Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininko), Egidijos Tamošiūnienės (pranešėjos) ir Eglės Zemlytės,

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujančios atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovei Evelinai Stanevičiūtei,

trečiojo asmens VšĮ Švenčionių rajono sveikatos centro atstovui advokatui Gediminui Blaškevičiui,

trečiojo asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Daivai Pociuvienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Y. A. A. E. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Y. A. A. E. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, viešoji įstaiga Druskininkų ligoninė ir viešoji įstaiga Švenčionių rajono sveikatos centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos rūšinį teismingumą, eksperto išvados ir kitų įrodymų vertinimą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, sprendžiant dėl sveikatos paslaugų teikėjo civilinės atsakomybės – paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo, aiškinimo ir taikymo.

Druskininkų ligoninėje ieškovui buvo diagnozuotas čiurnos ir pėdos nušalimas, nurodytas gydymas, pateiktos rekomendacijos. Po konsultacijos pareigūnai grąžino ieškovą į Druskininkų užkardą. Druskininkų ligoninėje ieškovas pakartotinai konsultuotas 2022 m. lapkričio 22 d., 24 d. ir 27 d. Šių vizitų metu ieškovui buvo diagnozuotas I–II laipsnio nušalimas (paviršinis nušalimas), išskyrus 2022 m. lapkričio 24 d., kai nušalimas diagnozuotas su audinių nekroze. 2022 m. lapkričio 28 d. ieškovas buvo perkeltas į VSAT Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje (toliau – Registracijos centras), čia jį 2022 m. lapkričio 29 d. apžiūrėjo Registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus šeimos gydytoja. Šeimos gydytoja nurodė, kad ieškovo būklė prasta, pastebėjo III laipsnio nušalimą, todėl išrašė siuntimą skubiai gydytojo traumatologo konsultacijai VšĮ Švenčionių rajono ligoninėje (toliau – ir Švenčionių rajono ligoninė). Po traumatologo konsultacijos 2022 m. lapkričio 29 d. ieškovas buvo hospitalizuotas Švenčionių rajono ligoninėje stacionariam gydymui, jam buvo amputuota dešinės pėdos dalis. Kilus infekcijai, toliau gydyti jis buvo perkeltas į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (toliau – RVUL), čia ieškovui buvo atlikta papildoma dešinės pėdos operacija, taip pat buvo amputuoti kairės pėdos pirštai.

Ieškovo vertinimu, VSAT pareigūnai neužtikrino visų gydytojų rekomendacijų, kurios buvo nurodomos kaip būtinos atsižvelgiant į tuometę ieškovo sveikatos būklę, vykdymo – nebuvo vykdoma rekomendacija atlikti šiltas hipertoninio druskos tirpalo voneles. Kai ieškovas buvo laikomas Druskininkų užkardoje, VSAT pareigūnai nebuvo pasitelkę vertėjo, kad galėtų paaiškinti ieškovui apie jo sveikatos būklę. Gydytojai nesiaiškino, kokiomis sąlygomis laikomas ieškovas, o VSAT pareigūnai nesiteiravo, ar faktinės apgyvendinimo sąlygos yra tinkamos ieškovo sveikatos būklės priežiūrai užtikrinti. Ieškovas nuo 2022 m. lapkričio 20 d. iki 2022 m. lapkričio 28 d. buvo sulaikytas valstybės institucijų, todėl jo likimas priklausė nuo VSAT ir gydymo įstaigų gydytojų sprendimų. Kadangi šios institucijos buvo atsakingos už ieškovo sveikatos priežiūrą, tai jos ir privalėjo bendradarbiauti tarpusavyje, siekdamos užtikrinti geriausią gydymą ieškovui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 270 bei 331 straipsniuose nustatytą reikalavimą motyvuoti priimamą sprendimą, nepasisakė dėl ieškovo argumentų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Dėl neteisėto sulaikymo ir apgyvendinimo netinkamomis sąlygomis ieškovui nebuvo teikiama reikalinga ir būtina medicinos pagalba, todėl buvo pažeistos ne tik PTŽSAĮ įtvirtintos paciento teisės, bet ir Konvencijos 3 straipsnyje asmeniui garantuojamos teisės, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Byloje taip pat nebuvo vertinami ieškovo argumentai dėl patirtos diskriminacijos, ieškovui būnant faktiškai sulaikytam ir per pirmąją sulaikymo parą patiriant sausą ir lėtą, todėl ypač skausmingą, nušalusių pėdų atšildymą, netaikant nušalimų gydymo (abi nušalusios ieškovo pėdos buvo sutvarstytos, ieškovas iki 2022 m. lapkričio 28 d. naudotis tualetu galėjo tik perėjęs per lauką, esant minusinei temperatūrai jam teko eiti apie 80–100 metrų per sniegą iki tualeto patalpos, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, laiptais iki tualeto ieškovas lipdavo keturpėsčias; po apsilankymo Druskininkų ligoninėje ieškovo kojos būdavo aprišamos tik tvarsčiais, jos buvo itin ištinusios, todėl jis negalėjo avėti jokios avalynės, išskyrus atvirus sandalus, jokių kitų apsauginių priemonių kojoms jis neturėjo, neįgaliojo vežimėlis pasienio užkardoje atsirado likus kelioms valandoms iki susitikimo su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus stebėtojais 2022 m. lapkričio 25 d.). Ieškovo teigimu, remiantis specialiomis žiniomis pagrįstais šiuolaikinės medicinos mokslo šaltiniais, tiek šaltis, tiek kojų mynimas per sniegą didino nušalimo keliamų komplikacijų pavojų, užkirto kelią ieškovui išsaugoti tiek nušalusių pėdų ploto, kiek tai buvo įmanoma. Tiek neteisėtas sulaikymas, tiek ieškovo pažeidžiamumo neįvertinimas nulėmė ieškovo apgyvendinimą jo sveikatos būklės neatitinkančiomis sąlygomis pasienio užkardoje, ieškovo sveikatai žalingomis, taip pat garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Ieškovui esant sulaikytam ir jam netaikius tinkamo gydymo, teismai šios aplinkybės nevertino pagal PTŽSAĮ ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl sulaikytų asmenų netinkamos sveikatos priežiūros pagal Konvencijos 3 straipsnį, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Pagal EŽTT praktiką, vien tai, kad sulaikytas asmuo buvo susitikęs su gydytoju ar jam buvo skirtas gydymas, automatiškai nereiškia, kad medicinos paslaugos buvo adekvačios. Institucijos privalo užtikrinti, kad sulaikyto asmens sveikatos būklės vertinimas (diagnozė) ir atitinkama priežiūra būtų suteikti kaip įmanoma greičiau ir tinkamai, o kai tai būtina dėl sveikatos būklės pobūdžio – kad teikiama sveikatos priežiūra būtų reguliari ir sisteminga, apimanti išsamią terapinę strategiją, kuria siekiama tinkamai gydyti sulaikytojo sveikatos problemas arba užkirsti kelią jų paūmėjimui, o ne jas spręsti simptomiškai. Valdžios institucijos taip pat turi įrodyti, jog asmeniui buvo sudarytos būtinos sąlygos, kad paskirtas gydymas būtų iš tikrųjų vykdomas. Jeigu neįmanoma užtikrinti gydymo sulaikymo vietoje, sulaikytasis privalo būti perkeltas į gydymo įstaigą (EŽTT 2019 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Rooman prieš Belgiją, peticijos Nr. 18052/11).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią teismas ekspertizės aktu gali remtis tik nustatęs jo atitiktį įstatyme įtvirtintiems, be kitų, išsamumo ir nešališkumo reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-313/2023), neatsižvelgė į 2014 m. gruodžio 12 d. Europos Tarybos Europos teisingumo efektyvumui stiprinti komisijos (CEPEJ) priimtas gaires Nr. CEPEJ(2014)14 „Dėl teismo eksperto vaidmens procese Europos Sąjungos valstybėse narėse“. Nors ekspertizės akte buvo teigiama, kad ieškovui suteiktas gydymas atitiko gerąją medicinos praktiką, tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad ekspertų teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais moksliniais šaltiniais, standartais ar gerąja patirtimi. Teismo ekspertai posėdžio metu tik nurodė, kad pasitikėjo specialisto traumatologo G. K. nuomone, o šis gydytojas pats nurodė, kad nušalimų gydymas nėra jo specializacija, ekspertizės akto išvadas jis grindė žiniomis, gautomis Vilniaus universitete. Be to, nebuvo atsakyta į visus teismo užduotus klausimus. Prieštaravimus dėl ekspertizės akto išvadų nepagrįstumo ieškovas grindė specialiomis žiniomis pagrįstais įrodymais. Taip pat faktą, kad ieškovui nebuvo suteiktos šiuolaikinį nušalimų gydymo medicinos lygį atitinkančios sveikatos priežiūros paslaugos, vienareikšmiškai patvirtino moksliniai straipsniai, kuriuos nurodė konsultantai K. B., G. P. bei ekspertas P. P.. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžtas reikalavimas remtis specialiomis žiniomis pagrįstais įrodymais, vertinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, neatima iš bylos dalyvių teisės tiesiogiai remtis gerosios praktikos šaltiniais ir nepašalina teismo pareigos atlikti visapusišką tokių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis, CEPEJ gairių 4, 83 punktai).

Teismai, priteisdami iš ieškovo tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir nepagrįstai neatsižvelgė į byloje kilusio ginčo pobūdį. Kaip nurodyta EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendime byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, neturtinės žalos atlyginimo aspektai yra ypač svarbūs bylose, kuriose sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas ne tarp privačių asmenų, bet privataus asmens ginče su valstybe. Asmuo negali būti kaltinamas dėl didelės savo laisvės vertės įvertinimo. Šiais principais vadovaujamasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023). EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad išimtiniais atvejais didelės bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pagal Konvenciją ir tuomet, kai proceso šaliai visiškai nepavyko pagrįsti ieškinio ir kai ši šalis dėl tam tikrų priežasčių negalėjo numatyti savo sėkmės perspektyvų, nes, pavyzdžiui, bylos nagrinėjimo rezultatas priklausė nuo naujo teisės klausimo išaiškinimo (EŽTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Cindrič ir Bešlič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 72152/13). Nagrinėjamu atveju ieškovas naudojosi teismine gynyba siekdamas neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo ir objektyviai negalėjo numatyti, kad, priešingai nei formuojama kasacinio teismo praktika, ieškovo byloje surinkti specialiomis žiniomis pagrįsti įrodymai nebus iš esmės tiriami ir vertinami. Be to, byla yra susijusi su trečiųjų asmenų (ligoninių) tiesiogine veikla (pacientui teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis), tačiau byloje nesprendžiamas trečiųjų asmenų kaltės klausimas, nes pagal PTŽSAĮ nuostatas taikomas atsakomybės be kaltės modelis. Paskirstydami bylinėjimosi išlaidas, teismai turėjo įvertinti sveikatos priežiūros paslaugas teikusių ligoninių poreikį samdyti advokatus, o ne naudoti turimus personalo resursus tam, kad suteiktų teismui informaciją ir poziciją apie ieškovui teiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Nagrinėjamoje byloje teismai išsamiai atliko teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, pobūdžio vertinimą, atsižvelgė į ieškovo aiškiai apibrėžtas ieškinio ribas, dėl VSAT pareigūnų ir gydytojų civilinės atsakomybės sąlygų pagrįstai sprendė remdamiesi PTŽSAĮ nuostatomis. Tai, kad ieškovas turi kitokią poziciją dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, savaime nereiškia, jog skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis nepakankamai motyvuota. Byloje pagrįstai VSAT pareigūnų, kaip teisėsaugos institucijų atstovų, veiksmai nebuvo sutapatinti su gydytojų, turinčių teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog VSAT pareigūnams, vykdantiems tiesiogines darbines funkcijas, nėra reikalavimo turėti specialių medicinos žinių, kad jie privalėtų atpažinti, ar neteisėtai valstybės sieną kertantis asmuo yra patyręs kūno nušalimų. Todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes pareigūnai elgėsi operatyviai ir užtikrino, jog ieškovui būtų suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Byloje ginčo esmę sudarė ne konkrečių VSAT pareigūnų veiksmų padarytos žalos nustatymas, o ieškovo teisės į sveikatos priežiūrą (PTŽSAĮ 3 straipsnis) užtikrinimo klausimas. Todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su ieškovo neteisėto sulaikymo, pažeidžiamumo vertinimo neatlikimu, byloje neaktualūs ir nėra susiję su PŽTSAĮ 24 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo sąlygų nustatymu. Taip pat ieškovo argumentai dėl Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo vertinimo, Lietuvos Respublikos vykdomos apgręžimo politikos nėra tiesiogiai susiję su civilinės bylos aplinkybėmis ir pacientui teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis pagal PTŽSAĮ turinį.

Apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktą įvertino pagal įrodinėjimo taisykles ir išvadas padarė remdamasis ne tik ekspertizės akto išvadomis, bet ir įvertinęs civilinėje byloje esančių įrodymų visumą. Ekspertizės aktą rengė trys gydytojai: teismo medicinos ekspertas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ortopedijos-traumatologijos centro vadovas, gydytojas ortopedas traumatologas ir teismo medicinos ekspertas, išvadoje išsamiai atsakyta į pirmosios instancijos teismo užduotus klausimus, kuriuos, be kita ko, formulavo ir pati ieškovo atstovė. Gydytojas dr. P. P., pateikęs konsultacinę išvadą, yra ekspertas, turintis kvalifikaciją atlikti mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintuose ekspertizės akto reikalavimuose nėra nustatyta, jog ekspertizės akto išvadose turi būti pateikti medicinos mokslo literatūros šaltiniai, todėl kasacinio skundo argumentas, kad, ekspertizės akte darant išvadas nesivadovauta medicinos mokslo literatūros šaltiniais, nepagrįstas.

Pagal teismų praktiką, teismai, spręsdami atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai klausimą, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-611/2023). Tretieji asmenys į bylą pirmosios instancijos teisme buvo įtraukti pačios ieškovo atstovės iniciatyva, nors, vadovaujantis PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalimi, atsakovas byloje yra valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgaliotos institucijos, o teismas, spręsdamas dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo, nevertina asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės. Ieškovo atstovė, išmanydama PTSAĮ nuostatas ir įtraukdama į bylą kaip trečiuosius asmenis asmens sveikatos priežiūros įstaigas, laisva valia pasirinko prisiimti riziką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo minėtoms šalims.

Teismai įvertino VSAT pareigūnų veiksmus dėl ieškovo sulaikymo, pažeidžiamumo vertinimo, apgręžimo politikos ir pagrįstai nustatė, kad tarp sutrikdytos ieškovo sveikatos ir VSAT pareigūnų veiksmų priežastinio ryšio nėra. Teismai taip pat įvertino ir teisinį santykį, iš kurio kilo ginčas, ir, atsižvelgdami į ieškovo apibrėžtas ieškinio ribas, pagrįstai VSAT pareigūnų veiksmus vertino pagal PTŽSAĮ normas ir teisingai konstatavo, kad ieškovas nepatyrė žalos būtent dėl VSAT pareigūnų veiksmų. Nepaisant to, trečiasis asmuo atsiliepime pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194 ,,Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, normomis, pagrindinės VSAT funkcijos yra valstybės sienos apsauga bei valstybės sienos teisinio ir pasienio teisinio režimo užtikrinimas, neteisėtų valstybės sienos kirtimų užkardymas, vykstančių asmenų per valstybės sieną kontrolė. Šias funkcijas VSAT įgyvendina per tarnaujančius pareigūnus, kurie atsakingi, kad būtų laikomasi nustatytų valstybės sienos kirtimo reikalavimų. Ieškovas nebuvo sulaikytas, priešingai, atlikus jo pažeidžiamumo vertinimą, jam buvo pritaikytos humanitarinės pagalbos priemonės, jis buvo atvežtas į Druskininkų pasienio užkardą, ten apgyvendintas, jam buvo suteiktos šiltos ir normaliam gyvenimui pritaikytos buities sąlygos, buvo išduoti šilti ir sausi rūbai, suteiktas maitinimas ir suteikta medicinos pagalba.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 10V-21 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 10V-4 ,,Dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo užsieniečiams“ pakeitimo“ 4 punktą, VSAT pareigūnams, vykdantiems tiesiogines darbines funkcijas, nėra reikalavimo turėti specialių medicinos žinių, kad jie privalėtų atpažinti, ar neteisėtai valstybės sieną kertantis asmuo yra patyręs kūno nušalimų, todėl ginčo atveju pareigūnai elgėsi operatyviai ir pagal savo kompetenciją užtikrino asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ieškovui. Ieškovą pristačius į Registracijos centrą, Registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus šeimos gydytoja, apžiūrėjusi ieškovą, iš karto nusprendė kviesti greitąją pagalbą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai atitinka CPK 270, 331 straipsnių reikalavimus, nes juose yra pateikta įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų analizė, aišku, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamiesi teismai atmetė tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko ekspertizės akto ir jame išdėstytų išvadų vertinimą, motyvavo, kodėl byloje buvo pagrindas juo vadovautis, vertino visų byloje esančių įrodymų reikšmę ir tarpusavio sąsają. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė visais esminiais šioje byloje klausimais, nutarties motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakė į pagrindinius ginčo aspektus.

Bylą nagrinėję teismai atliko ekspertizės akto ir jame išdėstytų išvadų vertinimą, motyvuotai išdėstė, kodėl patikimesniais įrodymais pripažino specialios medicinos srities specialistų, gydytojų traumatologų ortopedų, parodymus, rašytines išvadas, ekspertizės aktą bei Akreditavimo tarnybos patikrinimo ataskaitų išvadas, o ieškovas kasaciniame skunde kelia tas pačias abejones dėl ekspertizės akto ir jo išvadų teisingumo, nors jos jau buvo įvertintos apeliacinės instancijos teisme.

Trečiasis asmuo VšĮ Švenčionių rajono sveikatos centras į bylą buvo įtrauktas ieškovo iniciatyva, todėl procese sąžiningai gynė savo teises, teikė savo poziciją ir atsikirtinėjo į ieškovo reikalavimus. Trečiojo asmens piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nebuvo nustatytas, todėl byloje nebuvo pagrindo taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir iš ginčą pralaimėjusios šalies nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pažymėtina, kad patirtos išlaidos teisinėms paslaugoms yra protingo dydžio, neviršija rekomenduotinų priteisti maksimalių dydžių. Be to, ieškovas, kreipdamasis į teismą ir inicijuodamas teisminį procesą, turėjo įvertinti ir prisiimti riziką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kitai šaliai.

Bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino teismo ekspertizės išvadas, kurios vienareikšmiškai ir motyvuotai patvirtina, kad Druskininkų ligoninėje paslaugos ieškovui buvo teikiamos tinkamai. Be to, Druskininkų ligoninėje ieškovui teiktų paslaugų tinkamumą įvertino ne tik nagrinėjamoje byloje paskirti teismo ekspertai, bet ir daugelis situaciją vertinusių ekspertų (Druskininkų ligoninės Vidaus medicinos audito grupė; Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, eksperto dr. K. B. išvada, eksperto G. P. išvada), nes jie pateikė vienodą nuomonę – kad sveikatos paslaugos Druskininkų ligoninėje ieškovui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, buvo teikiamos tinkamai. Ieškovas kasaciniame skunde tiesiog nesutinka su kitokiu teismų padarytu įrodymų vertinimu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi byloje paskirtos teismo ekspertizės išvadomis, atsižvelgė į tai, kad jos neprieštarauja anksčiau kituose procesuose ekspertų pateiktoms išvadoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų kasaciniame teisme

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai. Kai kasacinį skundą pateikęs asmuo kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu (CPK 346 straipsnis), kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Ieškovo kasacinio skundo argumentus iš esmės sudaro trejopo pobūdžio argumentai: 1) dėl bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus teismo sprendimo turiniui (CPK 270, 331 straipsniai), pažeidimo, jiems nepasisakius dėl ieškovo argumentų, susijusių su VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu), taip pat ir galimu Konvencijos 3 ir 14 straipsniuose įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimu, iš kurių byloje kildinamas ir reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos ieškovui atlyginimo; 2) dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bendrąsias teismo pareigas vertinant įrodymus teismo procese ir ekspertų išvados, kaip įrodymo, vertinimo taisykles, pažeidimo (CPK 185, 218 straipsniai), nukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) dėl netinkamai taikytų ir aiškintų proceso teisės normų, nustatančių teismo teisę nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), neįvertinus byloje kilusio ginčo pobūdžio. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas nepatenka ieškovo kasaciniame skunde išdėstyti apibendrinto pobūdžio teiginiai dėl teismo nenustatytų ar kitaip įvertintų faktinių aplinkybių, susijusių su medicinos mokslo šaltiniuose nurodytais galimais nušalimų gydymo būdais ir jų pritaikomumu sprendžiant byloje kilusį ginčą. Kadangi nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas). Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ieškovo kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į jame suformuluotas kasacijos ribas. Teisėjų kolegija nurodytu eiliškumu nagrinės tik tris minėtus kasaciniame skunde konkrečiai iškeltus teisės klausimus dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus teismo sprendimo turiniui, įrodymų vertinimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo ypatumus tokio pobūdžio bylose, aiškinimo ir taikymo.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo (susiaurinimo) ir proceso teisės normų, nustatančių reikalavimus teismo sprendimo turiniui

Pirmąjį kasacijos pagrindą ieškovas sieja su bylą nagrinėjusių teismų padarytu proceso teisės normose – CPK 270 bei 331 straipsniuose – nustatyto reikalavimo motyvuoti priimamą sprendimą pažeidimu ir ieškovo argumentų, susijusių su Konvencijos 3 ir 14 straipsniais, neišnagrinėjimu. Šių kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų negalima vertinti atsietai nuo to, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, kokie klausimai proceso įstatymo nustatyta tvarka teismo turi būti išspręsti priimamame teismo sprendime ir kokios teisinės pasekmės kyla teismui sprendime nepasisakius dėl dalies ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių ir dalies ieškinio dalyko. Šie teisės klausimai glaudžiai susiję ir su bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimu.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kuris įtvirtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), nagrinėja administraciniai teismai. Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis, CPK 36 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu buvo reikalaujama priteisti ieškovui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, susijusios su VSAT pareigūnų atliktais veiksmais (neveikimu), ieškovui de facto esant sulaikytam, laikomam incommunicado (asmeniui esant atskirtam nuo išorinio pasaulio) sąlygomis, ir VSAT pareigūnams laiku neįvertinus ieškovo pažeidžiamumo dėl jo sveikatos būklės, nesudarius sąlygų vykdyti Druskininkų ligoninės gydytojų rekomendacijų, VSAT ir Druskininkų ligoninei nebendradarbiaujant, kad ieškovui būtų užtikrintas geriausias gydymas, ir nededant maksimalių pastangų išvengti žalos ieškovo sveikatai padarymo. Kita ieškinio faktinio pagrindo dalis siejama su paciento (ieškovo) sveikatai padaryta žala Druskininkų ir Švenčionių rajono ligoninėse. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nenurodė, kokio dydžio žalą patyrė dėl VSAT pareigūnų atliktų veiksmų (neveikimo) ir dėl sveikatos priežiūros įstaigų teiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovas, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui praktika, išdėstė argumentus dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui, siedamas tai su teisinių santykių pobūdžiu – galimu VSAT veikimu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisinių santykių srityje bei mišriu teisiniu santykiu. Atsakovė VLK teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė savo abejones dėl bylos dalies, susijusios su VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu), teismingumo bendrosios kompetencijos teismui. Tokiai atsakovės pozicijai pritarė ir į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, įtraukta VSAT.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas galutiniame teismo sprendime, spręsdamas dėl aptariamos ieškinio dalies teismingumo, nurodė, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis (sprendimo 77 punktas). Pacientų skundai teisių ir žalos sveikatai atlyginimo klausimo nagrinėjimo srityje teismingi bendrosios kompetencijos teismui (PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalis). Bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo nagrinėja administraciniai teismai (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis). Dėl rūšinio teismingumo sprendžiama ne pagal ieškovų pasirinktą ieškinio įvardijimą, bet pagal keliamo ginčo esmę, reiškiamus reikalavimus, be kita ko, atsižvelgiant į vyraujančio teisinio santykio taisyklę (Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. spalio 18 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-102/2017).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas ieškinį grindžia nurodydamas VSAT kaip teisėsaugos institucijos, o ne kaip sveikatos priežiūros paslaugas teikiančio subjekto veiksmus (ieškinio reikalavimai, be kita ko, grindžiami neteisėtu ieškovo sulaikymu, judėjimo apribojimu, netinkamomis apgyvendinimo sąlygomis ir kt.), vertino, jog VSAT pareigūnų veiksmai negali būti tapatinami su gydytojų, turinčių teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, veiksmais, nes tokios pareigūnų funkcijos nenustato jų veiklą reglamentuojantis Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas (šio įstatymo 23 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad, atsižvelgiant į ieškovo apibrėžtas ieškinio ribas, ieškinyje paminėti VSAT pareigūnų veiksmai vertintini ne atsietai, o civilinės atsakomybės sąlygas nustatant pagal PTŽSAĮ esmę (sprendimo 78 punktas). Apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje (nutarties 75 punktas), atsižvelgdamas į nagrinėjamo ginčo turinį, pritarė minėtam pirmosios instancijos teismo atliktam VSAT pareigūnų veiksmų pobūdžio vertinimui byloje. Kasacinio teismo vertinimu, tokia bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinė pozicija prieštaringa, stokoja pagrįstumo ir sukuria teisinio neapibrėžtumo situaciją procese, nors procesinis klausimas dėl bylos nagrinėjimo ribų pagal proceso taisykles nebuvo išspręstas – teismas nepasisakė dėl dalies byloje pareikštų reikalavimų nenagrinėjimo.

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, ieškovas ieškinyje privalo nurodyti reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Šiais ieškinio elementais apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos. Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinyje nurodyta, kad dalį faktinio ieškinio pagrindo sudaro ir VSAT pareigūnų atlikti veiksmai (neveikimas), kartu nurodant galimą jų sąsają su paciento (ieškovo) sveikatai padaryta žala, iš esmės teismui siūlant, kaip įvardijama ieškinyje, tiesioginį ir netiesioginį VSAT pareigūnų veikimą sveikatos priežiūros paslaugų teisinių santykių srityje vertinti kaip ieškovo sveikatai padarytą žalą dėl VSAT pareigūnų veiksmų (neveikimo).

Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 32 punktas). Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 31 punktas). Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, jis įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis). Šie procesiniai reikalavimai taikytini ir apeliacinės instancijos teismo priimamų procesinių sprendimų turiniui (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Pagal proceso teisės normas ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinio pagrindo, nes teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 36 punktas). Būtent teismo prerogatyva yra teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016, 15 punktas). Nurodytas teisinis reguliavimas įtvirtina tiek ieškovo, tiek teismo procesines pareigas formuluojant ieškinio elementus ir apibrėžiant bylos nagrinėjimo ribas bei pagal nustatytas ribas atliekant teisiškai reikšmingų faktų nustatymą ir vertinimą, teisinį jų kvalifikavimą galutiniu teismo sprendimu sprendžiant dėl pažeistų teisių gynimo būdo.

Bylą nagrinėję teismai dėl ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, susijusių su VSAT pareigūnų veikimu (neveikimu), pasisakė prieštaringai ir šių teisinių santykių teisinės kvalifikacijos byloje tinkamai neatliko. Viena vertus, byloje pareikštą ieškinį vertino kaip kylantį iš mišrių teisinių santykių, kita vertus, nusprendė, kad byloje dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia tik paciento sveikatai padarytos žalos vertinimas pagal specialųjį įstatymą (PTŽSAĮ), taip pašalindami VSAT pareigūnų veiksmų, nesusijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, vertinimą ir pripažindami, jog VSAT kompetencija sveikatos priežiūros srityje yra ribota. Su tokiomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis sutiktina tik iš dalies.

Byloje nustatyta, kad VSAT turi teisę teikti kai kurias asmens sveikatos priežiūros paslaugas Užsieniečių registracijos centre Švenčionių r. sav., Pabradės m., Vilniaus g. 100, (licencija Nr. 3802) ir Pasieniečių mokykloje Vilniaus r., Medininkų k., (licencija Nr. 2457). Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad pareikštu ieškiniu paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimas nebuvo siejamas su VSAT išduotų licencijų pagrindu suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, pagrįstai nevertino VSAT pareigūnų veiksmų (neveikimo) pagal specialųjį teisinį reguliavimą (PTŽSAĮ). Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo ieškovo ieškinio dalį dėl VSAT pareigūnų veiksmų (neveikimo), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. VSAT pareigūnų veiksmus (neveikimą) vertindamas tik pagal specialųjį įstatymą, teismas neatliko savarankiško ieškinio teisinio kvalifikavimo, apsiribojo tik konstatavimu, kad ieškovas jokių atskirų reikalavimų atlyginti žalą dėl VSAT pareigūnų veiksmų (neteisėto sulaikymo, netinkamų gyvenimo sąlygų Druskininkų užkardoje ir kt.) nereiškė (sprendimo 78 punktas). Teismui neatlikus byloje pareikšto ieškinio teisinio kvalifikavimo, nepagrįstai buvo susiaurintos bylos nagrinėjimo ribos, kartu sutapatinant valstybės institucijos pareigas užtikrinti jos žinioje esančio asmens (migranto) sveikatos priežiūrą ir pačių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Pripažintina, kad tokią teismo klaidą galėjo lemti ir prieštaringa ieškovo procesinė pozicija. Minėta, kad ieškovo ieškinio faktinį pagrindą sudarė dvi faktinių aplinkybių grupės, susijusios su VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu) ir gydymo įstaigose ieškovui teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Jau ieškinyje ieškovas siekė pagrįsti bylos ginčo kilimą iš mišrių teisinių santykių, siedamas tai su ginčo teismingumu bendrosios kompetencijos teismui, tačiau vėliau, taip pat ir kasaciniame teisme, atkakliai laikėsi pozicijos, kad visi VSAT pareigūnų veiksmai (neveikimas) ginčo situacijoje vertintini pagal sveikatos priežiūros paslaugų teikimo esmę. Su tokia ieškovo pozicija negalima sutikti.

PTŽSAĮ nustato paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus (1 straipsnio 1 dalis). Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, pacientu pripažįstamas asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis. To paties įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami. Šis įstatyme pateiktas kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimas, be kitų kriterijų tokioms paslaugoms apibūdinti, aiškiai nurodo, kad sveikatos priežiūros paslauga teikiama sveikatos priežiūros specialisto ar jų komandos. Tai atsispindi ir šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje pateiktame paciento skundo apibrėžime, pagal kurį paciento skundas yra asmens rašytinis kreipimasis į sveikatos priežiūros įstaigą ar kompetentingą valstybės instituciją, kuriame nurodomos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pažeistos jo teisės ar teisėti interesai. PTŽSAĮ 2 straipsnio 14 dalyje paciento sveikatai padaryta žala apibrėžiama kaip pakenkimas paciento sveikatai, jo sužalojimas ar mirtis. To paties straipsnio 9¹ dalyje kaip neišvengiama žala apibrėžiama paciento sveikatai padaryta žala, susijusi su teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau atsiradusi dėl aplinkybių, kurių asmens sveikatos priežiūros specialistas ir (ar) asmens sveikatos priežiūros įstaiga negalėjo numatyti, kontroliuoti ir (ar) užkirsti joms kelio. Taip pat įtvirtinta, kad neišvengiamos žalos kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3 patvirtintame Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos apraše nustatyti neišvengiamos žalos kriterijai (Aprašo 9.2.2 punktas) taip pat patvirtina galimą žalos kildinimą iš sveikatos priežiūros paslaugų srities. Žala atlyginama, jeigu Komisija nustato, kad, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala sveikatai (PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalis).

Kasacinio teismo vertinimu, PTŽSAĮ įtvirtintos paciento teisės ir pareigos sietinos su sveikatos priežiūros paslaugomis, teikiamomis įstatyme nustatytų subjektų ir jame įtvirtinta tvarka pacientui, taip pat nustatant ir paciento teisę į turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimą (PTŽSAĮ 13 straipsnis). Įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos pernelyg plačiai, taip pat ir kaip apimančios asmens teisę šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti sveikatai padarytos žalos, nesusijusios su teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, atlyginimo, nagrinėjamoje byloje – VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu), ieškovo nuomone, neužtikrinant jam sveikatos priežiūros paslaugų, padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas ieškinyje nepagrįstai sutapatino valstybės institucijos, kurios žinioje jis, kaip migrantas, buvo laikomas, pareigą užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugas tokiam asmeniui ir tokių paslaugų teikimą. Dėl to pripažintina, kad teismai pagrįstai VSAT nepripažino subjektu, dėl kurio pareigūnų veiksmų (neveikimo) padaryta žala atlygintina pagal PTŽSAĮ nuostatas. Tačiau vis dėlto bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nenagrinėjo ieškinio dalies dėl VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu), nepatenkančiais į PTŽSAĮ reguliavimo sritį, padarytos žalos atlyginimo.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020, 25 punktas; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai). Įstatyme įtvirtintas ribojimas peržengti ieškinio ribas taikytinas ne tik reikalavimų viršijimui ar rėmimuisi tais faktais, kurie ieškinyje nebuvo nurodyti, bet ir tada, kai teismas nepasisako dėl dalies ieškinio – jo faktinį pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių ir su jomis susieto ieškinio dalyko. Ieškinio elementų pakeitimu bei nepagrįstu bylos nagrinėjimo ribų susiaurinimu laikytinos situacijos, kai teismas, išnagrinėjęs bylą, priimamu teismo sprendimu nepasisako dėl dalies ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, jas pagrindžiančių įrodymų, neatlieka jų vertinimo ir teisinio kvalifikavimo. Tiek peržengiant bylos nagrinėjimo ribas, tiek jas susiaurinant sukuriama teisinio netikrumo situacija ir pažeidžiama teisės į teisminę gynybą esmė: neužtikrinamas sąžiningas teisės į teisminę gynybą teismo procesas ir užkertamas kelias ją įgyvendinti.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje procesinėje situacijoje pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti ieškovo ieškinį, kurio faktinis pagrindas apėmė ne tik paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą pagal specialųjį įstatymą, bet ir reikalavimą, grindžiamą dėl VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Teismo procesiniai veiksmai pasižymi nuosekliu eiliškumu pereinant nuo vienos prie kitos proceso stadijos ir yra nukreipti į civilinio proceso tikslų siekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-378/2026, 57 punktas). Teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamasis bylos teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, o ieškinio dalykas būtų apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) ir atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis). Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020, 58 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti nustatytas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015).

Nagrinėjamoje byloje trūkumų šalinimo institutas nebuvo taikytas, galimi ieškinio trūkumai nebuvo pašalinti ir pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, o klausimas dėl galimo bylos rūšinio teismingumo spręstas galutiniu teismo sprendimu, kuriame, kaip minėta, nors ir lakoniškai, bet prieštaringai pasisakyta apie galimą bylos, kylančios iš mišrių teisinių santykių, nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau net ir įvertinęs galimą ginčo, kylančio iš mišrių teisinių santykių, nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme, pirmosios instancijos teismas byloje pareikštą ieškinį išnagrinėjo tik sveikatai padarytos žalos aspektu, taikydamas specialiąsias teisės normas, o kitą ieškinio dalį (dėl VSAT pareigūnų veiksmų (neveikimo)) atmetė. Šiam pirmosios instancijos teismo vertinimui pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Tokiu būdu bylą nagrinėję teismai iš esmės nenustatė, ar ieškovą ir VSAT (valstybę) sieja materialieji teisiniai santykiai, iš kurių ieškovas kildino reikalavimo teisę, ir ar jo reikalavimo teisė dėl sveikatai padarytos žalos, nepatenkančios į specialaus teisinio reguliavimo apimtį, atlyginimo pagrįsta. Taigi bylą nagrinėję teismai, manydami, kad dalies ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių nagrinėjimas negalimas pagal specialiojo įstatymo nuostatas, galutiniu sprendimu ieškinį atmetė, t. y. pasisakė dėl teisės į ieškinį materialine teisine prasme, nors iš kitų procesiniuose teismų sprendimuose nurodytų argumentų galima susidaryti įspūdį, jog šios dalies ieškinio nenagrinėjo (nepriskirdami ginčo dalykui byloje). Tai sukelia draudimą ieškovui kreiptis į teismą dėl VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo dėl tokiu teismo sprendimu sukeltų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) padarinių (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pareikšto ieškinio pobūdį, iš esmės turėjo dvi procesines galimybes: pripažinti, kad byloje dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, ir bylą pagal pareikštą ieškinį visa apimtimi išnagrinėti bendrosios kompetencijos teisme arba nustatęs, kad ieškovo keliamo ginčo (jo dalies) atveju dominuoja ne civiliniai, o administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas yra priskirtinas administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas), perduoti šią bylą (jos dalį) nagrinėti administraciniam teismui (CPK 36 straipsnio 6 dalis). Įstatyme įtvirtinta ir speciali tvarka, kuria pasinaudodamas teismas gali pašalinti kilusiais abejones dėl bylos (jos dalies) rūšinio teismingumo. Pagal CPK 36 straipsnio 3 dalį, kai teismui kyla abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, šiuos klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia specialioji teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Nagrinėjamoje byloje šia tvarka nebuvo pasinaudota.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje procesinėje situacijoje, kasacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad bylos dalyką sudaro ginčas, kilęs iš mišrių teisinių santykių, kuriuose vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, ieškinio dalį dėl VSAT pareigūnų veiksmų (neveikimo) taip pat turėjo išnagrinėti civilinio proceso tvarka. Šis nagrinėjimas turėjo apimti ir faktinių aplinkybių, susijusių su VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu), nustatymą bei jas pagrindžiančių argumentų vertinimą, jų teisinį kvalifikavimą, neapsiribojant jų nepriskyrimu paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo sričiai. Vien tai, kad šie veiksmai (neveikimas) nepriskirtini sveikatai padarytos žalos atlyginimo teisiniams santykiams pagal specialųjį teisinį reguliavimą, nesudarė pagrindo jų nevertinti pagal kitas teisės normas, taip pat pagal Konvencijos 3 ir 14 straipsnius.

Tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatliko ieškinyje nurodytų argumentų bei juos pagrindžiančių faktinių aplinkybių, susijusių su galimais Konvencijos 3 ir 14 straipsnio pažeidimais, vertinimo bei jų teisinio kvalifikavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, bylą nagrinėjusiems teismams netinkamai nustačius bylos nagrinėjimo ribas (jas susiaurinus) dėl VSAT pareigūnų veiksmų (neveikimo) tik atsižvelgiant į sveikatos priežiūros paslaugas, į klausimų, kurie galutiniu teismo sprendimu nebuvo išspręsti, sritį nepateko ir ieškovo ieškinyje iškeltas klausimas dėl galimo jo diskriminavimo Švenčionių rajono ligoninėje (ieškinio 28 puslapis). Šie klausimai buvo keliami ir siekiant peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas bylą peržiūrėjus apeliacine tvarka liko nepakeistas.

EŽTT yra nurodęs, kad teisėtas valstybių siekis užkirsti kelią vis dažnesniems bandymams apeiti imigracijos apribojimus negali atimti iš prieglobsčio prašytojų apsaugos, kurią jiems suteikia šios konvencijos (EŽTT 1996 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Amuur prieš Prancūziją, peticijos Nr. 19776/92, 43 punktas; EŽTT Didžiosios kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Khlaifia ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 16483/12, 162 punktas ir jame nurodyta praktika). Valstybės turi teisę sulaikyti potencialius imigrantus pagal savo nepaneigiamą teisę kontroliuoti užsieniečius, atvykstančius ir gyvenančius jų teritorijoje, ši teisė turi būti įgyvendinama pagal Konvencijos nuostatas. EŽTT praktikoje (pvz., pirmiau nurodytas sprendimas byloje Khlaifia ir kiti prieš Italiją, 184–185 punktai ir juose nurodyta praktika; 2026 m. vasario 3 d. sprendimas byloje O.H. ir kiti prieš Serbiją, peticijos Nr. 57185/17, 103 punktas) taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, atsižvelgiant į absoliutų Konvencijos 3 straipsnio pobūdį, augantis migrantų srautas negali atleisti valstybės nuo jos pareigų pagal šią nuostatą, kuri reikalauja, kad asmenims, kuriems atimta laisvė, būtų garantuojamos sąlygos, suderinamos su jų žmogaus orumo gerbimu.

Sprendžiant dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT praktika dėl neteisėtai valstybės sieną kirtusių migrantų, be kita ko, siekiančių pasinaudoti prieglobsčio teise, kuriems atimta laisvė, sveikatos priežiūros yra mažiau išplėtota, lyginant su baudžiamojo pobūdžio sulaikymo bylomis, kuriose analizuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. EŽTT praktika dėl kalinių sveikatos priežiūros yra gana plati, dažniausiai joje pagal Konvencijos 3 straipsnį nagrinėjamos situacijos, susijusios su kaliniais, sergančiais sunkiomis arba labai sunkiomis ligomis, dėl kurių jų įprastas kasdienis gyvenimas tampa labai sudėtingas (EŽTT 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Bagdonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41252/12, 77 punktas su tolesnėmis nuorodomis), ši praktika mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėdamas, ar konkrečios priemonės vykdymo būdas ir tvarka atitinka Konvencijos nuostatas, EŽTT atsižvelgia į konkrečią suinteresuotų asmenų situaciją (EŽTT 2008 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Riad ir Idiab prieš Belgiją, peticijų Nr. 29787/03 ir 29810/03, 100 punktas). Valstybės turi skirti ypatingą dėmesį Konvencijos 3 straipsniui, įtvirtinančiam vieną iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių ir absoliučiai draudžiančiam kankinimą bei nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir aukos elgesį (taip pat žr., be kita ko, EŽTT Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, 119 punktą).

Analizuojant valstybės pareigas ieškovui pagal Konvencijos 3 straipsnį, atkreiptinas dėmesys į reikšmingą jo viso proceso metu akcentuojamą, tačiau teismų iš esmės nevertintą aplinkybę, kad, byloje nagrinėjamų įvykių metu VSAT pareigūnams sulaikius ieškovą ir apgyvendinus jį VSAT Varėnos rinktinės Druskininkų užkardoje, vėliau perkėlus į VSAT Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, įskaitant laikotarpius, kai jis buvo pareigūnų lydimas į gydymo įstaigas ir gydomas jose, ieškovui, manytina, buvo atimta laisvė, be kita ko, Konvencijos 5 straipsnio (teisė į laisvę) 1 dalies prasme (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 7 d. nutarimas ir jo 18–21 punktuose nurodyta EŽTT praktika). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (galiojo iki 2026 m. birželio 11 d.), 2 straipsnio h punkte įtvirtinta sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta (ESTT Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas sujungtose bylose Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C-924/19 ir C-925/19, 216 punktas); tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, apimanti bet kokią prievartos priemonę, kurią pritaikius šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir yra atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant jį nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (ESTT Didžiosios kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vengriją, C-808/18, 159 punktas); iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad sulaikymas reiškia judėjimo laisvės atėmimą, o ne paprastą judėjimo laisvės apribojimą, kuriam būdinga tai, kad atitinkamas asmuo atskiriamas nuo likusių gyventojų apibrėžtoje vietoje; taigi tai yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (ESTT Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas sujungtose bylose Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C-924/19 ir C-925/19, 217, 223 punktai).

ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendime byloje C-72/22, vertindamas Lietuvoje taikytą prieglobsčio prašytojų apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos centre, pažymėjo, kad asmuo, kuris negalėjo išeiti iš centro teritorijos be leidimo ir palydos, buvo atskirtas nuo kitų gyventojų ir netekęs judėjimo laisvės, laikytinas sulaikytu, kaip tai suprantama pagal pirmiau nurodytos Direktyvos 2013/33/ES 2 straipsnio h punktą (39–42 punktai). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl Lietuvoje taikytų priemonių nurodyta, kad pareiškėjui taikytos priemonės teisinis kvalifikavimas turi būti grindžiamas jos faktiniu turiniu ir poveikiu asmens judėjimo laisvei. Teismo nuomone, sprendžiant, ar konkreti priemonė yra judėjimo laisvės apribojimas ar sulaikymas, ypač reikšminga tai, ar prašytojas turi realią galimybę savo valia palikti jam paskirtos apgyvendinimo vietos teritoriją. Šiuo tikslu vertinama, ar veikia įėjimo ir išėjimo kontrolė, ar išvykimui būtinas išankstinis individualus leidimas ir (ar) palyda, pagal kokius kriterijus sprendžiama dėl leidimo, ar prašytojas faktiškai gali juo pasinaudoti, taip pat atsižvelgiama į priemonės trukmę ir visų taikomų ribojimų bendrą poveikį. Vien formalios galimybės išvykti nepakanka, jeigu ji nėra reali ir veiksminga; kita vertus, vien tai, kad išvykimui taikoma iš anksto nustatyta tvarka, savaime dar nepatvirtina, kad asmuo yra sulaikytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. SU-32-575/2026, 29 punktas). Sprendžiant, ar asmeniui taikoma priemonė laikytina sulaikymu, jos pobūdis turi būti vertinamas atskirai nuo sąlygų, kuriomis ji vykdoma, ir jos taikymo pagrindų. Apgyvendinimo vietoje teikiamos paslaugos, maitinimas, galimybė vaikščioti jos teritorijoje ar bendrauti su kitais asmenimis gali būti reikšmingi vertinant apgyvendinimo ar sulaikymo sąlygas, tačiau savaime nepaneigia, kad asmeniui taikoma priemonė gali prilygti sulaikymui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. SU-32-575/2026, 30 punktas).

Atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją ir minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, bylą nagrinėję teismai taip pat turėjo motyvuotai vertinti galimą ieškovo laisvės apribojimą, juolab kad ieškinyje ir vėliau proceso metu ieškovas nurodė su tuo susijusius argumentus. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga nustatant valstybės pareigų ieškovui turinį ir ribas, be kita ko, ir teisės į sveikatos priežiūrą požiūriu.

Laisvės atėmimo kontekste EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad, vadovaujantis Konvencijos 3 straipsniu, valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, taip pat kad asmens sveikata būtų tinkamai apsaugota, be kita ko, suteikiant reikalingą medicinos pagalbą ir gydymą (pvz., EŽTT 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Bagdonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41252/12, 71–73 punktai; 2019 m. gegužės 21 sprendimas byloje Urbonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 549/17, 28 punktas). Asmenys, kuriems atimta laisvė, yra labiau pažeidžiami, todėl valstybės institucijos turi pareigą juos apsaugoti (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Rooman prieš Belgiją, peticijos Nr. 18052/11, 143 punktas su tolesnėmis nuorodomis). Tinkamos sveikatos priežiūros nebuvimas tam tikrais atvejais gali būti traktuojamas kaip netinkamas elgesys, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2019 m. gegužės 21 sprendimas byloje Urbonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 549/17, 28 punktas).

EŽTT praktikoje pripažįstama, kad dėl natūraliai kylančių fizinių ar psichikos ligų patiriamos kančios gali patekti į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu jas pablogina netinkamos laisvės atėmimo sąlygos, už kurias atsakingos valstybės institucijos. EŽTT, vertindamas, ar valstybės pareigūnų elgesys atitinka Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgia į asmens sveikatos būklę, ne tik laisvės atėmimo sąlygų poveikį, bet ir suteiktos medicinos pagalbos ir priežiūros tinkamumą. Tinkamos medicininės priežiūros trūkumas gali lemti valstybės atsakomybę pagal Konvencijos 3 straipsnį (pvz., EŽTT 2023 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Mamasakhlisi ir kiti prieš Gruziją ir Rusiją, peticijos Nr. 29999/04 ir 41424/04, 360–362 punktai su tolesnėmis nuorodomis).

EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad medicinos pagalba kalinimo įstaigose turi būti tinkama ir iš esmės prilygti tai priežiūrai, kurią valstybė įsipareigojusi teikti gyventojams apskritai. Vien gydytojo apžiūros ir gydymo paskyrimo nepakanka padaryti išvadą, kad medicinos pagalba buvo teikta tinkamai; institucijos turi užtikrinti, kad paskirtas gydymas būtų realiai ir tinkamai vykdomas kvalifikuoto personalo (pvz., EŽTT 2019 m. gegužės 21 sprendimas byloje Urbonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 549/17, 29 punktas; 2023 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Mamasakhlisi ir kiti prieš Gruziją ir Rusiją, peticijos Nr. 29999/04 ir 41424/04, 367, 368 punktai). EŽTT yra pabrėžęs ir tai, kad medicinos priežiūros tinkamumas visgi turi būti vertinamas pagal konkrečią asmens sveikatos būklę, todėl vien sveikatos pablogėjimas savaime nereiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, jeigu nenustatomas jo ryšys su netinkama medicinos priežiūra (EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Vefa Serdar prieš Turkiją, peticijos Nr. 7309/04, 118, 119 punktai).

Vertindamas medicinos priežiūros tinkamumą įkalinimo įstaigoje, EŽTT yra nurodęs, kad neįgalių asmenų atžvilgiu valstybės institucijos turi būti itin rūpestingos ir užtikrinti jų specialiuosius poreikius. Neįgalaus asmens laikymas sąlygomis, kai jis negali savarankiškai judėti ar atlikti būtinų kasdienių veiksmų ir yra priverstas priklausyti nuo kitų kalinių pagalbos, gali būti pripažintas žeminančiu elgesiu arba prisidėti prie tokios išvados (pvz., EŽTT 2006 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Vincent prieš Prancūziją, peticijos Nr. 6253/03; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Engel prieš Vengriją, peticijos Nr. 46857/06; 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Tsarpelas prieš Graikiją, peticijos Nr. 74884/13; 2023 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Mamasakhlisi ir kiti prieš Gruziją ir Rusiją, peticijos Nr. 29999/04 ir 41424/04, 365 punktas ir jame nurodyta praktika).

Taigi bylą nagrinėjusiems teismams teko pareiga įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su Konvencijos 3 straipsnio taikymu nagrinėjamai situacijai, ir padaryti motyvuotas išvadas dėl Konvencijos nuostatų laikymosi. Šiame kontekste reikšmingas ne tik ieškovui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir priežastinio ryšio su patirtais sužalojimais (amputacija) aspektas, bet ir tai, ar bendrai kompetentingų valstybės institucijų ir pareigūnų elgesys su gana sunkios sveikatos būklės asmeniu, įskaitant materialines jo laikymo sąlygas, kuriomis jis buvo priverstas gydytis ambulatoriškai pasienio užkardoje, pasiekė Konvencijos 3 straipsnio taikymo ribą ir ar sukėlė šios nuostatos pažeidimą.

Byloje buvo keliamas klausimas ir dėl informacijos apie sveikatos priežiūros paslaugas bei gydytojų rekomendacijų gydymui ieškovui suprantama kalba nesuteikimo. Bylą nagrinėję teismai apsiribojo teismo ekspertizės akte padaryta išvada, jog tikėtina, kad gydymo rekomendacijos buvo teikiamos pacientą lydintiems VSAT pareigūnams, nes pacientas kalbėjo tik arabų kalba, todėl rekomendacijų pateikimas raštu lietuvių kalba nebuvo tikslingas. Jokių kitų faktinių aplinkybių, nurodytų ieškinyje, teismai nevertino ir jų teisiškai nekvalifikavo.

Dėl paciento, kuriam atimta laisvė, teisės gauti informaciją apie savo sveikatos būklę ir gydymą jam suprantama kalba EŽTT praktikoje (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Rooman prieš Belgiją, peticijos Nr. 18052/11) nurodoma, kad galimybė pacientui būti gydomam personalo, kalbančio jo kalba, net jei tai yra tos valstybės oficialioji kalba, nėra nei Konvencijos 3 straipsnyje, nei kitose jos nuostatose įtvirtintos teisės sudedamoji dalis, juolab kai kalbama apie tinkamos priežiūros teikimą asmenims, kuriems atimta laisvė. Atsižvelgdamas į kalbos sunkumus, su kuriais susidūrė medicinos institucijos, EŽTT nagrinėja, ar, turint omenyje ir kitus veiksnius, buvo imtasi būtinų ir pagrįstų priemonių, siekiant užtikrinti bendravimą, palengvinsiantį veiksmingą tinkamo gydymo teikimą (žr. cituotą EŽTT 2019 m. sausio 31 d. sprendimą byloje Rooman prieš Belgiją, peticijos Nr. 18052/11).

Būtent bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį patikrinti, ar, turint omenyje reikšmingų aplinkybių visumą, institucijos, siekdamos užtikrinti bendravimą, palengvinantį veiksmingą tinkamo gydymo teikimą, ėmėsi būtinų ir pagrįstų priemonių. Tuo atveju, kai ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, kuriomis siekiama pagrįsti apsunkintą ieškovui taikyto gydymo ir jo metu gautų rekomendacijų įgyvendinimą dėl kalbos, kuria jos suteiktos, nesupratimo, bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga patikrinti, ar valstybės institucijų žinioje laikytam migrantui dėl kalbos barjero buvo sudarytos veiksmingos ir realios galimybės suprasti gydytojų nurodyto gydymo eigą, rekomendacijas dėl konkrečių veiksmų, kuriuos jis turi atlikti ar nuo jų susilaikyti.

Minėta, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, įrodinėjo, jog, vertinant jam padarytą žalą sveikatai, jo nuomone, svarbus rasistinį požiūrį į ieškovą išreiškęs ir jį žeminęs Švenčionių rajono ligoninės medicinos personalo elgesys, kuris pažeidė diskriminacijos draudimą, asmens garbę ir orumą. Šie ieškovo argumentai bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų taip pat liko neįvertinti.

Konvencijos 14 straipsnis, kuriame įtvirtintas diskriminacijos draudimas, saugo nuo nepagrįstai skirtingo asmenų, esančių panašioje padėtyje, vertinimo ar skirtingo elgesio su jais, jiems naudojantis Konvencijos įtvirtintomis laisvėmis ir teisėmis. Ši nuostata atskirai netaikoma, nes ji galioja tik kartu su teisėmis ir laisvėmis, kurias saugo kitos materialiosios Konvencijos ir jos protokolų nuostatos. Tačiau Konvencijos 14 straipsnio taikymas nesuponuoja vienos ar daugiau tokių nuostatų pažeidimo ir šia prasme yra nepriklausomas. Tam, kad būtų galima taikyti Konvencijos 14 straipsnį, pakanka, kad bylos aplinkybės patektų į kitos materialiosios Konvencijos ar jos Protokolų nuostatos taikymo sritį (pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42615/06, 106 ir 107 punktai).

Konvencijos 14 straipsnyje nustatyti keli diskriminacijos pagrindai, pavyzdžiui, kalba, religija, tautinė kilmė. Šiame straipsnyje esančių pagrindų sąrašas nėra baigtinis, tad diskriminacijos draudimo pažeidimas gali būti susietas ir su kitais pagrindais, pavyzdžiui, ieškovo kaip (neteisėtai valstybės sieną kirtusio) migranto, prieglobsčio prašytojo statusas (pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Hode ir Abdi prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22341/09). Tam, kad ieškovo nurodomas netinkamas elgesys teikiant jam sveikatos priežiūros paslaugas būtų nagrinėjamas pagal Konvencijos 14 straipsnį, turi būti nustatyta, ar asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje, skirtingai traktuojami. Lyginamos asmenų grupės neturi būti identiškos. Skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo, kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę įvertinti, ar ir kokia apimtimi skirtumai, esantys palyginti panašiose situacijose, pateisina skirtingą elgesį. Šios nuožiūros laisvės ribos skiriasi priklausomai nuo aplinkybių, objekto ir faktinių aplinkybių (EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42615/06). Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes reikia pabrėžti, kad EŽTT praktikoje nurodomi tam tikri pagrindai, dėl kurių vertinimo laisvė yra apribota; antai, šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, grindžiamoje pliuralizmo ir skirtingų kultūrų gerbimo principu, negali būti objektyviai pateisinamas skirtingas elgesys, grindžiamas tik lemiama asmens etnine kilme (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2007 m. sprendimas byloje D.H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57325/00, 176 punktas). EŽTT sprendimuose (kaip naujesnį šaltinį žr., pvz., EŽTT 2025 m. birželio 10 d. sprendimo byloje B.T. ir B. K. Cs. prieš Vengriją, peticijos Nr. 4581/16, 105–107 punktus ir juose nurodytą praktiką) nuosekliai pabrėžiama, kad diskriminacija dėl asmens etninės kilmės yra rasinės diskriminacijos forma; rasinė diskriminacija yra itin didelį pasipiktinimą kelianti diskriminacija ir, atsižvelgiant į jos pavojingus padarinius, reikalauja iš valdžios institucijų ypatingo budrumo ir ryžtingos reakcijos. Būtent dėl to valstybės institucijos privalo naudoti visas turimas priemones kovoti su rasizmu, taip stiprindamos visuomenės, kurioje įvairovė suprantama ne kaip grėsmė, o kaip praturtinimo šaltinis, demokratijos viziją. Šiame kontekste EŽTT sprendimuose ne kartą pažymėta, kad rasinis smurtas yra ypatingas žmogaus orumo pažeidimas, kovojant su juo reikalaujama iš valstybės institucijų budrumo bei ryžtingos reakcijos. Būtent todėl valstybės institucijos privalo naudoti visas turimas priemones, kad užkirstų jam kelią (žr., pvz., be kita ko, EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 43577/98 ir 43579/98).

Valstybei tenka pareiga ištirti galimą rasistinį požiūrį, imtis visų pagrįstų priemonių, kad išsiaiškintų bet kokius diskriminacinius (neapykanta tam tikrai asmenų grupei grindžiamus) motyvus ir nustatytų, ar tokia neapykanta arba priešiškas nusistatymas turėjo reikšmės svarstomų Konvencijoje garantuojamas teises galimai pažeidusių veiksmų padarymui. Kompetentingos valstybės institucijos privalo daryti viską, kas pagrįsta konkrečiomis aplinkybėmis, siekdamos surinkti ir užtikrinti įrodymus, panaudoti visas praktines priemones tiesai nustatyti ir priimti išsamiai motyvuotus, nešališkus bei objektyvius sprendimus, skirdamos deramą dėmesį įtartinoms aplinkybėms. Tam, kad toks tyrimas būtų veiksmingas, už jį atsakingi asmenys turi būti nepriklausomi nuo asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas (pvz., su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2022 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Basu prieš Vokietiją, peticijos Nr. 215/19).

Dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos bylose EŽTT praktikoje pažymėta, kad, pareiškėjui įrodžius skirtingą elgesį, vyriausybė privalo įrodyti, kad skirtingas jo traktavimas buvo pateisinamas (pvz., EŽTT 2025 m. birželio 10 d. sprendimas byloje B.T. ir B. K. Cs. prieš Vengriją, peticijos Nr. 4581/16, 106 punktas). Dėl prima facie (iš pirmo žvilgsnio) diskriminacijos įrodymų, galinčių perkelti įrodinėjimo pareigą valstybei atsakovei, EŽTT yra išaiškinęs, kad jo procese nėra jokių procesinių kliūčių įrodymų priimtinumui ar iš anksto nustatytų jų vertinimo taisyklių (EŽTT 2025 m. birželio 10 d. sprendimas byloje B.T. ir B. K. Cs. prieš Vengriją, peticijos Nr. 4581/16, 107 punktas ir jame nurodyta praktika; 2023 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Memedova ir kiti prieš Šiaurės Makedoniją, peticijos Nr. 42429/16, 8934/18, 9886/18, 88, 89 punktai).

EŽTT sprendimuose (pvz., su atitinkamais pakeitimais EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 43577/98 ir 43579/98) taip pat pripažįstami neapykantos motyvų įrodinėjimo sunkumai, kartu laikantis pozicijos, kad siekdamos įvykdyti pareigas pagal Konvenciją valstybės institucijos privalo panaudoti turimas pagrįstas priemones šiems sunkumams įveikti. EŽTT sprendimuose nurodoma, kad galimus neapykantos motyvus gali rodyti, pavyzdžiui, juos išreiškiantis verbalinis (žodinis) smurtas (prieš atitinkamą grupę nukreipti įžeidinėjimai ir kt.); nebuvimas informacijos apie kitus, išskyrus galimus diskriminacinius, netinkamo elgesio motyvus; konkretaus atvejo aplinkybių vertinimas atsižvelgiant į bendrą nepakantumo tam tikrai grupei atmosferą šalyje (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2020 m. spalio 8 d. sprendimą byloje Aghdgomelashvili ir Japaridze prieš Gruziją, peticijos Nr. 7224/11 – dėl homofobiško policijos pareigūnų elgesio per kratą; 2024 m. vasario 20 d. sprendimą byloje Wa Baile prieš Šveicariją, peticijos Nr. 43868/18, 25883/21).

Nagrinėjamoje byloje, vertinant galimus Konvencijoje įtvirtintų asmens teisių pažeidimus, turėjo būti nustatytos ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su Švenčionių rajono ligoninės darbuotojų elgesiu su ieškovu, ir įvertinta, ar, teikiant ieškovui sveikatos priežiūros paslaugas, buvo laikomasi Konvencijos 14 straipsnio, taikomo kartu su Konvencijos 3 straipsniu, reikalavimų, taip pat ar valstybės veiksmai šiuo aspektu buvo teisėti, tačiau nagrinėjamoje byloje priimtuose teismų sprendimuose dėl to nepasisakyta.

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, susiaurindami bylos nagrinėjimo ribas – netirdami ir nevertindami dalies ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, nepasisakydami dėl Konvencijos 3 ir 14 straipsnių galimo pažeidimo, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas (CPK 36, 265 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį). Dėl šių proceso teisės pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla, todėl teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija teismingumui formuoja praktiką, kad pradėta byla, įvertinus proceso trukmę, atsižvelgiant į teisiniame reglamentavime įtvirtintus proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir operatyvumo principus (CPK 7 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 11 straipsnio 1 dalis), tam tikrais atvejais, net ir konstatavus galimą ginčo teismingumą administraciniam teismui, turi būti užbaigta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-97/2014; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-126/2015; 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-70/2021; 2021 m. gruodžio 30 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-76/2021; 2025 m. gegužės 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-26/2025; 2026 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-5/2026. Nagrinėjama byla teisme iškelta 2023 m. rugsėjo 5 d., taigi nagrinėjama jau daugiau kaip trejus metrus, joje surinkti bylai nagrinėti reikšmingi duomenys, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, panaikinus teismų procesinius sprendimus ir grąžinus ją iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ji turi būti baigta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme. Iš naujo nagrinėsiantis bylą teismas, be kita ko, vertindamas, ar asmens laikymo valstybės institucijų (VSAT) žinioje sąlygos atitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, turi įvertinti ne tik šių sąlygų tinkamumą apskritai, bet ir tai, ar jos buvo tinkamos konkrečiai pareiškėjo sveikatos būklei bei pažeidžiamumui, įskaitant tai, ar tokios sąlygos nesukėlė ar nepadidino jo sveikatos būklės pablogėjimo rizikos ir ar valstybė, žinodama arba turėdama žinoti apie jo sveikatos būklę, ėmėsi pakankamų priemonių, kad užtikrintų jam tinkamas apgyvendinimo sąlygas, taip pat ir informacijos apie jo sveikatos būklę bei gydymą prieinamumą jam suprantama kalba. Pirmosios instancijos teisme, įvertinus byloje pareikšto ieškinio pobūdį, turi būti išspręstas klausimas ir dėl tinkamo valstybės atstovo pagal ieškinį dėl VSAT pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo įtraukimo į bylą. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas taip pat turi, atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytus EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus principus, patikrinti, ar, pagal ieškovo argumentus ir bylos įrodymus, ieškovas pateikė prima facie diskriminacijos gydymo įstaigoje įrodymų, o tai nustatęs, vertinti, ar atsakovė įvykdė savo įrodinėjimo pareigą paneigti diskriminacijos faktą. Tokios patikros rezultatai taip pat turi būti išdėstyti padarant motyvuotas išvadas dėl galimo diskriminacijos draudimo pažeidimo.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bendrąsias teismo pareigas vertinant įrodymus procese, ir ekspertų išvados, kaip įrodymo, vertinimo

Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato CPK 185 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-916/2025 28 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Kasaciniame skunde bylą nagrinėjusių teismų padarytos įrodymų vertinimo klaidos siejamos su teismų atliktu netinkamu teismo ekspertizės akto vertinimu, neatsižvelgus į, ieškovo nuomone, šio ekspertizės akto turinio trūkumus, teismų neįvertintus ieškovo pateiktus šiuolaikinės gerosios nušalimų gydymo praktikos šaltinius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, jog ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialios žinios. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, jog ginčuose dėl sveikatai padarytos žalos teismų atliekamam vertinimui yra itin svarbios nepriklausomų ekspertų išvados (EŽTT 2007 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Sara Lind Eggertsdóttir prieš Islandiją, peticijos Nr. 31930/04, 47 punktas; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Bajić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 41108/10, 95 punktas; 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Lopes de Sussa Fernandes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 56080/13, 217 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013; 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016 25 punktą).

Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-421/2020, 43 punktas). Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir kiti rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 121 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-403/2023, 46 punktas).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvada pagal jos objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesnė už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, jei ji atlikta nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys neatitinka Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, yra prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, nepatikimais tyrimo metodais, tyrimas neišsamus, šališkas, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Tačiau ir įstatymo nustatyta tvarka atlikta eksperto išvada teismui nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis), taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi byloje skyrus teismo medicinos deontologinę ekspertizę, ją buvo pavesta atlikti biudžetinei įstaigai Valstybinei teismo medicinos tarnybai. Teismo nutartyje suformuluoti 45 klausimai, kaip pažymėta, į klausimų sąrašą iš esmės įtraukiant visų bylos dalyvių pasiūlytus klausimus, nekartojant sutampančių klausimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, spręsdamas, kokiais klausimais turi būti atliktas ekspertinis tyrimas ir pateikta eksperto išvada, turi užtikrinti, jog klausimai ekspertui būtų suformuluoti taip, kad būtų pasiektas ekspertizės skyrimo tikslas, t. y. gautos specialiosios žinios, kurios yra reikalingos bylos faktinėms aplinkybėms išsiaiškinti. Šiuo aspektu ypač svarbu identifikuoti ir išgryninti tuos klausimus, kuriems išsiaiškinti iš tikrųjų yra reikalingos specialiosios žinios, atskirti juos nuo teisinių klausimų, kuriuos teismas sprendžia priimdamas sprendimą (CPK 265 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 67 punktas). Iš Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria civilinėje byloje buvo paskirta ekspertizė, matyti, kad kai kurie Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertui pateikti klausimai bei jų apimtis ir pobūdis (žr., pvz., 2, 7, 12 ar 41 klausimus) neatitiko pirmiau nurodytų kasacinio teismo praktikos išaiškinimų.

Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtintos teismo eksperto pareigos, be kitų, ekspertinius tyrimus atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais; garantuoti išsamų ir nešališką visų pateiktų duomenų ištyrimą; atsisakyti spręsti ne jo kompetencijos klausimus (žr. įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus). Šiame įstatyme reglamentuojama eksperto atsakomybė už savo surašyto teismo ekspertizės akto pagrįstumą ir tikrumą (žr. 17 straipsnio 1 dalį). Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Teismo eksperto išvados turi atitikti jo srities specialias žinias. Su specialiomis teismo eksperto žiniomis nesuderinamos jo išvados negali turėti įrodomosios reikšmės. Civilinio proceso įstatymas nenustato išsamių reikalavimų eksperto išvados turiniui, apsiribojama reikalavimu ekspertizės akte smulkiai aprašyti atliktus tyrimus, jų pagrindu padarytas išvadas ir pagrįsti atsakymus į teismo iškeltus klausimus. Šie reikalavimai detalizuojami Teismo ekspertizės įstatyme ir teismų praktikoje, taip pat ekspertinės įstaigos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Nors ieškovo nurodytos CEPEJ gairės Nr. CEPEJ(2014)14 „Dėl teismo eksperto vaidmens procese Europos Sąjungos valstybėse narėse“ neturi teismui privalomosios teisinės galios, tačiau jomis gali būti remiamasi kaip papildoma aiškinimo priemone, siekiant įvertinti teismo ekspertizės akto turinio išsamumą ir eksperto pareigų vykdymą. Šiomis rekomendacijomis remtasi ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo Nr. IX-1161 pakeitimo įstatymo (2020 m. birželio 4 d. Nr. XIII-3028 įstatymo redakcija) aiškinamajame rašte. Įstatymo projektas buvo siejamas su tikslu sudaryti prielaidas gerinti teismo ekspertizės paslaugų kokybę, efektyvinant teismo ekspertų veiklos kontrolę, teismo ekspertizės srities administravimą ir valdymą. CEPEJ gairėse pabrėžiama, kad objektyvus, nešališkas ir teisingas faktų nustatymas yra sąžiningo ir teisingo teismo proceso garantas (Įvado 3 punktas), be kita ko, pabrėžiama eksperto pareigos pateikti nuoseklią, tinkamai išdėstytą, moksliškai pagrįstą ir suprantamą išvadą svarba (4.6 punktas, nustatantis reikalavimus eksperto išvados turiniui). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. V-73 patvirtintų Teismo ekspertizių darymo Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje nuostatų (toliau – Nuostatai) 20 punkte įtvirtinta, kad ekspertizės akto dalių turinys turi atitikti proceso įstatymų, Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus. Teismo ekspertizės rezultatai pateikiami ekspertizės akte, kurį sudaro trys dalys – įžanginė, tiriamoji ir išvada. Ekspertinis tyrimas įforminamas specialisto išvada, kuriai taikomi šiuose nuostatuose nurodyti ekspertizės akto ir dalių turinio reikalavimai, jei kitaip nenustato proceso įstatymai. Pareiga patikrinti, ar byloje paskirtos teismo ekspertizės metu gauta eksperto išvada atitinka jai keliamus reikalavimus, tenka teismui.

Minėtos teismo ekspertų pareigos (šios nutarties 95 punktas) susijusios ir su Teismo ekspertizės įstatymo 27 straipsnyje nustatytais reikalavimais ekspertizės akto turiniui. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teismo ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodomi: 1) teismo ekspertui ištirti pateikti objektai, jų būklė ir jų apžiūros rezultatai; 2) atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės; 3) gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas. Teismo ekspertizės akto išvadose suformuluojami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus (Teismo ekspertizės įstatymo 27 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reguliavimas atitinka teismo ekspertizės skyrimo civilinėje byloje tikslą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą teismui nesivadovauti paminėtu ekspertizės aktu. Šio ekspertizės akto turinį teismas vertino kaip neprieštaringą, o jo išvadas – kaip nuosekliai išplaukiančias iš vertintų duomenų, todėl jomis rėmėsi priimdamas sprendimą ieškinį atmesti (teismo sprendimo 91 punktas). Apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje ekspertizės akto išvadas taip pat vertino kaip išsamias ir aiškias (teismo nutarties 83 punktas). Kasacinio teismo vertinimu, prie tokių išvadų byloje teismai priėjo netyrę ekspertizės akto turinio atitikties šioje nutartyje nurodytų teisės aktų reikalavimams.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. sausio 6 d. ekspertizės aktas pirmiau nurodytų reikalavimų (šios nutarties 95-96 punktai) neatitinka. Atliktos ekspertizės akto neatitiktis įstatymo reikalavimams pasireiškia tuo, kad jame neatsispindi išsamus medicinos duomenų ištyrimas ir motyvuotas jų vertinimas, išvados stokoja pagrindimo: akto tiriamojoje dalyje vietoj atliktų tyrimų, jų metu naudotų metodų bei priemonių ir gautų rezultatų, motyvuoto jų įvertinimo į šią ekspertizės akto dalį beveik pažodžiui perkeltas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto ir ataskaitos turinys, atsakymų į šios tarnybos raštus turinys ir įtrauktos medicinos dokumentų ištraukos. Akto išvadų dalyje taip pat nurodyta, kad atliekant ekspertizę remtasi tik medicinos dokumentais bei civilinės bylos duomenimis, tačiau jie konkrečiai nenurodyti. Nors teismo ekspertizės akto išvadose ir pateikti atsakymai į visus 45 teismo užduotus klausimus, tačiau daugelio iš šių atsakymų nėra pagrindo pripažinti motyvuotais atsakymais, nes jie apsiriboja lakonišku pasisakymu dėl konkretaus teismo užduoto klausimo, nenurodant, kokiu pagrindu tokia išvada padaryta. Minėta, kad, tiriamojoje akto dalyje neaprašius naudotų atlikto tyrimo metodų ir priemonių, tokių išvadų pagrįstumas bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams turėjo sukelti abejonių. Iš tokio tiriamosios dalies turinio bei padarytų išvadų nėra galimybės bylą nagrinėjančiam teismui pasiekti pagrįsto įsitikinimo laipsnį dėl atliktos teismo ekspertizės gautų faktinių duomenų – taikytos gydymo taktikos įvertinimo, o tai neatitinka įstatyme įtvirtintų reikalavimų eksperto išvadai.

Pagal CPK 219 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (1 dalis); jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (2 dalis). Tačiau šiomis procesinėmis priemonėmis bylą nagrinėję teismai nepasinaudojo, nors ieškovas ir teikė procesinį prašymą dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytiems pirmiau nurodytiems ekspertizės akto trūkumams, neatitikčiai įstatymo keliamiems reikalavimams, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti šiuo įrodymu, pripažintina teisiškai nepagrįsta. Nors teismas nurodė, kad ekspertizės aktas neva atitiko kitus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundžiamoje nutartyje paminėti kiti įrodymai – Druskininkų ligoninės Vidaus medicinos audito grupės išvados ir Komisijos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendime padarytos išvados (apeliacinės instancijos teismo nutarties 77 punktas) – nepanaikina teismo abejonių dėl įrodymų išsamumo. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas tik vidaus medicininio audito išvada dėl specifinės tokio audito paskirties (žr., pvz., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-338 patvirtinto Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo 8 punktą) ir jį atliekančių subjektų (Aprašo 9 punktas), o Komisijos sprendime nurodytos aplinkybės ir jų vertinimas sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką, todėl Komisijos išvados neturi teismui išankstinės galios. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalį, atsakovei valstybei atstovaujanti vyriausybės įgaliota institucija, jeigu reikia specialių žinių, savo sprendimu gali pasitelkti Komisiją ir (arba) sveikatos priežiūros specialistą, nurodytus šio įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje, teikusius išvadą Komisijai. Tokių teisių valstybės atstovui byloje suteikimas patvirtina, kad nurodyti asmenys gali būti pasitelkiami vienos iš proceso šalių, todėl jų išvados negali būti prilyginamos nepriklausomų ir nešališkų ekspertų išvadoms byloje, tai prieštarautų ir rungimosi principui (CPK 13 straipsnis). Ekspertizės akto turinio trūkumai, nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, susiję su atsakymais dėl Švenčionių rajono ligoninėje ieškovui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat negalėjo būti įvertinti ir motyvuotas jų trūkumų nebuvimas remiantis tos pačios ekspertizės akto išvadomis (apeliacinės instancijos teismo nutarties 80 punktas). Minėta, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai ir pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Pirmiau nurodytos aplinkybės suponuoja, kad teismų išvados grįstos tik teismo ekspertizės akto išvadomis, neatlikus šio akto turinio atitikties įstatymo reikalavimams vertinimo, o tai nesuderinama su įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis.

Apibendrindama šioje nutarties dalyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, padarė nepagrįstas išvadas dėl ekspertizės akto įrodomosios reikšmės ir pagrindo juo remtis grindžiant teismų išvadas dėl žalos atlyginimo sąlygų neįrodytumo, taip pat dėl poreikio pakartoti ekspertinį tyrimą nebuvimo, o apeliacinės instancijos teismas šių teisės normų pažeidimų neištaisė. Tai teikia pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo pateiktais šiuolaikinės gerosios nušalimų gydymo praktikos šaltiniais ir galimybe jais bei UAB „Unge“ parengta Konsultacine išvada remtis sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo, nes kasacinis teismas iš naujo netiria įrodymų, o tik pagal kasacinio skundo argumentus patikrina, ar bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatumų ir trečiųjų asmenų dalyvavimo paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo bylose

Kasaciniu skundu keltas ir teisės klausimas dėl netinkamai aiškintų ir taikytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo taisyklių, neatsižvelgiant į bylos pobūdį. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme procesinį rezultatą, bylą iš naujo nagrinėsiančio teismo dėmesys atkreiptinas į du reikšmingus teisinius aspektus sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo tokio pobūdžio bylose.

PTŽSAĮ įtvirtintas atsakomybės be kaltės modelis, kai pacientui sudaroma galimybė gauti kompensaciją už sveikatai padarytą žalą remiantis objektyviu žalos buvimo faktu, o teismas, spręsdamas dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo, nevertina asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, sudaro prielaidas supaprastinti žalos atlyginimo procesą. Vienas iš ypatumų nagrinėjant tokio pobūdžio bylas siejamas ir su dalyvaujančių byloje asmenų rato apibrėžimu. Pagal PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalį, bylose dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo atsakovas yra valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgaliotos institucijos (VLK). Specialusis įstatymas nenustato taisyklių dėl trečiųjų asmenų – gydymo įstaigų įtraukimo į teisminį procesą, todėl byloje vadovaujamasi bendrosiomis CPK nuostatomis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kita vertus, spręsdamas tokio asmens įtraukimo klausimą, teismas negali reikalauti, kad asmuo pagrįstų savo dalyvavimą byloje tuo, jog byla turės tiesioginės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-403/2020, 31 punktas).

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, instituto paskirtis – sudaryti sąlygas savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę bylas spręsti ekonomiškai ir operatyviai. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, kad galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį, tokiems asmenims suteiktos lygios procesinės teisės ir pareigos kaip ir bylos šalims, išskyrus teises ir pareigas, susijusias su ginčo dalyku, kurios priskirtos tik šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-1075/2024, 34 punktas). Įstatyme įtvirtinta ir tokių asmenų teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, institutas paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo bylose negali būti pasitelktas siekiant gauti bylai reikšmingus faktinius duomenis. Tokių duomenų gavimas užtikrinamas naudojantis bendrosiomis CPK 177 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis ir vyriausybės įgaliotai institucijai įgyvendinant specialias jai PTŽSAĮ 25 straipsnio 2 dalyje nustatytas teises.

Pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinis statusas asmeniui suteikiamas bylą nagrinėjančio teismo procesiniu sprendimu ir išlieka tol, kol dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva teismas, nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos (CPK 47 straipsnio 5 dalis).

Nepaisant tokio teisinio reguliavimo, į šios bylos nagrinėjimą ieškiniu kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje buvo įtrauktos ginčo sveikatos priežiūros paslaugas teikusios gydymo įstaigos – Druskininkų ir Švenčionių rajono ligoninės. Jų dalyvavimo poreikis ieškovo papildomai nebuvo pagrįstas, bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat neatliko vertinimo, kokios įtakos gali turėti bylos išsprendimas šių asmenų teisėms ir pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis).

Minėta, kad teisinio reguliavimo pokyčiai lėmė ir bylų dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo nagrinėjimo dalyko pasikeitimus, tokio pobūdžio bylose pašalinant iš teisminio nagrinėjimo klausimą dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar sveikatos priežiūros specialisto kaltės. Toks ginčo dalyko apibrėžimas daro įtaką ir byloje dalyvaujančių asmenų ratui. Todėl iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas, išklausęs dalyvaujančius byloje asmenis, turi įvertinti, kaip procesas nagrinėjamoje byloje gali paveikti gydymo įstaigų materialiąsias subjektines teises ir pareigas, ir spręsti dėl jų tolesnio dalyvavimo procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiško reikalavimų. Nustatęs, kad teismo sprendimas byloje neturės įtakos minėtų asmenų materialiosioms teisėms ir pareigoms, teismas turėtų pašalinti juos iš bylos, mutatis mutandis taikydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis), taisykles.

Pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, būtina atsižvelgti į bylos pobūdį bei EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, nukrypstant nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas). Taisyklę „pralaimėjęs moka“ teismai turi taikyti ne mechaniškai, o vadovaudamiesi CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir 3 straipsnio 7 dalyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023, 36 punktas).

Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).

Konvencijos požiūriu EŽTT yra nurodęs, kad taisyklė „pralaimėjęs moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu, kuris nėra per se (savaime) nesuderinamas su Konvencija. Kita vertus, ribojimas, paveikiantis teisę į teismą, nebus suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jis neatitiks teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo (pvz., EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais dėl labai didelės bylinėjimosi išlaidų sumos priteisimo priešingai šaliai kita bylos šalis gali netekti didelės dalies ar net viso šaliai priteisto piniginio atlyginimo. Nepateikus svarių priežasčių tokiam rezultatui pateisinti, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (pvz., EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Čolić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18).

Kasaciniame skunde teigiama, kad individualiomis šio ginčo aplinkybėmis ypač didelių (beveik 12 000 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas vertintinas kaip neproporcingai ribojantis ieškovo teisę į teisminę gynybą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), t. y. akcentuojamas ginčo ir patirtos neturtinės žalos pobūdis (reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš valstybės; ypač sunkus sveikatos pažeidimas – 2/3 dešinės pėdos ir kairės pėdos pirštų amputacija); pagrįsti ieškovo lūkesčiai dėl ieškinio sėkmės perspektyvų (arba sudėtingumas jas aiškiai numatyti); trečiųjų asmenų poreikio pasitelkti advokatus savo interesams ginti realumo kvestionavimas (pvz., byla yra susijusi su trečiųjų asmenų (ligoninių) tiesiogine veikla (pacientui teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis), byloje nesprendžiamas trečiųjų asmenų kaltės klausimas; ieškovas savo interesus gynė naudodamasis jam nemokamai teikiamomis teisinėmis paslaugomis, o tai leido tretiesiems asmenims numatyti, jog jie nepatirs jokių papildomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nepriklausomai nuo bylos baigties ir pan.

EŽTT savo jurisprudencijoje taip pat yra konstatavęs, kad taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą (EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, 97 punktas). Šioje byloje EŽTT, nagrinėdamas pralaimėjusios šalies pareigą padengti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas (taisyklė „pralaimėjęs moka“), konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes, kai buvo tenkinta dalis ieškinio priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021, 59 punktas).

Kasacinis teismas, vadovaudamasis, be kita ko, nurodyta EŽTT praktika, taip pat yra išaiškinęs, jog nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), taip pat CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021, 51 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021, 35 punktas).

Be to, teismai, spręsdami dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo, turi atsižvelgti į tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi su valstybės pareiga užtikrinti migrantui Konvencijos saugomas teises, tinkamą ir kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą valstybės institucijų žinioje esančiam migrantui, taip pat su žala, kilusia dėl šių pareigų galimai netinkamo vykdymo. Vertinant trečiųjų asmenų turėtas teisinės pagalbos išlaidas, vertintina ir ar šios išlaidos nebuvo perteklinės ar akivaizdžiai nebūtinos veiksmingai jų interesų gynybai teisme užtikrinti; kitu atveju ieškovo, kuriam pati valstybė suteikė valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kreipimasis į teismą taptų beprasmis, o jo teisė teisminę gynyba – neveiksminga. EŽTT yra pripažinęs, kad išimtiniais atvejais didelės bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pagal Konvenciją ir tuomet, kai proceso šaliai visiškai nepavyko pagrįsti savo ieškinio ir kai ši šalis dėl tam tikrų priežasčių negalėjo numatyti savo sėkmės perspektyvų, nes, pavyzdžiui, bylos nagrinėjimo rezultatas priklausė nuo naujo teisės klausimo išaiškinimo (EŽTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Cindrič ir Bešlič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 72152/13, 107 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad į bylos nagrinėjimą įtrauktų trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė naudotis profesionalaus atstovo advokato paslaugomis įstatyme nėra ribojama, tačiau, sprendžiant dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti atlyginimo, atsižvelgtina į EŽTT 2023 m. liepos 18 d. sprendimo byloje Paslavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 15152/18, turinį, kai iš pralaimėjusios šalies priteistų išlaidų atlyginimas atsakovei (savivaldybės administracijai), atsižvelgus į EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus kriterijus, įvertinus bylos pobūdį, pareiškėjo finansinę padėtį, buvo sumažintas.

Išlaidų dydis, įvertintas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, yra esminis veiksnys nustatant, ar asmuo galėjo pasinaudoti teise kreiptis į teismą (žr. EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimo byloje Stankov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 68490/01, 52 punktą; 2013 m. liepos 18 d. sprendimo byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, 82 punktą; 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Čolić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18, 44 punktą). Pavyzdžiui, EŽTT yra pripažinęs pernelyg didelėmis (ir todėl pažeidžiančiomis pačią teisės kreiptis į teismą esmę) žyminio mokesčio sumas, kurios nebuvo pateisinamos pareiškėjo finansine padėtimi, o buvo apskaičiuotos taikant įstatyme nustatytą procentinį dydį nuo nagrinėjamoje byloje ginčijamos sumos (žr. EŽTT 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo byloje Nalbant ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 59914/16, 36 punktą su papildomomis nuorodomis). Be to, EŽTT taip pat yra įžvelgęs Konvencijos 6 straipsnio taikymo problemų asmens ginčo su valstybe byloje, kai pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti teisines išlaidas už atmestus reikalavimus (dalis reikalavimų buvo tenkinta), visiškai neatsižvelgus į pareiškėjo finansinę padėtį ir teisinę pagalbą, kuri jam buvo suteikta anksčiau bylos nagrinėjimo metu (žr. EŽTT 2026 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Ercin prieš Turkiją, peticijos Nr. 44621/19, 86 punktą; EŽTT šioje byloje taip pat vertino, ar pats ieškinys buvo pagrįstas (net jei tam tikri reikalavimai ir buvo per dideli bei neįrodyti), ar dėl per didelių reikalavimų valstybė realiai patyrė papildomų išlaidų (pvz., advokatų), koks buvo ieškovo procesinis elgesys – ar buvo duomenų, kad pareiškėjas savo elgesiu sukėlė valstybei nereikalingų išlaidų ir pan. (žr. ten pat, 87 punktą)).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasaciniam teismui nustačius, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias bylos rūšinį teismingumą ir reikalavimus teismo sprendimo turiniui (CPK 36, 265 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis), taip pat įrodymų vertinimo (CPK 185, 219 straipsniai) taisykles, todėl buvo neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinami ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Šie proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina iš naujo nustatyti ir įvertinti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias faktines aplinkybes beveik visa apimtimi, spręsti dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo. Bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas taip pat turi išspręsti klausimą dėl tinkamo valstybės atstovo pagal pareikštą ieškinį (jo dalį), susijusį su VSAT pareigūnų veiksmais (neveikimu), įtraukimo į bylą. Įvertinus tokią bylos procesinę baigtį ir šioje nutartyje pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, atsižvelgiant į tai, kad byloje kilęs klausimas dėl asmens sveikatai padarytos žalos atlyginimo apima du skirtingus faktinius ir teisinius pagrindus, ieškovas turėtų patikslinti byloje pareikštą ieškinį. Proceso teisinė kultūra ir pagarba kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinėms teisėms (teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti, o teismui – tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui) suponuoja poreikį patikslinto ieškinio turinį išdėstyti naujame procesiniame dokumente. Tokiu būdu bus užtikrintas ir tinkamas ieškinio elementų suformulavimas bei bylos nagrinėjimo ribų apibrėžimas (šios nutarties 53–55 punktai). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimas paliekamas spręsti šiam teismui atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą byloje pagal ieškovo Y. A. A. E. (Y. A. A. E.) ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.