Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir P. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir D. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 148 MGL (7 400 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinai sulaikius nuo 2021 m. birželio 2 d. 15.00 val. iki 2021 m. birželio 3 d. 15.42 val. (dvi paros).

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

P. K. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinai sulaikius nuo 2021 m. birželio 2 d. 15.00 val. iki 2021 m. birželio 3 d. 15.45 val. (dvi paros).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotos transporto priemonės – automobilis „VW Passat 3C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteista iš D. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos – 683,33 Eur, iš P. K. – 1 671,20 Eur.

Tuo pačiu Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu buvo nuteisti D. L. (L.), D. R., A. P., V. R., A. K. (A. K.) pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, I. M. (I. M.) pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį. Ši teismo nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. ir P. K. nuteisti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį už tai, kad jie iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje su D. L., D. R., A. P., V. R., I. M., A. K. kartu ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų ,,Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 p. reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais - banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-443 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimo“ 3 p. reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, D. K. vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvežus nusikalstamos veikos bendrininkus D. L., D. R., V. R., A. K. ir P. K. į tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą Varėnos r. sav. ribose, A. K., D. L., V. R., D. R., P. K. 2021 m. birželio 2 d. laikotarpiu iki 15.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai įgijus ir nešant rankomis, Lietuvos Respublikos teritorija gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 10 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 34 843 Eur, kurias sukrovė į bendrininko A. P. vairuojamą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šias prekes A. P. ir I. M., A. P. vairuojamu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos teritorija gabenant, D. K. kartu su bendrininkais D. L., D. R., V. R., A. K. ir P. K. lydint automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant priekyje ir stebint aplinką, siekiant išvengti būti sulaikytiems tarnybą vykdančių Lietuvos Respublikos pareigūnų, neteisėtai bendrais veiksmais cigaretes gabeno į akcizinių prekių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą atgabenimo vietą, kol 2021 m. birželio 2 d. 15.00 val. Varėnos r. sav., Kaniavos sen., Noškūnų k. ribose, buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų D. K. ir P. K. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų D. K. bei P. K. apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybių bei D. K. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos. Taip pat pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, ir nuteistiesiems paskyrė teisingas bei proporcingas bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas. Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistųjų D. K. ir P. K. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo

10. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus, perskaitė kaltinamojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus siekdamas pašalinti prieštaravimus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiejo juos į visumą, ir, priešingai nei teigiama nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde, tyrė bei analizavo nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė D. K. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu. Nors nuteistasis nesutinka su apygardos teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo D. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013).

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ar juos netinkamai vertinęs. Nuteistojo D. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip, nei juos suvokia nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ar kad byloje esančius įrodymus vertino šališkai ir taip pažeidė nuteistojo baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamas nuteistojo teises.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje

13. Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde neigia kaltę, teigdamas, kad jokių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 199² straipsnio 2 dalyje, neatliko – jis nebuvo sulaikytas gabenantis cigaretes, o jo versija, kad jis tik pavežė šioje byloje nuteistus asmenis, nėra paneigta. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl jo kaltės buvo grindžiamos nepatikimais kitų nuteistųjų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais.

14. Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatytų veiksmų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo nurodyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje nurodytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-398-511/2015, Nr. 2K-309-507/2016).

15. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su D. L., D. R., A. P., V. R., I. M., A. K., P. K. ir kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2021 m. birželio 2 d. ne vėliau kaip iki 15.00 val. neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorija gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 10 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 34 843 Eur. Nuteistojo D. K., kaip vykdytojo, vaidmuo nusikaltimo padaryme pasireiškė nuteistųjų D. L., D. R., V. R., P. K. bei A. K. nuvežimu iki nusikalstamos veikos padarymo vietos ir jų paėmimu iš jos (jiems įgijus akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes)), bei nuteistojo A. P., vairavusio automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir gabenusio akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), lydėjimu iki prekių atgabenimo vietos – nuteistajam D. K. automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš nusikaltimo vietos vežant D. L., D. R., V. R., P. K. bei A. K., važiuojant priekyje A. P. vairuojamam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir stebint aplinką.

19. Nuteistojo D. K. parodymus, jog jis negabeno akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) Lietuvos Respublikos teritorija, visų pirma paneigia tiesioginiai įrodymai – kitų nuteistųjų D. L., D. R., V. R., A. K. bei A. P. parodymai, taip pat netiesioginiai įrodymai – policijos pareigūnų parodymai bei rašytiniai įrodymai – įvykio vietos, atpažinimo protokoluose užfiksuoti duomenys. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad šioje byloje vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių, grindžiant nuteistojo D. K. kaltę, neabejotinai yra minėtų nuteistųjų parodymai. Taip pat sutiktina, kad vertinant kitų nuteistųjų parodymų objektyvumą, iš dalies yra reikšminga jų procesinė padėtis, tačiau vien tai, kad D. L., D. R., V. R., A. K. bei A. P. pripažino padarę nusikalstamą veiką ir atskleidė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o kartu ir nuteistojo D. K. dalyvavimą ją darant, nesudaro pagrindo manyti, jog duodami parodymus nuteistieji būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį D. K.. Vien asmens, kuris baudžiamajame procese turi atitinkamą interesą, statusas nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėti jo parodymais ar juos atmesti. Kaip jau minėta, teismas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas reiškia, kad BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad be minėtų nuteistųjų skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteisti ir P. K. bei I. M.. Nors pastarieji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis P. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik paskirtos bausmės aspektu, o I. M. apeliacinio skundo dėl jo atžvilgiu priimto nuosprendžio apskritai nėra padavęs, darytina išvada, jog abu nuteistieji sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis jų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Todėl šių nuteistųjų parodymai šiame procesiniame sprendime plačiau nebus analizuojami.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumą, atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo D. K. argumentus, jog jis nagrinėjamo įvykio metu tik pavėžėjo jo automobilyje buvusius asmenis. Šią nuteistojo nurodytą įvykio versiją paneigia kiti bylos duomenys. Nuteistieji D. L., D. R., V. R., A. K. vienareikšmiškai patvirtino, kad D. K. juos ne tik vežė tuo metu, kuomet juos sulaikė pasienio pareigūnai, tačiau ir atvežė juos į cigarečių gabenimo vietą, o jiems atnešus dėžes su cigaretėmis, vėliau iš tos vietos paėmė. Taip pat nuteistųjų bei pasienio pareigūnų parodymais nustatyta, kad D. K. prieš A. P. vairuojamą transporto priemonę su akcizinėmis prekėmis (cigaretėmis) važiavo taip pat neatsitiktinai, o tam, kad galėtų lydėti ir rodytų kelią pastarajam iki cigarečių atgabenimo vietos. Taigi ši nuteistojo D. K. veiksmų eiga neabejotinai patvirtina jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, kuri pasireiškė nuteistųjų pervežimu į nusikaltimo padarymo vietą bei jų paėmimu iš jos, taip pat aplinkos stebėjimu bei automobilio „Audi A6“ su neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis lydėjimu. Tokie D. K. aktyvūs veiksmai rodo nuteistojo kryptingą tyčią siekiant su bendrininkais iš anksto numatyto rezultato – pergabenti cigaretes iš pirminės jų laikymo vietos į kitą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, todėl sudaro pagrindą spręsti apie D. K. bendrą tiesioginę tyčią su D. L., D. R., V. R., A. K., P. K., A. P. bei I. M. gabenti akcizais apmokestinamas prekes.

26. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, sprendžiama, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-673/2012, Nr. 2K-372-697/2017). Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-673/2012, Nr. 2K-372-697/2017).

27. Pažymėtina, kad bendrininkavimo instituto esmė lemia, jog bendrai veikiantys asmenys nebūtinai turi įgyvendinti visus jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviuosius sudėties požymius sudarančius veiksmus, kadangi bendrininkavimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog jie savo veiksmais prisidėjo bent prie dalies jų realizavimo. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nors D. K. pats nenešė cigarečių, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, ir nebuvo transporto priemonėje, kuria buvo gabenamos cigaretės, tačiau jo kryptingais tyčiniais veiksmais, realizuojant bendrą jo bei bendrininkų sumanymą, buvo reikšmingai prisidedama siekiant užtikrinti saugų krovinio pergabenimą. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. K. atvežė bendrininkus D. L., D. R., V. R., A. K., P. K. į vietą, kurioje jie turėjo paimti ir pernešti akcizais apmokestinamas prekes, atlydėjo į šią vietą A. P. vairuojamą automobilį, į kurį buvo sukrautos šios cigaretės, laukė bendrininkų, stebėjo aplinką, kol dėžės su cigaretėmis buvo kraunamos į bendrininko A. P. automobilį, kurį vėliau lydėjo į jam vienam žinomą cigarečių atgabenimo vietą. Kitaip tariant, D. K. bendrai su kitais nuteistaisiais atliko suderintus cigarečių neteisėto gabenimo veiksmus, t. y. buvo šios nusikalstamos veikos bendravykdytojas. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumos egzistavimą jo veikoje, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Dėl švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo

28. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo pakeistas, be kita ko, BK 199² straipsnis, už kuriame nustatytos nusikalstamos veikos padarymą nagrinėjamoje byloje priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteisti D. K. ir P. K., taip pat ir apeliacinių skundų nepadavę D. L., D. R., A. P., V. R., I. M. bei A. K.. Nors žemesnės instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu tinkamai taikė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, tačiau dėl įsigaliojusių baudžiamojo įstatymo pakeitimų atsiranda pareiga iš naujo įvertinti pasikeitusį teisinį reguliavimą nuteistųjų teisinės padėties aspektu. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinių skundo ribų, šioje byloje pasisakys tik dėl apeliacinius skundus padavusių nuteistųjų D. K. ir P. K. teisinės padėties. Pažymėtina, kad kitiems nuteistiesiems teisė teikti prašymus BPK 361¹ straipsnio nustatyta tvarka nėra užkertama.

29. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

30. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 199² straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija). Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją atsakomybė kyla tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Taigi, palyginus minėtų straipsnių redakcijas matyti, kad pagal šiuo metu galiojančią BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė kyla tuomet, kai akcizais apmokestinamų prekių vertė viršija 400 MGL (20 000 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL (45 000 Eur) dydžio sumos.

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu D. K. ir P. K. nuteisti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) už tai, kad bendrais tyčiniais veiksmais 2021 m. birželio 2 d. neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorija gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 10 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 34 843 Eur. Įvertinus pasikeitusius akcizais apmokestinamų prekių vertės dydžius bei nuteistųjų gabentų cigarečių, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, vertę, nustatyta, kad nuteistųjų veiksmai kvalifikuotini pagal šiuo metu galiojančią BK 199² straipsnio 2 dalį, kadangi gabentų akcizais apmokestintų prekių vertė (34 843 Eur) viršija 400 MGL (20 000 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL (45 000 Eur) dydžio sumos. Tačiau palyginus nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją su šiuo metu galiojančia šio straipsnio 2 dalies redakcija, matyti, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams buvo sumažintas maksimalus laisvės atėmimo bausmės dydis iki šešerių metų. Atsižvelgiant į tai, nauja BK 199² straipsnio 2 dalies redakcija laikytina nusikalstamą veiką padariusių asmenų teisinę padėtį lengvinančia, dėl to D. K. ir P. K. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), perkvalifikuojamos pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl paskirtų bausmių

32. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl įsigaliojusių nuteistųjų teisinę padėtį palengvinančių baudžiamojo įstatymo pakeitimų D. K. ir P. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal naują BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją, iš naujo sprendžiamas ir nuteistiesiems paskirtų bausmių tiek už atskirą nusikaltimą, tiek galutinės bausmės paskyrimo klausimas, kartu įvertinant nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo jiems paskirtų bausmių švelninimo.

33. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

34. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

35. D. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). D. K. buvo aktyvus šios nusikalstamos veikos bendravykdytojas – jis ne tik rūpinosi bendrininkų pervežimu ir lydėjimu į cigarečių gabenimo vietą, bet ir važiuodamas priekyje ir stebėdamas aplinką lydėjo automobilį su nelegaliai gabenamomis cigaretėmis, siekiant išvengti sulaikymo. Nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, priešingai, iš anksto suplanuota ir daroma dėl savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgiama į kaltininko asmenybę. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis D. K. yra jauno amžiaus, šiuo metu dirba, turi sugyventinę, gyvena kartu su tėvais, Kalesninkų seniūnijos charakterizuojamas teigiamai (t. 9, b. l. 223–227). Vis dėlto byloje yra ne tik teigiamai, bet ir neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad anksčiau D. K. teistas du kartus už analogiško bei panašaus pobūdžio nusikaltimus (už kontrabandą ir už akcizais apmokestintų prekių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija). Šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė neišnykus ankstesniam teistumui, baustas ir administracine tvarka. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikęs – baudos nesumokėjęs. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad D. K. taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nei teismo išreikštas pasitikėjimas, nei paskirta švelnesnė bausmė teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad būdamas laisvėje D. K. ir toliau darė naujas analogiško pobūdžio tyčines nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nelinkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų ir įstatymų reikalavimų, teismo išreikšto pasitikėjimo juo nepateisino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė šio straipsnio sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį žymiai mažesnį nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

36. Nors nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ketina kurti šeimą ir gyvena kartu su pensinio amžiaus tėvais, kuriais tenka rūpintis, taip pat nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateikė duomenis, patvirtinančius, jog šiuo metu dirba, tačiau šios aplinkybės savaime negali atsverti kitų neigiamai nuteistąjį bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių bylos duomenų bei nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių bausmės tikslai galėtų būti pasiekti kitomis švelnesnėmis bausmėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog šeiminių bei darbo santykių turėjimas ir anksčiau nesulaikė D. K. nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, todėl nuteistojo D. K. prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui – D. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal naują BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją, kuri švelnina nuteistojo teisinę padėtį, už šią padarytą nusikalstamą veiką paskirti nuteistajam tiek savo rūšimi, tiek dydžiu švelnesnę bausmę nėra pagrindo, todėl D. K. skirtina tos pačios rūšies ir dydžio bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šia nutartimi paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinama su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu D. K. paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

38. Iš D. K. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti taikant BK 75 straipsnio 3 dalį. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme (BK 75 straipsnyje) bausmės vykdymo atidėjimo institutą, jo taikymo klausimą paliko teismo diskrecijai. Būtent bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas bausmės vykdymo atidėjimo (dalinio bausmės vykdymo atidėjimo) nuteistajam sąlygas ir padaręs motyvuotą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį, gali taikyti visos ar dalies bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-697/2023).‏‏‎

39. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018).

40. Šiuo sprendimu nuteistojo D. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, nustatyta, kad D. K. padarė vieną nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). D. K. už šį nusikaltimą, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, skirtina galutinė subendrinta tos pačios rūšies ir dydžio bausmė. Nustačius, kad paskirtos galutinės bausmės terminas neviršija ketverių metų, sprendžiant klausimą dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo nuteistojo D. K. atžvilgiu turi būti vertinamos ne BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatos, kaip prašoma nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde, o BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatos.

41. Kaip minėta, D. K. formaliai atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies sąlygas, tačiau vertinant materialųjį bausmės vykdymo atidėjimo kriterijų (bausmės tikslus), tampa svarbus buvęs ir esamas kaltininko elgesys bei jo asmenybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nusikalstama veika, už kurią D. K. nuteistas šioje byloje, buvo ne atsitiktinė, bet dėsninga nuteistojo nusikalstamo elgesio pasekmė, padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Be to, jis anksčiau teistas du kartus už analogiškas nusikalstamas veikas, šią nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis savo veiksmų nevertina kritiškai ir toliau daro nusikalstamas veikas. Teismų praktikoje nepritariama atvejams, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau yra teistas arba kai nuteistajam jau daug kartų teistam kažkada taikius bausmės vykdymo atidėjimą, net ir praėjus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, ar išnykus teistumui, jis tendencingai daro nusikalstamas veikas. Pagal kasacinio teismo praktiką tokiose situacijose minėtos aplinkybės paprastai turėtų būti vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-876/2020, Nr. 2K-4-387/2023).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, įvertinusi D. K. ankstesnius teistumus bei tai, kad nuteistajam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat nenustačiusi esminių aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę, pasikeitimo, kuris sudarytų pagrindą manyti, jog asmuo daugiau nenusikals, sprendžia, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. D. K. prašymas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atmetamas kaip nepagrįstas.

43. P. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). P. K. buvo aktyvus šio nusikaltimo bendravykdytojas – jis ne tik su kitais bendrininkais nešė cigaretes, bet ir buvo jų vedlys, žinojęs cigarečių slaptavietę ir kelią iki jų. Nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, priešingai, iš anksto suplanuota ir daroma dėl savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgiama į kaltininko asmenybę. Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo metu nuteistasis P. K. dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, turi sugyventinę, vaiką (t. 9, b. l. 8–10). Jis anksčiau teistas vieną kartą už panašaus pobūdžio nusikaltimus (už neteisėtą sienos perėjimą ir kontrabandą). Šią nusikalstamą veiką P. K. padarė neišnykus ankstesniam teistumui, baustas ir administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka (t. 3, b. l. 55–65). Nors iš bylos duomenų matyti, kad P. K. ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę pilnai atliko, tačiau jo atžvilgiu taikyta pati griežčiausia bausmė įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad būdamas laisvėje P. K. ir vėl padarė naują panašaus pobūdžio tyčinę nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, teigiamų išvadų iš ankstesnio teistumo nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, P. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė šio straipsnio sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį žymiai mažesnį nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui – P. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal naują BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją, kuri švelnina nuteistojo teisinę padėtį, už šią padarytą nusikalstamą veiką paskirti nuteistajam tiek savo rūšimi, tiek dydžiu švelnesnę bausmę nėra pagrindo, todėl P. K. skirtina tos pačios rūšies ir dydžio bausmė.

44. Iš P. K. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti taikant BK 75 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal šiuo metu galiojančią BK 199² straipsnio 2 dalies redakciją, nustatyta, kad P. K. padarė vieną nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, už kurio padarymą šiuo teismo procesiniu sprendimu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, neviršijanti ketverių metų, todėl, pasikeitus teisiniam reguliavimui, bausmės vykdymo atidėjimo klausimas sprendžiamas vertinant BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas.

45. Kaip minėta, pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

46. Nuteistasis P. K. formaliai atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies sąlygas, tačiau vertinant materialųjį bausmės vykdymo atidėjimo kriterijų (bausmės tikslus), tampa svarbus buvęs ir esamas kaltininko elgesys bei jo asmenybė. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-244-976/2021).

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nusikalstama veika, už kurią P. K. nuteistas šioje byloje, buvo ne atsitiktinė, bet dėsninga nuteistojo nusikalstamo elgesio pasekmė, padaryta dėl savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti. P. K. vaidmuo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstamos veikos daryme nebuvo antraeilis – P. K. ne tik su kitais bendrininkais nešė cigaretes į sutartą jų paėmimo vietą, bet ir buvo jų vedlys, kuris rodė kelią nuteistiesiems iki cigarečių slaptavietės, vadinasi, disponavo didesniu informacijos kiekiu negu kiti bendrininkai. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja šeiminę padėtį bei darbo santykius, tačiau jų turėjimas P. K. nesustabdė nei nuo šios, nei nuo ankstesnių nusikalstamų veikų padarymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybę, įvertinusi tai, kad P. K. praeityje buvo teistas už panašaus pobūdžio tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, sprendžia, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentas, jog kitiems nuteistiesiems šioje byloje buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, neturi reikšmės sprendžiant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, kadangi teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybę, kiekvieną kartą individualiai įvertina aplinkybių visumą, įskaitant ir aplinkybę, ar kaltininkas gailisi dėl savo veiksmų ar, priešingai, stengiasi nuslėpti tikrąsias veikos padarymo aplinkybes ir tokiu būdu minimizuoti savo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-45-654/2023). Šios aplinkybės, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, yra svarbios vertinant, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepadėtų pasiekti bausmės tikslų ir neužtikrintų teisingumo principo. Atvirkščiai, toks teismo sprendimas reikštų galimybę piktnaudžiauti teismo ir valstybės pasitikėjimu, būtų neadekvatus nuteistojo asmenybės pavojingumui. Įvertinus aplinkybių visetą P. K. prašymas taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

48. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę konfiskavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kadangi automobilis priklauso ne jam, o trečiajam asmeniui – jo motinai, todėl turėjo būti išieškota transporto priemonės vertė. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

49. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

50. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Tačiau, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, Nr. 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, Nr. 2K-463/2011, Nr. 2K-534/2011).

51. Byloje nustatyta, kad D. K., vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pervežė bendrininkus D. L., D. R., V. R., A. K. bei P. K. iš vienos miško aikštelės į kitą miškingą vietą Varėnos r. ribose, iš kurios vėliau buvo gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės. Taip pat nustatyta, kad D. K., vairuodamas tą patį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po kelių valandų grįžo į tą pačią vietą, rodydamas kelią A. P. vairuojamam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį buvo sukrautos atneštos cigaretės, pasiėmė minėtus bendrininkus ir, važiuodamas priekyje, lydėjo nuteistojo A. P. vairuojamą automobilį su nelegaliai gabenamomis cigaretėmis. Iš šių byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad be šio automobilio nuteistiesiems būtų buvę sudėtinga atvykti į nusikalstamos veikos padarymo vietą ir tęsti kitus iš anksto suplanuotus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu ši transporto priemonė neabejotinai buvo panaudota kaip priemonė, palengvinanti bendrininkų nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, darymą, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažinta nusikaltimo padarymo priemone.

52. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise pagal 2021 m. gegužės 13 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį priklauso L. K. (nuteistojo motinai) (t. 1, b. l. 62), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tikrasis šio turto naudotojas ir jo valdytojas nuo pat jo įgijimo momento yra nuteistasis D. K.. Šią išvadą patvirtina liudytojos L. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo paskelbti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir kuriuos liudytoja patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 174–175; t. 9, b. l. 229–232). Liudytoja L. K. nurodė, kad sūnus (D. K.) 2021 m. pavasarį paprašė jos vardu nupirkti ir registruoti automobilį. Ji sutiko ir į sūnaus duotą automobilio pirkimo–pardavimo sutarties tuščią formą ranka įrašė savo asmens duomenis ir ją pasirašė. Pati automobilio pirkimo–pardavimo sandoryje nedalyvavo, pinigų už automobilį nemokėjo (nurodė, kad D. K. automobilį pirko iš savo santaupų), teisės vairuoti transporto priemones niekada nebuvo įgijusi. Nurodė, kad automobiliu naudojosi jos sūnus ir vyras (t. 1, b. l. 64). Šias liudytojos L. K. aplinkybes dėl automobilio pirkimo–pardavimo iš esmės patvirtino ir liudytoja A. V., nurodydama, kad ji 2021 m. gegužės 13 d. pardavė automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vyrui su randu ant veido (bylos duomenimis nustatyta, kad tai buvo D. K.). Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyti L. K. duomenys, kadangi D. K. nurodė, kad pats automobilio pirkti savo vardu negali. Nurodė, kad vėlesni automobilio perregistravimo klausimai ir toliau buvo derinami tik su D. K. (t. 6, b. l. 171). Taigi šios automobilio įgijimo aplinkybės patvirtina, kad automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai priklausė ne liudytojai L. K., bet nuteistajam D. K.. Pati liudytoja neslėpė, kad šios transporto priemonės pirkimu niekada nesidomėjo, ja nesirūpino ir nekontroliavo asmenų, galinčių ja naudotis, į sutartį įrašė savo asmens duomenis vien sūnaus prašymu, taip pat patvirtino, kad automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pirktas už D. K. asmenines lėšas. Kitaip tariant, šiais D. K. veiksmais įgyjant automobilį buvo sąmoningai siekiama nuslėpti tikrąjį automobilio savininką. Nuteistasis D. K., nusprendęs automobilį panaudoti nusikaltimui daryti, kaip faktinis šios priemonės naudotojas ir jos valdytojas, prisiėmė atsakomybę ir už visus galimus tokio neteisėto automobilio panaudojimo teisinius padarinius, tarp jų ir šios transporto priemonės konfiskavimą.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje spręsdamas automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas ir teisėtai konfiskavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš D. K.. Todėl D. K. apeliacinio skundo argumentai dėl automobilio vertės išieškojimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

54. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. rugsėjo 26 d. buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pirminė pažyma Nr. ATD-2023-35903 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-271-478/2023. Pažymose nurodyta, kad už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nuteistajam P. K. buvo patirtos 108,33 Eur dydžio išlaidos.

55. Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, todėl nuteistajam P. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinkta gynėja (t. 9, b. l. 27). Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistasis buvo informuotas apie jam paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma ir prašymas priteisti antrinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo P. K. buvo gautas teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, tačiau baigiamųjų kalbų metu nuteistojo P. K. gynėja atstovavimo išlaidų iš ginamojo prašė nepriteisti (t. 10, b. l. 31). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį bei į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistasis P. K. turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas, priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo P. K., netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189¹, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 199², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224¹, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267¹, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų D. K. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, D. K. nusikalstamą veiką, Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), perkvalifikuoti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie D. K. paskirtos 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmė dalį ir paskirti D. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 148 MGL (7 400 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. birželio 2 d. 15.00 val. iki 2021 m. birželio 3 d. 15.42 val. (2 paros).

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, P. K. nusikalstamą veiką, Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), perkvalifikuoti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. birželio 2 d. 15.00 val. iki 2021 m. birželio 3 d. 15.45 val. (2 paros).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo P. K. nepriteisti.