Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Trumpulienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2.2. Byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui, kuris 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu ieškovę pripažino kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

2.3. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu visiškai išteisino ieškovę, nurodydamas, kad ieškovės veikoje nėra nustatyta nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. išteisino ieškovę nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

18. CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovė turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmais (neveikimu) ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00519-13 ir šios bylos perdavimu teismui (Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-25-319/2018), taip pat 2014 m. gruodžio 5 d. paskirta kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti. Todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, susiję su kardomosios priemonės skyrimu kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 65-1-000160-12 (ieškovės prašymas šiame ikiteisminiame tyrime teiktas 2013 m. lapkričio 11 d., kai tuo tarpu ginčo ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00519-13 kardomoji priemonė apskritai paskirta tik 2014 m. gruodžio 5 d.), neatitinka sąsajumo reikalavimo ir nei patvirtina, nei paneigia šiai bylai apeliacine tvarka tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti turinčias reikšmės aplinkybes.

21. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

22. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje 2013 m. birželio 4 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00519-13 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnio l dalyje (teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas), gavus antstolio pranešimą dėl galimai perleisto (paslėpto) areštuoto (duomenys neskelbtini) turto.

23. Tyrimo metu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00519-13 buvo prijungti ir kiti ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio l dalyje (dėl (duomenys neskelbtini) aplaidaus finansinės apskaitos tvarkymo nuo 2008 m. sausio l d. iki 2012 m. vasario l d., dėl (duomenys neskelbtini) aplaidaus finansinės apskaitos tvarkymo nuo 2007 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. vasario l d.), ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio l dalyje (dėl bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančių lėšų pasisavinimo).

24. Ieškovei pirminis pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidus finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas), 246 straipsnio 2 dalyje (aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, perleidimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas), buvo įteiktas 2014 m. gruodžio 5 d. Tą pačią dieną ieškovei paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

25. Ieškovei 2016 m. balandžio 11 d. buvo įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio l dalyje (sukčiavimas), 183 straipsnio l dalyje (turto pasisavinimas), 223 straipsnio l dalyje (aplaidaus finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas) ir 246 straipsnio 2 dalyje. Bylą nagrinėjant teisme, prokurorei patikslinus kaltinimą, kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ieškovės atžvilgiu atsisakyta.

26. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė 2016 m. gegužės 11 d. surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė teismui (kaltinamasis aktas teisme gautas 2016 m. gegužės 25 d.).

27. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-319/2018 ieškovę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, išteisino, ir pripažino kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje.

28. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-46-518/2019 pakeitė Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį – panaikino nuosprendžio dalį, kuria ieškovė pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, ir dėl šių kaltinimų ieškovę išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

29. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad ji buvo išteisinta dėl baudžiamojo proceso metu jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, spręsdama, kad dėl valstybės institucijų pareigūnų įstatyme nustatytos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, pažeidimo (be pagrindo pradėtas ir vykdytas ikiteisminis tyrimas ir perduota byla teismui, taip pat nepagrįstai skirta kardomoji priemonė), ji vykusiame baudžiamajame procese patyrė 4 920 Eur išlaidas teisinei gynybai, civilinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydama šias išlaidas, kaip jos turtinę žalą, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos. Be to, ieškovė dėl baudžiamojo proceso metu patirto streso, kitų dvasinių išgyvenimų prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ir 5 000 Eur neturtinę žalą.

30. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės Lietuvos Respublikos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, o būtent – neteisėtų veiksmų, valstybės institucijų bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo. Teismas sprendė, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu buvo įtariama ieškovė, ieškovės einamos pareigos ir su jų vykdymu susiję jos įgaliojimai, antstolio pranešimas apie nerandamą areštuotą turtą, specialistų išvados, sudarė pakankamą pagrindą ikiteisminio tyrimo pareigūnams pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus ir juos tęsti, o vėliau ir prokurorui perduoti bylą teismui. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog ieškovė buvo išteisinta, nesudaro pagrindo konstatuoti teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimo faktą. Teismo vertinimu, ieškovė buvo išteisinta, nes teismas kitaip vertino byloje surinktus įrodymus, o ne dėl esminių ikiteisminio tyrimo klaidų. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėtų veiksmų ir dėl kardomosios priemonės taikymo ieškovės atžvilgiu.

31. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nurodo, kad yra pagrindas atlyginti jos baudžiamajame procese patirtas teisinės pagalbos išlaidas, tai pat ir jos patirtą neturtinę žalą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį nekyla, kadangi ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, prokurorė neatliko neteisėtų veiksmų, nepažeidė bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovės teigimu, nebuvo teisinio pagrindo jos atžvilgiu pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, bylą perduoti teismui, taip pat ir skirti kardomąją priemonę, ką patvirtina tai, kad ji dėl visų jai inkriminuotų veikų apeliacinės instancijos teismo galiausiai buvo išteisinta. Kadangi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės veiksmų ieškovė buvo įtraukta į baudžiamąjį procesą, ji turėjo organizuoti gynybą ir gintis nuo nepagrįstai pareikštų įtarimų/kaltinimų, ieškovės teigimu, ji dėl to patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

32. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ieškovės reikalavimo atlyginti baudžiamajame procese patirtas teisinės pagalbos išlaidas teisinio kvalifikavimo

33. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovei Lietuvos Respublikai civilinio proceso tvarka pareiškė reikalavimą atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuria ji laiko baudžiamajame procese jos patirtas 4 920 Eur dydžio išlaidas už teisinę gynybą. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdytas nepagrįstai, byla be pagrindo perduota teismui. Ieškovė, nesutikdama su jai inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis ir siekdama įrodyti savo nekaltumą baudžiamajame procese turėjo samdytis advokatę, dėl ko patyrė teisinės pagalbos išlaidas.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, į ieškovės prašomų atlyginti išlaidų, kurias ji laiko savo turtine žala, pobūdį, nurodomą ieškinio faktinį pagrindą, taip pat įvertinusi ginčui aktualiu klausimu teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kyla būtinybė pasisakyti dėl ieškovės reikalavimo atlyginti jai baudžiamajame procese jos patirtas teisinės pagalbos išlaidas teisinės kvalifikacijos.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas).

36. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 52 punktas). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016, 18 punktas).

37. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal šalių nurodytas aplinkybes, formuluoja teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas, nes jis vykdo savo pareigą nustatyti reikalavimo teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

38. Taigi, nors teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, jame išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, kuriais šalis grindžia savo reikalavimus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis), tačiau teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi tai, kad ieškovė šioje byloje prašo priteisti teisinės pagalbos išlaidas, patirtas baudžiamajame procese, kuriame ji buvo išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, yra aktualus teisinis reguliavimas, susijęs su išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, atlyginimu, t. y. būtent BPK 103–106 straipsnių dėl proceso išlaidų ir jų atlyginimo taikymas.

40. BPK 103 straipsnio 1–3, 5–6 punktuose nustatyta, kad proceso išlaidas sudaro: 1) liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; 2) liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; 3) ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; 5) daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; 6) kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

41. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

42. BPK 106 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45–A–N3/2021 pripažino, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą. Kai asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, jokiais atvejais nėra atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas.

44. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad galiojęs teisinis reguliavimas, kuris nenumatė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo asmenį išteisinus, yra ydingas, toks teisinis reguliavimas įstatymo leidėjo vėliau buvo pakeistas. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

45. Nagrinėjamu atveju dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, padarymo ieškovė buvo išteisinta Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu, o Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu išteisinta ir dėl likusių jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Kadangi nuosprendžiai baudžiamojoje byloje priimti dar iki Konstitucinio teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo priėmimo ir BPK 106 straipsnio 3 dalies, nustatančios advokato išlaidų atlyginimą, įsigaliojimo (2022 m. gegužės 1 d.), advokato išlaidų atlyginimo klausimas priimant nuosprendžius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo sprendžiamas. Visgi ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad nėra pagrindo nagrinėti ieškovės reikalavimo priteisti patirtas advokato išlaidas baudžiamojoje byloje civilinio proceso tvarka, kadangi baudžiamojoje byloje ieškovė negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo prašyti priteisti tokias jos patirtas išlaidas.

46. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

47. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendimą, priimtą byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 73579/17 ir 14620/18), kuriame konstatuota, kad atsisakymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas administraciniame procese, kuriame pasiekta, kad paskirtos baudos buvo panaikintos kaip nepagrįstos, nepriklausomai nuo šių bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažeidžia teisę kreiptis į teismą, taigi ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Be to, kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas, taip pat ir nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu, 2021 m. kovo 19 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai.

48. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartyse administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021, atsižvelgdamas į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – padengimą reglamentuojanti nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo dar tuo metu nebuvo nustatęs, konstatavo, kad turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovę išteisinus dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nepriklausomai nuo to, kad tuo metu įstatyminiu lygmeniu dar nebuvo įtvirtinta galimybė proceso šaliai į patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą išteisinimo atveju, visgi ieškovė turėjo ir tebeturi teisę į šių išlaidų atlyginimą iš valstybės (baudžiamosios bylos nutraukimo metu pagal analogiją taikant BPK 105 straipsnio 5 dalį, šiuo metu – BPK 106 straipsnio 3 dalį). Tokia išvada darytina dėl jau anksčiau paminėtų EŽTT, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl tokioje situacijoje taikytinų bendrųjų teisės principų, teisinio reguliavimo spragų užpildymo, siekiant asmeniui užtikrinti tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

50. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama (šiame kontekste pastebėtina, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti, tačiau nagrinėjamu atveju nei atsakovės atstovai tokį klausimą kelia, nei toks terminas nuo 2019 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio priėmimo dienos iki ieškovės kreipimosi su ieškiniu šioje civilinėje byloje (2022 m. spalio 17 d.) nėra praėjęs). Kartu pažymėtina tai, kad remiantis galiojančio BPK 106 straipsnio 3 dalimi, advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Tokiu būdu, atsižvelgiant į šiuo metu BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčą, darytina išvada, kad šioje byloje buvo pagrindas priteisti ieškovei jos turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, nesiejant šių išlaidų priteisimo nei su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023, 84 punktas).

51. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 4 920 Eur dydžio išlaidas už teisinę pagalbą, patirtas baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme). Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovė pateikė įrodymus – 2016 m. gegužės 26 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 160526 (teisinių paslaugų pobūdis: už gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00519-13 Kauno apygardos teisme; 2 000 Eur suma), 2016 m. gegužės 26 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 764560 (sumokėti už: gynybą; 1 400 Eur suma) bei 2016 m. birželio 29 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 764562 (sumokėti už: atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą; 600 Eur suma); 2018 m. vasario 19 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 180219 (teisinių paslaugų pobūdis: už gynybą Kauno apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-319/2018; 1 100 Eur suma) ir 2018 m. vasario 20 d. mokėjimo pavedimo kopiją (1 100 Eur suma); 2018 m. birželio 11 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 180611 (teisinių paslaugų pobūdis: už apeliacinio skundo parengimą dėl 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžio Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-319/2018; 1 820 Eur suma) ir 2018 m. birželio 12 d. ir 13 d. mokėjimo pavedimus (sumokėta 1 400 Eur ir 420 Eur).

52. Atsakovė nesutiko su ieškovės prašomų priteisti išlaidų dydžiu, nurodydama, kad jos nėra pakankamai detalizuotos, kad būtų galima įvertinti jų būtinumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas pritarė šiai atsakovės pozicijai.

53. Pagal kasacinio teismo baudžiamosiose bylose formuojamą praktiką dėl advokato darbo apmokėjimo turi būti sprendžiama ir tais atvejais, kai asmuo yra išteisinamas dėl jam pareikštų kaltinimų – teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir kitas svarbias aplinkybes, gali sumažinti išteisintajam atlygintinų proceso išlaidų dydį, pateikdamas tokio sprendimo motyvaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-216-628/2021, Nr. 2K-43-387/2022). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247-976/2018, Nr. 2K-313-489/2019 ir Nr. 2K-43-387/2022). Teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdamas į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022).

54. Ieškovė, prašydama priteisti teisinės pagalbos išlaidas, pateikė jai išrašytų sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas bei jų pagrindu atliktus mokėjimus patvirtinančias pinigų priėmimo kvitų, mokėjimo pavedimų kopijas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovės baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio, viena vertus sutinka su atsakovės pozicija, kad iš pateiktų sąskaitų, pinigų priėmimo kvitų sunku spręsti, kokios tiksliai paslaugos ir kuriuo konkrečiu metu buvo suteiktos, kadangi suteiktų teisinių paslaugų pobūdis nurodytas gana abstrakčiai (pavyzdžiui, už gynybą, atstovavimą), tačiau, kita vertus, pažymi, kad tai nesudaro pagrindo šių faktiškai patirtų išlaidų ieškovei nepriteisti, juolab, įvertinus tai, kad sąskaitose faktūrose esančios nuorodos į ikiteisminio tyrimo/baudžiamosios bylos numerius (Nr. 20-9-00519-13 ir Nr. 1-25-319/2018), neleidžia abejoti tuo, kad teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos būtent dėl ieškovės atžvilgiu vykusio baudžiamojo proceso.

55. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ieškovei priminis pranešimas apie įtarimą ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00519-13 buvo įteiktas 2014 m. gruodžio 5 d., ieškovė dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu. Taigi baudžiamasis procesas (tiek ikiteisminio tyrimo stadija, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme) ieškovės atžvilgiu truko beveik 5 metus. Baudžiamosios bylos (įskaitant 2016 m. gegužės 11 d. kaltinamojo akto duomenis), Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad viso šio proceso metu ieškovė buvo atstovaujama advokatės Marinos Laurinaitienės (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo pateikti orderiai), kuriai už teisminę gynybą ieškovė sumokėjo iš viso 4 920 Eur sumą. Advokatė atstovavo ieškovę ne tik ikiteisminio tyrimo metu (iki 2016 m. gegužės 25 d. bylos perdavimo su kaltinamuoju aktu teismui), tačiau ir bylą nagrinėjant teisme – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

56. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad vien bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme advokatė ieškovę atstovavo 27 teisiamuosiuose posėdžiuose, byloje pirmosios instancijos teismui priėmus nuosprendį, parengė dėl jo apeliacinį skundą, taip pat dalyvavo 6 teisiamuosiuose posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme. Bylos apimtis yra 18 tomų (ikiteisminio tyrimo metu – 12 tomų), joje kaltinimai buvo pareikšti 3 fiziniams asmenims, ieškovei – dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje ir 246 straipsnio 2 dalyje padarymo (kaltinimo dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atsisakyta bylą nagrinėjant teisme). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti kaltinamieji, eilė liudytojų, specialistų (taip pat ir apeliacinės instancijos teisme), buvo paskirtas papildomas (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimas (gauta specialisto išvada), ieškovės atstovė aktyviai veikė procese, teikė poziciją dėl kaltinimo keitimo teisme, uždavė klausimus apklausiamiems asmenims, teikė prašymus, įrodymus (pavyzdžiui, PVM sąskaitas faktūras, siekiant atlikti įmonės finansinės veiklos tyrimą).

57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovės viso baudžiamojo proceso metu, kuris truko apie 5 metus, patirtos 4 920 Eur išlaidos už teisinę pagalbą buvo būtinos, siekiant ieškovei tinkamai įgyvendinti konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Be to, įvertinus baudžiamojo proceso eigą, jo metu atliktus veiksmus, šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir protingo dydžio, jų patyrimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl yra pagrindas jas visa apimtimi priteisti ieškovei iš atsakovės.

58. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad nors minimų teisinės pagalbos išlaidų patyrimo metu teisinio reguliavimo dėl rekomenduotinų maksimalių išlaidų dydžio už teisines paslaugas baudžiamojo proceso metu ir nebuvo, tačiau ieškovės patirtų išlaidų dydis nelaikytinas aiškiai per dideliu jį vertinant ir šiuo metu galiojančiose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijose „Dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktos paslaugoms apmokėti nustatymo“ numatytų atlygintinų išlaidų rekomenduojamų maksimalių dydžių kontekste.

59. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrindą atlyginti ieškovei jos turėtas išlaidas už teisinę pagalbą baudžiamajame procese siejo su CK 6.272 straipsnio taikymu ir, nenustatęs valstybės neteisėtų veiksmų, ieškovės ieškinį atmetė, konstatavus, kad teisinės pagalbos išlaidos baudžiamajame procese šiuo atveju atlygintinos nepriklausomai nuo valstybės institucijų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, t. y. nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti jai 4 920 Eur išlaidas, patirtas baudžiamajame procese už teisinę gynybą, patenkinti, jas ieškovei priteisiant iš valstybės.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo atlyginti neturtinę žalą (ne)buvimo

60. Ieškovė ieškiniu, įrodinėdama valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 5 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovė nurodė, kad dėl jos atžvilgiu nepagrįstai pradėto ir vykusio baudžiamojo persekiojimo, kardomosios priemonės taikymo, ji patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo nuolatiniame nerime, netikrume, pažeminimo būsenoje, jai buvo apribota judėjimo laisvė, dėl patirto didelio streso jai suprastėjo sveikata – išsivystė nervų sistemos sveikatos problemos, dėl kurių ieškovė buvo nedarbinga. Ieškovės teigimu, neturtinės žalos mastą taip pat didina ir jos reputacijos pabloginimas, nes tuometiniams darbdaviams jai reikėjo aiškinti, dėl kokių kaltinimų ji priversta dalyvauti teismo posėdžiuose, o ne būti darbe.

61. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).

63. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

64. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais (kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga) gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

65. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).

66. Pažymėtina, kad ne bet koks teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493-421/2016). Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-611/2021).

67. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas bei byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui nepagrįstai. Ieškovės teigimu, valstybės institucijų pareigūnai pažeidė jiems tenkančią bendrą rūpestingumo ir atidumo pareigą, kadangi nepagrįstai, nenustatę visų reikšmingų aplinkybių, pareiškė jai įtarimus/kaltinimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, 246 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė valstybės neteisėtus veiksmus sieja išimtinai tik su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės atliktais veiksmais organizuojant ir vykdant ikiteisminį tyrimą, perduodant bylą teismui, ir nenurodo teismo ar teisėjo galimo veiksmų neteisėtumo, todėl ginčo atveju pastaruoju aspektu (dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aplinkybių vertinimo) teisėjų kolegija toliau nepasisakys.

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad egzistuoja valstybės neteisėti veiksmai (ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės pareigos elgtis rūpestingai, apdairiai pažeidimas), kaip viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei kilti dėl žemiau nurodomų motyvų.

69. Remiantis BPK 166 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminis tyrimas pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, nes faktų patikrinimo galimybės numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis).

70. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje T. T. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80). Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis). Taigi, inicijuojant ikiteisminį tyrimą, pakanka turėti pagrįstų duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas ar ketinimą jas padaryti, nes baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas; ta aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; EŽTT 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją).

71. Pažymėtina tai, kad aplinkybė, jog asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Taigi asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

72. Kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad jeigu teismas nusprendė, kad įrodymų kaltinimui pagrįsti nepakanka, civilinėje byloje atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio aplinkybes, spręstina, ar yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų kilti. Šiuo požiūriu įvertinami visi pareigūnų atlikti veiksmai ir taikytos priemonės, įvertinant situacijos galimybes, įrodinėjimo procese.

73. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas esant pakankamai objektyvių duomenų, kad ieškovė galėjo padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, 246 straipsnio 2 dalyje, jokių akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas nebuvo galimas, nenustatyta (BPK 3, 166 straipsniai).

74. Pažymėtina tai, kad šio ginčo ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00519-13 pagal BK 246 straipsnio 2 dalį pradėtas remiantis antstolio Virginijaus Kučinsko pranešimu, kad šiam vykdant teismo sprendimą pagal išduotą vykdomąjį raštą, pagal Kauno apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aprašytas (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas (krovininis automobilis ir specialiosios paskirties priekaba), nebuvo surasti (turtas galimai paslėptas). Iš antstolio, baudžiamojoje byloje apklausto liudytoju, parodymų nustatyta, kad dėl konkretaus turto arešto su juo bendravo būtent ieškovė, ši nurodė areštuoti ne įmonės banko sąskaitoje esančias lėšas, o transporto priemones reikalavimų užtikrinimui. Dėl šių priežasčių antstolis 2012 m. rugpjūčio 8 d. surašė turto aprašą ir elektroniniu paštu jį nusiuntė ieškovei. Taigi ieškovė dėl šių aplinkybių buvo įtariama/kaltinama, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje kartu su G. M., paslėpė aprašytą ir areštuotą didelės vertės turtą.

75. Ieškovė taip pat buvo įtariama/kaltinama padarius ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančių lėšų pasisavinimo), bei 223 straipsnio 1 dalyje (dėl (duomenys neskelbtini) aplaidaus finansinės apskaitos tvarkymo nuo 2008 m. sausio l d. iki 2012 m. vasario l d., dėl (duomenys neskelbtini) aplaidaus finansinės apskaitos tvarkymo nuo 2007 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. vasario 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iš surinktų duomenų buvo nustatyta, kad tuo metu ieškovė įmonėje ėjo vyriausiosios buhalterės pareigas, todėl pagal įgaliojimus ji buvo atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, buhalterinės apskaitos tvarkymą, spręstina, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, surinktus duomenis, teisėsaugos institucijų pareigūnams šiuo atveju buvo pakankamas pagrindas įtarti ieškovę ir šių minėtų nusikalstamų veikų padarymu bei jos atžvilgiu vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

76. Nesutiktina su tuo, kad tai, jog Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu ieškovę išteisino pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu išteisino ir dėl likusių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo savaime reiškia, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai. Šiuo atveju ieškovė, teikdama, kad baudžiamasis persekiojimas jos atžvilgiu buvo vykdomas nepagrįstai, iš esmės remiasi tik ta aplinkybe, kad ji dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo išteisinta, tačiau, kaip jau buvo minėta, išteisinimo faktas, pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai ir ar kad nebuvo pagrindo jį tęsti bei perduoti bylą su kaltinamuoju aktu teismui, nenustačius valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai pažeidimo. Šiuo atveju, priešingos išvados neleidžia daryti ir pagrindai, kuriems esant ieškovė buvo išteisinta.

77. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo motyvams, taip pat atsakovės atstovių atsiliepimuose į apeliacinį skundą dėstomiems argumentams, kad ieškovės išteisinimo pagrindai yra nulemti ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės neteisėtų veiksmų, netinkamo funkcijų vykdymo, elgiantis nerūpestingai ir/ar neapdariai pradedant, atliekant ir užbaigiant ikiteisminį tyrimą, tačiau iš esmės yra susiję su teismo atliktu kitokiu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme bylą nagrinėjant teismine tvarka.

78. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu ieškovė buvo išteisinta pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, teismui nusprendus, kad ieškovei nebuvo tinkamai ir pasirašytinai išaiškintos teisės dėl aprašyto turto saugojimo ir ji nebuvo įspėta dėl atsakomybės už turto praradimą, todėl jos ir kito kaltinamojo G. M., kaip bendrininko, veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje, požymio – specialaus subjekto ir atitinkamai subjektyvaus požymio tiesioginės tyčios. Taigi teismas vertino, kad nors antstolis elektroniniu paštu ir nusiuntė ieškovei turto aprašą (vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių), tačiau tai nėra tinkamas ieškovės informavimas apie patikėto turto atžvilgiu įgyjamas teises ir pareigas, atsakomybę.

79. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir surinkti duomenys dėl BK 246 straipsnio 2 dalyje galimai padarytos nusikalstamos veikos teismo buvo įvertinti kitaip negu ikiteisminio tyrimo metu – kaltinamosios (ieškovės) naudai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo buvo pradėtas ir atliktas nesant tam teisinio pagrindo.

80. Lietuvos apeliacinis teismas, išteisindamas ieškovę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo), nuosprendyje nurodė, kad nors ir nustatyta, jog transporto priemonė (duomenys neskelbtini) apskaitoje nepagrįstai apskaityta 163 214,74 Lt, nes nėra dokumentų, pagrindžiančių 19 666,58 Lt vertės padidėjimą, tačiau nustatytas pavienis buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas nesiekia tokio pavojingumo, kad už tai D. B. kiltų baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje iš esmės negalima nustatyti, ar pagrįstai 2008 m. gruodžio 31 d. inventorizuoti (duomenys neskelbtini) 14 980,89 Lt, ir 3 016 Lt, bet ne kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje – 333 898,18 Lt, dydžio, įsiskolinimai, tačiau to negalima padaryti dėl specialisto išvadose nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo, už ką nuteista G. G., bet ne dėl D. B. veiksmų.

81. Lietuvos apeliacinis teismas, išteisindamas ieškovę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo), pažymėjo, kad „G. M. iššvaistė (duomenys neskelbtini) turtą, tačiau nenustatyta, jog D. B., kaip įmonės finansininkei, buvo žinoma apie nusikalstamus G. M. veiksmus. Byloje nėra paneigti D. B. parodymai, jog ji kaip (duomenys neskelbtini) finansininkė neįtraukinėdavo į buhalterinę apskaitą PVM sąskaitų faktūrų, tai atlikdavo kitos darbuotojos, o D. B. tik apmokėdavo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Visgi, PVM sąskaitos faktūros išrašytos taip, kad vien iš jų negalima nustatyti, jog buvo remontuota ne (duomenys neskelbtini) transporto priemonė. Byloje nėra duomenų, kad anksčiau aptartose PVM sąskaitose faktūrose prierašus būtų padariusi ar transporto priemonės „Scania“ pavadinimą užtušavusi D. B.. Nenustatytas ir D. B. bei G. M. susitarimas veikti bendrai“.

82. Teisėjų kolegija, vertindama anksčiau paminėtus ieškovės išteisinimo pagrindus pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad motyvai, kurių pagrindu ieškovė buvo išteisinta, patvirtina, jog ieškovės išteisinimas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, iš esmės yra susijęs su apeliacinės instancijos teismo atliktu kitokiu byloje esančių įrodymų vertinimu, ir, kaip teisingai pažymėjo atsakovė, esant abejonių, dėl tam tikrų duomenų pakankamumo, įrodomosios reikšmės, teismas, remdamasis pamatine nuostata, taikant nekaltumo prezumpcijos principą, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, ieškovę išteisino.

83. Šiuo atveju tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip vertino byloje esančius įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnai, prokurorė pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ar bendrą rūpestingumo, atidumo pareigą, pradėdami ir atlikdami ikiteisminį tyrimą bei perduodami bylą su kaltinamuoju aktu teismui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-403/2021).

84. Be to, paminėtina ir tai, kad būtent dėl kitokio įrodymų vertinimo ieškovė pirmosios instancijos teismo – Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu, visgi buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, ieškovė teismo ar teisėjo veiksmų, pasisakydama dėl valstybės atsakomybės, nelaikė neteisėtais, kas rodo tam tikros ieškovės pozicijos prieštaringumą, sprendžiant dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįstumo ir teisinio vertinimo (CPK 185 straipsnis).

85. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, taip pat nenustatė aplinkybės, kad baudžiamasis procesas pradėtas ar vykdytas nepagrįstai, neteisėtai, aplaidžiai ar pažeidė ieškovės teises, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo gauti įstatymus pažeidžiančiu būdu, ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų išvados buvo paremtos neteisėtai gautais faktais, nepagrįstais duomenimis, abstrakčia, su nagrinėjamais įvykiais menkai susijusia informacija ar kitokiais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad teismas kitaip nei prokurorė vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, neleidžia daryti išvados, jog prokurorės veiksmai, perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą, buvo neteisėti, nerūpestingi ar neatidūs.

86. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors ieškovė ir buvo išteisinta dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustačius, kad nepadarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė per se (savaime) nereiškia, jog jos atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas, nes siekiant konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.272 straipsnio prasme turi būti nustatyti konkretūs pažeidimai, pareigūnų nerūpestingumas, piktnaudžiavimas ir pan. Tokių pažeidimų, pareigūnų nerūpestingumo ar piktnaudžiavimo nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, taip pat jų nenurodė ir ieškovė, iš esmės apsiribodama tik teiginiais, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorė, siekdami jos atžvilgiu inicijuoti, atlikti ikiteisminį tyrimą, privalėjo turėti objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų dėl ieškovės tariamai padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau kaip jau minėta, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ar kaltinimui pareikšti įrodymų pakankamumo reikalavimai; baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas.

87. Teisėjų kolegija, apibendrindama padarytas išvadas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorė ieškovės atžvilgiu pradėtame ir vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jiems nustatytos rūpestingumo pareigos. Tai, kad ieškovė nesutinka su tuo, kaip buvo organizuojamas, atliktas jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas, taip pat su prokurorės jo metu priimtais sprendimais, padarytomis išvadomis, ir siekia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės veiksmai būtų įvertinti kitaip negu tą padarė pirmosios instancijos teismas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorę atlikus neteisėtus veiksmus, veikus netinkamai, nerūpestingai, taigi konstatuoti vieną iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėtus veiksmus.

Dėl kardomosios priemonės skyrimo (ne)teisėtumo

88. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat dėsto argumentus, susijusius su kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, taikymu, kaip pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad paskirta kardomoji priemonė iš esmės suvaržė jos pamatinę konstitucinę judėjimo laisvę, jos skyrimas sukėlė ieškovei ypač neigiamus išgyvenimus, kadangi ji negalėjo pasimatyti su dukra, be to, kardomoji priemonė buvo taikoma ilgą laiką – viso baudžiamojo proceso metu, todėl tai lėmė didesnius ieškovės išgyvenimus nei tuo atveju, jeigu asmuo būtų kaltas ir baudžiamasis persekiojimas būtų teisėtas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais.

89. BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomųjų priemonių rūšys yra numatytos BPK 120 straipsnyje, tarp kurių ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

90. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ieškovei paskirta 2014 m. gruodžio 5 d. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovei buvusią paskirtą kardomąją priemonę, visų pirma, pažymi, kad, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, ieškovei buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė, nesusieta su realiu laisvės atėmimu, jos apribojimu.

91. Pastebėtina tai, kad ieškovė nenurodo jokių argumentų, kodėl kardomoji priemonė jai buvo paskirta nepagrįstai, nedėsto argumentų dėl to, kad galimai buvo nesilaikyta jos skyrimo tikslų, sąlygų ir tvarkos, tačiau jos skyrimo neteisėtumą iš esmės sieja tik su jos išteisinimo faktu, kas, kaip minėta anksčiau, savaime nėra pagrindas visus baudžiamojo proceso metu atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir/ar jo metu taikytas procesines prievartos priemones laikyti neteisėtais (CPK 178 straipsnis).

92. Šiuo atveju ieškovei kardomoji priemonė paskirta atsižvelgiant į pagrįstą įtarimą padarius jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, siekiant užtikrinti jos dalyvavimą procese. Todėl nepagrįsta teigti, kad paskirta kardomoji priemonė buvo neproporcinga ar kad jos paskyrimas sukėlė ieškovei realias neigiamas pasekmes (ieškovė to neįrodė). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien pažyma apie ieškovės nedarbingumo laikotarpius ir argumentai, kad dėl baudžiamojo persekiojimo asmenys patiria stresą, pablogėja jų reputacija ir pan., nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė patyrė tokio pobūdžio žalą, kuri galėtų būti atlyginama pinigine išraiška, net jei teismas būtų nustatęs atsakovės neteisėtus veiksmus.

93. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų atliekamas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 44 punktas).

94. Be to, priešingai nei nurodo ieškovė, šio ginčo atveju (o ne kito ieškovės atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo) nėra jokių duomenų, kad ji per visą kardomosios priemonės taikymo laikotarpį (nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d.) būtų kreipusis į prokurorę, teismą dėl jos panaikinimo ar leidimo tam tikru laikotarpiu išvykti iš Lietuvos ir jai toks leidimas nepagrįstai nebūtų suteiktas ar kad ji būtų skundusi šiuo aspektu valstybės institucijų pareigūnų veiksmus. Pastebėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi baudžiamąją bylą perduodamas nagrinėti teisiamajame posėdyje nusprendė ieškovei paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nekeisti, o teismo ar teisėjo veiksmų, kaip jau minėta, ieškovė jos atžvilgiu vykusiame baudžiamajame procese nelaikė neteisėtais.

95. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju kardomosios priemonės taikymas ieškovei nebuvo savavališkas, atitiko jos taikymo sąlygas ir tikslus, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, darydamas išvadą, kad kardomosios priemonės paskyrimu ir taikymu ieškovės teisės nebuvo pažeistos, dėl ko nebuvo pagrindo jai priteisti iš valstybės neturtinę žalą.

96. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šiame sprendime minėtos sąlygos, teisėjų kolegija, nenustačiusi neteisėtų valstybės veiksmų, dėl kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, nepasisako.

Dėl bylos baigties

97. Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo teisinius santykius, ir sprendęs, kad nenustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą atlyginti jai neturtinę žalą, tačiau, netinkamai aiškinęs asmens teisę gauti advokato išlaidų atlyginimą nutraukus baudžiamąją bylą reabilituojančiu pagrindu, nepagrįstai šių išlaidų nepriteisė ieškovei iš valstybės.

98. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei iš valstybės 4 920 Eur išlaidas, patirtas už teisinę gynybą baudžiamajame procese; kitą ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

99. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

100. Nustatyta, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1 550 Eur už ieškinio parengimą bei 450 Eur už atstovavimą teisme, iš viso – 2 000 Eur.

101. Duomenų apie valstybės šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra.

102. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (Rekomendacijų 8.2, 8.19 punktai), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento (ieškinio) pobūdį, turinį, atstovavimo 2023 m. sausio 16 d. teismo posėdyje trukmę (2 val. 55 min.). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad ieškovės pirmojoje instancijoje patirtos išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis (CPK 98 straipsnis).

103. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo patenkintas 50 proc. (teismas vertina, kad byloje buvo pareikšti du materialaus pobūdžio teisiniai reikalavimai: priteisti 4 920 Eur turtinę žalą (50 proc.) ir priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą (50 proc.), nes neturtinės žalos dydį nustato teismas, todėl ieškovės nurodyta suma nėra pagrindas žyminiam mokesčiui apskaičiuoti). Ieškovės reikalavimas priteisti turtinę žalą buvo patenkintas visa apimtimi (100 proc.), o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą – atmestas (0 proc.), todėl iš viso ieškovės reikalavimai patenkinti 50 proc. (100 proc. + 0 proc./2).

104. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų, dalį, ieškovei iš valstybės priteistinos 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos (2 000 Eur x 50 proc./100 proc.), patirtos pirmosios instancijos teisme.

105. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1 750 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškovės pateiktos 2023 m. vasario 7 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 230207 matyti, kad nurodyta suma paskaičiuota už: 1) apeliacinio skundo surašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. sprendimo ir 2) atstovavimą Vilniaus apygardos teisme.

106. Teisėjų kolegija, įvertinusi parengto procesinio dokumento (apeliacinio skundo) pobūdį, turinį, tai, kad atstovavimas apeliacinėje instancijoje iš esmės pasireiškė tik procesinio dokumento surašymu, šalims/jų atstovams nedalyvaujant teismo posėdyje (apeliacinis skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka), sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti 1 750 Eur bylinėjimosi išlaidos nėra pagrįstos ir būtinos, todėl jas sumažina iki 1 300 Eur.

107. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (50 proc.), ieškovei iš valstybės priteistinos 650 Eur (1 300 Eur x 50 proc./100 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

108. Žyminis mokestis, nuo kurio ieškovė įstatymo pagrindu atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas) valstybei nepriteistinas, nepriklausomai nuo patenkintos ieškinio reikalavimų dalies (50 proc.), kadangi tai reikštų valstybės išlaidų priteisimą valstybei (50 proc. apimtimi).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nusprendžia:

ieškovės D. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos 4 920 Eur (keturių tūkstančių devynių šimtų dvidešimties eurų) išlaidas, patirtas baudžiamajame procese už gynybą, ir 1 000 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.