Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-2709-1187/2026Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21805-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 2.6.9.2; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo asociacija „Idėja Kaunui“.Apeliacinės instancijos teismasnustatė :I. Ginčo esmėIeškovas IES1 (toliau – ieškovas, apeliantas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ATS1 (toliau – atsakovė) 675 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Ieškinyje nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 9 d. dirbo (duomenys neskelbtini), kurios vienintelė akcininkė yra ieškovo sesuo TRP1. TRP1 nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2022 m. kovo 30 d. ėjo (duomenys neskelbtini) direktorės pareigas, o nuo 2022 m. kovo 31 d. iki šiol šios įmonės direktoriaus pareigas eina TRP1 sutuoktinis ART1, kurio sesuo yra atsakovė. Ieškovas uždirbdavo pakankamai, dėl ko iš jo skolinosi pinigus ne tik ieškovo sesuo ir jos sutuoktinis, bet ir atsakovė. Atsakovei telefonu paprašius ieškovo paskolinti pinigų, jis iš savo banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą pervesdavo pinigus mokėjimo paskirtyje nurodydamas „papildimas“. Nors mokėjimo pavedimuose tiesiogiai nenurodyta, kad pinigai skolinami, pinigų pervedimas suprantamas kaip sąskaitos papildymas, kurio priežastis – paskolinimas. 2025 m. lapkričio 10 d. el. paštu kreipėsi į atsakovę prašydamas skolą grąžinti iki 2025 m. lapkričio 13 d., tačiau iki šiol atsakovė skolos negrąžino. Tarp šalių nebuvo rašytinio susitarimo dėl pinigų skolinimo, tik žodinis, todėl teismas pats turi nuspręsti ar iš atsakovės priteisti pinigus kaip negrąžintą paskolą ar kaip nepagrįstai gautas pinigines lėšas, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, kadangi ieškovo nurodytų aplinkybių teisinę kvalifikaciją turi nustatyti teismas.Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad niekada nesiskolino pinigų iš ieškovo. Gavo ir gauna pakankamas pajamas. Pagal jos 2022 metų ir 2023 metų pajamų deklaracijas, tuo laikotarpiu jos pajamos buvo virš 1 000 Eur per mėnesį. Ji tuo metu prižiūrėjo 2021 m. gimusią dukrą ir gaudavo vaiko priežiūros išmoką, tad jos mėnesio pajamos būdavo apie 1 800 Eur ir jos finansinė padėtis buvo daug geresnė negu ieškovo. Ieškovas paduodamas ieškinį nenurodė atsakovės asmens kodo, gimimo datos, gyvenamosios vietos, kas patvirtina, kad tarp šalių paskolos santykių nebuvo, nes apdairus asmuo skolindamas pinigus tokius duomenis turi žinoti. Be to, ieškovas nežino kokie giminystės ryšiai ją sieja su ART1, klaidingai nurodydamas, kad ji yra ART1 sesuo. Atsakovė ieškovą pažįsta kaip savo motinos brolio ART1 sutuoktinės brolį, yra jį mačiusi kelis kartus ir bendravo su ieškovu tik el. paštu dėl ieškovo prašymų nupirkti jam lėktuvų skrydžių bilietus. Visos tarp šalių vykusios piniginės operacijos buvo išimtinai susijusios su ieškovo prašymais nupirkti jam lėktuvų skrydžių bilietus. Kadangi kilus ginčui tarp ieškovo ir jo sesers, ieškovas ištrynė elektroninį susirašinėjimą su atsakove, ji gali teismui pateikti tik dalį šio susirašinėjimo.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad jis atsakovei pervedė 2022 m. vasario 8 d. – 35 Eur, 2022 m. balandžio 11 d. – 85 Eur, 2022 m. birželio 23 d. – 200 Eur, 2022 m. liepos 17 d. – 110 Eur, 2022 m. spalio 7 d. – 60 Eur, 2023 m. sausio 29 d. – 25 Eur, 2023 m. birželio 2 d. – 160 Eur, iš viso – 675 Eur. Ginčo tarp šalių dėl pinigų perdavimo fakto nėra. Ginčas kilo dėl atsakovės pareigos šias lėšas grąžinti ieškovui.Ieškovas turėjo įrodyti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Ieškovas ne tik nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovui jo sumokėtas sumas, bet ir neįrodinėjo šios aplinkybės, deklaratyviai teigdamas, kad tai paskola. Paskola yra dvišalis sandoris. Tam, kad jis būtų sudarytas, turi būti išreikšta abiejų šalių valia ir nepakanka vien pinigus duodančios šalies teiginio, kad ji šiuos pinigus skolina. Vien faktas, jog ieškovas pervedė atsakovei pinigus ir vienašališkai teigia, kad juos paskolino, neįrodo paskolos teisinių santykių, nes pinigų perdavimas vykdomas ne tik paskolos, bet ir daugelio kitų teisinių santykių pagrindu.Ieškovui neįrodžius atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautas sumas, teigti, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys ir atsakovė turi pareigą grąžinti ieškinyje nurodytas sumas, nėra pagrindo. Todėl ieškinys atmetamas kaip neįrodytas ir dėl to nepagrįstas.Ieškovo teiginys apie tai, kad nesant pagrindo atsakovei pervestus pinigus laikyti paskola, jie turėtų būti priteisti kaip nepagrįstai gauti, atmetamas. CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja ieškovą nurodyti ieškinio reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Įstatymas įpareigoja teismą pateikti ieškovo nurodytų aplinkybių visumos teisinę kvalifikaciją, bet ne pateikti ieškovui palankią šių aplinkybių interpretaciją. Tam kad asmens gauti pinigai būtų vertinami kaip nepagrįstas praturtėjimas, turi būti nustatyta, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Šias įstatymo nuostatas patvirtinančias aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti ieškovas. Tačiau ieškovas tokių aplinkybių nenurodo ir nuosekliai teigia, kad pinigus skolino, kad juos skolino ieškovės prašymu. Taigi, pats ieškovas nurodo faktinį pinigų pervedimo atsakovei pagrindą – ieškovės prašymą ir savo sutikimą šį prašymą tenkinti. Kad atsakovė iš ieškovo gavo pinigus ne be pagrindo patvirtina ir jos pateiktas elektroninis susirašinėjimas su atsakovu dėl lėktuvų skrydžių bilietų pirkimo ir apmokėjimo už juos. Pvz. 2022 m. vasario 8 d. ieškovas prašo atsakovės užsakyti bilietą iš Kauno į Vokietiją vasario 13 d. Atsakovė nurodo, kad bilieto kaina 32 Eur ir prašo pervesti 32 Eur iš karto. Ieškovas išsiunčia pasitenkinimo ženkliuką – iškeltą nykštį – ir tą pačią dieną išsiunčia atsakovei 35 Eur sumokėjimo patvirtinimą. Atsakovės pateiktas susirašinėjimas su ieškovu ne tik patvirtina iš ieškovo gautų pinigų pagrindą, bet ir paneigia ieškovo deklaruojamus paskolos santykius tarp šalių. Teismo posėdyje ieškovo atstovas nurodė, kad dėl ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos dalies reikalavimo perleidimo trečiajam asmeniui sutarties, prašo priteisti iš atsakovės 625 Eur skolą, tačiau pareiškimo dėl ieškinio dalies atsisakymo nepareiškė. Trečiasis asmuo reikalavimų šios sutarties pagrindu taip pat nepareiškė, todėl teismas sprendžia dėl visos 675 Eur ieškinyje pareikštos sumos.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliantas (ieškovas) IES1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas naikintinas, nes, visų pirma, į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu be atskirų reikalavimų įtraukta Asociacija „Idėja Kaunui“ pagal 2026 m. vasario 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 3 ir 2026 m. kovo 23 d. sutartį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pakeitimo Nr. 3-1, tačiau teismas asociacijai „Idėja Kaunui“ nesuteikė galimybių pateikti atsiliepimo, tuo buvo grubiai pažeista procedūra.Teismas netinkamai parinko teisės normą, nurodydamas, kad ieškovas netinkamai nurodė teisės normą grindžiant reikalavimą. Ieškovas patikslintu ieškiniu nurodė teismų praktiką, jog teisės normas pagal faktines aplinkybes privalo parinkti teismas, o ieškovo pareiga tik nurodyti faktines aplinkybes.Ieškovas pateikė teismui laikotarpio nuo 2018-2025 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kurie gauti iš ieškovo darbdavio įmonės (duomenys neskelbtini), tačiau teismas teiktų dokumentų neprijungė prie bylos, motyvuojant tuo, kad dokumentai nesusiję su ginču. Šiuo atveju teismas nepagrįstai neprijungė prie bylos teiktų dokumentų, kadangi jie susiję su nagrinėjamu ginču – paneigia atsakovės nurodytas aplinkybes. Teismui buvo pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kurių teismas neprijungė, įrodantys, kad laikotarpiu, kuomet ieškovas tariamai naudojosi bilietais, iš tikrųjų buvo komandiruotėje (Vokietijoje). Todėl kyla klausimas ar atsakovė iš tiesų pirko bilietus ieškovo vardu ir jis juo pasinaudojo, ar atsakovė pirko bilietą savo dėdei ART1 – įmonės (duomenys neskelbtini) vadovui, ar pateikti bilietai nėra suklastoti. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra ir pati atsakovė nepateikė tariamai pirkto bilieto kopijos, kuri patvirtintų kieno vardu jis buvo nupirktas.Jei atsakovė pirko bilietus, tai ji juos pateikdavo įmonei (duomenys neskelbtini), kuriai vadovavo jos dėdė, kuris rūpinosi ieškovo kelionės bilietais komandiruotės metu. Todėl atsakovė, jeigu laikyti, kad ji gavo iš ieškovo pinigus dėl bilietų, gavo dvigubą finansinę naudą, kuomet už bilietus įmonė (duomenys neskelbtini) ir jos vadovai sumokėjo ir po to dar ir tariamai ieškovas. Tokią versiją galima paneigti arba patvirtinti tik gavus atsakovės banko sąskaitos išrašus, kuriuose būtų minima (duomenys neskelbtini) ir jos vadovai bei darbuotojai. Tačiau teismas atsisakė tokius duomenis išreikalauti.Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas būtų susirašinėjęs su atsakove, taip pat, kad ieškovas būtų ištrynęs žinutes (jei ieškovas būtų ištrynęs žinutę, tai susirašinėjime matytųsi, jog yra ištrinta žinutė). Atsakovė pateikė tariamo susirašinėjimo su ieškovu kopiją, kuris (susirašinėjimas) nėra pilnas, yra pateikti tik fragmentai, atsakovė negalėjo paaiškinti, kodėl nėra pateiktas pilnas susirašinėjimas. Šiuo atveju ieškovas ir trečiasis asmuo iškėlė abejones dėl pateikto susirašinėjimo autentiškumo, ar jis apskritai egzistuoja, o ar pateikti tariamo susirašinėjimo keli fragmentai nėra suklastoti. Teismas kelis kartus procese parodė nuostabą, jog ginčas yra dėl mažos pinigų sumos, suponuojant, jog dėl to nereikia gaišinti teismo. Todėl teismo nuogąstavimas, kad ginčas yra dėl mažos sumos ir dėl to gaišinamas teismo laikas, parodo ne tik, kad pirmos instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos, netaikė teisės normų, bet ir rodė šališkumą, nusistatymą.Atsakovė pateikė bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė pirmos instancijos teisme. Pažymėtina, kad ginčas yra dėl 675,00 Eur, tačiau atsakovė patyrė net 1 930,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (atsakovę atstovavo advokato padėjėja, o ne advokatas), taip pat pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos buvo užskaitomos ir už elementaraus prašymo parengimo ar net pasirengimą teismo posėdžiui ir tuo pačiu papildomai prašoma ir už atstovavimą posėdyje, nors manytina, kad atstovavimas posėdyje ir pasirengimas posėdžiui negali būti atskiros paslaugos, o tai viena ir ta pati paslauga.Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė tas išlaidas, kurias atsakovė pateikė, kai teismas nuėjo priimti sprendimą. Šiuo atveju nors ir teisės normos numato galimybę pateikti bylinėjimosi išlaidas, kai teismas išeina priimti sprendimą, bet tada turi būti priimtas atskiras (papildomas) sprendimas.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas sprendimą byloje priėmė 2026 m. balandžio 15 d. įstatymo nustatytas terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2026 m. gegužės 15 d. Tačiau ieškovas apeliacinį skundą pateikė tik 2026 m. gegužės 19 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą procesinį terminą. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių, svarbių priežasčių, kurios pateisintų termino praleidimą ar sudarytų pagrindą jį atnaujinti. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios ieškovui laiku įgyvendinti savo procesines teises. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis. Ieškovo veiksmai akivaizdžiai rodo siekį vilkinti teisminį procesą ir užkirsti kelią teismo sprendimo įsiteisėjimui bei vykdymui. Toks elgesys prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, taip pat pareigai procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Todėl ieškovo apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir nesant pagrindo šį terminą atnaujinti.Teismas pagrįstai atmetė alternatyvų ieškovo argumentą, kad nesant paskolos santykių perduotos lėšos turėtų būti vertinamos kaip nepagrįstas praturtėjimas. Šiuo aspektu teismas teisingai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas bei CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Sprendime pagrįstai pažymėta, kad būtent ieškovas privalėjo nurodyti ir įrodyti aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, tačiau tokių aplinkybių jis nenurodė. Priešingai, pats ieškovo atstovas nuosekliai tvirtino, kad pinigus atsakovei perdavė jos prašymu ir savo noru, todėl nurodė konkretų lėšų perdavimo pagrindą, kuris paneigia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybę.Teismas tinkamai įvertino atsakovės pateiktus elektroninio susirašinėjimo įrodymus, kurie patvirtino konkretų visų mokėjimų tikslą. Pavyzdžiui, 2022 m. vasario 8 d. vykęs šalių susirašinėjimas dėl lėktuvo bilieto įsigijimo patvirtino, kad ieškovo atliktas mokėjimas buvo susijęs su konkrečių išlaidų apmokėjimu, o ne su paskolos suteikimu. Šie duomenys papildomai paneigė ieškovo versiją, kad atsakovė skolinosi pinigus iš ieškovo.Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra neproporcingos vien dėl to, jog ginčo suma sudarė 675 Eur. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad bylinėjimosi išlaidų dydis nėra tiesiogiai siejamas vien su ieškinio suma. Teisinės pagalbos apimtį lemia ne tik reikalavimo dydis, bet ir bylos pobūdis, reikalingų procesinių veiksmų kiekis, surinktų įrodymų analizė, procesinių dokumentų rengimas, pasirengimas teismo posėdžiams, teisinės pozicijos formavimas bei kitos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju atsakovė buvo priversta rengti procesinius dokumentus, analizuoti ieškovo pateiktus įrodymus, rinkti ir teikti savo įrodymus, rengti išsamią teisinę poziciją, dalyvauti teismo posėdžiuose bei reaguoti į proceso metu teikiamus ieškovo atstovo paaiškinimus ir argumentus. Todėl vien aplinkybė, kad ginčo suma buvo santykinai nedidelė, savaime nesudaro pagrindo mažinti atsakovės faktiškai patirtas ir būtinas bylinėjimosi išlaidas.Taip pat nepagrįstas ieškovo teiginys, kad pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas teismo posėdyje yra ta pati paslauga. Tokia pozicija prieštarauja tiek CPK 98 straipsnio nuostatoms, tiek Rekomendacijoms dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio. Pasirengimas teismo posėdžiui apima bylos medžiagos analizę, teismų praktikos ir teisės aktų vertinimą, pasirengimą galimiems proceso dalyvių ir teismo klausimams, įrodymų vertinimą, procesinės strategijos formavimą ir kitus veiksmus, atliekamus iki teismo posėdžio. Tuo tarpu atstovavimas teismo posėdyje yra savarankiška procesinė veikla, kuri vykdoma jau nagrinėjant bylą teisme. Šių veiksmų pobūdis, turinys ir atlikimo laikas yra skirtingi, todėl jie pagrįstai apskaitomi kaip atskiros teisinės paslaugos.Apeliacinės instancijos teismaskonstatuoja :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl termino atnaujinimo apeliaciniam skundui paduotiAtsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino apeliantui terminą apeliaciniam skundui paduoti.Pagal CPK 307 straipsnio 1–2 dalis apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2026 m. balandžio 15 d., todėl terminas apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2026 m. gegužės 15 d. Ieškovas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė 2026 m. gegužės 18 d., kartu prašydamas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, kuriame nurodė, kad nuo bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, ieškovas nebeturi atstovo, todėl, ieškovui neturint teisinio išsilavinimo, užtruko išanalizuoti visą bylos medžiagą ir parengti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismo teisėjos 2026 m. gegužės 19 d. rezoliucija apeliacinio skundo padavimo terminas buvo atnaujintas ir apeliacinis skundas buvo priimtas.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimų apeliacinio apskundimo terminus, siekia užtikrinti teismo sprendimų, o tuo pačiu ir civilinių teisinių santykių, stabilumą. Jeigu terminas praleistas žymiai, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, tai pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams. Įstatymas neįvardija, kokios priežastys laikytinos svarbiomis, palikdamas šį klausimą spręsti teismui savo nuožiūra. Ar termino praleidimo priežastis yra svarbi ar ne, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2003). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2009).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, kadangi terminas buvo praleistas neženkliai (3 dienas), jo praleidimui įtakos turėjo objektyvios aplinkybės, apsunkinusios savalaikį apeliacinio skundo parengimą ir jo pateikimą, t. y. ieškovas nebeturėjo atstovo ir apeliacinį skundą rengė pats. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas sąžiningai ir aktyviai siekė pasinaudoti teise į apeliaciją, todėl, įvertinus teisės į apeliaciją reikšmingumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškovui terminą apeliaciniam skundui paduoti.Dėl įrodymų (ne)priėmimo ir (ne)išreikalavimoIeškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo procesinius prašymus dėl įrodymų priėmimo, dėl to byloje nebuvo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės. Dėl šios priežasties ieškovas prašo priimti su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2018 m. – 2025 m.Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia.CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021).Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2026 m. kovo 3 d. teikė teismui prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo (DOK-11340), kuriuo, be kita ko, prašė priimti darbo laiko apskaitos žiniaraščius už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2025 m. spalio 9 d. Ieškovas prašyme nurodė, kad šie įrodymai įrodo, kad jis labai dažnai būdavo komandiruotėje ir negalėjo komandiruotės metu skraidyti iš Vokietijos į Kauną. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartimi atsisakė priimti aptariamus įrodymus, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nenurodė, kokią reikšmę, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, gali turėti duomenys apie ieškovo darbo laiko apskaitą ir jo darbo užmokestį per laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2025 m. spalio 9 d., kai ieškinys reiškiamas atsakovei dėl skolos, susidariusios per laikotarpį nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2023 m. birželio 2 d.Taip pat, ieškovas (jo atstovas) 2026 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu pakartotinai prašė priimti darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2022 m. – 2023 m., nes iš jų matoma, kad ieškovas buvo komandiruotėje Vokietijoje, kuomet buvo perkami bilietai, t. y. jie patvirtina, kad ieškovas buvo išvykęs į Vokietiją ir keliauti niekur negalėjo (2026 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 9 min. iki 12 min). Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo, kadangi tai yra toli nuo ginčo esmės (2026 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 44 min.).Civilinėje byloje įrodinėjimo dalyką nustato šalių reikalavimai ir atsikirtimai. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, siekdama pagrįsti, kad ieškovo jai perverstos pinginės lėšos buvo skirtos ieškovo skrydžio bilietams pirkti, byloje teikė šalių susirašinėjimą bei ieškovui pirktus skrydžio bilietus. Tuo tarpu ieškovas, siekdamas paneigti šias aplinkybes, tvirtino, kad skrydžių pirkimų metu buvo komandiruotėje, todėl atsakovė negalėjo jam pirkti skrydžio bilietų. Šiems argumentas pagrįsti ieškovas teikė į bylą darbo laiko apskaitos žiniaraščius už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2025 m. spalio 9 d. Apeliacinės instancijos teismas viena vertus pritaria pirmosios instancijos teismui, kad dalis šių įrodymų nėra susijusi su šalių įrodinėtomis aplinkybėmis, kadangi ieškovas pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2025 m. spalio 9 d., kai tuo tarpu ieškinys reiškiamas dėl laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2023 m. birželio 2 d. pervestų piniginių lėšų priteisimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2022 m. – 2023 m. buvo susiję su bylos įrodinėjimo dalyku ir atitinka netiesioginių įrodymų sampratą, kadangi ieškovas teikė šiuos įrodymus kaip kontrargumentams pagrįsti dėl atsakovės pateiktų argumentų ir įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti. Atsižvelgiant į nurodytą, bei į tai, kad atsakovė turėjo galimybę susipažinti su šiais įrodymais ir dėl jų pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas priima su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2022 m. – 2023 m. Likusioje dalyje apelianto pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti iš atsakovės arba įpareigoti atsakovę pateikti banko sąskaitos išrašus, kuriuose būtų matomi atlikti mokėjimai susiję su ieškovu, įmone (duomenys neskelbtini) ir jos darbuotojais, taip pat banko sąskaitos išrašus, įrodančius, kad atsakovė, o ne kas nors kitas pirko bilietus.Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis išreikalauti rašytinį įrodymą, turi nurodyti reikalaujamą įrodymą, pagrindą manyti, kad jį turi atitinkamas asmuo, ir aplinkybes, kurias šis įrodymas gali pagrįsti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014). Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų taip pat šio Kodekso 188 straipsnyje bei 191 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (CPK 199 straipsnio 3 dalis).Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartyje argumentavo ieškovo prašymo netenkinimą nurodydamas, kad įrodymų, susijusių su bilietų pirkimu ir apmokėjimu už juos, rinkimas ir teikimas teismui yra atsakovės, o ne ieškovo pareiga. Pati atsakovė sprendžia kaip ir kuo grindžia savo atsikirtimus į ieškinį. Be to CPK 199 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo neprivalo teikti rašytinių įrodymų, jeigu tai reikštų parodymus prieš save. Todėl teismas negali įpareigoti atsakovę teikti ieškovo prašomus įrodymus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepateikia jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl aptartų pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik pakartoja jau pirmosios instancijos metu teiktus paaiškinimus dėl šių įrodymų reikšmės. Be to, atsakovė 2026 m. kovo 26 d. prašymu pateikė savo bankų sąskaitų išrašus apie pervestas pinigines lėšas oro linijoms. Tuo tarpu likę ieškovo prašyti išreikalauti įrodymai (kitų asmenų atlikti pavedimai) nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl atsisakymo išreikalauti įrodymus nepatvirtina proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir kuris sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).Byloje nustatytos faktinės aplinkybėsBylos duomenimis, ieškovas atsakovei pervedė: 2022 m. vasario 8 d. – 35 Eur, 2022 m. balandžio 11 d. – 85 Eur, 2022 m. birželio 23 d. – 200 Eur, 2022 m. liepos 17 d. – 110 Eur, 2022 m. spalio 7 d. – 60 Eur, 2023 m. sausio 29 d. – 25 Eur, 2023 m. birželio 2 d. – 160 Eur, iš viso – 675 Eur.Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės šias pervestas pinigines lėšas, tvirtindamas, jog šios lėšos buvo atsakovei paskolintos ir atsakovė jų negrąžino. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, laikėsi pozicijos, kad ieškovas pinigines lėšas pervedė tikslu, kad atsakovė nupirktų jam skrydžio bilietus.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, t. y. kad ieškovas pinigus pervedė kaip paskolą, o atsakovė įsipareigojo juos grąžinti. Pažymėjo, kad ieškovas nepagrįsto praturtėjimo sąlygų neįrodinėjo ir laikėsi pozicijos, kad pinigai atsakovei pervesti kaip paskola.Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, turėjo priteisti 675 Eur kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Apeliantas taip pat kvestionuoja atliktą įrodymų tyrimą. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad ieškovas privalėjo nurodyti ir įrodyti aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, tačiau tokių aplinkybių jis nenurodė. Priešingai, pats ieškovo atstovas nuosekliai tvirtino, kad pinigus atsakovei perdavė jos prašymu ir savo noru, todėl nurodė konkretų lėšų perdavimo pagrindą, kuris paneigia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybę. Teismas tinkamai įvertino atsakovės pateiktus elektroninio susirašinėjimo įrodymus, kurie patvirtino konkretų visų mokėjimų tikslą.Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir skolos (ne)priteisimoPagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Taigi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, nustato civilinio proceso dalyviams teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, taip pat sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).Nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinio dalykas buvo suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovės atsakovei paskolintas pinigines lėšas bendroje 675 Eur sumoje, kurių, ieškovo teigimu, atsakovė negrąžino, o kaip ieškinio faktinis pagrindas nurodytos aplinkybės, kad ieškovas iš savo asmeninės banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedė atsakovei į jos asmeninę banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) pinigus, mokėjimo paskirtyje nurodant „Papildimas“. Ieškovas tvirtino, kad „papildymas“ suprantamas kaip ką nors papildo, šiuo atveju papildo banko sąskaitą, o banko sąskaitos papildymo priežastis – paskolinimas. Taip pat pažymėjo, kad iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą buvo atliekami pavedimai paskolinant pinigus, kuomet atsakovė telefonu paprašė ieškovo paskolinti pinigų, tuomet ieškovas paskolino – bankiniu pavedimu iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą pervesdavo pinigus, todėl laikytina, kad ieškovas paskolino – buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, byloje teigė, kad niekada nesiskolino pinigų iš ieškovo, pinigai buvo pervesti tikslu nupirkti ieškovui skrydžio bilietus. Atsakovės ir ieškovo nesieja teisiniai paskolos santykiai. Ieškovas pozicijos, kad atsakovė skolos nėra grąžinusi, nuosekliai laikėsi viso teisminio proceso metu, tiek pareikšdamas ieškinį, tiek jį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, reikalavimą grindė paskolos sutartinių teisinių santykių faktu, ieškinio netikslino, nenurodė naujų aplinkybių.Teisiniame paskolos santykių reglamentavime nurodoma, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, kai aplinkybių, kuriomis remiamasi, nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, kyla pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta.Nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovei kaip paskola ir ar atsakovė įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad ieškovas, vykdydamas jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, turėjo įrodyti, kad pinigai atsakovei buvo perduoti kaip paskola ir kad atsakovė įsipareigojo juos grąžinti.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautas sumas, bei, kad teigti, jog tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys ir atsakovė turi pareigą grąžinti ieškinyje nurodytas sumas, nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tam, jog asmens gauti pinigai būtų vertinami kaip nepagrįstas praturtėjimas, turi būti nustatyta, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Šias įstatymo nuostatas patvirtinančias aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti ieškovas. Tačiau ieškovas tokių aplinkybių nenurodo ir nuosekliai teigia, kad pinigus skolino, kad juos skolino ieškovės prašymu. Pats ieškovas nurodo faktinį pinigų pervedimo atsakovei pagrindą – ieškovės prašymą ir savo sutikimą šį prašymą tenkinti.Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota, joje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą).Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad paskolos sutarties sudarymas ir kito asmens nepagrįstas praturtėjimas įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo paskolą grąžinti, tačiau atsakovui nekyla pareiga įrodyti pinigų gavimo teisinį pagrindą. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal CPK 2 straipsnį, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Šis tikslas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktą; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktą). Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-823/2024 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25 punktas). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259/2021 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovas nuo ieškinio pareiškimo dienos nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu perduoti pinigai turėtų būti priteisti ieškovui, savo reikalavimo negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovė pinigus gavo be teisinio pagrindo, tai tokios aplinkybės nesudarė įrodinėjimo byloje dalyko ir pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga tokių aplinkybių tirti ir vertinti. Nagrinėjamu atveju ieškovas aiškiai pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip paskolos grąžinimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti kito ieškovo neįrodinėto teisių gynimo būdo – be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Vien tai, kad ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma gali būti priteista ir nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, nesuponuoja priešingo vertinimo. Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus įrodinėjimo procese. Be to, ieškovas byloje buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), kuriam žinomos civilinio proceso teisės normų nuostatos, teisės ir pareigos, civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, tačiau nepasinaudojo teise keisti ieškinio pagrindą.Kaip minėta, ieškovas šiuo atveju turėjo įrodyti esminių paskolos sąlygų egzistavimą – paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo (atsakovės) nuosavybėn ir paskolos gavėjo (atsakovės) įsipareigojimą paskolą grąžinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautas sumas, todėl teigti, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys ir atsakovė turi pareigą grąžinti ieškinyje nurodytas sumas, nėra pagrindo. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovės pateiktas susirašinėjimas su ieškovu (dėl skrydžio bilietų) paneigia ieškovo deklaruojamus paskolos santykius tarp šalių.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas apeliaciniu skundu neginčija, jog jis byloje neįrodė, kad atsakovė įsipareigojo grąžinti gautas sumas, t. y. apeliantas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo, jog šiuo atveju apeliantas neįrodė visų paskolos teisinių santykių sąlygų egzistavimo ir iš esmės apeliaciniu skundu tik ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą dėl piniginių lėšų atsakovei pervedimo paskirties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų konstatuotų aplinkybių.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas; 2026 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-933/2026, 71 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad pateikti darbo apskaitos žiniaraščiai paneigia aplinkybę, jog atsakovė jam pirko skrydžio bilietus. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantas laikotarpiais: nuo 2022 m. sausio 9 d. iki 2022 gegužės 15 d., nuo 2022 m. birželio 4 d. iki liepos 31 d., nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2022 m. gruodžio 17 d., nuo 2023 m. sausio 7 d. iki 2023 m. spalio 2 d. buvo komandiruotėse, jo tvirtinimu, Vokietijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien buvimo komandiruotėje faktas nepatvirtina, kad ieškovas negalėjo niekur išvykti ir nuolatos turėjo būti komandiruotės vietoje. Kaip matyti iš aptartų žiniaraščių, ieškovas komandiruočių metu turėdavo poilsio dienų. Be to, atsakovė skrydžio bilietus pirkdavo iš Kauno į Kelną (Vokietiją) ir iš Kelno į Kauną, todėl tikėtina, kad skrydžio bilietai ir buvo skirti būtent grįžti komandiruočių metu į Lietuvą. Nors apeliantas tvirtina, kad skrydžio bilietus parūpindavo darbdavys, tačiau šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Dar daugiau, bilietuose nurodytas būtent ieškovo vardas ir pavardė, nors apeliantas kelia klausimą dėl šių dokumentų galimo klastojimo, tačiau tokie argumentai, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, taip pat yra nepagrįsti, kadangi ieškovas ne kartą pats rašė atsakovei per „Messenger“ programėlę prašydamas nupirkti skrydžio bilietus, o atsakovė bilietus persiųsdavo ieškovui ir šis iš esmės patvirtindavo jų gavimą.Nors atsakovė neturėjo galimybių pateikti visų pirktų skrydžio bilietų, tačiau nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad neva kiti ieškovo pavedimai atsakovei buvo daromi irgi už skrydžio bilietus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusius santykius, t. y. jog ieškovas atsakovės prašydavo nupirkti skrydžio bilietus, jokiais kitais klausimais nebendravo, bei įvertinęs tai, jog byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių paskolos teisinius santykius, pagrįstai priėjo išvados, jog labiau tikėtina, kad ir kiti pavedimai buvo atliekami ryšium su skrydžio bilietų pirkimu.Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad atsakovė pateikė tariamo susirašinėjimo su ieškovu kopiją, kuris (susirašinėjimas) nėra pilnas, yra pateikti tik fragmentai, ieškovas ir trečiasis asmuo iškėlė abejones dėl pateikto susirašinėjimo autentiškumo, ar jis apskritai egzistuoja, ar pateikti tariamo susirašinėjimo keli fragmentai nėra suklastoti, bei prašė pateikti pilną susirašinėjimą ir jo autentiškumą pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nereikalavo iš atsakovės pateikti papildomų elektroninio susirašinėjimo tarp šalių autentiškumą pagrindžiančių įrodymų. Šiandien beveik visose Europos valstybėse elektroniniai įrodymai yra pripažįstami leistinais ir jais vadovaujamasi nagrinėjant civilinius ir komercinius ginčus (Insa, F. The Admissibility of Electronic Evidence in Court (A.E.E.C.): Fighting against High-Tech Crime – Results of a European Study. Journal of Digital Forensic Practice, 2007, 1(4), p. 285–289; Tran, Q. A. Electronic Evidence in Civil and Commercial Dispute Resolution. Cham: Springer, 2022, p. 69). Įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Elektroninės formos įrodymai yra laikytini leistina įrodinėjimo priemone. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kvestionuoja atsakovės teikto susirašinėjimo „Messenger“ programėle autentiškumo klausimą, teigdamas, kad tai nėra originali susirašinėjimo forma, kadangi nepateiktas pilnas susirašinėjimas.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad elektroniniai duomenys ar dokumentai, kurie teikiami ne pirminiu jų formatu, gali būti vertinami kaip autentiški, priklausomai tiek nuo pačių duomenų ar dokumentų specifikos, tiek ir nuo priešingos šalies elgesio. Susirašinėjimas per „Messenger“ programėlę savo esme (pagal turinį ir funkciją) yra artimas rašytiniams įrodymams, kadangi jų esmė yra tekstinis turinys, kuris atspindi tam tikrą jį kūrusių asmenų poziciją. Taigi jų pateikimo formai taikytinos CPK 114 straipsnio nuostatos.Vadovaujantis CPK 114 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Nagrinėjamoje byloje minėtos susirašinėjimo ekrano kopijos buvo pateiktos advokato padėjėjos per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP). Vadovaujantis advokatūros Nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2021 m. birželio 8 d. Advokatų tarybos sprendimu, 11 punktu, nuorašas, pateiktas teismui, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar kitoms institucijoms elektroninių ryšių priemonėmis advokatų tapatybę patvirtinus teisės aktuose nustatyta tvarka, taip pat nuorašai, pateikti naudojant kitas elektroninių ryšių priemones ar informacines sistemas, prie kurių prieiga suteikiama patikrinus ir patvirtinus asmens tapatybę, atitinka šio aprašo 5 punkto reikalavimus tikrumo žymai ir gali būti teikiami be papildomos tikrumo žymos pačiame dokumente. EPP yra informacinė sistema, prie kurios prieiga suteikiama patikrinus ir patvirtinus asmens tapatybę. Taigi, nors techniškai (informacinių technologijų prasme) susirašinėjimo per „Messenger“ programėlę ekrano kopijos nėra laikytinos pirminio formato failų kopijomis, tačiau civiliniame procese jos laikytinos kopijomis CPK 114 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi šie dokumentai buvo pateikti advokato padėjėjos, jie laikytini tinkamai patvirtintomis kopijomis, kurios atitinka CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimus.Tuo atveju, jeigu šalis laiko, kad pateikta elektroninio susirašinėjimo kopija neatitinka originalo (pavyzdžiui, yra modifikuota ar fiktyvi), teismas gali įpareigoti šiuos įrodymus pateikusią šalį pateikti elektroninius duomenis ar dokumentus jų pirminiu formatu pagal CPK 114 straipsnio 2 dalį. CPK 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančio byloje asmens prašymu gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas pateikti dokumentų originalus turi būti pateikiamas ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Vėliau tokį prašymą dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo.Šiuo atveju ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteikė prašymo dėl atitinkamų įrodymų – ekrano nuotraukų pirminio formato failų pateikimo. Ieškovas (jo atstovas) prašymą dėl ekrano nuotraukų teikė tik teismo posėdžio metu, tačiau nei ieškinyje, nei kitame procesiniame dokumente šio prašymo pateikti šį elektroninį įrodymą pirminiu formatu nereiškė. Todėl ieškovas yra praradęs teisę remtis argumentais dėl nepakankamo elektroninio susirašinėjimo autentiškumo. Atitinkamai bylą nagrinėjęs teismas, pagrįstai nekvestionavo ekrano kopijos autentiškumo, t. y. pagrįstai laikė, kad tokio turinio „Messenger“ programėlės žinutės, kokios pateiktos į bylą, realiai egzistuoja atsakovės įrenginiuose ir nėra modifikuotos. Juolab, kad apeliantas nenurodė, jog pateiktame susirašinėjime „Messenger“ būtų ne jo paskyra.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad proceso dalyviai neretai naudoja skirtingą programinę įrangą, tad reikalavimas teikti visus elektroninius duomenis ar dokumentus jų pirminiu formatu galėtų sukelti nepagrįstų laiko ir finansinių sąnaudų vien tik tam, kad kita šalis ar teismas galėtų susipažinti su teikiamo įrodymo turiniu. Dėl šios priežasties elektroninių dokumentų ir duomenų teikimas visuotinai naudojamais formatais yra laikytinas priimtinu ir racionaliu elektroninių įrodymų pateikimo būdu. Taip pat CPK 114 straipsnio nuostatos (tam tikrais atvejais taikytinos kartu su CPK 184 straipsnio nuostatomis) laikytinos pakankamomis valdant galimą elektroninių įrodymų modifikavimo ar klastojimo riziką, nes, kilus pagrįstų abejonių dėl įrodymų autentiškumo, teismas kitos šalies prašymu gali pareikalauti pateikti duomenis pirminiu formatu. Taip šalis iš anksto yra atgrasoma nuo elektroninės formos dokumento neleistino modifikavimo ar klastojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-1249/2026).Taigi, apibendrindamas anksčiau nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.Dėl procesinių pažeidimųApeliantas nurodė, kad ginčytinas sprendimas naikintinas, nes į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu be atskirų reikalavimų įtraukta Asociacija „Idėja Kaunui“ pagal 2026 m. vasario 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 3 ir 2026 m. kovo 23 d. sutartį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pakeitimo Nr. 3-1, tačiau teismas asociacijai „Idėja Kaunui“ nesuteikė galimybių pateikti atsiliepimo, tuo buvo grubiai pažeista procedūra.Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Trečiasis asmuo apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nepateikė, ieškovo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė, tuo tarpu ieškovas negali pagrįsti savo apeliacinio skundo trečiojo asmens procesinių teisių pažeidimu. Kita vertus, trečiasis asmuo dalyvavo žodiniam teismo posėdyje, jam buvo sudarytos galimybės išsakyti savo poziciją, teikti paaiškinimus, prašymus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis.Atsižvelgiant į tai, pagrindo spręsti apie procesinio pažeidimo buvimą nėra. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas buvo šališkas, kadangi kelis kartus procese parodė nuostabą, jog ginčas yra dėl mažos pinigų sumos, suponuojant, jog dėl to nereikia gaišinti teismo. Pasisakydamas dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovas, manydamas, kad kilusį ginčą nagrinėjusi teisėja yra neobjektyvi ar šališka, prašymo dėl jos nušalinimo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, niekada nereiškė. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su 2026 m. kovo 30 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašu, apelianto dėstomų aplinkybių (kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo susidariusią nuomonę, kad ginčas nėra svarbus) nenustatė. Priešingai, minėto teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad bylą nagrinėjusi teisėja procesui vadovavo itin korektiškai, buvo pakankamai įsigilinusi į nagrinėjamos bylos esmę, pagarbiai ir mandagiai bendravo su visais proceso dalyviais, leido jiems visiems (taip pat ir apeliantui) pasinaudoti CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis procesinėmis teisėmis, be kita ko, ir susijusiomis su byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teikimu bei kitų įrodymų tyrimu (CPK 250 straipsnio 1 dalis). Tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja, vadovaudama procesui, atkreipdavo šalių dėmesį, jog ginčas yra dėl 675 Eur skolos priteisimo ir kalbėti reikia išimtinai apie ieškinio dalyką ir pagrindą, nagrinėjimu atveju negali būti laikoma teismo neobjektyvumu, o juo labiau – teismo šališkumu. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta ir pažymėta, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teismo (teisėjo) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teismo (teisėjo) nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019).Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teismeCPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė tas išlaidas, kurias atsakovė pateikė, kai teismas nuėjo priimti sprendimą.Atsakovės atstovė 2026 m. kovo 2 d. pateikė teismui prašymą priteisti 1 320,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę konsultaciją, atsiliepimo į ieškinį parengimą ir prašymo dėl įrodymų prijungimo rengimą. Taip pat, 2026 m. kovo 30 d. 18:50 val. pateikė teismui prašymą priteisti 660,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje.Kaip minėta, išlaidos už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Be to, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-374-910/2023 93 punktas). Nagrinėjamu atveju bylos iš esmės nagrinėjimas baigtas 2026 m. kovo 30 d. 15:30 val. Taigi, atsakovės prašymas priteisti 660,00 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme gautas po to, kai civilinė byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje ir teismui išėjus į sprendimo priėmimo kambarį priimti procesinio sprendimo (CPK 251 straipsnis, 257 straipsnis).Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovės prašymą dalyje dėl 660,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.Apeliantas taip pat nurodo, kad ginčas yra dėl 675,00 Eur, tačiau atsakovė patyrė net 1 930 Eur bylinėjimosi išlaidas (atsakovę atstovavo advokato padėjėja, o ne advokatas) bei pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos buvo užskaitomos ir už elementaraus prašymo parengimo ar net pasirengimą teismo posėdžiui ir tuo pačiu papildomai prašoma ir už atstovavimą posėdyje, nors atstovavimas posėdyje ir pasirengimas posėdžiui negali būti atskiros paslaugos, o tai viena ir ta pati paslauga. Atsakovė tvirtina, kad atsakovė turėjo rengti procesinius dokumentus, analizuoti ieškovo pateiktus įrodymus, rinkti ir teikti savo įrodymus, rengti išsamią teisinę poziciją, dalyvauti teismo posėdžiuose bei reaguoti į proceso metu teikiamus ieškovo atstovo paaiškinimus ir argumentus. Todėl vien aplinkybė, kad ginčo suma buvo santykinai nedidelė, savaime nesudaro pagrindo mažinti atsakovės faktiškai patirtų ir būtinų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat, pasirengimas teismo posėdžiui apima bylos medžiagos analizę, teismų praktikos ir teisės aktų vertinimą, pasirengimą galimiems proceso dalyvių ir teismo klausimams, įrodymų vertinimą, procesinės strategijos formavimą ir kitus veiksmus, atliekamus iki teismo posėdžio. Tuo tarpu atstovavimas teismo posėdyje yra savarankiška procesinė veikla, kuri vykdoma jau nagrinėjant bylą teisme. Šių veiksmų pobūdis, turinys ir atlikimo laikas yra skirtingi, todėl jie pagrįstai apskaitomi kaip atskiros teisinės paslaugos.Pirma, kadangi aukščiau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovės prašymą dalyje dėl 660,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šių išlaidų dydžio ir suteiktų teisinių paslaugų įtraukimo į šias išlaidas. Antra, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog neturi būti skirstomos atstovavimo išlaidos, susijusios su prašymų, kurie yra techninio pobūdžio, o jų parengimas nereikalauja specialių teisinių žinių, pateikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 64 punktas). Minėta, kad 1 320,00 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro advokato padėjėjos suteiktos teisinės paslaugos už teisinę konsultaciją, atsiliepimo į ieškinį parengimą ir prašymo dėl įrodymų prijungimo rengimą. Viena vertus, kaip pagrįstai nurodo apeliantas už elementaraus prašymo parengimą, nereikalaujantį teisinių žinių, atstovavimo išlaidos nepriteistinos, kita vertus, prašymas dėl įrodymų prijungimo nelaikytinas techninio pobūdžio prašymu, kadangi tokio pobūdžio prašymai turi būti teisiškai argumentuoti. Todėl atsakovė pagrįstai į bylinėjimosi išlaidas įtraukė aptartą teisinę paslaugą. Trečia, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad aptartos teisinės paslaugos viršija maksimalias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytas sumas. Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022). Priešingai nei nurodo atsakovė, tokios aplinkybės kaip nedidelė ginčo suma gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017 28 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju teisinės išlaidos yra žymiai mažesnės nei maksimali galima šių išlaidų suma (pvz. maksimali priteistina advokato padėjėjo suteiktų teisinių paslaugų už atsiliepimo į ieškinį parengimą suma sudaro 4 855,20 Eur). Dėl šių priežasčių nėra pagrindo mažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistinas, atsakovei iš ieškovo priteisiant 1 320,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.Teismų praktikoje nurodoma, jog reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialusis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų peržiūrėjimo patenkinimas ar patenkinimas iš dalies apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu, patikslinant tik jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimoApeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, skundžiamu sprendimu tinkamai nustatė bei teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl paskolos teisinių santykių, taip pat tinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, o apelianto išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, patikslinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.Minėta, CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).Ieškovo apeliacinį skundą tenkinus tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, laikytina, kad apeliacinis skundas atmestas. Todėl ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą neprašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme bei nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių duomenų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismasn u t a r i a :Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Priteisti atsakovei ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš ieškovo IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 1 320 Eur bylinėjimosi išlaidas.“.Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.Teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė