Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atsakovei A. B. dėl darbo ginčo dėl teisės (dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Nesutikdama su darbo sutarties nutraukimo teisėtumu, atsakovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisiją (toliau – ir Darbo ginčų komisija), kuri 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu tenkino atsakovės pareiškimą – pripažino darbuotojos atleidimą iš darbo įmonėje pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu; nutraukė darbo sutartį pagal DK 218 straipsnio 6 dalį bei priteisė su neteisėtu atleidimu susijusias išmokas. Ieškovė – darbdavys (duomenys neskelbtini), nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriuo atsakovės pareiškimas buvo patenkintas, kreipėsi į teismą.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo (ne)teisėtu.

15. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas, nagrinėdamas tokio turinio ginčus, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo, ar jo atleidimas realizuotas tinkamai, t. y. ar nebuvo padaryta esminių procedūrinių to pažeidimų ir t.t.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį

17. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog darbdavys 2023 m. gegužės 23 d. pateikė pranešimą Sodrai dėl A. B. atleidimo iš darbo, kuriame nurodyta, jog valstybinio socialinio draudimo pabaigos data – 2023 m. gegužės 23 d., ir darbo santykiai nutraukti vadovaujantis DK 55 straipsnio 1 dalimi (1 t., el. medž. l. 142).

18. Darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių reglamentuoja DK 55 straipsnis. Jame, be kita ko, nustatyta, kad tam būtinas rašytinis darbuotojo pareiškimas. Pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. Kasacinio teismo praktikoje dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva pažymima, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014).

20. Nagrinėtinu atveju nustatyta ir šių aplinkybių neginčijo byloje dalyvaujantys asmenys, jog atsakovė A. B. darbdaviui nebuvo pasirašiusi ir pateikusi savo rašytinio pareiškimo dėl jos atleidimo iš darbo konkrečiai DK 55 straipsnyje numatyta tvarka ir nebuvo išreiškusi savo valios nutraukti darbo santykius su ieškove. Todėl darbdavys, neturėdamas atsakovės rašytinio prašymo atleisti ją iš darbo savo noru ir nesant atsakovės išreikštai valiai, neturėjo teisinio pagrindo jos atleisti ir pateikti VSDFV pranešimo apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą - apie A. B. nuo 2023 m. gegužės 23 d. atleidimą iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.

21. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir nustačius aplinkybes, jog, nagrinėtinu atveju, nebuvo atsakovės A. B. rašytinio pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, pripažintina, kad darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta nepagrįstai, nesant išreikštai atsakovės valiai, todėl atsakovės 2023 m. gegužės 23 d. atleidimas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintinas neteisėtu.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 1 dalį

22. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė savo reikalavimu prašo pripažinti A. B. 2023 m. gegužės 23 d. atleidimą iš pardavimų vadybininkės pareigų nuo 2023 m. gegužės 23 d. DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu pagrįstu ir teisėtu, teismas sprendžia, jog byloje toliau yra tikslinga įvertinti ir pasisakyti dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 1 dalies kontekste. Ieškovė patikslintu ieškiniu siekė įrodyti, jog atsakovė A. B. padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, todėl ir buvo pagrindas atleisti ją iš darbo.

23. Pažymėtina, jog sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Būtina sąlyga taikyti DK 58 straipsnyje numatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pažeidimo, kuri pasireiškia kaltu veikimu ar neveikimu.

24. Darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą lemia tiek įstatyme nustatyto pagrindo nutraukti darbo santykius buvimas, tiek ir tinkamai įvykdyta atleidimo iš darbo procedūra.

26. Visų pirma teismas pastebi, kad Įsakymas savo struktūra yra ne visiškai aiškus, chaotiškas, t. y. nurodyta „A. B., be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą“, kas jau sudaro vieną iš galimų teisės normų pažeidimų (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas), už kurį gali būti taikoma griežčiausia nuobauda. Tačiau toliau darbdavys įsako atleisti atsakovę iš darbo vadovaujantis DK 58 straipsnio 1 dalimi (darbdavys įvardija tik bendriausią įstatymo nuostatą) ir darbdavys toliau išvardina kitus, su pirminiu nurodytu galimu pažeidimu nesusijusius, pažeidimus, už kuriuos, ieškovės manymu, yra pagrindas su atsakove nutraukti darbo sutartį: dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo; visiškų darbo pareigų nevykdymo; fiktyviai įdarbintas darbuotojas. Vertinant minėtą Įsakymą, atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė nurodydama galimus atsakovės šiurkščius pažeidimus, jų visiškai nekonkretizuoja, neįvardina nei jų padarymo laiko, nei konkrečių aplinkybių ir t. t., neįvardija konkretaus DK 58 straipsnio dalies ir/ar punkto. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad toks darbdavio įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo turinys yra ydingas, neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų, keliamų tam, kad darbuotojas aiškiai suprastų už kokius konkrečius pažeidimus jam yra skiriama drausminė nuobauda – darbo sutarties nutraukimas (CPK 185 straipsnis).

28. Teismas pažymi, kad už tinkamą ir tvarkingą įmonės dokumentacijos parengimą yra atsakingas darbdavys. Tuo tarpu ieškovės 2023 m. gegužės 23 d. priimto Įsakymo turinys ir pranešimo (ų) turinys bei pateikimo laikas Sodrai prieštarauja vienas kitam, nes Įsakymas suruoštas 2023 m. gegužės 23 d. dėl atsakovės A. B. atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu, tuo tarpu pranešimas Sodrai tą pačią dieną pateikiamas, kaip A. B. atleidimas iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, ir tik praėjus beveik vienam mėnesiui (atsakovei jau pasikreipus į Darbo ginčų komisiją), pateiktas 2023 m. birželio 21 d. pranešimas Sodrai (duomenys tikslinami dėl draudėjo apskaitos klaidos), dėl atleidimo iš darbo pagrindo tikslinimo – pagal DK 58 straipsnio 1 dalį. Teismas pabrėžia, kad ieškovė, būdama juridiniu asmeniu, turi tinkamai, atidžiai, atsakingai rengti dokumentaciją, o to nepadariusi, turi prisiimti iš savo netinkamo veikimo kylančius padarinius, nes pagal DK 6 straipsnio 2 dalį, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

29. Liudytojas E. S., kuris teisme paaiškinimus neteikė nuosekliai ir nebuvo itin nuoširdus, kadangi nuolatos kartojo: „neatsimenu“, „gal/galbūt“, „tikriausiai“ ir pan., kas teismui sudaro pagrindą abejoti tokių teiktų aplinkybių pagrįstumu, teismo posėdžio metu visų pirma teigė, jog neatsimena ar kada nors būdamas akcininku, jis pasirašė kokį nors įsakymą dėl A. B. atleidimo iš darbo; ir tik liudytojui parodžius 2023 m. gegužės 23 d. įsakymo originalą dėl A. B. atleidimo, liudytojas parodė, kad parašas ant įsakymo yra jo paties; kad reikia atsisveikinti su atsakove, nusprendė tikriausiai pats; kas ruošė įsakymą, teigė nežinantis; neatsimena, kam davė nurodymus suruošti įsakymą. Liudytoja V. L. teismo posėdžio metu taip pat nebuvo itin nuosekli, tas pačias aplinkybes perklausus keletą kartų, jas pateikdavo kiek kitaip, nebūdama kategoriškai užtikrinta. Be to, kai kurios nurodytos aplinkybės nesutapo su byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, parodė, kad 2023 m. gegužės 19 d. pas ją atėjo D. S. su akcininku E. S., ir D. S. liepė atleisti iš darbo ir A. B., kadangi tuo metu darbe jos nebuvo; patikslinus šias aplinkybės, liudytoja, teigė, jog D. S. turėjo E. S. įgaliojimus tvarkyti įmonės reikalus, tačiau kas konkrečiai pasakė atleisti atsakovę – ar D. S., ar E. S., teigė, nepamenanti, nes jie trise kartu buvo ir kartu kalbėjo; kadangi A. B. prašymo nesulaukė, o jau buvo atleidimas suformintas, tada teko koreguoti atleidimo pagrindą pagal DK 58 straipsnį; pranešimas Sodrai atliktas 2023 m. gegužės 19-20 d. atleidimas savo noru (tikriausia šiuo atveju įsakymo nebuvo ruošta), o Sodroje koregavo 2023 m. gegužės 23 d. atleidimo pagrindą pagal DK 58 straipsnį; atleidimo metu įsakymą ruošė buhalterija ir suruoštą įsakymą perdavė direktoriui. Liudytoja D. S. teismo posėdžio metu parodė, kad buhalterė paklausė, kokiu pagrindu reikia atleisti, ir buhalterė V. L. jai pažadėjo 200 proc., kad A. B. parašys prašymą atleisti ją iš darbo savo noru; po savaitės atėjus į buhalteriją, kai ji paprašė parodyti A. B. pareiškimą su parašu, A. B. parašo nebuvo; praėjus dar savaitei, buhalterė pranešė, kad A. nebepasirašys prašymo; kadangi ji pati jau tuo momentu dirbo (nuo 2023 gegužės pabaigos iki rugpjūčio galo buvo įdarbinta ir dirbo direktoriaus pavaduotoja) ir per savaitę laiko A. B. nematė dirbančios, tuomet ji pasakė, kad „atleidžiam ją už pravaikštas“; dėl 23 d. Įsakymo, teigė, jog tai ta data, kuomet pranešta, kad A. B. atleidžiama savo noru, o paskui reikia žiūrėti pranešimą Sodrai, kada buvo keitimas, nes tada buvo nutarta ją atleisti už pravaikštas; už pravaikštas nuspręsta atleisti vėliau nei 2023 m. gegužės 23 d.; buhalterė pasakė, kad tada reikia pertvarkyti visus dokumentus, tiek Sodrai, ir ją atleisti už pravaikštas; įsakymus ruošė buhalterė, o pasirašė E. S., pasirašė gegužės 24-25 dienomis, tiksliai nepamena, spaudą irgi dėjo akcininkas.

30. Atsižvelgiant į sprendimo 29 punkte nurodytų liudytojų parodymus, teismui vertinant paties Įsakymo suruošimo, jo pasirašymo aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių dėl tikrosios darbdavio valios ir priežasčių, susijusių su atsakovės atleidimu iš darbo, nes byloje apklaustų minėtų asmenų paaiškinimai yra nesutampantys ir prieštaraujantys vieni kitiems, taip pat prieštaraujantys byloje esantiems kitiems rašytiniams įrodymams (Sodros pranešimams ir t.t.). Be to, akivaizdu, jog A. B. darbo sutarties nutraukimo pagrindas buvo koreguotas jau po darbo sutarties nutraukimo ir pirminio pranešimo Sodrai, t. y. po 2023 m. gegužės 23 d.. DK 65 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, jog darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimą turi būti išreikštas raštu; sprendimas perduodamas darbuotojui nedelsiant, tuo tarpu byloje nustatyta, jog po atsakovės atleidimo iš darbo, A. B. nebuvo perduotas darbdavio sprendimas, ji asmeniškai darbdavio nebuvo informuota apie jos atleidimą iš darbo ir t.t., o šias aplinkybes atsakovė sužinojo iš savo mamos ir gavusi pranešimą iš Sodros, todėl šios aplinkybės dar labiau leidžia abejoti priimtu ieškovės Įsakymu ir jame nurodytu atsakovės atleidimo iš darbo tikruoju atleidimo pagrindu (CPK 185 straipsnis).

31. Taip pat, nagrinėtinu atveju, svarbu pastebėti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, jog tuo metu, kuomet iš darbo buvo atleidžiama atsakovė, ieškovės įmonėje buvo keičiami direktoriai, kiek vėliau ir akcininkai, dokumentų/duomenų perdavimas vyko pasitelkiant antstolį (1 t. e. medž. l. 132-134). Šios aplinkybės dar labiau kelia abejonių dėl tikrosios darbdavio valios ir kritiškiau vertintinas tikrasis A. B. atleidimo iš darbo pagrindas, t. y. ar galimai padaryti jos darbo pareigų pažeidimai, ar sutarties nutraukimą su A. B. kėlė kiti, galimai konfliktiški šeimos narių santykiai (senelio E. S., dviejų dukrų D. S. ir V. B. bei anūkės A. B.), susiję su (duomenys neskelbtini) valdymu ir vadovavimu jai. Teismo manymu, atsakovei taikyta drausminė nuobauda – darbo sutarties nutraukimas, nustatytų ginčo faktinių aplinkybių kontekste yra aiškiai neproporcinga ir yra labiau sąlygota atsakovės šeimos narių, artimų giminaičių šeimyninių konfliktų buvimo, nei darbo teisinių santykių konteksto. Liudytoja V. B. teisme parodė, jog šeimoje yra konfliktai tarp jos ir jos sesers, todėl taip ir viskas įvyko, jog buvo ji su dukra atleistos iš darbo; faktiškai sprendimą atleisti A. B., jos žiniomis, priėmė jos sesuo D. S., t. y. jos iniciatyva, kadangi buvo žmonių mačiusių, kad tėtis buvo ištemptas iš automobilio, nutemptas į buhalteriją, todėl mano, kad tai nėra E. S. iniciatyva (CPK 185 straipsnis).

32. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme įtvirtinta imperatyvi įstatymo nuostata, jog prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis).

33. Nurodytos DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo, darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės.

34. Nagrinėtinu atveju byloje nekilo ginčas, ir tiek ieškovės atstovas advokatas Simas Šuminas, tiek teisme apklausta liudytoja D. S. pripažino aplinkybes, jog atleidžiant iš darbo A. B., jos nebuvo pareikalauta raštu pasiaiškinti dėl galimai jos padaryto (-ų) darbo pareigų pažeidimo (-ų), kas numatyta DK 58 straipsnio 4 dalyje. Kad jokio paaiškinimo nebuvo pareikalauta iš atsakovės A. B., teismo posėdžio metu nurodė tiek pati atsakovė, tiek ir jos atstovas advokatas Aivaras Gilys, kas jau laikytina esminiu darbdavio procedūriniu pažeidimu, ir vien šios aplinkybės sudaro pagrindą teismui vertinti, kad yra didesnė tikimybė, jog darbo sutartis iš tikrųjų nebuvo nutraukta tokiu darbdavio deklaruojamu DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu.

35. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019, 50 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020, 36 punktas).

36. Teismas atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, jog toliau byloje tikslinga įvertinti ir ieškovės deklaruojamus atsakovės padarytus darbo pareigų pažeidimus.

37. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, remdamasis susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, mano, jog atsakovė nepadarė darbo pareigų pažeidimų, už kuriuos galėjo ir turėjo būti taikoma pati griežčiausia drausminė nuobauda (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl šiurkštaus atsakovės darbo pareigų pažeidimo – be pateisinamos priežasties neatvykimo į darbą

38. Darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012, pažymėta, kad dėl to, ar darbuotojas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas ar tokio pažeidimo nepadarė, gali būti konstatuojama ištyrus byloje pateiktus šalių įrodymus bei darbuotojo elgesį įvertinus atitikties norminių darbo teisinius santykius reglamentuojančių bei lokalinių teisės aktų aspektu. Pagal galiojančias kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. AB „Autrolis“, bylos Nr.3K-3-635/2005; 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S.P.-G. v, VĮ Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr.3K-3-107/2013).

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl drausminių nuobaudų skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, nė kartą yra akcentavęs, kad teismui tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo iš darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma, užtikrinti, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymu ir darbo nuostatais. Vienu iš darbo drausmės pažeidimo sudedamųjų elementų yra objektyvusis požymis – darbuotojo neteisėtas elgesys (neteisėta veika), t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminiuose teisės aktuose, darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose nustatytoms taisyklėms. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju - darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui, padaroma žalos.

41. Įsakyme dėl atsakovės atleidimo, be kita ko, nurodomas šiurkštus atsakovės padarytas darbo drausmės pažeidimas – be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą. Visų pirma pažymėtina, jog iš šios Įsakymo nuostatos lieka visiškai neaišku, kada atsakovė neatvyko į darbą (pažeidimo padarymo laikotarpis), pažeidimo padarymo pobūdis: ar tai vienkartinis, ar tai besitęsiantis pažeidimas ir pan.. Byloje taip pat nėra nė vieno įrodymo, kuriame būtų užfiksuotas atsakovės pažeidimas – neatvykimas į darbą, konkretus pažeidimo laikas. Ieškovės atstovas advokatas Simas Šuminas, teismo posėdžio metu atsakydamas į užduodamus klausimus, nurodė, jog negali atsakyti, kokiame darbo apskaitos dokumente yra užfiksuota, jog A. B. neatvyko, neatvyksta į darbą, nes pats tokių dokumentų nėra matęs. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei darbo užmokesčio žiniaraščių nėra matyti, jog darbdavio būtų kur nors fiksuotas atsakovės neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą (ir/ar dalį) darbo dieną, t. y. fiksuota jos pravaikšta (pravaikštos) (CPK 185 straipsnis). Priešingai, net ir atleidžiant 2023 m. gegužės 23 d. atsakovę iš darbo, iš 2023 m. gegužės mėnesio darbo užmokesčio žiniaraščio (1 t., el. medž. l. 65) matyti, kad pažymėta, jog A. B. gegužės mėnesį dirbo 16 dienų, t. y. nėra išminusuotos darbo dienos, kurias, kaip teigė ieškovė, atsakovė nedirbo ir neatvyko į darbą (CPK 185 straipsnis). Byloje taip pat nėra jokių duomenų ir/ar įrodymų, jog tuo metu, kuomet, kaip teigė ieškovė, atsakovės nebuvo darbe, ieškovė ir jos atsakingi darbuotojai su A. B. būtų bandę susisiekti, norėdami išsiaiškinti neatvykimo į ofisą (darbą) priežastis, nereiškė asmeniškai atsakovei pretenzijų ir neinformavo jos apie būtinybę atvykti į darbovietę ir pan. (CPK 185 straipsnis).

42. Nagrinėtinu atveju įvertinus byloje surinktus duomenis ir įvertinus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir/ar jos neveikimo bei kaltės susijusios su jos neatvykimu į darbą (CPK 178, 185 straipsniai).

43. Darbdavys į bylą nepateikė atsakovės pardavimų vadybininko pareiginių nuostatų ar darbo aprašo. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Simas Šuminas į klausimą, ar įmonėje buvo parengtas pardavimų vadybininko pareigybinės nuostatos ir pan., negalėjo pasakyti ir teigė, jog rengiant procesinius dokumentus teismui, tokių dokumentų neteko matyti. Liudytoja V. B., kuri atsakovės priėmimo metu įmonėje ėjo direktorės pareigas, teisme paaiškino, kad pardavimų vadybininkės nebuvo numatytos konkrečios funkcijos, buvo bendras susitarimas, kad ji dirbs pagal atskirus pavedimus.

44. Pastebėtina, kad ginčo šalių pasirašyta darbo sutartis labai lakoniška ir formali. Joje neatspindėtas nei atsakovės, kaip pardavimų vadybininkės, darbo pobūdis, funkcijos, nėra konkretizuotas dienos darbo laikas, konkreti darbo vieta ir pan. Iš darbo sutarties 1.1. punkto matyti, jog šalys susitarė dėl vienos iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbovietės, kuri įvardijama kaip (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Simas Šuminas teigė, jog akcininkas E. S. darbo vietoje A. B. nėra matęs, nes pati atsakovė gyveno (duomenys neskelbtini), nors darbo sutartyje aiškiai nurodyta jos darbo vieta, kurioje ji nebūdavo; sužinojęs tokias aplinkybes, akcininkas E. S. savo valia nusprendė atleisti atsakovę A. B.. Teisme apklausta liudytoja D. S., kuri po atsakovės atleidimo ieškovės įmonėje buvo įdarbinta direktoriaus pavaduotojos pareigose, vėliau kurį laiką ir akcininkė, bei kuri labai artimais giminystės ryšiais (dukra) yra susijusi su tuo metu buvusiu įmonės akcininku E. S., teismo posėdžio metu, taip pat nurodė, jog A. B. niekada nematė dirbant, ji niekada nedirbo.

45. Teismas pastebi, jog darbovietė ir darbo vietos sąvokos skiriasi. Darbo vieta reiškia arba darbuotojo turimas pareigas ar jo dirbamą darbą, arba darbo funkcijos atlikimo geografinę vietą, kuri su darbovietės vieta gali ir nesutapti. Pati atsakovė A. B. ir tuo metu (duomenys neskelbtini) direktores pareigas ėjusi ir liudytoja teisme apklausta V. B., kuri yra atsakovės mama ir tuometinio (duomenys neskelbtini) akcininko E. S. dukra, pripažino, jog A. B. savo darbo funkcijas didžiąją laiko dalį atliko ne darbovietės patalpose, o atsakovė dirbo nuotoliniu būdu pagal jai tuo metu pavestas darbines užduotis ir tik keliolika kartų buvo atvykusi į ofisą. Kad atsakovė dirbs tokiu būdu ir tokia forma, pastarosios buvo susitarusios žodžiu. Liudytoja V. B. teisme pripažino, kadangi A. 2020 m. įstojo į (duomenys neskelbtini) studijuoti, buvo nutarta, kad ji dirbs nuotolinių būdu; kad dukra dirbs nuotoliniu būdu, nusprendė ji, kaip įmonės vadovė, ir toks susitarimas buvo bendras jos kaip direktorės ir dukros, kaip darbuotojos; darbo sutartyje nebuvo pažymėta, jog darbas bus vykdomas nuotoliniu būdu, nes tai nėra privaloma, nes tai yra darbdavio ir darbuotojo susitarimas, nes buvo pasitikėjimas.

46. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014). DK 52 straipsnio 1 dalyje nuotolinis darbas apibrėžiamas kaip darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines technologijas (teledarbas). Dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu (DK 52 straipsnio 2 dalis). DK 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka. Toks teisinis reguliavimas iš esmės patvirtina, kad tai lanksti darbo forma.

47. Teisės doktrinoje (žr. Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Individualieji darbo santykiai. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 204) nurodoma, kad nuotoliniu darbu laikytinas darbas, kai darbuotojas visas ar dalį savo funkcijų atlieka, visą ar dalį savo darbo laiko dirba: 1) kitoje vietoje, nei yra darbovietė, arba 2) naudodamasis informacinėmis technologijomis (teledarbas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Nagrinėtinu atveju, teismo vertinimu, atsakovės funkcijų atlikimas ne ieškovės patalpose atitinka pirmąjį iš nurodytų nuotolinio darbo požymių. Pagal apibrėžimą (DK 52 straipsnio 1 dalis) nuotolinis darbas yra darbo atlikimo forma arba būdas, bet ne darbo sutarties rūšis, todėl teismas negali pritarti ieškovės pozicijai - ieškovės atstovas advokatas Simas Šuminas teismo posėdžio metu pastebėjo, jog nebuvo šalių susitarta dėl atsakovės nuotolinio darbo ir todėl laikė, kad A. B. nebūdama įmonės patalpose, neatvyko į darbą.

48. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Taigi, nagrinėjamoje byloje, vertinant atsakovės galimybes nuotoliniu būdu atlikti savo darbo funkcijas, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog pagal susitartų darbo funkcijų prigimtį nebuvo būtina papildomai susitarti dėl darbo vietos reikalavimų (DK 52 straipsnio 3 dalis), kadangi jų atlikimui (konkurentų kainų stebėjimas internete, klientų konsultavimas „facebook“ platformoje ir pan.) nėra nustatomi jokie specifiniai reikalavimai. Be to, kaip pažymėjo liudytoja V. B., dėl tokio darbo pobūdžio šalys buvo susitarusios ir abi sutarties šalis toks atsakovės darbo atlikimas tenkino (CPK 185 straipsnis).

49. Įvertinus visus byloje duomenis, teismas sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad atsakovės nebūvimas darbovietėje fiziniu būdu, gali būti laikomas kaip jos neatvykimas į darbą ir juo labiau vertinama kaip pravaikšta. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovei dėl to, kad ji dirba nuotoliniu būdu, anksčiau būtų reiškiamos pretenzijos, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė per visą darbo laiką ieškovės įmonėje būtų bausta drausmine tvarka už panašius ar kitokius (netinkamai ar ne laiku atliekamos darbo funkcijos, pavesta darbo užduotis ir pan.) pažeidimus. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė darbuotojo kaltų veiksmų, o taip pat nenustatė ir jokios žalos darbdaviui padarymo. Taigi teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nustatytus faktus, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, daro išvadą, jog nebuvo pakankamo pagrindo atsakovės nebuvimą darbovietėje laikyti kaip atsakovės šiurkštų darbo pareigos pažeidimą – neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties, kur neatvykimas į darbą (pravaikštos) ieškovės apskaitos dokumentuose nėra net tinkamai įformintos ir/ar fiksuotos (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl visiškų darbo pareigų nevykdymo

50. Formuojant teismų praktiką kasacinio teismo pasisakyta, kad, sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 29 punktas).

51. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminiuose teisės aktuose, darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose nustatytoms taisyklėms. Sprendimo 43 punkte nurodyta ir rašytine bylos medžiaga bei byloje teiktais paaiškinimais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nebuvo atsakovės pareigybės aprašymo, su kuriuo būtų supažindinta atsakovė, bei kitų dokumentų, kurie apibrėžtų atsakovės kaip pardavimų vadybininkės pareigas bei atsakomybes. Taigi, nesant įmonėje atsakovės funkcijas ir atsakomybę apibrėžiančių lokalinių teisės aktų, ieškovei nepateikus kitų įrodymų, atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovė visiškai nevykdė darbo pareigų ir įmonėje realiai nedirbo.

52. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Simas Šuminas teigė, jog įmonėje nerasta jokių duomenų, kuriuos būtų ruošusi A. B., nėra jokių jos pasirašyta dokumentų santykyje su klientais ir t.t.; nurodė, jog pardavimų vadybininkas yra asmuo, kuris dirba su pardavimais, palaiko ryšį su klientais, yra visuotinė praktika, leidžia aiškiai nustatyti ribas ir atliekamas funkcijas bet kurioje įmonėje; iš atsakovės nurodytų darbo funkcijų ir pareigų, padėti mamai, rašyti sveikinimus ir t.t., tai nėra pardavimų vadybininko funkcijos. Akivaizdu, nesant atsakovės pareigybės aprašymo ir numatytų konkrečių jos atliekamų darbo funkcijų, negalima konkrečiai įvertinti atsakovės atliekamų darbo funkcijų ir įvertinti jų (ne)atlikimo fakto. Todėl net ir nesant dokumentų, kuriuose atsispindėtų, kad juos ruošė A. B. (kaip siekia įrodyti ieškovė), negalima teigti, jog tai įrodo faktą, kad A. B. visiškai neatliko savo darbo funkcijų ir visiškai nedirbo (CPK 185 straipsnis). Byloje nėra duomenų, jog A. B. būtų pavesta ruošti įmonės dokumentus, pasirašinėti sąskaitas ir pan., todėl negalima teigti, jog nesant pasirašytų atsakovės dokumentų santykyje su klientais, pripažintina, kad atsakovė visiškai nedirbo.

53. Ieškovė siekdama įrodyti, jog atsakovė iš darbo atleista teisėtai, patikslintame ieškinyje nurodė, jog ieškovės akcininkas E. S. nė karto nematė atsakovės darbo vietoje ar atliekant savo tiesiogines darbo funkcijas. 2023 m. gegužės 18 d. vienintelis (duomenys neskelbtini) akcininkas E. S., sužinojęs apie šį fiktyvų atsakovės įdarbinimą, įsakymu Nr. 05-18-1 įsakė atleisti (duomenys neskelbtini) direktorę bei A. B.; po atsakovės atleidimo iš darbo bendrovės akcininkas ir vadovas E. S. įmonės dokumentacijoje nerado jokių atsakovės realiai įmonėje atliktą darbą liudijančių dokumentų ar duomenų, kas tik sustiprino jo vidinį įsitikinimą, jog realiai įmonėje atsakovė niekada nedirbo ir jokių darbinių funkcijų neatliko. Teismo posėdžio metu E. S. parodė kiek prieštaringas aplinkybes, teigė, kad A. B. nėra dirbusi (duomenys neskelbtini), fiziškai nedirbusi, t. y. tada, kada atlieka tam tikrą darbą, o daugiau nieko neatsimena; A. B. ar buvo įdarbinta, jis nežino; A. B. jokių darbinių funkcijų nevykdė, todėl teko atsisveikinti. Liudytoja D. S. teismo posėdžio metu parodė, jog po jos pačios įdarbinimo nuo 2023 m. gegužės 24 d., rado įmonės dokumentus: įvairias sutartis, pirkimo - pardavimo kvitus, juos įdėmiai peržiūrėjo ir jokio įrašo, parašo A. B. nerado, išskyrus jos darbo sutartį; A. B. darbo „apraiškų“ pati pradėjo ieškoti birželio pradžioje, t. y. jau po A. B. atleidimo ir pranešimo Sodrai. Šios minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, jog visų pirma A. B. buvo atleista iš darbo, t. y. darbdavei pilnai neištyrus ir nesurinkus duomenų, patvirtinančių atsakovės visišką darbo pareigų nevykdymą, o, tik atleidus atsakovę iš darbo, buvo ieškoma įrodymų, galimai patvirtinančių aplinkybes, jog A. B. visiškai nevykdė savo darbo pareigų (CPK 185 straipsnis). Toks darbdavės veikimo būdas leidžia teismui spręsti, jog atsakovės darbo sutarties nutraukimas pagal DK 58 straipsnio 1 dalį negali būti laikomas teisėtu.

54. Liudytoja V. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nebuvo numatytos konkrečios pardavimų vadybininkės funkcijos, buvo bendras susitarimas, kad A. B. dirbs pagal atskirus pavedimus. Tiek atsakovė A. B., tiek liudytoja V. B. iš esmės analogiškai įvardijo A. B. buvusį darbo pobūdį ir atliekamas darbo funkcijas bei apimtį, t. y. abi teigė, jog A. B. darbo funkcijas sudarė: darbas su socialiniais tinklais („facebook“ platformoje, talpinti skelbimus, skelbti prekių akcijas); daryti konkurentų prekių kainų stebėjimą, pagalba kuriant elektroninę parduotuvę, įmonės internetinėje svetainėje atsakovė buvo atsakinga už prekių fotografavimą, aprašymą, kainų padėliojimą. Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias atsakovės A. B. ir liudytojos V. B. nurodytas aplinkybes. Todėl, esant nepaneigtoms atsakovės nurodytoms aplinkybėms dėl jos realiai atliktų darbo funkcijų ir pavestų užduočių visiško vykdymo, teismui leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė fakto, jog A. B. visiškai nevykdė darbo pareigų (CPK 178, 185 straipsniai), ir už tai A. B. negali kilti pasekmės – darbo sutarties nutraukimas.

Dėl darbo sutarties nutraukimo priežasties – fiktyviai įdarbintas darbuotojas

55. Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintame ieškinyje, jo motyvuojamojoje dalyje nurodė ir teigė, kad nors darbo sutartis su atsakove buvo pasirašyta, tačiau atsakovė iš tikrųjų įmonėje nedirbo, ji tik buvo apiforminta kaip darbuotojas. Taigi, iš esmės ieškovė teigia, kad darbo sutartis buvo tariamas sandoris. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad esminis tariamo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog yra šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008), vadinasi, šiuo atveju ginčo darbo sutarties tariamumą turėjo įrodyti ieškovė, tačiau, teismo vertinimu, ji to nepadarė.

56. Šiame sprendime jau teismas pripažino, jog ieškovė neįrodė fakto, jog A. B. visiškai nevykdė darbo pareigų, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovė realiai dirbo pas ieškovę. Atsakovės A. B. realų darbą pas ieškovę patvirtina ir pačios A. B. teikti paaiškinimai, taip pat liudytojos V. B. teisme teikti parodymai (CPK 185 straipsnis). Bylos medžiaga patvirtina faktą, kad atsakovei buvo mokamas darbo užmokestis darbo santykių laikotarpiu, šalys atsakovės darbo laikotarpiu buvo susitarusios dėl darbo valandų trumpinimo ir pan.. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog atsakovę A. B. ir liudytoją V. B. siejo giminystės ryšiai, jokiu būdu nerodo darbo sutarčių tariamumo, priešingai, šeimos verslai, šeimos narių darbas vienoje įmonėje skatinami ir nėra joks neįprastas reiškinys (CPK 185 straipsnis). Teismas išsamiai ištyręs ir kompleksiškai įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, byloje konstatuoja, kad atsakovė ginčo laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini), tarp šalių buvo susiklostę realūs darbo teisiniai santykiai, priešingai išvadai daryti ieškovė įrodymų į bylą nepateikė.

57. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas kiekvieną ieškovės įsakyme nurodytą atsakovės padarytą pažeidimą, t. y. tiek A. B. be pateisinamos priežasties neatvykimo į darbą; tiek dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo; tiek dėl visiškų darbo pareigų nevykdymo; tiek dėl darbo sutarties nutraukimo priežasties – fiktyviai įdarbintas darbuotojas, konstatuoja, jog ištyrus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausius šalių, jų atstovų paaiškinimų, liudytojų parodymų, kiekvienas iš šių pažeidimų, tiek atskirai vertinant kaip vienkartinį pažeidimą, tiek vertinant pažeidimų visumą, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė padarė darbo tvarkos pažeidimą, kuris galėtų būti vertinamas kaip šiurkštus. Esant nustatytoms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems įrodymams, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė padarė pažeidimą(-us), kuris(-ie) kvalifikuotinas(-i) kaip šiurkštus(-ūs) darbuotojo pareigų pažeidimas(-ai), todėl ieškovės reikalavimas pripažinti A. B. 2023 m. gegužės 23 d. atleidimą iš pardavimų vadybininkės pareigų nuo 2023 m. gegužės 23 d. DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu pagrįstu ir teisėtu, negali būti tenkintinas, todėl patikslintas ieškinys atmestinas.

Dėl atsakovės A. B. atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo

58. Atsakovės A. B. atstovas Aivaras Gilys teismo posėdžio metu prašė teismo, sprendžiant atsakovės atleidimo iš darbo pagrindą, pripažinti, kad darbuotoja atleista buvo pagal DK 59 straipsnį, ir atitinkamai pritaikyti įstatymo nustatytas tokio atleidimo pagrindu kylančias teisines pasekmes, kur numatyta darbuotojai išmokėti 6 VDU išeitinę.

59. Dėl teismo aktyvumo darbo bylose Vilniaus apygardos teismas vienoje iš savo nutarčių nurodė, jog kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011). Iš lingvistinės ir sisteminės nurodytų įstatymo nuostatų analizės matyti, kad teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenkantis aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), sietinas, pirmiausia, su bylos nagrinėjimo procesu ir galimybėmis taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Šis teismo iš esmės procesinio pobūdžio aktyvumas neapima teismo galimybės keisti darbdavio diskrecijai priskirtinų sprendimų turinio, tarp jų – ir darbdavio pasirinkto darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindo. Teismų praktikoje laikomasi aiškinimo, kad teismas, tikrindamas atleidimo iš darbo teisėtumą, negali pakeisti darbdavio pasirinkto atleidimo iš darbo pagrindo ir jį perkvalifikuoti į kitą (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1235-852/2019). Teismas, pripažinęs darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbo sutartį pripažįsta nutraukta teismo sprendimu, tačiau neturi teisės parinkti kito pagrindo, kuriuo darbdavys nesirėmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004). Tokiu atveju teismui pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu dėl darbdavio padaryto DK normų pažeidimo, darbuotojui nepageidaujant grąžinimo į darbą, darbuotojo teisės ginamos vienu iš DK įtvirtintų būdų, laikant, jog darbo sutartis su darbuotoju nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1329-967/2020). Atsižvelgiant į nurodytą, pripažino, kad teismas, spręsdamas, jog atsakovo atleidimo iš darbo pagrindu nepagrįstai nurodytas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, tačiau atleidimas iš darbo buvo teisėtas pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, pernelyg plačiai aiškino ir taikė CPK 417 straipsnio, 414 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nepagrįstai išplėtė procesinio pobūdžio teismo aktyvumo galimybes į materialiosios teisės taikymo sritį. Darbo sutarties nutraukimas DK 59 straipsnio pagrindu yra išimtinai darbdavio diskrecija, o nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog tokia ieškovės valia būtų susiformavusi, priešingai – darbdavė byloje įrodinėjo aplinkybes, jog ji nustatė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus ir dėl šių priežasčių nutraukė darbo sutartį. Teismas, tikrindamas atleidimo iš darbo teisėtumą, turi spręsti dėl darbdavės priimto sprendimo jos nurodytu teisiniu pagrindu teisėtumo bei pagrįstumo ir tokiu atveju, jei būtų pripažinta, kad darbuotojo atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą buvo neteisėtas, teismas turėtų ne keisti atleidimo iš darbo pagrindą į savo prigimtimi išimtinai nuo darbdavio diskrecijos priklausantį pagrindą, o laikyti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (darbuotojui neprašant grąžinti į darbą) bei spręsti dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių. (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1444-1097/2023).

60. Atsižvelgiant į sprendimo 59 punkte nurodomą teismų formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose, teismas nagrinėtinu atveju, plačiau nevertina ir nepasisako dėl atsakovės atleidimo iš darbo pagal DK 59 straipsnį.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių

61. DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

62. DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

63. DK 231 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad eismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, todėl teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

64. Taigi, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas įvertinęs tai, kad darbuotoja jau besikreipdama į Darbo ginčų komisija neprašė jos grąžinti į darbą, tokio reikalavimo ji neišreiškė ir teisme, atsižvelgęs į jos atleidimo iš darbo aplinkybes, laiko, kad grąžinti darbuotoją į darbą yra netikslinga, į darbą jos negrąžina, todėl, pripažinęs atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas jos atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis – sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo bei laiko, kad atsakovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

65. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018). Įvertinęs aplinkybę, kad 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais DK pakeitimais buvo įtvirtintas maksimalus vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo terminas (1 metai), kasacinis teismas pateikė išaiškinimą, jog pasikeitęs reglamentavimas negali būti aiškinamas kaip panaikinantis teisę ir pareigą, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas konkrečios bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 218 straipsnio 2 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui.

67. Iš į bylą ieškovės pateiktos atsakovės darbo užmokesčio pažymos nustatyta, kad atsakovės laikotarpiu nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2023 m. gegužės mėnesio, vidutinis vienos darbo dienos užmokestis sudaro 40,55 Eur (neatskaičius mokesčių), vienos valandos vidutinis darbo užmokestis sudaro 6,03 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 t., el. medž. l. 93). Pripažinus atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu, atsakovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Aplinkybių, patvirtinančių, kad viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams bei sukeltų ieškovės įmonei sunkias finansines pasekmes (šiuo nesirėmė ir pati atsakovė), teismas nenustatė.

68. Vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsakovės naudai išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai (2024 m. sausio 30 d.), t. y. už 174 d. d., sudaro 174 d. d. x 40,55 Eur = 7 055,70 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsakovės naudai taip pat išieškotina po 40,55 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.

69. DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, darbuoto negrąžinant į pirmesnį darbą (šiuo atveju tokį prašymą Darbo ginčų komisijoje buvo išreiškusi atsakovė), darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

70. Pastebėtina, jog ieškovė nei ieškiniu, nei bylą nagrinėjant iš esmės nereiškė prieštaravimų ir neginčijo DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytų išmokų bei kompensacijos paskaičiavimo bei nereiškė reikalavimo bei nepateikė papildomų motyvų dėl galimybės ir būtinumo jas mažinti (CPK 185 straipsnis). Nustatyta, kad atsakovės darbo santykiai tęsėsi nuo 2020 m. liepos 27 d. iki 2023 m. gegužės 23 d., taigi atsakovės darbo stažas yra ilgesnis nei du metai, todėl atsakovei iš ieškovės priteistina kompensacija už neteisėtą atleidimą, kurios dydis yra vienas vidutinis darbo užmokestis – 595,61 Eur (neatskaičius mokesčių) (20 846,56 Eur/ 35 mėn.).

Dėl kitų klausimų

71. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir E. Ž. Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

72. Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti patikslintame ieškinyje ir paruošiamuosiuose dokumentuose išdėstyti bei posėdžio metu išsakyti argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

73. Taip pat atsakovės A. B. atstovas advokatas Aivaras Gilys baigiamųjų kalbų metu prašė pagal CPK 300 straipsnį kreiptis nutartimi į prokurorą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Kadangi minėtas prašymas pateiktas išnagrinėjus bylą iš esmės baigiamųjų kalbų metu, todėl jis paliktinas nenagrinėtas. Atsakovei ir jos atstovui išaiškintina, kad šalys turi teisę savarankiškai kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo esant galimiems nusikalstamos veikos požymiams.

Dėl bylinėjimo išlaidų

74. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu).

75. Ieškovė, pateikdama patikslintą ieškinį, sumokėjo 109,00 Eur dydžio žyminį mokestį. Ieškovės (duomenys neskelbtini) interesus šioje byloje atstovavo advokatas Simas Šuminas. Už civilinėje byloje teiktas teisines paslaugas ieškovei išrašytos 2023 m. liepos 5 d. sąskaita – faktūra Nr. 451, bei 2023 m. rugsėjo 14 d. sąskaita – faktūra Nr. 473 (2 t., el. medž. l. ). 2023 m. liepos 11 d. atliktas mokėjimas 1 573,00 Eur sumai ir 2023 m. rugsėjo 18 d. atliktas mokėjimas – 1 451,00 Eur sumai (2 t., el. medž. l. 31-34). Atsakovės A. B. interesus šioje byloje atstovavo advokatas Aivaras Gilys. Į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir jų apmokėjimų pavedimo kopijos. Pateikti minėti rašytinai dokumentai įrodo, jog atsakovė (už atsakovę piniginius pavedimus darė jos mama V. B.) advokatui Aivarui Giliui sumokėjo viso 3 346,61 Eur advokato pagalbos išlaidų (2 t., el. medž. l. 19-28). Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiai neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

76. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės patikslintas ieškinys atmestas pilna apimtimi, todėl iš ieškovės (duomenys neskelbtini) atsakovės A. B. naudai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, sumokėtos už advokato suteiktą teisinę pagalbą, t. y. 3 346,61 Eur.

77. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš šalių nepriteisiamos, nes į valstybės biudžetą išieškotina suma, yra mažesnė už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistas kolegialių institucijų 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atmesti ir ginčą išspręsti iš esmės.

Pripažinti atsakovės A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atleidimą 2023 m. gegužės 23 d. iš darbo (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu.

Pripažinti, kad atsakovės A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2020 m. liepos 27 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1-01-55 nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Negrąžinti atsakovės A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į ankstesnį jos darbą.

Priteisti iš ieškovės (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7 055,70 Eur (septynių tūkstančių penkiasdešimt penkių eurų 70 centų) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2023 m. gegužės 24 d.) iki šio sprendimo priėmimo dienos (imtinai) (2024 m. sausio 30 d.), bei po 40,55 Eur (keturiasdešimt eurų 55 centus) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2023 m. gegužės 24 d). Sumos nurodytos neatskaičius mokesčių.

Priteisti iš ieškovės (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 595,61 Eur (penkių šimtų devyniasdešimt penkių eurų 61 cento) kompensaciją už neteisėtą atleidimą. Suma nurodyta neatskaičius mokesčių.

Priteisti iš ieškovės (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 346,61 Eur (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt šešis eurus 61 centą) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.