Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-579/2026Teismo proceso Nr. 1-01-1-07785-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.4.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.1.8.6.6; 1.1.8.6.13; 1.1.8.6.14; 1.1.11.1; 1.2.3.1.2.3; 1.2.3.1.2.6; 1.2.3.4.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4.4; 2.1.15.1.2(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 15 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Juozapavičiaus ir Justo Namavičiaus, sekretoriaujant Daliai Lukoševienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam D. B. (1), jo gynėjui advokatui Linui Žalnieriūnui,nuteistajam D. B. (2), jo gynėjai advokatei Oksanai Leontjevai,nukentėjusiajai (civilinei ieškovei) K. B., jos ir nukentėjusiosios (civilinės ieškovės) D. B. atstovui advokatui Andriui Kazlauskui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio, nuteistojo D. B. (2) gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos, nuteistojo D. B. (1) gynėjo advokato Lino Žalnieriūno, nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovių K. B. ir D. B. atstovo advokato Arūno Kazlausko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta:D. B. (1) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir paskirti jam 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2024 m. spalio 23 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką nuspręsta įskaityti D. B. (1) laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2023 m. kovo 16 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra iki 2024 m. spalio 23 d.Baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, D. B. (1) nuspręsta nutraukti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).D. B. (1) paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.D. B. (2) nuspręsta pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir paskirti jam 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2024 m. spalio 23 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką nuspręsta įskaityti D. B. (2) laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2023 m. kovo 16 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra iki 2024 m. spalio 23 d.Baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, D. B. (2) nuspręsta nutraukti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).D. B. (2) paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.Nukentėjusiosios K. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. B. (1) bei D. B. (2) solidariai jai priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nepilnametei civilinei ieškovei D. B. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartimis taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į D. B. (1) asmens kratos metu paimtus grynuosius pinigus – 2 580 Eur, taip pat į D. B. (2) asmens kratos metu paimtus grynuosius pinigus – 1 111,96 Eur, nuspręsta pratęsti iki šio nuosprendžio dalies dėl civilinėms ieškovėms K. B. ir D. B. priteistos atlyginti neturtinės žalos įvykdymo.Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nurodytus kaltinamajame akte ir saugomus Policijos departamento Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,nustatė:Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsD. B. (1) ir D. B. (2) pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2023 m. kovo 2 d., apie 22.05 val., kieme, esančiame prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių santykių kilusio konflikto su savo šeimos nariu – tėvu T. B. metu, turėdami vieningą tyčią nužudyti savo šeimos narį, sudavė T. B. ne mažiau kaip 6 smūgius rankomis, kojomis, kirviu bei kastuvu į galvą ir kūną, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušyje, minkštųjų audinių kraujosruvą galvos kairėje, muštinę žaizdą viršugalvio dešinėje su įspaustiniu dešinio momenkaulio lūžiu, apatinio žandikaulio lūžį dešinėje, dešinės pusės šonkaulių lūžius, dešinės mentės lūžį, juosmeninių slankstelių L1-L4 kairiųjų ataugų lūžius. Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, turėdami tikslą paslėpti nusikaltimo padarymo pėdsakus, įkėlė savo tėvą T. B. į automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą UAB „K.“ vardu, krovininį skyrių, po ko D. B. (1) sėdo už minėto automobilio vairo, o D. B. (2) į keleivio vietą šalia, nuvažiavę į aikštelę, esančią netoli Užutrakio dvaro, adresu Užtrakio g., Trakų r., apipylė T. B. kūną benzinu ir jį automobilyje „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padegė, dėl ko nukentėjusysis T. B. dėl patirtų sužalojimų mirė, ir tokiu būdu nužudė savo šeimos narį.Apeliacinių skundų argumentaiVilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti: D. B. (1) už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 14 metų laisvės atėmimo bausmę; D. B. (2) už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Kitą nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą. Prokuroro apeliaciniame skunde aptariami BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmei keliami tikslai, BK 54 ir 61 straipsnyje įtvirtintos bausmių skyrimo taisyklės. Remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl reikalavimo kiekvienam apkaltinamajam nuosprendžiui sukurti teisines prielaidas, jog valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019). Bausmė laikoma teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2015). Skiriant bausmę ne mažiau svarbus nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę negali būti ignoruojama nusikaltimu pažeistos baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės – žmogaus gyvybės, svarba ir vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7- 576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012).Vilniaus apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2), prokuroro teigimu, pagrįstai parinko BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau nustatė neteisingą jos dydį. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra per švelnios, aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal susiformavusią praktiką teismai, vertindami kaltininko asmenybę, atsižvelgia į visas teigiamas ir neigiamas kaltininką apibūdinančias aplinkybes ir jas vertina kaip visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27). Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog skirdamas bausmes D. B. (1) ir D. B. (2), pirmosios instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmių skyrimo taisyklių ir tai turėjo įtakos aiškiai per švelnios, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos ir jų asmenybių pavojingumo neatitinkančios bausmės paskyrimui.Nuteistieji D. B. (1) ir D. B. (2) pripažinti kaltais dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo, kuris priskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Aplinkybė, kad nuteistieji nužudė savo šeimos narį – tėvą, yra ne tik nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu požymiu, kuris didina veikos pavojingumo laipsnį, bet ir charakterizuoja nuteistuosius išimtinai neigiamai. Nusikaltimo padarymo būdas (nuteistieji įvykdė žmogžudystę panaudodami papildomus įrankius, siekdami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus sudegino savo tėvą), taip pat nuteistuosius D. B. (1), D. B. (2) charakterizuoja neigiamai, parodo jų žiaurumą. Nusikaltimas buvo padarytas ne spontaniškai, nuteistiesiems jį suplanavus ir jam pasiruošus (dvigubas rūbų sluoksnis, tamsūs drabužiai, slepiantys veidus gobtuvai, siekiant nepalikti pirštų pėdsakų naudotos pirštinės), laukiant nukentėjusiojo pasaloje. Nuteistiesiems prieš nukentėjusįjį panaudojus smurtą, pastarasis buvo sudegintas prieš tai degalinėje įsigijus benzino, o tai, anot prokuroro, rodo nuteistųjų šaltakraujišką racionalumą, aiškų situacijos vertinimą, atkaklų siekį nužudyti tėvą ir pašalinti bet kokius įkalčius, siekiant išvengti atsakomybės. Dar daugiau, nuteistasis D. B. (1) praeityje jau yra vieną kartą teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, be to, nustatyta, jog jis savo kaltės dėl inkriminuojamos veikos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuoširdžiai nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertino. Kitas bylos nuteistasis D. B. (2) , nors ir nėra teistas, tačiau yra baustas administracine tvarka. Visos šios aplinkybės nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) asmenybes charakterizuoja išimtinai neigiamai.Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas taip pat nepakankamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Pažymėtina, kad D. B. (1) ir D. B. (2) padarė kvalifikuotą nužudymą, įtvirtintą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Aptariamo straipsnio sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios (pačios griežčiausios) bausmės – terminuotas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nuteistųjų padarytas nusikaltimas yra baigtas, padarytas tyčia, jie veikė pagal išankstinį sumanymą, nužudė savo šeimos narį veikdami bendrininkų grupėje. Ši aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu nebuvo pripažinta, kaip sunkinanti nuteistųjų atsakomybę, todėl, anot prokuroro, turėtų būti įvertinta skiriant bausmę. Juolab, kad bendrininkavimas rodo didesnį veikos pavojingumą, sukelia sunkesnius padarinius, sumenkina nukentėjusiojo galimybes gintis ir aktyviai priešintis. Veikdami bendrininkų grupėje nuteistieji suprato, kad turi pranašumą nukentėjusiojo T. B. atžvilgiu ir tuo pasinaudodami atėmė jo gyvybę. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad veika nebuvo atsitiktinė, nuteistųjų veiksmai tikslingai buvo nukreipti į silpnesnį asmenį, o tai pagrindžia didesnį veikos pavojingumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, vertindamas padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo stadiją, nusikaltimu padarytą žalą, bendrininkavimą, skirdamas nuteistiesiems bausmes į šias aplinkybes neatsižvelgė, tik formaliai jas paminėjo nuosprendyje. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) bausmės buvo paskirtos jas skaičiuojant ne nuo BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, bet parinktos artimesnės minimaliai laisvės atėmimo bausmei, nemotyvuojant tokio bausmės dydžio parinkimo. Atsižvelgus į tai, bausmė nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) turi būti sugriežtinta, vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis, kurias pritaikius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 14 metų laisvės atėmimo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas prieštaravo savo paties argumentams – iš pradžių konstatavo, kad remiantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktais taikyti nuteistiesiems BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra pagrindo, pabrėžė, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą asmeniui kyla nuo 14 metų amžiaus. Taigi, darė išvadą, kad, įstatymų leidėjo požiūriu, net 14 metų amžiaus asmuo jau yra laikomas pakankamai subrendusiu, kad jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė už aptariamo labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Tačiau vėliau, t. y. skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, artimas minimumui, Vilniaus apygardos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė jaunam nuteistųjų amžiui. Anot prokuroro, paskyrus nuteistiesiems savo dydžiu neteisingą bausmę, nėra galimybės įgyvendinti bausmės paskirties, todėl nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) paskirtas bausmes būtina sugriežtinti.Nuteistojo D. B. (2) gynėja advokatė Oksana Leontjeva apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria D. B. (2) už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, buvo paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, ir skirti jam ne didesnę nei 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Kitą nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.Anot nuteistojo D. B. (2) gynėjos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio nuteistojo socialinės brandos nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat dėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei skirtinos bausmės dydžio, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymu (BPK 329 straipsnio 4 punktas), padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas (BPK 328 straipsnio 3 punktas) bei netinkamai pritaikė BK Bendrosios dalies nuostatas, paskyrė nuteistajam D. B. (2) neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Viena iš esminių įrodinėtų aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra susijusi su nuteistojo D. B. (2) socialine branda nusikalstamos veikos padarymo metu, kuomet nuteistajam buvo vos (duomenys neskelbtini). Teismas, skundžiamu nuosprendžiu konstatavęs, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistiesiems nėra pagrindo taikyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš esmės rėmėsi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-3/2024 pateiktomis išvadomis apie nuteistojo asmenybę. Nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde aptariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoti įrodymų vertinimui ir nuosprendžio surašymui keliami reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-34-303/2015, 2K-242-495/2019, 2K-21-697/2022). Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas nuteistojo D. B. (2) socialinę brandą, šių imperatyvių BPK nuostatų nesilaikė, lemiama apimtimi rėmėsi ir prioritetinę įrodomąją reikšmę suteikė tik anksčiau paminėtam ekspertizės aktui, kuris apskritai negalėjo būti laikomas patikimu įrodymų šaltiniu. Teismas ignoravo kitus byloje ištirtus įrodymus (ekspertizės aktą Nr. 78TPK-3/2024 parengusios ekspertės teisme duotus paaiškinimus, 2024 m. gegužės 12 d. konsultacinę išvadą bei ją pateikusių specialistų paaiškinimus teisme), nepateikdamas jokių tokio savo sprendimo motyvų šių įrodymų nevertino, apie juos nutylėjo. Vertinant ekspertizės akto Nr. 78TPK-3/2024 įrodomąją reikšmę, nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde pažymima, kad pagrindinis klausimas, kuris buvo užduotas skiriant nuteistojo D. B. (2) ekspertizę buvo ar nusikalstamos veikos padarymo metu šio nuteistojo socialinė branda galėjo būti prilyginama nepilnamečių socialinei brandai, taip pat ar D. B. (2) individualūs psichologiniai, intelektiniai ir socialinės būklės ypatumai galėjo turėti įtakos jo elgesiui nusikalstamos veikos padarymo metu. Tačiau, kaip pripažino pats pirmosios instancijos teismas, į šiuos esminius klausimus atlikus ekspertizę atsakyta nebuvo, nurodant, kad to padaryti negalima, nes kiekvieno asmens vystymasis yra skirtingas, taip pat dėl to, jog asmens socialinės brandos įvertinimas neįeina į teismo psichologijos srityje sprendžiamų uždavinių sąrašą. Ekspertizės akte pateiktas išvadas ekspertė, duodama paaiškinimus 2024 m. gegužės 30 d. teisiamajame posėdyje, palaikė. Papildomai nurodė, kad tokio pobūdžio ekspertizės aktus yra rengusi ne kartą, tačiau nėra sprendusi klausimo dėl socialinės brandos. Taigi, ekspertizės aktu nebuvo atsakyta į klausimą dėl nuteistojo D. B. (2) socialinės brandos nusikalstamos veikos padarymo metu, o ekspertizės aktą surašiusi ekspertė (specialiųjų žinių subjektas) nurodė negalinti pateikti specialiųjų žinių šioje byloje reikalaujančio vertinimo dėl D. B. (2) socialinės brandos. Šiame kontekste nuteistojo D. B. (2) gynėja atkreipia dėmesį, kad Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. KT-75 „Dėl Teismo ekspertizės rūšių sąrašo ir Teismo ekspertizės rūšių sąraše nurodytų ekspertizės rūšių sprendžiamų uždavinių patvirtinimo“ patvirtintame sąraše tiesiogiai nurodoma, jog teismo psichologijos ekspertizė suaugusiems asmenims baudžiamajame procese atliekama „Įvertinti asmens, kuriam nesuėję 21-eri metai, individualius psichologinius ypatumus, vertinant jo socialinę brandą“. Taigi, ekspertė atsisakė atsakyti į jai pavestą klausimą, nors būtent asmens socialinės brandos vertinimas yra vienas iš šios rūšies teismo ekspertizės uždavinių. Vien jau dėl šių priežasčių, susijusių su akivaizdžiais aptariamo ekspertizės akto turinio trūkumais, nurodytas įrodymas apskritai negalėjo būti pripažintas leistinu ir patikimu įrodymų šaltiniu. Juolab, juo lemiama apimti negalėjo būti grindžiamos išvados apie nuteistojo D. B. (2) socialinę brandą.Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu gynyba savo iniciatyva kreipėsi į vaikų ir paauglių psichologą, praktikuojantį mokslo daktarą, specialistą, prašydama atsakyti ar pateiktuose teismo psichologijos ekspertizės aktuose yra aiškiai nurodoma, kokie tyrimo metodai buvo naudoti ekspertizių atlikimo metu, taip pat ar tinkamai parinkti ir panaudoti tyrimo metodai. Į bylą buvo pateikta konsultacinė išvada, kurioje specialistai nurodė, kad kyla abejonių dėl atliktų tyrimų patikimumo ir objektyvumo, atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikta informacija apie tyrimų įrašus, nėra pateikiamas stebėjimo protokolas, kuris kiekvienu atveju atliekant asmens socialinės brandos vertinimą privalo būti pildomas, nėra tiksliai nurodomi užduoti klausimai, naudotų instrumentų instrukcijos, nėra nurodomos tyrimo procedūros. Dėl visų išvardintų priežasčių atliktų tyrimų pakartoti nėra galimybės. Nėra galimybės ir pakartotinai įvertinti tyrimo metu gautus rezultatus. Visa tai verčia abejoti pateiktų rezultatų patikimumu ir objektyvumu. Konsultacinę išvadą surašęs specialistas nurodė, kad pateiktuose ekspertizės aktuose atliktas stebėjimas neatitinka moksliškai pagrįsto tyrimo metodo apibrėžimo. Kitų psichologinių ypatumų, išskyrus intelekto, vertinimo metodai/instrumentai nėra nurodyti, todėl nėra žinoma, ar jie atitinka minėtą sąlygą. Kai kurių vertinimų rezultatai nėra nurodyti. Ekspertinis darbas neatitinka Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas) numatytų reikalavimų. Taigi, nuteistojo D. B. (2) gynėjos teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ekspertizės aktas turi esminių metodologinių trūkumų, dėl kurių jo patikimumas negali būti patikrintas atliekant kitus įrodymų tyrimo veiksmus, taigi jis negali būti laikomas leistinu įrodymų šaltiniu, nes neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.Konsultacinėje išvadoje taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog socialinės brandos vertinimas yra vienas iš teismo psichologijos ekspertizėje sprendžiamų uždavinių, o ekspertizei buvo pateiktas klausimas, kurio atsakymui socialinės brandos vertinimas yra reikalingas, šis vertinimas turėjo ir galėjo būti atliktas. Vaikų ir paauglių psichologas specialistas nurodė, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad asmenys veikos padarymo metu buvo socialiai subrendę. Priešingai, ekspertizės aktuose pateikta medžiaga kelia pagrįstą abejonę asmenų socialinės brandos lygiu. Apklausiamas 2024 m. gegužės 30 d. teisiamojo posėdžio metu specialistas – teisės psichologijos mokslų daktaras Aleksandras Segalas (Aleksandr Segal) palaikė surašytą konsultacinę išvadą bei paaiškino aspektus, leidžiančius įtarti, kad nuteistųjų socialinė branda galėjo būti mažesnė. Tai intelekto lygis, kognityvinis ir socialinis funkcionavimas, t. y. kaip asmenys funkcionavo iki veikos atlikimo, ar jie funkcionavo socialiai priimtinais būdais, adekvačiai, ar gebėjo savimi pasirūpinti. Kadangi šių požymių aprašymų ekspertizės akte tam tikra apimti yra, vien jie patys savaime neleidžia atmesti tikimybės, kad nuteistieji nebuvo socialiai subrendę. Specialistas teisme nurodė ir tai, kad galimybė ištirti nuteistųjų socialinę brandą veikos padarymo metu yra prarasta, nes praėjo daug laiko, per kurį asmenys atsidūrė kitoje aplinkoje, galėjusioje daryti įtaką jų socialinei brandai, tad tuo atveju, jeigu atlikus retrospektyvinį vertinimą būtų nustatyta, kad asmenys yra socialiai subrendę, tai neatsakytų į klausimą, kokia jų socialinė branda buvo anksčiau. Tuo tarpu, jeigu toks vertinimas parodytų, kad asmenys ir dabar nėra socialiai subrendę, tai tik patvirtintų, kad jie ir anksčiau nebuvo socialiai subrendę. Taigi, pakartotinė ekspertizė arba išvis neatsakytų į rūpimus klausimus, arba atsakytų palankiai nuteistiesiems, todėl jos nėra prasmės atlikti. Šiame kontekste nuteistojo D. B. (2) gynėja pažymi, kad byloje nustatyta, jog nuteistieji augo ir formavosi nesaugioje socialinėje aplinkoje, tai neabejotinai turėjo reikšmės normaliai jų asmens raidai. Nuteistasis D. B. (2) iki 14 metų turėjo problemų su (duomenys neskelbtini), tai suponuoja vėlyvesnį (duomenys neskelbtini) sistemos išsivystymą; jo intelekto koeficientas (IQ) yra mažesnis nei (duomenys neskelbtini) ir yra artimas (duomenys neskelbtini) rezultatui (nuo IQ (duomenys neskelbtini) rezultatai prilyginami (duomenys neskelbtini) diagnozei).Konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jeigu atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus. Tais atvejais, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti paprastai į teismo posėdį kviečiami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018, 2K-10-648/2022). Šiuo atveju byloje surašyta konsultacinė išvada atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, nes buvo surašyta kompetentingų subjektų, yra moksliškai pagrįsta, buvo patikrinta apklausiant ją surašiusį specialistą. Joje išdėstyti argumentai apie tikėtiną nuteistojo D. B. (2) socialinę brandą nusikalstamos veikos padarymo metu, ekspertizės akte išdėstyti teiginiai apie šio asmens elgseną, nustatyti menkesni nei (duomenys neskelbtini) gebėjimai, kitos bylos aplinkybės suponuoja aiškią išvadą, kad nusikalstamos veikos metu vos prieš (duomenys neskelbtini) dienų sulaukusio pilnametystės nuteistojo D. B. (2) socialinė branda prilygo nepilnamečio asmens brandai. Nepaisant to, teismas nevertino nei konsultacinės išvados, nei specialisto paaiškinimų teisme, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.Nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio argumentais, susijusiais su nuteistųjų pasiruošimu, planavimu padaryti nusikalstamą veiką. Nurodoma, kad nuteistieji neturėjo iš anksto pasiruošę įrankių, naudojo prie tėvo namų rastus buities įrankius, nebuvo suplanavę nei nužudymo, nei savo tolesnių veiksmų, kūno išvežimui panaudojo UAB „K.“ priklausantį mikroautobusą, sustojo nusipirkti benzino degalinėje, o nukentėjusiojo kūną kartu su mikroautobusu degino reikšmingai nenutolę nuo nusikalstamos veikos padarymo vietos. Kaip seka iš nuteistojo D. B. (2) parodymų, po tėvo nužudymo nuteistieji susitarė, kad grįš namo atskirai, išsiskyręs su broliu D. B. (2) daugiabučio kieme surado vaikišką dviratį, kuriuo bandė nuvažiuoti namo, bet šis sulūžo, tad nuteistasis pėsčiomis nuėjo stotelės link. Važiuodamas troleibusu užmigo, atsibudo tik paskutinėje stotelėje, kur išlipęs pėsčiomis nuėjo iki namų. Tokio nuteistojo elgesio, anot jo gynėjos, ne tik negalima vadinti racionaliu, kaip kad nurodoma skundžiamame nuosprendyje, bet priešingai – jis aiškiai suponuoja nuteistųjų veiksmų atsitiktinumą, elgesio spontaniškumą, vaikiškumą, kai labai sunkų nusikaltimą įvykdęs asmuo blaškosi važinėdamas vaikišku dviračiu, miegodamas viešajame transporte.Apeliantės teigimu, remiantis BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, spręsdamas jauno žmogaus likimą, negali automatiškai remtis pilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatomis vien dėl to, jog (duomenys neskelbtini) prieš nusikaltimo padarymą nuteistojo D. B. (2) amžius pasiekė formalią pilnametystės ribą. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, susijusias su nuteistojo D. B. (2) amžiumi, jo vystymosi atmosfera, intelekto koeficientu, elgesio ypatumais, nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybėmis ir nuteistojo elgesiu po veikos padarymo, akivaizdu, jog teismo išvados apie D. B. (2) socialinę brandą nusikalstamos veikos padarymo metu neatitinka bylos aplinkybių. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistojo D. B. (2) socialinė branda nusikalstamos veikos metu atitinka nepilnamečio asmens socialinę brandą, todėl jo atžvilgiu taikytinos BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos.Pasisakydamas dėl skundžiamo nuosprendžio motyvų, kuriais atsisakyta nuteistojo D. B. (2) atžvilgiu pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusikalstama veika padaryta dėl nukentėjusiojo sistemingo psichinio ir fizinio smurto, grasinimų naudojimo nuteistojo atžvilgiu, gynėja nurodo, kad jie yra prieštaringi, o teismo išvados – nepagrįstos. Ilgalaikis sistemingas nuteistųjų tėvo T. B. fizinis bei psichologinis smurtas, taikytas sūnų atžvilgiu, grasinimai, bauginimas, gynėjos teigimu, buvo viena esminių aplinkybių, nulėmusių byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad T. B. buvo agresyvus smurtautojas, sistemingai ir nuolat naudojęs smurtą savo šeimos narių, taip pat ir savo vaikų atžvilgiu. Vaikai augo nesaugioje, smurtu pagrįstoje aplinkoje, girdėjo nuolatinius tėvo grasinimus nužudyti, tai nuteistuosius D. B. (2) ir D. B. (1) baugino. Tai, kad nuo vaikystės iš tėvo patirtas smurtas, grasinimai, tėvo baimė ir išgąstis dėl iš tėvo kylančios grėsmės D. B. (2), jo šeimos nariams, smurtinio elgesio pavyzdys šeimoje galėjo turėti įtakos jo siekiui sumušti tėvą, pabrėžiama ir ekspertizės akte (37 lapas). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tarp nuteistųjų ir tėvo vyko konfliktas dėl pastato, kuriame buvo įsikūrusi pastarojo vadovaujama kavinė, nes šį pastatą J. N. sudaryta sutartimi turėjo perimti nuteistasis D. B. (1). Iš tėvo nuteistieji sulaukė grasinimų, dėl kurių, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jie bijojo tėvo. Kita vertus, aptariama atsakomybė lengvinanti aplinkybė siejama ne tik su pastaruoju laikotarpiu, kai nuteistieji gyveno atskirai nuo tėvo, bet su ilgalaikiu T. B. elgesiu sūnų atžvilgiu, kuris neabejotinai buvo lemiama priežastimi, lėmusia, kad abu sūnūs išdrįso prieš tėvą panaudoti smurtą, pasibaigusį nukentėjusiojo mirtimi. Analizuojama aplinkybė neabejotinai rodo mažesnį padarytos veikos pavojingumą ir leidžia vertinti nuteistųjų elgesį visai kitaip nei jis galėtų būti vertinamas tuo atveju, jei tėvas būtų savo vaikais rūpinęsis, nesmurtavęs, jei nuteistieji būtų augę saugioje aplinkoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, iš esmės pripažinęs daugkartinį nepriimtiną, neteisėtą tėvo elgesį savo sūnų (nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1)) atžvilgiu, nepagrįstai sumenkino šios aplinkybės reikšmę nusikalstamos veikos padarymui. Aptartos aplinkybės apie nukentėjusiojo elgesį jo sūnų atžvilgiu ir pastarųjų patirtą sistemingą fizinį bei psichologinį smurtą, neabejotinai rodo mažesnį nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) veikos pavojingumą nei tipinis BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo pavojingumas. Šiuo atveju tai, kad būtent nukentėjusysis (nuteistųjų artimasis) buvo sistemingas smurtautojas, leidžia vertinti nuteistųjų veiksmus, kaip nulemtus artimo ryšio, kuris nuteistųjų atžvilgiu buvo traumuojantis ir neatitinkantis įprastų artimųjų – vaikų ir tėvo, santykių. Nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme. Nurodoma, kad dėl teismo padarytų esminių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo konstatuojant aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, D. B. (2) buvo paskirta neteisinga, aiškiai per griežta bausmė. Be skundžiamame nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, deramai įvertinus tai, kad nuteistojo D. B. (2) socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo pasiekusi pilnamečiui asmeniui būdingos socialinės brandos, pripažinus papildomą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, šiam nuteistajam iš naujo skirtina bausmė, jos dydį nustatant ne didesnį, kaip BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.Nuteistojo D. B. (1) gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliaciniame skunde alternatyviai prašoma: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį, perkvalifikuojant D. B. (1) padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį, perkvalifikuojant nuteistojo D. B. (1) padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą; 3) netenkinus pirmojo ir antrojo prašymų, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, taikyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 13 punktuose, paskiriant ne didesnę nei 8 metų laisvės atėmimo bausmę.Skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsakyta į esminius gynybos argumentus dėl neatsargios kaltės, pateiktus baigiamojoje kalboje. Teismas taip pat nepaaiškino, kodėl atmetė gynybos argumentus dėl įrodymų vertinimo, bausmės skyrimo, neišdėstė išsamių tokio sprendimo motyvų, tad pažeidė ne tik BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir padarė 242 straipsnio 1 dalies esminį pažeidimą, bet nesilaikė ir BPK reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio turiniui ir jo surašymui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismas nukrypo nuo analogiškose bylose formuojamos praktikos, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, neteisingai byloje nustatė priežastinį ryšį. Vertindamas apelianto socialinę brandą nusikalstamos veikos padarymo metu, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei nustatydamas bausmės dydį padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymu (BPK 329 straipsnio 4 punktas), taip pat netinkamai pritaikė BK Bendrosios dalies nuostatas ir paskyrė neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai). Šiame kontekste nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde cituojama nacionalinių ir tarptautinių teismų formuojama praktika dėl in dubio pro reo principo taikymo, apkaltinamojo nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-24/2014, 2K-232/2014, 2K-1-1073/2023; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo D. B. (1) padarytus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuomet jie turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas) ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (sunkus šeimos nario sveikatos sutrikdymas). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados (Nr. M 296/2023(01)) 3 ir 7 išvadose (t. 1, b. l. 194) nurodoma, kad dėl viso kūno apdegimo ir apanglėjimo neįmanoma nustatyti T. B. mirties priežasties, laiko ir ar jis degė būdamas gyvas. Specialisto teigimu, staigus temperatūros pokytis gali sukelti staigų šoką, todėl mirtis galėjo ištikti dar iki anglies monoksido koncentracijos susiformavimo aplinkoje. Tai paaiškina, kodėl sudegusio asmens plaučiuose gali nebūti anglies monoksido, paprastai rodančio, kad asmuo dar buvo gyvas deginimo metu. Remiantis šia išvada bei in dubio pro reo principu, abejonės vertintinos nuteistųjų naudai, kadangi neįmanoma paneigti, jog nukentėjusysis T. B. dar buvo gyvas, kai nuteistieji padegė jo kūną.Anot nuteistojo D. B. (1) gynėjo, BK 129 straipsnio taikymas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ginčytinas ir dėl to, jog nebuvo nustatytas tyčinės kaltės požymis. Analizuojamu atveju nukentėjusiojo T. B. apipylimas benzinu ir jo padegimas buvo veiksmai, kuriais nuteistieji siekė atsikratyti nusikaltimo pėdsakų, manydami, kad nukentėjusysis jau yra negyvas, nors ir galimai klysdami dėl tokios būsenos. Psichinis santykis su daromais veiksmais pasireiškė tuo, kad nuteistieji nenumatė, jog deginimo veiksmu gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, nes jų manymu tokie padariniai jau buvo kilę, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, galėjo ir turėjo tai numatyti. Tai atitinka neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) turinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą tokio pobūdžio bylose konstatavo, kad veika gali būti kvalifikuojama pagal, pavyzdžiui, BK 135 ir 132 straipsniuose numatytų normų sutaptį tada, kai kaltininko veiksmais padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau mirtį sukelia kiti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2013, 2K-480/2013).Nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi ir konkretūs teismų praktikos pavyzdžiai, kuriuose analizuojama, kad klaidingas kaltininko įsitikinimas dėl aukos mirties neatitinka nužudymo sudėties. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-58-697/2015 nagrinėjo situaciją, kuomet nuteistieji, manydami, kad po smurto nukentėjusysis mirė, užkasė jį gyvą, dėl ko šis mirė nuo asfiksijos. Teismas nustatė, kad nuteistieji elgėsi neatsargiai, nes neįsitikino, ar nukentėjusysis tikrai miręs, tačiau užkasimo metu jau nebuvo tyčios nužudyti, nes jie klaidingai manė, kad nukentėjusysis mirė nuo pirminio užpuolimo. Šiomis aplinkybėmis veika buvo perkvalifikuota iš tyčinio nužudymo į neatsargų gyvybės atėmimą, pažymint, kad klaidingas įsitikinimas apie mirtį reiškė ne tyčią, bet neatsargų nesirūpinimą nukentėjusiojo gyvybe. Kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 2K-7-54-628/2020) kasacinis teismas nustatė, kad nuteistieji, radę be sąmonės esančią nukentėjusiąją, klaidingai manė, jog ji yra mirusi, ir nepatikrinę jos gyvybės požymių įmetė ją į upę, dėl ko ji, būdama gyva, nuskendo. Teismas perkvalifikavo padarytą veiką iš tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį į neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad nuteistieji neturėjo tyčios nužudyti, nes klaidingai manė, jog nukentėjusioji jau yra mirusi. Teismas šioje situacijoje pabrėžė, kad nuteistųjų veiksmai buvo neatsargūs, nes jie nesiėmė būtinų veiksmų įsitikinti nukentėjusiosios būkle, tačiau tyčia jos mirties nesukėlė. Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17-1076/2022 taip pat pripažino asmenis kaltais dėl neatsargaus gyvybės atėmimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nustatęs, jog nuteistasis, būdamas apsvaigęs, pervažiavo nukentėjusiąją, kuri prarado sąmonę. Manydami, kad ji mirusi, nuteistieji nepatikrino jos būklės, nesuteikė pagalbos ir neiškvietė greitosios pagalbos. Vietoje to įmetė nukentėjusiosios kūną į upę, kurioje ji nuskendo. Teismas nustatė, kad nuteistieji elgėsi itin neatsargiai ir nerūpestingai, tačiau tyčios nužudyti nebuvo, nes jie klaidingai manė, jog nukentėjusioji jau yra mirusi, ir dėl apsvaigimo nepastebėjo gyvybės ženklų. Toks nuteistųjų elgesys neįrodo sąmoningo ketinimo sukelti mirtį, todėl jie pagrįstai buvo nuteisti už neatsargų nukentėjusiosios gyvybės atėmimą.Apelianto vertinimu, nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) vietoje neatsargaus gyvybės atėmimo būtų galima inkriminuoti nužudymą tik įrodžius, kad jie nukentėjusiojo deginimo metu aiškiai suprato, jog T. B. dar buvo gyvas. Tačiau nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė manę, kad T. B. mirė po smurto panaudojimo. Parodymuose nurodyta ir tai, kad T. B. automobilyje atgavo sąmonę, atsisėdo, o tai patvirtina nuteistųjų klaidą dėl nukentėjusiojo būklės. Vėliau vienas iš nuteistųjų smogė T. B. kastuvu į galvą ir tai, nuteistųjų įsitikinimu, sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Po smūgio nuteistasis D. B. (2) neužčiuopė T. B. pulso, važiuojant automobiliu T. B. nerodė gyvybės ženklų, o tai dar labiau sustiprino nuteistųjų įsitikinimą apie nukentėjusiojo mirtį. Analizuojamos aplinkybės rodo, kad nuteistieji patikrino nukentėjusiojo gyvybės požymius ir, remdamiesi savo stebėjimais, manė, jog šis jau yra miręs. Nuteistieji iš tiesų galėjo būti įsitikinę nuteistojo mirtimi, kadangi T. B. automobilyje nebuvo surištas ar kitaip suvaržytas, taigi, darytina išvada, kad nuteistieji nemanė, jog nukentėjusysis galėtų prabusti, pasipriešinti ar pabėgti. Jei būtų tikėję, kad nukentėjusysis vis dar yra gyvas, logiška, jog būtų ėmęsi atsargumo priemonių. Dar daugiau, nuteistieji šalia nukentėjusiojo paliko kastuvą. Tokie veiksmai būtų nelogiški ir pavojingi tuo atveju, jeigu D. B. (1) ir D. B. (2) būtų manę, jog nukentėjusysis dar gali būti gyvas. Atitinkamai tokiu atveju nuteistieji būtų pašalinę šį potencialų ginklą iš T. B. pasiekiamos vietos. Be kita ko, ilgas laiko tarpas, kurį nuteistieji važinėjo automobiliu, grįžo į įvykio vietą, keletą kartų sustojo, pasiėmė benzino baką ir galiausiai nuvyko į mišką, rodo, kad jie nenumatė galimybės, jog nukentėjusysis T. B. galėtų atgauti sąmonę. Šios aplinkybės, anot nuteistojo D. B. (1) gynėjo, pagrindžia klaidingą nuteistųjų įsitikinimą apie T. B. mirtį. Skundžiamame nuosprendyje teismui atmetus nuteistųjų parodymus dėl to, kad T. B. galėjo atgauti sąmonę automobilyje, ši aplinkybė tik sustiprina nurodytą išvadą, kad ilgą laiką sąmonės neatgavęs T. B. tikrai buvo negyvas.Tam, kad nuteistojo D. B. (1) veiksmai būtų kvalifikuojami, kaip tyčinis nužudymas, privalo būti neabejotinai įrodyta, kad šio nuteistojo veiksmai, turint tyčią nužudyti, tiesiogiai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tačiau teismo medicinos ekspertizės išvados kelia didelių abejonių tiek dėl T. B. mirties laiko, tiek dėl tikrosios jo mirties priežasties. Dėl šių priežasčių nėra galimybės konstatuoti, kad net tuo atveju, jeigu D. B. (1) ir siekė tyčia nužudyti T. B., mirtis kilo būtent dėl šio nuteistojo ar jo brolio panaudoto smurto. Atsižvelgus į tai, negalima pagrįsti priežastinio ryšio požymio ir nėra galimybės inkriminuoti baigto tyčinio nusikaltimo. Taigi, net jei nuteistieji ir būtų siekę smurtiniais veiksmais atimti gyvybę, jų įsitikinimas dėl T. B. mirties iki padegimo momento galėjo būti klaidingas, todėl mirtis galėjo įvykti dėl neatsargaus veiksmo nukentėjusįjį padegant, kai nuteistieji manė, jog atsikrato negyvo kūno. Tokiu atveju siūlytina skirtingus nuteistųjų psichinius santykius – smurtavimą ir padegimą – vertinti pagal skirtingas kaltės formas, t. y. smurtinius veiksmus vertinti, kaip atliktus tyčine kaltės forma, o padegimą – kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.Apelianto teigimu, nuteistojo D. B. (1) padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama ne tik pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą). Skundžiamame nuosprendyje (32 puslapis, 2 pastraipa) teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog nuteistieji iš anksto susitarė nužudyti nukentėjusįjį T. B., taigi juos tenkino bet kokie dėl panaudoto smurto galintys kilti padariniai (sveikatos sutrikdymai, gyvybės atėmimas). Atitinkamai teismas konstatavo, kad nuteistieji D. B. (1) ir D. B. (2) veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tačiau baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad fizinio smurto panaudojimo atveju veikiant neapibrėžta tyčia, kaltininkui inkriminuojami tik realiai kilę padariniai. Vadinasi, nužudymą galima inkriminuoti tik tuomet, kai fiziniu smurtu sukeliama mirtis. Tačiau šiuo atveju, anot nuteistojo D. B. (1) gynėjo, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad panaudotas smurtas sukėlė nukentėjusiojo mirtį (specialisto išvados Nr. M 296/2023(01) 3 ir 7 išvados (t. 1, b. l. 194). Priešingai, skundžiamame nuosprendyje padaryta prielaida, jog T. B. mirtis galėjo kilti tiek dėl įspaustinio dešinio momenkaulio lūžio (sunkus sveikatos sutrikdymas), tiek dėl kūno sudegimo. Manant priešingai ir teigiant, kad nuteistieji, naudodami smurtą, siekė konkrečiai gyvybės atėmimo, tektų konstatuoti D. B. (1) ir D. B. (2) veikus ne tiesiogine neapibrėžta tyčia, bet tiesiogine apibrėžta tyčia. Nuteistųjų veiksmuose esant neapibrėžtai tyčiai ir nesant tiesioginio nukentėjusiojo mirties priežastinio ryšio su fiziniu smurtu, nuteistųjų veiksmai turėtų būti kvalifikuojami, kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris apima tiesioginę neapibrėžtą tyčią dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.Pasisakydamas dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. (1) paskirtos bausmės, jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistasis pagal savo socialinę brandą privalėjo būti teisiamas, kaip nepilnametis, tad jam turėjo būti taikomos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Tokios išvados darytinos vadovaujantis su teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK-3/2024 susijusiomis abejonėmis ir neaiškumais bei 2024 m. gegužės 12 d. konsultacine išvada. Galima išskirti kelis nuteistojo D. B. (1) psichologinio profilio aspektus, reikšmingus skiriant jam švelnesnę bausmę. Remiantis teismo psichologijos ekspertų išvadomis, D. B. (1) būdinga nesubrendusi socialinė ir emocinė raida, prasta emocijų kontrolė, jis yra impulsyvus, nesugeba tinkamai reaguoti streso situacijose ir sunkiai nustato priežasties-pasekmės ryšius. Šios savybės yra būdingos emociškai nebrandžiam asmeniui. Aptariamo nuteistojo intelektas yra (duomenys neskelbtini), pažintinės funkcijos (duomenys neskelbtini), dažnai veikiamos emocijų ir situacinių motyvų. Dėl to D. B. (1) trūko gebėjimo numatyti veiksmų pasekmes ir elgtis apskaičiuotai, kas rodo, jog jo kaltės forma nebuvo aiškiai suformuota, kaip to reikalauja tyčinio nusikaltimo sudėtis. Be to, ekspertų abejonės dėl nuteistojo socialinės brandos nusikaltimo padarymo metu leidžia manyti, kad D. B. (1) elgesys labiau panašus į nepilnamečio veiksmus, o tai sudaro teisinį pagrindą taikyti švelnesnes bausmės nuostatas. Skiriant bausmę nuteistajam D. B. (1) lengvinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad jis prisipažino, išreiškė nuoširdų gailėjimąsi, atsiprašė nukentėjusiųjų ir teikė išsamius parodymus, paaiškindamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes; jo elgesį taip pat lėmė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir nuolatiniai grasinimai. Nuteistojo D. B. (1) ketinimas vežti sąmonę atgavusį nukentėjusįjį T. B. į ligoninę, pastangos suteikti pagalbą atitinka nepavykusio savanoriško atsisakymo nuo nusikalstamos veikos institutą, kurio nesėkmę lėmė tik kito nuteistojo veiksmai. Šis ketinimas, anot nuteistojo D. B. (1) gynėjo, taip pat turėtų būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo D. B. (1) gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad jo ginamojo psichologinė raida, jaunas amžius ir socialiniai ryšiai suponuoja švelnesnės bausmės poreikį, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Šiame kontekste pažymima, kad D. B. (1) anksčiau neteistas, per visą suėmimo taikymo laiką laikėsi nustatytų taisyklių, lankėsi pas psichologą, dalyvavo įvairiuose užsiėmimuose, palaikė ryšius su šeima, o tai rodo jo teigiamą požiūrį į resocializaciją. Atsižvelgus į tai, kad nusikaltimą lėmė ilgalaikis konfliktas su tėvu (nukentėjusiuoju), panašaus nusikaltimo pasikartojimo rizika dėl konflikto priežasties specifiškumo yra menka. Taigi, įvertinus nuteistojo D. B. (1) asmenybės bruožus, elgesį po nusikaltimo padarymo ir pastangas reabilituotis, šio nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma paskirti švelnesnę bausmę, kuri būtų orientuota į D. B. (1) socialinę integraciją, prevencinį poveikį ir reabilitaciją, o ne griežtą izoliaciją. Juolab, kad paskirta bausmė neatitinka proporcingumo principo, nes atsižvelgus į nuteistojo amžių, intelektą, socialinį nebrandumą ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes yra pernelyg griežta.Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių K. B., D. B. atstovo advokato Arūno Kazlausko apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį, papildomai kvalifikuojant nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, padidinant jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę ir civilinėms ieškovėms priteistinos neturtinės žalos dydį.Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo ir teismo išvadų, bausmės skyrimo bei nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo kelia pagrįstų abejonių dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Nukentėjusiųjų atstovo vertinimu, nusikalstamos veikos padarymo būdas, rengimasis jai ir kitos bylos aplinkybės (pavyzdžiui, tai, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistieji pas nukentėjusįjį negyveno, specialiai nusikaltimo dieną atvyko į T. B. namus; aktyviai prieš nukentėjusįjį smurtavo, periodiškai tikrino jo sveikatos būklę; po nusikaltimo padarymo sugrįžo į kitą gyvenamąją vietą) neleidžia eliminuoti BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtino požymio egzistavimo. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyti teigiami nukentėjusiojo T. B. tėviško elgesio pavyzdžiai – nuteistųjų išlaikymas jiems gyvenant pas nukentėjusįjį, nuteistųjų vežimas į keliones užsienyje, didžiavimasis jų pasiekimais. Tai, taip pat padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumo laipsnis, kuomet įvykdytas labai sunkus nusikaltimas žmogaus gyvybei jau savo esme yra ekstraordinarus, leidžia teigti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroro pasiūlytos 14 metų laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu labiau atitinka teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiai, anot civilinių ieškovių atstovo, niekaip nesiderina su jų patirtais ir vis dar patiriamais dvasiniais sukrėtimais, išgyvenimais, emocine depresija, o T. B. dukters atveju – ir bendravimo galimybių sumažėjimu netekus savo tėvo ne dėl pašalinių, bet dėl pažįstamų asmenų kaltų veiksmų. Juolab, kad ir skundžiamame nuosprendyje cituojamose kasacinio teismo nutartyse (nuosprendžio 43 puslapio 2–3 pastraipos) minimi neturtinės žalos dydžiai yra didesni nei nukentėjusiosioms nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priteisti. Dar daugiau, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34-1020/2021 („Sausio 13-osios byla“) žuvusiojo sūnui, kuris įvykio metu buvo vyresnis nei nukentėjusioji D. B., ir jo motinai buvo priteistos ženkliai didesnės (50 000 ir 75 000 Eur) sumos, nors nukentėjusieji jau buvo gavę atitinkamas išmokas ir pašalpas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Jolita Urbelienė prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų K. B., D. B. atstovo advokato Arūno Kazlausko pateiktą apeliacinį skundą tenkinti dalyje dėl bausmės ir neturtinės žalos atlyginimo, o nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) gynėjų apeliacinius skundus – atmesti. Nukentėjusiųjų atstovas prašė tenkinti jo paties bei prokuroro pateiktą apeliacinį skundą, nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus – atmesti. Nuteistojo D. B. (2) gynėja advokatė Oksana Leontjeva, taip pat nuteistojo D. B. (1) gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas prašė tenkinti jų pateiktus apeliacinius skundus, o prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo pateiktus apeliacinius skundus – atmesti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosNuteistojo D. B. (2) gynėjos, nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, prokuroro Tomo Čepelionio, nukentėjusiųjų K. B., D. B. atstovo apeliaciniai skundai – atmetami BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o šio straipsnio 4 dalyje – pabloginti nuteisto asmens padėtį apeliacinės instancijos teismas gali, kai yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, ir bloginti negalima daugiau, nei to prašoma tokiais skundais. Šios taisyklės netiesiogiai suformuoja apeliacinės instancijos teismo galimybes taisyti ne bet kurias pastebėtas pirmosios instancijos teismo fakto nustatymo ar teisės taikymo klaidas, taip pat ir svarbų baudžiamojo proceso non reformatio in peius (draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę) principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018, 2K-224-495/2020). Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, išdėstyti apeliaciniame skunde, bei apeliantų prašymai, pagal kuriuos nustatoma, kokios skundžiamo nuosprendžio dalys (ar visas nuosprendis) yra peržiūrimos ir dėl kurių klausimų yra pasisakoma apeliacinės instancijos teisme priimame baigiamajame akte.Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, atlikusi įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat išnagrinėjusi skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio motyvus ir pateiktų apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad D. B. (2) ir D. B. (1) nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje buvo pagrįstai pripažinti kaltais padarę BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog byloje nėra pakankamai duomenų neabejotinai teigti, jog nukentėjusysis T. B. padegimo metu dar buvo gyvas ir galėjo patirti dideles fizines kančias (be kita ko, nustačius, kad nužudytasis nejautė dusimo požymių), padaryta veika pagrįstai papildomai nekvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nustačius po skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio paskelbimo atsiradusias naujas aplinkybes – nuteistieji savo valia visiškai atlygino nukentėjusiosioms skundžiamu nuosprendžiu priteistą neturtinę žalą, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nurodyta aplinkybė yra pripažįstama jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nepaisant to, darytina išvada, kad bausmės nuteistiesiems D. B. (2) ir D. B. (1) buvo parinktos ir paskirtos tinkamai, atsižvelgus į visas aktualias bausmių skyrimo taisykles, be kita ko, pagrįstai nustačius, kad nagrinėjamu atveju nei vieno iš nuteistųjų atžvilgiu nėra pagrindo taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus reglamentuojančių nuostatų (BK XI skyrius), BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems paskirtų terminuoto laisvės atėmimo bausmių trukmės nėra pagrindo keisti (didinti arba mažinti), kadangi paskirtos bausmės yra teisingos ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Taip pat nenustatytas pagrindas ir padidinti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosioms K. B., D. B. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį (po 10 000 Eur), atsižvelgus į tai, kad jis buvo nustatytas pirmosios instancijos teismui tinkamai atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant šių nukentėjusiųjų santykius su nužudytuoju T. B. Priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinų sumų ribas, tad jo nėra pagrindo keisti. Dėl nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) veiksmų teisinio vertinimo ir kvalifikavimoNagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nekyla ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių, t. y. kad nuteistieji D. B. (2) ir D. B. (1), veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių santykių kilusio konflikto su savo šeimos nariu – tėvu T. B., metu sudavė pastarajam ne mažiau kaip 6 smūgius rankomis, kojomis, kirviu bei kastuvu į galvą ir kūną, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušyje, minkštųjų audinių kraujosruvą galvos kairėje, muštinę žaizdą viršugalvio dešinėje su įspaustiniu dešinio momenkaulio lūžiu, apatinio žandikaulio lūžį dešinėje, dešinės pusės šonkaulių lūžius, dešinės mentės lūžį, juosmeninių slankstelių L1-L4 kairiųjų ataugų lūžius. Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, turėdami tikslą paslėpti nusikaltimo padarymo pėdsakus, įkėlė savo tėvą T. B. į automobilio „Ford Transit“ krovininį skyrių ir nuvažiavę į aikštelę, esančią netoli Užutrakio dvaro, apipylė T. B. kūną benzinu bei jį automobilyje padegė, o nukentėjusysis T. B. dėl patirtų sužalojimų mirė. Šias aplinkybes patvirtina skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti įrodymai, kuriems pritaria apeliacinės instancijos teismas ir kurių dar kartą nekartos. Tačiau nuteistojo D. B. (1) gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliaciniame skunde nesutinkama su jo ginamojo veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, argumentuojant, kad specialisto išvadoje (Nr. M 296/2023(01)) neabejotinai nenustačius nukentėjusiojo T. B. mirties priežasties, laiko ir aplinkybės, ar pastarasis sudegė dar būdamas gyvas, ir nuteistiesiems teigiant, jog jie manė, kad deginamas nukentėjusysis jau buvo miręs po pavartoto smurto, tad buvo siekiama tik atsikratyti nužudytojo kūnu, nuteistojo D. B. (1) atlikti veiksmai atitinka nusikalstamo nerūpestingumo turinį. Anot apelianto, tokie jo ginamojo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami, kaip nusikalstamų veikų sutaptis, diferencijuojant atliktus veiksmus pagal kaltės formą ir kilusius padarinius. Tai yra, padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuojant pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas) ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (savo šeimos nario sunkus sveikatos sutrikdymas). Alternatyviai aptariamame apeliaciniame skunde prašoma kvalifikuoti nuteistojo D. B. (1) veiksmus pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsarus gyvybės atėmimas) ir BK 22 straipsnį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (pasikėsinimas nužudyti savo šeimos narį). Baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu pastarąjį apeliacinio skundo prašymą nuteistojo D. B. (1) gynėjas argumentavo tuo, jog teismui nustačius, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia atimti gyvybę nukentėjusiajam T. B., tačiau, vadovaujantis specialisto išvada, negalint nustatyti, jog T. B. mirė būtent dėl prieš jį pavartoto smurto, tokie veiksmai sudaro pasikėsinimo nužudyti savo šeimos narį ir neatsargaus gyvybės atėmimo sutaptį.BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-252/2011, 2K-236-697/2022, 2K-40-788/2023). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012, 2K-276-719/2023, 2K-15-648/2024). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-511/2016). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: šios veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016).Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse nustatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, 2K-512/2014).Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje nustatyti D. B. (1) ir D. B. (2) parengiamieji veiksmai, kuriais buvo siekiama išvengti jų atpažinimo (naudoti tamsūs drabužiai, kaklaskarės veidams dengti, pirštinės, mobiliųjų telefonų palikimas namuose, atskiras atvykimas į įvykio vietą ir išvykimas iš jos), akivaizdžiai patvirtina, jog abu nuteistieji iš anksto suplanavo bei rengėsi naudoti fizinį smurtą prieš T. B. Šiame nuosprendyje teigiama, kad nors D. B. (2) ir D. B. (1) savo sąmonėje nedetalizavo padarinių kokybinės išraiškos (sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas), abu nuteistieji pripažino ne tik rankomis ir kojomis (be kita ko, šokinėdami), bet ir įrankiais – kastuvu, kirviu, sudavę smūgius į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas. Nei vienas iš nuteistųjų, matydamas kito veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, taigi pritarė tokiam elgesiui, aiškiai suvokė suduotų smūgių pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei. Šiems nuteistiesiems nekilo jokių abejonių, jog T. B. mirė būtent po jų pačių pavartoto smurto. Atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad suduotų smūgių skaičius, jų intensyvumas ir lokalizacija, D. B. (1) ir D. B. (2) elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (įkėlė be sąmonės esantį nukentėjusįjį į mikroautobusą ir ketino jį užkasti ar sudeginti, nesiekė išgelbėti tėvo gyvybės, neturėjo realaus ketinimo nuvežti pastarąjį į ligoninę) rodo, kad jiems buvo priimtini bet kokie dėl panaudoto smurto galintys kilti padariniai: ir sveikatos sutrikdymai, ir gyvybės atėmimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, T. B. mirtis galėjo kilti tiek dėl nuteistųjų smurto kilusio įspaustinio dešinio momenkaulio lūžio, kuris vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tiek dėl T. B. kūno sudegimo. Tad nuteistųjų veiksmuose esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkai suvokė ir numatė galint kilti – kaip kvalifikuotas nužudymas, nustačius vieningą nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo svarstyti apie neatsargią kaltės formą nuteistojo D. B. (1) (kaip ir nuteistojo D. B. (2)) veiksmuose, kadangi abu šie nuteistieji sąmoningai bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam T. B. ne mažiau kaip 6 smūgius rankomis, kojomis, be kita ko, šokinėdami ant nužudytojo, jį spardydami ir padarydami įvairius sužalojimus nukentėjusiojo kūne. Smūgiai, be kita ko, į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas – galvą, krūtinės sritį, buvo suduoti panaudojant akivaizdžiai pavojingus įrankius – kirvį bei kastuvą. Normalaus psichinio išsivystymo žmogus, suduodamas smūgius, juo labiau – nevienkartinius, į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno vietas, šokinėdamas ant nukentėjusiojo, jį spardydamas, ypatingai tuomet, kai nukentėjusysis akivaizdžiai yra silpnesnėje padėtyje (šiuo atveju – puolamas dviejų jaunų, sportuojančių, taigi fiziškai stiprių asmenų, pasitelkusių pavojingus įrankius) suvokia, kad jo veiksmai yra pavojingi kito žmogaus sveikatai bei gyvybei. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po pirminio nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) pavartoto smurto prieš T. B., pastarajam nukritus nuo laiptų, vedančių į cokolinį aukštą – pusrūsį (juolab, atsižvelgus į tai, jog vadovaujantis nuteistųjų parodymais nukentėjusysis nukrito laiptais žemyn taip, kad jo galva atsidūrė laiptų aikštelės apačioje), net ir vienas spyris ar smūgis jau sužalotam ir tokioje padėtyje esančiam asmeniui kėlė pavojų pastarojo sveikatai, gyvybei. Pastarąsias aplinkybes nuteistieji D. B. (2) ir D. B. (1) neabejotinai suvokė, tačiau pasirinko ir toliau vartoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu – pusrūsyje gulintį nukentėjusįjį spardė, mušė kastuvu, ant jo šokinėjo ir būtent po tokių veiksmų, vadovaujantis tarpusavyje sutampančiais nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) parodymais, nukentėjusysis jau nebesipriešino, neberodė jokių gyvybės ženklų. Nuteistųjų suvokimo, jog jų atliekami veiksmai yra pavojingi kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, turinį rodo ir jų tolimesni veiksmai bei parodymai, iš kurių matyti, būdami įsitikinę (pamatavę neužčiuopė pulso (o kaip nurodė patys nuteistieji, pulsą matuoti jie mokėjo)), jog tėvas nuo pavartoto smurto mirė, jie nusprendė T. B. kūną, kartu su automobiliu, padegti (atskirose ikiteisminio tyrimo apklausose nurodė taip pat svarstę nukentėjusiojo kūną užkasti: t. 3, b. l. 26–27, 124–127). Taigi, kaip pagrįstai nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje, tokia nukentėjusiojo T. B. būklė nuteistiesiems neatrodė atsitiktinė ir priešingai – atrodė nulemta būtent jų (D. B. (1) ir D. B. (2)) pavartoto smurto. Pastarosios aplinkybės pripažįstamos ir nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde, kuriame papildomai nurodoma, kad T. B. automobilyje nebuvo surištas ar kitaip suvaržytas, taigi, darytina išvada, kad nuteistieji nemanė, jog nukentėjusysis galėtų atsigauti, pasipriešinti ar pabėgti. Nustatant nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) kaltės formą ir padarytą veiką kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, lemiamos teisinės reikšmės neturi tai, kad specialisto išvadoje Nr. M 296/2023 (01) ir 2023 m. birželio 29 d. specialistės (teismo medicinos gydytojos Emilijos Usavičienės) paaiškinimų protokole (t. 1, b. l. 198–200) konstatuota, jog dėl nukentėjusiojo T. B. viso kūno apdegimo, apanglėjimo nepakanka duomenų nustatyti, ar nukentėjusysis degė gyvas ar miręs. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto (ekspertų) išvados, įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes, yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015). Taigi, ir išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, specialisto ar eksperto išvadą vertindamas kaip vieną iš įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-368-489/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018). Specialiųjų tyrimo rezultatų kokybiškumui ir išvadų išsamumui didelę reikšmę turi pirminiai duomenys (tiriamieji objektai), kuriuos ištyręs ekspertas ar specialistas formuluoja atsakymą į jam pateiktus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-1073/2020).Ankstesnėje pastraipoje nurodytos teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad nužudytojo T. B. tikslaus mirties laiko ir priežasties tyrimą atlikusiam specialistui nustatyti nepavyko, atsižvelgus į tai, kad teismo medicinos gydytoja Emilija Usavičienė (specialistė) tyrė apdegusius ir apanglėjusius nukentėjusiojo palaikus, ant kurių nebuvo išlikę lavoninių reiškinių. Taigi, specialisto tyrimas buvo apsunkintas dėl tiriamo objekto specifikos, nulemtos nuteistųjų atliktų sąmoningų veiksmų – T. B. kūno apliejimo benzinu ir padegimo. Antra, šios specialistės parengtoje specialisto išvadoje Nr. M 296/2023 (01) nebuvo paneigta, kad nukentėjusiojo T. B. mirties priežastimi galėjo būti tiek jo patirti kūno sužalojimai (nustatyta, kad visi kūno sužalojimai padaryti neilgai trukus iki nukentėjusiojo mirties), tiek jo kūno padegimas (kaip nustatyta specialisto išvadoje, literatūros duomenimis, esant staigiam aukštos temperatūros poveikiui vystosi terminis šokas, ko pasėkoje nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti greičiau nei aplinkoje spėtų susidaryti pakankama anglies monoksido koncentracija). Trečia, vadovaujantis kitais byloje surinktais įrodymais, t. y. pačių nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) parodymais, jų supratimu, nukentėjusysis T. B. mirė būtent dėl jų pavartoto smurto. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad net ir nuteistųjų pasirinktas nusikaltimo padarymo pėdsakų nuslėpimo būdas (apliejant nukentėjusiojo T. B. kūną benzinu ir jį automobilyje padegant) objektyviai eliminavo bet kokią hipotetinę nukentėjusiojo T. B. išgyvenimo po nuteistųjų pavartoto fizinio smurto galimybę. Tai yra, nepriklausomai nuo to, ar nuteistieji būtų manę, jog nužudytasis vis dar yra gyvas, ar jau yra miręs, pasirinkdami pastarojo kūną aplieti pavojinga degia medžiaga ir jį padegti nuteistieji D. B. (2), D. B. (1) neabejotinai numatė, kad nukentėjusysis po tokių veiksmų žus. Tai suponuotų tyčinę kaltę gyvybės atėmimo atžvilgiu ir dėl nukentėjusiojo padegimo. Sutiktina ir su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad atsižvelgus į nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) parodymus, taip pat tolesnius šių nuteistųjų veiksmus, negalima daryti išvados, jog jie rimtai svarstė imtis veiksmų suteikti nukentėjusiajam T. B. medicininę pagalbą. Nuteistieji, pavartoję fizinį smurtą nukentėjusiojo T. B. atžvilgiu, ir pastarajam nukritus nuo laiptų į pusrūsį, ne tik kad nebandė vežti tėvo į ligoninę, iškviesti greitąją medicinos pagalbą ar patys imtis kokių nors veiksmų, siekdami išgelbėti nukentėjusįjį, bet, kaip jau anksčiau minėta, toliau tęsė fizinio smurto naudojimą. Vien žodžiu išreikštas nuteistųjų pasvarstymas dėl galimybės nužudytąjį nuvežti į ligoninę, nebuvo išreikštas jokiais realiais tokio ketinimo įgyvendinimą galinčiais pagrįsti veiksmais. Šios aplinkybės, jas vertinant kartu su nuteistųjų vėlesniais veiksmais – dar kartą smogiant kastuvu per galvą, atsikratant nužudytojo T. B. kūnu, kitais su nusikaltimu susijusiais daiktais (automobiliu, savo kruvinais rūbais), taip pat kaip ir ankstesnėse pastraipose išdėstyti argumentai, neleidžia daryti išvados apie neatsargią D. B. (1) ar D. B. (2) kaltės formą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuoti nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) veiksmai skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Savo argumentams pagrįsti, nuteistojo D. B. (1) gynėjas remiasi, kaip, jo nuomone, precedento galią nagrinėjamoje byloje turinčiomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-58-697/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020 ir po jos priėmimo bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka priimtu Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17-1076/2022. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatuota, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde nurodytomis bylomis, kaip pagrindžiančiomis jo ginamojo neatsargią kaltės formą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo remtis, kadangi nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar nors kiek panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-58-697/2015 nustatyta, kad aktyvų fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik vienas iš bendrininkų (kuris ir buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį), kiti bendrininkai, kurių dauguma šio smurto tiesiogiai nematė, pasitikėjo smurtą vartojusio ir greitosios medicinos pagalbos neleidusio iškviesti bendrininko nurodyta informacija, jog nukentėjusysis, patikrinus pulsą, yra nebegyvas, sutiko pastarąjį miške užkasti. Vienintelis smurto vartojimą matęs kitas bendrininkas smurtui nepritarė ir liepė nustoti smurtauti. Kasacinės instancijos teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad nuteistieji dėl apsvaigimo, sumišimo, asmeninio nepatyrimo nesiėmė būtinų ir daugeliui savaime suprantamų priemonių gaivinant sąmonės netekusį asmenį. Juolab, atsižvelgus į tai, kad nurodytoje byloje nukentėjusysis buvo patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio, įprastomis sąlygomis, galėjo išgyventi. Būtent atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, kasacinės instancijos teismas fizinio smurto prieš nukentėjusįjį tiesiogiai nevartojusių bendrininkų nusikalstamai nerūpestingus veiksmus kvalifikavo kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Taigi, matyti, kad nurodytos kasacinio teismo nagrinėtos baudžiamosios bylos nuteistųjų kaltės turinys, nuteistųjų atlikti veiksmai buvo esmingai kitokie nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) kaltės turinys bei atlikti veiksmai. Kita vertus pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje pripažinta pagrįstai nustatyta, jog aktyvų fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojęs vienas iš bendrininkų, pagrįstai pripažintas kaltu būtent dėl nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o ne dėl neatsargaus gyvybės atėmimo (skirtingai negu kiti, smurto nenaudoję, bendrininkai).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020, kuri vėliau buvo iš naujo nagrinėta apeliacine tvarka, susiklosčiusios faktinės aplinkybės taip pat nėra tapačios nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Nurodytoje byloje vienam iš nuteistųjų, esant apsvaigus nuo alkoholio, vairuojant transporto priemonę užvažiavus ant nukentėjusiosios, kuri dėl to prarado sąmonę, dėl apsvaigimo, sumišimo ir asmeninio nepatyrimo, nuteistieji neįsitikino ar ji gyva, nesiėmė būtinų priemonių ją gaivinti, todėl galvodami, kad nukentėjusioji dėl jų (nuteistųjų) veiksmų mirė, elgdamiesi nusikalstamai nerūpestingai, įmetė ją į upę, kurioje ji mirė nuo paskendimo vandenyje. Taigi, nurodomoje byloje, priešingai nei šioje nagrinėjamoje byloje, nuteistieji nenaudojo prieš nukentėjusiąją (juolab – aktyvaus) fizinio smurto, taip pat, priešingai nei nustatyta nagrinėjamoje byloje, buvo neblaivūs ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2A-3-689/2018). Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3-689/2018). Nusikalstama veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-942/2018, 2A-3-689/2018, 2K-141-303/2020, 2K-121-697/2022).Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo ir nuteistojo D. B. (1) (kaip ir nuteistojo D. B. (2)) veiksmus vertinti, kaip pasikėsinimą nužudyti savo tėvą T. B. Atsižvelgus į ankstesnėse šio nuosprendžio pastraipose nustatytas nukentėjusiojo T. B. nužudymo aplinkybes, darytina išvada, kad būtent dėl nuteistųjų prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto pastarasis nuo patirtų sužalojimų mirė. Tai yra, nukentėjusiojo T. B. mirtis buvo dėsningas nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) bendrų tyčinių smurtinio pobūdžio veiksmų rezultatas. Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad padaryta nusikalstama veika nebūtų baigta, juolab – dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių. Kai dėl tyčinės kaltininko veikos nukentėjusysis miršta, tyčios rūšies nustatymas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl, nors nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) tyčiniuose veiksmuose galima įžvelgti tiesioginės apibrėžtos tyčios rūšies buvimą (o ne neapibrėžtos, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas), teisėjų kolegija šio klausimo plačiau neanalizuos ir nevertins (remiantis kasacinio teismo praktika, toks teisėjų kolegijos teiginys nuteistųjų teisinės padėties ar teisės į gynybą nepažeis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-382/2014)).Juolab, kad nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde jos ginamojo padarytos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas (kvalifikavimas) nėra ginčijamas, o vadovaujantis teismų praktika, susiformavusia nužudymų, padarytų bendrininkaujant, bylose pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnyje, nėra būtina, kad visi asmenys tiesiogiai atliktų veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2009, 2K-571/2010, 2K-313/2011, 2K-124/2014). Pakanka nustatyti, kad buvo panašus (artimas) kaltininkų kaltės turinys, tyčios kryptingumas, bendras sumanymas nužudyti nukentėjusįjį, jų veiksmai (nebūtinai tapatūs) buvo nukreipti siekiant tų pačių padarinių – neteisėto nukentėjusiojo gyvybės atėmimo arba asmuo, esant bendram sumanymui nužudyti nukentėjusįjį, netrukdė ar savo neveikimu iš esmės pritarė kitų asmenų veiksmams tiesiogiai atimant gyvybę nukentėjusiajam. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir buvo nustatytos.Nukentėjusiųjų K. B., D. B. atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) nusikalstamos veikos padarymo būdas, rengimasis jai ir kitos bylos aplinkybės (pavyzdžiui, tai, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistieji pas nukentėjusįjį negyveno, specialiai nusikaltimo dieną atvyko į T. B. namus; aktyviai prieš nukentėjusįjį smurtavo, periodiškai tikrino jo sveikatos būklę; po nusikaltimo padarymo sugrįžo į savo gyvenamąją vietą) neleidžia eliminuoti BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtino nužudymą kvalifikuojančio požymio egzistavimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti minėtiems apeliacinio skundo argumentams. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas atima kito žmogaus gyvybę kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Kiekvienas nužudymas savaime vertinamas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, tačiau papildomai šio požymio buvimas kaltininko veiksmuose gali būti konstatuojamas atsižvelgiant į veikos padarymo būdą (pvz., sudeginimas, sušaldymas, ypač didelių fizinių kančių sukėlimas), taip pat ir kitas aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ypatingą nusikaltimo arba paties kaltininko žiaurumą. Šis veiką kvalifikuojantis požymis žymi nužudymo padarymo būdą, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumas tokiu atveju yra daug didesnis būtent dėl išskirtinio veikos padarymo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018). Pagal teismų praktiką nužudymas itin žiauriai suprantamas kaip veika, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012). Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nukentėjusysis nužudomas artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2011, 2K-146/2014, 2K-55-699/2017). Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų skaičių, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011).Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendyje į visas ankstesnėje pastraipoje nurodytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos, siekiant nustatyti BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto nužudymą kvalifikuojančio požymio (ne)buvimą atsižvelgta tinkamai. Tai yra, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) prieš T. B. pavartoto smurto pobūdį, intensyvumą ir įrankius (suduoti ne mažiau kaip 6 smūgiai rankomis, kojomis, be kita ko, šokinėjant ant nukentėjusiojo kūno, bei įrankiais – kastuvu ir kirviu), smurto trukmę (smurtas truko gana trumpą laiką, kaip nustatyta, nukentėjusysis į įvykio vietą automobiliu BMW X3 atvažiavo 22.04 val., o nuteistieji iš įvykio vietos krovininiu mikroautobusu „Ford Transit“, kuriame buvo T. B. kūnas, pasišalino 22.13 val.; t. 2, b. l. 95–103, 105–111), nukentėjusiajam T. B. padarytų sužalojimų skaičių ir lokalizaciją (muštinė žaizda pakaušyje, minkštųjų audinių kraujosruva galvos kairėje, muštinė žaizda viršugalvio dešinėje su įspaustiniu dešinio momenkaulio lūžiu, apatinio žandikaulio lūžis dešinėje, dešinės pusės šonkaulių lūžiai, dešinės mentės lūžis, juosmeninių slankstelių L1-L4 kairiųjų skersinių ataugų lūžiai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir tai, kad patys nuteistieji tokio smurto prieš nukentėjusįjį T. B. būdo nesuvokė, kaip itin žiauraus ar kankinančio. Byloje surinktų įrodymų visuma (įskaitant specialisto išvadą Nr. M 296/2023 (01), iš kurios galima spręsti, kad T. B. nepatyrė dusimo kančių, nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) parodymus, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis nedejavo, nerėkė, nesišaukė pagalbos, neatpažino, jog buvo užpultas savo sūnų, kadangi buvo nakties metas, nuteistieji veidus slėpė kaklaskarėmis, buvo apsirengę juodais drabužiais, taip pat neleidžia daryti ir išvados, kad nukentėjusiajam T. B. gyvybė būtų buvusi atimta itin skausmingu būdu arba padarant labai daug kūno sužalojimų. Juolab, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinka tik vienas iš nužudytojo patirtų kūno sužalojimų – įspaustinis dešinio momenkaulio lūžis. Kaip konstatuota ankstesnėse šio nuosprendžio pastraipose, specialisto išvadoje Nr. M 296/2023 (01) kategoriškai nenustatyta nukentėjusiojo mirties priežastis. Tuo tarpu, vadovaujantis tarpusavyje sutampančiais nuteistųjų parodymais, nukentėjusysis mirė dėl jų pavartoto fizinio smurto, o ne T. B. sudeginus. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde, argumentuojant BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistųjų veiksmuose, pabrėžiami ir D. B. (2), D. B. (1) parengiamieji veiksmai naudoti fizinį smurtą prieš savo tėvą T. B., taip pat kitos bylos aplinkybės (pavyzdžiui, tai, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistieji pas nukentėjusįjį negyveno, nusikaltimo dieną tikslingai vyko į T. B. namus; po nusikaltimo padarymo sugrįžo į savo gyvenamąją vietą). Nors šios aplinkybės ir rodo nuteistųjų elgesio kryptingumą – tiesioginę tyčią atimti T. B. gyvybę, visgi, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, nepagrindžia, kad gyvybė T. B. buvo atimta itin žiauriai ar kankinančiu būdu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistieji periodiškai tikrino nužudytojo T. B. sveikatos būklę. Vadovaujantis nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) parodymais, D. B. (2) tikrino nukentėjusiojo T. B. pulsą du kartus ir toks kiekis neatitinka periodiškumo požymio („periodinis“ – pasireiškiantis per tam tikrą laiko tarpą, nuolat pasikartojantis; http://www.lkz.lt/?zodis=periodinis&id=22134660000). Kaip matyti iš nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) parodymų, nukentėjusiojo T. B. pulsas buvo tikrinamas ne siekiant išsiaiškinus, kad nukentėjusysis vis dar yra gyvas, toliau prieš pastarąjį smurtauti, taip sudarant prielaidas sukelti pastarajam dideles kančias. Tai buvo atliekama siekiant įvertinti ir patvirtinti vizualiai pastebimus nukentėjusiojo T. B. gyvybės ženklų nebuvimo požymius. Taigi, aplinkybė, kad nuteistasis D. B. (2) teigia tikrinęs nukentėjusiojo T. B. pulsą, nesudaro pagrindo teigti, kad gyvybė T. B. buvo atimta itin žiauriai ar kankinančiu būdu. Dėl nuteistųjų socialinės brandos, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų (ne)taikymo Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniuose skunduose nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) gynėjai prašė jų ginamųjų atžvilgiu taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, akcentuodami nuteistųjų nepalankias raidos aplinkybes vaikystėje ir paauglystėje, sąlygotas nužudytojo T. B. netinkamu tėvo pareigų vykdymu, ir su tuo susijusias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistųjų socialinės brandos, vertino Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. sausio 10–25 d., kovo 29 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-3/2024 ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. sausio 17–23 d., balandžio 5 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-10/2024 nustatytas aplinkybes, jog nuteistieji nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų pobūdį ir reikšmę, numatyti galimas jų pasekmes ir sąmoningai, valingai reguliuoti savo elgesį, taip pat atsižvelgė į nuteistųjų (D. B. (1) – vidurinį, D. B. (2) – pagrindinį) išsilavinimą, kitą veiklą (D. B. (2) profesionaliai aktyviai sportavo, D. B. (1) buvo atlikęs privalomąją karo tarnybą, užsiėmė individualia veikla), asmenines savybes (įskaitant tai, kad abu nuteistieji dėl psichiatrinių, priklausomybės ligų nesigydė, į įskaitas neįrašyti), nusikaltimo planavimo, pasiruošimo jam bei nusikaltimo pėdsakų slėpimo faktus. Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendyje prieita prie išvados, kad visų šių aplinkybių visuma rodo nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) racionalumą, aiškų situacijos vertinimą, tad negalima daryti išvados, kad šiuo atveju nurodytiems asmenims turėtų būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad įstatymų leidėjas klausimo apie asmens, padariusio nusikalstamą veiką, socialinę brandą išsprendimą pirmiausia susieja su paties teismo teise tai nustatyti, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes ir tik prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą. Be to, ši įstatymo norma nėra imperatyvi, t. y. ir nustačius, kad asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, taikyti BK XI skyriaus nuostatas tokiam asmeniui yra teismo teisė, bet ne pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418/2006).Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. sausio 10–25 d., kovo 29 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-3/2024 ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. sausio 17–23 d., balandžio 5 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-10/2024 užfiksuota, kad D. B. (1) ir D. B. (2) amžiaus tarpsniui nebūdingų psichinės veiklos ir elgsenos ypatumų nenustatyta. Atsakyti į klausimą, ar D. B. (1) ir D. B. (2) socialinė branda gali būti prilyginama nepilnamečių socialinei brandai, nėra galimybės. Atsižvelgus į D. B. (1) ir D. B. (2) intelektinių gebėjimų ir socialinio supratingumo lygį, pažintinės veiklos, asmenybinius ir emocinės būklės ypatumus bei situacines aplinkybes, jie byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo teisingai suvokti situaciją, suprasti savo veiksmų pobūdį ir reikšmę, numatyti galimas jų pasekmes ir atitinkamai, sąmoningai ir valingai reguliuoti savo elgesį (t. 6, b. l. 176–195, 196–216). Nurodytus teismo psichologijos ekspertizės aktus parengė 1-os kategorijos (pagal Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį ši kategorija laikoma aukščiausia teismo eksperto kvalifikacine kategorija) teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė, turinti 27 metų ekspertinio darbo stažą (kaip nurodė apklausta teisiamojo posėdžio metu, bendrai medicinos psichologijos srityje dirbanti 34 metus).Byloje esančioje teisės psichologijos specialistų Fausto Antanaičio ir Aleksandro Segalo 2024 m. gegužės 12 d. (konsultacinėje) išvadoje ankstesnėje pastraipoje aptarti teismo psichologijos ekspertizės aktai kritikuojami, pažymint, kad teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 78TPK-10/2024 ir Nr. 78TPK-3/2024 nurodyta, jog buvo naudoti stebėjimo, pusiau struktūruoto interviu tyrimo metodai. Dėstymo dalyje nurodyta, kad intelekto vertinimui buvo naudotas WAIS-III instrumentas. Pažintinių funkcijų bei kitų psichologinių ypatumų vertinimo metodai ir/ar instrumentai nurodyti nebuvo. Atliktas stebėjimas, taip pat pusiau struktūruotas interviu neatitinka moksliškai pagrįstų tyrimo metodų apibrėžimų dėl priežasčių, nurodytų dėstymo dalyje. Kyla abejonė dėl atliktų tyrimų patikimumo ir objektyvumo, atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikta informacija apie tyrimų įrašus, nėra pateikiamas stebėjimo protokolas, nėra tiksliai nurodomi užduoti klausimai, naudotų instrumentų instrukcijos. Nėra nurodomos tyrimo procedūros. Dėl visų išvardintų priežasčių, atliktų tyrimų pakartoti nėra galimybės. Nėra galimybės ir pakartotinai įvertinti tyrimo metu gautus rezultatus. Visa tai verčia abejoti pateiktų rezultatų patikimumu ir objektyvumu. Pateiktuose ekspertizės aktuose atliktas stebėjimas neatitinka moksliškai pagrįsto tyrimo metodo apibrėžimo. Kitų psichologinių ypatumų (išskyrus intelekto) vertinimo metodai/instrumentai nėra nurodomi, todėl nėra žinoma, ar jie išpildys minėtą sąlygą. Kai kurių vertinimų rezultatai nėra nurodyti. Ekspertinis darbas neatitinka keliamų reikalavimų, reglamentuotų Teismo ekspertizės įstatyme. Visuotinai priimto vieno socialinės brandos apibrėžimo rasti nepavyko, tačiau iš kelių egzistuojančių apibrėžimų galima numanyti, kad socialinę brandą apima tokios sritys: socialinis ir kognityvinis funkcionavimas; sumanumas/intelekto lygis (tame tarpe ir emocinis intelektas); neįgalumo lygis. Socialinės brandos vertinimas yra psichologų kompetencijoje ir tam naudojamos arba jau sukurtos metodikos, arba psichologai gali pasirinkti kitokius vertinimo būdus argumentuojant savo sprendimus ir nurodant tokių pasirinkimų trūkumus ir galimą įtaką vertinimui. Atsižvelgiant į tai, kad socialinės brandos vertinimas yra vienas iš teismo psichologijos ekspertizėje sprendžiamų uždavinių, taip pat į tai, kad ekspertizei buvo pateiktas klausimas, kurio atsakymui socialinės brandos vertinimas yra reikalingas, šis vertinimas turėjo ir galėjo būti atliktas. Vadovaujantis ekspertizės aktuose pateikta medžiaga, negalima vienareikšmiškai teigti, kad asmenys, veikos atlikimo metu buvo socialiai subrendę. Priešingai, ekspertizės aktuose yra pateikiama medžiaga sukelianti pagrįstą abejonę asmenų socialinės brandos lygiu (t. 7, b. l. 18–30). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas Aleksandras Segalas patvirtino, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktuose ekspertizės aktuose nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) socialinės brandos veikos atlikimo metu klausimas nebuvo vertintas. Nurodė, kaip specialistas, negalintis pateikti objektyvaus vertinimo dėl nuteistųjų socialinės brandos, tačiau tokie aspektai, kaip nuteistųjų intelekto lygis, kognityvinis ir socialinis funkcionavimas (t. y. kaip tie asmenys funkcionavo iki veikos atlikimo, ar jie funkcionavo socialiai priimtinais būdais, adekvačiai, ar gebėjo savimi pasirūpinti), leidžia įtarti, kad jų socialinė branda galėjo būti mažesnė, tad negalima atmesti tikimybės, kad nuteistieji D. B. (1) ir D. B. (2) veikos padarymo metu nebuvo socialiai subrendę. Tuo tarpu teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė, apklausta teisiamajame posėdyje, paaiškino, kad psichologijos moksle kol kas nėra vienareikšmio socialinės brandos apibrėžimo, socialinės brandos vertinimai gali būti atliekami remiantis skirtingomis psichoanalitinėmis paradigmomis, teoriniais pagrindais ir metodikomis. (Valstybinėje teismo psichiatrijos) tarnyboje (prie Sveikatos apsaugos ministerijos) šiuo metu nėra sukurto teorinio pagrindo socialinės brandos vertinimui atlikti, taip pat nėra sukurtų metodinių priemonių tokios ekspertizės atlikimui, todėl nagrinėjamu atveju nesiimta spręsti klausimo dėl nuteistųjų socialinės brandos. Apklausiama ekspertė nurodė ir tai, kad psichologinio įvertinimo išvadoje turi būti pateikiami visais psichologinio įvertinimo metodais gauti, išanalizuoti, integruoti ir apibendrinti rezultatai apie asmens psichologinio funkcionavimo ypatumus. Atsižvelgus į tai, psichologinio vertinimo išvadoje, jeigu tai nėra mokslinis tyrimas (kaip ir šiuo atveju), nėra pateikiamos instrukcijos, atskirų metodų ar metodinių priemonių, procedūrų aprašymai, vadinamieji „žali“ (t. y. neapdoroti) rezultatai. Teismo proceso dalyviams pateikti psichologinio vertinimo protokolus, paviešinti atliekamas procedūras, instrukcijas, interpretavimo galimybes ir pan., nėra galimybės, kadangi tai mažintų tokių instrumentų patikimumą. Siekiant visapusiškai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, įvertinti nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, įrodymų tyrimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu buvo gauti 1-os (aukščiausios) kategorijos teismo psichologo eksperto Gintaro Butkaus, turinčio 31 m. ekspertinio darbo stažą, parengti ekspertizės aktai:Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. – gruodžio 5 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-308/2025 konstatuota, kas nusikalstamos veikos padarymo metu (2023 m. kovo 2 d.) psichologiniais atsakomybės suvokimo, pasekmių numatymo, sprendimų autonomijos ir elgesio kontrolės kriterijais D. B. (1) socialinė branda atitiko suaugusiojo funkcionavimo lygmenį. Be kita ko, šiame ekspertizės akte nustatyta, kad apibendrinus psichologinio funkcionavimo ypatumus, atsižvelgiant į socialinės brandos klausimą, galima konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. B. (1) atsakomybės supratimas buvo pakankamai struktūruotas, jis pilnai suvokė savo veikos neteisėtumą, pasekmes, veikos kontekste fiksuoti kryptingi, nuoseklūs ir tiksliniai veiksmai, iliustruojantys gebėjimą planuoti, numatyti galimas pasekmes, atitinkamai koreguoti savo elgesį, o ne paaugliška dezorganizacija. D. B. (1) inicijavo nusikalstamą veiką, organizavo veiksmus, siūlė priemonės ir elgesio strategijas, nukreiptas į veikos įvykdymą ir vėlesnį atsakomybės išvengimą. Tai leidžia konstatuoti aukštą sprendimų autonomiją ir atsakomybės suvokimą (t. 9, b. l. 161–174). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. – gruodžio 5 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-309/2025 konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu (2023 m. kovo 2 d.) psichologiniais atsakomybės suvokimo, pasekmių numatymo, sprendimų autonomijos ir elgesio kontrolės kriterijais D. B. (2) socialinė branda galėjo neatitikti suaugusiojo funkcionavimo lygmens. Psichologiniai įvertinimo duomenys iliustruoja besiformuojančią asmenybės deformaciją pagal emociškai nestabilų tipą, todėl resocializacijos potencialas vertintinas kaip labai ribotas. Be kita ko, šiame ekspertizės akte nustatyta, kad apibendrinus psichologinio funkcionavimo ypatumus, atsižvelgiant į socialinės brandos klausimą, galima konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. B. (2) atsakomybės supratimas sąlygotas emocinių, o ne kognityvinių komponentų. D. B. (2) iš esmės veikė savo vyresniojo brolio D. B. (1) iniciatyvos lauke, jo paties sprendimai situaciniai, o ne asmeniškai suplanuoti iš anksto. Nors jis ir suvokė savo veikos neteisėtumą, D. B. (2) elgesys nebuvo autonomiškas, veiksmai impulsyvūs. Kritiniu momentu, kai D. B. (1) trumpam supanikavo, veiksmai regresyvūs ir kompulsiniai, kaip ankstesnio plano dalis, vėliau pilnai grįžtant į brolio D. B. (1) suformuotos veiksmų struktūros ribas. Toks asmenybės funkcionavimas su vyraujančiu emociniu atsakomybės suvokimu, ribotu pasekmių numatymu, žemu savarankiškumo lygiu padidintu impulsyvumu, kuris stebėtas nuo paauglystės, t. y. vertintinas kaip ilgalaikis, tęstinis, gali būti siejamas su socialinės brandos neužbaigtumu (t. 9, b. l. 175–187). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo D. B. (1) gynėjo advokato Lino Žalnieriūno iniciatyva į bylą buvo pateikta 2026 m. balandžio 3 d. teisės psichologijos specialistų Aleksandro Segalo ir Fausto Antanaičio (konsultacinė) išvada, kurioje kritikuojamas teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 86TPK-308/2025. Tiriamojoje dalyje padarytos šios išvados: 1) atsižvelgiant į ekspertiniam tyrimui pateiktus klausimus, į vertinimo objektą bei retrospektyvaus vertinimo poreikį, ekspertinio tyrimo metu pasirinkti instrumentai nėra tinkami siekiant atsakyti į tyrimui keliamus klausimus. 2) Dalis ekspertizės akte pateiktų išvadų yra labiau interpretacinio, o ne empiriškai pagrįsto pobūdžio, dėl to jų įrodomoji vertė, sprendžiant apie tiriamojo socialinę brandą, yra ribota, o pačios išvados negali būti laikomos patikimomis ir objektyviomis. Pasirinktų vertinimo metodų patikimumas šiame konkrečiame kontekste yra abejotinas. Piktogramų testo rezultatų interpretacija yra pagrįsta subjektyviu vertinimu, todėl negali būti laikoma objektyvia bei patikima. 3) Tyrimui pateiktame ekspertizės akte nėra nurodyta, kaip operacionalizuojamas socialinės brandos konstruktas, nėra išaiškinta, kaip jis turėtų būti bei buvo įvertintas, teikiamos subjektyvios interpretacijos, nenurodant alternatyvių, mokslinėje literatūroje pateikiamos medžiagos bei empiriniais tyrimais grįstų paaiškinimų. Todėl galima teigti, kad ekspertizės akte pateikta informacija, ypatingai išvados, yra neišsami bei neatsako į tyrimui pateiktus klausimus. 4) Pateiktame ekspertizės akte pastebimi neatitikimai reikalavimams, keliamiems Teismo ekspertizės įstatyme (t. 10., b. l. 12–23). Pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles, ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų. Ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Taigi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-489/2024).Pagal kaltinamojo (jo gynėjo) ar kito proceso dalyvio prašymą privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, atliktas daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, ir šių asmenų surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas – konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014). Konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jeigu atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018).Vertindama šioje nuosprendžio dalyje išdėstytus duomenis, jų atitikimą įrodymams keliamiems reikalavimams, nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) gynėjų apeliacinių skundų argumentų ribose, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog teisės doktrinoje nurodoma, kad Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba laikosi griežtos pozicijos, jog kitų ekspertų (specialistų) surašytos išvados negali būti ekspertinio tyrimo objektu. Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) rekomendacijų 129 punkte nustatyta, kad proceso šalys turi teisę kvestionuoti ekspertų išvadas, pasitelkdami privačius teismo ekspertus, bet tai reiškia, kad privatūs teismo ekspertai turėtų atlikti tokį tyrimą, kokį atliko teismo paskirtas ekspertas, ir jokiu būdu neteikti jo kompetencijos, išvadų teisingumo, pagrįstumo ir pan. vertinimo. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, teismo eksperto galios baigiasi ten, kur prasideda išimtinė teismo kompetencija, o ekspertizės aktų ir specialisto išvadų, kaip mokslinių įrodymų, vertinimas ir yra teismo išimtinė kompetencija. Vis dėlto sutartiniais pagrindais išvadas teikiantys asmenys yra linkę vertinti teismo ekspertizės įstaigų ekspertų surašytas išvadas, vertinti teismo ekspertų darbą ir netgi neigti jų padarytas išvadas. Tais atvejais, kai ekspertinio tyrimo objektas yra teismo ekspertizės įstaigose dirbančių teismo ekspertų (specialistų) parengti ekspertizės aktai (specialisto išvados), o tokio tyrimo pagrindu yra kritikuojama teismo ekspertizės įstaigoje dirbančio teismo eksperto (specialisto) pateikta išvada, konsultacinė išvada teismo procesui įtakos nedaro, bet atsisakymas ją pripažinti įrodymu privalo būti motyvuotas (Šivickaitė-Moldarienė, L. Konsultacinės išvados reikšmė teismo sprendimui baudžiamojoje byloje. Iš Lietuvos baudžiamosios justicijos teisė: patirtis ir ateitis: recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys Liber Amicorum profesoriui Gintarui Švedui. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2024, p. 516–528). Analogišką išvadą leidžia daryti ir pirmosios instancijos teisme apklaustos teismo ekspertės Vilmos Joneliūkštienės parodymai, iš kurių matyti, kad eksperto etika neleidžia komentuoti kito eksperto išvadų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ankstesnėje pastraipoje pateikiami teisės doktrinos išaiškinimai yra aktualūs ir vertinant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1), jų gynėjų iniciatyva pateiktas konsultacines išvadas bei jas parengusio specialisto Aleksandro Segalo paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad išsamiam specialiųjų žinių pagrindu pateiktų išvadų tarpusavio palyginimui būtina, jog jos atitiktų keletą esminių reikalavimų – t. y. visi ekspertai (specialistai) turi tirti tą pačią pirminę medžiagą (tyrimo objektus), taikyti tapačius tyrimo metodus ir procedūras bei atsakyti į tuos pačius klausimus. Kaip matyti iš aptariamų 2024 m. gegužės 12 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. (konsultacinių) išvadų, specialistams Aleksandrui Segalui ir Faustui Antanaičiui tirti buvo pateikta ne visa bylos medžiaga, bet tik teismo psichologijos ekspertizės aktai Nr. 78TPK-3/2024, Nr. 78TPK-10/2024, Nr. 86TPK-308/2025, kurie tapo šių konsultacinių išvadų tyrimo objektais, ir kurių kritika konsultacinėse išvadose yra pateikiama. Tuo tarpu tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme rengiant teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. 78TPK-3/2024 ir Nr. 78TPK-10/2024, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme rengiant teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 86TPK-308/2025, teismo ekspertams buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, be kita ko, teismo ekspertai betarpiškai bendravo ir su pačiais nuteistaisiais D. B. (1) ir D. B. (2). Taigi, ekspertizės aktais ir konsultacinėmis išvadomis nagrinėjamoje byloje buvo tirta skirtinga pirminė medžiaga, spręstų klausimų ratas taip pat skiriasi. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad konsultacinėmis išvadomis, pirmiausiai, siekta ne nustatyti nuteistųjų socialinę brandą, bet įvertinti ekspertizės aktus, kaip dokumentus. Juolab, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme Aleksandras Segalas nurodė, kaip specialistas, negalintis pateikti objektyvaus vertinimo dėl nuteistųjų socialinės brandos ir tik pateikė prielaidą, jog nuteistųjų socialinė branda galėjusi būti mažesnė nei nustatyta į bylą pateiktais ekspertizės aktais. Be to, vadovaujantis BK 84 straipsnio 1 dalimi, 89 straipsnio 1 dalimi, Teismo ekspertizės įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ekspertu ir specialistu yra laikomas reikiamų specialiųjų žinių (ir įgūdžių) turintis asmuo, kuris privalo atsisakyti spręsti ne jo kompetencijos klausimus ir atlikti specialių žinių nereikalaujančias užduotis. Teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Teismo eksperto išvados turi atitikti jo srities specialias žinias. Su specialiomis teismo eksperto žiniomis nesuderinamos jo išvados negali turėti įrodomosios reikšmės. Teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis. Teismo ekspertai negali teikti išvadų teisiniais klausimais. Teisėjų kolegijos sprendžia, kad analogiškos nuostatos taikytinos ir konsultacinėse išvadoje specialistų pateikiamų išvadų vertinimui. Kaip matyti 2024 m. gegužės 12 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. (konsultacinėse) išvadose buvo spręsti, be kita ko, ir teisinio pobūdžio klausimai (teiginiai, susiję su pateiktų tirti ekspertizės aktų išvadų neatitikimu Teismo ekspertizės įstatyme keliamiems reikalavimams), kurie nelaikytini specialiosiomis žiniomis, tad neturi įrodomosios galios. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. 78TPK-3/2024, Nr. 78TPK-10/2024, teismo psichologės ekspertės Vilmos Joneliūkštienės paaiškinimus pirmosios instancijos teisme bei teismo psichologijos ekspertizės aktą byloje parengtų konsultacinių išvadų ir anksčiau paminėtų jų vertinimui svarbių aplinkybių kontekste, neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentais dėl teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadų neatitikimo BK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų įrodymų leistinumo reikalavimams. Visi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje parengti teismo psichologijos ekspertizės aktai buvo parengti kompetentingų subjektų, atitinka Teismo ekspertizės įstatyme keliamus reikalavimus, tad pagrįstai gali būti pripažinti įrodymais. Vertinant Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. sausio 17–23 d., balandžio 5 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-10/2024 ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. – gruodžio 5 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-309/2025 pateiktų išvadų, leidžiančių spręsti apie nuteistojo D. B. (2) socialinę brandą, santykį, kaip teisingai pažymima nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde, svarbu atsižvelgti į tai, kad pirmajame dokumente ekspertė negalėjo atsakyti į klausimą dėl nuteistojo D. B. (2) socialinės brandos. Visgi pastaroji aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad minėtame panaudojant specialiąsias žinias parengtame dokumente nėra vertingos informacijos apie nuteistojo D. B. (2) asmenybę, prisidedančios prie teismo vertinimo apie pastarojo asmens socialinę brandą. Vėlesnėje ekspertizės išvadoje daroma tik tikėtina išvada, jog D. B. (2) socialinė branda galėjo neatitikti suaugusiojo funkcionavimo lygmens, tokią išvadą iš esmės grindžiant argumentu, kad nusikaltimo padarymo metu D. B. (2) veikė savo vyresniojo brolio D. B. (1) įtakoje. Tačiau teisėjų kolegija su pastarosiomis teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-309/2025 išvadomis neturi pagrindo sutikti, kadangi jas paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-10/2024, be kita ko, nustatyta, kad D. B. (2) asmenybės struktūroje stebimas egocentriškumas, silpnoka savikontrolė, impulsyvaus, emocionalaus reagavimo tendencijos, polinkis kaltę ir atsakomybę perkelti kitiems asmenims. Nuteistasis D. B. (2) sugeba veikti apgalvotai, nuosekliai, nepasižymi padidintu įtaigumu, polinkiu nevalingai, nekritiškai pasiduoti kitų asmenų poveikiui (t. 6, b. l. 196–216). Šią poziciją patvirtina ir nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas – iš nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) tarpusavyje sutampančių parodymų matyti, jog būtent D. B. (2) pirmasis panaudojo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį T. B., jį puldamas su pavojingu įrankiu (kirviu), nukentėjusiajam nukritus nuo laiptų į cokolinį aukštą (pusrūsį) prieš pastarąjį, kaip ir kitas nuteistasis (D. B. (1)), toliau vartojo smurtą (spardė T. B. bei šokinėjo ant pastarojo kūno, taip pat sudavė smūgius kastuvu). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, be nuteistojo D. B. (2) parodymų, kad jis sutiko su D. B. (1) pasiūlymu smurtauti prieš tėvą, kadangi D. B. (1) yra jo vyresnysis brolis, nėra jokių duomenų apie tai, kad inkriminuojamus veiksmus nuteistasis D. B. (2) būtų padaręs reikšmingoje nuteistojo D. B. (1) elgesio įtakoje, kuri būtų apribojusi nuteistojo D. B. (2) apsisprendimo laisvę. Taip pat nėra duomenų, jog kurioje nors nusikalstamos veikos stadijoje nuteistasis D. B. (2) būtų išreiškęs nepritarimą brolio D. B. (1) atliekamiems veiksmams, ar išreiškęs realų bandymą sustabdyti nusikalstamą veiką. Dar daugiau, ir patekęs į įkalinimo įstaigą D. B. (2) broliui (D. B. (1)) darė neigiamą įtaką, o pastarasis tokiai įtakai pasiduodavo (t. 9, b. l. 92). Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad būtent nuteistasis D. B. (1) yra paveikus kitų asmenų įtakai, jam sudėtinga nubrėžti asmenines ribas, nuosekliai laikytis savo pozicijos ir dėl šios priežasties tam tikrose situacijose sprendimų priėmimas gali būti priklausomas nuo aplinkinių poveikio (t. 10, b. l. 55).Analizuojamos aplinkybės neleidžia sutikti su teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-309/2025 išvadoje pateikiamais argumentais, jog D. B. (2) nusikaltimo metu iš esmės veikė savo vyresniojo brolio iniciatyvos ribose, tad jo elgesys nebuvo autonomiškas. Pastarosios išvados padarytos pernelyg sureikšminus nuteistojo D. B. (2) parodymus apie tai, kad jis brolio D. B. (1) pasiūlymui smurtauti prieš tėvą T. B. pritarė vien todėl, kad tokį pasiūlymą išreiškė vyresnysis brolis. Juolab, atsižvelgus į tai, kad vadovaujantis anksčiau minėta kasacinio teismo praktika, spręsti klausimą dėl nuteistųjų socialinės brandos ir galimybės (jos nebuvimo) taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus yra teismo prerogatyva, o byloje parengtos specialistų (ekspertų) išvados ir jų paaiškinimai nagrinėjamais klausimais iš esmės turi rekomendacinę galią. Išanalizavusi ne tik ekspertizės aktų ir konsultacinių išvadų argumentus, teismo ekspertės bei specialisto paaiškinimus, bet ir kitą bylos medžiagą, kuri leidžia spręsti apie į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus (nuteistųjų padarytą nusikaltimą charakterizuojančios aplinkybės detaliai aprašytos tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek ankstesnėse bei vėlesnėse šio nuosprendžio pastraipose, tad iš naujo šiame skyriuje nekartojamos), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas pagrindas nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) atžvilgiu taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Papildomai pažymėtina, kad nuteistųjų pasiruošimas padaryti nusikalstamą veiką pasireiškė ir tuo, kad pas nužudytąjį T. B. nuteistieji vyko iš kito miesto, atskirai sėdėdami autobuse, buvo palikę mobiliojo ryšio telefonus namuose, iš anksto surado pavojingus įrankius (kirvį, kastuvą), kuriuos panaudojo T. B. užpuolimo metu. Be kita ko, po nusikalstamos veikos padarymo nuteistieji, vykdami atgal į savo gyvenamąją vietą, nusirengė viršutinį drabužių sluoksnį, kuriuo atsikratė, į gyvenamąją vietą po nusikaltimo padarymo taip pat atvyko atskirai. Visos šios aplinkybės, priešingai nei nurodoma nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose, rodo, kad nuteistųjų veiksmai buvo racionalūs, pasireiškė aukštu organizuotumo lygiu, jie gerai suvokė daromos veikos pavojingumą, neteisėtumą, atliko veiksmus, kuriais siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokios aplinkybės, nepaisant nuteistųjų jauno amžiaus nusikalstamos veikos padarymo metu, leidžia teigti, kad jų socialinė branda atitiko ne nepilnamečių, bet jaunų, sulaukusių pilnametystės, asmenų socialinę brandą. Kaip bus detaliai išanalizuota vėlesnėse šio nuosprendžio pastraipose, sutiktina su nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentais, kad nukentėjusiojo T. B. prieš nuteistuosius įvairiais gyvenimo laikotarpiais vartotas psichinis ir fizinis smurtas, naudoti netinkami sūnų auklėjimo metodai darė neigiamą įtaką nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) supratimui apie elgesio normas, prisidėjo prie destruktyvių reagavimo modelių socialinėse situacijose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo mechanizmo specifiką, rodančią nuteistųjų racionalumą, kitas nuteistųjų asmenines savybes, neleidžia spręsti apie D. B. (1), D. B. (2) socialinės brandos prilyginimą nepilnamečių socialinei brandai. Nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde remiamasi jos ginamojo parodymais apie tai, kad jis (D. B. (2)), po nusikalstamos veikos padarymo išsiskyręs su broliu daugiabučio namo kieme surado vaikišką dviratį, kuriuo bandė nuvažiuoti namo, bet šis sulūžo, tad važiavo viešuoju transportu, kuriame užmigo ir atsibudo tik paskutinėje stotelėje, kur išlipęs pėsčiomis nuėjo iki namų. Nuteistojo gynėjos teigimu, tokio elgesio negalima laikyti racionaliu, jis aiškiai suponuoja jos ginamojo vaikiškumą, kai labai sunkų nusikaltimą įvykdęs asmuo blaškosi važinėdamas vaikišku dviračiu, miegodamas viešajame transporte. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šių parodymų susiformavimo laiką (analizuojamas aplinkybes nuteistasis nurodė ne pirminių ikiteisminio tyrimo apklausų metu, bet 2023 m. kovo 29 d., taip pat pirmosios instancijos teisme), kuris leidžia abejoti jų patikimumu, nenustato pagrindo tokiais parodymais remtis. Juolab, kad šios aplinkybės kitų anksčiau nustatytų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę ir padarytą nusikaltimą kontekste, neturi išskirtinės ar lemiamos reikšmės sprendžiant apie nuteistojo D. B. (2) socialinę brandą. Papildomai atsakant į nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šio nuteistojo intelektiniais gebėjimais, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apklausiama pirmosios instancijos teisme teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė paaiškino, kad nustatytas nuteistojo D. B. (2) IQ rezultatas ((duomenys neskelbtini)) yra artimas (duomenys neskelbtini) rezultatui (nuo IQ (duomenys neskelbtini)), tačiau iš tiriamojo elgsenos, atskirų intelekto testo rezultatų ir kitų tyrimo metodikų duomenų, ji (ekspertė) negalinti patvirtinti, kad D. B. (2) intelektas yra (duomenys neskelbtini). Į atliekamas užduotis tiriamasis reagavo neigiamai, jas spręsdamas dirbo paviršutiniškai, atsainiai. Šios aplinkybės, kaip ir aplinkybė, kad teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-10/2024 konstatuota, jog D. B. (2) galėjo teisingai suvokti situaciją, suprasti savo veiksmų pobūdį ir reikšmę, numatyti galimas jų pasekmes ir atitinkamai, sąmoningai ir valingai reguliuoti savo elgesį, neleidžia daryti išvados, kad nuteistojo D. B. (2) intelektiniai gebėjimai turėjo įtakos daromo nusikaltimo pavojingumo, nusikalstamumo ar sukeliamų padarinių suvokimui. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustačius pagrindo nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) atžvilgiu taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimas toliau sprendžiamas bendra tvarka. Dėl nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybiųNuteistojo D. B. (1) gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliaciniame skunde prašoma pripažinti jo ginamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nurodant, kad nuteistasis D. B. (1) prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant reikalaujamų požymių visumos, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-594/2025, 2K-P-42-976/2025). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-381-507/2016, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-203-511/2022).Kaip matyti iš nuteistojo D. B. (1) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jie baudžiamojo proceso eigoje nebuvo nuoseklūs, kito. Pirminėse ikiteisminio tyrimo apklausose nuteistasis D. B. (1) nepripažino tikrosios susitikimo su nukentėjusiuoju priežasties (siekiant fiziškai smurtauti prieš T. B.), teigė, kad būtent nukentėjusysis įvykio dieną iniciavo fizinį smurtą prie jį ir brolį (D. B. (2)), nors tokias aplinkybes vėlesnių apklausų metu paneigė, taip pat iš pradžių pilna apimtimi nepripažino visos prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto apimties. Nors vėlesnių ikiteisminio tyrimo apklausų metų nuteistasis D. B. (1) atskleidė vis daugiau padaryto nusikaltimo detalių, visgi apklausiamas pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies – prisipažino vartojęs fizinį smurtą tėvo T. B. atžvilgiu, bet teigė pastarojo nenužudęs. Atsižvelgus į tokius nuteistojo D. B. (1) parodymus, darytina išvada, kad pilna apimtimi savo kaltės nusikaltimo padaryme šis nuteistasis pirmosios instancijos teisme taip pat nepripažino. Bandymas minimizuoti savo vaidmenį inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme įžvelgtinas ir apklausus nuteistąjį D. B. (1) bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kuomet nuteistasis nurodė nesmogęs kirviu nukentėjusiajam į galvą, nes bijojęs, kad T. B. gali būti sužeistas. Tokie parodymai yra nesuderinami su kitais šio nuteistojo bei jo brolio D. B. (2) parodymais apie aktyvų prieš nukentėjusįjį T. B. pavartoto fizinio smurto faktą ir pobūdį. Taigi, darytina išvada, kad nuteistasis D. B. (1) baudžiamojo proceso eigoje savanoriškai nepripažino visų esminių jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių. Nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados ir apie tai, kad šis nuteistasis pilna apimtimi savikritiškai žiūri į savo buvusį nusikalstamą elgesį. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra visų būtinųjų sąlygų, siekiant nustatyti nuteistojo D. B. (1) atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba (pradinis mokėtojas – D. B. (2)) atliko bankinio mokėjimo pavedimą 1 500.02 Eur sumai į nukentėjusiosios K. B. banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant – „Neturtinei žalai atlyginti D. B.“, taip pat bankinio mokėjimo pavedimą 1 000.02 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodant – „Neturtinei žalai atlyginti“. Lietuvos kalėjimų tarnyba (pradinis mokėtojas – D. B. (1)) atliko bankinio mokėjimo pavedimą 1 390 Eur sumai į nukentėjusiosios K. B. banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant – „Neturtinei žalai atlyginti D. B.“, taip pat bankinio mokėjimo pavedimą 1 000 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodant – „Neturtinei žalai atlyginti K. B.“. Į bylą taip pat pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad J. B. atliko toliau nurodomus bankinio mokėjimo pavedimus į K. B. banko sąskaitą: 1) 7 030 Eur sumai, nurodydama, kad už nuteistuosius atlygina neturtinę žalą D. B.; 2) 8 000 Eur sumai, nurodydama, kad už nuteistuosius atlygina neturtinę žalą K. B.; 3) 80 Eur sumai, nurodydama, kad už nuteistuosius atlygina neturtinę žalą D. B. (t. 10, b. l. 26–30). Nuteistojo D. B. (2) gynėja advokatė Oksana Leontjeva, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybės, baigiamųjų kalbų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu išreiškė prašymą pripažinti jos ginamojo baudžiamąją atsakomybę švelninančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-57-1073/2024). Žalos atlyginimo motyvai gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gauti duomenys, kad nukentėjusiosioms K. B. ir D. B. buvo atlyginta visa pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala, kad, nepaisant to, jog didžiąją jos dalį atlygino nuteistųjų motina J. B., ji nurodytus veiksmus atliko nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) valia, daro išvadą, kad šiuo nuosprendžiu nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) atžvilgiu yra pripažįstama jų baudžiamąją atsakomybę švelninanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nuteistojo D. B. (1) gynėjo Lino Žalnieriūno apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti, kad jo ginamojo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis, rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tuo tarpu nuteistojo D. B. (2) gynėjos advokatės Oksanos Leontjevos apeliaciniame skunde prašoma pripažinti jos ginamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad nusikalstama veika padaryta dėl nukentėjusiojo sistemingo psichinio ir fizinio smurto, grasinimų naudojimo nuteistojo atžvilgiu. Iš šių pastarojo apeliacinio skundo argumentų galima spręsti, kad nuteistojo D. B. (2) gynėja prašo pripažinti jos ginamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenumatytą BK 59 straipsnio 1 dalies atskiruose punktuose (BK 59 straipsnio 2 dalis).BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-648/2021, 2K-202-788/2022). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-29-648/2023). Tuo tarpu, remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ir (ar) kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433/2011, 2K-516/2014, 2K-108-697/2017, 2K-91-511/2024). Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje surinktų įrodymų visuma (nuteistųjų D. B. (1), D. B. (2), liudytojų E. B., J. B., J. N., A. V., iš dalies – nukentėjusiosios K. B., liudytojos L. A. parodymai) leidžia daryti išvadą, kad nužudytasis T. B. savo sūnų (nuteistųjų) D. B. (1) ir D. B. (2) atžvilgiu tinkamai nevykdė tėvo pareigų. Remiantis nukentėjusiosios K. B., liudytojų D. B., K. P., A. V., Z. B., pačių nuteistųjų parodymais, nukentėjusysis T. B. yra vežęsis nuteistuosius atostogauti į užsienį, pirkęs nuteistajam D. B. (2) brangių daiktų (sportinį laikrodį, sofą), didžiavosi nuteistųjų sportiniais pasiekimais. Visgi, bylos duomenimis nustatyta, kad T. B. buvo ūmaus būdo, prieš nuteistuosius įvairiais gyvenimo laikotarpiais vartojo psichinį ir fizinį smurtą, išnaudojo D. B. (2) ir D. B. (1) darbui, naudojo netinkamus sūnų auklėjimo metodus (nuolatinius užgauliojimus, žeminimą, neproporcingus vaikų amžiui ir nusižengimams drausminimo metodus – buvo naudojamas fizinis smurtas dėl nesuvalgyto maisto, blogų pažymių mokykloje, tėvas išvarydavo vaikus iš namų, versdavo miegoti tam nepritaikytose vietose ir pan.). Akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo T. B. elgesys darė neigiamą įtaką nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) supratimui apie elgesio normas ir prisidėjo prie destruktyvių reagavimo modelių socialinėse situacijose, kas užfiksuota ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Pavyzdžiui, įrodymų tyrimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu nuteistasis D. B. (1) nurodė, kad smurtas prieš tėvą jam atrodė išeitimi, kadangi nuo vaikystės patyrė smurtą iš paties tėvo ir manė, kad tik tokiu būdu T. B. gali būti „pamokytas“ pakeisti savo elgesį – nebegrasinti, nebesmurtauti. Dar daugiau, bylos duomenimis matyti, kad nuteistasis D. B. (1) jau anksčiau teisme melagingai liudijo savo tėvo naudai, kas taip pat leidžia daryti išvadą, jog nužudytasis anksčiau savo sūnų įtraukė į nusikalstamos veikos padarymą. Pažymėtina ir tai, kad kurį laiką iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistieji D. B. (1) ir D. B. (2) su nukentėjusiuoju T. B. kartu negyveno, o gyveno su motina J. B. kitame mieste – (duomenys neskelbtini), artimų ryšių su tėvu prieš nusikaltimo padarymą nebepalaikė. Kaip matyti iš anksčiau nuosprendyje paminėtos kasacinio teismo suformuotos praktikos, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymas yra susijęs su rizikingu ar provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, likus nedaug laiko iki nusikalstamos veikos, kuri tampa kaltininkų atsakomąja reakcija į nurodytus nukentėjusiojo veiksmus, padarymo. Tokiu aplinkybių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Juolab, atsižvelgus į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog įvykio dieną (2023 m. kovo 2 d.) būtent nuteistieji D. B. (2) ir D. B. (1) vyko pas nukentėjusįjį T. B. (pažymėtina – į kitą miestą), iš anksto pasiruošę ir siekdami prieš pastarąjį smurtauti (kaip teigė – „pamokyti“ T. B.), pirmieji pavartojo smurtinius veiksmus T. B. atžvilgiu, o nukentėjusysis nuo tokių veiksmų tik gynėsi. Tokie nukentėjusiojo T. B. veiksmai nevertintini nei kaip rizikingi, nei kaip provokuojantys, kaip ir dieną prieš nusikaltimą fiksuotas T. B. skambutis nuteistajam D. B. (2), kurio metu, anot nuteistųjų, nukentėjusysis grasino su jais susidoroti. Taigi, nuteistųjų veiksmai buvo ne spontaniška atsakomoji reakcija į nukentėjusiojo T. B. elgesį, bet planuotas fizinio smurto panaudojimas, siekiant išspręsti asmeninį konfliktą dėl turtinių santykių. Tokią nuteistųjų reakciją ir bendravimą su T. B. telefonu skyrė reikšmingas laiko tarpas, per kurį nuteistieji turėjo objektyvią galimybę apsvarstyti savo veiksmus ir pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigiama nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde, neleidžia daryti išvados apie BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą nuteistųjų veiksmuose. Įvertinusi ankstesnėse pastraipose išdėstytas aplinkybes apie nuteistųjų ir nužudytojo T. B. tarpusavio santykius, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde pateiktam prašymui pripažinti baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad nusikalstama veika padaryta dėl nukentėjusiojo sistemingo psichinio ir fizinio smurto, grasinimų naudojimo nuteistojo D. B. (2) atžvilgiu. Nepaisant to, nustačius, kad netinkamas nužudytojo T. B., kaip tėvo, elgesys su D. B. (2) ir D. B. (1), turėjo įtakos nuteistųjų asmenybės susiformavimui, pastarosios aplinkybės bus įvertintos svarstant nuteistiesiems D. B. (2) ir D. B. (1) paskirtų bausmių proporcingumo klausimus. Be kita ko, nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde prašoma pripažinti ir jo ginamojo atsakomybę švelninančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punkte – nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką – asmens sąmoningas sprendimas atsisakyti tęsti pradėtą rengimąsi nusikaltimui ar pabaigti pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą asmuo turi priimti ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su neįveikiamomis kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą parengtinę nusikalstamą veiką, o savanoriškai. Asmuo kuris bandė savo noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu (BK 23 straipsnio 4 dalis). Kaip jau nustatyta anksčiau, aptariant nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo teisinį vertinimą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis D. B. (1) kuriuo nors nusikaltimo darymo etapu būtų išreiškęs nesutikimą dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo T. B. atžvilgiu. Priešingai, kaip nustatyta iš nuteistųjų parodymų, D. B. (1), kaip ir D. B. (2), aktyviai vartojo fizinį smurtą prieš T. B., dėl kurio pastarasis mirė, konkliudentiniais veiksmais pritardamas kito nuteistojo vartojamam smurtui ir jam neprieštaraudamas. Taip pat nenustatyta, jog nuteistasis D. B. (1) būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas išgelbėti nukentėjusiojo T. B. gyvybę (pavyzdžiui, būtų bandęs nukentėjusįjį gaivinti, iškviestų greitąją medicinos pagalbą arba nuvežtų nukentėjusįjį į ligoninę). Visos šios aplinkybės nesudaro pagrindo svarstyti BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo nuteistojo D. B. (1) atžvilgiu. Dėl bausmių Už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą numatytas laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžiu nuteistiesiems D. B. (2) ir D. B. (1) už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą buvo paskirtos terminuotos (10 metų) laisvės atėmimo bausmės. Prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniuose skunduose su tokiomis pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis nesutinkama, teigiant, jog nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) paskirtų bausmių trukmė yra per švelni, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, neatitinka nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos ir jų asmenybių pavojingumo, tad nuteistiesiems D. B. (2) ir D. B. (1) turėtų būti paskirta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų. Tuo tarpu nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) gynėjų apeliaciniuose skunduose teigiama priešingai – nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo kiekvienam iš nuteistųjų paskirta 10 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir aiškiai per griežta, tad turėtų būti sumažinama skiriant nuteistiesiems D. B. (2) ir D. B. (1) (pastarajam – be kita ko, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas) ne didesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyto minimalaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmę – 8 metus. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinių skundų argumentus, taip pat nuteistųjų D. B. (2), D. B. (1) asmenybes bei padaryto nusikaltimo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, su aptariamais apeliantų prašymais neturi pagrindo sutikti. Bausmės skyrimas nėra savitikslis, ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų, kurių objektas yra žmogus. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Skiriant bausmę teisingumo principo įgyvendinimas pasireiškia tuo, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-68-942/2016, 2K-98-1073/2019). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-39-895/2016).Parinkdamas ir paskirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę bei jos trukmę (10 metų) nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į tai, kad šie nuteistieji, veikdami bendrininkų grupėje, dėl asmeninių (turtinių) santykių kilusio konflikto, turėdami tiesioginę neapibrėžtą tyčią, padarė vieną labai sunkų, baigtą nusikaltimą savo šeimos nario – tėvo, gyvybei, kuris sukėlė negrįžtamus padarinius, be kita ko, nusikaltimo padarymui pasitelkę iš anksto parinktus įrankius (kirvį, kastuvą). Papildomai atsižvelgtina į tai, kad prieš šio nusikaltimo padarymą nuteistieji atliko parengiamuosius veiksmus (pasirinko vilkėti du sluoksnius drabužių, iš kurių viršutinis sluoksnis – juodas, dėvėjo veidus dengiančias kaklaskares, pirštines, pas nužudytąjį T. B. vyko atskirai sėdėdami autobuse, namuose palikę mobiliojo ryšio telefonus). Taip pat slėpė nusikaltimo padarymo pėdsakus, sudegindami nukentėjusiojo kūną kartu su automobiliu, prieš tai degalinėje įsigiję benzino, kurį pastaruoju tikslu ir panaudojo, o vykdami atgal į savo gyvenamąją vietą, nusirengė viršutinį drabužių sluoksnį, kuriuo atsikratė, į gyvenamąją vietą po nusikaltimo padarymo vyko atskirai. Visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nusikaltimas nebuvo padarytas spontaniškai, jam buvo pasiruošta ir, priešingai nei nurodoma nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose, neleidžia spręsti apie mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą nei rūšinis BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas. Nuteistasis D. B. (1) anksčiau vieną kartą teistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (melagingų parodymų davimas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-5-239/2021, kurioje kaltinamuoju buvo nužudytasis T. B.) (t. 3, b. l. 57–68, 69–77). Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bylos duomenimis, nuteistasis D. B. (1) administracine tvarka baustas ne penkis, bet du kartus – už karo prievolininkų pareigų nevykdymą ir važiavimą viešuoju transporto be bilieto. Paskirtos baudos sumokėtos (t. 3, b. l. 78–82). Iki nusikalstamos veikos padarymo įgijo vidurinį išsilavinimą, atliko privalomąją karo tarnybą, užsiėmė individualia veikla, studijavo (t. 3, b. l. 185; t. 9, b. l. 65). Iš byloje pateiktos rekomendacijos, naujausių Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo duomenų matyti, kad šiuo metu nuteistasis D. B. (1) iš esmės charakterizuojamas teigiamai, 2026 m. gegužės 7 d. pakeistos jam skirtos atliekamos terminuoto laisvės atėmimo bausmės sąlygos iš pusiau atviro į atvirą tipą (t. 9, b. l. 42; t. 10, b. l. 55). Nuteistojo D. B. (1) atžvilgiu nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tačiau, kaip minėta, teismų praktikoje pažymima, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019). Tuo tarpu nukentėjusiosioms nusikaltimu padaryta neturtinė žala, nuteistojo D. B. (1) (kaip ir nuteistojo D. B. (2)) valia, buvo atlyginta (2026 m. sausio mėn.) praėjus reikšmingam laiko tarpui po nusikaltimo padarymo (2023 m. kovo 2 d.) ir po skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo (2024 m. spalio 23 d.). Į pastarąsias aplinkybes taip pat privalo būti atsižvelgta, svarstant nuteistajam D. B. (1) (bei nuteistajam D. B. (2)) skiriamą bausmę. Nuteistojo D. B. (1) atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis D. B. (2) anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka už smulkią vagystę – paskirta bauda sumokėta (t. 3, b. l. 174–175, 176–177). Iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis D. B. (2) buvo įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tik sulaukęs pilnametystės (prieš (duomenys neskelbtini) dienų). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo pateikta rekomendacija, kurioje D. B. (2) iš esmės charakterizuojamas teigiamai, bei laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos administracijos atlikto nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, naudojant OASys metodiką, ištraukos kopija, iš kurios matyti, kad D. B. (2) nusikalstamo elgesio rizikos lygis yra žemas (t. 9, b. l. 41; t. 10, b. l. 24–25). Nuteistojo D. B. (2) atžvilgiu nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Aptariamo nuteistojo atžvilgiu, kaip ir nuteistojo D. B. (1) atžvilgiu, vertinant baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, svarbu atsižvelgti į praėjusį reikšmingą laiko tarpą nuo nusikaltimo padarymo (ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo) iki nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Baigiamųjų kalbų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo D. B. (2) gynėja advokatė Oksana Leontjeva teigė, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas jos ginamajam terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmę, tinkamai neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo D. B. (2) indėlis ir vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo aiškiai mažesnis. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš bylos įrodymų visumos matyti, kad smurtauti prieš nukentėjusįjį T. B., atlikti reikiamus parengiamuosius veiksmus (apsirengti dviem sluoksniais drabužių, iš kurių viršutinis sluoksnis būtų tamsus, dėvėti kaklaskares, galinčias pridengti veidą, palikti mobiliojo ryšio telefonus namuose bei smurtui panaudoti įrankius ir pan.) pasiūlė nuteistasis D. B. (1). Tačiau, kaip matyti iš pačių nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) tarpusavyje sutampančių parodymų, D. B. (2) vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo antraeilis. Tai yra, kaip minėta, būtent D. B. (2) pirmasis panaudojo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį T. B., jį puldamas su pavojingu įrankiu – kirviu, nukentėjusiajam nukritus nuo laiptų į cokolinį aukštą – pusrūsį, prieš T. B., kaip ir kitas nuteistasis, toliau vartojo smurtą – spardė bei šokinėjo ant pastarojo kūno, taip pat sudavė smūgius kastuvu. Dar daugiau, kaip teigė D. B. (2), būtent jis tėvui automobilyje pakartotinai trenkė su kastuvu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. Taigi, visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis D. B. (2) buvo lygiaverčiu nusikaltimo bendravykdytoju ir diferencijuoti nuteistiesiems skiriamas bausmes, remiantis vien tik jų, kaip bendrininkų grupės narių, vaidmeniu nėra teisinio pagrindo. Visos aukščiau išvardytos nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) asmenybės pavojingumą bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžiu terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė buvo parinkta ir paskirta tinkamai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nenustatytas pagrindas nei sušvelninti, nei sugriežtinti nuteistiesiems paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kadangi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliantų skunduose, tinkamai įvertinęs visas bausmės skyrimui aktualias aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, parinko tinkamai individualizuotą, proporcingą D. B. (2) bei D. B. (1) asmenybėms bei jų padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančioms aplinkybėms terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmę. Nuteistiesiems paskirtos 10 metų laisvės atėmimo bausmės nėra nei aiškiai per švelnios, nei aiškiai per griežtos, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Šioje pastraipoje padarytų išvadų tai, jog šiuo nuosprendžiu yra pripažįstama nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri neegzistavo bausmių skyrimo nuteistiesiems pirmosios instancijos teisme metu, nepaneigia. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems D. B. (1) ir D. B. (2) terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskirtos jų trukmę skaičiuojant ne nuo BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, bet parinktos artimesnės minimaliai laisvės atėmimo bausmei, nemotyvuojant tokio bausmės dydžio parinkimo. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., be kita ko, įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai. Pagal aktualios redakcijos BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, kaltininkui parenkamos ir skiriamos bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip tai buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968), kuria skundžiamame nuosprendyje vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgus į aptariamas aplinkybes, t. y. tai, kad šiuo metu galiojanti BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija lengvina nuteistųjų teisinę padėtį (švelnina bausmę), taigi, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią, vertinant pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, vadovaujamasi aktualiomis BK Bendrojoje dalyje įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis, ir apie su tuo susijusius prokuroro apeliacinio skundo argumentus plačiau nepasisakoma. Nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde prašoma jo ginamojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgus į D. B. (1) psichologinę raidą, jauną amžių, socialinius ryšius, aplinkybę, kad suėmimo metu šis nuteistasis laikėsi nustatytų taisyklių, rodė teigiamą požiūrį į resocializaciją, o padarytas nusikaltimas buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, tad jo pasikartojimo tikimybė yra menka. Nuteistojo D. B. (2) gynėjos apeliaciniame skunde neprašoma remtis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau prašoma jos ginamajam paskirti ne ilgesnę nei 8 metų laisvės atėmimo bausmės trukmę, taigi skirti BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte aprašyto nusikaltimo sankcijoje numatytą minimalią arba mažesnę laisvės atėmimo bausmės trukmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-337-489/2017). Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kai bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017). Kaip jau konstatuota ankstesnėse šio nuosprendžio pastraipose (be kita ko, 61 pastraipa), atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bendrininkavimo faktą, nuteistųjų kaltės formą ir rūšį, nusikaltimą nulėmusias aplinkybes, pasirengimą nusikaltimo padarymui, nusikaltimo pėdsakų slėpimą, nusikaltimu padarytą žalą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistųjų D. B. (1) ir D. B. (2) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas būtų mažesnis nei rūšinis BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas. Dar daugiau, nors nuteistojo D. B. (1) gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja jo ginamąjį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija šiame kontekste neturi pagrindo nurodytų aplinkybių traktuoti, kaip pagrindžiančių mažesnį nei rūšinis nuteistojo D. B. (1) asmenybės pavojingumą nurodytos kategorijos bylose. Pirmiausiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog paprastai į kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę ir nustatydamas jos rūšį ir dydį. Kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155-489/2023, 2K-101-976/2026). Tad nors nuteistojo D. B. (1) gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie jo ginamojo raidos sąlygas, jauną amžių, socialinius ryšius, aplinkybę, kad suėmimo metu šis nuteistasis laikėsi nustatytų taisyklių, rodė teigiamą požiūrį į resocializaciją, yra svarbios aplinkybės, bet išskirtinai teigiamai šio nuteistojo necharakterizuoja. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nuteistasis D. B. (1), priešingai nei teigiama jo gynėjo apeliaciniame skunde, nusikalsta ne pirmą kartą – Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuojamą nusikaltimą nuteistasis D. B. (1) padarė praėjus tik apytiksliai metams ir vienam mėnesiui po jo pripažinimo kaltu nurodytoje kitoje baudžiamojoje byloje. Taigi, nuteistasis D. B. (1) baudžiamojo įstatymo prasme nusikalto ne pirmą kartą, kas rodo, jog būdamas jauno amžiaus nuteistasis jau turėjo susiformavęs tam tikrą, neigiamą, požiūrį į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, visuomenėje sutartas taisykles. Atsižvelgus į ankstesnėse pastraipose išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta nei viena aplinkybė (mažesnis padarytos nusikalstamos veikos, kaltininko asmenybės pavojingumas), kuri leistų spręsti apie BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo būtinybę nuteistojo D. B. (1) (ar nuteistojo D. B. (2)) atžvilgiu, išeinant iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sankcijos ribų. Būtent ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nuteistojo D. B. (1) (kaip ir nuteistojo D. B. (2)) atžvilgiu padės geriausiai pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslų. Juolab, atsižvelgus į tai, kad paties šio nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis, net būdamas suimtas, laikosi nustatytų elgesio taisyklių, rodo teigiamą požiūrį į resocializaciją, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad paskirta ilgalaikio laisvės atėmimo bausmė leis pasiekti ne tik nubaudimo, bet ir kitų bausmei keliamų tikslų. Dėl priteistos neturtinės žalos dydžioNukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių K. B., D. B. atstovo advokato Arūno Kazlausko apeliaciniame skunde prašoma peržiūrėti ir padidinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu kiekvienai iš nukentėjusiųjų priteistą po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) dydį. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovo pateiktu patikslintu civiliniu ieškiniu nukentėjusiajai K. B. buvo prašoma priteisti 76 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiosios K. B., kaip nukentėjusiosios D. B. atstovės pagal įstatymą, naudai – 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 5, b. l. 116–118).Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė yra absoliuti prigimtinė neturtinė vertybė, kurios pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Tačiau nukentėjusiųjų K. B., D. B. atstovo apeliacinio skundo argumentų kontekste svarbu pažymėti, kad teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra neanalogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018). Juolab, atsižvelgus į tai, kad teismų praktikoje egzistuoja ir bylų pavyzdžių, kuriuose už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymo nužudytojo vaikams yra priteisiamos mažesnės nei skundžiamame nuosprendyje minimos (apie 5 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-137-693/2017).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas nukentėjusiųjų K. B. ir D. B. dėl nužudytojo T. B. mirties, kurią lėmė nusikalstami smurtiniai pastarojo sūnų (nuteistųjų) D. B. (2) ir D. B. (1) veiksmai, kilusios neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Tai yra, pagrįstai atsižvelgė į negrįžtamus nusikalstamos veikos padarinius (T. B. mirtį), nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) kaltės formą bei rūšį, jų jauną amžių ir turtinę padėtį (neturi nuosavo turto, pajamų, jiems skirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės), nužudytojo T. B. santykių pobūdį su nukentėjusiosiomis K. B., D. B. bei pastarųjų patirtus išgyvenimus dėl staigios ir netikėtos atitinkamai dukters tėvo (su kuriuo siejo ilgalaikiai romantiniai santykiai, tačiau kartu negyveno, bendro ūkio nevedė) ir tėvo (kuris nei teisiškai, nei faktiškai nebuvo pripažinęs tėvystės, dukrai nesuteikė savo pavardės, negyveno su D. B., nesilankė jos ugdymo įstaigose, bendraudavo su dukra savo darbo vietoje, jų emocinis tarpusavio ryšys nebuvo išskirtinai artimas) netekties, paties nužudytojo netinkamą elgesį su savo kitais vaikais (įskaitant nuteistuosius). Teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje išanalizuotoms aplinkybėms pritaria ir jų detaliau šiame nuosprendyje iš naujo neanalizuoja. Juolab, kad nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde nei viena iš pastarųjų aplinkybių neginčijama, selektyviai išskirtinę reikšmę suteikiant tik tam tikroms, nukentėjusiosioms palankioms, aplinkybėms (iki šiol patiriamas dvasinis sukrėtimas, išgyvenimai, emocinė depresija, bendravimo galimybių su tėvu netekimas dėl pažįstamų asmenų kaltų veiksmų). Tačiau įvertinus ne tik nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde išskiriamas aplinkybes, bet ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuotas ir ankstesnėse šio nuosprendžio pastraipose paminėtas kitas aplinkybes bendroje visumoje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nukentėjusiosioms K. B. ir D. B. iš nuteistųjų solidariai priteistinos neturtinės žalos dydį (kiekvienai iš nukentėjusiųjų po 10 000 Eur), kurio nėra pagrindo didinti.Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl iš nuteistųjų D. B. (2) ir D. B. (1) nukentėjusiosioms K. B. ir D. B. priteistinos neturtinės žalos dydžio, nėra tikslinga remtis kaip precedento galią turinčiu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34-1020/2021, kuriuo remiamasi šių nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde. Visų pirma pažymėtina, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėti kitokio pobūdžio nusikaltimai (BK 100, 101, 103, 111, 112 straipsniai) nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (BK 129 straipsnis), t. y. nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai (BK XV skyrius), o ne nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius). Nurodytų BK XV skyriaus nusikaltimų pagrindiniu objektu (baudžiamuoju įstatymu saugomomis vertybėmis, kurios konkrečiu nusikaltimu yra pažeidžiamos) laikoma visuotinai pripažinta elgesio su žmonėmis, jų grupėmis ar bendrijomis (įskaitant civilius, karo belaisvius ar kitus asmenis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga) tvarka, visuotinai pripažinta kariavimo tvarka, papildomu objektu galint būti žmogaus gyvybei ar sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ar pan. Tuo tarpu BK 129 straipsnyje įtvirtintų nusikaltimų pagrindinis objektas yra kito žmogaus gyvybė. Taigi, nors žmogaus gyvybė yra vienas aukščiausių individualių gėrių, nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai pasižymi ne tik individualia, bet ir sistemine, tarptautinio masto grėsme, kadangi yra nukreipti prieš tarptautinės bendrijos pamatus. Atsižvelgus į aptariamas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo vadovautis, kaip precedentu, nurodytu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, kadangi nurodytame nuosprendyje nustatytos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,n u s p r e n d ž i a :Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti:D. B. (2) ir D. B. (1) atsakomybę už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio, nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovių K. B. ir D. B. atstovo advokato Arūno Kazlausko apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai Evaldas Gražys Audrius Juozapavičius Justas Namavičius