- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Bylos Nr.
- 2S-1420-232/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14444-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Pareiškėjas
- I. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 nustatė faktą, kad D. N., V. N., O. K., ir M. K., pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį rūsį, kurio adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „K“, turintį 9 kv. m. bendro ploto. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjos I. G. prašymo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo išaiškinimo.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja I. G. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013, panaikinti 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti M. K., O. K., D. N., V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą byloje dėl esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Paaiškino, jog nagrinėjant bylą teisme M. K., O. K., D. N., V. N. bei jų atstovas teigė, kad jie teisėtai naudojosi ginčo pastato/garažų paskirties (jo esmine dalimi esančia patalpa/rūsiu pastate), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrodinėjo, kad I. G. priklausanti pastato esminė dalis yra už ginčo pastato ribų, o ginčo pastatas/garažų paskirties nėra I. G. priklausančio pastato esminė dalis, bet 1940-1946 m. nacionalizuoto ir suviešinto daugiabučio namo išnykę priklausiniai – antžeminiai ūkiniai pastatai, pastatyti ant medinių stulpelių su stogu, be rūsio. M. K., O. K., D. N., V. N. įrodinėjo, kad I. G. priklausanti pagrindinio daikto pastato/garažų paskirties esminė dalis patalpa/rūsys, esanti pastato viduje, nėra I. G. priklausančio pastato sudėtinė dalis, kurios teisinę padėtį lemia pagrindinis daiktas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kuria netenkintas prašymas dėl sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013, išaiškinimo, teigiama priešingai. Šioje nutartyje nurodoma aplinkybė, kad M. K., O. K., D. N., V. N. pagal įgyjamąją senatį įgijo teisę į pastatą (jo esminė dalis patalpa yra pastate), kuris yra konkrečiame pastate/garažų paskirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ne už minėto pastato ribų.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo D. N., V. N. ir O. K. nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas bei paskirti maksimalią 5 792 Eur baudą ir iki 50 procentų šios baudos skirti suinteresuotiems asmenims lygiomis dalimis. Nurodė, kad nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą buvo keliamas klausimas dėl ginčo rūsių buvimo vietos. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartyje yra konstatavęs, kad I. G. nepagrįstai jai nuosavybės teise priklausantį garažą tapatina su visu statiniu, teismas konstatavo, kad garažas buvo pastatytas vėliau nei ginčo statiniai. Pabrėžė, jog I. G. jau 2009 m. birželio 18 d. sutartimi dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo pripažino M. K., O. K., D. N., V. N. valdomiems statiniams tenkančias žemės sklypo dalis ir susitarė dėl jų naudojimosi tvarkos. Tokiais veiksmais I. G. iš esmės pripažino, kad toje žemės sklypo dalyje, kur stovi jos garažas, šie asmenys taip pat turi teisę naudotis šia žemės sklypo dalimi. 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kuria atmestas prašymas dėl sprendimo išaiškinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas nekonstatavo I. G. nurodomų aplinkybių. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškimas dėl nuosavybės teisės nustatymo pagal įgyjamąją senatį, rezoliucinėje dalyje teismas aiškiai nurodė nekilnojamojo turto objektą, konkrečiai jį identifikavo, nurodė jo buvimo vietos adresą konkrečiame statinyje, t. y. po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane, pažymėtas indeksu „K“, bendras plotas 9 kv. m.
6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė atmesti patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą. Nurodė, kad patikslintame pareiškime nėra detalizuojama, kokią įtaką 2018 m. gruodžio 21 d. priimta teismo nutartis turi civilinės bylos Nr. 2-2135-779/2013 atnaujinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Priteisė D. N. iš I. G. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas pažymėjo, kad analogišku pagrindu – dėl tariamai naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu – pareiškėja teikė prašymus atnaujinti procesą 2015 m. lapkričio 17 d., 2017 m. vasario 20 d., 2018 m. birželio 5 d. Visi šie prašymai buvo atmesti, nenustačius jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu.
9. Nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi, kuria atsisakyta išaiškinti sprendimą ir iš kurios pareiškėja tariamai sužinojo naują, iki tol nežinotą aplinkybę. Pareiškėja tvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodė naują aplinkybę, t. y. neva kad M. K., O. K., D. N., V. N. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į I. G. nuosavybės teise priklausančio pastato viduje esančią patalpą.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu, kuris buvo peržiūrėtas instancine tvarka ir paliktas nepakeistas, nustatė, jog D. N., V. N., O. K., ir M. K. įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo į po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį rūsį, adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „K“, turintį 9 kv. m. bendro ploto. 2018 m. gruodžio 21 d. priimta nutartimi, kuria teismas atmetė I. G. prašymą dėl priimto teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 išaiškinimo, teismas nenustatinėjo jokių naujų faktinių aplinkybių. Atvirkščiai, teismas tik nurodė, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, joje yra pakankamai identifikuotas objektas, į kurį pagal įgyjamąją senatį D. N., V. N., O. K., ir M. K. įgijo nuosavybės teisę – t. y. į rūsį, esantį po garažu, unikalus (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtu indeksu „K“, turintį 9 kv. m. bendro ploto.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kuria savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia pareiškėja, nurodė, kad prašomame išaiškinti sprendime teismas nurodė tikslius nekilnojamojo turto objekto duomenis (konkrečiai identifikavo, nurodė buvimo vietos adresą, vietą konkrečiame statinyje, žemės sklypo plane bei bendrąjį plotą). 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, taip pat ir pareiškėja nepateikė įrodymų, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytoje vietoje dar yra kitų objektų, kurie galėtų būti apibūdinti taip pat, kaip apibūdinta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.
12. Pažymėjo, kad 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priešingai nei teigia pareiškėja, teismas neatliko jokio papildomo teisinių ar faktinių aplinkybių vertinimo ir iš naujo nesprendė po garažu esančio rūso statuso klausimų, t. y. neturėjo spręsti ir nesprendė, ar rūsys, esantis po garažu, yra atskiras statinys, garažo priklausinys ar garažo patalpa. Pažymėjo, kad 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi teismas nekonstatavo naujų aplinkybių, o tik pakartojo 2013 m. rugpjūčio 5 d. teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuri yra aiški, suprantama ir nereikalinga išaiškinimo CPK 277 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, jog 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurias būtų galima traktuoti kaip naujai paaiškėjusias ar nežinomas nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2135-779/2013 bei priimant minėtoje byloje teismo sprendimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Atskiruoju skundu pareiškėja I. G. prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 ir atnaujinus bylos nagrinėjimą priimti naują sprendimą – atmesti M. K., O. K., D. N., V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; 2) netenkinus prašymo atnaujinti procesą – pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – sumažinant D. N. prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 4) skirti pareiškėjams baudas už tyčinį bylos vilkinimą.
14. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta teismui nevisapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes ir pareiškėjos nurodytus argumentus bei įrodymus.
15. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nepagrįstai sprendė, kad 1956 m. pagrindinis daiktas / mūrinis pastatas garažų paskirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytas ant M. K., O. K., D. N., V. N. tariamo savarankiško teisinių santykio objekto. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis įrodo priešingai, kad 1956 m. pastatas pastatytas ne ant priklausinių stogo. Teigė, kad toje vietoje, kur stovi I. G. priklausantis pagrindinis daiktas / pastatas garažų paskirties, kito savarankiško nuosavybės teisės objekto kaip atskiro daikto nėra. Paaiškino, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu nepagrįstai pripažino, kad D. N., V. N., O. K., ir M. K., pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į po garažu esančią patalpą. Nurodyta patalpa nėra savarankiškas teisinių santykių objektas, o savavališkai naudojama I. G. priklausančio pastato dalis.
16. Nurodė, kad D. N. atstovavo tas pats advokatas, kuris jį atstovavo civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 bei kituose tarp I. G. ir jo buvusiuose teismo procesuose. Advokatas atstovavo visus tris suinteresuotus asmenis. Advokatui nereikėjo papildomai susipažinti su bylos medžiaga, visos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės jam buvo žinomos Teigė, kad iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingos, nesąžiningos ir neteisingos.
Atsiliepimas
17. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje nekonstatavo jokių esminių aplinkybių išnagrinėtai bylai. Pareiškėjos nurodomos spekuliatyvios ir iš konteksto ištrauktos aplinkybės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte tokioms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė nei to, jog tam tikros aplinkybės gali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios, nei to, kad tokios aplinkybės, nagrinėjant civilinę bylą ir priimant sprendimą, turėtų esminės reikšmės bylos išsprendimui.
18. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu nesutiko su prašymu priteisti iš suinteresuotų asmenų apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidas ir prašė teismo šio prašymo netenkinti. Dėl kitų klausimų prašė spręsti teismo nuožiūra.
19. Pareiškėja I. G. pateikė rašytinius paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino apeliantės prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Proceso atnaujinimo institutas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje vertinamas, kaip ekstraordinarus būdas, peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008). Dėl to procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija, kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 str.) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą.
23. Nurodyti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2004).
24. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai. Vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Būtent šiuo pagrindu apeliantė grindžia savo prašymą dėl proceso atnaujinimo.
25. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015).
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2135-779/2013 nustatė faktą, kad D. N., V. N., O. K., ir M. K., pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį rūsį, kurio adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „K“, turintį 9 kv. m. bendro ploto. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjos I. G. prašymo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo išaiškinimo.
28. Kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę apeliantė nurodė, kad tik priėmus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį, tapo neginčijamai aišku, kad D. N., V. N., O. K., ir M. K., pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į po garažu esančią patalpą, kuri nėra savarankišku teisinių santykių objektu, o I. G. priklausančio pastato dalimi.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą dėl apeliantės nurodytos, naujai paaiškėjusios aplinkybės, nes tokios nenustatyta. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nenustatinėjo, nekonstatavo jokių naujų faktinių aplinkybių, neatliko jokio papildomo teisinių ar faktinių aplinkybių vertinimo ir iš naujo nesprendė ginčo patalpų statuso klausimų. 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas nekilnojamojo turto objektas, dėl kurio įgijimo pagal įgyjamą senatį nuspręsta teismo sprendimu, jis konkrečiai identifikuotas, nurodytas jo buvimo vietos adresas, vieta konkrečiame statinyje (t.y. po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo plane (pažymėtas indeksu „K“), bendrasis plotas (9 kv. m.). Iš esmės 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje atkartota 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuri teismo vertinimu nereikalauja išaiškinimo.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė neįrodė, jog jos nurodomos aplinkybės gali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios, t. y. egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą, apeliantei nebuvo ir negalėjo būti žinomos, apeliantei tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui bei turi esminę reikšmę bylos išsprendimui.
31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantės nurodytos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl pagrįstai atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
32. Apeliantė prašė sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neturi viršyti Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Rekomendacijos), nurodytų dydžių. Rekomendacijų 8.16 punkte nurodyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai koeficientas yra 0,4, todėl maksimalus užmokesčio dydis už ieškinio parengimą, parengtą 2019 m. balandžio – birželio mėn. yra 388,12 Eur (užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) buvo 970,30 Eur). Taigi iš apeliantės D. N. priteista 300 Eur suma už advokato pagalbą neviršija rekomendacijose nustatyto dydžio ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra proporcinga suteiktų teisinių paslaugų mastui, todėl nėra pagrindo jos mažinti.
33. Apeliantė prašė skirti pareiškėjams baudas už tyčinį bylos vilkinimą. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ar vilkino bylą, todėl netenkina apeliantės prašymo dėl baudos skyrimo.
34. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.