Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Apeliaciniu skundu E. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pakeisti Institucijos 2026 m. vasario 25 d. nutarimą ir skirti kuo trumpesnį administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo terminą.

Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas akcentuoja, kad nuobauda ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu gali būti švelninama tik ypatingais atvejais, t. y. anot teismo, nuobauda pagal ANK 34 straipsnio 6 dalį gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais. Dėl šių teismo motyvų pastebėtina, kad ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas nustačius tik išskirtines aplinkybes neturėtų būti suabsoliutintas, kadangi tampa abejotina, ar teismas apskritai gali pritaikyti aptariamą teisės normą.

Nors teismų praktikoje aiškinama, jog skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas asmeniui už jo padarytą pažeidimą aiškiai prieštarauja teisingumo principui, tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusižengimo pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą pažeidimą sankcijoje numatyta nuobauda būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę (Šiaulių apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-39-135/2016), taip pat, jog <...> argumentas, kad nenustačius ypatingų aplinkybių nebuvo galima taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, nepagrįstas, nes ANK 34 straipsnio 6 dalis nereglamentuoja „ypatingų aplinkybių“ nustatymo (Šiaulių apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-185-282/2019). Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime negali lemti administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės švelninimo ar jų neskyrimo. Tačiau tai nereiškia, kad visiems tą patį nusižengimą padariusiems asmenims turi būti paskirtos vienodos nuobaudos. Kiekvienos veikos pavojingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, o administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą. Formalus ANK 422 straipsnio 6 dalies sankcijos laikymasis prasilenktų su konstitucine teisingumo samprata, t. y. su nuostata, jog skiriamos poveikio priemonės neturi varžyti asmens labiau, nei to reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (reikalaujama laikytis proporcingumo principo) (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-283-993/2022).

Iš nurodytos teismų praktikos matyti, kad galimybė skirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę nei numatyta įstatymo sankcijoje, siejama ne su kokių nors ypatingų aplinkybių egzistavimu, o iš esmės su ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių (padaryto administracinio nusižengimo pobūdis, pažeidėjo kaltės forma ir rūšis, asmenybė, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, teisingumo ir protingumo principai) vertinimu. Tuo tarpu skundžiama nutartimi ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas siejamas su abstrakčiomis sąvokomis, sudarant įspūdį, kad ANK 34 straipsnio 6 dalies apskritai netaikytina arba jeigu taikytina, tad net neaišku į kokias aplinkybes atsižvelgiant. Kaip minėta, pagal ANK 34 straipsnio 6 dalį, nagrinėjamos bylos atveju reikšmingos aplinkybės yra šios – padaryto administracinio nusižengimo pobūdis, pažeidėjo kaltės forma ir rūšis, asmenybė, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, teisingumo ir protingumo principai. Būtent jos tiesiogiai įtvirtintos pačioje ANK 34 straipsnio 6 dalyje, kaip tokios, į kurias reikia atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo. Iš skundžiamos nutarties turinio gana aiškiai matyti, kad į daugelį iš šių aplinkybių atsižvelgta tik paviršutiniškai ir tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 563 straipsnio ir 567 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas, nagrinėdamas Pareiškėjo skundą, nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, jog Pareiškėjo skundo argumentai iš esmės siejami tik su teisės vairuoti poreikiu šeiminiams bei profesiniams interesams užtikrinti. Toks bylos esmės siaurinimas neatitinka nei pateikto skundo turinio, nei jame išdėstytų argumentų apimties. Skunde buvo detaliai analizuota ne tik Pareiškėjo šeiminė bei asmeninė situacija, bet ir jo asmenybė, vairavimo patirtis, ankstesnių pažeidimų pobūdis bei reikšmė, taip pat paties nagrinėjamo pažeidimo aplinkybės, įskaitant kaltės formą. Tokiu būdu teismas, ignoruodamas reikšmingą dalį skundo argumentų, dirbtinai susiaurino vertinimo lauką iki sau patogios ribos, o tai savo ruožtu lėmė neišsamų bylos aplinkybių įvertinimą, t. y. bylos esmės neatskleidimą.

Analogiškai kritiškai vertintinas ir teismo požiūris į Pareiškėjo kaltės formą. Skundžiamoje nutartyje teismas akcentuoja, kad Pareiškėjas suvartojo alkoholio ir po vienos valandos vairavo transporto priemonę, iš ko daroma išvada apie jo neatsakingą elgesį. Tačiau toks vertinimas yra pernelyg formalus ir neatitinka faktinių aplinkybių visumos. Pareiškėjas nuosekliai bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad nuo alkoholio vartojimo iki vairavimo buvo praėjęs ilgesnis laiko tarpas – iki dviejų valandų, be to, buvo suvartotas minimalus alkoholio kiekis, t. y. vos viena taurė alaus. Dar svarbiau tai, kad Pareiškėjas nejautė jokių neblaivumo požymių ir nors teismas nurodė, kad Pareiškėjo neblaivumą atspindėjo nuo jo sklindantis alkoholio kvapas, kurį užuodė policijos pareigūnai, pažymėtina, kad tai, visų pirma, yra subjektyvu, antra, 2026 m. vasario 6 d. neblaivumo nustatymo akte, surašytame 2026 m. vasario 6 d. 21.06 val. vienareikšmiškai nurodyta, kad Pareiškėjo elgsena yra adekvati, judesiai – koordinuoti, kalba rišli ir jis gali eiti tiesia linija pėda po pėdos, stovėdamas pirštu pataiko į nosies galą. Vadinasi, objektyviai Pareiškėjo neblaivumas niekaip nebuvo pastebimas ir išoriškai niekaip nebuvo paveikęs.

Pastebėtina ir tai, kad Pareiškėjas net nesiekė išvengti alkoholio tikrinimo kontrolės – priešingai, važiavo pro iš anksto matomą (mobiliojoje aplikacijoje „Waze”) policijos reidą. Jeigu jau Pareiškėjas būtų suvokęs, kad vairuoja transporto priemonę neblaivus, būtų galėjęs paprasčiausiai važiuoti kitu keliu, vengti policijos reido ir pan., tačiau nieko panašaus nedarė, kadangi nesuvokė, jog yra neblaivus. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad pažeidimas nebuvo tyčinis, o kilo dėl neteisingo situacijos įvertinimo, t. y. neatsargumo. Teismas šio aspekto iš esmės neanalizavo, nors kaltės forma yra viena iš esminių aplinkybių individualizuojant atsakomybę.

Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad „byloje nenustatyta E. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pareiškėjas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, atsižvelgiama administracinės nuobaudos skyrimo procese, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.“ Tokiu būdu teismas pasisakė, kad sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, į asmens atsakomybę lengvinančias aplinkybes jau nebeatsižvelgiama, tačiau tai prieštarauja ANK 34 straipsnio 6 dalies turiniui. Taigi akivaizdu, kad teismas selektyviai rėmėsi tokiomis aplinkybėmis ir argumentais, kurie parankūs tik tokiems nutarties motyvams, kuriais skundas atmetamas, o į dalį bylai reikšmingų aplinkybių apskritai neatsižvelgta, taip pažeidžiant ANK 563 straipsnio ir ANK 567 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai akcentavo ir pirminį neblaivumo nustatymo rezultatą – 0,66 promilės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punkte numatyta, kad kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per patikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą. Šiuo atveju reikšmingas rodmuo yra 0,56 promilės (įvertinus paklaidą). Todėl pirmojo matavimo išskyrimas ir jo akcentavimas sprendime yra teisiškai nereikšmingas ir klaidinantis, nes sudaro įspūdį apie didesnį pažeidimo pavojingumą nei jis iš tikrųjų nustatytas pagal teisės aktus.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytas neblaivumo lygis „tikrai turėjo reikšmės“ Pareiškėjo gebėjimams vairuoti. Toks teiginys nėra pagrįstas jokiais konkrečiais bylos duomenimis. Pareiškėjas nebuvo sustabdytas dėl įtartino ar pavojingo vairavimo, nepadarė jokio eismo įvykio, o neblaivumo nustatymo akte, kaip jau minėta, aiškiai fiksuota, kad jo koordinacija nebuvo sutrikusi – jis galėjo eiti tiesia linija, atlikti kitus testus. Pats Pareiškėjas taip pat nurodė jautęsis blaivus. Esant tokioms aplinkybėms teismo išvada apie neva neabejotiną poveikį vairavimo gebėjimams yra labiau teorinio pobūdžio prielaida nei faktais ir įrodymais pagrįsta išvada, todėl skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui jokios įtakos neturi, kaip tik atspindi jos nepagrįstumą.

Nors teismas skundžiamoje nutartyje akcentuoja tai, kad Pareiškėjas padarė pavojingą administracinį nusižengimą, kone vieną pavojingiausių KET pažeidimų, ypatingai svarbu tai, kad ANK 34 straipsnio 6 dalyje nėra jokio sąrašo administracinių nusižengimų, kuriuos padarius ši teisės norma negalėtų būti taikoma. Atitinkamo administracinių nusižengimų sąrašo nėra ir teismų praktikoje. Kalbant apie teismų praktiką, joje kaip tik formuojama nuostata, kad ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas galimas padarius bet kokį teisės pažeidimą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad padarius net ir tokį pavojingą administracinį nusižengimą kaip pakartotinis transporto priemonės vairavimas neblaiviam, teismas vis tiek gali individualizuoti nuobaudą, t. y. skirti švelnesnę nuobaudą nei įstatymu numatyta sankcijoje arba nuobaudos apskritai neskirti (atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, taip pat atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais) (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas). Be to, nuobaudos individualizavimas kaip tik turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinant visų aplinkybių visumą. Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad Pareiškėjas padarė ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, pati savaime niekaip nepatvirtina, jog ANK 34 straipsnio 6 dalies šiuo atveju nėra taikytina, juolab Pareiškėjo neblaivumo laipsnis pačios ANK 422 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos kontekste nėra didelis, leistina norma viršyta tik 0,16 promilės. Iš skunde paminėtos teismų praktikos taip pat matyti, kad padarius būtent aptariamą administracinį nusižengimą ANK 34 straipsnio 6 dalis ir yra taikytina. Nors valstybės baudžiamosios teisės politika yra nukreipta į atsakomybės už transporto priemonių vairavimą neblaiviam asmeniui griežtinimą, nustatant baudžiamąją atsakomybę už vairavimą esant atitinkamam neblaivumui, tačiau ANK 422 straipsnio 5 dalies kontekste ji nebuvo sugriežtinta, kaip tik atsirado papildomų administracinio poveikio priemonių. Kita vertus, net ir nustačius baudžiamąją atsakomybę už tam tikro laipsnio neblaivų transporto priemonių vairavimą, ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos nekito. Dėl to, bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, kaip tik turėjo atsižvelgti į tai, kad Pareiškėjo neblaivumo laipsnis leistiną normą viršijo gana neženkliai – tik 0,16 promilės, kas neabejotinai neatspindi jokių prielaidų ANK 34 straipsnio 6 dalies netaikymui. Šios teisės normos taikymas nagrinėjamoje byloje niekaip neprieštarautų įstatymų leidėjo tendencijoms dėl atsakomybės už neblaivų transporto priemonių vairavimą. Pirmosios instancijos teismo priešingas vertinimas ir motyvai iš esmės reiškia išankstinį atsisakymą taikyti įstatymu suteiktą diskreciją, o tai laikytina netinkamu materialiosios teisės taikymu.

Vertinant Pareiškėjo asmenybę, teismas taip pat padarė nepagrįstas išvadas. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad Pareiškėjas nėra atsakingas asmuo, kadangi per pastaruosius metus buvo padaręs keletą smulkių KET pažeidimų. Tačiau šių pažeidimų pobūdis, jų nesistemiškumas, taip pat faktas, kad visos nuobaudos yra įvykdytos ir nebegalioja, rodo priešingą tendenciją – Pareiškėjo elgesio korekciją. Pats Pareiškėjas paaiškino ir konkrečias aplinkybes (transporto priemonių nuomos ypatumus), dėl kurių tam tikri pažeidimai buvo padaryti, bei nurodė, kad savo elgesį pakeitė. Tiksliau, Pareiškėjui tenka vairuoti skirtingus automobilius, nes jis nuomoja transporto priemones ir ne visose iš jų yra įrengta laisvų rankų įranga, todėl 2022-2023 metais buvo padaryti 3 administraciniai nusižengimai dėl naudojimosi telefonu vairuojant transporto priemonę, tačiau tolesnis administracinių nusižengimų nepasikartojimas rodo Pareiškėjo atsakingumą – net ir tose transporto priemonėse, kuriose nėra laisvų rankų įrangos, jau ne vienerius metus naudoja belaides ausines. Pasisakant dėl administracinio nusižengimo dėl greičio viršijimo, reikšminga tai, kad greičio viršijimas buvo vienintelis per 5 metų laikotarpį ir pats viršijimas siekė tik 15 km/h daugiau nei leistinas maksimalus greitis, be to, vietovėje, kur leidžiamas maksimalus greitis yra 90 km/h. Taigi visos šios aplinkybės objektyviai patvirtina, kad Pareiškėjo elgesys nėra sistemingai pažeidžiantis teisės normas, todėl teismo išvada apie neatsakingumą yra nepagrįsta. Administracinės nuobaudos kaip tik yra paveikusios Pareiškėją ir pakeitusios jo elgseną. Neatsitiktinai ir įstatymų leidėjas yra numatęs terminą (1 metai), kuriam suėjus nelaikoma, kad administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, t. y. tarp jų nėra sistemiškumo (ANK 40 straipsnis). Šiuo atveju Pareiškėjas 2026 m. vasario 6 d. nebuvo turintis jokios galiojančios administracinės nuobaudos, vadinasi akivaizdu, kad jo padaryti smulkūs KET pažeidimai iki 2026 m. vasario 6 d. buvo pavieniai ir nesistemingi.

Pagal skundžiamoje nutartyje išdėstytus motyvus, priežastys, dėl kurių administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, negali būti pagrindas skirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę. Vis tik, sutikti su tuo pagrindo nėra, kadangi neteisinga vertinti, jog esant didesniam teisės vairuoti transporto priemones poreikiui, teismo galimybė sutrumpinti jos atėmimo terminą atitinkamai mažėja. Tai iš esmės prieštarauja administracinio poveikio priemonės proporcingumo principui, kuris ypač aktualus šiuo atveju. Šiuo aspektu akcentuotina, kad aukštesnės instancijos teismuose kaip tik yra išaiškinta, kad „<...> vien neigiamas pasekmių poveikis asmens kasdieninei buičiai, darbui ar šeimos interesams savaime negali būti pagrindas skirti švelnesnę nei įstatymas numato nuobaudą, nes tai yra natūrali asmens neteisėto elgesio pasekmė ir darydamas nusižengimą asmuo prisiima atsakomybę už tokių pasekmių atsiradimą. Tačiau aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog kiekvienu atveju šios pasekmės turi būti įvertintos individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Be to, jos turi būti įvertinamos tiek neigiamo poveikio apimtimi, tiek ir proporcingumo su konkrečia padaryta veika santykyje.“ (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-435-397/2018).

Šiuo atveju skundžiamos nutarties turinys atspindi, kad pasekmės, kurios kyla konkrečiam Pareiškėjo atvejui jam netekus teisės vairuoti, nei su veikos pavojingumu, nei neigiamo poveikio apimtimi nebuvo įvertintos. Skundžiama nutartimi tik bendro pobūdžio teiginiais pasisakyta, kad Pareiškėjo patiriami nepatogumai yra adekvatūs. Pirmosios instancijos teismui to nepadarius, galima teigti, kad bylos esmė nėra atskleista ir vien tai sudaro pagrindą pakeisti Skundžiamą nutartį, kadangi, kaip nurodoma teismų praktikoje, „<...> ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusižengimą, sankcijoje numatyta nuobauda būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes bei kaltininko asmenybę.“ (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-131-211/2016, Šiaulių apygardos teismo nutarti administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-39-135/2016).

Be to, pasisakant dėl Pareiškėjo poreikio turėti teisę vairuoti transporto priemones, pažymi, kad kai kurios pirmosios instancijos teismo išvados apskritai prieštarauja bylos medžiagai. Pavyzdžiui, skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad „Pareiškėjas skunde teigia, kad jo sutuoktinė dėl onkologinės ligos, jai 2026 m. vasario 10 d. atliktos operacijos negalės pasirūpinti mažamečiais vaikais, tačiau iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad V. B. po skydliaukės operacijos buvo išrašyta iš ligoninės po 2 dienų gydytis namų sąlygomis, jai nedarbingumas išduotas iki 2026 m. vasario 29 d., nėra pateikta duomenų apie jos sveikatos būklės sutrikimus ar tęsiamą gydymą po šio laikotarpio, todėl teismas negali daryti išvados, kad šiuo metu pareiškėjas yra vienintelis šeimos narys, galintis pasirūpinti mažamečių vaikų poreikiais“, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą 2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuris, kaip matyti iš 2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio protokolo, į bylą priimtas ir prie jos prijungtas. Pateiktame rašytiniame įrodyme nurodyta, kad Pareiškėjo sutuoktinei 2026 m. balandžio 27 d. Nacionaliniame vėžio centre atliekama jodo terapija. Net ir šiuo metu Pareiškėjo sutuoktinei neleidžiama bendrauti su vaikais, toks draudimas nustatytas minimaliai iki 2026 m. gegužės 18 d., ką patvirtina atitinkami duomenys, gauti jau tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, dėl ko jie gali ir turi būti priimti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme (Priedas Nr. 1), t. y. anksčiau teismui jie negalėjo būti pateikti. Be to, Pareiškėjo sutuoktinė po 4 mėnesių turės atvykti į Nacionalinį vėžio centrą ilgalaikiam stebėjimui, o po 6 mėnesių yra planuojamas diagnostinis skenavimas su jodu (I-131), dėl ko Pareiškėjo sutuoktinė vėl negalės bendrauti su vaikais 21 dieną, galios tie patys saugos apribojimai, kaip ir šiuo metu (Priedas Nr. 2).

Pasisakant dėl Pareiškėjo šeimos galimybės naudotis viešuoju transportu, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino tik paviršutiniškai ir neatsižvelgė į tai, kad Pareiškėjo šeimoje auga mažamečiai vaikai, jiems tik 9 ir 11 metų, todėl leisti važiuoti tolimus atstumus, juo labiau su persėdimu į kitą autobusą, objektyviai nėra saugu. Kalbant apie Pareiškėjo mamos nuvykimą į gydymo įstaigą viešuoju transportu, pažymėti, kad jos atžvilgiu nustatyta tik 20% dalyvumo lygis, ji vaikšto tik su alkūniniais ramentais ir tik po namus. Sveikatos priežiūros įstaigose ji apskritai naudojasi neįgaliojo vežimėliu. Pačiam Pareiškėjui tenka vairuoti skirtingas transporto priemones – tiek transporto nuomos veikloje, tiek darbe, kuris susijęs su statybos veikla. Dėl šių aplinkybių viešasis transportas nei Pareiškėjui, nei kitiems jo šeimos nariams nėra alternatyvus susisiekimo poreikių tenkinimo būdas. Panašiai formaliai teismas vertino ir galimybę naudoti antialkoholinį variklio užraktą, nurodydamas ją kaip alternatyvą. Tačiau šiuo atveju vėlgi nebuvo atsižvelgta į tai, kad Pareiškėjas naudoja skirtingas transporto priemones, įskaitant nuomojamas, todėl objektyviai nėra galimybės įrengti tokio įrenginio visose naudojamose transporto priemonėse. Tokiu būdu ši alternatyva yra labiau teorinė nei realiai įgyvendinama.

Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti analogiškose bylose suformuotą teismų praktiką. Nors skunde buvo pateikti tiek apylinkių, tiek aukštesnių instancijų teismų sprendimai, kuriuose panašiomis ar net griežtesnėmis aplinkybėmis buvo taikomas nuobaudos švelninimas, t. y. ANK 34 straipsnio 6 dalies, teismas nuo analogiškos praktikos taikymo atsisakė keliais nepagrįstais argumentais. Visų pirma, skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad „Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, jog precedento galią turi tik aukštesnės instancijos teismo sprendimai, todėl apylinkės teismų sprendimai neįpareigoja teismo spręsti bylas vadovaujantis kitais tos pačios instancijos teismuose (šiuo atveju apylinkės teismuose) priimtais bylose sprendimais“. Vis tik Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nors šioje teisės normoje tiesiogiai įtvirtinta tik tai, kad „Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.“, vis tik joje taip pat nustatyta ne tik tai, kad „Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.“, bet ir tai, kad „Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.“. Vadinasi, apylinkės teismai, priimdami sprendimus kaip pirmosios instancijos teismai, turi paisyti jau suformuotos teismų praktikos ir apylinkės teismuose. Dėl to, skundžiamą nutartį priėmęs teismas galėjo ir turėjo vadovautis ta teismų praktika, kuri pateikta skunde kaip apylinkės teismų praktika.

Pirmosios instancijos teismas pats nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi teismų praktika, formuota apeliacinės instancijos (apygardos) teismų, tačiau dėl visiškai neaiškių priežasčių iš skunde pateiktos būtent apygardos teismų praktikos selektyviai rėmėsi tik tokiomis nutartimis, kurios priimtos bylose, kai ANK 34 straipsnio 6 dalis, nors ir buvo taikoma, tačiau neblaivumo laipsnis padarant ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą buvo mažesnis nei Pareiškėjo. Vis tik kodėl teismas nevertino tokios apygardos teismų praktikos, kai neblaivumo laipsnis buvo didesnis, visiškai neaišku, nors tokia teismų praktika skunde buvo nurodyta: Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje byloje Nr. AN2-483-594/2021 specialiosios teisės atėmimo terminas už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą (0,46 promilės) sutrumpintas nuo 12 iki 9 mėnesių (nors kartą (2007 m.) už tą patį administracinį nusižengimą (0,8 promilės) teisė vairuoti jau buvo atimta); Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartyje byloje Nr. AN2-301-626/2020 specialiosios teisės atėmimo terminas už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą (0,96 promilės) sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 13 d. nutartyje byloje Nr. AN2-268-397/2020 specialiosios teisės atėmimo terminas už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą (0,6 promilės) sutrumpintas nuo 12 iki 9 mėnesių; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. AN2-74-300/2020 specialiosios teisės atėmimo terminas už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą (0,67 promilės) sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių.

Pirmosios instancijos teismui turėjo būti žinoma ir apygardos teismų praktika, kurioje ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas padarius ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą buvo įvertintas kaip galimas, kai asmuo vairavo transporto priemonę būnant tokio pat neblaivumo laipsnio ar net didesnio nei Pareiškėjas: Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-36-337/2017 neblaivumo laipsnis – 0,71 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 4 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-623-485/2017 neblaivumo laipsnis – 1,06 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-174-332/2018 neblaivumo laipsnis – 0,57 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 5 mėnesių; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-116-768/2019 neblaivumo laipsnis – 0,56 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių; Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-168-316/2019 neblaivumo laipsnis – 0,59 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-523-593/2019 neblaivumo laipsnis – 0,67 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 8 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-341-593/2020 neblaivumo laipsnis – 0,58 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-14-493/2021 neblaivumo laipsnis – 0,65 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 8 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-242-888/2024 neblaivumo laipsnis – 0,58 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-53-417/2021 neblaivumo laipsnis – 1,44 promilės. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas nuo 12 iki 6 mėnesių. Taigi, akivaizdu, kad ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas Pareiškėjo atžvilgiu nebūtų ypatingas Pareiškėjo interesų išskyrimas, tai taip pat nebūtų nukrypimas nuo aktualios teismų praktikos. Dėl to, neabejotina, kad apylinkės teismas galėjo skundą tenkinti ir taikyti prašomą teisės normą.

Šalies argumentai

Administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų, o vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobodos ir administracinio poveikio priemonės paskyrimas šiuo atveju, akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Paskirta nuobauda yra adekvati tokio pobūdžio nusižengimo pavojingumui ir neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Pareiškėjas padarė šiurkštų KET pažeidimą – vairavo automobilį būdamas neblaivus, taip sukeldamas realų pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad aplinkybės, jog asmuo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, teisė vairuoti reikalinga dėl darbo ir rūpinimosi artimaisiais, nesuteikia jokio prioriteto administracinei atsakomybei švelninti. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad atėmus teisę vairuoti Pareiškėjui taps sunkiau ir nepatogiau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, bet tikrai netaps neįmanomu. Šie nepatogumai vertintini kaip atitinkamos neigiamos pasekmės už Pareiškėjo padarytą administracinį nusižengimą. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas dėl ko Pareiškėjas privalo visa apimtimi prisiimti dėl savo priešingo teisei elgesio atsiradusias pasekmes.