Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Kaip matyti iš nuteistojo G. M. pozicijos viso bylos proceso metu, jis nurodė, jog turėjo prisijungimo prie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos kodus, bet banko kortelės neturėjo ir ja nesinaudojo, pinigus iš bendrovės sąskaitos išgrynindavo E. U. ir jam duodavo tiek, kiek reikėdavo statybinėms medžiagoms pirkti (t. 28, b. l. 9–11). Nuteistasis E. U. nurodė, kad su G. M. nebuvo pasiskirstymo, kas konkrečiai, ką darys, jis prižiūrėjo statybų veiklą, G. M. tvarkė visą administraciją. E. U. neneigia disponavęs bendrovės banko kortele, grynindavęs įvairias pinigų sumas, tačiau nuteistasis kategoriškai tvirtino, jog visi pinigai, kuriuos jis, pasinaudojęs banko kortele, pasiimdavo iš bankomatų, buvo panaudoti bendrovės reikmėms, visos išlaidos buvo pagrįstos dokumentais, kuriuos jis perduodavo G. M.. Nuteistojo E. U. teigimu, abiem UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko kortelėmis – tiek ,,Luminor“ banko, tiek ,,Citadele“ banko jie disponavo abu su G. M. (t. 28, b. l. 6–9). Be to, kaip matyti iš nuteistojo E. U. gynėjo apeliacinio skundo turinio, gynėjas, akcentuodamas aplinkybę, kad G. M., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, priiminėjo savarankiškus sprendimus, vienasmeniškai disponavo įmonės sąskaita, savarankiškai darė pavedimus ir nebuvo niekaip priklausomas nuo akcininko E. U., iš esmės bando visą atsakomybę dėl svetimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimo perkelti vienam G. M..

Bylos duomenimis nustatyta, kad E. U. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo registruotas nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. liepos 20 d., laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. bendrovės direktoriumi buvo registruotas G. M., laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. – M. M. ir laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. – D. P. (t. 10, b. l. 72–76). Vieninteliu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininku E. U. tapo 2010 m. spalio 24 d. (t. 10, b. l. 133) ir nors pagal byloje esančiose 2018 m. sausio 1 d., 2018 m. sausio 4 d., 2018 m. sausio 5 d., 2018 m. sausio 8 d., 2018 m. sausio 9 d. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartyse nurodytus duomenis E. U. pardavė 100 procentų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkėjui D. P. už 579,20 Eur (iš viso už 2 896,00 Eur) (t. 25, b. l. 51–55), tačiau pagal paties E. U. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijas iš tikrųjų jis pardavė 2018 metų rudenį, o minėtose akcijų pirkimo – pardavimo sutartyse įrašytos neteisingos realiai įvykusio akcijų pardavimo datos. Šios nustatytos faktinės aplinkybės, o taip pat liudytojos J. S., nuo 2011 m. iki 2017 m. pabaigos dirbusios UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, parodymai apie tai, jog bendrovės direktorius ir akcininkas buvo E. U., paskui – G. M., dokumentų ji prašydavo G. M., o atveždavo E. U., abu asmenys – G. M. ir E. U. buvo bendrovėje atskaitingi asmenys (t. 28, b. l. 13–16); liudytojo Č. Ž., kuris 2017 metais dirbo pagal verslo liudijimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, parodymai, jog darbų vykdytojas bendrovėje buvo G. M., o direktorius – E. U. (t. 28, b. l. 54); liudytojo E. G., 2017–2018 metais atlikusio darbus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, parodymai, jog dėl darbų atlikimo kainas derino su E. U. ir G. M., sąskaitas faktūras pateikdavo tiesiai į rankas E. U. (t. 28, b. l. 55); liudytojo V. S. parodymai apie tai, jog už darbus grynuosius pinigus dažniausiai mokėdavo E. U., visiems darbams vadovavo taip pat E. U., kuris buvo bendrovės savininkas, o direktorius buvo G. M.; liudytojo A. L. parodymai, jog 2017 metais jam atliekant statybos darbus bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“, darbus paskirstydavo E. U. ir G. M., įmonei faktiškai vadovavo G. M. (t. 28, b. l. 90); liudytojo A. P. parodymai, jog 2016 m. gegužės 13 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. atliko darbus, dėl visų darbų tarėsi ir atsiskaitė su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ savininku E. U. (t. 28, b. l. 55); liudytojo A. Š. parodymai, jog 2018 metais į jį kreipėsi E. U. ir pasiūlė atlikti apdailos darbus tvarkomame objekte, E. U. jam duodavo darbus, o su G. M. būdavo atsiskaitymai (t. 28, b. l. 91), patvirtina ir leidžia daryti išvadą, jog E. U. aptariamu laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d.) nors ir nebuvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tačiau buvo vieninteliu akcininku ir gana aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje – skirstydavo darbus ir jiems vadovavo, tardavosi dėl naujų darbuotojų priėmimo, tiekdavo reikalingas medžiagas, mokėdavo darbo užmokestį. Dėl turimo vienintelio UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininko (savininko) statuso E. U., kaip ir bendrovės direktorius G. M., turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turto atžvilgiu, t. y. bendrovės turtas tiek E. U., tiek G. M. buvo patikėtas užimamų pareigų pagrindu, o tuo pačiu tai reiškia, kad bendrovės turtas abiem nuteistiesiems buvo svetimas. Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014). Taigi, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą, o šio straipsnio 3 dalyje – už labai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925). Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi sprendžiant, ar juridinio asmens vadovas ar vienintelis akcininkas, neteisėtai disponuodami juridinio asmens turtu ar jį paimdami, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jų tyčios turinį (kryptingumą).

Nagrinėjant turto pasisavinimo bylas, esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas ar vienintelis akcininkas, neteisėtai disponuodami jiems patikėtu (esančiu jų žinioje) juridinio asmens turtu ar jį paimdami: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti juridinio asmens interesais. Apie tokio sumanymo buvimą juridinio asmens vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to juridiniam asmeniui buvo padaryta žala, taip pat į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-489/2022). Byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste reikšminga ir kasacinio teismo praktikoje nuosekliai formuluojama taisyklė, kad vien kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas. Tvirtinimas apie pinigų panaudojimą įmonės reikmėms turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Kartu tai nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78-2012, Nr. 2K-150-628/2018, Nr. 2K-271-719/2019, Nr. 2K-322-1073/2019, Nr. 2K-254-895/2020, Nr. 2K-7-134-511/2023).

Bylos duomenimis nustatyta ir iš esmės nėra ginčo dėl to, kad byloje aktualiu laikotarpiu E. U., būdamas vieninteliu UAB,,(duomenys neskelbtini)“ akcininku, ir G. M., būdamas bendrovės direktoriumi, abipusiu sutarimu disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis – pasinaudoję bendrovės banko kortele, išgrynindavo pinigus bankomatuose, už juos pirkdavo prekes, atsiskaitydavo už darbus. Tačiau, kaip nustatė byloje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė, ne visų bendrovei priklausančių išgrynintų piniginių lėšų panaudojimo teisėtumą buvo galima nustatyti. 2021 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2419045-21 dėl bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo konstatuota, kad pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AS ,,Citadele banka“ Lietuvos filialo išrašą nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. iš sąskaitos grynaisiais pinigais išimta iš viso 232 890,56 Eur, iš jų 227 331,56 Eur išimta su mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) iš bankomatų Klaipėdoje, Plungėje, Vilniuje ir 5 559 Eur iš banko Klaipėdos filialo paėmė G. M.. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d. iš bendrovės sąskaitos AS ,,Citadele banka“ grynaisiais pinigais išimta iš viso 126 559 Eur, iš kurių 122 559 Eur suma į bendrovės apskaitą įrašyta kaip atskaitingų asmenų gauti avansai ir užfiksuotas jų panaudojimas, tai yra 50 411,08 Eur grąžinimas į bendrovės kasą, 44 397,59 Eur darbo užmokesčio išmokėjimui ir 27 750,33 Eur atsiskaitymui su tiekėjais. Likusi 4 000 Eur suma apskaitoje nurašyta į 2018 m. sąnaudas. Tyrimui nepateikus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų už laikotarpius nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., negalima nustatyti, ar į bendrovės apskaitą įtraukti minėtais laikotarpiais iš bendrovės sąskaitos AS ,,Citadele banka“ Lietuvos filialo grynaisiais pinigais gauti avansai iš viso 106 331,56 Eur (nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. 104 246,56 Eur, nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. 2 085,00 Eur) ir nustatyti jų panaudojimo (t. 24, b. l. 23–35). Todėl esminis ginčo dalykas nagrinėjamu atveju yra nustatyti, kur buvo panaudoti aptariamu laikotarpiu išgryninti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantys pinigai, kurių panaudojimas nebuvo pateisintas buhalterinės apskaitos dokumentais – bendrovės reikmėms, kaip tvirtina nuteistieji E. U. ir G. M., ar vis tik buvo nuteistųjų pasisavinti, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis E. U. tvirtino, kad visi jo išgryninti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms, už juos buvo perkamos prekės, mokamas darbo užmokestis darbuotojams, pinigų panaudojimą pateisinant prekių įsigijimo ir kitais dokumentais, kuriuos jis atiduodavo bendrovės direktoriui G. M.. Nuteistasis G. M., aiškindamas pinigų panaudojimo aplinkybes, nebuvo nuoseklus, ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog prireikus jis ir pats banko kortele grynindavo pinigus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ėmė tvirtinti, kad banko kortele naudojosi tik E. U., jis banko kortelės neturėjo ir ja nesinaudojo, ir galiausiai, prieštaraudamas savo paties parodymams apie visų bendrovės pinigų pateisinimą apskaitos dokumentais, G. M. pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją, jog pinigų trūkumas atsirado todėl, kad E. U. nurodymu bendrovės darbuotojams greta oficialaus darbo užmokesčio buvo mokamas ir neoficialus, apskaitoje neapskaitytas darbo užmokestis. Visų pirma, pažymėtina, kad G. M. versijos apie neoficialaus, apskaitoje neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams nepatvirtino nei E. U., nei visi be išimties liudytojais apklausti bendrovės darbuotojai ar atlygintines paslaugas bendrovei teikę asmenys, kurie kategoriškai patvirtino gavę iš bendrovės tik oficialų, dokumentais pagrįstą atlyginimą už darbą ar suteiktas paslaugas. Kita vertus, išskyrus deklaratyvius nuteistųjų E. U. ir G. M. aiškinimus, jokių faktinių duomenų, kad nagrinėjamu laikotarpiu iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išgrynintos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, į bylą nebuvo pateikta. Nei nuteistasis E. U., nei nuteistasis G. M. nepagrindė savo argumentų dėl bendrovei priklausančių piniginių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad pinigai buvo naudojami UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ poreikiams tenkinti, bendrovės interesais.

2021 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2419045-21 dėl bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo taip pat konstatuota, jog tyrimui pateiktos buhalterinės sąskaitos Nr. 272 ,,Kasa“ aktyvumo ataskaitos duomenimis, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. spalio 25 d. į kasą grąžintų avansų suma iš viso 50 411,08 Eur nebuvo panaudota, nes dokumentinis pinigų likutis bendrovės kasoje 2017 m. gruodžio 11 d. buvo 22 684,18 Eur, apskaitoje 2017 m. gruodžio 29 d. užfiksuotas 380,26 Eur išdavimas ir 2018 m. balandžio 6 d. užfiksuotas 1 102,60 Eur išdavimas atsiskaitymui su tiekėjais. Dokumentinis pinigų likutis bendrovės kasoje 2018 m. spalio 25 d. buvo 71 612,40 Eur (t. 24, b. l. 23–57). Kaip matyti iš nuteistojo G. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jam buvo žinoma, kad bendrovės kasoje trūksta pinigų, apie tai žinojo buhalterė, taip pat matydavosi iš balanso, tai žinojo ir M. M.. Anot G. M., dėl trūkstamų pinigų jis pretenzijų E. U. nereiškė, bendrovės perdavimo metu pinigų trūkumas buvo 50 000–60 000 Eur. Nuteistasis M. M. apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įmonė jau buvo parduodama be darbuotojų. Iš dokumentų perdavimo buvo tik balansai, pelno nuotolio ataskaita, didžioji knyga, skaičiai atrodė gerai. Fiziškai turto jie neperėmė, balanse buvo trumpalaikis turtas, kuris buvo nusidėvėjęs, nebuvo susitarta, kad jie perima turtą. Balanse yra mokėtinos sumos, kasos balanso detalizacijos jis neprašė, nes apie kasos likutį kalbos nebuvo. M. M. teigimu, įmonę jis perėmė be kasos ir be turto. Kaip matyti iš nuteistojo E. U. parodymų, jis dalyvavo bendrovės akcijų pardavime, kuris vyko Vilniuje, M. M. kontoroje. Su M. M. iki akcijų pardavimo sutarčių pasirašymo buvo susitikęs du kartus, o trečiąjį kartą vyko sutarčių pasirašymas, jis pasirašė penkias akcijų pardavimo sutartis. Išanalizavus visų trijų nuteistųjų parodymus, sugretinus juos tarpusavyje, galima daryti išvadą, jog tiek G. M., kuris parduodant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijas buvo bendrovės direktorius, tiek E. U., kuris iki akcijų pardavimo buvo vienintelis bendrovės akcininkas, žinojo apie bendrovės perleidimo naujiems savininkams, naujai paskirtam direktoriui M. M. metu bendrovės kasoje buvusį pinigų trūkumą, kuris buvo susidaręs dėl tyčinių neteisėtų E. U. ir G. M. veiksmų. Tai, kad 2018 m. spalio 25 d. nustatytas dokumentinis pinigų likutis bendrovės kasoje realiai nebuvo perduotas naujiems bendrovės savininkams ir naujam direktoriui M. M., iš esmės neneigė visi trys nuteistieji, tiek E. U. ir G. M., pardavę bendrovę, tiek M. M., E. U. pardavus akcijas, tapęs jos direktoriumi.

Kaip minėta, nuteistiesiems E. U. ir G. M. buvo inkriminuota ir skundžiamu nuosprendžiu jie pripažinti kaltais bendrais veiksmais pasisavinę 177 943,99 Eur, iš jų – 106 331,56 Eur UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų, kurių panaudojimas nepagrįstas apskaitos dokumentais, ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kasoje buvusių grynųjų pinigų 71 612,40 Eur, kurie nebuvo perduoti bendrovę perleidžiant naujam savininkui. Kaip matyti iš specialisto išvados, iš bendrovės sąskaitos AS ,,Citadele banka“ Lietuvos filialo grynaisiais pinigais avansai iš viso 106 331,56 Eur buvo gauti nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d. 104 246,56 Eur, nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. 2 085,00 Eur. Nuteistųjų G. M. ir M. M., kuris nuo 2018 m. gruodžio 12 d. buvo registruotas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, parodymais, taip pat byloje esančiu 2018 m. lapkričio 2 d. Dokumentų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 2018/11 (t. 24, b. l. 65) nustatyta, jog minėtu aktu buvęs UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius G. M. perdavė naujajam bendrovės direktoriui M. M. dokumentus, tarp jų ir AB ,,Citadele“ banko sąskaitos generatorių su prisijungimo kodu ir mokėjimo kortelę. Kaip matyti iš prie specialisto išvados pridėto UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos išrašo, kuriame užfiksuoti grynųjų pinigų išėmimų laikai ir vietos (Priedas Nr. 19 (t. 19, b. l. 110–119)), grynieji pinigai iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos buvo išimti ir 2018 m. lapkričio 8 d. (tris kartus (viso 1 500 Eur)), ir 2018 m. lapkričio 9 d. (585,00 Eur), iš viso 2 085 Eur. Nesant byloje faktinių duomenų, paneigiančių aplinkybę, jog 2018 m. lapkričio 2 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko kortelė buvo perduota naujajam bendrovės direktoriui M. M., po šio įvykio atlikti grynųjų pinigų nuėmimai, pasinaudojant minėta banko kortele, ir šių pinigų pasisavinimas negali būti inkriminuoti nei G. M., nei E. U., todėl 2 085 Eur suma mažintina bendra G. M. ir E. U. pasisavintų svetimų, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančių, piniginių lėšų suma, nustatant, kad G. M. ir E. U., abipusiu sutarimu, bendrais tarpusavyje suderintais veiksmais, suvokdami savo veiksmų pavojingumą ir numatydami kilsiančius padarinius bei to norėdami, pasisavino užimamų pareigų pagrindu jiems patikėtą svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą – 175 858,99 Eur. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo E. U. gynėjo apeliaciniame skunde pateiktais paskaičiavimais, pagal kuriuos, anot gynėjo, E. U. galėtų būti inkriminuota tik Plungėje esančiuose bankomatuose nuimta pinigų suma, o G. M. – Klaipėdoje esančiuose bankomatuose bei paties G. M. banko filiale Klaipėdoje gauti grynieji pinigai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d. iš banko Klaipėdos filialo G. M. paėmė 5 559,00 Eur, nuteistojo E. U. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad specialistė į G. M. banko filiale nuimtą sumą neįskaičiavo 2017 m. liepos 10 d. nuimtos 1 300 Eur sumos, tokiu būdu G. M. paėmė 6 259 Eur. Susipažinus su prie specialisto išvados pridėtu 19 priedu, kuriame nurodyti detalūs duomenys apie išimtus grynuosius pinigus, matyti, kad aptariamu laikotarpiu G. M. asmeniškai iš banko Klaipėdos filialo paėmė 7 809 Eur (t. 24, b. l. 110–119). Inkriminuoti šią sumą vienam G. M. ar išskirstyti išgrynintas sumas pagal miestus, kuriuose jos buvo išgrynintos, nėra teisinio pagrindo, kadangi, viena vertus, išskyrus deklaratyvius nuteistojo E. U. gynėjo argumentus neginčytinų faktinių duomenų, kad E. U. visada grynino pinigus tik Plungės mieste ir nė karto to nedarė Klaipėdoje, kaip ir duomenų, jog G. M. grynindavo pinigus išimtinai tik Klaipėdos mieste, byloje nėra. Kita vertus, byloje surinktais ir aptartais faktiniais duomenimis nustatyta, kad E. U. ir G. M. grynindavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas bei jas pasisavino abipusiu sutarimu, bendrais tarpusavyje suderintais veiksmais, suvokdami savo veiksmų pavojingumą ir numatydami kilsiančius padarinius bei to norėdami.

Kaip jau buvo minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis.

Byloje nėra duomenų, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos – 175 858,99 Eur buvo naudojamos tenkinant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ poreikius. Nei nuteistasis E. U., nei nuteistasis G. M. nepagrindė savo argumentų dėl šios pinigų sumos panaudojimo bendrovės reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad pinigai buvo naudojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ poreikiams tenkinti, bendrovės interesais. Nenustačius, kad E. U. ir G. M. naudojo 175 858,99 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai (interesais), kvalifikuojant nuteistųjų veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) toks turtas (piniginės lėšos) buvo naudojamas. Sumažinus E. U. ir G. M. bendrai pasisavinto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertę iki 175 858,99 Eur, ji vis tiek viršija 900 MGL dydžio sumą, kurią viršijus pagal BK 190 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtas laikomas labai didelės vertės, todėl nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal šiuo metu galiojančią ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartą BK 183 straipsnio 3 dalį nesikeičia.

Nuteistasis M. M., apeliaciniame skunde ginčydamas skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad paskolos sandorio sudarymas yra civilinių teisinių santykių dalykas, todėl akivaizdu, jog šioje byloje susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, o baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu dėl turto pasisavinimo buvo perteklinis, juo labiau, kad pripažinus 2018 m. lakpričio 22 d. vienintelio akcininko sprendimą negaliojančiu, jis nelaikytinas UAB ,,(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, todėl jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kadangi jis nelaikytinas šios nusikalstamos veikos subjektu. Su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktika dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022).

Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-435-916/2018, Nr. e3K-3-47-469/2024).

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.871 straipsnio, reglamentuojančio paskolos sutarties formą, 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą, o 4 dalyje nustatyta, jog, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis).

Kaip matyti iš M. M. pateiktos 2018 m. gruodžio 15 d. Paskolos sutarties Nr. 181215 turinio, šią sutartį, pagal kurią UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ be procentų paskolina M. M. 12 800 Eur, kuriuos šis įsipareigoja grąžinti bendru sutarimu, bet ne anksčiau kaip po trejų metų, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, kaip bendrovės vadovas, M. M. sudarė su savimi, kaip fiziniu asmeniu, sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama be procentų, paskolos sutartis nėra notarinės formos. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms bei remiantis aptarta kasacinio teismo praktika dėl sandorio tariamumo nustatymo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino M. M. pateiktą paskolos sutartį, pagrįstai šią sutartį pripažino niekine ir jos nelaikė tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, kaip pagrindžiančiu nuteistojo M. M. iškeltą versiją apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančių piniginių lėšų teisėtą panaudojimą.

Atkreiptinas nuteistojo M. M. dėmesys į tai, kad minėtos paskolos sutarties suklastojimas ar kuri nors kita BK 300 straipsnyje nustatyta alternatyvi veika jam nebuvo inkriminuota, todėl deklaratyvus ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas apie aptartoje situacijoje susiklosčiusius išimtinai civilinius teisinius santykius ir tuo pagrindu perteklinį jo baudžiamąjį persekiojimą dėl turto pasisavinimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. M. suklastojo kitą dokumentą – 2018 m. lapkričio 22 d. vienintelio akcininko sprendimą, kuriame nurodyta, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas A. K. nusprendžia atšaukti iš direktoriaus pareigų G. M. ir nuo 2018 m. lapkričio 22 d. bendrovės direktoriumi paskirti M. M. (t. 6, b. l. 141). Kad minėtas dokumentas yra suklastotas, pripažįsta ir pats M. M., t. y. nuteistasis neneigia, kad jis šį dokumentą surašė ir jame pasirašė A. K. vardu. Be kita ko, kaip matyti iš M. M. parodymų, nagrinėjamu laikotarpiu jis turėjo įmonę MB (duomenys neskelbtini), kurios veikla buvo steigti naujas įmones ir pirkti veikiančias įmones. 2018 m. rugsėjo mėnesį sulaukęs G. M. skambučio ir pasiūlymo pirkti veikiančią bendrovę ,,(duomenys neskelbtini)“, jis pradėjo pirkimo procedūras. M. M. teigimu, iš pradžių jis persirašė įmonę ant savęs, nes pirkėjas turėjo savo sąlygas, kad būtų banko sąskaita, todėl buvo atidaryta ,,Revolut“ banko sąskaita ir tada įmonė galutinai perleista galutiniam pirkėjui per tarpininkus. M. M. nurodė, kad pirmasis sandoris buvo toks, jog E. U. perleidžia UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijas A. K.. Iš E. U. akcijos buvo nupirktos už 3 000 Eur, sumokėjo iš savo lėšų. Toliau bendrovė buvo parduota D. P. per tarpininką E. B.. Tiek UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimas, tiek kitų dokumentų forminimas vyko Vilniuje, jo ofise, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje, D. P. jam padavė savo paso kopiją, pagal kurią jis suformino dokumentus. Nuteistasis E. U. taip pat nurodė, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimas vyko Vilniuje, M. M. kontoroje, jis už akcijas gavo 4 000–5 000 Eur, dalyvavo ir D. P., kuris kalbėjo rusiškai, pateikė savo paso kopiją. Nuteistojo G. M. parodymais nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo parduota M. M., dėl bendrovės akcijų pardavimo M. M. bendravo su E. U., jis dalyvavo trečiojo susitikimo metu Vilniuje, kuomet E. U. pasirašė bendrovės akcijų pardavimo sutartis. Nuteistojo M. M. teiginius apie kokį nors A. K. dalyvavimą ir vaidmenį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veikloje paneigia paties A. K. nuoseklūs parodymai apie tai, jog niekada nėra buvęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir skyręs M. M. šios bendrovės direktoriumi, su M. M. nėra net kalbėjęs šiais klausimais, o apie savo tariamas sąsajas su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sužinojo tik iš teismo pranešimo. Byloje esančiame 2019 m. rašte Nr.(21)-14 Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad neturi duomenų apie D. P., gim. (duomenys neskelbtini), vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 29 d. (t. 5, b. l. 8); 2021 m. vasario 10 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyriaus rašte nurodyta, kad D. P., gim. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas nebuvo (t. 5, b. l. 17–19); 2021 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime dėl D. P. asmenybės nustatymo nurodyta, kad 2020 m. birželio 22 d. VĮ ,,Registrų centras“ buvo išsiųstas reikalavimas pateikti bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens bylą. Susipažįstant su pateiktais dokumentais buvo rasta D. P., gim. 1983 m. kovo 23 d., Rusijos Federacijos paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopija. Patikrinus policijos duomenų bazėse duomenų apie D. P., gim. (duomenys neskelbtini), nerasta, taip pat nėra duomenų, kad jis gyventų Lietuvos Respublikoje. Patikrinus policijos duomenų bazėje VSAT sienų kirtimas informacijos, kad D. P. būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, nerasta. Papildomai išsiųstas užklausimas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl duomenų pateikimo, ar D. P. buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (t. 8, b. l. 186–188). Iš bylos duomenų matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dalyviais buvo šie asmenys: nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2018 m. spalio 29 d. įmonės akcininkas buvo E. U., nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. D. P., nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 25 d. – A. K., nuo 2019 m. balandžio 1 d. – D. P. (t. 1, b. l. 1–18). Aplinkybės, kad M. M. pagrindinė veikla tuo laikotarpiu buvo susijusi su įmonių pirkimu, būtent jo biure buvo pasirašomos jo paties paruoštos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys atgalinėmis datomis tarp E. U. ir D. P., kuris Lietuvos Respublikoje tuo laikotarpiu net nebuvo, E. U. pinigai už akcijas buvo išmokėti iš karto po sutarčių pasirašymo paties M. M., vėliau pats M. M. surašė ir už A. K. pasirašė 2018 m. lapkričio 22 d. vienintelio akcininko sprendimą, kuriame nurodyta, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas A. K. nusprendžia atšaukti iš direktoriaus pareigų G. M. ir nuo 2018 m. lapkričio 22 d. bendrovės direktoriumi paskirti M. M., kai tuo metu A. K. pagal aukščiau nurodytus duomenis net nebuvo šios bendrovės akcininku, rodo, jog faktinis bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ pirkėjas ir buvo M. M., kuris buvo suinteresuotas tapti bendrovės faktiniu vadovu, o tuo pačiu ir turėti galimybę disponuoti bendrovės turtu. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad aptariamas suklastotas dokumentas buvo paleistas į teisinę apyvartą paties M. M. sąmoningais tyčiniais veiksmais, šio suklastoto dokumento pagrindu M. M. oficialiai tapo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovu su visomis bendrovės vadovui priskirtomis funkcijomis ir tokiu būdu įgijo galimybę disponuoti bendrovės piniginėmis lėšomis. Aplinkybė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. M. tapo suklastoto dokumento pagrindu, nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės dėl bendrovės turto pasisavinimo, kadangi 2018 m. lapkričio 22 d. vienintelio akcininko sprendimą, suklastojo pats M. M., prieš tai aptartais aktyviais veiksmais faktiškai pats įsigijęs šią įmonę ir perėmęs ją iš ankstesnio savininko bei siekęs tapti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir juo tapęs. Šį nusikaltimą M. M. padarė tyčia, būdamas faktiniu minėto juridinio asmens dalyviu ir sąmoningai siekdamas tapti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o tuo pačiu užimamų pareigų pagrindu įgyti teisę disponuoti bendrovės turtu ir kartu galimybę pasisavinti bendrovės pinigines lėšas. Šios dvi M. M. padarytos nusikalstamos veikos yra iš esmės neatsiejamos, kadangi vienintelio akcininko sprendimą M. M. suklastojo tam, kad taptų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. užimamų pareigų pagrindu būtų materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bendrovės turtą ir galėtų pasisavinti bendrovės pinigines lėšas. Todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo M. M., jis yra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, subjektas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patikrino visas M. M. iškeltas versijas apie išgrynintų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų – 20 000 Eur panaudojimą, padarė teisingą išvadą, kad M. M. pasisavino užimamų bendrovės direktoriaus pareigų pagrindu jam patikėtą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 20 000 Eur ir teisingai M. M. veiką kvalifikavo pagal šiuo metu galiojančią BK 183 straipsnio 1 dalį.

BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (BAĮ 2 straipsnio 4 dalis, galiojančio Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnis ir kt.). Tai esminiai reikalavimai, keliami asmenims, organizuojantiems ir tvarkantiems buhalterinę apskaitą. Kitaip tariant, buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma tinkamai, laikantis įstatymų, poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, apskaitoje privalo būti fiksuojama tik objektyvi informacija, kurią būtų galima palyginti su kitų asmenų turima informacija buhalterinėje apskaitoje arba būtų galima lyginti skirtingų laikotarpių to paties asmens finansinius rodiklius. Apgaulė buhalterinėje apskaitoje gali pasireikšti dviem aspektais: nefiksuojant buhalterinėje apskaitoje ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, nors teisės aktai reikalauja tai atlikti, ir melagingos informacijos fiksavimu buhalterinėje apskaitoje. Apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimas gali būti būdas daryti kitą nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, sukčiavimą (BK 182 straipsnis), turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), turto iššvaistymą (BK 184 straipsnis) ir kt., o asmens veiksmai kvalifikuotini esant sutapčiai kartu su kita nusikalstama veika. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia BK 222 straipsnio prasme nusikalstamų padarinių buvimą. Pažymėtina ir tai, kad šių nusikaltimų dalykas yra ne turtas, su kuriuo atliekamos vėliau tinkamai neužfiksuojamos operacijos ar kurį siekiama įgyti tokias operacijas atliekant, o buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys.

BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika (apgaulingas apskaitos tvarkymas) yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-123-1073/2020). Nuteistojo G. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad tyčios nustatymas kaltininko veiksmuose yra svarbus atribojant BK 222 straipsnio 1 dalyje („Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas“) ir BK 223 straipsnio 1 dalyje („Aplaidus finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas“) nurodytas veikas, kadangi objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, Nr. 2K-322/2008, Nr. 2K-P-305/2009, Nr. 2K-52-719/2023). Kaltės apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais, tačiau ir vertinant byloje nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar įmonės vadovas veikė tyčia, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2011, Nr. 2K-561/2010, Nr. 2K-7-304-976/2016).

Kaip minėta, šioje byloje G. M. ir M. M. nuteisti už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487-693/2015). Nors nuteistasis G. M. tvirtina, kad jis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų nepaslėpė, o perdavė iš pradžių naujai bendrovės buhalterei S. Š., o vėliau, parduodant bendrovę – M. M., tačiau šiuos nuteistojo G. M. aiškinimus paneigia byloje esantys faktiniai duomenys. Byloje apklaustų asmenų parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais nustatyta tokia UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo, perdavimo, tvarkymo tvarka – liudytoja J. S. parodė, kad 2017 m. gruodžio mėn., baigdama darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigose, 2017 metų buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė bendrovės dailidei G. U., kuris yra tuo metu vieninteliu akcininku buvusio E. U. sūnus ir kurį pastarasis atsiuntė paimti dokumentų, į perdavimo – priėmimo aktą, baigdama darbą, sutraukė visus dokumentus, G. U. pasirašė, jam atidavė ir jis išsivežė. Pas ją daugiau jokių dokumentų neliko (t. 28, b. l. 13–14). Iš liudytojos J. S. pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akto kopijos matyti, kad atitinkamus dokumentus priėmė „dailidė G. U.“ (t. 8, b. l. 90–91). Liudytojas G. U. taip pat patvirtino minimus dokumentus priėmęs iš J. S. ir perdavęs tėvui, kuris sakė vešiantis juos G. M. (t. 28, b. l. 16). Nuteistasis E. U. tvirtino visus sūnaus atvežtus iš buhalterės paimtus dokumentus perdavęs G. M. (t. 28, b. l. 6–9). Nuteistasis G. M. iš esmės neneigia gavęs minimus buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau nurodo juos visus perdavęs naujai įmonės buhalterei S. Š., o vėliau, parduodant bendrovę – naujam bendrovės direktoriui M. M. (t. 28, b. l. 9–11). Liudytoja S. Š. nurodė, kad visus be jokio priėmimo- perdavimo akto gautus apskaitos dokumentus, nutraukdama darbą, perdavusi G. M.. Liudytoja S. Š., be kita ko, nurodė, jog visus dokumentus buhalterinės apskaitos tvarkymui jai teikdavo G. M. (t. 28, b. l. 14–16). Iš liudytojos S. Š. pateikto Buhalterinių paslaugų sutarties keitimo-nutraukimo priedo Priėmimo-perdavimo akto 2018 m. spalio 25 d. matyti, kad tarp šių dokumentų nėra laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. apskaitos dokumentų (t. 8, b. l. 111–112). Aplinkybę, kad visas sąskaitas faktūras bei kitus dokumentus, patvirtinančius įvykusius pirkimus, pardavimus ir kitas ūkines operacijas, perduodavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriui G. M., nurodė ir aptariamu laikotarpiu vieninteliu bendrovės akcininku buvęs E. U.. Iš byloje esančio 2018 m. lapkričio 2 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akto Nr. 2018/1 matyti, jog 2018 m. lapkričio 2 d. naujasis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. M. priėmė ir buvęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. M. perdavė akte nurodytus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dokumentus: 1 segtuvas (2017 m. gruodžio mėn.), 2–4 segtuvai (2018 m. sausio-spalio mėn.), AB „Citadelė bankas“ kredito sutartis, civilinė byla ir skundas, AB „Citadelė bankas“ sąskaitos kodų generatorius ir mokėjimo kortelė, įmonės antspaudas. Akte nurodoma, kad M. M. gavo viską ir jokių pretenzijų dėl dokumentų perdavimo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo neturi. Aktas patvirtintas abiejų šalių parašais (t. 5, b. l. 7). Taigi laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. apskaitos dokumentai nebuvo perduoti ir M. M., šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis M. M..

Kaip minėta, pagal byloje esantį 2020 m. birželio 19 d. Juridinio asmens duomenų išrašą, G. M. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo registruotas nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., M. M. – nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. (t. 10, b. l. 72–76). Byloje esančioje 2021 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2419045-21 dėl bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, kad tyrimui nepateikti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai: pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitos - faktūros, kasos operacijų įforminimo dokumentai, avansų gavimą ir panaudojimą pagrindžiantys dokumentai bei avansinės apyskaitos, darbo užmokesčio apskaitos dokumentai, banko sąskaitų išrašai, ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo dokumentai, atsargų nurašymo aktai už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Nepateikti apskaitos registrai: kasos knyga, piniginių lėšų banko sąskaitose apskaitos registras, atsargų apyvartos žiniaraščiai, ilgalaikio turto žiniaraščiai ir kortelės už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. bei pirkimo ir pardavimo operacijų apskaitos registrai, skolų ir įsipareigojimų apskaitos registras, buhalterinių sąskaitų aktyvumo ataskaitos, Didžiosios knygos operacijos už laikotarpius nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Jeigu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neišsaugojo ir tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., tai nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatų. Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų neišsaugojimo, iš dalies negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. sauso 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į buhalterinę apskaitą, tvarkytą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d., neįtraukusi pagal pirkimo - pardavimo sutartis įformintų 3 transporto priemonių pardavimo ūkinių operacijų už 3 750 Eur, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. spalio 25 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į apskaitą, tvarkytą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d., neįtraukė prekių ir paslaugų įsigijimo ūkinių operacijų iš viso už 3 414,25 Eur, kurios įformintos pagal tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tuo nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Dėl prekių ir paslaugų įsigijimo ūkinių operacijų iš viso už 3 414,25 Eur neįtraukimo į bendrovės apskaitą, tvarkytą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d., iš dalies negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d. Jeigu fiziniai asmenys A. K., A. Š. ir P. P. bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. atliko remonto darbus, už kuriuos atsiskaitydama bendrovė į šių asmenų asmenines sąskaitas banke pervedė iš viso 5 250 Eur, jeigu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ remonto darbus atlikusiam fiziniam asmeniui E. G. sumokėjo visą 3 335 Eur skolą, įformintą pagal jo vardu išrašytas 3 sąskaitas faktūras, o į apskaitą įtraukė tik dalies skolos, tai yra į jo asmeninę banko sąskaitą pervestos 2 600 Eur skolos sumokėjimą, tai bendrovė nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes apskaitos dokumentu neįformino ir į 2018 m. apskaitą neįrašė 735 Eur skolos sumokėjimo E. G. ūkinės operacijos, į 2018 m. apskaitą neįtraukė remonto darbų įsigijimo iš fizinių asmenų ūkinių operacijų iš viso už 5 250 Eur, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 25 d. (t. 24, b. l. 23–150).

Byloje surinktų ir aptartų faktinių duomenų viseto analizė patvirtina, jog G. M., nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buvo atsakingas ir už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentų išsaugojimą, šios pareigos tinkamai neatliko, dalies bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei. Priešingai nei tvirtina G. M., dalies apskaitos dokumentų nepateikimas bendrovės buhalterei, nebuvo netyčinis veiksmas. Šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad G. M., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kartu su tuometiniu bendrovės vieninteliu akcininku E. U. pasisavino bendrovės pinigines lėšas. Siekdamas nuslėpti kartu su E. U. padarytą sunkų nusikaltimą – didelės vertės svetimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimą, G. M. sąmoningai, tyčia paslėpė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus. Tokioje G. M. veikoje yra nustatyti visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

Nuteistasis M. M., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, apeliaciniame skunde ginčija savo, kaip šio nusikaltimo subjekto, tinkamumą ir pagrįstumą tuo aspektu, kad suklastotas 2018 m. lapkričio 22 d. vienintelio akcininko sprendimas, remiantis CK 2.82 straipsnio 4 dalimi, turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir neturėtų sukelti jokių teisinių pasekmių, kas reikštų, kad jis nelaikytinas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Iš esmės tais pačiais argumentais apeliaciniame skunde M. M. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tvirtindamas, kad 2018 m. lapkričio 22 d. vienintelio akcininko sprendimas formaliai buvo suklastotas, tačiau jis niekur nebuvo panaudotas ir jokių teisinių pasekmių nesukėlė, juo nebuvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai, todėl tokia veika nėra pavojinga BK požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės arba yra mažareikšmė. Todėl dėl abiejų M. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, apelianto grindžiamų iš esmės analogiškais argumentais, bus pasisakoma kartu.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Aiškinant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius pabrėžtina, kad BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar laikmenoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56-696/2018, Nr. 2K-7-84-489/2018 ir kt.). Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, Nr. 2K-7-82-699/2018, Nr. 2K-227-976/2021). Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2012), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Taigi dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas).

Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti.

Šioje baudžiamojoje byloje G. M. ir M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu galiojo BK 222 straipsnio 1 dalies 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė ne tik G. M. ir M. M. inkriminuoto BK 183 straipsnio redakcija, ką pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė ir tinkamai šias nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikavo pagal naujai įsigaliojusį baudžiamąjį įstatymą, bet ir BK 222 straipsnio 1 dalies redakcija, o tuo pačiu ir minėtos M. M. ir G. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas.

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įsigaliojusią ir šiuo metu galiojančią BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.). Taigi pagal naujai įsigaliojusią BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją papildomai atsirado naujos alternatyvios veikos – nesaugojo, netvarkė ir neorganizavo bei naujas požymis – alternatyvūs padariniai – didelė žala. Šioje byloje tiek G. M., tiek ir M. M. inkriminuotas apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros. Atsakomybė už tokią veiką numatyta ir naujos redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ir nauja alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas.