Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (pranešėjo), Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. S., A. G. (A. G.) bei trečiojo asmens užsienio banko „AS BluOr Bank“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dognus“ pareiškimą atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei Baltijos šalių industrinio perdirbimo centrui (buvęs pavadinimas „Alfagra“) dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei vadovo teisių apribojimo, suinteresuoti asmenys V. S., A. G., tretieji asmenys užsienio bankas „AS BluOr Bank“ (buvęs pavadinimas „AS BlueOrange Bank“), užsienio bendrovė „SIA AOC Invest“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo eksperto skyrimo tvarką ir jo apklausą žodiniame teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjos vertinimu, atsakovė, siekdama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, prieš bankrutuodama pervedė bankui „AS BluOr Bank“ (toliau – ir Bankas) ir bendrovei „SIA AOC Invest“ 6 420 274,76 Eur sumą, nepagrįstai suteikdama pirmenybę šių kreditorių reikalavimų patenkinimui ir smarkiai pablogindama savo turtinę padėtį. Atsakovė patenkino tik vieno susijusio kreditoriaus (Banko) reikalavimus, ne tik pervesdama visas lėšas, bet ir perleisdama tuo metu vienintelį turimą sandėliuojamą turtą. Be to, bankas „AS BluOr Bank“ ir bendrovė „SIA AOC Invest“ yra tarpusavyje susiję juridiniai asmenys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skundžiamose nutartyse nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl teismo eksperto apklausos. V. S. tiek 2024, tiek 2025 metais prašė pirmosios instancijos teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, leisti jam, kaip suinteresuotam bylos baigtimi asmeniui, pateikti žodinius paaiškinimus apie plėtotą verslo modelį, priimtus verslo sprendimus. Teismas visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai tokius prašymus atmetė. Bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl pareiškėjos iniciatyva paskirtos teismo ekspertizės atlikimo, o suinteresuotiems asmenims iš esmės nebuvo užtikrinta reali galimybė veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises ir, laikantis rungimosi principo, gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų.

Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, eksperto apklausa žodiniame posėdyje yra esminė įrodymo tyrimo priemonė, vertinant jo objektyvumą ir patikimumą. Priešingas aiškinimas pažeistų rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus bei sąžiningo proceso reikalavimus. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šios taisyklės nepaisė, taip buvo paneigta suinteresuoto asmens V. S. teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Byla buvo išnagrinėta šališkai – ieškovės naudai, neobjektyviai ir nesudarant galimybės net iškelti abejones dėl teismo ekspertizės akto patikimumo, nors jis akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Šiuo atveju buvo paneigta V. S. galimybė dalyvauti teismo ekspertizės akto tyrime, užduoti klausimus ekspertams, išklausius eksperto atsakymus pateikti savo paaiškinimus ir samprotavimus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino dalies į bylą pateiktų įrodymų, užkirto suinteresuotiems asmenims kelią pateikti klausimus teismo ekspertui ir taip atskleisti įrodymų prieštaringumą, pašalinti abejones. Taip buvo pažeistos CPK 185 straipsnio 1 ir 2 dalys, priimtas neteisingas sprendimas, neteisingai išspręsta byla.

V. S., neišklausius jo nuomonės ir neleidus užduoti klausimų teismo ekspertui, buvo pritaikytos griežčiausios teisinės pasekmės – jis buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio atsakovės bankroto ir teismas apribojo jam teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Tai laikytina šiurkščiu procesiniu pažeidimu, dėl kurio buvo neteisingai išspręsta byla, ir tai yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Bylą nagrinėję teismai taip pat netinkamai įvertino tyčinio bankroto požymius – egzistuoja ypač dideli prieštaravimai dėl nemokumo momento ir dėl pačių vadovų veiksmų vertinimo. Tai sudaro pagrindą teigti, kad teismai neteisingai nustatė tiek bendrovės nemokumo momentą, tiek netinkamai vertino vadovų veiksmus. Teismai skundžiamose nutartyse visiškai nevertino suinteresuotų asmenų atsiliepimuose į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktų argumentų, o išimtinai rėmėsi vien teismo ekspertizės aktu.

Esant dideliems prieštaravimams tarp teismo eksperto padarytos išvados, konstatuojant, kad bendrovė tapo nemoki 2020 m. sausio mėn., o per likusį laikotarpį iki tiriamojo laikotarpio pabaigos bendrovės finansinė būklė tik blogėjo, ir tarp specialisto išvados, kad bendrovė tapo nemoki tik 2021 m. gruodžio 31 d., teismai nesudarė galimybių pašalinti minėtus prieštaravimus. Nors suinteresuoti asmenys siekė išsiaiškinti visas aplinkybes, prašė teismo kviesti į teismo posėdį ekspertą R. B. ir leisti suinteresuotiems asmenims užduoti jam klausimus, tokia galimybė sudaryta nebuvo.

Teismai klydo konstatuodami, kad nebuvo nustatyta ir aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti ekspertizės akte nurodytų duomenų teisingumu, į teismo ekspertų sąrašą įrašyto ekspertizę atlikusio eksperto kompetencija ar nešališkumu. Parinkdamas teismo eksperto kandidatūrą, pirmosios instancijos teismas tenkino būtent pareiškėjos prašymą dėl eksperto, nors būtent suinteresuoto asmens A. G. pasiūlytas teismo ekspertas K. A. sutiko atlikti teismo ekspertizę už trečdaliu mažesnę kainą ir per trumpesnį terminą. Tai sudaro pagrindą abejoti paskirto būtent pareiškėjos pasiūlyto teismo eksperto nešališkumu ir apskritai paties teismo nešališkumu.

Teismai klydo nustatydami nemokumo momentą, kadangi iš tikrųjų iki pat 2021 m. birželio mėnesio bendrovė buvo moki – ji buvo veikianti, gyvybinga ir net nebuvo minčių apie jos bankrotą. Kaip parodė vėlesni įvykiai, bendrovės nemokumui didžiausią įtaką turėjo rusų kapitalo įmonės „OOO Nevskoe“ iniciatyva pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – bendrovės turto areštas.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neanalizavo reikšmingų aplinkybių dėl bendrovės veiklos vykdymo, kai bendrovės vadovo pareigas ėjo V. S., ir visiškai neįsigilino į tai, kad vadovo veiksmus reikia vertinti taikant verslo sprendimo taisyklės modelį. Teismai, vertindami tik galutinį rezultatą ir remdamiesi vien tik teismo eksperto atliktu retrospektyviniu bendrovės veiklos vertinimu, neteisingai išsprendė bylą ir nustatė tyčinius V. S. veiksmus, nors jo kaltė negalėjo būti preziumuojama. Teismai nesiaiškino ir nesigilino, ar V. S. vadovavimo laikotarpiu kilę finansiniai sunkumai buvo laikino pobūdžio. Teismai nesigilino į V. S. argumentus, kad buvo galima išsaugoti bendrovę ir jos veiklą, o nemokumą nulėmė iš esmės tik rusų kapitalo įmonės „OOO Nevskoe“ kreipimasis į arbitražą, paskui – bendrovės turto ir lėšų areštas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ir nemokumo administratoriaus neveiksnumas – jis negynė bendrovės interesų arbitraže, laikydamas priešieškinį neperspektyviu. Nemokumas atsirado ne dėl V. S. tyčinių veiksmų, o dėl susidėjusių aplinkybių, dėl kurių šiam vadovui atsakomybė nekyla.

UAB „Premium Oils“ skola nebuvo beviltiška – bendrovė uždirbo 48 000 Eur pajamų iš palūkanų 2019 m. Teismas visiškai nevertino šių suinteresuoto asmens argumentų, dėl to padarė klaidingas išvadas dėl V. S., kaip vadovo, veiksmų vertinimo. Skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino retrospektyviai, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai. Tačiau tuo metu, kai buvo sudaromi sandoriai, nebuvo žinoma, kad 2023 m. UAB „Premium Oils“ bus iškelta bankroto byla. Nebuvo jokių tyčinių V. S. veiksmų, bendrovės lėšos nebuvo iššvaistytos. Priešingai – vadovas elgėsi rūpestingai ir siekė didinti bendrovės pelną, iš paskolintų lėšų buvo gaunamos didelės palūkanos, taip pat buvo realu paskolą susigrąžinti.

Atsižvelgiant į bylos apimtį (bylą sudaro 28 tomai, kiekvienas – po kelis šimtus puslapių), teismo ekspertizės aktas be priedų yra daugiau nei 50 puslapių, objektyviai labai sudėtinga arba net neįmanoma parengti atskirąjį skundą tyčinio bankroto byloje vos per 7 dienų terminą. Tokia situacija ir toks teisinis reglamentavimas visiškai neatitinka ir neužtikrina suinteresuoto asmens teisės į teisingą teismo procesą, kadangi bylos apimtis ir sudėtingumas reikalauja bent 30 dienų termino (tokio, koks nustatytas apeliaciniam skundui pateikti) teismo argumentams nutartyje, bylos medžiagai atidžiai išstudijuoti, atskirajam skundui profesionaliai ir kvalifikuotai parengti. Dėl to, suinteresuoto asmens įsitikinimu, keltinas minėtos normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsniui, konstituciniams teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir teisingumo principams, teisės į teisingą teismo procesą principui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsniui klausimas ir būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), siekiant išsiaiškinti, ar CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, jog atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos, taikytinas ir tyčinio bankroto bylose.

Pripažindami atsakovės bankrotą tyčiniu, bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo subjektyviojo tyčinio bankroto elemento – sąmoningai blogo valdymo. Suinteresuotam asmeniui perėmus atsakovės valdymą, jos finansinė padėtis buvo gera ir atsakovės mokumas nekėlė jokių klausimų. 2020 m. atsakovė veikė pelningai, jos pajamos augo daugiau nei du kartus, palyginti su 2019 metais. Nepaisydami pelningų metų ir uždirbto pelno, tuomečiai atsakovės akcininkai nusprendė neišsimokėti dividendų, o gautą pelną toliau naudoti veikloje. 2020 metų pabaigoje buvo sudarytos dvi itin didelės vertės sutartys su bendrovėmis, susijusiomis su pareiškėja, o pirmąjį 2021 m. pusmetį atsakovės apyvarta sudarė daugiau nei 50 mln. Eur.

Teismai nenurodė, kokie konkretūs suinteresuoto asmens veiksmai lėmė išvadą, kad suinteresuotas asmuo privedė atsakovę prie bankroto tyčia. Teismas nenustatinėjo ir nevertino, ar pareiškime nurodyti sandoriai buvo sudaryti suinteresuotam asmeniui turint tyčią blogai valdyti atsakovę. Pažymėtina, kad dėl atliktų mokėjimų bankui „AS BluOr Bank“ ir bendrovei „SIA AOC Invest“ bei UAB „Agroila“ atsakovė jokios žalos nepatyrė, kadangi šiais mokėjimais buvo atsiskaityta su kreditoriais pagal sudarytas ir galiojančias sutartis.

Pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, dėl to buvo pažeista suinteresuoto asmens teisė būti išklausytam. Eksperto apklausa žodiniame teismo posėdyje dėl eksperto išvados yra viena iš esminių tokio įrodymo tyrimo priemonių, vertinant jo objektyvumą ir patikimumą, nepriklausomai nuo to, kurios instancijos teisme tokia įrodinėjimo priemonė buvo gauta, ir jei bent viena iš bylos šalių pageidauja atlikti tokio įrodymo tyrimą žodiniame teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai ekspertizės aktas prieštarauja kitiems civilinėje byloje esantiems įrodymams, be to, suinteresuoto asmens vertinimu, ekspertizės akto išvadų nenuoseklumas kelia papildomų klausimų dėl eksperto nešališkumo, turint omenyje, kad ekspertas buvo pasiūlytas pareiškėjos. Nors ekspertizės aktas yra prieštaringas, akto išvados neišplaukia iš akto turinio, bylą nagrinėję teismai nesiėmė jokių veiksmų, kad ekspertizės akto trūkumai būtų pašalinti. Atitinkamai nepašalinus pagrindinio įrodymo, kurio pagrindu buvo priimtos skundžiamos nutartys, trūkumų buvo pažeistas pagrindinis civilinio proceso tikslas teisingai išnagrinėti bylą.

Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, kai ekspertizės aktas yra esminis įrodymas byloje, šalims turi būti sudaryta galimybė teismo posėdžio metu užduoti ekspertui klausimus dėl pateikto ekspertizės akto. Nagrinėjamu atveju turi būti nustatomas ne tik nemokumo momentas, bet ir subjektyvusis kriterijus – momentas, kada suinteresuotas asmuo faktiškai sužinojo apie atsakovės nemokumą. Pabrėžtina, kad, siekiant nustatyti šį momentą, būtina išklausyti patį vadovą ir sudaryti jam galimybę pasisakyti dėl ekspertizės akto išvadų. Pirmosios instancijos teismas netenkino ne tik prašymo apklausti ekspertą teismo posėdžio metu, bet ir prašymo sudaryti galimybę suinteresuotam asmeniui atsikirsti į ekspertizės akto išvadas. Taigi suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės išsamiai išdėstyti savo pozicijos dėl ekspertizės akto turinio, buvo visiškai nepagrįstai suvaržyta viena iš esminių suinteresuoto asmens, kaip civilinio proceso dalyvio, teisių – teisė pasisakyti dėl į civilinę bylą pateikto įrodymo – ekspertizės akto. Atsakovės tyčinio bankroto klausimo nagrinėjimas užsitęsė ne dėl suinteresuoto asmens ar kitų civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų, bet išskirtinai dėl eksperto kaltės. Tačiau bylą nagrinėję teismai visas neigiamas užsitęsusio civilinės bylos nagrinėjimo pasekmes perkėlė suinteresuotam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju ekspertas vertino dokumentus, kurie nėra civilinės bylos dalis ir kurie buvo pateikti ekspertui suinteresuotos civilinės bylos baigtimi šalies – atsakovės. Civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys net nėra susipažinę su didžiąja dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikta ekspertizė, dalimi. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas imperatyvus reikalavimas, jog ekspertizė būtų atliekama remiantis tik tais duomenimis, kurie sudaro civilinės bylos medžiagą.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeisdami CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalis ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra įvardytas nė vienas aukštesnės eilės kreditorius, kuris būtų turėjęs vykdytiną reikalavimą atsakovei nurodytų mokėjimų atlikimo metu. Atitinkamai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo motyvai yra paremti išskirtinai deklaratyviais teiginiais, jog minėti atsakovės mokėjimai esą pažeidžia CK 6.930¹ straipsnio 1 dalį bei atsakovės kreditorių interesus. Atlikdama mokėjimus atsakovė neturėjo jokių pirmesnės eilės kreditorių, kurių interesus būtų pažeidę šie mokėjimai.

Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais siekiama ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, o yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pavyzdžiui, tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla). Bankas „AS BluOr Bank“ teikė finansavimą atsakovei žemės ūkio produkcijai įsigyti, atitinkamai pastarųjų ilgalaikių sutarčių pagrindu Bankas suteikė daugkartinius kreditus atsakovei. Taigi, atsakovė padengė savo prievolę Bankui pagal paskutinius negrąžintus kreditus, kad užsitikrintų nepertraukiamą finansavimą savo veiklai.

Pripažindamas, kad sandoris su bendrove „Crestform Management L. P.“ atitinka tyčinio bankroto požymius, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės aktu. Tačiau pabrėžtina, kad sandorio su bendrove „Crestform Management L. P.“ ekonominį naudingumą ekspertas vertino ex post facto (po fakto), jau žinodamas, kokius padarinius faktiškai sukėlė sudarytas sandoris. Suinteresuotas asmuo neturėjo abejonių, kad pastaroji bendrovė vykdys savo įsipareigojimus, todėl atliko avansinį mokėjimą. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio mėn. pritaikė atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, suinteresuotas asmuo atsakovės vardu neturėjo galimybių inicijuoti ginčo dėl atlikto mokėjimo priteisimo. Suinteresuotam asmeniui nėra žinoma, dėl kokių priežasčių paskirtas atsakovės bankroto administratorius nesiėmė jokių veiksmų, kad prisiteistų pastarąsias lėšas. Pažymėtina, kad „Crestform Management L. P.“ yra veikianti bendrovė. Taigi šiuo atveju nėra nustatyta pagrindinė nuostolingo sandorio sąlyga – aplinkybė, kad nėra galimybės atgauti skolos iš kontrahento. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad suinteresuotas asmuo sudarė nuostolingą sandorį.

Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog tyčinio bankroto bylos žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamos tik išimtiniais atvejais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas. Todėl vien proceso dalyvio pageidavimas būti išklausytam žodžiu arba užduoti klausimus ekspertui savaime nesukuria teismui pareigos skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Suinteresuoti asmenys nepagrindė būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat neįrodė ir nei pateiktuose skunduose, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme niekaip nepagrindė, kad būtent žodinis bylos nagrinėjimas būtų buvęs būtinas, siekiant teisingai išspręsti atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Prašymai iš esmės buvo grindžiami bendro pobūdžio teiginiais apie tariamą poreikį pateikti paaiškinimus dėl atsakovės verslo modelio, priimtų verslo sprendimų, ekspertizės akto vertinimo ir galimybės užduoti klausimus ekspertui. Tačiau vien tokie abstraktūs teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu nukrypti nuo JANĮ įtvirtintos rašytinio proceso taisyklės. Šalys viso proceso metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, byla yra nagrinėjama daugiau nei dvejus metus. Per visą šį laikotarpį suinteresuotiems asmenims buvo sudarytos visos procesinės galimybės raštu išdėstyti savo poziciją, šiomis teisėmis šalys aktyviai naudojosi.

Atsakovės nemokumo momentas nėra ta aplinkybė, kuri nustatoma pagal buvusių vadovų, galimai atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų, žodinius paaiškinimus apie jų subjektyvų bendrovės veiklos perspektyvų vertinimą. Bendrovės nemokumo momentas yra teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė, kuri nustatoma vertinant objektyvių finansinių, buhalterinių ir kitų rašytinių duomenų visumą.

Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje paskirtas po dvidešimties dienų nuo ekspertizės akto gavimo, todėl proceso šalys, turėdamos atstovus ir siekdamos suformuluoti ekspertui klausimus dėl ekspertizės išvadų, turėjo visas galimybes tą padaryti, tačiau tuo nepasinaudojo.

Suinteresuoti asmenys, grįsdami žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę nagrinėjamoje byloje, kasaciniuose skunduose remiasi neaktualia kasacinio teismo praktika. Kadangi skunduose nurodomų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi, nėra pagrindo vadovaujantis šiomis nutartimis teigti, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė atitinkamas teisės normas. Skirtingai nei cituojamose bylose, pirmosios instancijos teismas nutartyje detaliai ir išsamiai pasisakė dėl pareikštų procesinių prašymų. Vien tai, kad buvo priimtas suinteresuotiems asmenims nepalankus sprendimas ir jų prašymai netenkinti, niekaip nereiškia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos proceso teisės normos ar suinteresuotų asmenų teisės.

Įrodymai byloje buvo įvertinti tinkamai, pagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę teikiant byloje gautam ekspertizės aktui, o ne konsultacinėms išvadoms bei specialisto išvadai ikiteisminiame tyrime. Kaip akivaizdu iš bylą nagrinėjusių teismų nutarčių motyvų, esminis argumentas, kodėl teismai nesivadovavo konsultacine išvada bei specialisto išvada, yra tas, jog šios išvados buvo parengtos išimtinai vertinant atsakovės balansuose įrašytus duomenis, kurie neatitiko faktinės situacijos. Nei konsultacinėje išvadoje, nei specialisto išvadoje nėra kvestionuojamas atsakovės finansinių ataskaitų teisingumas. O ekspertizės akte buvo vertinama atsakovės veiklos dokumentų visuma ir buvo konstatuota, kad ginčo laikotarpio atsakovės finansinės ataskaitos neatspindi atsakovės tikrosios finansinės padėties.

Bylą nagrinėję teismai, nesant jokių abejonių dėl eksperto R. B. šališkumo ar paties ekspertizės akto trūkumų, neturėjo jokio pagrindo šio įrodymo vertinti niekaip kitaip, kaip tik aukštesnės įrodomosios galios įrodymo, paneigiančio konsultacijoje bei specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes dėl objektyvių priežasčių – išsamesnės tyrimo bei ekspertiniam vertinimui pateiktų dokumentų apimties.

Skundžiamosiose nutartyse teismai pagrįstai ir teisingai konstatavo atsakovės nemokumo momentą, o suinteresuotų asmenų argumentai laikytini nepagrįstais, kadangi: kasaciniuose skunduose ignoruojama esminė bylą nagrinėjusių teismų nustatyta aplinkybė, kad atsakovės buhalterinė apskaita ir finansinės atskaitomybės dokumentai neatspindėjo jos tikrosios finansinės padėties, t. y. atsakovės buhalterija ir apskaita buvo tvarkomos netinkamai; tai truko ne vienerius metus; UAB „Premium Oils“ yra tų pačių suinteresuotų asmenų kontroliuojama bendrovė, kuri 2016–2020 m. jau buvo nemoki, sutarčių sudarymas su tokia įmone niekaip nesuponuoja gyvybingos įmonės veiklos ar pastangų pagerinti atsakovės finansinius rezultatus; atsakovė, veikdama nuostolingai, pajamų gaudavo mažiau, nei patirdavo sąnaudų, o kad galėtų tęsti nuostolingą veiklą, neatsiskaitydavo su kreditoriais, didindama įsiskolinimus ir taip finansuodama veiklą; pardavimo pajamos neparodo bendrovės rezultatų, tą parodo grynasis pelnas, atsakovės atveju – grynasis nuostolis; sutarčių dėl produkcijos įsigijimo sudarymas nereiškia, kad atsakovė buvo moki; atsakovė, sudarydama sutartis, fiktyviai didindavo veiklos apimtis, tačiau realiai tokios sutartys buvo nevykdomos; ankstesnės teismų išvados dėl nemokumo momento negali turėti jokios prejudicinės galios ar būti tikslesnės nei ginčo byloje teismų padarytos išvados, kadangi teismai neturėjo informacijos, jog atsakovės finansinės ataskaitos neatitinka tikrovės.

Nors atsakovė jau buvo faktiškai nemoki ir turėjo virš 24 mln. Eur finansinių reikalavimų, jos atliktais mokėjimais Bankui ir bendrovei „SIA AOC Invest“ per kelias dienas buvo pervestas vienintelis jai tuo metu priklausęs turtas – 6 420 274,76 Eur pinigų suma, nors šių kreditorių prievolių vykdymo terminai nebuvo suėję. Pirmosios instancijos teismas nutartyje aiškiai įvardijo, kurių kreditorių reikalavimai šių mokėjimų atlikimo dieną buvo suėję ir kokių kreditorių interesus tokie mokėjimai pažeidė, todėl teismai pagrįstai šiuos mokėjimus kvalifikavo kaip sandorius, kuriais atsakovė prie bankroto buvo privesta tyčia.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jos valdymo. Visos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad: V. S., kaip atsakovės akcininkui ir vadovui, buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su atsakovės faktine finansine padėtimi; A. G., perėmęs vadovavimą atsakovei ir jai vadovavęs dar daugiau nei metus, turėdamas savo žinioje visus atsakovės veiklos dokumentus, nevykdė JANĮ nustatytos pareigos tinkamai įvertinti atsakovės finansinę padėtį, toliau sąmoningai sudarydavo atsakovei nenaudingus sandorius, nors atsakovė jo vadovavimo metu buvo faktiškai nemoki; A. G. ne tik nesistengė išsaugoti atsakovės veiklos ir spręsti susidariusios sunkios finansinės padėties, priešingai – sudarydavo sandorius su įmonėmis, kurios buvo susijusios su juo pačiu; dar formaliai neiškėlus atsakovės bankroto bylos, V. S. visą atsakovės verslo veiklą perkėlė į kitą įmonę.

Bankas palaiko abiejų kasacinių skundų argumentus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami bendrovės atliktus mokėjimus Bankui, nepagrįstai sutapatino atsakovės nemokumo momento nustatymą su tyčinio bankroto požymių konstatavimu. Skundžiamose nutartyse pateiktos teismų išvados dėl bendrovės mokėjimų Bankui pripažinimo tyčinio bankroto požymiu nepagrįstai grindžiamos formalia logika, kad: a) atsakovė buvo nemoki, b) mokėjimai Bankui buvo didelės apimties, c) po jų bendrovė nuo 2021 m. liepos mėn. neva nebegaudavo pajamų, todėl šie mokėjimai laikytini sąmoningu atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu ir tyčinio bankroto požymiu. Tokia argumentavimo seka yra nepagrįsta ir nėra pakankama JANĮ 70 straipsniui taikyti.

Teismai turėjo nustatyti ne tik tai, ar atsakovė buvo nemoki mokėjimų Bankui atlikimo metu, bet ir tai, ar būtent šie mokėjimai Bankui objektyviai ir teisiškai gali būti laikomi sąmoningai blogo valdymo išraiška. Šių aplinkybių teismai tinkamai nenustatė. Užuot individualiai vertinę Bankui atliktus mokėjimus, teismai rėmėsi bendru retrospektyviu atsakovės finansinės būklės vertinimu. Tačiau bendras bendrovės nemokumo momentas negali automatiškai atsakyti į klausimą, ar konkretūs mokėjimai konkrečiam kreditoriui buvo sąmoningas kreditorių teisių pažeidimas.

Bendro mokumo sutapatinimas su sąmoningu (tyčiniu) bankroto sukėlimu ypač nepagrįstas dėl mokėjimų Bankui specifikos. Mokėjimai Bankui nebuvo atsieti nuo atsakovės veiklos. Mokėjimai buvo atlikti vykdant atsakovės ir Banko sudarytas kredito linijos sutartis, kurių pagrindu Bankas finansavo atsakovės prekių įsigijimą. Bankas buvo bendrovės prekybinės veiklos finansuotojas, jo suteiktos lėšos buvo skirtos prekėms įsigyti. Banko reikalavimų vykdymas buvo užtikrintas finansiniu įkeitimu. Todėl Bankui atliktų mokėjimų vertinimas pagal JANĮ 70 straipsnį negalėjo būti atliekamas neįvertinus šių finansavimo santykių specifikos ir iš kredito linijos sutarčių kylančių reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemonių egzistavimo.

Teismai nepagrįstai atsakovės vėlesnį pajamų negavimą susiejo su ankstesniais mokėjimais Bankui. Net jeigu atsakovė nuo 2021 m. liepos mėn. pajamų nebegavo, tai savaime neįrodo, kad būtent bendrovės atlikti mokėjimai Bankui buvo to priežastis. Pažymėtina, kad byloje buvo nurodomi argumentai dėl vėliau bendrovei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto), neabejotinai turėjusių reikšmingą poveikį atsakovės galimybei tęsti prekybinę veiklą ir gauti finansavimą. Šių aplinkybių kontekste teismai privalėjo aiškiai nustatyti priežastinį ryšį tarp mokėjimų Bankui ir atsakovės padėties pablogėjimo.

Skundžiamose nutartyse nemokumo momento nustatymas buvo vienintelis teismų atliktas veiksmas, toliau individualizuotai nevertinant bendrovės mokėjimų Bankui atlikimo aplinkybių. Tokia teismų argumentacija yra nepagrįsta, nes tyčinio bankroto požymis dėl mokėjimo bankui atlikimo negali būti konstatuojamas vien dėl nustatyto nemokumo fakto (nevertinant nemokumo momento nustatymo teisingumo).

Bankas taip pat palaiko kasacinių skundų argumentus dėl būtino subjektyviojo tyčinio bankroto elemento nenustatymo. Byloje nebuvo nustatytas konkretus mokėjimų Bankui tikslas, kuris būtų nesuderinamas su atsakovės veiklos finansavimo santykiais. Priešingai, byloje nustatyta aplinkybė, kad visi mokėjimai Bankui buvo susiję su atsakovės ir Banko sutartiniais kredito santykiais. Didelė mokėjimų suma savaime neparodo neteisėto tikslo, jeigu ji susijusi su didelės apimties prekybinės veiklos finansavimu ir kreditavimo sandorių vykdymu.

Pagal Banko ir atsakovės sudarytas kredito linijos sutartis, visi Banko suteikto kredito lėšomis įsigyti daiktai (perparduodamos prekės) bei juos pardavus gauti pinigai (būtent tokie pinigai ir buvo pervesti Bankui ginčo mokėjimais) buvo įkeisti Banko naudai. Banko naudai įkeistų prekių perpardavimas kitam pirkėjui ir iš jų pardavimo gautų lėšų panaudojimas atsiskaityti su Banku buvo esminė finansavimo modelio dalis. Neatlikus šių mokėjimų, Bankas neatlaisvintų įkeistų prekių ir jos apskritai negalėtų būti parduodamos pirkėjui, t. y. apskritai sustotų visa bendrovės veikla. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant, ar teismai pagrįstai priskyrė mokėjimus Bankui sąmoningai blogam bendrovės valdymui. Banko finansuotų ir Banko naudai įkeistų prekių pardavimas buvo galimas tik su Banko sutikimu ir su sąlyga, kad iš pardavimo gautos lėšos bus panaudotos atsiskaityti su Banku, todėl toks atsiskaitymas negali būti vertinamas taip, tarsi atsakovė būtų laisvai pasirinkusi vieną kreditorių kitų kreditorių sąskaita. Teismai taip pat neįvertino, kad iš esmės visi ginčo mokėjimai Bankui, išskyrus vieną, buvo atlikti ne pagal atskirus atsakovės vadovo nurodymus pervesti lėšas Bankui, o pagal kredito sutartyse įtvirtintą Banko teisę nusirašyti atitinkamas sumas iš atsakovės Banke esančios sąskaitos į Banko kreditinę sąskaitą.

Bankas palaiko kasacinių skundų argumentus, kad teismai, kvalifikuodami mokėjimus Bankui kaip CK 6.930¹ straipsnio ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą, nenustatė konkrečių pirmesnės eilės kreditorių, kurių reikalavimai ginčo mokėjimų atlikimo metu turėjo būti tenkinami anksčiau už Banko reikalavimus. Teismai turėjo aiškiai nustatyti, kokie konkretūs reikalavimai buvo pirmesnės eilės, palyginti su Banko reikalavimu. Tačiau nutartyse iš esmės apsiribota bendro kreditorių interesų pažeidimo konstatavimu. Teismai taip pat nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kurių nebuvo atliekant mokėjimus Bankui. Vėliau bendrovei pradėtos vykdomosios bylos, kitiems kreditoriams išduoti vykdomieji dokumentai ar paaiškėję kreditorių reikalavimų vykdymo sunkumai negali automatiškai retrospektyviai pagrįsti ankstesnio CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo vykdant mokėjimus Bankui. Eiliškumo pažeidimas turi būti vertinamas pagal situaciją, buvusią atliekant mokėjimus, o ne pagal vėlesnį bendrovės nemokumo proceso kontekstą.

Teismai taip pat turėjo nustatyti, ar šios lėšos apskritai buvo laisvai prieinama atsakovės turto masė visiems kreditoriams. Banko pateikti įrodymai ir argumentai, sudarytų sandorių sąlygos patvirtina, kad šios lėšos negalėjo būti panaudotos kitų kreditorių reikalavimams įvykdyti.

Banko teisinė padėtis šioje byloje nepagrįstai buvo vertinama taip, tarsi Bankas būtų buvęs įprastas kreditorius, neturėjęs jokio ryšio su atsakovės turto įsigijimu, realizavimu ir veiklos finansavimu. Bankas šiuose santykiuose veikė ne kaip įprastas kreditorius, o kaip subjektas, kurio finansavimas sudarė sąlygas vykti konkrečiam prekybiniam ciklui. Jeigu lėšos gaunamos realizuojant Banko finansuotą ir Banko naudai įkeistą turtą, teismas negali jų vertinti taip, tarsi jos be jokių apribojimų būtų skirtos bet kuriems atsakovės kreditoriams.

Bankas palaiko kasacinių skundų argumentus, kad ekspertizės akto neištyrimas, eksperto neapklausimas ir prieštaravimų tarp įrodymų nepašalinimas nulėmė arba galėjo nulemti neteisingą mokėjimų Bankui kvalifikavimą kaip tyčinio bankroto požymį. Teismų atsisakymas apklausti ekspertą apribojo Banko galimybę išsiaiškinti aplinkybes, reikšmingas vertinant mokėjimus Bankui, įskaitant tai, kokius duomenis ekspertas naudojo vertindamas atsakovės finansinę būklę ginčo mokėjimų laikotarpiu, kaip vertino atsakovės prekybinės veiklos finansavimo modelį, ar vertino Banko finansavimo bei įkeitimo santykius, konkrečių kreditorių reikalavimų būklę mokėjimų Bankui atlikimo momentu, kokią reikšmę suteikė išvadai, kad paskolos grąžinimo mokėjimai bendrovei nėra nei pelningi, nei nuostolingi.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad rašytiniu procesu buvo pažeisti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai. Kasaciniame skunde nenurodyta, kad V. S. bylos nagrinėjimo metu būtų trukdoma įrodinėti atsikirtimus. Per daugiau kaip pusantrų metų bylos nagrinėjimo laikotarpį V. S. buvo aktyvus proceso dalyvis, teismui teikė atsikirtimus, paaiškinimus, prašymus ir įrodymus, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo pažeisti proceso teisės principai ir V. S. teisės. V. S. apeliacinės instancijos teismui nenurodė naujų aplinkybių, kurias jis norėjo išdėstyti teikdamas žodinius paaiškinimus.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje plačiai pasisakė dėl ekspertizės akto išvadų, dėl kitų byloje esančių įrodymų, taip pat ir dėl konsultacinės išvados, todėl ši nutartis yra motyvuota ir pagrįsta įrodymais. Eksperto apklausa bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka nebūtų pakeitusi ekspertizės akto išvadų.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nesutinkama su skundžiamose nutartyse konstatuotu atsakovės nemokumo momentu ir vertinimu, kad V. S. sąmoningai blogai valdė atsakovę. V. S. ignoruoja faktines bylos aplinkybes, konstatuotas tiek ekspertizės akte, tiek ikiteisminiame tyrime esančioje specialisto išvadoje, jog tyrimams nebuvo pateikti visi atsakovės apskaitos registrai ir finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie neparodo bendrovės tikrosios finansinės padėties, ir atsakovė nuo 2020 m. lapkričio 24 d. iki 2021 m. birželio 30 d. tvarkydama buhalterinę apskaitą nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Šis faktas ir kiti ekspertizės akte nustatyti atsakovės buhalterinės apskaitos pažeidimai konsultacinėje išvadoje neatsispindi, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kritiškai vertino šią konsultacinę išvadą kaip įrodymą.

Anot V. S., atsakovės gyvybingumą įrodo 2020 metų pabaigoje sudarytos dvi itin didelės vertės sutartys su bendrovėmis, susijusiomis su pareiškėja, pagal kurias atsakovė įsigijo kukurūzų už 6 071 900 Eur sumą ir kviečių už 7 574 836,10 Eur sumą. Tačiau V. S. nutyli, kad šioms prekėms įsigyti atsakovė savų lėšų neturėjo, tuo metu kreditoriams jau buvo įsiskolinusi virš dvylikos milijonų eurų. Teismai taip pat tinkamai įvertino atsakovės sandorį su nuostolingai dirbančia ir nemokia UAB „Premium Oils“.

A. G. teisė būti išklausytam nebuvo pažeista, nes nuo 2024 m. gegužės mėnesio, kai byla buvo iškelta, pirmosios instancijos teismas A. G. sudarė visas sąlygas teikti įrodymus: jam buvo pratęstas terminas atsiliepimui į pareiškėjos prašymą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu pateikti; A. G. 2024 m. gruodžio 20 d. teismui teikė rašytinius paaiškinimus dėl skirtinos ekspertizės ir papildomai teikė konsultacinę ir papildomą išvadas; 2025 m. gruodžio 23 d. prašyme A. G. pasisakė dėl ekspertizės akto išvadų ir turėjo galimybę pateikti papildomus įrodymus; su atskiruoju skundu A. G. taip pat naujų įrodymų nepateikė ir neprašė jų pridėti prie bylos, o atskirajame skunde net nenurodė, kad dar turi kokių nors atsakovės dokumentų, kurie galėtų pakeisti teismo padarytą išvadą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, žodinio posėdžio nepaskyrimas ir termino, per kurį proceso dalyviai galėtų pateikti rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, nenustatymas A. G. teisių pažeisti negalėjo.

Kasaciniame skunde nurodyti tariami ekspertizės akto išvadų prieštaravimai kitiems byloje esantiems įrodymams yra paneigti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, todėl nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, nepaskyręs žodinio bylos nagrinėjimo, suteikė prioritetą koncentracijos ir ekonomiškumo principams, o tai lėmė A. G. teisės būti išklausytam pažeidimą.

Teismai netinkamai taikė JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, kadangi ekspertizės aktas, atsižvelgiant į jo turinį, negalėjo būti byloje laikomas tinkamu ir pakankamu rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovė buvo nemoki nuo 2020 m. sausio 31 d. Ekspertizės akto pagrindu bylą išnagrinėję teismai negalėjo teisėtai nuspręsti, kad atsakovė nuo 2020 m. sausio 31 d. buvo nemoki. Ekspertizės aktas neįrodo, kad atsakovė, atlikdama mokėjimus Bankui, buvo nemoki, kaip tai suprantama pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį bei ją aiškinančią kasacinio teismo praktiką.

Atsakovė iki 2021 m. liepos mėn. aktyviai vykdė prekybos veiklą: 2020 m. jos turto vertė padidėjo nuo 8,3 mln. iki 27,4 mln. Eur, o vien per 2021 m. pirmąjį pusmetį prekybos pajamos viršijo 50 mln. Eur. Nors atsakovė turėjo pavienių neįvykdytų įsipareigojimų, bylos duomenys nepatvirtina, kad jų nevykdymą lėmė finansinis negalėjimas atsiskaityti. Ekspertizės akte ir teismų nutartyse neįvertintas prekybos sezoniškumas, veiklos perspektyvos ir jų praradimo nuo 2021 m. liepos mėn. aplinkybės, įsipareigojimų struktūra bei skolų pokyčiai. Iki tol atsakovės veiklą finansavo kredito įstaigos, tiekėjai jai pardavė prekes, o pirkėjai jas pirko. Ekspertizės aktas nepatvirtina sistemingų, ilgalaikių atsiskaitymo sunkumų ar to, kad atsakovės veikla negalėjo būti stabilizuota. Be to, ekspertas neteisingai nustatė atsakovės turto ir įsipareigojimų santykį, o 2021 m. gegužės 10 d. – birželio 21 d. Bankui ir bendrovei „SIA AOC Invest“ atliktų daugiau kaip 6,4 mln. Eur mokėjimų nelaikė nuostolingais atsakovei.

Bylą nagrinėję teismai rėmėsi ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, tačiau nepasisakė dėl šio akto turinio, jame pateiktų eksperto išvadų patikimumo, nuoseklumo bei pagrįstumo. Dėl ekspertizės akto turinio, prašydamas skirti žodinį teismo posėdį, savo prašyme expressis verbis (tiesiogiai) pasisakė suinteresuotas asmuo A. G.. Dėl ekspertizės akto turinio, šio akto neatitikties konsultacinei išvadai ir specialisto išvadai argumentus teikė suinteresuotas asmuo V. S.. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra tinkamai įvertinta tokia suinteresuotų asmenų pozicija, išdėstyta būtent dėl ekspertizės akte pateiktų eksperto išvadų netinkamumo, jų prieštaravimo kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties lieka neaišku, kodėl (kokiais konkrečiais faktiniais argumentais remdamasis) teismas atmetė Banko atskirojo skundo argumentus, susijusius su ekspertizės akto turinio esminiais trūkumais ir jo įrodomąja reikšme.

Bylą nagrinėję teismai turėjo pakankamą pagrindą spręsti ne tik dėl to, kad ekspertizės aktas yra prieštaringas, nenuoseklus, teismo eksperto ekspertinis tyrimas atliktas neišsamiai, bet ir dėl to, kad ekspertizės akte pateiktos eksperto išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, tarp jų konsultacinei išvadai ir specialisto išvadai, ir toks prieštaravimas teismų nutartyse nėra pašalintas. Teismai nepašalino esminių prieštaravimų dėl atsakovės nemokumo momento, t. y. byloje esantys duomenys nurodo keturias skirtingas datas: 2020 m. sausio 31 d., 2021 m. gegužės 3 d., 2021 m. gegužės 31 d. ir 2021 m. gruodžio 31 d. Kadangi atsakovė mokėjimus Bankui atliko 2021 m. gegužės 10 d. – birželio 3 d., nenustačius nemokumo momento, šie mokėjimai negalėjo būti tinkamai įvertinti pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punktą.

Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovės mokėjimų atlikimo Bankui metu tuomečiam atsakovės vadovui (suinteresuotam asmeniui A. G.) buvo ar turėjo būti žinoma, kad atsakovė yra faktiškai nemoki. Bylos duomenimis, apie atsakovės prekių, kurių vertė buvo įtraukta į atsakovės finansų ataskaitas, likučio trūkumus suinteresuotam asmeniui A. G. tapo žinoma tik 2021 m. lapkričio 12 d. Teismų nutartyse nėra nurodyta, kad apie tai suinteresuotas asmuo A. G. sužinojo arba turėjo žinoti anksčiau. Vien dėl šios priežasties nutartyse teismų nurodyti argumentai, kuriais remdamiesi teismai nusprendė, kad, be kita ko, atsakovės mokėjimai Bankui atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto įtvirtintus juridinio asmens tyčinio bankroto požymius, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Pagal teismų praktiką, CK 6.930¹ straipsnis taikomas nustačius, kad ginčijamo atsiskaitymo metu skolininkui nepakako lėšų pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Nei ekspertizės akte, nei teismų nutartyse nenustatyta, kad 2021 m. gegužės 10 d. – birželio 3 d., kai atsakovė atliko mokėjimus Bankui, jai trūko lėšų tokiems reikalavimams patenkinti. Taip pat nenurodyta, kurie kreditoriai tuo metu buvo pareiškę reikalavimus, kokio šie buvo dydžio ir ar šių kreditorių reikalavimai turėjo būti tenkinami pirmiau nei Banko.

Teismai neįvertino aplinkybės, kad kredito sutarčių sąlygomis atsakovė iš esmės neturėjo galimybės už galutiniams pirkėjams parduotas prekes gautomis lėšomis neatsiskaityti su Banku, nes toks atsakovės prekių pardavimas be Banko sutikimo tiesiog nebūtų įvykęs. Taigi mokėjimai Bankui buvo iš esmės atsakovės prekių pardavimo galutiniams pirkėjams tiesioginis padarinys bei conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) įvykdyti kiekvieną iš tokių sutarčių. Tokius mokėjimus Bankui, remiantis kredito sutartimis, buvo privalu atlikti įprastai pagal prekių, kurių įsigijimas buvo finansuojamas Banko suteikto kredito lėšomis ir kurios buvo įkeičiamos Banko naudai, pardavimo sandoryje, sudarytame tarp atsakovės ir galutinio prekių pirkėjo, nurodytą pirkėjo atsiskaitymo su atsakove dieną. Bankas pagal kredito ir įkeitimo sutartis finansavo atsakovės prekių pirkimą. Atsakovės pareiga grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitas įmokas buvo užtikrinta komerciniu ir finansiniu įkeitimu. Kitų atsakovės kreditorių teisės atitinkamai negalėjo būti pažeistos, kadangi jos nebuvo užtikrintos nei daiktine įkeitimo teise, nei finansiniu įkaitu.

Pirmosios instancijos teismo atsisakymas stabdyti bylą, iki įsiteisės teismo sprendimas, priimtas susijusioje byloje, neatitinka CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, nes įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas susijusioje byloje, šios bylos baigčiai turės CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu reikalaujamą teisinę galią. Analogiškais argumentais kartu pripažintinas neteisėtu apeliacinės instancijos teismo atsisakymas patenkinti Banko prašymą sustabdyti bylą.

Pirmosios instancijos teismui 2025 m. sausio 6 d. nutartimi skiriant tik vienos bylos šalies, konkrečiai pareiškėjos, pasiūlytą ekspertą ekspertizei atlikti, nebuvo laikytasi CPK 212 straipsnio 1 dalies nuostatų ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, kurią, be kita ko, Bankas tiesiogiai nurodė savo atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, išdėstyti skundžiamos nutarties 29, 30 punktuose, nepaneigia vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo praktikoje nurodytos teismo ekspertų parinkimo tvarkos ir taip byloje pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, įtvirtintą CPK 17 straipsnyje. Be to, teismo paskirtas ekspertas neturėjo tinkamos kvalifikacijos atsakyti į visus teismo nutartimi jam užduotus klausimus.

Byloje ekspertizė buvo atlikta, esant esminiam ekspertinio proceso trūkumui, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo teismams ekspertizės akte, parengtame teismo eksperto R. B., esančių faktinių duomenų laikyti patikimesniais už kituose byloje esančiuose įrodymuose esančius duomenis.

Priimdami skundžiamas nutartis teismai privalėjo atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kaip teismui reikia elgtis, kai dalyvaujantys byloje asmenys prašo žodinio bylos nagrinėjimo, siekdami teismo posėdyje apklausti eksperto išvadą byloje pateikusį asmenį. Tokią kasacinio teismo praktiką Bankas tiesiogiai nurodė savo atskirajame skunde, tačiau ir dėl jos skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje liko visiškai nepasisakyta. Todėl lieka neaišku, dėl kokių konkrečių argumentų apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo vadovautis Banko atskirajame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika. Taip buvo pažeistos CPK 302 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatos, konstituciniai teisinės valstybės ir asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principai, Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingumo vykdymo imperatyvas.

Banko kasaciniame skunde dėstomi argumentai nepaneigia nei bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių visumos, nei jų pagrindu padarytos išvados dėl atsakovės tyčinio bankroto. Priešingai, Banko argumentacija iš esmės grindžiama atskirų atsakovės veiklos epizodų ir finansinių rodiklių izoliuotu vertinimu, nors tyčinio bankroto klausimas turi būti sprendžiamas vertinant ne pavienius veiksmus, o jų visumą, tarpusavio ryšį, ekonominį rezultatą bendrovei ir poveikį jos kreditoriams.

Bankas kasaciniame skunde neteisingai interpretuoja ekspertizės akte nurodytas priežastis, dėl kurių atsakovė pripažintina nemokia nuo 2020 m. sausio 31 d., kadangi: ekspertizės akte nustatyta, kad atsakovė 2019 m. užpajamavo 1 081 810 Eur prekių perteklių, o po 2021 m. inventorizacijos šį įrašą anuliavo. Todėl, eksperto vertinimu, 2019–2020 m. finansinės ataskaitos turėjo būti koreguojamos prieš nustatant nemokumo momentą. Po korekcijų atsakovės įsipareigojimai viršijo jos turto vertę. Banko pateikiamame finansinių ataskaitų aiškinime neatsižvelgiama į eksperto išvadą, kad atsakovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad UAB „Premium Oils“ finansinė būklė 2016–2020 m. sudarė pagrindą vertinti iš jos gautinų sumų nuvertėjimą; vėlesnis bankrotas šią išvadą patvirtino. Pardavimo pajamų augimas ir diskusija dėl vieno likvidumo rodiklio nepaneigia bendros finansinės būklės: atsakovė veikė nuostolingai, jos apyvartinis kapitalas buvo neigiamas, o po ataskaitų korekcijų įsipareigojimai viršijo turtą. Eksperto vertinimu, 2020 m. rezultatas būtų buvęs neigiamas net neįtraukus gautinų sumų nuvertėjimo. Didindama veiklos apimtį atsakovė didino nuostolius ir įsiskolinimus kreditoriams. Banko argumentas, kad atsiskaityti su kreditoriais trukdė vien turto areštas, nepaneigia iki jo susidariusių atsiskaitymo sunkumų: turto areštas buvo taikytas vykstant ginčams dėl atsakovės įsipareigojimų.

Teismai ne suabsoliutino ekspertizės aktą, o pagrįstai juo vadovavosi kaip pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu atsakovės nemokumo momentą. Teismai atmetė išvadas, nurodytas konsultacinėje išvadoje ir papildomoje konsultacinėje išvadoje dėl atsakovės (ne)mokumo bei specialisto išvadoje, pateiktoje ikiteisminio tyrimo metu, kadangi A. G. užsakymu parengta konsultacinė išvada ir ikiteisminiame tyrime pateikta specialisto išvada remiasi atsakovės 2019–2020 m. finansiniais duomenimis, jų nekoregavus dėl 1 081 810,67 Eur prekių pertekliaus, kurį atsakovė vėliau anuliavo. Tai turėjo įtakos turto, nuosavo kapitalo ir finansinių rodiklių vertinimui. Todėl šių išvadų patikimumas vertintinas atsižvelgiant į jas darant naudotų duomenų pagrįstumą bei skirtingą tyrimo apimtį. Ekspertizės akte šie duomenys buvo patikrinti ir koreguoti, todėl jo išvados dėl atsakovės finansinės būklės yra labiau pagrįstos.

Teismai pagrįstai pripažino, kad prieš pat bankroto bylos iškėlimą atsakovės Bankui ir bendrovei „SIA AOC Invest“ atlikti 6 420 274,76 Eur mokėjimai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 3 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius. Mokėjimais buvo tenkinami šių dviejų kreditorių interesai, nors Banko reikalavimų įvykdymo terminai dar nebuvo suėję, o atsakovė turėjo kitų kreditorių, kuriems mokėjimo terminai jau buvo suėję. Byloje esantys įrodymai taip pat nepagrindžia pareigos per šį trumpą laikotarpį grąžinti lėšas Bankui ir bendrovei „SIA AOC Invest“. Visiškai nesvarbu, kurie kreditoriai mokėjimų atlikimo metu buvo inicijavę išieškojimo procedūras, o kurie dar nebuvo, nors turėjo pradelstą įsiskolinimą. Konstatavus, kad mokėjimų atlikimo metu atsakovė buvo nemoki, svarbu tai, kad jokie mokėjimai negalėjo būti daromi ir visi atsakovės atsiskaitymo su kreditoriais klausimai privalėjo būti sprendžiami JANĮ nustatyta tvarka, inicijavus atsakovės bankroto procedūrą.

Teismai neturėjo jokio pagrindo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimo, šalys nenurodė jokių aplinkybių, kurių teismas nebūtų galėjęs nustatyti šioje civilinėje byloje, spręsdamas atsakovės tyčinio bankroto klausimą.

Teismai pagrįstai atmetė suinteresuotų asmenų prašymus dėl žodinio civilinės bylos nagrinėjimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas. Civilinėje byloje buvo pakankamai rašytinės medžiagos, įrodymų ir proceso šalys nenurodė nė vienos konkrečios aplinkybės, kurią būtų reikėję nustatyti nagrinėjant civilinę bylą žodžiu ir kurios proceso šalys negalėjo paaiškinti raštu. Atitinkamų klausimų, kuriuos suinteresuoti asmenys norėjo užduoti ekspertui žodiniame posėdyje, šalys nesuformulavo raštu, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad, esant rašytinių įrodymų visumai, žodinis civilinės bylos nagrinėjimas būtų perteklinis.

Eksperto kvalifikacija yra tinkama civilinėje byloje skirtai ekspertizei atlikti, ekspertizė buvo paremta civilinės bylos duomenimis. Nemokumo momentas yra nustatomas pagal atitinkamų bendrovių finansinių ataskaitų duomenis, o ne atliekant bendrovių turto vertinimo procedūrą. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba yra išaiškinusi, kad finansinių ataskaitų auditą turintys teisę atlikti auditoriai yra kompetentingi apskaitos ir finansų srityse. Nėra tokio reglamentavimo ar teismų praktikos, pagrindžiančios, kad, šalims teikiant skirtingas ekspertų kandidatūras, teismas privalo sudaryti ekspertų komisiją. Teismas ekspertą skiria remdamasis CPK 212 straipsniu, civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie eksperto netinkamumą, šališkumą ar kompetencijos neturėjimą.

Kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai kvestionuojamos ekspertizės akto išvados, nors Bankas ir neginčija teismų konstatuotų faktinių bylos aplinkybių, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, kad į atsakovės buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos prekės (atsargos), kurių atsakovė realiai neturėjo, o tai iškreipė oficialiai deklaruotus atsakovės buhalterinius duomenis.

Pirmosios instancijos teismas nutarties 63 punkte, įvertindamas kitų atsakovės kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą, padarė pagrįstą išvadą, jog 2021 m. gegužės 10 d. – birželio 21 d. laikotarpiu mokėjimais tretiesiems asmenims, sudarančiais 6 420 274,76 Eur dydžio sumą, atsakovė sąmoningai siekė pažeisti įstatyme nustatytą mokėjimų eiliškumą ir apriboti kitų įmonės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto, o po šių mokėjimų tai ir įvyko. Atsakovė turto praktiškai nebeturėjo, o jos skolos kreditoriams viršijo keliolikos milijonų eurų sumą, todėl visiškai pagrįsta nutarties išvada, jog mokėjimų atlikimas Bankui atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 3 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Tačiau su tuo visiškai nepagrįstai kasaciniame skunde nesutinkama. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.930¹ straipsnio taikymo nėra aktualūs ginčui, nes nutartyje apie jį net neužsimenama.

Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesustabdė bylos, kadangi susijusioje byloje teismas, spręsdamas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nustatinėjo faktines aplinkybes, sudarančias CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumą. O šioje byloje yra nustatomas bendrovės nemokumo momentas, vertinami atsakovės valdymo organų veiksmai ir tai, ar jie lėmė atsakovės nemokumą arba žymiai pablogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį. Šioje byloje yra vertinama minėtų valdymo organų veiksmų ir nustatytų aplinkybių visuma, o atskirų pareiškime nurodytų sandorių pripažinimas negaliojančiais savaime nelemia išvados, kad atsakovė prie bankroto buvo privesta tyčiniais veiksmais. Tai suponuoja išvadą, kad bylos nėra susijusios tiesioginiu teisiniu ar prejudiciniu ryšiu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas savo diskrecija, įvertino tai, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka nagrinėjamam klausimui teisingai ir visapusiškai išspręsti. Byloje dalyvaujantys asmenys aiškiai ir nuosekliai išdėstė poziciją tiek dėl pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (ne)buvimo, tiek dėl teismo eksperto pateiktame ekspertizės akte nurodytų išvadų, tiek ir dėl kitų byloje esančių įrodymų vertinimo bei bylos dalyvių argumentų. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylos baigtimi suinteresuotų buvusių vadovų žodiniai paaiškinimai apie įmonės veiklą, jos finansinę padėtį ir pan. šioje byloje neturi didesnės įrodomosios vertės nei byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Teismas konstatavo, kad žodiniai paaiškinimai šiuo atveju yra pertekliniai ir nėra teisiškai reikšmingi, todėl pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas rašytinį procesą pasirinko ir įvertindamas proceso dalyvių pageidavimus užduoti klausimus teismo ekspertui. Kadangi proceso dalyvių nurodomi klausimai negalėjo turėti įtakos ekspertizės akto išvadoms, teismas pagrįstai proceso dalyvių prašymus dėl eksperto apklausos atmetė. O dėl ekspertizės akto išvadų proceso dalyviai teikė paaiškinimus teismui raštu, todėl rašytinis teismo posėdis proceso dalyvių teisių negalėjo pažeisti.

Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas savo diskrecija, iš šalių pasiūlytų kandidatų pagrįstai byloje ekspertizę pavedė atlikti teismo ekspertui R. B.. Šis ekspertas turi reikiamą kvalifikaciją ir yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl eksperto parinkimo tvarkos nesilaikymo ir netinkamos eksperto kvalifikacijos.

Teismo ekspertas padarė nepagrįstą išvadą dėl nemokumo momento nustatymo. Ši išvada, be kita ko, prieštarauja ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-440-562/2024 priimtiems įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams, kad atsakovė tapo nemoki 2021 m. gegužės 3 d. Tai lemia teismo procesinių sprendimų neteisingumą ir neteisėtumą. 2020 m. atsakovė buvo aktyviai veikiantis ir gyvybingas ūkio subjektas, veikė pelningai, iki pat 2021 m. liepos mėnesio aktyviai vykdė prekybinę veiklą, gaudavo kreditus. Teismai tinkamai nenustatė bendrovės nemokumo momento, o tai yra esminis klausimas byloje, ir tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Ekspertizės akto turinys yra prieštaringas ir nenuoseklus, jame pateiktos eksperto išvados neatitinka šio akto tiriamojoje dalyje eksperto nurodytų faktinių duomenų. Be to, ekspertinį tyrimą, kurio rezultatai nurodyti ekspertizės akte, atliko ekspertas, kurio kvalifikacija nebuvo pakankama paskirtai teismo ekspertizei vykdyti visa apimtimi. Parinkdamas teismo eksperto kandidatūrą, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą dėl eksperto, nors suinteresuoto asmens A. G. pasiūlytas teismo ekspertas K. A. sutiko atlikti teismo ekspertizę už trečdaliu mažesnę kainą ir per trumpesnį terminą, taip pat šis ekspertas turėjo tinkamą kvalifikaciją ją atlikti.

Dešimties darbo dienų terminas ne tik laikytinas nepakankamu rašytiniams paaiškinimams tokios didelės apimties byloje vos gavus teismo ekspertizės aktą pateikti, bet ir, be kita ko, jis sutapo su metų pabaiga bei šventiniu laikotarpiu, todėl proceso dalyviams buvo užkirstas kelias realiai pasinaudoti teise pateikti paaiškinimus raštu, o žodinį bylos nagrinėjimą surengti buvo atsisakyta.

Skundžiamose nutartyse visiškai nepasisakyta dėl suinteresuotų asmenų ir banko pateiktų argumentų, kuriais nesutinkama su ekspertizės aktu. Taip teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį bei konstitucinį teisingumo vykdymo imperatyvą.

Teismai nepagrįstai sutapatino juridinio asmens nemokumo (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis) ir tyčinio bankroto (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis) sąvokas. Teismai retrospektyviai laikė, esą atsakovė tapo faktiškai nemoki nuo 2020 m. sausio 31 d., tačiau nepagrindė, nuo kada apie tokį faktą atsakovės vadovui tapo žinoma ar turėjo tapti žinoma. Bylos duomenys patvirtina, kad, net atsižvelgiant į ekspertizės akte esančius faktinius duomenis, apie tai atsakovės vadovui galėjo tapti žinoma ne anksčiau negu 2021 m. lapkričio 22 d. Nebuvo nustatyta jokių vadovo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekta esmingai pabloginti atsakovės turtinę padėtį. Visi atsakovės mokėjimai Bankui buvo nulemti atsakovės prekių pardavimo sutarčių sudarymo bei jų įvykdymo.

Teismų atsisakymas stabdyti bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta kita susijusi byla, pažeidžia CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei šio punkto nuostatas aiškinančią kasacinio teismo praktiką ir nulemia skundžiamų nutarčių neteisėtumą. Nesustabdžius bylos ir įsiteisėjus nutartims tyčinio bankroto byloje, kyla neigiamų pasekmių susijusioje byloje, nes joje pareiškėja jau cituoja įsiteisėjusias skundžiamas nutartis.

Teismai, gavę suinteresuoto asmens prašymą skirti kitą ekspertą, nei siūlė pareiškėja, nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir nesvarstė galimybės skirti kelių ekspertų komisiją ar teismui pačiam parinkti ekspertą, juolab kad buvo keliami sudėtingi ir kompleksiniai klausimai. Teismai ne tik nesvarstė tokios galimybės, bet ir apskritai nenurodė argumentų, kodėl buvo pasirinktas būtent pareiškėjos siūlomas ekspertas, kurio kvalifikacija net neatitiko reikalavimų tokiai ekspertizei atlikti.

Byla nebuvo nagrinėta žodinio proceso tvarka nė vienoje instancijoje, taip visiškai paneigiant asmenų teisę įrodyti savo poziciją ir pritaikant jiems griežčiausią civilinę teisinę atsakomybę už tyčinį bendrovės bankrotą. Šiuo atveju buvo visiškai paneigti rungimosi ir dispozityvumo principai, nes suinteresuotiems asmenims nebuvo sudarytos pakankamos galimybės gintis nuo jiems pateiktų kaltinimų žodiniame procese.

Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikti argumentai, kodėl teismas nesivadovauja kasacinio teismo praktika dėl teismo eksperto skyrimo. Skundžiama nutartis ne tik neatitinka CPK 302 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatų, bet ir pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principus. Skundžiamose nutartyse nebuvo atsakyta į klausimus, kodėl nebuvo galimybės teismo ekspertizę pavesti atlikti teismo iniciatyva parinktam ekspertui, kodėl į ekspertizės atlikimą nebuvo įtrauktas kitos šalies siūlomas ekspertas, taip pat nurodyti, kokiais kriterijais remiantis ekspertizė buvo pavesta atlikti konkrečiam ekspertui, ir pagal šiuos kriterijus pagrįsti savo pasirinkimą.

Skundžiamose teismų nutartyse išdėstyta pozicija, kad juridinio asmens nemokumui nustatyti yra teisiškai reikšmingi rašytiniai įrodymai, susiję su finansinės apskaitos duomenų vertinimu, nepaneigia suinteresuotų asmenų ir Banko argumentų, kad dalyvaujantys byloje asmenys pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį turi teisę motyvuotai prašyti tokius rašytinius įrodymus parengusių asmenų (ekspertų, specialistų) apklausos teismo posėdyje.

Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad apie buvusio atsakovės vadovo V. S. užpajamuotą prekių perteklių A. G. tapo žinoma tik 2021 m. lapkričio mėn. Taigi, suinteresuotas asmuo nežinojo apie sunkią atsakovės finansinę būklę, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis atliko sąmoningus veiksmus, siekdamas pabloginti atsakovės mokumą, o tai sudarytų pagrindą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad ekspertizės akto išvada, jog atsakovė 2019 m. pabaigoje turėjo 976 465 Eur sumažinti gautinų sumų iš UAB „Premium Oils“ vertę, yra nepagrįsta. Tam, kad skolos būtų pripažintos beviltiškomis ir jų sumomis būtų galima mažinti apmokestinamąjį pelną, mokesčių mokėtojas turi turėti skolų beviltiškumą ir pastangas jas susigrąžinti patvirtinančius dokumentus. Ekspertas, surašydamas ekspertizės aktą, nesiaiškino ir nevertino, ar atsakovė 2020 m. turėjo atitinkamus dokumentus, kad reikalavimas skolininkei UAB „Premium oils“ galėtų būti pripažintas beviltišku.

Pirmosios instancijos teismui netenkinus suinteresuoto asmens prašymo nustatyti terminą jam pateikti rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus dėl pateikto ekspertizės akto, suinteresuotam asmeniui nebuvo sudarytos galimybės pateikti savo poziciją dėl galimybės atgauti iš UAB „Premium oils“ skolą, nors ši galimybė buvo reali.

Pritartina Banko pozicijai, kad aplinkybę, jog atsakovė 2020 m. buvo gyvybingas ūkio subjektas, patvirtina atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Atsakovė 2020 m. veikė pelningai, jos pelną sudarė 55 114 Eur, atsakovės pajamos 2020 m. augo dvigubai ir sudarė net 101 209 404 Eur, pirmąjį 2021 m. pusmetį atsakovės apyvarta sudarė daugiau nei 50 mln. Eurų, su pareiškėja susijusios bendrovės 2020 m. pabaigoje su atsakove sudarė dvi didelės vertės sutartis, kurių bendra vertė viršijo 13 mln. Eur. Iki pat 2021 m. liepos mėnesio atsakovė aktyviai tęsė prekybinę veiklą, kuri, be kita ko, buvo vykdoma ir iš skolinamų lėšų.

Sutiktina su Banko pozicija, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsnius) bei teismo sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4dalį), suteikdami pernelyg didelę įrodomąją galią ekspertizės aktui, neatsižvelgdami į šio akto prieštaravimus kitiems civilinėje byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Suinteresuotas asmuo pritaria Banko pozicijai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė materialiosios teisės normų aiškinimo klaidą, sutapatindami dvi skirtingas teisines sąvokas – JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą juridinio asmens nemokumo apibrėžimą ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą tyčinio bankroto institutą. Kaip matyti iš skundžiamų procesinių sprendimų, teismai iš esmės laikėsi pozicijos, kad pats faktinio nemokumo konstatavimas savaime reiškia tyčinio bankroto egzistavimą bei vadovo sąmoningai blogą valdymą. Kadangi apie atsakovės nemokumą suinteresuotam asmeniui negalėjo būti žinoma anksčiau nei 2021 m. lapkričio mėn., šioje civilinėje byloje nėra įrodyta būtinoji tyčinio bankroto sąlyga, kad, žinodamas apie atsakovės nemokumą, suinteresuotas asmuo būtų sąmoningai bloginęs atsakovės finansinę būklę.

Teismai nepateikė argumentų, kuo konkrečiai remdamiesi teismai nusprendė, kad atsakovės mokėjimai Bankui neatitiko CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Atsakovės atlikti mokėjimai Bankui nebuvo nei pelningi, nei nuostolingi. Šių operacijų metu atsakovė tiesiog grąžino anksčiau gautas paskolas, sumokėjo apskaičiuotas palūkanas bei sutartines netesybas už suteiktą finansavimą.

Kasaciniame skunde Bankas akcentuoja itin svarbią aplinkybę, kad komerciniuose santykiuose su atsakove Bankas buvo ne tik įprastas kreditorius, bet ir komercinio bei finansinio įkaito turėtojas. Atitinkamai Banko naudai buvo įkeistas visas atsakovės turtas kaip daiktų visuma, įskaitant prekes, įsigytas už suteikto kredito lėšas, bei atsargas tam tikruose sandėliuose. Taip pat Bankui buvo įkeistos visos atsakovės esamos ir būsimos finansinės priemonės bei lėšos Banko sąskaitose.

Tiek šios civilinės bylos, tiek susijusios bylos įrodinėjimo dalykas iš esmės sutampa: atsakymas į klausimą, ar mokėjimai Bankui buvo teisėti, privalomi ir nepažeidžiantys kreditorių teisių, lemia ir atsakymą į klausimą, ar vadovo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sąmoningai blogas valdymas tyčinio bankroto prasme. Teismai visiškai neatsižvelgė į šių bylų faktinį ir teisinį ryšį: jeigu mokėjimai Bankui bus pripažinti teisėtais ir privalomais, išnyksta bet koks faktinis pagrindas teigti, kad suinteresuotas asmuo atliko tyčinio bankroto veiksmus. Taigi nagrinėjama civilinė byla ir susijusi byla yra taip susijusios, kad pastarojoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią šiai civilinei bylai. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, dėl to nepagrįstai netenkino Banko prašymo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą.

Atsižvelgiant į susidariusią procesinę padėtį civilinėje byloje bei remiantis kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas, skirdamas ekspertą, turėjo užtikrinti proceso dalyvių lygiateisiškumą. Tačiau nagrinėjamu atveju teismai ne tik neužtikrino proceso šalių lygiateisiškumo, bet netgi nesudarė galimybės užduoti ekspertui klausimų dėl ekspertizės akto išvadų bei pateikti išsamių paaiškinimų dėl ekspertizės akto turinio. Nagrinėjamu atveju ne tik buvo pavesta atlikti ekspertizę pareiškėjos pasiūlytam ekspertui, ignoruojant net trijų proceso dalyvių nuomonę šiuo klausimu, bet ir pastariesiems proceso dalyviams net nebuvo sudaryta galimybė kelti klausimus dėl ekspertizės akto, kaip įrodymo, patikimumo.

Bylą nagrinėjusių teismų atsisakymas tenkinti proceso dalyvių prašymus skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka ir leisti apklausti ekspertizės aktą parengusį teismo ekspertą sudaro savarankišką ir pagrįstą pagrindą panaikinti skundžiamus procesinius sprendimus. CPK 217 straipsnis neįpareigoja teismo eksperto apklausos reikalaujančio proceso dalyvio savo prašyme pateikti baigtinį konkrečių ekspertui užduotinų klausimų sąrašą. Reikia tik tinkamai pagrįsti, kodėl eksperto apklausa teismo posėdyje būtina. Nepaisydamas aiškios ir detalios motyvacijos, pirmosios instancijos teismas A. G. prašymą atmetė, pažymėdamas, jog šios aplinkybės esą neturi reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinės bylos dalies sustabdymo ir naujų kasaciniam teismui pateiktų įrodymų

Trečiasis asmuo bankas „AS BluOr Bank“ pateikė prašymą sustabdyti šios kasacinės bylos dalį pagal pareiškėjos pareiškimą dėl LUAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centro bankroto pripažinimo tyčiniu dėl šios bendrovės nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki 2021 m. birželio 3 d. Bankui atliktų bendros 6 093 891,50 Eur sumos mokėjimų, iki įsiteisės teismo sprendimas (nutartis) Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1460-653/2025, iškeltoje pagal ieškovės UAB „Dognus“ pateiktą actio Pauliana. Banko vertinimu, tarp bylos dalies, kurioje teismai įvertino Bankui atliktus mokėjimus, ir susijusios bylos egzistuoja CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas teisinis ryšys.

Pagal CPK 162³ straipsnį bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. CPK pateikti tiek privalomo, tiek teismo diskrecijai priskirto bylos sustabdymo atvejai (nebaigtiniai sąrašai) (CPK 163, 164 straipsniai). Bylos sustabdymą reglamentuojančiose CPK normose tiesiogiai nėra nustatyta galimybė stabdyti bylos dalį, t. y. esant įstatyme nustatytiems pagrindams laikinai nespręsti tam tikrų byloje pareikštų reikalavimų, tačiau toks procesinis veiksmas iš esmės galimas, o kai kuriais atvejais, siekiant operatyviai apginti asmens teises ar teisėtus interesus, kai bylą dėl kitų reikalavimų reikia stabdyti, – tikslingas ir skatintinas. Tokia procesinė situacija įmanoma dėl civiliniame procese egzistuojančio dalinio sprendimo instituto (CPK 261 straipsnis), kai galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Taigi dalies bylos sustabdymas neatskiriamai susijęs su galimybe priimti dalinį sprendimą – sustabdyti dalį bylos galima tik tokiu atveju, jei dėl kitos bylos dalies galimas dalinio sprendimo priėmimas. Tokio nagrinėjimo galimybė priklauso tiek nuo to, ar galiojantys įstatymai vieno iš reikalavimų sprendimą teisme sieja su kito reikalavimo išsprendimu, tiek nuo pareikštų reikalavimų esmės bei tarpusavio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357-248/2015).

CPK 163 straipsnio normos nustato privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009). CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Taigi tiek sprendžiant dėl visos civilinės bylos, tiek dėl jos dalies sustabdymo, visų pirma būtina nustatyti, ar egzistuoja CPK įtvirtintas toks bylos (ar jos dalies) stabdymo pagrindas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, įrodinėdama atsakovės tyčinio bankroto požymius, suinteresuoto asmens A. G. neteisėtais veiksmais įvardija Bankui nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki 2021 m. birželio 3 d. atsakovės atliktus mokėjimus, kurių bendra suma 6 093 891,50 Eur. Susijusioje byloje ieškovė UAB „Dognus“ pareikštu ieškiniu atsakovams LUAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centrui, „BluOr Bank AS“, „SIA AOC Invest“ dėl sandorių nuginčijimo, CK 6.66 straipsnio pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais atsakovų sudarytus sandorius, pagal kuriuos nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki 2021 m. birželio 21 d. LUAB Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras pervedė 6 420 274,76 Eur, ir taikyti restituciją, grąžinant nurodytą sumą likviduojamai bendrovei. Taigi abiejų civilinių bylų nagrinėjimo dalykas iš dalies sutampa – nagrinėjama Bankui atliktų mokėjimų atitiktis teisės aktų reikalavimams: vienu atveju – kaip tyčinio bankroto požymis, kitu atveju – ginčijant mokėjimus CK 6.66 straipsnio pagrindu. Vis dėlto vien tokia bylų sąsaja, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam privalomajam bylos stabdymo pagrindui konstatuoti.

Pagal kasacinio teismo praktiką, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos tol, kol bus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Taigi, šis privalomasis bylos sustabdymo pagrindas taikytinas tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); kitoje byloje nustatytini faktai, aplinkybės turi būti tokie svarbūs ir reikšmingi nagrinėjamai bylai, kad, jų nenustačius kitoje byloje, pirmojoje byloje teismo sprendimas negali būti priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 53 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad negalimumas išnagrinėti civilinės bylos iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga privalomojo bylos nagrinėjimo sustabdymo atveju sustabdyti bylą siekiama išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat kad nereikėtų tų pačių faktų nustatyti kelis kartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-403/2024, 42 punktas). Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011).

Taigi CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam privalomojo bylos sustabdymo pagrindui taikyti nepakanka aplinkybės, jog kitoje byloje vertinami tie patys sandoriai ar nustatinėjamos iš dalies sutampančios faktinės aplinkybės. Būtina pagrįsti, kokių bylai išspręsti reikšmingų faktų ją nagrinėjantis teismas negali nustatyti pats ir kodėl, jų nenustačius kitoje byloje, negalimas sprendimo priėmimas. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo tokių aplinkybių neįvardija, nepagrindžia, kodėl teismas, spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, negalėtų pagal byloje esančius įrodymus pats įvertinti ginčo mokėjimų atlikimo aplinkybių, jų privalomumo, atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo ir poveikio bendrovės turtinei padėčiai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorių, kurių sudarymu grindžiamas tyčinis bankrotas, nebūtina ginčyti savarankiškoje byloje. Jų nuostolingumas ir ekonominis naudingumas vertinami pačioje tyčinio bankroto byloje, nustatant sandorių ryšį su esmingai pablogėjusia įmonės padėtimi ir jai sukeltais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017, 31, 32 punktai). Todėl sandorių pripažinimas negaliojančiais nėra būtina išankstinė jų vertinimo tyčinio bankroto aspektu sąlyga. Vien tai, kad dėl tų pačių mokėjimų pareikštas actio Pauliana, nepaneigia tyčinio bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos savarankiškai įvertinti jų reikšmę sprendžiant dėl bankroto tyčinio pobūdžio.

Nors šiuo atveju abiejose bylose vertinami tie patys mokėjimai, įrodinėjimo dalykai visa apimtimi nesutampa: susijusioje byloje sprendžiama dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnyje nustatytas sąlygas, o tyčinio bankroto byloje – dėl sandorių sąsajos su bendrovės nemokumu ar esminiu jau nemokios bendrovės padėties pabloginimu. Tai patvirtina nesant tokio bylų prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, dėl kurio tyčinio bankroto bylos nebūtų galima išnagrinėti iki susijusios bylos išnagrinėjimo. Nesant pagrįsto objektyvaus negalėjimo išspręsti bylą, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygos nekonstatuotinos, todėl Banko prašymas dėl civilinės bylos dalies sustabdymo atmestinas. Nenustačiusi CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų civilinės bylos (ar jos dalies) sustabdymo sąlygų, teisėjų kolegija nepasisakys dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuotų objektyvi galimybė sustabdyti tik dalies civilinės bylos nagrinėjimą.

Suinteresuotas asmuo V. S. kartu su kasaciniu skundu, kurio priėmimo klausimas buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi, pateikė įrodymus dėl A. G. kreipimosi į Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją dėl pareiškėjos UAB „Dognus“ įtraukimo į sankcionuojamų įmonių sąrašą. Minėta atrankos kolegijos nutartimi šių rašytinių įrodymų priėmimo klausimas nebuvo išspręstas.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, atsisako priimti suinteresuoto asmens V. S. pateiktus naujus rašytinius įrodymus. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Dognus“ veikla, jos galimos sąsajos su užsienio subjektais ar sankcijų jos atžvilgiu taikymo klausimai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teikiami nauji įrodymai neatitinka ir įrodymų sąsajumo kriterijaus (CPK 180 straipsnis).

Dėl teismo eksperto skyrimo tvarkos ir jo apklausos žodiniame teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė eksperto skyrimo tvarką, nes, nemotyvuodamas tokio pasirinkimo, ekspertu paskyrė pareiškėjos pasiūlytą asmenį, neturintį reikiamos kvalifikacijos išvadai teismo pateiktais klausimais duoti, nors suinteresuoti asmenys ir Bankas prieštaravo šio asmens kandidatūrai. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos taip pat neištaisė.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teismas privalo patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teismas gali nesiremti ekspertizės išvada, pirma, dėl nustatytų ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumų, antra, išvados turinio trūkumų (išvados prieštaringumo, prieštaravimo kitiems byloje esantiems įrodymams ir pan.). Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 49 punktas).

Tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Dėl to skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam tikram klausimui išaiškinti reikia specialių žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas ir kompetencija pateikti išvadą nekeltų abejonių. Taip užtikrinamas eksperto išvados objektyvumas, išsamumas ir patikimumas. Dėl to teismas turi išsiaiškinti, ar asmuo, kurį siūloma skirti ekspertu, disponuoja reikalingomis specialiomis žiniomis, ar šios žinios yra būtent tais klausimais, kuriuos reikia išsiaiškinti. Kitas reikalavimas, kurį turi atitikti ekspertas – visiškas jo objektyvumas ir nešališkumas. Šis reikalavimas užtikrinamas sudarant galimybę byloje dalyvaujantiems asmenims siūlyti ekspertus ir išreikšti savo nuomonę dėl pasiūlytų kandidatūrų (CPK 212 straipsnio 1 dalis), taip pat per nušalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 59–61 punktai).

Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai sprendžiant eksperto skyrimo klausimą civilinėje byloje ginčo šalys nesusitaria dėl eksperto kandidatūros ir (ar) siūlo savo ekspertų kandidatūras, nepritardamos priešingos šalies siūlomo (-ų) eksperto (-ų) kandidatūrai (-oms), teismas, esant galimybei (yra kitų atitinkamos kvalifikacijos į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytų ekspertų, galinčių atlikti tokio tipo ekspertizę, kt.), turi ieškoti būdų užtikrinti šalių lygiateisiškumą: ekspertizę atlikti pavesti ne vienos iš šalių pasiūlytam (-iems), o teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams) arba ekspertizę atlikti pavesti abiejų šalių pasiūlytiems ekspertams bendrai, arba ekspertizę atlikti pavesti grupei ekspertų, įtraukiant į tokią grupę po vieną abiejų šalių pasiūlytą ekspertą, o vienu iš grupės narių paskirti teismo iniciatyva parinktą ekspertą ir pan. Kai ekspertizę atlikti pavedama tik vienos iš šalių pasiūlytam (-iems) ekspertui (-ams), teismas privalo nurodyti argumentus, kodėl nebuvo galimybės teismo ekspertizę pavesti atlikti teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams), kodėl į ekspertizės atlikimą nebuvo įtrauktas kitos šalies siūlomas ekspertas (-ai), taip pat nurodyti, kokiais kriterijais remiantis ekspertizė buvo pavesta atlikti konkrečiam (-iems) ekspertui (-ams), bei pagal šiuos kriterijus pagrįsti savo pasirinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 50 punktas).

Nagrinėjamu atveju prašymą skirti byloje audito ekspertizę pateikusi pareiškėja prašė ekspertizę pavesti atlikti teismo ekspertui R. B., kuris preliminariai galėtų atlikti ekspertizę per 3 mėnesius, o ekspertizės atlikimas kainuotų 12 000 Eur (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio). Suinteresuotas asmuo A. G. prašė pareiškėjos prašymą atmesti, o jei teismas nutartų skirti teismo ekspertizę, pateikė eksperto K. A. kandidatūrą bei jo sutikimą atlikti teismo ekspertizę. Šis ekspertas sutikime nurodė galintis atlikti teismo ekspertizę per 3,5 mėnesio ir nurodė ekspertizės kainą – 8 500 Eur (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio). Suinteresuotas asmuo V. S. ir Bankas prašė ekspertizę atlikti pavesti K. A..

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 6 d. nutartimi paskyrė byloje ekspertizę ir pavedė ją atlikti teismo ekspertui R. B.. Eksperto kandidatūros pasirinkimą teismas motyvavo tuo, kad prašymą skirti ekspertizę pateikė pareiškėja, o papildomų, eksperto sutikime nenurodytų, klausimų formulavimas lemtų būtinybę tikslinti preliminarią ekspertizės kainą ir dėl to užsitęstų bylos nagrinėjimas. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos pasiūlyto teismo eksperto kompetencijos atsakyti į suformuluotus klausimus stoką, o byloje jau pateikta konsultacinė auditoriaus išvada, kurioje nagrinėjami panašūs klausimai, todėl nėra pagrindo ekspertizę pavesti atlikti ekspertų komisijai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs eksperto išsilavinimą, auditoriaus kvalifikaciją ir įrašymą į teismo ekspertų sąrašą, nusprendė, kad jis turėjo reikiamą kvalifikaciją atlikti paskirtą ekspertizę (skundžiamos nutarties 27–30 punktai). Teismas nurodė, kad ekspertui pateikti klausimai buvo susiję su finansinės apskaitos tvarkymu, turto ir įsipareigojimų apskaitymu bei sandorių įtaka bendrovės finansiniams rodikliams, o turto ar verslo vertinimo klausimų jam nebuvo užduota, todėl atmetė argumentus dėl atitinkamos kvalifikacijos stokos. Teismas taip pat konstatavo, kad apeliantai nepagrindė būtinybės skirti kelis ekspertus ar ekspertų komisiją, nes ekspertas galėjo savarankiškai atlikti ekspertizę, ir papildomai atsižvelgė į tai, kad konsultacinę išvadą pateikusio auditoriaus kvalifikacija nebuvo abejojama (skundžiamos nutarties 30 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai nepakankamai pagrindžia, kodėl ekspertizę pavesta atlikti pareiškėjos pasiūlytam ekspertui. Vien aplinkybė, kad pareiškėja pateikė prašymą skirti ekspertizę, nesuteikia jos pasiūlyto eksperto kandidatūrai pirmenybės prieš kitų proceso dalyvių pasiūlytas ekspertų kandidatūras. Nuoroda į galimą bylos nagrinėjimo užsitęsimą nėra pakankama, teismui konkrečiai neįvertinus, kokius papildomus procesinius veiksmus ir kokios trukmės uždelsimą lemtų kito eksperto parinkimas, o proceso koncentracijos ir ekonomiškumo siekis negali savaime pateisinti šalių procesinio lygiateisiškumo garantijų susiaurinimo. Teismas taip pat neatskleidė, kokios aplinkybės teismui trukdė ekspertą parinkti savo iniciatyva ar įvertinti alternatyvią kandidatūrą. Šiuo aspektu reikšmingas ir kasaciniuose skunduose nurodytas argumentas, kad kitas pasiūlytas ekspertas sutiko ekspertizę atlikti už mažesnę kainą.

Taigi teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, ekspertizę pavedęs atlikti tik vienos iš šalių pasiūlytam ekspertui ir tinkamai nemotyvavęs tokio pasirinkimo, pažeidė eksperto skyrimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo nepašalino, argumentų dėl pareiškėjos pasiūlytos eksperto kandidatūros parinkimo skundžiamoje nutartyje iš esmės nepateikė, apsiribodamas motyvais dėl eksperto kvalifikacijos tinkamumo, nors klausimas dėl pareiškėjos pasiūlyto eksperto paskyrimo suinteresuotų asmenų atskiruosiuose skunduose buvo keliamas.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad eksperto parinkimo procedūros trūkumas savaime nepatvirtina eksperto išvados nepatikimumo. Tačiau jis yra reikšmingas vertinant eksperto išvados įrodomąją reikšmę. Kasacinis teismas panašioje procesinėje situacijoje yra nurodęs, kad, nepagrįstai neįtraukus kitos šalies pasiūlyto eksperto, nebuvo pagrindo teikti ekspertizės duomenims didesnio patikimumo, o priešingus įrodymus reikėjo įvertinti ir jų atmetimą konkrečiai motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 53 punktas). Be to, šiuo atveju aptartų eksperto skyrimo procedūros trūkumų reikšmė turėtų būti vertinama ir atsižvelgiant į tai, ar proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė apklausti ekspertą (žr. šios nutarties 97 punktą).

Vertindama kasacinio skundo argumentus dėl ekspertizę byloje atlikusio eksperto kvalifikacijos, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad ekspertas R. B. turėjo reikiamą kvalifikaciją atlikti teismo paskirtą ekspertizę.

Pagal CPK 212 straipsnio 2 dalį, ekspertas turi turėti reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti, o jos pakankamumas vertinamas atsižvelgiant į konkrečių jam pateiktų klausimų turinį. Finansinių duomenų, įskaitant duomenis apie bendrovės turtą, apskaitą ir jo įtaką finansiniams rodikliams, analizė nėra tapati turto ar verslo vertinimui ir nesuponuoja reikalavimo ekspertui turėti turto vertintojo kvalifikaciją. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad turto ar verslo vertinimo srities klausimai ekspertui nebuvo užduoti, teismo išvada, jog ekspertizę atlikęs ekspertas R. B. neprivalėjo turėti turto vertintojo kvalifikacijos, pagrįsta. Šią išvadą papildomai patvirtina tai, kad konsultacinę išvadą pateikusio auditoriaus Č. M. kvalifikacija nebuvo ginčijama. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad suinteresuotų asmenų pasiūlytas ekspertas K. A. turėjo turto vertintojo kvalifikaciją, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo laikyti, jog teismo paskirto eksperto kvalifikacija nebuvo tinkama.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad buvo iš esmės pažeista ekspertizės atlikimo tvarka, nes ekspertas vertino medžiagą, kuri nebuvo civilinės bylos dalis.

Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį ekspertizei reikalingą medžiagą pateikia ją paskyręs teismas ar teisėjas arba jų įpareigoti pareigūnai ar atstovai. Taigi medžiagos pateikimas ekspertui turi vykti teismui kontroliuojant šį procesą. Ekspertas neturi teisės savarankiškai rinkti ar imti ekspertizei reikalingos medžiagos, nepateiktos jam proceso įstatymų nustatyta tvarka (Teismo ekspertizės įstatymo 14 straipsnio 3 dalis), o nustatęs papildomos medžiagos poreikį turi teisę prašyti teismo ją pateikti (CPK 214 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad teismo ekspertui buvo pateikta elektroninė civilinės bylos Nr. eB2-814-653/2025 medžiaga bei papildoma medžiaga, gauta eksperto prašymu: atsakovės apskaitos dokumentai – 10 dėžių (54 bylos), gauti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos; iš nemokumo administratoriaus gautos 2 bylos: debitorių ir finansinio audito dokumentų; 2025 m. liepos 14 d. prašymas dėl dokumentų pridėjimo prie bylos (civilinės bylos Nr. eB2-814-653/2025); bendrovės banko sąskaitų išrašai; 2019–2022 m. išrašomų ir gaunamų sąskaitų registrai. Šiuos dokumentus ekspertui pateikė teismas arba teismo įpareigojimu – kiti asmenys. Kasaciniais skundais nėra įrodinėjama, kad dokumentus ekspertas rinko savarankiškai ar kad jie nebuvo ekspertui pateikti proceso įstatyme nustatyta tvarka. Skundai motyvuojami iš esmės tuo, kad civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys nėra susipažinę su dalimi dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikta ekspertizė. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad susipažinti su bylos medžiaga yra CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių procesinė teisė, kurią jos įgyvendina savo iniciatyva, kartu vykdydamos pareigą domėtis bylos eiga (CPK 42 straipsnio 5 dalis), todėl teismui nekyla pareiga kiekvieną šalį, nesant jos prašymo, supažindinti su visa byloje esančia medžiaga. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad suinteresuoti asmenys ar Bankas būtų išreiškę norą susipažinti su medžiaga, vertinta ekspertizės atlikimo metu, tačiau ši teisė jiems nebūtų suteikta, todėl kasacinio skundo teiginiai dėl nesusipažinimo su dalimi dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikta ekspertizė, atmetami kaip nepagrįsti.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės tyčinio bankroto bylą, nepagrįstai netenkino suinteresuotų asmenų ir Banko prašymų paskirti žodinį posėdį ir apklausti ekspertizę byloje atlikusį teismo ekspertą.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad juridinio asmens bankrotas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad pareiškimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas yra susijęs su bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės iki bankroto bylos iškėlimo vykdytos veiklos ir jos valdymo vertinimu, kuris leidžia nustatyti, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017, 24 punktas).

Juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas; 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-403/2023, 31 punktas). Taigi bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 6 d. nutartimi, siekdamas nustatyti bendrovės finansinę būklę, jos pasikeitimą ginčo laikotarpiu ir nemokumo momentą, byloje paskyrė ekspertizę ir pavedė ją atlikti teismo ekspertui R. B.. Teismo ekspertizės aktas pirmosios instancijos teisme gautas 2025 m. gruodžio 9 d., o kitos dienos, t. y. 2025 m. gruodžio 10 d., nutartimi bylos nagrinėjimas paskirtas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2025 m. gruodžio 29 d. 2025 m. gruodžio 23 d. suinteresuotas asmuo V. S. pateikė prašymus skirti pakartotinę teismo ekspertizę, nustatant terminą šalims pasisakyti dėl teismo ekspertų kandidatūrų ir pateikti jų sutikimus atlikti pakartotinę ekspertizę, taip pat nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. 2025 m. gruodžio 28 d. suinteresuotas asmuo A. G. pateikė prašymą skirti civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šaukti į teismo posėdį ekspertą R. B. arba atidėti byloje paskirtą teismo posėdį, nustatyti byloje dalyvaujantiems asmenims terminą iki 2026 m. sausio 16 d. pateikti rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, prašyme suformulavo teismo ekspertui užduotinus klausimus. 2025 m. gruodžio 29 d. Bankas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė paskirti civilinę bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 12 d. nutartimi prašymą skirti pakartotinę ekspertizę atmetė, nes, jo vertinimu, ekspertizės akte buvo išsamiai nurodyti tirti šaltiniai, taikytas teisinis reglamentavimas ir tyrimo metodai, o išvados aiškiai suformuluotos bei išsamiai motyvuotos. Teismo vertinimu, vien V. S. nesutikimas su eksperto išvada ir kitoks byloje esančių išvadų dėl bendrovės nemokumo momento vertinimas nesudarė pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę. Teismas taip pat atmetė prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir apklausti ekspertą, nes laikė, kad byloje pakanka rašytinių įrodymų, o proceso dalyviai savo pozicijas jau išsamiai išdėstė raštu. Teismo vertinimu, buvusių vadovų žodiniai paaiškinimai būtų pertekliniai, V. S. konkrečių klausimų ekspertui nenurodė, o A. G. pateikti klausimai neturėtų esminės įtakos bylos išsprendimui. Be to, atsižvelgęs į proceso trukmę, teismas nusprendė, kad eksperto apklausa neatitiktų proceso operatyvumo, efektyvumo ir ekonomiškumo principų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šiems argumentams.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas (ir jam pritaręs apeliacinės instancijos teismas) nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 ir 2024 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-701/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-2-611/2022 aplinkybių, kurių pagrindu pastarojoje byloje 2022 m. vasario 2 d. priimtoje teismo nutartyje buvo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, atitiktį jų tapatumo arba esminio panašumo aspektais, konstatuoja, kad nurodytoje byloje priimtoje nutartyje pateikti išaiškinimai, atsižvelgiant į gretinamų bylų skirtingas aplinkybes (nurodytoje byloje teismo ekspertizė buvo atlikta tik apeliacinės instancijos teisme ir jos išvados nulėmė naujo teismo sprendimo priėmimą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, atsakovams prašant žodiniame teismo posėdyje apklausti ekspertę, tokio atsakovų prašymo neišsprendė, o nagrinėjamoje byloje teismo ekspertizė buvo atlikta pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo prašymus skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir apklausti ekspertą), negali būti vertinami kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024 išaiškinimai, kiek jie susiję su teisės normų taikymu konkrečioms faktinėms aplinkybėms, taip pat negali būti laikomi precedentu nagrinėjamoje byloje, nes toje byloje buvo sprendžiama dėl apeliacinės instancijos teisme atliktos pakartotinės ekspertizės ir būtinybės apklausti ją atlikusius ekspertus, siekiant išsiaiškinti reikšmingus, neatsakytus klausimus. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinių skundų argumentai, kad nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

JANĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus nemokumo proceso metu, teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. JANĮ nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, t. y. išimtis, nustatanti privalomą juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimą, JANĮ neįtvirtinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 48 punktas).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 31 punktas). Ši pozicija iš esmės atitinka EŽTT formuojamą praktiką, kad išimtinis aplinkybių, galinčių pateisinti žodinio bylos nagrinėjimo nebuvimą, pobūdis iš esmės priklauso nuo klausimų, kuriuos turi spręsti kompetentingas nacionalinis teismas, pobūdžio (EŽTT 2005 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Miller prieš Švediją, peticijos Nr. 55853/00, 29 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, jog šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 29 punktas).

Spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra būtinas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu žodinis nagrinėjimas, teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka šiam klausimui teisingai išspręsti, ar byloje dalyvaujančio asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei toks yra pareikštas) yra pagrįstas ir ar žodinė proceso forma konkrečiu atveju prisidėtų prie bylos aplinkybių visapusiško atskleidimo. Spręsdamas šį klausimą teismas, be kita ko, turi atsižvelgti ir į tai, kad dėl nemokumo procese sprendžiamų klausimų reikšmės, jų sudėtingumo, poveikio ekonominiams ir socialiniams santykiams teismas turi būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-313/2023, 42 punktas). Kadangi juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 52 punktas).

Pažymėtina, kad šiuo atveju prašymai skirti byloje žodinį posėdį buvo pareikšti po ekspertizės akto byloje gavimo, siekiant apklausti ekspertizę byloje atlikusį teismo ekspertą.

EŽTT praktikoje pasisakant dėl ekspertizės, kaip įrodinėjimo priemonės, nurodoma, kad įrodymų kontekste jų priimtinumo taisyklės neturi atimti iš atitinkamos šalies galimybės juos veiksmingai užginčyti; svarbiausia, kad šalys galėtų tinkamai dalyvauti teismo procese (EŽTT 1997 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Mantovanelli prieš Prancūziją, peticijos Nr. 8/1996/627/810, 33 punktas; 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Letinčić prieš Kroatiją, Nr. 7183/11, 50 punktas). EŽTT vertina, ar procesas, kaip visuma, buvo teisingas (EŽTT 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje Devinar prieš Slovėniją, peticijos Nr. 28621/15, 53 punktas).

Pagal kasacinio teismo praktiką, eksperto apklausa žodiniame teismo posėdyje dėl eksperto išvados yra viena iš esminių tokio įrodymo tyrimo priemonių, vertinant jo objektyvumą ir patikimumą, nepriklausomai nuo to, kurios instancijos teisme tokia įrodinėjimo priemonė buvo gauta, ir jei bent viena iš bylos šalių pageidauja atlikti tokio įrodymo tyrimą žodiniame teismo posėdyje. Priešingas aiškinimas prieštarautų rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principams, taip pat neatitiktų sąžiningo teismo proceso, nepagrįstai suvaržytų vienos iš šalių teisę gintis nuo jai pareikštų reikalavimų ar įrodinėti pareikštų reikalavimų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 37 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismo ekspertizę atlikusio teismo eksperto apklausa teisme negali būti laikoma absoliučia šalių teise ar teismo pareiga. Ar byloje, kurioje atlikta teismo ekspertizė, yra būtina eksperto apklausa, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Šalis, prašanti apklausti ekspertą teismo posėdyje, turi tokį procesinį prašymą tinkamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024, 57 punktas).

Taigi, gavęs šalies prašymą apklausti ekspertą žodiniame teismo posėdyje, teismas turi įvertinti prašymo pagrindus, nurodytas abejones dėl eksperto išvados objektyvumo ir patikimumo bei tai, ar eksperto apklausa būtina šioms abejonėms pašalinti ir veiksmingai šalių galimybei dalyvauti įrodymo tyrime užtikrinti. Atsisakydamas tenkinti tokį prašymą, teismas turi pateikti konkrečiomis bylos aplinkybėmis pagrįstus motyvus, paaiškinančius, kodėl šalies nurodyti argumentai nesudaro pagrindo apklausti ekspertą ir kodėl eksperto išvadą galima tinkamai ištirti bei įvertinti jo neapklausus.

Eksperto apklausos tvarka reglamentuojama CPK 217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada balsu perskaitoma teismo posėdyje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę pasiūlyti ekspertui, kad jis savo išvadą išaiškintų žodžiu. Žodinis išaiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti ekspertui gali būti pateikiami klausimai (CPK 217 straipsnio 3, 4 dalys). Minėtame straipsnyje neįtvirtinta specialių reikalavimų prašymo apklausti ekspertą teismo posėdyje turiniui, nenustatyta pareiga kartu su tokiu prašymu pateikti baigtinį ekspertui ketinamų užduoti klausimų sąrašą.

Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl prašymo apklausti ekspertą pagrįstumo, reikšminga, ar šalis nurodo konkrečius specialių žinių reikalaujančius klausimus, kuriuos siekia išsiaiškinti, ir pagrindžia jų reikšmę ekspertizės akto vertinimui bei ginčo išsprendimui. Teismas turi įvertinti poreikį papildomai aiškintis ekspertinio tyrimo eigą, išsamumą, nagrinėtus klausimus ir gautus duomenis, eksperto išvados įtaką bylai svarbių faktų nustatymui, šalių poziciją bei jos pagrindimą ir galimybę pateiktus argumentus tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, neapklausiant eksperto. Ypač reikšminga, ar į iškeltus klausimus byloje jau atsakyta ir ar šaliai užtikrinta pakankama bei efektyvi galimybė dalyvauti tiriant ekspertizės aktą, turintį esminę reikšmę ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 37–39 punktai; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 61–64 punktai). Pakankamu prašymo apklausti ekspertą pagrindimu nelaikytinas vien abstraktus nesutikimas su eksperto išvada, jos neišsamumo ar nepakankamo motyvavimo nurodymas, aiškiai nesuformulavus problemos ir klausimų, kuriuos siekiama išsiaiškinti. Prašymo patenkinimo būtinybės taip pat savaime nepagrindžia teiginiai, kad ekspertas neatsakė į klausimus ar neįvertino reikšmingų duomenų, jeigu iš ekspertizės akto matyti, kad į klausimus atsakyta, o šalis nenurodo konkrečių neįvertintų duomenų. Šios aplinkybės vertintinos kartu su bylos įrodymų visuma, eksperto išvados reikšme ginčui išspręsti ir šaliai sudarytomis galimybėmis dalyvauti ją tiriant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 34 punktas; 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024, 57–59 punktai).

Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo V. S. prašymuose nurodė, kad eksperto išvada dėl atsakovės nemokumo nuo 2020 m. sausio mėn. prieštarauja konsultacinei išvadai ir ikiteisminiame tyrime pateiktai specialisto išvadai, kuriose atsakovės nemokumo momentas nustatytas atitinkamai 2021 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. gegužės 31 d. Taip pat teigta, kad ekspertas neįvertino aktyvios atsakovės veiklos, 2020 m. padvigubėjusios apyvartos ir daugiau nei tris kartus išaugusio turto, taip pat nepakankamai atribojo ekonominį nemokumą nuo teisinio nemokumo. V. S. taip pat kėlė klausimą, kad UAB „Premium Oils“ skola bendrovei nepagrįstai pripažinta beviltiška, nurodė ir tą aplinkybę, jog atsakovė gaudavo pajamų iš palūkanų pagal sutartis su šia bendrove. Šiems prieštaravimams ir neaiškumams pašalinti V. S. prašė sudaryti galimybę pateikti žodinius paaiškinimus ir užduoti klausimus ekspertui.

Suinteresuotas asmuo A. G. teismui pateiktame prašyme nurodė, jog pageidautų užduoti ekspertui klausimus dėl bendrovės 1 505 598,53 Eur reikalavimo į UAB „Premium Oils“ pripažinimo beviltiška skola pagrįstumo, tokį vertinimą patvirtinančių dokumentų buvimo ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio taikymo. Taip pat A. G. siekė išsiaiškinti, ar ekspertas įvertino UAB „Premium Oils“ ilgalaikio turto sudėtį, nusidėvėjimą ir rinkos vertę, galimo turto perkainojimo įtaką nuosavam kapitalui, pinigų srautus bei realias galimybes bent iš dalies grąžinti skolą, ir kėlė klausimą, kuo pagrįsta išvada apie negalėjimą atgauti visos paskolos. Be to, A. G. pageidavo užduoti klausimus dėl atsakovės einamojo likvidumo koeficiento vertinimo, atsižvelgiant į prekybos sektoriaus ypatumus ir NASDAQ metodiką, išvados apie nuostolingą atsakovės veiklą 2020 m. pagrįstumo, galimų sąnaudų apskaitos trūkumų. Klausimai taip pat apėmė priežastis, dėl kurių atsakovė nuo 2021 m. liepos mėn. negavo pajamų, jų priklausymą nuo suinteresuoto asmens valios, specialisto išvados įvertinimą ir šioje išvadoje bei ekspertizės akte nustatytų nemokumo momentų nesutapimą.

Taigi suinteresuoti asmenys argumentuotai pagrindė, kokie klausimai jiems kyla dėl byloje pateikto ekspertizės akto, nurodė konkrečius jiems kylančius eksperto išvados neaiškumus, išdėstė galimai neįvertintus bylai reikšmingus duomenis, įvardijo, kokias aplinkybes siektų išsiaiškinti tokios apklausos metu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymus, iš esmės tik formaliai pažymėjo, kad V. S. nenurodė konkrečių klausimų ekspertui, o A. G. pateikti klausimai neturi esminės įtakos sprendžiamam klausimui ir nebūtų pakeitę rašytinių įrodymų visumos vertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teismo motyvai nepakankami. Nors V. S. nesuformulavo konkrečių klausimų ekspertui, prašyme jis išvardijo aplinkybes, kurias siekė išsiaiškinti, o A. G. klausimai buvo tiesiogiai susiję su eksperto išvadą dėl nemokumo momento pagrindžiančiomis aplinkybėmis – bendrovės reikalavimo į UAB „Premium Oils“ realumu, jos turto ir pinigų srautų vertinimu bei atsakovės likvidumo rodiklių parinkimu. Teismas nepaaiškino, kodėl atsakymai į šiuos klausimus negalėtų turėti įtakos ekspertizės patikimumo ir nemokumo momento vertinimui, ir nenurodė, ar atsakymai jau pateikti ekspertizės akte arba kituose įrodymuose. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad apklausa nebūtų pakeitusi įrodymų visumos vertinimo, nepakankamai pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo nepašalino, konkrečių ekspertui pateiktų klausimų turinio ir jų galimos reikšmės eksperto išvados vertinimui taip pat nepaneigė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Banko atskirajame skunde buvo pateikti konkretūs argumentai dėl ekspertizės akto išvadų teisingumo ir patikimumo (atskirojo skundo 10–15 psl.), tačiau skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas šių argumentų iš esmės neįvertino, apsiribojęs apibendrintu teiginiu, jog argumentai dėl pavienių duomenų netinkamo vertinimo nepaneigia ekspertizės akto išvadų (skundžiamos nutarties 38 punktas).

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą apklausti ekspertą taip pat grindė tuo, kad ekspertizės akte išsamiai nurodyti tirti šaltiniai, teisinis reglamentavimas ir tyrimo metodai, o išvados aiškiai suformuluotos bei išsamiai motyvuotos. Tačiau šių akto savybių konstatavimas savaime neatsako į prašymuose iškeltas konkrečias abejones dėl tyrimo metu nustatytų bendrovės veiklos aplinkybių ir išvadų pagrįstumo. Teismo motyvas, kad vien nesutikimas su eksperto išvada nesudaro pagrindo ekspertą apklausti, nepakankamai atspindi suinteresuotų asmenų prašymų dėl eksperto apklausos turinio argumentus, nes, kaip minėta šios nutarties 89–91 punktuose, suinteresuoti asmenys pagrindė, kokie klausimai jiems kyla dėl byloje pateikto ekspertizės akto.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka, o dalyviai savo pozicijas aiškiai ir nuosekliai išdėstė raštu, taip pat nepagrindžia sprendimo neapklausti teismo eksperto. Prašydami apklausti ekspertą, suinteresuoti asmenys siekė gauti jo atsakymus į konkrečius klausimus dėl atlikto tyrimo ir padarytų išvadų, todėl galimybė patiems pateikti rašytinius paaiškinimus negali būti prilyginama galimybei gauti eksperto atsakymus. Be to, vertinant galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus veiksmingumą, būtina atsižvelgti į tai, kad didelės apimties ekspertizės aktas teisme gautas 2025 m. gruodžio 9 d., 2025 m. gruodžio 10 d. nutartimi bylos nagrinėjimas paskirtas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2025 m. gruodžio 29 d. Suinteresuoti asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės 2025 m. gruodžio 29 d. teismo posėdyje dėl įsiterpusių poilsio ir šventinių dienų turėjo tik 10 darbo dienų laikotarpį ekspertizės akto turiniui įvertinti ir pozicijai dėl jo pateikti, nors tai buvo naujas, esminę reikšmę bendrovės nemokumo momentui nustatyti turintis įrodymas. Be to, ekspertas šiame akte konstatavo, kad atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai (balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos) nagrinėjamu laikotarpiu (2018–2022 m.) nebuvo parengti tinkamai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, suinteresuotiems asmenims ir šiuo aspektu buvo suvaržyta galimybė veiksmingai ginčyti ekspertizės aktą.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovės finansinė padėtis turėjo būti fiksuojama rašytiniuose dokumentuose, o buvusių vadovų žodiniai paaiškinimai būtų pertekliniai, neatskleidžia atsisakymo apklausti ekspertą pagrįstumo. Eksperto apklausa buvo siekiama patikrinti finansinių duomenų ekspertinį vertinimą. Todėl vadovų paaiškinimų įrodomoji reikšmė ir eksperto išvados išaiškinimo poreikis turėjo būti vertinami atskirai. Be to, vertinant buvusių vadovų paaiškinimų poreikį, turėjo būti atsižvelgta į jų faktines galimybes disponuoti rašytiniais bendrovės finansiniais dokumentais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedisponavimas tokiais dokumentais apsunkina asmens galimybę įrodinėti savo poziciją rašytiniais įrodymais ir yra reikšmingas sprendžiant dėl žodinio bylos nagrinėjimo poreikio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 55 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuoroda į proceso trukmę ir operatyvumo, efektyvumo bei ekonomiškumo principus taip pat nepagrindžia atsisakymo apklausti ekspertą. Ekspertizės aktas teisme gautas 2025 m. gruodžio 9 d., todėl apklausos poreikis turėjo būti vertinamas atsižvelgiant ir į šio įrodymo gavimo laiką. Teismas nenurodė konkrečių aplinkybių, dėl kurių eksperto apklausa turėtų būti laikoma proceso vilkinimu. Byloje taip pat nenustatyta, kad suinteresuoti asmenys ar Bankas būtų siekę vilkinti procesą, piktnaudžiavę procesinėmis teisėmis ar kad dėl jų veiksmų būtų užsitęsęs bylos nagrinėjimas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad eksperto apklausa siekiama paneigti prejudicinį faktą, jog atsakovė jau 2021 m. gegužės 3 d. buvo nemoki, taip pat yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog atsakovė jau 2021 m. gegužės 3 d. buvo nemoki, neatsako į klausimą dėl galimo ankstesnio bendrovės nemokumo momento, taigi savaime nepatvirtina ir eksperto išvados apie bendrovės nemokumą 2020 m. sausio 31 d. teisingumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad suinteresuoti asmenys prašymuose dėl eksperto apklausos pagrindė poreikį apklausti ekspertizę atlikusį ekspertą. Šios procesinės teisės užtikrinimo svarbą šiuo atveju sustiprina nustatytas eksperto skyrimo tvarkos pažeidimas, t. y. kad ekspertizę buvo pavesta atlikti tik pareiškėjos pasiūlytam ekspertui, tinkamai nemotyvavus tokio pasirinkimo ir neužtikrinus šalių procesinio lygiateisiškumo. Nors šis pažeidimas savaime nepatvirtina eksperto išvadų nepatikimumo, dėl jo ypač svarbu suinteresuotiems asmenims užtikrinti veiksmingą galimybę patikrinti ekspertizės akto tyrimo eigą ir rezultatų pagrįstumą, pateikiant ekspertui klausimus. Konstatavusi būtinybę apklausti ekspertizę atlikusį ekspertą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo ir neapklausė eksperto, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino.

Remdamasi tuo, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė eksperto skyrimą reglamentuojančias proceso teisės normas, šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai byloje neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo ir nesudarė byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės žodžiu apklausti ekspertizę atlikusį ekspertą, taigi netinkamai taikė CPK 12, 17, 183, 212, 217 straipsnių nuostatas. Nustatytas proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas naikinti apskųstas apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl atsakovės nemokumo momento ir tyčinio bankroto sąlygų nustatymo

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pernelyg formaliai taikė JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus kriterijus, todėl netinkamai nustatė atsakovės nemokumo momentą. 2020 m. atsakovė buvo aktyviai ir pelningai veikiantis gyvybingas ūkio subjektas, iki pat 2021 m. liepos mėnesio aktyviai vykdė prekybos veiklą, gaudavo kreditus, be to, teismai neatsižvelgė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytas kitas bendrovės nemokumo momentas, t. y. 2021 m. gegužės 3 d.

Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad pagal JANĮ įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytų kriterijų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 49 punktas). Tiek kalbinis JANĮ 2 straipsnio 7 dalies aiškinimas, tiek įstatymų leidėjo ketinimai, atsispindintys JANĮ aiškinamajame rašte, patvirtina, kad juridinio asmens nemokumas gali būti konstatuojamas nustačius bent vieną iš minėtoje normoje įtvirtintų kriterijų, t. y. arba negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių, arba tai, kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija turto vertę. Likvidumo ir balanso testai yra alternatyvūs, t. y. vieno iš jų tenkinimas yra pakankamas juridinio asmens nemokumui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 40, 41 punktai).

Alternatyvus balanso ir likvidumo testų taikymas nereiškia, kad teismas turi teisę bet kurį iš jų taikyti formaliai. Draudimas šiuos testus taikyti formaliai atsispindi tiek jau minėtame JANĮ aiškinamajame rašte, tiek teisės doktrinoje. Pavyzdžiui, JANĮ aiškinamajame rašte nurodoma, kad keliant juridinio asmens bankroto bylą turėtų būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė, o juridinio asmens balanso duomenimis apie turtą ir jo vertę būtų galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Doktrinoje aiškinant likvidumo testą nurodoma, kad vien tai, jog įmonė nevykdo (netinkamai vykdo) prievolių, neturi būti pagrindas nemokumo procesui inicijuoti, nes skolininko kontrahentai, visų pirma, turėtų rinktis kitus teisėtus prievolinių teisių gynybos būdus (pavyzdžiui, kreiptis į teismą dėl prievolės nevykdymo ir pan.) (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 93). Taigi negalėjimas laiku įvykdyti prievolių taip pat neturėtų būti vertinamas atsietai nuo nemokumo instituto tikslų ir paskirties, nevertinant įsipareigojimų nevykdymo sistemiškumo, pradelstų įsipareigojimų dydžio, struktūros ar kitų konkrečiu atveju pripažintinų reikšmingomis aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 44 punktas).

Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi teismo ekspertizės aktu ir kitais byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad atsakovė tapo nemoki 2020 m. sausio 31 d. tiek pagal balanso, tiek pagal likvidumo testą. Taikydami balanso testą, teismai rėmėsi tuo, kad, pakoregavus apskaitoje nurodytą turto vertę, atsakovės įsipareigojimai tą dieną viršijo realią jos turto vertę. Nemokumą pagal likvidumo testą teismai grindė finansiniais rodikliais, nepakankamais turto šaltiniais įsipareigojimams vykdyti, nuostolinga veikla ir aplinkybe, kad net ir gaunamų didelių pajamų nepakako įsipareigojimams kreditoriams dengti. Vertindami finansinių sunkumų tęstinumą, teismai taip pat atsižvelgė į nuo 2019 m. IV ketvirčio nuosekliai blogėjusią atsakovės finansinę padėtį, išaugusius įsipareigojimus, nuo 2020 m. liepos mėn. susidariusią skolą valstybės biudžetui ir vėlesnius priverstinio išieškojimo veiksmus. Aplinkybes dėl atsakovės pajėgumo atlikti pavienius mokėjimus ir didelę apyvartą teismai laikė savaime nepatvirtinančiomis atsakovės mokumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors bylą nagrinėję teismai atsakovės nemokumo momentą nustatė taikydami tiek balanso, tiek likvidumo testą, iš dalies pritartina kasacinio skundo argumentams, kad šiuos testus teismai taikė pernelyg formaliai. Taikydami balanso testą, teismai nepakankamai įvertino, ar ekspertizės akte atlikti turto vertės koregavimai atspindi realią atsakovės turto vertę būtent 2020 m. sausio 31 d., kokios tuo metu egzistavusios aplinkybės pagrindė debitorių skolų vertės sumažėjimą ir jo dydį, ar tai, kad vėliau skolos nebuvo atgautos, pagrindžia galimybių jas atgauti nebuvimą 2020 m. sausio 31 d. Taikydami likvidumo testą, teismai rėmėsi bendrais nepalankiais finansiniais rodikliais ir vėlesniu laikotarpiu kilusiomis atsiskaitymo problemomis, tačiau nepakankamai konkrečiai nurodė, kokių turtinių prievolių atsakovė negalėjo laiku vykdyti nustatytu nemokumo momentu, kokia buvo pradelstų įsipareigojimų apimtis ir struktūra bei kokios aplinkybės patvirtino jų nevykdymo sistemiškumą. Nagrinėjant bylą iš naujo šios aplinkybės turėtų būti papildomai įvertintos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-440-562/2024 nebuvo nustatyta, kad atsakovė tapo nemoki būtent 2021 m. gegužės 3 d. Sprendimo 70 punkte, įvertinus bendrovės turto ir įsipareigojimų santykį bei debitorių skolų atgavimo galimybes, konstatuota, kad ginčijamų mokėjimų metu, t. y. 2021 m. gegužės 3 d., bendrovė jau atitiko nemokios įmonės statusą; ši išvada pakartota sprendimo 101 punkte. Taigi minėtoje byloje nustatyta atsakovės nemokumo būsena ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, bet ne konkreti šios būsenos atsiradimo diena, todėl šios išvados nepaneigia galimybės nagrinėjamoje byloje nustatyti ankstesnį atsakovės nemokumo momentą.

Suinteresuoto asmens A. G. ir Banko kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami atsakovės bankrotą tyčiniu, nenustatinėjo subjektyvaus tyčinio bankroto elemento – A. G. sąmoningai blogo valdymo, taip pažeidė JANĮ 70 straipsnio 1 dalį.

JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas požymių, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti. Taigi, pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 44 punktas). Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, privalu nustatyti ne tik tai, kad įmonės padėtis faktiškai atitiko nemokumo būseną (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis), bet ir įmonės vadovo subjektyvų žinojimą (turėjimą žinoti), kad tolesnis įmonės veiklos tęsimas nėra pagrįstas ir jos tęsimas darys neigiamą poveikį visiems kreditoriams (Jokubauskas, R.; Kirkutis, M. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso. Jurisprudencija, 2021, 28 (2), p. 448, 449) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 47 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepakanka nustatyti vien objektyvias juridinio asmens nemokumo, jo turtinės padėties pablogėjimo ar kreditorių interesų pažeidimo aplinkybes, būtina įvertinti ir atitinkamų veiksmų sąmoningumą. Kai tyčinis bankrotas grindžiamas pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymu, reikšminga nustatyti vadovo suvokimą apie juridinio asmens nemokumą ir sąmoningą šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 87 punktas). Vertinant jau nemokaus juridinio asmens padėties esminį pabloginimą ar kitus tyčinio bankroto požymius, taip pat turi būti nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios veiksmų sąmoningumą ir kryptingumą, o sandorių sudarymo atveju – asmens žinojimą arba turėjimą žinoti apie kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, vien objektyvių neigiamų padarinių nustatymas tokio vertinimo nepakeičia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 37 punktas).

Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, jog suinteresuotam asmeniui A. G. apie atsakovės nemokumą objektyviai tapo žinoma tik 2021 m. lapkričio mėn. Pasak A. G., pastarąją aplinkybę konstatavo Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės nemokumo administratoriaus suinteresuotam asmeniui pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad A. G., vadovaudamas jau nemokiai atsakovei, pablogino jos turtinę padėtį ir apribojo kitų kreditorių galimybes patenkinti reikalavimus: pažeisdamas atsiskaitymų eiliškumą atliko mokėjimus pasirinktiems kreditoriams, grąžino paskolas nesuėjus dalies jų grąžinimo terminui, įgijo reikalavimo teisę į skolą, kurios atgavimo tikimybė nebuvo reali, ir sudarė ekonomiškai nenaudingą prekių pirkimo sandorį, pagal kurį buvo sumokėtos lėšos, tačiau prekės nebuvo pristatytos, o jų negaunant raštu nepareikalauta grąžinti sumokėtų lėšų. Teismai taip pat nusprendė, kad abu suinteresuoti asmenys nevykdė pareigos inicijuoti atsakovei nemokumo bylą, taip pat netinkamai organizavo ir tvarkė apskaitą. Šiuos veiksmus teismai vertino kaip tyčinio bankroto požymius. Kadangi suinteresuoto asmens A. G. veiksmai iš esmės sieti su jau nemokios atsakovės padėties pabloginimu ir pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymu, remiantis šios nutarties 106–108 punktuose pateiktais išaiškinimais, buvo būtina įvertinti suinteresuoto asmens žinojimą (turėjimą žinoti) apie atsakovės nemokumą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1325-863/2025 išnagrinėjo atsakovės nemokumo administratoriaus ieškinį A. G. dėl žalos atlyginimo. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia A. G., minėtame teismo sprendime nebuvo nustatyta, kad apie atsakovės nemokumą jam objektyviai tapo žinoma tik 2021 m. lapkričio mėn. Teismas šiuo atveju pripažino, kad aplinkybės apie atsakovės nemokumą A. G. negalėjo būti žinomos 2021 m. sausio 1 d., t. y. pirmąją jo vadovavimo atsakovei dieną, o 2021 m. sausio 20 d. sudarydamas reikalavimo perleidimo sandorį jis negalėjo žinoti apie atsakovės balanse esančias turto apskaičiavimo klaidas, nustatytas tik 2021 m. lapkričio mėn., atlikus turto inventorizaciją. Taigi teismo išvada buvo susijusi su konkrečių apskaitos klaidų paaiškėjimu ir A. G. turėta informacija nurodytų veiksmų atlikimo metu, tačiau ja nebuvo nustatytas momentas, nuo kurio A. G. sužinojo ar turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą. Vis dėlto, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, tokių aplinkybių nenustatinėjo ir šią bylą nagrinėję teismai. Nors teismai A. G. veiksmus kvalifikavo kaip sąmoningai blogą juridinio asmens valdymą, procesiniuose sprendimuose nenustatė, kada jam atsirado pareiga inicijuoti nemokumo procesą, taip pat nepakankamai atskleidė, kokios konkrečios aplinkybės pagrindžia išvadą, kad šios pareigos jis nevykdė sąmoningai, o sudarydamas vertinamus sandorius žinojo ar turėjo žinoti, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Kadangi byloje pirmiau konstatuotas pagrindas naikinti teismų procesinius sprendimus, teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų nustatyti, kada ir kokių duomenų pagrindu suinteresuotas asmuo A. G. sužinojo arba turėjo pareigą sužinoti apie atsakovės nemokumą, turint omenyje aplinkybę, kad perimant atsakovės valdymą turto vertės apskaičiavimo klaidos atsakovės balanse neatsispindėjo, ir šią aplinkybę įvertinti kartu su jo atliktų veiksmų pobūdžiu, jų atlikimo metu turėta informacija.

Banko kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai nepagrįstai atsakovės 2021 m. gegužės 10 d. – birželio 3 d. mokėjimų Bankui atlikimą laikė atitinkančiu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkte įtvirtintus juridinio asmens tyčinio bankroto požymius. Banko tvirtinimu, nei ekspertizės akte, nei teismų nutartyse nenustatyta, kad 2021 m. gegužės 10 d. – birželio 3 d., kai atsakovė atliko mokėjimus Bankui, jai trūko lėšų tokiems reikalavimams patenkinti. Taip pat nenurodyta, kurie kreditoriai tuo metu buvo pareiškę reikalavimus, kokio šie buvo dydžio ir ar šių kreditorių reikalavimai turėjo būti tenkinami pirmiau nei Banko. Teismai taip pat neįvertino aplinkybės, kad kredito sutarčių sąlygomis atsakovė iš esmės neturėjo galimybės už galutiniams pirkėjams parduotas prekes gautomis lėšomis neatsiskaityti su Banku, nes toks atsakovės prekių pardavimas be Banko sutikimo tiesiog nebūtų įvykęs.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis – kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą apribojimas arba panaikinimas dėl to, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė, jau būdama nemoki ir turėdama pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki birželio 21 d. atliko mokėjimus Bankui ir bendrovei „SIA AOC Invest“. Atsižvelgdami į reikšmingą mokėjimų sumą ir kitų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą, teismai konstatavo, kad šiais mokėjimais buvo sąmoningai pažeistas įstatyme nustatytas atsiskaitymų eiliškumas ir apribotos kitų kreditorių galimybės patenkinti reikalavimus iš atsakovės turto. Dėl to teismai šiuos veiksmus pripažino atitinkančiais JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Kaip minėta pirmiau, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis siejamas su kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į juridinio asmens turtą apribojimu arba panaikinimu dėl iki bankroto bylos iškėlimo atliktų atsiskaitymų, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą eiliškumą. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl bankroto administratoriaus teisės ginčyti atliktus mokėjimus, yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnis skirtas situacijoms, kai skolininkas patiria laikiną lėšų trūkumą, tačiau nėra nemokus, ir nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos. Įmonei negalint ir nebegalėsiant atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymai, išskyrus sandorius, kuriuos įmonė privalėjo sudaryti, negali būti vykdomi, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams sumažinant kitų kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, 44, 48 ir 50 punktai). Vis dėlto, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, atsiskaitymas su vienu kreditoriumi bendrovei esant nemokiai gali atitikti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą požymį, tačiau būtina papildomai įvertinti, ar toks atsiskaitymas taip pat laikytinas sąmoningu esminiu nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimu, ar turėtų būti vertinamas naudojant kitas teisines priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 45 punktas). Todėl nepakanka formaliai konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą – turi būti įvertintas mokėjimų tikslas, jų privalomumą pagrindžiančios aplinkybės, atskiriems kreditoriams suteikta pirmenybė ir poveikis kitų kreditorių galimybėms patenkinti reikalavimus, taip pat šių veiksmų atitiktis JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai tyčinio bankroto sampratai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors bylą nagrinėję teismai aptarė mokėjimų Bankui tikslą, jų būtinumą ir kitų kreditorių interesų pažeidimą, šių aplinkybių vertinimas nebuvo pakankamai individualizuotas. Išvadą dėl sąmoningo esminio nemokios atsakovės turtinės padėties pabloginimo teismai daugiausia grindė bendru mokėjimų Bankui ir bendrovei SIA „AOC Invest“ dydžiu, atsakovės nemokumu bei pradelstais įsipareigojimais kitiems kreditoriams, tačiau nepakankamai įvertino Banko argumentus dėl jo naudai įkeistų lėšų ir prekių bei šio įkeitimo reikšmės kitų kreditorių galimybėms nukreipti išieškojimą į atitinkamą turtą. Taip pat nepakankamai išanalizuotas nurodytas mokėjimų tikslas – vykdant finansavimo santykius grąžinti suteiktą kreditą ir užtikrinti tolesnį atsakovės veiklos finansavimą – bei Banko suteikto finansavimo ir jam grąžintų lėšų tarpusavio ryšys. Neįvertinus šių aplinkybių, nepakankamai pagrįsta, kaip mokėjimai Bankui apribojo kitų kreditorių galimybes patenkinti reikalavimus ir kodėl jie atitiko ne tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą požymį, bet ir šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tyčinio bankroto sampratą. Nagrinėjant bylą iš naujo šios aplinkybės turėtų būti papildomai įvertintos.

Dėl kitų kasaciniuose skunduose keliamų klausimų.

Suinteresuotas asmuo V. S. kasaciniame skunde nurodo, kad būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar CPK 335 straipsnio 1 dalies norma, jog atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos, taikytina ir tyčinio bankroto bylose. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytas septynių dienų terminas atskirajam skundui paduoti neužtikrina realios galimybės veiksmingai apskųsti nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu itin didelės apimties ir sudėtingoje byloje. Pažymima, kad bylą sudaro 28 tomai, o ekspertizės aktas be priedų viršija 50 puslapių, todėl per šį terminą objektyviai sudėtinga išsamiai išanalizuoti teismo motyvus bei bylos medžiagą ir kvalifikuotai parengti skundą; tam, suinteresuoto asmens įsitikinimu, turėtų būti taikomas bent 30 dienų terminas, nustatytas apeliaciniam skundui paduoti. Dėl to prašoma ištirti, ar CPK 335 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje septynių dienų apskundimo terminas nustatytas ir nutartims dėl bankroto pripažinimo tyčiniu apskųsti, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui ir konstituciniams teisėtų lūkesčių, proporcingumo, teisingumo bei teisės į teisingą teismo procesą principams.

Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad konkrečioje byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas arba jo dalis gali prieštarauti Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį dėl šio teisės akto atitikties Konstitucijai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas tokiam kreipimuisi yra pačiam bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės, todėl byloje dalyvaujančio asmens prašymas teismo nesaisto ir savaime nesukuria pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą; kreipimasis negali būti grindžiamas hipotetiniais ar teorinio pobūdžio klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 28, 29, 31 punktai). Šiuo atveju vien tyčinio bankroto bylos sudėtingumas ir nesutikimas su septynių dienų apskundimo terminu savaime nesudaro pagrindo inicijuoti konstitucinę kontrolę: būtina pagrįsti, kaip šis reguliavimas konkrečiai ir neproporcingai apribojo suinteresuoto asmens teisminę gynybą. Kadangi šiuo atveju atskirasis skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas, nesant argumentų, kad ginčijamas terminas sutrukdė veiksmingai pasinaudoti apskundimo teise, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

Banko kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo, iki bus išnagrinėta susijusi byla. Teisėjų kolegija dėl poreikio sustabdyti bylos nagrinėjimą kasaciniame teisme jau pasisakė (nutarties 43–52 punktai). Kadangi Bankas, ginčydamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atsisakymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, jie dėl pirmiau nurodytų motyvų nesudaro pagrindo spręsti, kad bylos sustabdymo pagrindas egzistavo ir ją nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Šios nutarties 98 punkte teisėjų kolegijos konstatuoti proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstas apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų nutartis ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi ištaisyti padarytus proceso normų pažeidimus, be kita ko, paskirti žodinį bylos nagrinėjimą ir sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybę žodžiu apklausti ekspertizę atlikusį ekspertą, taip pat, atsižvelgdamas į nustatytus eksperto parinkimo procedūros trūkumus, iš naujo ištirti ekspertizės aktą ir įvertinti jo įrodomąją reikšmę visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, turėtų įvertinti, ar ekspertizės akte atlikti turto vertės koregavimai atspindi realią atsakovės turto vertę būtent 2020 m. sausio 31 d., kokios tuo metu egzistavusios aplinkybės pagrindė debitorių skolų vertės sumažėjimą ir jo dydį, ar tai, kad vėliau skolos nebuvo atgautos, pagrindžia galimybių jas atgauti nebuvimą 2020 m. sausio 31 d., konkrečiai nurodyti, kokių turtinių prievolių atsakovė negalėjo laiku vykdyti nustatytu nemokumo momentu, kokia buvo pradelstų įsipareigojimų apimtis ir struktūra, kokios aplinkybės patvirtina jų nevykdymo sistemiškumą, nustatyti reikšmingas aplinkybes sprendžiant dėl suinteresuotų asmenų sąmoningai blogo bendrovės valdymo, įvertinti, ar mokėjimai Bankui apribojo kitų kreditorių galimybes patenkinti reikalavimus ir ar jie atitiko ne tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą požymį, bet ir šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tyčinio bankroto sampratą.

Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą. Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.