- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-13
- Bylos Nr.
- e2A-486-933/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01174-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Irmantas Šulcas, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Raudvara“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Maersk Line Lithuania“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko ir Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raudvara“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Maersk Line Lithuania“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raudvara“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Maersk Line Lithuania“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Raudvara“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Maersk Line Lithuania“ (toliau – ir atsakovė) 97 273,21 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji yra organinės kilmės trąšų platintoja, jai nuosavybės teise priklausė 43 talpos „Thiamethoxam“ 600 g/l SC, iš viso 8 600 litrų (toliau – ir „Thiamethoxam“) ir 220 pakuočių „Hymexazol“ 700 g/kg, iš viso 5 500 kg (toliau – ir „Hymexazol“) (toliau kartu – ir Prekės). Prekės buvo pagamintos 2018 m. rugpjūčio 20 d. ir tinkamos naudoti iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. Bendra Prekių vertė sudarė 217 140 JAV dolerių, iš kurių „Thiamethoxam“ kaina sudarė 109 160 JAV dolerių. Prekės buvo pristatytos į Klaipėdą 2018 m. lapkričio 13 d. jūriniu transportu konteineryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo tol saugomos atsakovės Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, adresu: Perkėlos g. 8, Klaipėda. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama perduoti jai Prekes, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, teigdama, kad Prekės ieškovei nepriklauso. Atsakovė taip pat nepaisė antstolio Jono Petriko patvarkymo, kuriuo ieškovė buvo paskirta Prekių saugotoja, o jų saugojimo vieta nustatyta adresu: Svajonės g. 24, Klaipėda. Dėl šios priežasties ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl valdymo teisės gynimo. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑5509‑889/2019 ir Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-102-613/2020 konstatavo, kad atsakovė nuo 2018 m. lapkričio 3 d. neteisėtai vengė perduoti ieškovei Prekes. Teismas nutarė įpareigoti atsakovę per penkias dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei Prekes, esančias jūriniame konteineryje Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: Perkėlos g. 8, Klaipėda, bei nustatė, jog atsakovei teismo nustatytu terminu neįvykdžius sprendimo skiriama 100 Eur dydžio bauda ieškovės naudai už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi nurodytų teismų procesinių sprendimų pagrindu atsakovė turėjo perduoti ieškovei Prekes iki 2020 m. vasario 11 d., tačiau šios prievolės nustatytu terminu neįvykdė. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2VP-7204-323/2020 ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1267-538/2020 nurodyta, kad atsakovė Prekes ieškovei perdavė tik 2020 m. birželio 18 d. Teismas nutarė taikyti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendime nurodytus padarinius – skirti atsakovei 12 600 Eur baudą ieškovės naudai. Taigi nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2020 m. birželio 22 d. Prekės buvo neteisėtai atsakovės žinioje, jūriniame konteineryje, esančiame atviroje Klaipėdos uosto aikštelėje. Šiuo laikotarpiu vidutinė mėnesio oro temperatūra ne kartą nukrito iki neigiamos ir pasiekė net –14?, tačiau pagal gamintojų nurodymus „Thiamethoxam“ ar produktų, kurių sudėtyje yra „Thiamethoxam“, saugojimo temperatūra turi būti aukštesnė už 0?. Atsakovei pašalinus valdymo ribojimus, ieškovė kreipėsi į turto vertintoją „SGS Klaipėda LTD“ ir specializuotą laboratoriją „ICB Pharma“, prašydama atlikti Prekių tyrimus, tai yra Prekių ėminių paėmimo ir jų techninių savybių įvertinimą. Prekių ėminių tyrimo rezultatais buvo patvirtinta, kad viena iš Prekių – „Thiamethoxam“ – nebeatitiko jos gamybinės specifikacijos, nors netrukus po šio produkto pagaminimo – 2018 m. rugsėjo 18 d. paimtų ėminių tyrimo rezultatai liudijo, kad techninės savybės atitinka specifikaciją. Kadangi Prekių naudojimo terminas baigėsi 2020 m. rugpjūčio 20 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po jų grąžinimo ieškovei, o „Thiamethoxam“ savybės buvo negrįžtamai prarastos, šis turtas tapo nebelikvidus, jo iš esmės buvo neįmanoma realizuoti. Siekdama realizuoti minėtas Prekes ir išvengti papildomų nuostolių, susijusių su „Thiamethoxam“ sunaikinimo išlaidomis, ieškovė 2020 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jas perleido RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) už 80 000 Eur, iš kurių „Thiamethoxam“ kaina buvo 1 Eur. Taigi ieškovė dėl atsakovės veiksmų patyrė 97 273,21 Eur turtinę žalą (109 160,00 JAV dolerių × 0,8911 (valiutų vertės santykis) – 1 Eur).
3. Ieškovės vertinimu, jos patirta žala tapo tiesiogine atsakovės veikimo priežastimi, tai yra jeigu atsakovė nebūtų neteisėtai apribojusi ieškovės galimybes valdyti Prekių ir nebūtų jų saugojusi netinkamomis sąlygomis, jų vertė nebūtų sumažėjusi. Atsakovės neteisėtas elgesys, tai yra ieškovės Prekių valdymo ribojimas, buvo konstatuotas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, tai yra Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑5509-889/2019 ir 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP‑7204‑323/2020. Atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė ir tuo, kad apribojusi ieškovės Prekių valdymą, ji neužtikrino Prekių saugumo, o tai lėmė jų nuvertėjimą. Atsakovės kaltė buvo patvirtinta ne tik minėtais teismo sprendimais, bet ir pasireiškė aplinkybe, kad šie sprendimai nebuvo tinkamai vykdomi nedelsiant, kaip reikalaujama pagal teisės aktus. Ieškovės žala yra pasikeitusi Prekių vertė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai prašė priteisti iš atsakovės 96 194,25 Eur žalos atlyginimą, o likusios ieškinio dalies atsisakė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu: 1) priėmė ieškovės ieškinio reikalavimo dėl 1 078,96 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; 2) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 83 593,97 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 83 593,97 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 087,32 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir „Raki Biosciences Company LTD“ (toliau – Pardavėja) 2018 m. liepos 2 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) sąlygas, nusprendė, kad ieškovei nuosavybės teisė į Prekes perėjo nuo Prekių pakrovimo į laivą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei po pakrovimo į laivą ginčo Prekės būtų sugadintos ar prarastos, ieškovė turėtų prievolę atsiskaityti su Pardavėja pagal Sutartį, todėl Prekių sugadinimas ar praradimas sukelia nuostolius ne Pardavėjai, o ieškovei. Šiuo atveju būtent ieškovė, prisiėmusi ginčo Prekių sugadinimo ar praradimo riziką, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš asmenų, atsakingų už šias aplinkybes.
7. Nors atsakovė teigė, kad pagal Sutarties 12.6 papunktį ginčas turėtų būti sprendžiamas Maskvos (Rusijos Federacijos) arbitražo teisme ar trečiosios šalies arbitražo teisme, o šalių santykiams pagal Sutartį, įskaitant vykdymo aiškinimą ir nustatant šios Sutarties nevykdymo ar neteisingo įvykdymo rezultatus, taikomi Rusijos Federacijos teisės aktai (Sutarties 14.6 papunktis), tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nėra duomenų, kad tarp ieškovės ir Pardavėjos teisės aktuose nustatyta tvarka būtų kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo Prekes. Pardavėja buvo įtraukta trečiuoju asmeniu civilinėje byloje Nr. e2-5509-889/2019, jai buvo išaiškinta teisė ginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su ginčo Prekėmis, tačiau pastaroji minėtų veiksmų nesiėmė.
8. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti apie savo pareigą perduoti ieškovei ginčo Prekes nuo antstolio Jono Petriko 2018 m. lapkričio 14 d. turto aprašo priėmimo (įteikimo atsakovei). Be to, nors Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimas įsiteisėjo 2020 m. vasario 6 d., tačiau atsakovė ginčo Prekes ieškovei perdavė tik 2020 m. birželio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovė nurodė, kad ji Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimo nustatytu terminu neįvykdė, kadangi ginčijo jį kasacine tvarka, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėjo ir galėjo žinoti, jog ši aplinkybė neatleidžia jos nuo pareigos įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti apie ginčo krovinį sudarančias Prekes ir tai, jog krovinyje esančio „Thiamethoxam“ galiojimo terminas baigiasi 2020 m. rugpjūčio 20 d. Teismas pažymėjo, kad gaminio galiojimo termino pabaiga yra laikytina visuotinai pripažintu faktu, patvirtinančiu, jog gaminys yra nekokybiškas ir netinkamas naudoti. Atsakovė, teigianti, kad gaminys, kurio galiojimo terminas yra pasibaigęs, gali būti toliau naudojamas, turi pateikti šias aplinkybes patvirtinančius duomenis, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė tokių duomenų nepateikė.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog „Thiamethoxam“ privalėjo būti laikomos ne žemesnėje nei 0°C temperatūroje. Be to, teismo vertinimu, nors ieškovė nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2020 m. birželio 22 d. minėtas Prekes nepagrįstai atsisakė perduoti ieškovei, tačiau pastaroji, žinodama apie šių Prekių savybes, jų laikymo sąlygų reikalavimus, nesiėmė veiksmų apie tai informuoti atsakovės, nepranešė jai, kokios, ieškovės manymu, turi būti „Thiamethoxam“ laikymo sąlygos, nepateikė atsakovei šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Taigi ieškovė šiuo atveju taip pat nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, nesiėmė reikiamų veiksmų užkirsti kelią nuostoliams dėl netinkamo ginčo Prekių laikymo sąlygų atsirasti.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. Pardavėjos ieškovei perduotas gaminys „Thiamethoxam“ atitiko jam keliamus reikalavimus – veikliosios medžiagos kiekis sudarė 609 g/l (specifikacija – 600 (+/–23) g/l), o 2020 birželio 22–23 d. paimtuose mėginiuose veikliosios medžiagos kiekis sudarė 556,67 g/l, 535,92 g/l, 565,17 g/l, 441,49 g/l, t. y. neatitiko keliamų reikalavimų (specifikacija – 600 (+/–25) g/l), nusprendė, kad atsakovės 2020 m. birželio 18 d. perduotas „Thiamethoxam“ neatitiko jam keliamų reikalavimų.
11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neteko galimybės realizuoti vienos iš ginčo Prekių „Thiamethoxam“ iki galiojimo termino pabaigos, nes atsakovė šių Prekių nustatytu terminu neperdavė ieškovei, todėl tarp atsakovės veiksmų, t. y. nepagrįsto atsisakymo perduoti Prekes, ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė Sutartimi iš Pardavėjos įsigijo 6 600 l „Thiamethoxam“ už 80 850 JAV dolerių ir 2 000 l „Thiamethoxam“ už 27 100 JAV dolerių, iš viso už 107 950 JAV dolerių, o tai pagal euro ir JAV dolerio valiutos santykį (1,1222) sudarė 96 194,97 Eur (107 950 JAV dolerių/1,1222). Ieškovė 2020 m. spalio 28 d. sutartimi pardavė RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) 43 talpas (8 600 l) „Thiamethoxam“ už 1,00 Eur ir 220 maišų (5 500 kg) „Hymexazol“ už 79 999 Eur. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų patyrė 96 193,97 Eur turtinę žalą, kurią sudaro ieškovės išlaidos už Prekių įsigijimą.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartyje nurodyta 12 600 Eur dydžio bauda grindžiami skirtingu teisiniu pagrindu, tačiau jie atlieka tą pačią funkciją, t. y. skirti kompensuoti nuostoliams, patirtiems ieškovei netekus galimybės valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo „Thiamethoxam“, padarė išvadą, jog yra pagrindas mažinti ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį 12 600 Eur suma.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
14. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės 96 193,97 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo priteistinos žalos atlyginimo principo ir nepagrįstai sumažino priteistos žalos dydį atsakovės sumokėtos baudos dydžiu. Ieškovės vertinimu, 12 600 Eur bauda atsakovei buvo skirta ne tik už „Thiamethoxam“, bet ir už abiejų Prekių neperdavimą ieškovei per teismo nustatytą terminą, taip kompensuojant nuostolius, atsiradusius dėl to, kad ieškovė negalėjo valdyti, naudoti abiejų Prekių ir jomis disponuoti. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 113 494,92 Eur tiesioginių nuostolių; įskaičius į juos 12 600 Eur baudą, liko neatlyginta 100 894,92 Eur suma. Kadangi ieškovės reikalavimas dėl 96 193,97 Eur žalos atlyginimo priteisimo neviršija ieškovės patirtų dėl atsakovės veiksmų tiesioginių nuostolių, todėl mažinti jo nėra pagrindo.
15. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį palikti nenagrinėtą arba ieškinį atmesti; priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimu iš esmės buvo ignoruota teismui žinoma Prekių Pardavėjos valia, nesutinkant dėl Prekių nuosavybės teisės perėjimo ieškovei. Taigi Pardavėja apskritai neturėjo galimybės pasisakyti dėl jos materialiųjų teisių ir pareigų. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Prekių nuosavybės teisės priklausymo ieškovei, nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad tarp ieškovės ir Pardavėjos teisės aktų nustatyta tvarka būtų kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo Prekes. Civilinėje byloje Nr. e2-5509-889/2019 Prekių Pardavėja išsakė savo poziciją, kad Prekės nuosavybės teise ieškovei niekada nepriklausė ir nepriklauso. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad Prekių nuosavybės teisę buvo įgijusi ieškovė, buvo ne tik paveiktos byloje nedalyvavusios Prekių Pardavėjos materialiosios teisės, tačiau tokia įtaka šioms teisėms yra tiesioginė – sprendimu iš esmės buvo modifikuota Prekių Pardavėjos, kaip Prekių savininkės, teisinė padėtis, nustačius, jog ji nebėra (nebebuvo) Prekių savininkė.
15.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kadangi įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi ne atsakovė turėjo įrodyti, jog ieškovė nėra Prekių savininkė, tačiau būtent ieškovė turėjo pagrįsti, jog nuosavybės teisė į Prekes jai perėjo ir tai suteikia jai teisę reikšti atitinkamą ieškinį šioje byloje. Atsakovė pažymėjo, kad tarp ieškovės ir Prekių Pardavėjos sudarytos Sutarties 11.1 ir 12.1 papunkčiuose numatyta, jog Sutarčiai taikoma Rusijos Federacijos teisė, o ginčai nagrinėtini Maskvos arbitražo teisme. Taigi ieškovė, teigdama, kad ji yra Prekių savininkė, turėjo pareigą tai įrodyti, pateikdama atitinkamus įrodymus. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų dėl to, kad pagal Rusijos Federacijos teisę net jeigu prekių pirkėjas neatsiskaito už prekes, jis vis tiek įgyja nuosavybės teisę į prekes, taip pat nepateikė įrodymų, kad Maskvos arbitražo teisme buvo išspręstas ginčas, kuriame Prekių nuosavybės teisė būtų pripažinta ieškovei. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė buvo įgijusi nuosavybės teisę į Prekes, padaryta vertinant tik Sutarties nuostatas. Atsakovės vertinimu, pačioje Sutartyje nuosavybės teisės perėjimo momentas nėra aiškiai apibrėžtas, kadangi jis siejamas su FOB („Incoterms 2010“) taisykle, kuri savo esme nėra skirta nuosavybės teisės perėjimo momento klausimui reglamentuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pagal Sutarties 6.1 papunktį nuosavybės teisė ieškovei perėjo nuo Prekių pakrovimo į laivą. To Sutartyje aiškiai ir konkrečiai nenumatyta, tokiai išvadai padaryti reikėjo vertinti ir Sutarčiai taikytiną Rusijos Federacijos teisę (Pirkimo sutarties 11.1 papunktis), o to byloje nebuvo padaryta. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pardavėjai buvo išaiškinta jos teisė ginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su ginčo Prekėmis, tačiau ji to nepadarė. Ši išvada neparemta faktiniais duomenimis, o tokių faktinių duomenų byloje šalys ir negalėjo turėti, kadangi ieškovė neįrodė, o teismas neįpareigojo ieškovės įrodyti su Prekių nuosavybės teisėmis susijusias aplinkybes. Atsakovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal Sutartį Prekių sugadinimo ar žuvimo rizika nuo Prekių pakrovimo į laivą momento perėjo ieškovei. Apeliantės vertinimu, tokie teismo motyvai yra nepagrįsti bei prieštaraujantys nuosavybės ir daiktų atsitiktinio rizikos institutų tikslams. Šiuo atveju nuosavybės teisė ir daikto atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizikos institutai yra savarankiški ir vienas nuo kito nepriklausantys. Tai, kad ieškovė prisiėmė daiktų žuvimo riziką, nereiškia, jog ieškovė įgijo teisinį materialinį suinteresuotumą reikšti reikalavimus dėl žalos padarymo, kadangi tokią teisę turi išimtinai daikto savininkas, o ieškinys šioje byloje ir buvo pareikštas kaip daikto (Prekių) savininko ieškinys.
15.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė rungtyniškumo ir dispozityvumo principus, peržengdamas ieškinio ribas ir pasisakydamas dėl aplinkybių, kurių ieškovė neįrodinėjo. Teismas sprendimą grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurių ieškinyje neįrodinėjo ieškovė, tai yra ieškovė byloje neįrodinėjo ir įrodymų neteikė dėl to, jog žalą būtų patyrusi todėl, kad per likusius du Prekių galiojimo mėnesius (nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d.) ji nebegalėjo realizuoti Prekių dėl per trumpo laiko. Atsakovės vertinimu, jeigu šias aplinkybes ieškovė būtų įrodinėjusi, ji būtų turėjusi teikti įrodymus, patvirtinančius jos pastangas per likusius du mėnesius realizuoti Prekes, teiktus pasiūlymus pirkėjams, Rusijos rinkoje esančią tokių Prekių paklausą ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovė visą laiką įrodinėjo, jog Prekės prarado savo specifines savybes, o kartu ir vertę. Taigi, konstatuodamas ieškovės kitokios žalos atsiradimo faktą, pirmosios instancijos teismas iš esmės ėmėsi būti ieškovės advokatu, o tai prieštarauja proceso rungtyniškumo ir dispozityvumo principams, įrodinėjimo pareigos taisyklei ir yra laikytina aiškiu ieškinio ribų peržengimu.
15.4. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl žalos yra prieštaringos ir nepagrįstos. Byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio žalos faktą. Teismas negalėjo Prekių vertės netekimo dėl veikliosios medžiagos sumažėjimo grįsti Prekių galiojimo termino pabaiga, nes ginčo atveju Prekės ieškovei buvo grąžintos dar iki Prekių galiojimo pabaigos. Byloje turėjo būti pateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima atsakyti į klausimą, ar Prekių veikliosios medžiagos praradimas iki tam tikro laipsnio (nuo 600 g/l iki 556,67 g/l, 535,92 g/l, 565,17 g/l, 441,49 g/l) lemia Prekių vertės sumažėjimą iki 1,00 Eur, kaip teigė esant ieškovė. Prekių veikliosios medžiagos tyrimas buvo atliktas jau pasibaigus Prekių galiojimo terminui, o tai reiškia, jog Prekių veikliosios medžiagos statusas (kiekis) nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. (Prekių galiojimo termino pabaiga) apskritai nėra žinomas ir nėra įrodytas byloje. Byloje nustatyta, jog ieškovė Prekes užsakė ne sau ir ne didmeniniam platinimui, o būtent trečiojo asmens RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) interesais. Nesant byloje įrodymų apie Prekių negalėjimą naudoti pagal paskirtį laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., atsakovė daro išvadą, jog ieškovės teiginys dėl Prekių vertės visiško netekimo yra apsimestinis ir neįrodytas. Spręsdamas dėl Prekių vertės, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis 2020 m. spalio 28 d. sudaryta ieškovės ir RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) sutartimi ir joje nurodyta Prekių kaina, kadangi toks susitarimas patvirtina tik pačios ieškovės verslo sprendimą parduoti Prekes už konkrečią kainą, tačiau ne realią Prekių vertę. Juolab kad RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) turi suinteresuotumą gauti Prekes už kuo mažesnę kainą, o Prekių vertės visišką netekimą (iki 1 Eur) ieškovė galėjo įrodyti į bylą pateikdama įrodymus, jog iš tiesų RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) turėjo Prekes utilizuoti kaip nebetinkamas naudoti, tačiau tokių įrodymų nepateikė.
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodyti tokie atsikirtimai:
16.1. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškinio faktinį reikalavimo pagrindą sudarė vien „Thiamethoxam“ vertės netekimas dėl Prekių saugojimo netinkamomis sąlygomis (neigiamos temperatūros poveikio) ir to padarinys – sumažėjusi jos veikliosios medžiagos koncentracija. Ieškovė pabrėžė, kad jos patirtos žalos priežastimi tapo specializuotų ir žemo likvidumo Prekių realizavimo galimybių apsunkinimas, atsakovei jas tikslingai grąžinus ieškovei likus vos 2 mėnesiams iki jų naudojimo termino pabaigos, taip siekiant ieškovei padaryti žalos.
Šalies argumentai
16.2. Ieškovė nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad Prekės ieškovei nepriklausė. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovės nuosavybės teisę į Prekes, pagrįstai vadovavosi Sutarties sąlygomis, kurių 5.1 ir 6.1 papunkčiuose numatyta, kad ieškovė įsigijo Prekes FOB Šanchajaus („Incoterms 2010“) sąlygomis, o tai reiškia, kad Prekių pristatymo rizika perėjo ieškovei nuo Prekių pakrovimo į laivą Šanchajuje. Savo ruožtu Prekių nuosavybės teisės perėjimas šio sandorio šalių susitarimu buvo susietas su nurodytos rizikos perėjimo momentu. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad FOB (franko laivo denis) (angl. Free On Board) sąlygos tarptautinėje prekyboje reiškia, kad pardavėjas perduoda visus įsipareigojimus pirkėjui, kai prekės yra įkeliamos per laivo bortą nurodytame išsiuntimo uoste, teisingai nustatė šios tarptautinės prekybos taisyklės turinį bei šalių valią dėl Prekių nuosavybės perdavimo momento ieškovei. Tai, kad Prekės buvo pakrautos į laivą ir nuosavybės teisė į jas perėjo ieškovei, patvirtina ir jūrinis važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, Prekių priklausymo ieškovei faktas jau buvo nustatytas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1046-479/2019.
Atsiliepimas
16.3. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad „Thiamethoxam“ vertės visiškas netekimas, ieškovei jo nerealizavus nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m rugpjūčio 20 d. yra apsimestinis ir liko neįrodytas. Ieškovės vertinimu, visų pirma atsakovė žinojo su „Thiamethoxam“ naudojimu susijusius faktus, kad naudojimo tinkamumo terminas yra 2 metai, kad Europos Sąjungoje yra uždraustas tiekti „Thiamethoxam“ rinkai ar naudoti produktus, kuriuose jo yra, išskyrus atvejus, kai augalai visą laiką auginami šiltnamiuose, kad prekės, kurių sudėtyje yra „Thiamethoxam“, nėra atsparios temperatūros svyravimams. Atsakovė tinkamai nepaaiškino, kodėl, žinodama apie griežtą „Thiamethoxam“ naudojimo reglamentavimą ir itin ribotą jo panaudojimo galimybę Europos Sąjungoje, Prekes perdavė ieškovei likus vos keliems mėnesiams iki jų galiojimo termino pabaigos. Prekių grąžinimas ieškovei ne teismo pavedime numatytu laiku ar netrukus po šio termino pasibaigimo, jį ignoruojant daugiau nei 4 mėnesius, nesant kitų logiškų paaiškinimų, netiesiogiai patvirtina realią veiksmų žalą Prekėms bei jos siekimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Prekių realizavimas, įvertinus būtinumą per likusį 2 mėnesių naudojimo tinkamumo terminą atrinkti potencialius pirkėjus, vasaros atostogų laikotarpiu susitarti su jais dėl pardavimo sąlygų, atlikti muitinės formalumus, susijusius su eksportu ir importu, suorganizuoti ir faktiškai atlikti pervežimą į trečiąsias šalis, paskirstymą ir panaudojimą žemės ūkyje, tapo faktiškai neįmanomas. Ieškovė nurodė, kad nepaisant „Hymexazol“ galiojimo termino pabaigos, ji vis dėlto rado šios Prekės realizavimo galimybę už kainą, kuri buvo vos nedaug mažesnė už įsigijimo kainą. Ši aplinkybė patvirtina ieškovės sąžiningumą bei maksimalias pastangas sumažinti dėl apeliantės veiksmų patirtus nuostolius, todėl apeliantės teiginiai, kad ieškovės patirta dėl „Thiamethoxam“ žala galėtų būti vertinama kaip apsimestinė ir neįrodyta, yra visiškai nepagrįsti.
16.4. Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad tarp ieškovės ir Pardavėjos vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės į Prekes perėjimo, todėl ją būtina įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą. Visų pirma, teisių į Prekes faktas jau buvo vertinamas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1046-479/2019. Antra, nepaisant to, kad Pardavėjai buvo žinoma nuosavybės teisės į Prekes ginčijimo tvarka, toks ginčas inicijuotas nebuvo ir nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sutarties sąlygas, antstolio patvarkymus bei juos patvirtinančius teismų procesinius sprendimus, nustatęs mokėjimo už „Thiamethoxam“ faktą bei formalaus ginčo nebuvimą, t. y. neturėdamas objektyvių duomenų, kad Pardavėja gali turėti teises į Prekes ar yra apskritai susijusi su ginčo dalyku, pagrįstai neįtraukė jos į civilinės bylos nagrinėjimą. Be to, nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės žalos atlyginimo atsakovei negrįžtamai sugadinus ir užkirtus galimybę realizuoti Prekes, kurios kadaise priklausė Pardavėjai ir kurios buvo perleistos ieškovei. Nustatęs faktą, kad Prekės po jų naudojimo tinkamumo termino pabaigos buvo ieškovės parduotos už likutinę vertę ir vėliau panaudotos pagal antrinę paskirtį („Hymexazol“ atveju) ar sunaikintos („Thiamethoxam“ atveju), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Pardavėjos dalyvavimas civilinėje byloje ir įrodinėjimas savo teisių į Prekes būtų užtikrinęs jos materialiosios teisinės padėties pagerėjimą arba leistų išvengti jos pablogėjimo. Ieškovės vertinimu, Pardavėja neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir sprendimas neturi įtakos jos teisėms bei pareigoms.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas, jos patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Atsiliepime nurodyti tokie atsikirtimai:
17.1. Byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl 97 273,21 Eur sumos priteisimo. Toks ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas išimtinai tariama žala, susijusia su „Thiamethoxam“ vertės praradimu. Ieškovė neįrodinėjo kitokios žalos, todėl apeliaciniame skunde keliami argumentai dėl 113 494,92 Eur tiesioginių nuostolių yra peržengiantys tiek paties ieškiniu suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą, tiek ir prieštaraujantys proceso įstatyme įtvirtintam draudimui apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Kadangi ieškovė byloje neįrodinėjo 113 494,92 Eur tiesioginių nuostolių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsakovės sumokėtos baudos skaičiuoti (atimti) nuo kitokios sumos, nei ieškovės įrodinėta nuostolių suma (96 193,97 Eur).
Žemesnės instancijos teismas
17.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovei paskirta ir ieškovės naudai sumokėta bauda už vėlavimą įvykdyti teismo sprendimą atlieka kompensacinę funkciją. Ji skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės ir kartu skatina skolininką įvykdyti prievolę. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesivadovauti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog pareiškus ieškinį dėl nuostolių atlyginimo netesybos įskaitomos į nuostolius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
19. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 13 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2‑14815-323/2018 priteisė iš skolininkės (ieškovės) 289 000 Eur skolą, 30 865,20 Eur kompensacines palūkanas, 8 proc. dydžio metines palūkanas ir 881 Eur bylinėjimosi išlaidas kreditorei RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) (t. 1, b. l. 4). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) matyti, kad šiems reikalavimams užtikrinti teismas 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininkei (ieškovei) priklausančio nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, o jo nesant ar nepakankant, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių skolininkei ir esančių pas ją arba trečiuosius asmenis, areštą už 320 000 Eur sumą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
20. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateikta vykdyti antstoliui Jonui Petrikui, kuris 2018 m. lapkričio 14 d. turto aprašu Nr. (duomenys neskelbtini) aprašė skolininkei UAB „Raudvara“ pagal Sutartį priklausančias prekes, įskaitant „Thiamethoxam“, esančias konteineriuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).
21. Antstolis Jonas Petrikas 2018 m. gruodžio 28 d. patvarkymu dėl areštuoto turto saugojimo vietos Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė pakeisti vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio Jono Petriko areštuoto UAB „Raudvara“ nuosavybės teise priklausančio krovinio – 42 talpos „Thiamethoxam“ 600 g/l SC ir 220 pakuočių „Hymexazol“ 700 g/kg, esančių jūriniame konteineryje Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimo vietą, tai yra UAB „TLSC“ valdomame muitinės sandėlyje Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: Svajonės g. 24, Klaipėda, areštuoto turto saugotoja paliekant skolininkę ir turto savininkę UAB „Raudvara“ (DOK-13276 priedas Nr. 5).
Žemesnės instancijos teismas
22. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT‑3694‑793/2019 atmetė Pardavėjos („Raki Biosciences Company LTD“) skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo pareiškėja prašė panaikinti Prekių areštą. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1046-479/2019 Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį paliko nepakeistą (DOK-7340 priedas Nr. 2). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-1710/2019 Pardavėjos („Raki Biosciences Company LTD“) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties peržiūrėjimo buvo atsisakyta priimti (DOK‑7340 priedas Nr. 3).
23. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑5509‑889/2019 įpareigojo atsakovę per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei 43 talpas „Thiamethoxam“ 600 g/l SC ir 220 pakuotes „Hymexazol“ 700 g/kg, esančias jūriniame konteineryje Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: Perkėlos g. 8, Klaipėda (DOK-13276 priedas Nr. 6). Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-102-613/2020 Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą (DOK‑13276 priedas Nr. 7).
24. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP‑7204‑323/2020 taikė Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-5509-889/2019, nurodytus padarinius – skyrė atsakovei 12 600 Eur baudą ieškovės naudai (DOK-13276 priedas Nr. 8). Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1267-538/2020 Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartis palikta nepakeista (DOK-13276 priedas Nr. 9).
Dėl absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo
25. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad aplinkybę, ar konkrečiu atveju nėra CPK nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas patikrina ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad byloje egzistuoja bent vienas iš įstatyme nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad prie absoliučių teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų yra priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme praktiškai nebuvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑114‑1075/2019). Absoliutūs teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai yra tokie reikšmingi, kad kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo, todėl nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmę teisingam bylos išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Todėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nustatymas sudaro besąlyginį pagrindą grąžinti bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui siekiant ištaisyti nagrinėjant bylą šiame teisme padarytus esminius proceso pažeidimus.
27. Aplinkybių, kurios įstatymo leidėjo yra pripažįstamos sudarančiomis absoliutų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, sąrašas yra pateiktas CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, be kita ko, yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tokia nuostata koreliuoja su pamatiniu teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principu, kurio viena iš sudedamųjų dalių yra teisė būti išklausytam, taip pat CPK 14 straipsnio 3 dalyje ir 266 straipsnyje nustatytu draudimu teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Įsiteisėjęs teismo sprendimas sukuria šio sprendimo subjektams sunkių padarinių – jis tampa visuotinai privalomas, įgyja res judicata (teismo išspręstos bylos) ir prejudicinę galią, todėl šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, negali ginčyti kitose bylose teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, teismo sprendimas gali būti reikalavimo pagrindu kitoje civilinėje byloje ir turi būti vykdomas. Todėl situacija, kai teismo sprendimu yra modifikuojama byloje nedalyvavusio asmens teisinė padėtis, negali būti vertinama kaip atitinkanti tinkamo proceso standartą. Kita vertus, aplinkybė, kad civiliniame procese nedalyvavo asmuo, turintis tam tikro masto teisinį interesą dėl ginčo baigties, ne visada savaime suponuoja būtinybę konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir poreikį pakartoti pirmosios instancijos teismo procesą ištaisant jo trūkumus.
28. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus aptariamoje normoje nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais atvejais, kai tai susiję su įstatyme nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan. jo materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas. Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2022).
29. Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, kadangi teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į procesą Pardavėjos, o tai pažeidžia CPK 266 straipsnį ir sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo Prekes, neabejotinai reiškia teismo konstatavimą dėl Prekių nuosavybės teisės priklausymo ieškovei, o ne Prekių Pardavėjai, tai yra pirmosios instancijos teismo išvada tiesiogiai sukelia padarinius Prekių Pardavėjai ir nustato Pardavėjos materialiųjų teisių pabaigą. Tačiau su tokiais atsakovės argumentais sutikti nėra pagrindo.
30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad byloje nėra ginčo, jog Sutartyje nurodytos Prekės buvo pakrautos į laivą ir atgabentos į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, skundžiamame sprendime preziumavo, kad ieškovė buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo Prekes. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo turinio analizė nesuteikia pagrindo pripažinti, jog atsakovės apeliaciniame skunde išskirtais pirmosios instancijos teismo motyvais būtų išreikšta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo Prekes. Pirmosios instancijos teismas preziumuodamas, kad ieškovė buvo įgijusi Prekes, tik sutarties sąlygų aspektu šioje civilinėje byloje pateikė nagrinėtos ginčijamos situacijos civilinį teisinį įvertinimą būtent byloje nagrinėtų teisinių santykių kontekste ir civilinės teisės aspektu. Vertinant struktūriškai teismo motyvus matyti, kad yra išdėstomos atitinkamos sutarties sąlygos ir tada preziumuojama, kad ieškovė yra Prekių savininkė. Aptariamu aspektu prezumpcijos paneigimas yra galimas tiesiogiai sprendžiant ginčą tarp prekių pardavėjo ir pirkėjo.
31. Vertinant skundžiamo teismo sprendimo turinį šiuo atveju darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo tiesiogiai sukurtos, panaikintos ar modifikuotos byloje nedalyvavusios Pardavėjos teisės ir pareigos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliutaus skundžiamo teismo sprendimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nagrinėjamu atveju nenustatyta.
32. Kitų CPK įtvirtintų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Dėl ieškovės tinkamumo (reikalavimo teisės turėjimo)
33. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad nors ieškovė prisiėmė daiktų žuvimo riziką pagal Sutartį, tačiau tai nereiškia, jog ieškovė įgijo teisinį materialinį suinteresuotumą reikšti reikalavimus dėl žalos padarymo, kadangi tokią teisę išimtinai turi tik daikto savininkas.
34. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė teisė, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) išplaukianti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies. Ši konstitucinė teisė detalizuota CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).
35. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019).
36. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu, gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).
37. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad yra pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019).
38. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019).
39. Byloje ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės žalą, padarytą ieškovei laiku neperdavus Prekių. Ieškovė jai padarytą žalą tapatina su „Thiamethoxam“ vertės netekimu.
40. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė, prisiėmusi ginčo prekių sugadinimo ar praradimo riziką, turi teisę reikšti ieškinį ir reikalauti nuostolių atlyginimo iš asmenų, atsakingų už šias aplinkybes.
41. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir Pardavėja sudarė Sutartį, kurios pagrindu Pardavėja pardavė, o pirkėja (nagrinėjamoje byloje – ieškovė) nupirko augalų apsaugos produktus pagal Sutarties prieduose nurodytą kiekį ir asortimentą. Sutarties 5.1 papunktyje nustatyta, kad Pardavėja įsipareigojo perduoti Prekes pirkėjai (ieškovei) pagal FOB Šanchajaus PER Kinija ir pagal „Incoterms 2010“, kaip nurodyta Sutarties prieduose ir instrukcijose numatytu laiku. Pagal Sutarties 6.1 papunktį nuosavybės teisė ir visa rizika dėl Prekių praradimo ir žalos yra perkeliama iš Pardavėjos pirkėjai (ieškovei) nuo to momento, kai Prekės perduodamos pirkėjai (ieškovei) pagal FOB („Incoterms 2010“) sąlygas (DOK-13276 priedas Nr. 2). Taigi Sutartyje sutarta, kad Prekės tiekiamos 2010 m. redakcijos „Incoterms“ (tarptautinių taisyklių, nustatančių specifines prekių pristatymo sąlygas užsienio prekyboje, rinkinys) numatytomis sąlygomis, taikomomis transportuojant prekes jūra ir vidaus vandenimis, t. y. pagal FOB (franko laivo denis) (angl. Free On Board) taisykles, pagal kurias pardavėjas prisiima visas išlaidas ir riziką, kol prekės pristatomos ant laivo denio, sumoka eksporto mokesčius, o pirkėjas (nagrinėjamu atveju – ieškovė) prisiima visą atsakomybę vos tik prekės pasiekia denį. Byloje pateiktas jūrinis važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad siuntėjas (nagrinėjamoje byloje Pardavėja „Raki Biosciences Compan Limited“) Prekes į Šanchajaus jūrų uoste (Kinijoje) esantį laivą „Merete Maersk“ pristatė 2018 m. rugsėjo 26 d (DOK-13276 priedas Nr. 3). Taigi atsakomybė ir visa rizika tiek pagal Sutarties 6.1 papunktį, tiek pagal FOB („Incoterms 2010“) sąlygas ieškovei buvo perkelta 2018 m. rugsėjo 26 d. Būtent ieškovė nuo Prekių perdavimo momento 2018 m. rugsėjo 26 d. buvo atsakinga už Prekių transportavimą bei visus kitus vėlesnius veiksmus, susijusius su ginčo Prekėmis, jų praradimu ar kilusia žala. Vadinasi, ieškovė turi materialinį suinteresuotumą ir teisę reikšti reikalavimą atlyginti turtinę žalą.
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą, jog ieškovė, prisiėmusi ginčo Prekių sugadinimo ar praradimo riziką, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš asmenų, atsakingų už šias aplinkybes.
Dėl žalos atlyginimo
43. Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant bent vienos iš nurodytų būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė turtinės žalos atlyginimo forma negali būti taikoma. Civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).
44. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).
45. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymuose arba sutartyje numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Nors skolininko kaltė preziumuojama, jis, naudodamasis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, gali tokią prezumpciją paneigti, taip pat įrodyti kitos sandorio šalies kaltę (CPK 178 straipsnis). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017 29 punktą).
46. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais: Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5509-889/2019 ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-102-613/2020, todėl šios civilinės atsakomybės sąlygos papildomai įrodinėti nereikia. Neteisėtais atsakovės veiksmais teismai pripažino nepagrįstą atsisakymą atiduoti ieškovei Prekes. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl nustatytų neteisėtų veiksmų nepagrįstumo, argumentų, paneigiančių jos kaltę dėl neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė.
47. CK 6.247 straipsnyje pateikiama priežastinio ryšio samprata – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).
48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑132-695/2016).
49. Nagrinėjamoje byloje spręsdamas, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, pirmosios instancijos teismas vertino du aspektus: ar Prekių veikliosios medžiagos netekimas buvo nulemtas atsakovės veiksmų ir ar dėl to, kad atsakovė perdavė ieškovei Prekes likus dviem mėnesiams iki Prekių galiojimo termino pabaigos, ieškovė prarado galimybę realizuoti Prekes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, nusprendė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčo Prekės neatitiko joms keliamų reikalavimų būtent dėl atsakovės veiksmų. Pažymėtina, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada atsakovės apeliaciniame skunde neginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
50. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovei Prekes grąžinus tik 2020 m. birželio 18 d. yra labiau tikėtina, jog ji prarado galimybę realizuoti Prekes, kurių galiojimo laikas baigėsi 2020 m. rugpjūčio 20 d. Anot apeliantės, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, o pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir konstatavo tokią ieškovės patirtos žalos formą, kurios ieškovė apskritai neįrodinėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, su paminėtais atsakovės skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
51. Civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas), o teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019 41 punktą ir jame nurodytą praktiką). Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą).
52. Byloje ieškovė ieškinio reikalavimą (ieškinio dalyką) grindė aplinkybėmis, nurodytomis jos teiktuose procesiniuose dokumentuose, tai yra ieškovė tiek ieškinyje (ieškinio 19 ir 33 punktai), tiek dublike (dubliko 18, 37 ir 39 punktai) nurodė, kad dėl neteisėto Prekių valdymo nuo 2018 m. lapkričio 18 d. iki 2020 m. birželio 18 d. ji patyrė žalą, nes buvo prarasta galimybė realizuoti „Thiamethoxam“ iki galiojimo termino pabaigos (iki 2020 m. rugpjūčio 20 d.). Tai yra ieškovė nurodė ir paaiškino, kad Prekės yra specializuotos paskirties, žemo likvidumo, o dėl santykinai trumpo „Thiamethoxam“ galiojimo termino šio gaminio naudotojai apskritai nekaupia. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė faktais ir aplinkybėmis, kuriuos nurodė ieškovė, teikdama teismui ieškinį bei dubliką.
53. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė byloje nepateikė įrodymų apie Prekių negalėjimą naudoti pagal paskirtį nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., taip pat įrodymų apie kitas ieškovės galimai turėtas Prekių realizavimo galimybes, galimus pirkėjus.
54. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (pirmiau nurodytas CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015; 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).
55. Bylos duomenimis nustatyta, kad Prekės buvo pagamintos 2018 m. rugpjūčio 20 d., jų naudojimo tinkamumo terminas nustatytas iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. (DOK-13276 priedas Nr. 1). Atsakovė Prekes ieškovei perdavė tik 2020 m. birželio 18 d. Atsakovei pašalinus valdymo ribojimus, ieškovė 2020 m. birželio 22 d. kreipėsi į specializuotą turto vertintoją UAB „SGS Klaipėda LTD“, kad ši atliktų iškrovimo priežiūrą, skaičiavimą, vizualinį pakuočių ir ženklinimo tikrinimą, įvertintų vizualinę krovinio būklę ir paimtų atsitiktinius mėginius (DOK-13276 priedas Nr. 12). 2020 m. birželio 26 d. RAB „Salyume Limited“ (??? „?????? ???????“) kreipėsi į ieškovę, paragindama ją, esant pirmai galimybei, parduoti Prekes už pagrįstą kainą. Rašte nurodyta, kad Prekės buvo saugomos daugiau nei pusantrų metų nesilaikant gamintojo nustatytų instrukcijų ir galėjo prarasti savo savybes, jų naudojimo galiojimo terminas netrukus pasibaigs, todėl jos taps nelikvidžios (DOK-7340 priedas Nr. 6). Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad savarankiškai realizuoti ginčo Prekes dėl Prekių trūkumų ir itin ribotos paklausos jai nepavyko. Ieškovė 2020 m. spalio 5 d. specializuotai laboratorijai „ICB Pharma“ pateikė Prekių ėminius (DOK-13276 priedas Nr. 13). Atlikto Prekių ėminių tyrimo rezultatais 2020 m. spalio 22 d. buvo patvirtinta, kad viena iš Prekių – „Thiamethoxam“ – nebeatitiko jos gamybinės specifikacijos (DOK-13276 priedas Nr. 13). Ieškovė 2020 m. spalio 28 d. sudarė Prekių pirkimo–pardavimo sutartį su RAB „Salyume Limited“ (??? „?????? ???????“) (DOK-13276 priedas Nr. 15), pagal kurią Prekės buvo perleistos už 80 000 Eur, iš kurių „Thiamethoxam“ sutartinė vertė sudarė 1 Eur.
56. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai suteikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neturėjo galimybės realizuoti vienos iš ginčo Prekių „Thiamethoxam“ iki jos galiojimo termino pabaigos dėl to, jog atsakovė nustatytu terminu ieškovei jos neperdavė. Byloje pateikta gaminio instrukcija (DOK-13276 11 priedas) patvirtina, kad „Thiamethoxam“ yra specializuotas gaminys (insekticidas), įprastai naudojamas žemės ūkyje ankstyvą pavasarį cheminiam sėklų beicavimui – sėkloms, sodinukams dezinfekuoti prieš sėją ar sodinimą. Todėl atsakovei perdavus „Thiamethoxam“ ieškovei tik 2020 m. birželio 18 d. (vasaros laikotarpiu) ir besibaigiant šio gaminio galiojimo terminui, jis, net ir atitinkantis specifikaciją, tapo nelikvidus dėl nesančios jo paklausos. Nutarties 55 punkte nurodyta, kad RAB „Salyume Limited“ (??? „?????? ???????“), kaip rinkos dalyvė, jau 2020 m. birželio 26 d. suprato, kad dėl galimai pakitusios Prekių cheminės sudėties naudojimo galiojimo termino pabaigos Prekės taps nelikvidžios. Ieškovė pardavė Prekes iš karto po atlikto Prekių ėminių tyrimo 2020 m. spalio 28 d. Prekių pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad „Thiamethoxam“ prarado savo pagrindines savybes ir iš esmės yra bevertis. Vien tai, kad ieškovė, prieš parduodama Prekes, siekė įsitikinti jų kokybe, tik patvirtinta, kad ieškovė elgėsi sąžiningai. Tokias išvadas patvirtina ir ieškovės teiginiai, kad buvo vasaros laikotarpis, kurio metu sudėtinga atrinkti potencialius pirkėjus ir su jais susitarti dėl pardavimo sąlygų, reikėjo atlikti muitinės formalumus, susijusius su eksportu ir importu, suorganizuoti ir atlikti pervežimą į trečiąsias šalis ir pan.
57. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-266-611/2018).
58. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-684/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑62/2008). Taigi ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 96 194,25 Eur žalos atlyginimą, bylos nagrinėjimo metu turėjo įrodyti, kad nurodyta suma yra jos tiesioginiai nuostoliai (patirtos išlaidos) arba netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), kurios būtų gautos, nesant jos įrodinėtų atsakovės neteisėtų veiksmų.
59. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašomą priteisti sumą nurodė kaip savo patirtas išlaidas už Prekių įsigijimą, tai yra tiesioginius nuostolius, kurie lygūs „Thiamethoxam“ pirkimo ir pardavimo kainos skirtumui.
60. Bylos duomenimis nustatyta, kad Sutartimi ieškovė įsigijo iš Pardavėjos 6 600 l „Thiamethoxam“ 600 g/l SC už 80 850 JAV dolerių ir 2 000 l „Thiamethoxam“ 600 g/l SC už 27 100 JAV dolerių, iš viso už 107 950 JAV dolerių (DOK-13276 priedas Nr. 2), o tai pagal Europos Centrinio Banko (ECB) euro ir užsienio valiutos santykį 2020 m. birželio 18 dieną atitiko 96 194,97 Eur (107 950 JAV dolerių/1,1222). Pažymėtina, kad atsakovė aplinkybių, susijusių su minėtų Prekių įsigijimo kaina, neginčijo. 2020 m. spalio 28 d. buvo sudaryta ieškovės ir RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) Prekių pirkimo–pardavimo sutartis, kuria RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) įsigijo iš ieškovės 43 talpas (8 600 l) „Thiamethoxam“ 600 g/l už 1,00 Eur ir 220 maišų (5 500 kg) „Hymexazol“ 700 g/kg už 79 999 Eur. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad ji patyrė 96 193,97 Eur (96 194,97 Eur – 1,00 Eur) tiesioginius nuostolius.
61. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Prekių vertės, neturėjo pagrindo remtis 2020 m. spalio 28 d. sudaryta ieškovės ir RAB „Salyume limited“ (??? „?????? ???????“) sutartimi ir joje nurodyta Prekių kaina, kadangi toks susitarimas patvirtina tik pačios ieškovės verslo sprendimą parduoti Prekes už konkrečią kainą, tačiau ne realią Prekių vertę.
62. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), būtent atsakovė, teigdama, kad reali „Thiamethoxam“ vertė turėjo būti kita, turėjo tai įrodyti, tačiau atsakovė tokių įrodymų nepateikė.
63. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad atsakovė, laiku neperdavusi Prekių, atliko neteisėtus veiksmus, todėl ieškovė patyrė nuostolius, lygius „Thiamethoxam“ pirkimo ir pardavimo kainos skirtumui. Jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi įpareigojimus, ieškovė būtų turėjusi galimybę ginčo Prekes realizuoti nepatirdama nuostolių.
Dėl baudos įskaitymo į nuostolius
64. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 12 600 Eur baudos įskaitymo į nuostolius. Ieškovės vertinimu, bauda atsakovei buvo skirta ne tik už „Thiamethoxam“, bet ir už abiejų Prekių neperdavimą ieškovei per teismo nustatytą terminą, taip kompensuojant nuostolius, atsiradusius dėl to, kad ji negalėjo valdyti, naudoti abiejų Prekių ir jomis disponuoti. Anot ieškovės, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ji patyrė iš viso 113 494,92 Eur tiesioginių nuostolių, į kuriuos įskaičius 12 600 Eur baudą, liko neatlyginta 100 894,92 Eur suma. Kadangi reikalavimas dėl 96 193,97 Eur žalos atlyginimo priteisimo neviršija ieškovės patirtų dėl atsakovės veiksmų tiesioginių nuostolių, todėl mažinti jo nėra pagrindo.
65. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, įvykdymas reglamentuojamas CPK 771 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad, jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, ar sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.
66. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-7204-323/2020 taikė Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-5509-889/2019, nurodytus padarinius – skyrė atsakovei 12 600 Eur baudą už tai, kad ši 126 dienas (nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. birželio 18 d.) neįvykdė įpareigojimo, tai yra neperdavė ieškovei Prekės. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 29 d.
67. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Netesybos yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), kartu – viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnis 1 dalis, 6.258 straipsnis). Jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). CPK 771 straipsnyje nustatyta bauda atlieka kompensacijos funkciją ir skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės, kartu ji skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019 19 punktą ir joje nurodytą praktiką).
68. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 771 straipsnio pagrindu atsakovei paskirta ir ieškovės naudai išieškota bauda atlieka kompensacinę funkciją, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.258 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog pareiškus ieškinį dėl nuostolių atlyginimo netesybos įskaitomos į nuostolius.
69. Be to, ieškovė reiškė reikalavimą dėl 97 273,21 Eur žalos priteisimo (bylos nagrinėjimo metu šį reikalavimą sumažino iki 96 193,97 Eur). Ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kai ji ilgą laiką negrąžino ieškovei Prekių, t. y. „Thiamethoxam“, šios Prekės ne tik negrįžtamai prarado savo funkcines savybes, bet ir dėl prarastų savybių ieškovė neteko galimybės jas realizuoti, todėl jas pardavė už 1 Eur.
70. Pažymėtina, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas nei šalių nurodytos faktinės aplinkybės), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą; 2022 m. birželio 30 d. nutarties Nr. e3K-3-176-378/2022 59 punktą).
71. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai ir tiksliai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, taip nustatydama teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas: nurodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškia materialųjį teisinį reikalavimą priteisti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patirtą žalą. Kadangi ieškovė byloje neįrodinėjo 113 494,92 Eur žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės sumokėtą baudą įskaičiavo į ieškovės įrodinėtą nuostolių sumą (96 193,97 Eur).
72. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovei paskirtos baudos įskaitymo į nuostolius, padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį, įskaičiuojant paskirtą 12 600 Eur baudą į 96 193,97 Eur nuostolių sumą. Dėl to ieškovės apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
73. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aukštesniųjų teismų formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vien tai, kad apeliantės nesutinka su tam tikromis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadų nepagrįstomis.
74. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, ir kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
75. Ir ieškovė, ir atsakovė pateikė prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad abiejų apeliančių skundai yra atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, sprendžia, jog apeliantės neįgijo teisės į už apeliacinius skundus sumokėtų žyminių mokesčių, vertimo ir advokato teisinės pagalbos rengiant apeliacinius skundus išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
76. Už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą) atsakovė sumokėjo 1 028,50 Eur. Pateikė mokėjimą patvirtinančius įrodymus.
77. Už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą) ieškovė sumokėjo 2 541 Eur. Ieškovė prie prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikė pirminių duomenų, pagrindžiančių patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą. Vis dėlto kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei pažymoje, teikiamoje teismui kaip išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą byloje patvirtinančiame įrodyme, aiškiai nurodytas pirminių atsiskaitymo dokumentų tarpusavio ryšys, t. y. iš pažymos turi būti aišku, kuriais atsiskaitymą patvirtinančiais dokumentais kuri advokatų kontoros išrašyta sąskaita kliento yra apmokėta, o tais atvejais, jei apmokėta tik dalis sąskaitos, – advokatų kontoros patvirtinimas, kad atsiskaityta būtent už tas sąskaitoje nurodytas teisines paslaugas, kurios susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017). Atsižvelgiant į šį kasacinio teismo išaiškinimą ir į tai, kad iš ieškovės į bylą pateikto prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas matyti, kokios teisinės paslaugos ieškovei buvo suteiktos bei koks atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis, be to, yra nurodyti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys, kad ieškovė už suteiktas paslaugas yra atsiskaičiusi, darytina išvada, jog ieškovė tinkamai pagrindė savo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
78. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (toliau – VDU) šalies ūkyje. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio VDU yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017 21 punktą).
79. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, joms apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.