „Vigysta“ 340 000,00 Lt sumą pagal 2004 m. birželio 1 d. gyvenamojo namo perdavimo aktą. Tuo pagrindu UAB „Vigysta“ 2004 m. spalio 5 d. surašė pažymą, kuria patvirtino, jog ieškovas yra pilnai atsiskaitęs už jam pastatytą blokuotą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat į bylą, be kita ko, pateikė tarp ieškovo ir UAB „Ginvira“ 2005 m. liepos 24 d. sudarytą rangos sutartį, kurios pagrindu rangovas įsipareigojo ginčo name atlikti plytelių išklojimą ir atraminės betono sienelės įrengimą, o ieškovas įsipareigojo rangovui už atliktus darbus sumokėti 5 700,01 Lt sumą. Byloje pateiktas kasos pajamų orderis patvirtina, kad ieškovas UAB „Ginvira“ už atliktus darbus 2005 m. rugsėjo 8 d. sumokėjo 5 700,01 Lt sumą. Taip pat ieškovas pateikė į bylą 2004–2005 m. ieškovo vardu pasirašytas sutartis, užsakymus, priėmimo kvitus, PVM sąskaitas-faktūras ir kt., dėl namui perkamų baldų, įrangos ir kitų reikmenų. Byloje pateikta ieškovo vardu išrašyta UAB „Balterma“ 2004 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaita-faktūra už katilo paleidimą.

105. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovas ginčo namą siekė įsigyti savo asmeninės nuosavybės teise, o ne šalių bendrosios nuosavybės teise. Atsakovė nepateikė iš esmės jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, jog šalys ginčo turtą ar jo dalį siekė įsigyti bendrojon nuosavybėn (CPK 178 straipsnis). Be to, sutartį su pardavėju (rangovu) pasirašė ieškovas vienasmeniškai, taip pat pirminį įnašą apmokėjo būtent ieškovas. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog finansinius įsipareigojimus, įsigyjant ginčo turtą, atsakovas prisiėmė vienasmeniškai, taip pat iš į bylą pateiktų ieškovo banko sąskaitų išrašų matyti, kad būtent ieškovas, tiek iki santuokos sudarymo, tiek ir po santuokos sudarymo, mokėdavo kredito įmokas ir palūkanas už suteiktą kreditą. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė iki santuokos sudarymo kaip nors prisidėdavo prie iš banko paimto kredito grąžinimo (CPK 178 straipsnis). Nors atsakovė nurodo, kad 2005 m. birželio 2 d. sudarytoje jos buto nuomos sutartyje nurodytas jos gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nepatvirtina fakto, kad atsakovė faktiškai ten ir gyveno. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad tuo metu, sudarant buto nuomos sutartį, atsakovė būtų deklaravusi savo gyvenamą vietą adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus, kurie sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui priklausantį būstą pastarasis įsigijo kaip savo asmeninę nuosavybę bei tuo tikslu jį įrenginėjo. Taigi priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog tarp šalių buvo sutarimas ginčo namą įsigyti ne ieškovo asmeninės nuosavybės teise, bet šalių bendrosios nuosavybės teise.

106. Atsakovė taip pat nurodė, kad byloje esantys įrodymai paneigia tai, kad ieškovas 2004 m. balandžio – gegužės mėn. laikotarpiu įsigijo ginčo būstą už savo asmenines lėšas ir santaupas. Atsakovės teigimu, tuo laikotarpiu ieškovas elementariai nedisponavo šiomis lėšomis, nes jų neturėjo. Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovė nepateikė įrodymų, jog ieškovas neturėjo asmeninių lėšų įsigyti ginčo būstą, priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas turėjo pakankamai savo asmeninių lėšų, kad sumokėti pirminį įnašą už ginčo namą, taip pat įsigyti žemės sklypą, t. y. ieškovas namą pirko ir įrengė iš savo asmeninių bei iš paskolintų lėšų, taip pat iš banko gautos paskolos lėšų. Atsižvelgiant į tai, atsakovės minėti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

107. Atsakovė nurodo, jog ji ginčo namo įsigijimui ir (ar) jo įrengimui panaudojo mažiausiai 90 000,00 Lt (26 066,00 Eur) savo asmeninių lėšų, kurias sudarė 40 000,00 Lt (11 585,00 Eur) jos asmeninės santaupos ir 50 000,00 Eur (14 481,00 Eur) iš liudytojo D. J. paskolintos lėšos. Įrodinėdama minėtas aplinkybes atsakovė į bylą pateikė jos su D. J. 2004 m. balandžio 9 d. sudarytą paskolos sutartį su vėlesniu pakeitimu, kurios pagrindu D. J. įsipareigojo suteikti atsakovei 4 metų terminui 50 000,00 Lt (14 481,00 Eur) dydžio paskolą gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbų pirkimui ir įrengimui.

108. Byloje tarp šalių nėra ginčo, jog 2004 m., iki įsigyjant ginčo namą, ieškovas norėjo pirkti butą. Byloje pateikti įrodymai, jog 2004 m. kovo 9 d. ir 2004 m. balandžio 5 d. mokėjimo pavedimais ieškovas už perkamą butą buvo sumokėjęs 475-ajai Gyvenamųjų namų statybos bendrijai 109 358,00 Lt sumą. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad nusprendęs vietoje buto pirkti ginčo namą, ieškovas nutraukė su 475-ąja Gyvenamųjų namų statybos bendrija sutartį ir jam už butą sumokėti pinigai buvo grąžinti. Iš į bylą pateiktų 2003 m. kovo 3 d. ir 2004 m. sausio 5 d. autorinių sutarčių, sudarytų tarp A. L. įmonės „Edrana“ ir ieškovo, matyti, kad ieškovas minėtų sutarčių pagrindų įgijo teisę į viso 149 590,00 Lt (43 324,26 Eur) neatskaičius mokesčių dydžio autorinį atlyginimą. Nustatyta, kad 2003 m. birželio 23 d., 2003 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderių pagrindu bei 2004 m. balandžio 2 d. ir 2004 m. kovo 5 d. mokėjimo pavedimais ieškovui pagal minėtas autorines sutartis (atskaičius mokesčius) viso buvo išmokėta 127 150,00 Lt (36 825,19 Eur) suma. Be to, byloje pateiktas A. L. 2020 m. spalio 3 d. rašytinis patvirtinimas, jog ji 2004 m. balandžio 14 d. bei 2004 m. gegužės 13 d. paskolino ieškovui viso 45 000,00 Lt sumą ginčo namo įsigijimui bei įrengimui, o minėtą sumą ieškovas grąžino A. L. dalimis iki 2006 m. gruodžio 31 d. Taip pat liudytoja A. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad 2004 m. ji buvo paskolinusi pinigus ieškovui ginčo namo pirkimui ir įrengimui, kuriuos ieškovas jai grąžino dalimis per kelis metus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog ieškovas turėjo pakankamai savo asmeninių lėšų, kad sumokėti pirminį įnašą už ginčo namą, taip pat įsigyti žemės sklypą.

109. Tuo tarpu aplinkybei, jog atsakovė ginčo namo pirkimui ir (ar) vėliau įrengimui buvo panaudojusi savo asmenines santaupas (40 000,00 Lt) ir (ar) iš D. J. paskolintas lėšas (50 000,00 Lt), pagrįsti atsakovė iš esmės jokių rašytinių įrodymų į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ji savo asmeninėmis, tame tarpe ir iš D. J. paskolintomis, lėšomis prisidėjo prie ginčo namo su daline apdaila pirkimo (CPK 178 straipsnis).

110. Taip pat atsakovė įrodinėja, jog ji prisidėjo savo lėšomis ir darbu ne tik prie ginčo namo pirkimo, tačiau ir prie jo įrengimo. Atsakovė laiko, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės įdėto indėlio, atsakovės investuotų lėšų ir darbo ginčo namo įrengimui yra nepagrįstos. Atsakovė visiškai nesutinka su prieštaraujančia logikai ir įrodymų vertinimo taisyklėms, rungimosi bei lygiateisiškumo principams teismo suformuota išvada, kad neva atsakovė neįrodė, jog ji savo ir iš D. J. paskolintomis lėšomis ir/ar darbu prisidėjo prie ginčo namo įrengimo.

111. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

112. Nors šiuo atveju matyti, kad egzistuoja tikimybė, jog ieškovas tam tikra apimtimi gali disponuoti atsakovės nurodomas aplinkybes patvirtinančiais įrodymais, kurių atsakovė neturi galimybės pateikti, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog vis dėl to vien tokios prielaidos egzistavimas negali atleisti atsakovės nuo jos nurodomų aplinkybių įrodinėjimo pareigos. Teismas negali vadovaudamasis vien aukščiau nurodyta prielaida padaryti pagrįstos išvados, jog atsakovė realiai prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis ir darbu prie ginčo namo pirkimo ir (ar) įrengimo, t. y. atleisti pačią atsakovę nuo įrodinėjimo pareigos. Atsakovė tik deklaratyviai teigia, jog prie tam tikrų ginčo namo vidaus apdailos darbų atlikimo ji prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis arba darbu, tačiau nepagrindžia šių aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad ieškovas namą pirko ir įrengė iš savo asmeninių bei iš atsakovės motinos A. L. paskolintų lėšų, taip pat iš banko gautos paskolos lėšų. Nors atsakovė nurodo, liudytojos A. L. patvirtinimas, yra dokumentas, turintis fiktyvaus sandorio pranešimo požymių, nes jo nepatvirtina bylos faktinės aplinkybės, tačiau pažymėtina, jog liudytoja A. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad 2004 m. ji buvo paskolinusi pinigus ieškovui ginčo namo pirkimui ir įrengimui, kuriuos ieškovas jai grąžino dalimis per kelis metus. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai dėl A. L. patvirtinimo kaip fiktyvaus sandorio pranešimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog priešingai nei teigia atsakovė, nė vienas iš liudytojų negalėjo patvirtinti, jog atsakovė investavo savo asmenines lėšas šio būsto įrengimui. Taigi, atsakovė byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad ji būtų prisidėjusi prie ginčo turto pagerinimo. Priešingai nei atsakovė, ieškovas byloje pateikė pasirašytas sutartis, priėmimo kvitus, PVM sąskaitas-faktūras, įrodymus apie namai perkamus baldus, įrangą bei kitus reikmenis. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog aplinkybė, kad atsakovė galimai dalyvavo derybose su rangovais, dalyvavo priimant tam tikrus techninius ir (ar) vidaus dizaino sprendinius, atliekant ginčo namo vidaus apdailos darbus, neįrodžius, jog toks atsakovės įnašas turėjo esminės reikšmės ginčo namo vertės padidėjimui, negali būti laikoma teisiškai reikšminga ir sudarančia pagrindą pripažinti ginčo namą šalių bendrąja daline nuosavybe, pripažįstant atsakovės teisę į tam tikrą dalį turto, priklausančio ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

113. Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad ir iki antrosios santuokos sudarymo (iki 2008 m. birželio 26 d.) kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimai taip pat buvo atliekami iš bendrų ieškovo ir atsakovės pinigų, šalims vedant bendrą ūkį kaip šeima. Kaip jau buvo minėta, savo asmeninę prievolę pagal su UAB „Sampo bankas“ (teisių ir pareigų perėmėjas AB „Swedbank“) 2004 m. birželio 18 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. BS01250547 prievolė ieškovas vykdė pats. Be to, ginčo turtas priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise, Kreditas yra jo asmenine prievolė. Šiuo atveju vien faktas, kad atsakovė gyveno ir naudojosi ginčo turtu savaime neįrodo, kad ji kaip nors prisidėjo prie prievolės bankui vykdymo. Tai, jog atsakovė prie prievolės bankui tiesiogiai at netiesiogiai prisidėjo turėjo įrodyti būtent atsakovė. Kadangi byloje duomenų, jog kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimai iki šalių santuokos sudarymo taip pat buvo atliekami iš bendrų ieškovo ir atsakovės pinigų, nėra (CPK 178 straipsnis), atsakovės nurodyti argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

114. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė byloje taip pat neįrodė, jog ji savo asmeninėmis, tame tarpe ir iš D. J. paskolintomis, lėšomis ir (ar) darbu prisidėjo prie ginčo namo įrengimo (CPK 178 straipsnis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl atsakovei iš ieškovo 31 375,90 Eur kompensacijos priteisimo

115. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies ir priteisė atsakovei iš ieškovo 31 357,90 Eur dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

116. Byloje nustatyta, kad ieškovas vykdydamas savo asmeninę prievolę pagal su UAB „Sampo bankas“ (teisių ir pareigų perėmėjas AB „Swedbank“) 2004 m. birželio 18 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. BS01250547 laikotarpiu nuo Kredito sutarties sudarymo iki 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo dienos, viso grąžino bankui 50 362,90 Eur kredito ir sumokėjo 38 630,03 Eur palūkanų, viso 88 992,93 Eur. Taip pat byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo Kredito sutarties sudarymo iki 2008 m. birželio 26 d., t. y. šalių santuokos sudarymo, ieškovas pagal minėtą Kredito sutartį grąžino bankui 8 518,98 Eur kredito, taip pat sumokėjo 17 758,04 Eur palūkanų ir 0,11 Eur delspinigių, viso 26 277,13 Eur. Taigi, šalims gyvenant santuokoje, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., ieškovas vykdydamas savo asmeninę prievolę pagal 2004 m. birželio 18 d. Kredito sutartį Nr. BS01250547 viso grąžino bankui 41 843,92 Eur (50 362,90 – 8 518,98) kredito ir sumokėjo 20 871,88 Eur (38 630,03 – 17 758,04 - 0,11) palūkanų, viso 62 715,80 Eur (41 843,92 + 20 871,88). Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog minėtą prievolę bankui jis vykdė iš lėšų, kurios jam priklausė asmeninės nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis).

117. Vadovaujantis CK 3.98 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Pagal CK 3.110 straipsnio 1 dalį, iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo, išskyrus atvejus, kai išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalis.

118. Kaip jau buvo minėta, ieškovas neteikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo keliamas abejones dėl prievolių bankui vykdymo iš lėšų, kurios jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas, mokėdamas iš šeimai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių lėšų kredito įmokas ir palūkanas bankui, kurių pagrindu dengė įsiskolinimą už asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą, tenkino išimtinai savo poreikius ir tokiu būdu bendromis lėšomis didino savo asmeninę nuosavybę, todėl ieškovui kyla pareiga kompensuoti bendrosios nuosavybės sumažėjimą atsakovei. Minėta aplinkybė nesuteikia teisinio pagrindo atsakovei reikalauti toje apimtyje, kurioje ieškovas santuokos metu grąžino bankui kreditą, pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau suteikia teisę reikalauti kompensuoti jai iš bendrų lėšų ieškovo asmeniniams poreikiams panaudotų lėšų dalį.

119. Ieškovas nurodo, kad atsakovė savo priešieškinyje nepateikė jokio aiškaus reikalavimo priteisti atsakovei iš apelianto (ieškovo) konkretaus dydžio kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, t. y. šalims gyvenant santuokoje laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., ieškovui vykdant savo asmeninę prievolę pagal 2004 m. birželio 18 d. Kredito sutartį Nr. BS01250547 jam grąžinus bankui 62 715,80 Eur, priteisti iš jo atsakovės naudai pusę šios sumos. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad atsakovė nepateikė nagrinėjamu atveju priešieškinyje jokio aiškaus reikalavimo dėl santuokos metu apelianto (ieškovo) mokėto kredito dėl Ginčo turto, pats priėmė sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas.

120. Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovė, teikdama pirmosios instancijos teismui 2020 m. sausio 13 d. priešieškinį, nurodė, kad nuo kredito sutarties pasirašymo, kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimai buvo atliekami iš bendrų ieškovo ir atsakovės pinigų – ieškovas apmokėdavo kredito įmokas su palūkanomis, o atsakovė apmokėdavo šeimos pragyvenimo išlaidas (maistas, mokesčiai, apranga, higiena, vaistai ir kt.), juolab ieškovo gaunamo atlyginimo vos pakako padengti kredito įmokas su palūkanomis ir kitiems savo ar šeimos poreikiams tenkinti pinigų ieškovas tiesiog neturėjo.“ (priešieškinio 66 p.). Taip pat atsakovės priešieškinyje buvo nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad iki santuokos nutraukimo bylos teisme iškėlimo dienos, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 25 d., iš sutuoktinių bendrų lėšų̨ buvo grąžinta didžioji dalis paimto 104 263,00 Eur kredito sumos ir tenkančių palūkanų̨; iki antrosios santuokos sudarymo kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimai taip pat buvo atliekami iš bendrų ieškovo ir atsakovės pinigų, atsakovės naudai iš ieškovo yra priteistina minimali 91 697,00 Eur suma (piniginė kompensacija) šioms investicijos ir patirtoms išlaidoms atlyginti, į šią sumą įtraukiant sumokėtą kredito gražinimo įmokų sumą (apytikslė) – 215 800 Lt (62 500 Eur) (priešieškinio 72 p.). Taip pat priešieškinio lentelėje Nr. 3 buvo pateiktas 91 697,00 Eur sumos detalus apskaičiavimas ir buvo papildomai labai išskirta, jog sumokėta kredito gražinimo įmokų suma (apytikslė) – 215 800 Lt (62 500,00 Eur), išnašoje Nr. 26 pateikiant ir apskaičiavimo formulę (priešieškinio 66, 72, 93 punktuose bei Lentelėje Nr. 3). Atitinkamai atsakovė 2020 m. sausio 13 d. priešieškinyje buvo suformavusi turtinio pobūdžio reikalavimą, t. y. atsakovė prašė iš ieškovo priteisti atsakovei 91 697,00 Eur piniginę kompensaciją, dalyje dėl atsakovės atliktų investicijų ir patirtų išlaidų. Be to, už šį reikalavimą atsakovė buvo sumokėjusi žyminį mokestį.

121. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas, nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovė, ginčo dalyje dėl ieškovui kylančios pareigos kompensuoti bendrosios nuosavybės sumažėjimą atsakovei, aiškiai ir konkrečiai priešieškinyje tiek suformavo reikalavimą, tiek ir jį pagrindė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgiant į tai, kad atsakovės reikalavimas yra netikslus ir neaiškus, pats suformulavo ieškinio reikalavimą bei tai, jog toks pirmosios instancijos teismo pateiktas reikalavimas yra išvestinis ir netiesioginis yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, jog paties ieškovo neapdairumas jam susipažįstant su bylos procesiniais dokumentais, t. y. kad ieškovas tinkamai nesusipažino su atsakovės priešieškiniu, nesudaro pagrindo vertinti, kad šioje ginčo dalyje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas.

122. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nustatant, ar sutuoktinių prievolės asmeninės ar bendrosios, atsižvelgtina ir į sutuoktinių lygiateisiškumo principą, įtvirtintą CK 3.3 straipsnio 1 dalyje. Sutuoktinių lygiateisiškumas reikalauja, kad visi šeimos gyvenimo klausimai (šeimos lėšų naudojimas, šeimos namų ūkio tvarkymas, daiktų įsigijimas) būtų sprendžiami ne vienašališkai, o abipusiu sutuoktinių susitarimu. Lygiateisiškumas kartu reiškia ir pareigų bei atsakomybės už šeimos reikalų tvarkymą ir jos prievoles lygybę. Tais atvejais, kai vieno iš sutuoktinių veiksmai prieštarauja lygiateisiškumo principui, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs atitinkamus padarinius. CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.

123. Ieškovas nurodo, jog nei atsakovė, nei ieškovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su reikalavimu pripažinti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl jo pagerinimo santuokos metu, o tiksliau dėl dalies jo kainos sumokėjimo (grąžinant kreditą bankui), iš bendrų sutuoktinių lėšų, t. y. su reikalavimu, kurį suformulavo pats pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį į tai, kad gyvenant šeimoje pajamos, išlaidos paprastai laikomos bendromis, jei šalys nesusitaria kitaip. Lygiai kaip ir šalių darbas įrengiant būstą ar prižiūrint vaikus yra laikomas bendru, skirtu bendram tikslui – šeimai kurti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020). Taigi, ieškovo argumentai, jog atsakovė, nepateikė įrodymų, jog ieškovas grąžindavo kreditą bankui iš bendrų sutuoktinių lėšų šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes kaip jau buvo minėta, pagal CK 3.110 straipsnio 1 dalį, iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo.

124. Taigi, nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčo šalių bendrų, kaip šeimos, tikslų kūrimo ir bendro ūkio vedimo santuokos metu, t. y. ieškovas, mokėdamas iš šeimai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių lėšų kredito įmokas ir palūkanas bankui, kurių pagrindu dengė įsiskolinimą už asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą, tenkino išimtinai savo poreikius ir tokiu būdu bendromis lėšomis didino asmeninę nuosavybę, todėl ieškovui kilo pareiga kompensuoti bendrosios nuosavybės sumažėjimą atsakovei. Kaip jau buvo minėta, byloje nebuvo nustatyti pagrindai dėl nukrypimo nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės lygių dalių principo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės priešieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies, priteisiant atsakovei iš ieškovo 31 357,90 Eur (62 715,80 / 2) dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

125. Taip pat ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai pats nustatė atsakovės priešieškinio dalyką ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Taip pat tokiu būdu buvo pažeista apelianto teisė į gynybą. Ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas šioje dalyje sprendimą vadovavosi CPK 376 straipsnio 3 dalimi bei savo iniciatyva, be teisinio pagrindo išėjo už (priešinio) ieškinio ribų.

126. Vadovaujantis CPK 376 straipsnio 3 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

127. Šiuo atveju priešingai nei teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas priimdamas ieškovo skundžiamą sprendimo dalį, nenurodė CPK 376 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų ir šiuo straipsniu nesivadovavo. Kaip jau buvo minėta, atsakovė buvo aiškiai ir konkrečiai suformavusi reikalavimą bei ir jį pagrindusi savo pateiktame priešieškinyje. Tuo tarpu CPK 376 straipsnio taikymo pagrindai buvo nurodyti kitoje sprendimo dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, taip pat CPK 376 straipsnis (neišskiriant dalių) buvo paminėtas prieš sprendimo rezoliucinę dalį. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne kartą rodė iniciatyvą dėl įrodymų, kuriais šalys nesiremia, rinkimo, kadangi, bylą nagrinėjusio teismo vertinimu, tai buvo būtina atlikti, siekiant teisingai išspręsti bylą ir kiekvieną kartą apie tai pranešdavo teismo posėdžio metu (CPK 376 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai dėl to pirmosios instancijos teismo sprendime, formuojant rezoliucinę dalį, ir buvo minimas šis CPK 376 straipsnis.

128. Šiuo atveju teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui neturėjo kilti ir, kaip matyti, nekilo jokių faktinių ar teisinių abejonių dėl atsakovės keliamo reikalavimo aiškumo, jo turinio ir teisinių pasekmių byloje nagrinėtų klausimų kontekste. Tiek atsakovė buvo aiškiai ir konkrečiai suformavusi reikalavimą bei ir jį pagrindusi savo pateiktame priešieškinyje, tiek ir pirmosios instancijos teismas suprato, jog atsakovė kelia turtinio pobūdžio reikalavimą, kildinamą iš įstatyminio ir nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje suformuoto pagrindo santuokos nutraukimo bylose dėl kompensacijos priteisimo už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 straipsnio 3 dalis).

129. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Tik tinkamai kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiems santykiams taikyti materialiosios teisės normas, nustatančias, be kita ko, ir pažeistų teisių gynimo būdus.

130. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas dalyje dėl 31 357,90 Eur dydžio piniginės kompensacijos priteisimo tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas ir ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, tuo pagrindu pagrįstai priteisė atsakovei iš ieškovo 31 357,90 Eur dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Taigi, pagrindo šioje dalyje panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra. Dėl šios priežasties, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kompensacijos už UAB „Namų dvasia“ suteiktas paskolas priteisimo

131. Atsakovė pasisakydama dėl kompensacijos už UAB „Namų dvasia“ suteiktas paskolas priteisimo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių netyrė, su ginčo dalyviais neišaiškino tokių tarp sutuoktinių vykusių „paskolinių“ santykių, tačiau vis vien vienašališkai padarė nepagrįstas išvadas šiuo ginčo klausimu, kuriuos apskritai kelia abejones pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumu. Atsakovė nurodo, jog ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad ieškovui priteista 3 177,12 Eur dydžio kompensacija.

132. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2012 balandžio 4 d. iki 2014 m. kovo 20 d. mokėjimo pavedimais iš savo banko sąskaitos į UAB „Namų dvasia“ sąskaitą pervedė viso 62 200,00 Lt (18 014,37 Eur), taip pat laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. birželio 21 d. pervedė 2 205,00 Eur sumą, viso 20 219,37 Eur. Visų mokėjimo nurodymų paskirtyje buvo nurodyta – paskola. Tai patvirtina UAB „Namų dvasia“ 2017 m. gruodžio 29 d. patvirtinimas, jog minėtu laikotarpiu ieškovas į UAB „Namų dvasia“ sąskaitą pervedė viso 20 219,38 Eur sumą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtos lėšos UAB „Namų dvasia“ buvo skolinamos iš bendrų šeimos lėšų.

133. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Namų dvasia“ laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 29 d. kasos išlaidų orderiais išmokėjo atsakovei viso 20 765,24 Eur sumą, tokiu būdu grąžindama šalių šeimai aukščiau nurodytą paskolą. Byloje taip pat pateikta UAB „Namų dvasia“ kasos knyga už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., kurioje yra apskaityti minėti kasos išlaidų orderiai. Taigi byloje įrodyta, jog UAB „Namų dvasia“ atsakovei yra grąžinusi šalių paskolintas įmonei lėšas.

134. Ieškovas teigė, kad atsakovė UAB „Namų dvasia“ šeimai grąžintas lėšas, kurios šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, negrąžino į šeimos biudžetą, t. y. šias lėšas panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašė priteisti jam ½ dalies minėtų lėšų dydžio kompensaciją, t. y. 10 109,69 Eur sumą, CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog šalys nustojo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį 2018 m. birželio mėn., t. y. maždaug praėjus pusmečiui nuo UAB „Namų dvasia“ paskolos atsakovei grąžinimo.

135. Atsakovė nurodė, kad minėtos UAB „Namų dvasia“ grąžintos lėšos buvo panaudotos šalių šeimos poreikiams tenkinti, ji iš minėtų lėšų 2018 m. gegužės 30 d. ir 2018 m. birželio 17 d. apmokėjo šalių atostogas, taip pat atsakovė dalį UAB „Namų dvasia“ suteiktos paskolos laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. grąžino ieškovui iš savo lėšų mokėjimų pavedimais, viso 6 018,00 Eur. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad šalims 2018 m. gegužės–birželio atostogaujant atsakovė už viešbučius sumokėjo bendrą 865,15 Eur (67,15 + 198,00 + 600,00) sumą.

136. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. atsakovė mokėjimo pavedimais į ieškovo sąskaitą pervedė viso 6 008,00 Eur sumą. Tačiau į bylą taip pat pateikti ieškovo 2017 m. balandžio 21 ir 22 d. mokėjimo nurodymai, kuriais ieškovas atsakovei pervedė 1 300,00 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskola“. Tai patvirtina, kad šalys tokiu būdu vienai kitai skolindavo ir grąžindavo pinigus kitais, su UAB „Namų dvasia“ paskola nesusijusiais pagrindais. Pažymėtina, jog atsakovės pavedimai ieškovui, atlikti laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. birželio 15 d. bendrai 4 008,00 Eur sumai, buvo atlikti iki UAB „Namų dvasia“ paskolos grąžinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog neturi pagrindo minėtų pavedimų sieti su ta aplinkybe, jog atsakovė šiais mokėjimais grąžino ieškovui jam priklausančią įmonei paskolintų lėšų dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog labiau tikėtina, kad atsakovės 2018 m. balandžio 6 d. atliktas pavedimas 2 000,00 Eur sumai, nepateikus duomenų, jog toks mokėjimas galėjo būti susijęs su kitokio pobūdžio šalių tarpusavio teisiniais santykiais, yra susijęs su UAB „Namų dvasia“ grąžintos paskolos dalies grąžinimu ieškovui. Kitų įrodymų, pagrindžiančių UAB „Namų dvasia“ grąžintų lėšų panaudojimą šeimos poreikiams, pavyzdžiui, jog buvo atliekami kokie nors brangesni pirkiniai tenkinant šeimos poreikius ar pan., atsakovė į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taigi, pripažinimas aplinkybės, jog atsakovė kasdienių šeimos poreikių tenkinimui per 6 mėnesių laikotarpį galėjo išleisti 20 765,24 Eur sumą, neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų.

137. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė iš UAB „Namų dvasia“ grąžintos paskolos viso šeimos poreikiams galėjo išleisti iki 9 865,15 Eur sumą (865,15 + 9 000,00). Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog likusioje dalyje, t. y. 10 354,23 Eur sumoje (20 219,38 – 9 865,15), atsakovė neįrodė šių lėšų panaudojimo bendriems šeimos poreikiams, todėl nenukrypstant nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės lygių dalių principo, iš atsakovės ieškovui priteisė pusės minėtos sumos dydžio kompensaciją, t. y. 5 177,12 Eur. Įvertinus tą aplinkybę, jog atsakovė 2018 m. balandžio 6 d. pavedimu pervedė ieškovui 2 000,00 Eur sumą, kuri laikytina UAB „Namų dvasia“ grąžintos paskolos dalies grąžinimu ieškovui, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog minėta suma atimtina iš 5 177,12 Eur sumos, t. y. teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 3 177,12 Eur (5 177,12 – 2 000,00) dydžio piniginę kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.

138. Nors atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nurodyta tokia konkreti šeimos poreikių tenkinimo suma – ne daugiau nei 1 500,00 Eur/mėn., nepagrįsta jokiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir/ar įrodymais, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovei gavus ženklią pinigų sumą, ji turėjo įrodyti, kad šios lėšos buvo panaudotos išskirtinai šeimos poreikiams tenkinti. Kitų įrodymų, pagrindžiančių UAB „Namų dvasia“ grąžintų lėšų panaudojimą šeimos poreikiams, pavyzdžiui, jog buvo atliekami kokie nors brangesni pirkiniai tenkinant šeimos poreikius ar pan., atsakovė į bylą nepateikė. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo šeimos poreikių nurodyta suma yra nepagrįsta jokiais įrodymais, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Be to, kitų jokių argumentų dėl nurodytos sumos bei priešingų įrodymų atsakovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad atsakovė iš minėtų lėšų šeimos poreikių tenkinimui galėjo išleisti ne daugiau nei 1 500,00 Eur per mėnesį, todėl viso laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio pabaigos iki 2018 m. birželio pabaigos atsakovė kasdieniams šeimos poreikiams galėjo išleisti iki 9 000,00 Eur (1 500,00 x 6 mėn.).

139. Nors apeliantė, pasisakydama dėl kompensacijos už UAB „Namų dvasia“ suteiktas paskolas priteisimo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių netyrė, su ginčo dalyviais neišaiškino tokių tarp sutuoktinių vykusių „paskolinių“ santykių, tačiau vis vien vienašališkai padarė nepagrįstas išvadas šiuo ginčo klausimu, kuriuos apskritai kelia abejones pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumu, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014). Šiuo atveju pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais bei padarytomis išvadomis nėra.

140. Taip pat tiek ieškovas, tiek atsakovė apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktų argumentų, netyrė bylos aplinkybių ir dėl to iš dalies neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su minėtais apeliantų argumentais atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateiktų apeliacinių skundų, abu apeliantai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti apeliantų (ieškovo ir atsakovės) apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu.

141. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į visas aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi subjektyviais šalių ir liudytojų paaiškinimais, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokios apeliantų (ieškovo ir atsakovės) nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

142. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo.

143. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

144. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

145. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

146. Atmetus apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantams neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

147. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024-01-01), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

148. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė