Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2.; 3.1.7.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1.

2026 m. spalio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo) ir Irmos Valiuškienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) R. K.-A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1561-1134/2026 pagal ieškovės R. K.-A. ieškinį atsakovui ATS1 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo nuosavybės teisės į rūsį, kaip vienos iš negatorinio ieškinio taikymo sąlygų.

Teismas ignoravo ieškovės pateiktus rašytinius dokumentus.

Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.

Teismas nevertino, jog atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisę naudotis ginčo rūsiu.

Teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė vienos iš privalomos konstatuoti negatorinio ieškinio taikymo sąlygos – jog ji yra būtent atsakovo valdomo rūsio (kuriame yra katilas) savininkė.

Teismas priimdamas sprendimą nepažeidė civilinio proceso principų.

Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, nesąžiningai bando peržengti ieškinio ribas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė R. K.-A. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus – 2004 m. spalio 28 d. jungtinės veiklos sutartį ir 2016 m. kovo 22 d. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutartis.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kolegija pažymi, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Ieškovė R. K.-A. kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2004 m. spalio 28 d. jungtinės veiklos sutartį ir 2016 m. kovo 22 d. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutartis, tačiau minėtų duomenų teismo neprašo priimti, tik nurodo, kad jie susiję su ginčo rūsio kaip bendro naudojimo objekto valdymo tvarka. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui teikia informaciją, kuri buvo žinoma daugiau nei dešimt metų, t. y. dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ieškovė turėjo galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti visus, jos manymu bylai išnagrinėti reikalingus papildomus įrodymus. Ieškovė nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, neįrodė šių įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė juos priimti apeliacinės instancijos teisme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina ieškovės pateiktų duomenų.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ginčo rūsys nuosavybės teise priklauso išimtinai ieškovei, tačiau net ir tuo atveju, jeigu teismas nepripažintų ginčo rūsio ieškovės nuosavybe, ginčo rūsys, turėtų būti pripažintas bendrojo naudojimo objektas pagal jungtinės veiklos sutartį, nes pastato bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties 3.3 punktas tiesiogiai numato, kad namo bendrojo naudojimo patalpos – laiptinės, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos – yra bendrojo naudojimo objektai, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Atsižvelgdamos į tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis), bei į aplinkybę, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, laikydamosios proceso operatyvumo, koncentruotumo principų, šalys jau pirmosios instancijos teismui turi pateikti visus savo reikalavimus, atsikirtimus ir įrodymus. CPK 226 straipsnyje, nustatančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Kasacinio teismo konstatuota, kad jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

Kaip minėta, apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodo, kad jeigu teismas nepripažintų ginčo rūsio ieškovės nuosavybe, ginčo rūsys, turėtų būti pripažintas bendrojo naudojimo objektas pagal jungtinės veiklos sutartį, nes pastato bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties 3.3 punktas tiesiogiai numato, kad namo bendrojo naudojimo patalpos – laiptinės, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos – yra bendrojo naudojimo objektai, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė nurodydama, kad teismui nepripažinus ginčo rūsio ieškovės nuosavybe, ginčo rūsys, turėtų būti pripažintas bendrojo naudojimo objektas pagal jungtinės veiklos sutartį, apeliantė (ieškovė) pirmą kartą tokį reikalavimą pateikė tik apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, žinančio įstatymus bei visus niuansus, būtinus sprendžiant nuosavybės teisės klausimus tokiose bylose, teikė ne tik ieškinį, tačiau ir dubliką, tačiau tokio reikalavimo nereiškė, šių aplinkybių neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nenagrinėjo, su ja susijusių reikšmingų aplinkybių nenustatinėjo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis apeliacinio skundo argumentas negali būti apeliacijos dalykas, todėl jo nevertina ir plačiau apie jį nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-124/2012).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu, reikalaudama įpareigoti atsakovą ATS1 pašalinti ieškovės nuosavybės teise valdomame rūsyje esantį granulinį katilą. Taigi, sprendžiant ginčą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, aktualus klausimas, ar ieškovė yra nekilnojamojo turto savininkė ir, ar egzistuoja neteisėtas jos nuosavybės teisės pažeidimas.

Apeliantė akcentuoja, kad ieškovės buto privatizavimo sutartyje nurodyta, jog butas parduodamas kartu su rūsiu, o dovanojimo sutartyje Nr. 1304 nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruotas turtas – butas – turi pastabą „Su rūsiu“. Dovanojimo sutartis, privatizavimo sutartis, pareiškimas dėl buto pirkimo, Nekilnojamojo turto registro išrašas, kadastro bylų duomenys ir pastato patalpų inventorizacija nuosekliai ir be prieštaravimų patvirtina ieškovės nuosavybės teisę į rūsį. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovės pateiktus rašytinius dokumentus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nevertino, jog atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisę naudotis ginčo rūsiu, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo nuosavybės teisės į rūsį, kaip vienos iš negatorinio ieškinio taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės (ieškovės) argumentais.

Pagal CK 4.98 straipsnį, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Toks ieškinys vadinamas negatoriniu (actio negatoria). Negatorinis ieškinys yra skirtas nuosavybės teisės pažeidimams, nesusijusiems su valdymo netekimu, pašalinti, šiuo ieškiniu gali būti ginama savininko teisė naudoti daiktą, taip pat teisė disponuoti daiktu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadinasi, bylose, kuriose pareikštas negatorinis ieškinys, atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovas nurodo kaip pažeidžiančius jo nuosavybės teisę, teisėtumą teismai privalo vertinti tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jo nuosavybės teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-381/2024 38 punktas). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 36, 38 punktai).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės argumentus akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė butą nuosavybės teise įgijo 2021 m. vasario 15 d. dovanojimo sutarties Nr. 1304 pagrindu, kuria jai buvo padovanotas butas su rūsiu, ½ dalis bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos 6-4 ir 1/6 dalis ūkio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini); ieškovės butas buvo privatizuotas 1996 metais tuometinės buto nuomininkės L. V. pareiškimo dėl buto pirkimo ir jos pagrindu sudaryta privatizavimo sutartimi; 1996 m. birželio 26 d. ieškovės buto tuometinė nuomininkė L. V. išreiškė pageidavimą pirkti 2 kambarių butą su rūsiu; 1996 m. rugsėjo 20 d. ieškovės buto privatizavimo sutartis buvo sudaryta šio pareiškimo pagrindu, kurioje yra nurodyta, kad butas yra parduodamas kartu su rūsiu („<...> yra kv. metrų rūsį <...>“). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, vien dovanojimo sandorio sudarymas ar Nekilnojamojo turto registro duomenų išraše esantis įrašas, kad butas „su rūsiu“, bei kiti, su buto įgijimu susiję dokumentai, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad minimas rūsys, kurį, apeliantės vertinimu, atsakovas naudoja, yra tas pats sutartyje nurodytas objektas, nes dokumentuose nenurodyta, su kokiu rūsiu buvo parduodamas namo 5 butas, rūsys nekaip neidentifikuotas, nepažymėtas plane, nenurodytas jo plotas, buvimo vieta, suteikimo (priskyrimo butui) pagrindas bei kiti būtini duomenys. Rūsys nenurodytas ir neįkainotas ieškovės pateiktuose privatizuojamo buto įkainojimo ir mokėjimo už jį dokumentuose.

Svarbu akcentuoti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, susijusias su rūsio patalpomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo metu name yra 3 rūsio patalpos: patalpa, kurioje yra atsakovo katilas; patalpa, kuria naudojasi namo 1-ojo buto savininkė (ši patalpa buvo pardavinėjama kartu su butu) ir patalpa, kuria naudojasi namo 3-ojo buto savininkai. Tačiau kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, tiek ir iš dovanojimo sutarties nustatyta, jog rūsys yra tik paminėtas prie Nekilnojamojo turto registro pastabų niekaip jo neindividualizuojant, t. y. minimuose dokumentuose nėra nurodytas nei rūsio plotas, nei jo žymėjimas plane, nei bet kokios kitos rūsio savybės, kurios leistų teigti, kad tai yra būtent rūsys, kuriame yra atsakovo katilas, kai tuo tarpu tiek Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše, tiek dovanojimo sutartyje yra ne tik nurodyta, kad butas yra su bendro naudojimo patalpa, tačiau nurodyta konkrečiai „su bendro naudojimo patalpa, pažymėta 6-4 (1/2 iš 6,83 kv. m.), t. y. 3,42 kv. m.“. Tai, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad jai nuosavybės teise priklauso būtent ginčo rūsys, patvirtina ir VĮ Registrų centras raštas į 2025 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, kuriame nurodyta, jog patikrinus Nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis ir saugomus dokumentus, duomenų, jog gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , adresu (duomenys neskelbtini), rūsys suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, Nekilnojamojo turto registre, nėra. Pažymėjo, kad tuo atveju, kai buto pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nurodyti rūsį identifikuojantys duomenys, norint, kad būtų patikslinti daugiabučiame pastate esančio buto kadastro duomenys, nurodant butui priklausančios konkrečios rūsio patalpos duomenis Nekilnojamojo turto (buto) registro įraše, t. y. nurodytas butui priskirtas konkretus rūsys (jo numeris), Nekilnojamojo turto kadastro/registro tvarkytojui kartu su prašymu dėl nekilnojamojo daikto duomenų pakeitimų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą turi būti pateikta patikslinta ir tinkamai suformuota buto kadastro duomenų byla, kurioje būtų identifikuota butui priklausanti rūsio patalpa ir rūsio patalpos planas, bei dokumentas (tai galėtų būti gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų visų savininkų rašytinis susitarimas dėl rūsio patalpų pasidalinimo nuosavybės teise; notaro patvirtinta rūsio patalpos įsigijimo nuosavybėn sutartis ir perdavimo aktas; teismo sprendimas, ar kitas nuosavybės teisę į rūsio patalpą patvirtinantis dokumentas) kaip teisinis pagrindas patikslinti nekilnojamojo daikto – buto duomenis Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytų aplinkybių analizė pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti jai priklausančio rūsio plotį, pažymėjimą plane, arba kitus požymius, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso būtent atsakovo valdomas rūsys, o ne bet kuris kitas name esantis rūsys, t. y. ieškovė neįrodė, kad ji yra būtent atsakovo valdomo rūsio (kuriame yra katilas) savininkė. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad 2021 m. vasario 15 d. dovanojimo sutarties pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į šioje sutartyje nurodytą butą su rūsiu. Tačiau, pažymėtina, kad apeliantė atsietai vertina byloje nustatytų duomenų visumą, t. y. nuosavybės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą įgijimo faktą ir aplinkybę, ar būtent šis sutartimi įgytas daiktas yra ginčo vietoje faktiškai esantis rūsys. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė byloje nereiškė reikalavimo dėl jai nuosavybės teisėmis priklausančio rūsio identifikavimo – priskyrimo, todėl kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų dėl atsakovo naudojamo ginčo rūsio priklausomybės.

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ieškovė neįrodė vienos iš privalomos konstatuoti negatorinio ieškinio taikymo sąlygos – jog ji yra būtent atsakovo valdomo rūsio (kuriame yra katilas) savininkė, teisėjų kolegija nevertina ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovės pažeistomis teisėmis, jai negalint naudotis ginčo rūsio patalpomis, nes, minėta, ieškovas šios kategorijos byloje turi pareigą įrodyti du dalykus 1) jis yra turto savininkas; 2) jo teisės yra pažeistos. Kadangi ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad ji yra ginčo turto savininkė, t. y. neįrodė pirmosios būtinosios sąlygos, antrosios sąlygos (pažeistos teisės) vertinimas nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo ir liudytojų parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar ieškovė yra būtent atsakovo valdomo rūsio (kuriame yra katilas) savininkė, vadovavosi savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visetas įvertintas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundų argumentai nesuteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą teismo prašė iš ieškovės priteisti atsakovo turėtas 3450 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo dalyką, atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį, įvertindama atsakovo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas tokiam procesiniam dokumentui paruošti ir atsakovui suteiktų advokato paslaugų kompleksiškumą, sprendžia, jog atsakovo turėtos advokato pagalbos išlaidos mažintinos nuo 3450 Eur iki 2000,00 Eur. Kolegija pažymi, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nors jos ir neviršijo rekomendacijų kriterijų, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti ieškovės R. K. – A. apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) iš ieškovės R. K. – A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 2000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.