Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. K., O. K., D. N., V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja pateikė patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Pareiškėja prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti, skirti pareiškėjams ir jų atstovui baudą. Be to, pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti teismo sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nurodė, kad pareiškėjos grindžiamas aplinkybėmis, kurios turės būti įvertintos sprendžiant prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą, tačiau nėra nurodoma aplinkybių, kokią reikšmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali turėti būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui. Pareiškėjai neįrodinėjant aplinkybių, dėl kurių, laikinųjų apsaugos priemonių netaikant, galėtų pasunkėti sprendimo vykdymas, nėra tikslinga vertinti, ar pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra tikėtinai pagrįstas.

3. Pažymėta, kad pareiškėja tiksliai nenurodė, kokioje vykdomojoje byloje ir kokio pobūdžio išieškojimas yra vykdomas, todėl, net ir nusprendus, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų aišku, koks konkretus išieškojimas (kokioje vykdomojoje byloje) turėtų būti stabdomas. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuriame nurodė, kad vykdymo veiksmai, išieškojimas yra vykdomas 2013 m. rugpjūčio 5 d. civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 sustabdymas yra būtinas, ir yra pagrįstas pagal bylos aplinkybes siekiamam tikslui, nes pareiškėjai D. N., V. N., O. K., M. K. melagingai teismą klaidino ir įrodinėjo, neva teisėtai ir nepertraukiamai naudojosi apeliantei priklausančiu asmeninės nuosavybės teise pagrindinio daikto / pastato / garažų paskirties dalimi, t. y., esančia patalpa konkrečiame apeliantės privačiame pastate ir prašė pripažinti jiems nuosavybės teises į apeliantei priklausantį asmeninės nuosavybės teise ginčo pagrindinį daiktą pastatą (t. y., jo dalį, esančią pastato viduje) vadovaudamiesi įgyjamosios senaties instituto normomis.

5. Apeliantės atsikirtimų pagrindas buvo argumentai ir įrodymai, kad apeliantei priklausantis asmeninės nuosavybės teise ginčo pastatas / garažų paskirties (pagrindinio daikto dalis), reiškia, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui – apeliantei. Apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančio pagrindinio daikto pastato / garažų paskirties dalis, patalpa pastato viduje, negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas ir pareiškėjai negali įgyti nuosavybės teisių į apeliantei priklausantį asmeninės nuosavybės teise pagrindinį daiktą pastatą / garažų paskirties (jo dalį, patalpą).

6. Nesustabdžius 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymo, pareiškėjai nevaržomai gali disponuoti jiems pripažintu įgyjamosios senaties būdu į apeliantei priklausantį asmeninės nuosavybės teise pastatą / garažų paskirties (jo dalį, patalpą pastate), t. y., pastato dalį remontuoti, rekonstruoti, išnuomoti, parduoti be apeliantės sutikimo. Pareiškėjams pardavus ginčo pastatą / garažų paskirties (jo dalį pastate) tretiesiems asmenims, susigrąžinimas apeliantės nuosavybėn būtų labai apsunkintas.

7. Pareiškėjams atliekant pagrindinio pastato / garažų paskirties dalies patalpos pastate remontą iškiltų panaudotų lėšų kompensacijos klausimas, nuostolių atlyginimo dėl pastato garažų paskirties konstrukcijoms padarytos žalos klausimai ir pan., kas vėl galėtų inspiruoti naujų teisminių procesų atsiradimą tarp šalių. Be to 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjų naudai yra priteistos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai, kurios šiuo metu išieškomos iš apeliantės neteisėtai. Jei būtų patenkintas apeliantės prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2- 2135-779/2013 ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas būtų panaikintas, pareiškėjų naudai išieškotos iš apeliantės piniginės sumos turėtų būti sugrąžintos, o tai galėtų inspiruoti naujus teisminius ginčus ir papildomą bylinėjimąsi tarp šalių.

8. Prašo panaikinti nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimo vykdymą civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 iki bus išnagrinėtas klausimas dėl proceso atnaujinimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad šiuo atveju pareiškėja prašo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte reglamentuotas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis numatyta teismo galimybė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau atkreipia dėmesį, kad ši teismo teisė nėra absoliuti.

10. Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo įvertinti dvi svarbias aplinkybes. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui (šiuo atveju apeliantei) palankus teismo sprendimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad apeliantė nenurodė argumentų, dėl kokios priežasties turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Su šiuo teiginiu sutiktina, kad vien pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nevykdyti teismo sprendimo. Toks prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje teikiamas jau ketvirtą kartą.

11. Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos. Atskirajame skunde nėra argumentuota kaip taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikšto reikalavimo įvykdymu. Pareiškimo atnaujinti procesą pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitų šalių atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

14. Atskirajame skunde iš esmės teigiama, jog nesustabdžius 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymo, pareiškėjai nevaržomai gali disponuoti jiems pripažintu įgyjamosios senaties būdu į apeliantei priklausantį asmeninės nuosavybės teise pastatą / garažų paskirties (jo dalį, patalpą pastate), t. y., pastato dalį remontuoti, rekonstruoti, išnuomoti, parduoti be apeliantės sutikimo, pareiškėjams tokiu būdu veikiant gali kilti pagrindas papildomiems teisminiams ginčams. Pareiškėjams pardavus ginčo pastatą / garažų paskirties (jo dalį pastate) tretiesiems asmenims, susigrąžinimas apeliantės nuosavybėn būtų labai apsunkintas. Taip pat nurodo, jog minėto sprendimo pagrindu iš apeliantės neteisėtai išieškomos bylinėjimosi išlaidos.

15. Laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja CPK 144 – 152 straipsniai. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas; turi būti nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

16. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktika, teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Taikant laikinąsias pasaugos priemones teismo atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas nėra vykdomas ta pačia apimtimi kaip yra sprendžiama dėl ieškinio pagrįstumo išnagrinėjus bylą iš esmės.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese yra tiesiogiai susijusi su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; kt.).

18. Pagal prima facie (preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir išnagrinėjus bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės.

19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

20. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškimo prima facie pagrįstumo, kadangi pareiškėja nepateikė konkrečių argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pastarieji pateikiami tik atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, priėjo išvadą, jog apeliantės pareiškimas dėl proceso atnaujinimo nėra prima facie pagrįstas, kadangi apeliantės pareiškimas dėl proceso atnaujinimo 2019 m. gegužės 28 d, nutartimi atmestas. Nors dėl šios nutarties apeliantė taip pat pateikė atskirąjį skundą, tačiau yra pagrindas daryti išvadą, jog apeliantės prašymas dėl proceso atnaujinimo, bylą išnagrinėjus iš esmės, laikytas nepagrįstu, todėl ir apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo teigti, jog apeliantės pareiškimas dėl proceso atnaujinimo yra prima facie pagrįstas.

21. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes.

22. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

23. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas nepasisakė dėl grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo vykdymui, kadangi pareiškėja nepateikė konkrečių argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pastarieji pateikiami tik atskirajame skunde. Teigiama, jog nesustabdžius 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymo, pareiškėjai nevaržomai gali disponuoti jiems pripažintu įgyjamosios senaties būdu į apeliantei priklausantį asmeninės nuosavybės teise pastatą / garažų paskirties (jo dalį patalpa pastate), t. y., pastato dalį remontuoti, rekonstruoti, išnuomoti, parduoti be apeliantės sutikimo, pareiškėjams tokiu būdu veikiant gali kilti pagrindas papildomiems teisminiams ginčams. Pareiškėjams pardavus ginčo pastatą / garažų paskirties (jo dalį pastate) tretiesiems asmenims, susigrąžinimas apeliantės nuosavybėn būtų apsunkintas.

24. Apeliantė nepateikė duomenų bei nenurodė, jog pareiškėjai gali elgtis nesąžiningai, jog gali siekti apsunkinti teismo procesinio sprendimo įvykdymą ar imtis kitų nesąžiningų veiksmų. Pareiškėjai tokių duomenų nepateikus bei nenurodžius argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie aplinkybių, galinčių apsunkinti teismo sprendimo vykdymą, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo ar jo vykdymo pasunkėjimo rizika.

25. Atsižvelgiant į tai, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti vykdomas, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas, nustačius, jog šis nepagrįstas, taip pat nenustačius rizikos, jos šio teismo procesinio sprendimo vykdymas, net ir apeliacinės instancijos teismui priėmus apeliantei palankų procesinį sprendimą, pareiškėjų veiksmais gali būti apsunkintas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmę pagrįstą ir teisingą nutartį, o atskirojo skundo motyvais pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-13493-918/2019 palikti nepakeistą.