Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-391-1036/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-13
Bylos Nr.: 1A-391-1036/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31021-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Giedrė Telksnienė
Nuteistasis: M. M.
Nukentėjusysis: M. M.
Advokatai: Gitana Gudaitė, Greta Paskačimienė, Aleksandras Palamarčukas, Gitana Gudaiteiuž

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-391-1036/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31021-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.9; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

sekretoriaujant Onai Bernotienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Burbuliui,nuteistajam M. M., jo gynėjai advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),nukentėjusiosios M. M. atstovei advokatei Gitanai Gudaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį ir nuteistas 11 (vienuolikos) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 30 (trisdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

M. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikinta.

M. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas ir jai iš M. M. priteista 1 500 (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

M. M. iš M. M. priteista 6 055 (šeši tūkstančiai penkiasdešimt penki) eurai išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. M. pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį už tai, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikams išlaikyti, o būtent:

jis, žinodamas, kad privalo nepilnamečiams vaikams teikti išlaikymą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-52-494/2015 – kiekvieną mėnesį skirti nepilnamečiams vaikams F. M. 1 000 litų (289,62 eurų) ir H. M. 1 000 litų (289,62 eurų) iki jų pilnametystės, už kiekvieną pavėluotą dieną sumokant 0,2 proc. nuo vėluojamos mokėti sumos, o taip pat pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams F. M. ir H. M. periodinėmis išmokomis po 175 eurų iki jų pilnametystės, jas kasmet nuo 2017 m. liepos 10 d. didinant 10 proc. iki pasieks 289,62 eurų mėnesinę periodinę išmoką, tačiau vengė mokėti minėtais Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimais nustatyto dydžio įmokas, dėl to nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. susidarė 84 079,77 eurai (atėmus 400,89 eurus ir su šia suma susijusias sumas) įsiskolinimas vaikams išlaikyti.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo M. M. (toliau – ir apeliantas) gynėja advokatė Greta Paskačimienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) ir priimti naują nuosprendį, t. y. M. M. pagal BK 164 straipsnį išteisinti. Taip pat prašoma panaikinti Skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje M. M. civilinis ieškinys buvo patenkintas ir civilinį ieškinį atmesti. O apeliacinės instancijos teismui pripažinus M. M. kaltu pagal BK 164 straipsnį, prašoma pakeisti Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir skirti ne didesnę nei 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausmę.

1.1. Apeliantas, nesutikdamas su Skundžiamo nuosprendžio dalimi, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį, nurodo, kad nustatant baudžiamąją atsakomybę už vengimą išlaikyti vaiką, viena pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra šio nesunkaus nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė, kuri pasireiškia kaltininko tiesiogine tyčia. Šioje baudžiamojoje byloje kyla pagrindinis klausimas, ar galima konstatuoti, jog nuteistasis sąmoningai tyčia neteikia išlaikymo vaikams ir tuo pačiu – ar jis sąmoningai siekė tokio gyvenimo būdo, kad išlaikymo nepavyktų išieškoti net priverstine tvarka. Apeliaciniame skunde nurodant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį, pagrindinius baudžiamojo proceso principus, ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų pareigas bei BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, jog visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbaro, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001), teigiama, jog iš bylos nagrinėjimo teisme eigos ir Skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad buvo tirti ir vertinti tik M. M. kaltę grindžiantys įrodymai, neatsižvelgta į jo teiktą jį teisinančią medžiagą. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga apie M. M. finansinę padėtį, jo turimą turtą (tiek aktyvą, tiek pasyvą), taip pat duomenys apie nuteistojo teisminius procesus, jų eigą, vykdymo procesą. Iš minimos medžiagos matyti, jog tiek M. M., tiek nukentėjusiosios finansinė padėtis buvo sunki dar iki prasidedant laikotarpiui, nuo kurio yra pareikšti kaltinimai. Jie net ir išsituokę turėjo didelių solidarių įsipareigojimų, ką patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek liudytoju apklaustas jos tėvas V. J. Formaliai konstatuoti, kad M. M. neteikė išlaikymo vaikams pagal teismo sprendimo raidę ir nedėjo pakankamai pastangų savo turtinei padėčiai pagerinti, nepakanka. Cituojant teismų praktiką dėl priteisto išlaikymo nemokėjimo, nurodoma, kad turi būti ne tik formaliai atsižvelgiama į teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, formuluotę ir ją formaliai atitinkančius išlaikymo teikimo įrodymus, t. y. pinigų sumokėjimo į M. M. sąskaitą patvirtinimus, tačiau ir į tarp šalių susiklosčiusią išlaikymo teikimo praktiką bei realią abiejų šalių finansinę padėtį.

1.2. Nurodoma, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios M. M. akcentavo, kad nukentėjusioji ir jos šeima patys yra ženkliai prisidėję prie to, kad nuteistojo, o tuo pačiu ir nukentėjusiosios turtinė padėtis, ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo, tačiau šios aplinkybės visiškai nebuvo tirtos ir vertintos. Nepaisant to, M. M. rūpinosi savo vaikais H. M. ir F. M., rūpinosi jų sveikatos būkle, skyrė tam savo lėšų, kreipėsi į specialistus dėl įvairių tyrimų atlikimo vaikų sveikatos būklei nustatyti ir sveikatos būklei gerinti. Iš tokių duomenų matyti, jog M. M. pagal turimas galimybes stengėsi materialiai išlaikyti savo vaikus, jais rūpintis, suteikti jiems visokeriopą paramą, itin rūpinosi jų sveikatos būkle, ko visiškai nedarė vaikų mama – nukentėjusioji M. M. Apelianto vertinimu iš to galima daryti išvadą, jog jo veiksmuose nėra būtinojo BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog susidaręs įsiskolinimas dėl vaikų išlaikymo nėra M. M. tyčinių veiksmų pasekmė, t. y. M. M. nesiekė specialiai vengti teikti išlaikymą savo vaikams, nesiekė sukurti savo vaikams nepritekliaus, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadai, jog M. M. veiksmuose yra nustatyta jo kaltė – tiesioginė tyčia.

1.3. Atkreipiamas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo eigoje M. M. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą buvo vertinama nevienareikšmiškai ir paties prokuroro. Prokuroro Dariaus Burbulio 2021 m. liepos 1 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1- 31021-20 buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Minėtame nutarime nurodyta, kad įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumą, matyti, kad tarp M. M. ir M. M., o taip pat ir jų aplinkos (šeimos narių) civilinio pobūdžio nesutarimai ir ginčai tęsiasi jau daug metų. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad tyrimo metu nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad M. M. tyčia vengia mokėti lėšas vaikų išlaikymui. Nepaisant to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. rugsėjo 30 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimis minėtas prokuroro nutarimas buvo panaikintas, nors prokuroras savo nutarime visiškai teisingai įvertino pačią faktinę situaciją – ši baudžiamoji byla yra buvusios šeimos nesutarimų, kurie tęsiasi nuo pat 2015 metų, pasekmė. Nukentėjusioji ir jos šeima daugelį metų kerštauja M. M., sąmoningai žlugdo jo pastangas teisėtais ir priimtinais būdais išspręsti bendrų su nukentėjusiąją skolų, nesusijusių su vaikų išlaikymu, ir susidariusių dar jam ir nukentėjusiajai nenutraukus santuokos, klausimą. Byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys, kad M. M. iš viso turėjo 29 (dvidešimt devynis) teismų procesus ir 13 (trylika) vykdomųjų bylų, kurių dalyje pati nukentėjusioji dalyvavo kaip bendraskolė.

1.4. Kaltinamajame akte nurodyto 84 079,77 eurų įsiskolinimo, susidariusio nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2022 m. balandžio 30 d., didesnė dalis yra ne teisės aktų nustatyta tvarka indeksuojama išlaikymo skola, o priskaičiuoti delspinigiai, kurie gerokai viršija pačią išlaikymo sumą. Pati M. M. 2019 m. spalio 2 d. el. laiške nurodė, kad tuo metu, nuo 2016 m. liepos 4 d. taikos sutarties sudarymo, M. M. skola sudarė 14 833,70 eurus. Nukentėjusioji tendencingai nutyli, kad M. M. 2019 m. spalio 4 d. atsakyme jai nurodoma, kad remiantis surinktais čekiais, kurių originalai pateikti dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, tuo pačiu metu apeliantas yra padengęs 14 514,16 eurų tiesioginių išlaidų, susijusių su vaikų išlaikymu. Taip pat iš nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimų akivaizdu, kad nukentėjusioji, vaikams vasaros metu gyvenant su tėvu, ir pati nurodydavo, kokių paslaugų (pavyzdžiui, medicininių) suteikimu privalo pasirūpinti nuteistasis. Apie byloje esančius įrodymus, jog nuteistasis pasirūpino daugelio tyrimų atlikimu vaikams, specialistų konsultacijomis, didžiąją vasaros dalį vežiojo vaiką į reabilitaciją, atsiliepiama kaip apie kažkokią smulkmeną, tačiau negalima tokios situacijos vertinti, kaip tiesiog vaikų atostogų ir pramogavimo su tėvu ar jiems teiktų dovanų. Visa tai rodo ne tik ženklias išlaidas (o ir skirtą laiką), kurios buvo skirtos tiesiogiai vaikų gerovei, ir kurių nepatyrė pati nukentėjusioji, bet ir nuteistojo didelį rūpestį vaikais, kad apskritai nesuderinama su BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtimi. Taigi, kad išlaikymas vaikams buvo teikiamas ir kitomis formomis, patvirtina ir minėtas 2021 m. liepos 1 d. prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, bylos medžiaga bei M. M. ir M. M. susirašinėjimas. Vadovaujantis nuteistojo pateiktais skaičiavimais, laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų jis vaikams išlaikymą teikė ir suteikto išlaikymo suma sudaro apie 20 000 eurų, tačiau pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje šių aplinkybių apskritai nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

1.5. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartimi tarp M. M. ir M. M. buvo patvirtinta 2016 m. liepos 4 d. taikos sutartis, kurioje nurodoma, kad M. M. įsipareigoja padengti išlaikymo įsiskolinimą tuomet, kai bus parduotas jų bendras namas ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ne pigiau nei už 280 000 eurų. Minėta taikos sutartimi taip pat buvo sutarta, kad namas bus nuomojamas, iš nuompinigių bus dengiama paskola, o likutis pervedamas nukentėjusiajai, kaip išlaikymas. Kartu sutarta, jog pardavus namą iš nuteistojo dalies bus padengtas išlaikymo įsiskolinimas, einamosios išlaikymo sumos ir tik tada likutis už nuteistojo dalį būtų pervedamas jam. Pats tokio turinio taikos sutarties pasirašymas rodo, kad pati nukentėjusioji, pasirašydama taikos sutartį, puikiai suvokė tiek apelianto, tiek ir savo finansinę situaciją, priešingu atveju ji nei taikos sutarties būtų sudariusi, nei iki pat 2020 m. delsusi kreiptis į antstolius ar į ikiteisminio tyrimo institucijas. Nukentėjusioji išvyko gyventi į užsienį, palikusi neprižiūrimą, neišnuomotą bendrą šalių turtą – namą su sklypu, ir sukūrė planą su savo tėvu, kuomet šį turtą iš varžytinių per rekordiškai trumpą laiką už 140 699 eurų, t. y. iš esmės už dvigubai mažesnę kainą, įsigijo UAB „N“, kurios vadovas yra nukentėjusiosios tėvas V. J.

1.6. Iš M. M. apklausos protokolo matyti, kad ji pripažino, jog nuo 2012 m. name gyveno ji su vaikais, paaiškina, kad nuo 2017 metų dėl sunkios materialinės padėties nebegalėjo mokėti paskolos ir komunalinių mokesčių, todėl išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). M. M. pati pasirašė 2016 m. liepos 4 d. taikos sutartį nurodytomis sąlygomis, žinojo, kad namas su sklypu yra banko kredituojamas bendras turtas, sutiko ir suprato, kad pardavus namą būtų sumokėtas išlaikymas, kas iš esmės reiškia, kad išlaikymas buvo priteistas ne pinigais, o turtu. Galiausiai ir pats turtas, iš kurio vaikams turėjo būti padengtas išlaikymas, atiteko nukentėjusiosios šeimai už pusę jo vertės. Nukentėjusioji ir jos aplinka negalėjo nesuprasti šių aplinkybių reikšmės ir įtakos nuteistojo turtinei padėčiai ir vaikų išlaikymui. Taigi, M. M., kuriai turi būti taikomi tokie pat elgesio standartai, kaip ir M. M., lengvabūdiškai ar net tyčia nustojo mokėti kredito įmokas už namą, kuriame gyveno ir iš kurio turėjo būti padengta dalis išlaikymo, neinicijavo namo pardavimo už rinkos kainą nelaukiant varžytinių, ginti savo teises kitu būdu, pasinaudojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.81 straipsnyje ar CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka, palikusi namą ir sklypą nenaudojamą be priežiūros išvyko į užsienį, o bankui pareiškus pretenzijas ir sulaukus pardavimo iš varžytinių, iš esmės organizavo namo pardavimą už ženkliai mažesnę kainą su artimu giminaičiu susijusiai įmonei, po ko tiek pati nukentėjusioji, tiek nuteistasis įgijo dar daugiau neįvykdytų prievolių. Kartu pažymima ir tai, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo namas iš varžytinių buvo parduotas 2020 metų vasaros pabaigoje, kaltinimo laikotarpis apima iki 2022 metų rugpjūčio mėnesio. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis, akivaizdu ir aiškiai konstatuotina, kad tuo metu tiek nukentėjusiosios, tiek ir nuteistojo materialinė padėtis buvo sunki, buvę sutuoktiniai turėjo daug skolų, tačiau Skundžiamu nuosprendžiu visos šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Akcentuojama ir tai, kad pati nukentėjusioji bandė inicijuoti savo, kaip fizinio asmens, bankroto bylą, taip pat žinojo, kad tą ketina daryti nuteistasis, tačiau civilinėje byloje Nr. e2FB-8980-1089/2022 pateikia tai kaip nesąžiningą nuteistojo veiksmą. Nukentėjusioji net antstoliui yra nurodžiusi ir motinos, ir vyresniojo sūnaus sąskaitų numerius, kas rodo, kad ji pati tebeturėjo įsiskolinimų, susijusių su bendru turtu ir prievolėmis, atsiradusiomis dar iki santuokos nutraukimo. Taigi, šioje byloje nukentėjusioji akivaizdžiai manipuliuoja aplinkybėmis ir įrodymais, pateikia juos neišsamiai ir tendencingai, bei iš esmės siekia tik to, kad apeliantas būtų nuteistas, kaip ji pati ir nurodė teisme.

1.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiosios ir jos tėvo V. J. parodymai yra prieštaringi, kas rodo, kad tai nebuvo iš anksto sutartas ir suplanuotas M. M. ir jos šeimos žingsnis, siekiant dar labiau pabloginti M. M. turtinę padėtį. Pažymima ir tai, jog vienos esminių baudžiamosios bylos aplinkybių – namo pardavimo (sunki materialinė M. M. padėtis, kredito mokėjimo istorija ir komunikacija su banku, varžytinių dokumentai), iš kurio turėjo būti padengta didesnė dalis išlaikymo, net nebuvo tirtos, tokie dokumentai net nefigūruoja bylos medžiagoje. Teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo kliudoma aiškintis šias aplinkybes, šalinami užduoti su tuo susiję klausimai. Taigi, iš esmės visiškai nebuvo tirta kokiomis aplinkybėmis susidarė nuteistojo ir nukentėjusiosios skolos. Iki M. M. ir M. M. skyrybų, apeliantas ir net jo motina V. M. turėjo glaudžius verslo ryšius su M. M. tėvu V. J. ir motina M. J., buvo vykdomas ne vienas nekilnojamojo turto projektas. Po skyrybų, V. J. vengė ir ginčijo prisiimtas turtines prievoles, M. M. buvo priverstas ilgą laiką bylinėtis, buvo taikomi areštai. Pasitikėjimu, o neretai ir žodiniais susitarimais grįstas šeimos verslas, iš kurio ženklią dalį pajamų gaudavo ir M. M., po skyrybų su M. M. jos šeimos narių veiksmais buvo ne tik išardytas, bet ir ženkliai pabloginta M. M. materialinė padėtis. Viena vertus, suprantama, kad šeimai išsiskyrus dažnai nutrūksta ir jos šeimos narių verslai ir bendradarbiavimas, tačiau šios bylos kontekste tai suponuoja išvadą, kad tiek M. M., tiek jos šeimos nariai iš keršto sąmoningai daug metų persekiojo M. M., siekė ir tebesiekia sužlugdyti jį finansiškai, tačiau tuo pat metu kaltina jį turint galimybę, bet piktybiškai nemokant išlaikymo vaikams.

1.8. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su M. M. paskirta bausme, nurodant, kad Skundžiamame nuosprendyje bausmės skyrimo motyvams skirta viena trumpa ir abstrakti pastraipa. Cituojant BK 46 straipsnio 2, 3 dalis bei teismų praktiką, aktualią bausmės skyrimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, Nr. 2K-539/2009, Nr. 2K-575/2009, Nr. 2K-43/2011, Nr. 2A-7-6/2013) teigiama, jog nuteistajam paskirta beveik maksimali įstatyme nustatyta bausmė ne tik neatitinka įstatyme ir teismų praktikoje nurodytų kriterijų bei yra gerokai per griežta, bet ir iš esmės pirmosios instancijos teismo nemotyvuota bei viršija net prokuroro pasiūlytą bausmę. Nuteistasis rūpinosi vaikais pagal galimybes ir tuo metu su nukentėjusiąją pasiektus susitarimus, ne tik esant jo sudėtingai materialinei situacijai, bet ir nukentėjusiosios. Absoliučiai nėra jokių prielaidų charakterizuoti apeliantą neigiamai ar kaip pavojingą visuomenei. Teismų praktikoje apstu pavyzdžių, kai ne po kelis kartus teisti asmenys, kuriems teistumas nėra išnykęs, nebuvo nubausti maksimalia įstatymo nustatyta bausme, pripažinus juos kaltais pagal BK 164 straipsnį. Iš Skundžiamo nuosprendžio galima daryti išvadą, kad M. M. pripažintas kaltu ir bausmė jam, lyginant su įstatyme nustatytu jos vidurkiu, padidinta todėl, kad jis „viešoje erdvėje ir bendraujant su vaikais demonstruojant nepriteklių nekamuojamą gyvenimą“, lyg tai nebūtų įprasta šiuolaikinei visuomenei, aktyviai besinaudojančiai socialiniais tinklais ir pačiai nukentėjusiajai.

1.9. Be kita ko, apeliaciniame skunde keliamas ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas. Nurodoma, kad asmens teisė į nešališką teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje, bei cituojama EŽTT jurisprudencija (Piersackv. Belgium, no. 8692/79, judgementof 1 October 1982; Micallefv. Malta, no. 17056/06, judgementof 15 October 2009, Micallef v. Malta;Lavents c. Lettonie, n° 58442/00, arrêt du 28 novembre 2002, Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgementof 10 October 2000; Neštakv. Slovakia, no. 65559/01, judgementof 27 February 2007; a contrarioAcademyTraidingLtdandOthers v. Greece, judgementof 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-LaurensandJuly v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgementof 22 October 2007; Poppe v. theNetherlands, no. 32271/04, judgementof 24 March 2009, Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fernândez-Huidobro c. Espagne, n° 74181/01, arrêt du 6 janvier 2010) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, Nr. 2K-243/2009, Nr. 1A-507-300/2011), reikšminga sprendžiant šališko (nešališko) teismo klausimą. Apelianto teigimu tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek susipažinus su Skundžiamu nuosprendžiu, akivaizdu, kad apylinkės teismas bylą nagrinėjo tendencingai, t. y. iš anksto įsitikinęs nuteistojo kalte. Nuolat buvo šalinami gynybos klausimai, susiję su nuteistojo ir nukentėjusiosios materialine padėtimi, tos materialinės padėties priežastimis, pačios nukentėjusiosios ir jos šeimos nesąžiningais veiksmais tiek šalių bendro turto, tiek prievolių atžvilgiu, visiškai nebuvo atsižvelgta į nuteistojo susitarimus su nukentėjusiąją dėl vaikų priežiūros ir išlaikymo. Daugelis aplinkybių net nebuvo tirta ir analizuota, dėl jų nepasisakyta ir Skundžiamame nuosprendyje, iš esmės akcentuojant tik nukentėjusiosios atstovės argumentus ir situacijos vertinimą.

1.10. Skundu taip pat nesutinkama su civilinio ieškinio tenkinimu ir nukentėjusiosios bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2008, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės niekaip nemotyvavo sprendimo tenkinti M. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, lakoniškai nurodant, kad ji patyrė neigiamus išgyvenimus. Pažymima, kad M. M. pati iš esmės nedalyvavo nei atliekant procesinius veiksmus, o bylą nagrinėjant teisme dalyvavo vieninteliame posėdyje. Skundžiamame nuosprendyje neatskleidžiama, su kuo susiję jos neigiami išgyvenimai. Apelianto vertinimu, neigiamus išgyvenimus patyrė būtent jis, kai dėl nukentėjusiosios neištikimybės subyrėjo jų santuoka, žlugo verslas, teko bylinėtis su nukentėjusiosios tėvu ir pačia nukentėjusiąją. Į kitą šalį vienašaliu nukentėjusios sprendimu buvo išvežti vaikai, kurie ilgą laiką buvo nuteikinėjami prieš apeliantą, ribojamas jo bendravimas su vaikais, keliamos vis naujos bylos.

1.11. Taip pat, nurodant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, aktualią dėl bylinėjimosi išlaidų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 605/2011, Nr. 2K-418-222/2016), akcentuojama, jog atsižvelgiant į baudžiamoji bylos pobūdį, t. y. nesudėtingą, kad teisinėmis advokatės paslaugomis nukentėjusioji naudojosi ir ikiteisminio tyrimo metu, bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, advokatės ruoštų dokumentų pobūdį ir skaičių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, akivaizdu, kad apylinkės teismo nukentėjusiajai priteistos sumos yra aiškiai per didelės. Be to, iš nuteistojo priteistos nukentėjusiosios išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti aiškiai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.lR-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, todėl toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos iki realiai patirtos, adekvačios suteiktoms teisinėms paslaugoms, byloje spręstų klausimų sudėtingumui aiškiai ne per didelės sumos.

Atsiliepimas

4. Nukentėjusioji M. M., teikdama atsiliepimą į nuteistojo M. M. apeliacinį skundą, prašo jo netenkinti ir Skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

1.1. Atsiliepime cituojama teismų praktika aktuali BK 164 straipsnio inkriminavimo kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, Nr. 2K-20/2014, Nr. 2K-164-699/2017, Nr. 2K-134-511/2021) ir nurodoma, kad nors nuteistasis kvestionuoja išvadą, jog jis sąmoningai siekė tokio gyvenimo būdo, kad išlaikymo nepavyktų išieškoti net priverstine tvarka, tačiau apylinkės teismas detaliai išanalizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus bei apie juos pasisakė. Apeliaciniame skunde nuteistasis tik abstrakčiai teigia, neva jį teisinanti medžiaga nebuvo vertinama, tačiau konkrečiai taip ir nesugeba paaiškinti, kokie konkrečiai įrodymai nebuvo įvertinti ar dėl jų teismas nepasisakė. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. sprendimu nutraukė M. M. ir M. M. santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino 2014 m. birželio 2 d. (su 2014 m. rugpjūčio 19 d. papildymu) sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Taigi sąlygos dėl vaikams teikiamo išlaikymo šalių buvo sutartos geranoriškai, laisva valia, o ne nustatytos teismo sprendimu išnagrinėjus bylą ginčo teisena. Nuteistasis savo valia pasirašė sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Tačiau šalių sutartos sąlygos, t. y. išlaikymas vaikams, nebuvo mokamas, M. M. geranoriškai savo prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. Teismo sprendimu patvirtintos sutarties nuostatos buvo iš dalies pakeistos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartimi, kuria patvirtintas taikus šalių susitarimas dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo ir kuriuo šalys susitarė dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo ir būsimo išlaikymo sumokėjimo. Taigi nukentėjusioji geranoriškai sutiko pakeisti vaikams mokėtino išlaikymo sąlygas pagal nuteistojo reikalavimus. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis pats įsivertino savo finansinę padėtį ir galimybes mokėti vaikams išlaikymą ir sutiko tiek su pirminiu šalių susitarimu, tiek su jo iniciatyva atliktu jam naudingu pakeitimu (kadangi išlaikymas tam tikram laikotarpiui buvo sumažintas).

1.2. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis vaikams išlaikymo neteikė dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių. Nuteistasis tokių įrodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė. Atvirkščiai, nuteistasis patvirtino, kad jokių sveikatos problemų ar neįgalumo neturi, gali dirbti bet kokį darbą. Pažymima, kad eilė įrodymų patvirtina, kad apeliantas sąmoningai nemokėjo išlaikymo vaikams ir sudarė situaciją, jog to nebūtų galima padaryti ir priverstinėmis priemonėmis. Atsiliepime detaliai aptariama M. M. materialinė padėtis, t. y. kad jis dirbo artimų giminaičių pelningai veikiančiose bendrovėse už oficialiai mokamą labai nedidelį darbo užmokestį dėl to, jog antstolis nenurašytų visų uždirbtų pinigų (tokiu būdu sukurdamas situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikams lėšų išieškojimas), turi nedeklaruojamų pajamų, turėjo „Revolut“ banko sąskaitą, į kurią gavo asmeninių pajamų iš kompanijos „Z“, nuomojasi kotedžą ir už būsto nuomą bei komunalinius patarnavimus mokėjo tiek jis, tiek jo sugyventinė, įnešdami grynuosius pinigus, už 14 000 eurų pardavė paprastąjį vekselį, kurio bendra vertė 285 000 litų, priskaičiuojant 6 proc. metinių palūkanų nuo mokėjimo termino pasibaigimo (2009 m. gruodžio 23 d.) iki prievolės įvykdymo, padovanojo paveldėjimo teises į po tėvo mirties likusį turtą savo motinai, kad savo vardu neturėtų jokio registruotino turto. Pažymint kaltės turinio nustatymą, teigiama, jog akivaizdu, kad nuteistasis neteikė išlaikymo vaikams, nors ir turėjo turto, pajamų ir kitokių naudų, tačiau ir sąmoningai stengėsi, kad jis neturėtų pakankamai pajamų bei neįgytų jokio registruojamo turto savo vardu, iš kurio būtų galima atlikti priverstinį išieškojimą. Atkreipiamas dėmesys ir į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2FB-8980-1089/2022), kuriuo atsisakyta nuteistajam iškelti bankroto bylą, konstatuotas aplinkybes.

1.3. Nurodoma, jog apeliantas teigia, neva dėl to, kad jis nemokėjo išlaikymo vaikams, yra kalta nukentėjusios šeima, tačiau taip ir nesugeba argumentuotai, be emocijų, nurodyti, kokius konkrečiai neleistinus veiksmus nukentėjusios šeima atliko. Pažymima, kad šalių santuoka buvo nutraukta 2015 m., 2017 m. nukentėjusioji išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), nukentėjusiosios šeima po santuokos nutraukimo su nuteistuoju jokių santykių ir ryšių nebepalaikė. Taigi nuteistojo veiksmai nemokėti išlaikymo vaikams buvo sąlygoti tik jo subjektyvaus pasirinkimo, matomai siekio atkeršyti nukentėjusiajai. Pažymima, kad nuteistojo elgesys po santuokos nutraukimo, bylos nagrinėjimo metu ir apeliacinio skundo argumentai akivaizdžiai parodo, kad būtent nuteistasis po tiek metų vis dar gyvena neigiamomis emocijomis ir stengiasi kažką įrodyti nukentėjusiajai ar jos šeimai, tyčia nemokėdamas išlaikymo vaikams. Tokie nuteistojo veiksmai neigiamai veikia būtent vaikus ir prieštarauja geriausiems vaikų interesams. Tiek nuteistojo gynyba bylos nagrinėjimo metu, tiek nuteistojo apeliacinis skundas yra persmelktas neapykanta ir siekiu atkeršyti. Taigi ne nukentėjusioji kuria planus kaip sužlugdyti nuteistąjį, o nuteistasis atliko eilę veiksmų, kad tik paslėptų pajamas ir turtą. Be kita ko, nukentėjusioji fizinio asmens bankroto bylos neinicijavo, tokių įrodymų byloje nėra ir šios aplinkybės nėra susijusios su bylos dalyku. Atkreipiamas dėmesys į apelianto nurodomą aplinkybę apie nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymų prieštaringumą, pažymint, kad nuteistasis taip ir nenurodo, kur konkrečiai pasireiškia tie prieštaringumai, o iš bylos nagrinėjimo matyti, kad jokių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų nėra.

1.4. Nors nuteistasis M. M. bando teigti, kad jis labai rūpinosi vaikų sveikata, o nukentėjusioji to visiškai nedarė, tačiau nėra pateikti nė vieno įrodymo, kuris tokius teiginius patvirtintų. Vienintelis nuteistojo veiksmas, susijęs su vaiko sveikata, buvo nuteistojo asmeniškai padarytas „Z“ kompanijos lėšomis kraujo testas jaunesniam sūnui, kuriuo nuteistasis bandė teigti neva vaiko kraujo rodikliai prasti. Ir šis veiksmas buvo atliktas tik tada, kai nuteistasis bandė pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, kad nuteistajam nebereikėtų mokėti išlaikymo vaikui.

1.5. Taip pat apeliaciniu skundu bandoma teigti ir tai, jog apelianto turtinė padėtis pablogėjo, nes nuteistojo ir nukentėjusiosios namą iš varžytinių nupirko nukentėjusios tėčio įmonė. Vis tik situacija, kuomet buvo inicijuotas namo pardavimas iš varžytinių, susidarė būtent dėl nuteistojo tyčinio elgesio – tyčia nemokant savo dalies paskolos įmokų, neleidžiant nukentėjusiajai namo išnuomoti, todėl nukentėjusiajai nebeišgalint dengti tiek savo, tiek nuteistojo skolinius įsipareigojimus bei vienai pačiai išlaikyti vaikus, buvo inicijuotas namo pardavimas iš varžytinių. Iš nuteistojo argumentacijos akivaizdu, kad toks nuteistojo planas ir buvo, t. y. tikintis, kad namą pardavus iš varžytinių bus galima išvengti išlaikymo vaikams mokėjimo pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartimi pakeistą susitarimą dėl vaikų išlaikymo. Detaliai aptariant namo pardavimo aplinkybes nurodoma, kad jokio nukentėjusiosios plano sužlugdyti nuteistąjį, tyčia inicijuoti namo pardavimą iš varžytinių niekada nebuvo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis 2019 m. vasario 8 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį su UAB „C" dėl namo pardavimo, nukentėjusioji 2019 m. gegužės 16 d. įkėlė skelbimą dėl namo pardavimo. Prieš tai nukentėjusioji stengėsi namą išnuomoti – 2018 m. gruodžio 26 d. kreipėsi į „C" darbuotoją, tačiau 2019 m. vasario 11 d. nuteistasis tarpininkavimo paslaugų sutartį nutraukė. Nuteistajam nesiimant jokių veiksmų dėl namo pardavimo ar išnuomojimo, nukentėjusioji kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti šalių sutarties sąlygas, numatant, kad nukentėjusioji galėtų vienašališkai parduoti ar išnuomoti namą, tačiau apeliantas su tuo nesutiko. Taigi nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji namo neišnuomojo, neinicijavo jo pardavimo, yra paneigti byloje surinktais įrodymais. Namas buvo parduotas iš varžytinių dėl pačio nuteistojo neveikimo. Šalims priklausantis nekilnojamasis turtas buvo įkeistas Danske bank A/S 188 253,01 eurų prievolei, atsiradusiai iš šalių ir banko 2008 m. rugsėjo 15 d. sudarytos kredito sutarties Nr. BPGLEL380805213, užtikrinti. Nuteistasis po šalių taikos sutarties patvirtinimo sąmoningai nemokėjo kredito įmokų už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dėl ko buvo pradėta išieškojimo procedūra. Nukentėjusioji viena pati neturėjo galimybių ir išlaikyti vaikus, ir mokėti paskolos įmokas už save ir nuteistąjį. Susidarius įsiskolinimui namas buvo parduotas iš varžytinių. Pažymėtina, kad pats nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kad situacija būtų kitokia. Nuteistajam kaip ir nukentėjusiajai buvo teikiama visa informacija apie vykdomus veiksmus, paskirtą ekspertizę turto vertei nustatyti, kvietė susipažinti su atlikta ekspertize, tačiau nuteistasis jokio susidomėjimo nerodė, jokių antstolio veiksmų neskundė. Kartu pažymima, kad šalių namo pardavimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šios aplinkybės jau yra teismų ištirtos ir dėl jų reikšmės nuteistojo prievolei mokėti išlaikymą vaikams pasisakyta civilinėje byloje dėl vykdomojo rašto išdavimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1077-258/2020).

1.6. Akcentuojant 2016 m. liepos 18 d. teismo nutartyje patvirtintą aiškaus šalių susitarimo 3.2. punktą, nurodoma, jog šalys aiškiai susitarė dėl išlaikymo vaikams mokėjimo pinigais, o ne turtu, kaip bando teigti nuteistasis. Vis tik, nuteistajam jau iki tol nemokant jokio išlaikymo vaikams buvo susitarta, kad pardavus namą iš nuteistojo gautos kainos dalies bus sumokėtos išlaikymo įmokos, bet vėlgi pinigais, o ne turtu. Turto nepardavimo faktas niekaip nebūtų įtakojęs teismo patvirtinto išlaikymo teikimo privalomumo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiajai, kreipiantis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nuteistasis bandė ginčyti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl vykdomojo rašto išdavimo, bet Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1077-258/2020 atsakovo skundą atmetė. Kaip pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji vykdomąjį raštą antstoliui vykdymui pateikė 2015 m. balandžio 27 d. ir nuo to laiko vykdomojoje byloje buvo vykdomi atitinkami išieškojimo veiksmai, nuo 2015 m. gegužės 26 d. yra areštuotos nuteistojo sąskaitos. Taigi nuteistojo argumentai apie nukentėjusiosios delsimą kreiptis į antstolį, yra akivaizdžiai melagingi ir prieštaraujantys objektyviems įrodymams.

1.7. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl 2021 m. liepos 1 d. prokuroro nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, M. M. pažymi, kad minimas nutarimas yra panaikintas, kadangi prokurorų nutarimuose nebuvo įvertinti visi surinkti duomenys, neatsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, nesiaiškintos atitinkamos reikšmingos veikos kvalifikavimo aspektu aplinkybės, dėl ko padarytos išvados nepripažintinos motyvuotomis ir pagrįstomis. Taigi nuteistasis savo nekaltumą bando įrodinėti negaliojančiu procesiniu dokumentu.

1.8. Kartu atsiliepime nurodoma, jog tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nebuvo jokio susitarimo dėl išlaikymo vaikams formos pakeitimo, teismo sprendimas nebuvo pakeistas, jokia praktika dėl vaikų išlaikymo tarp šalių nebuvo susiklosčiusi, kadangi nuteistasis jokio realaus išlaikymo jokia kita forma neteikė, piktybiškai savo pareigos nevykdė. Visi kasdieniai buitiniai ir nekasdieniai vaikų poreikiai buvo tenkinami tik nukentėjusiosios. Tuo labiau šioje byloje yra nagrinėjama ne nukentėjusiosios, o nuteistojo finansinė padėtis, kuri byloje surinktų įrodymų pagrindu, laikytina pakankama, kad nuteistasis galėtų teikti išlaikymą vaikams. Pažymima, kad nuteistasis, pasirašydamas sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ir jos pakeitimą, sutiko su numatytomis išlaikymo teikimo sąlygomis, t. y. ir su nustatyto dydžio delspinigių mokėjimu. Išlaikymo neteikimo pasekmės nuteistajam buvo aiškiai suprantamos, todėl šiuo atveju visiškai nesvarbūs nuteistojo teiginiai, kokią sumą bendrame įsiskolinime sudaro delspinigiai, o nuteistojo argumentai dėl neva suteikto 14 514,16eurų išlaikymo buvo aiškiai įvertinti Skundžiamame nuosprendyje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dėl nuteistojo argumentų prisidedant prie išlaikymo perkant rūbus, teismas jau yra pasisakęs ir kitoje byloje, o būtent Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1716-275/2022, kurioje buvo nuginčytas apelianto paveldėjimo teisių dovanojimo motinai sandoris.

1.9. Atsiliepime pasisakant dėl bausmės skyrimo nuteistajam M. M. detalizuojama BK 164 straipsnio sankcija, BK 46 straipsnio 3 dalyje numatyta teisės norma ir teigiama, jog Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta bausmė yra pati švelniausia iš sankcijoje numatytų bausmių rūšių. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į individualias byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistojo veiksmus. Nukentėjusiosios M. M. vertinimu, nuteistasis absoliučiai negeba įvertinti savo veiksmų ir jų poveikio vaikų gerovei, o nuteistojo požiūriu permesti visą finansinę naštą už vaikų išlaikymą nukentėjusiajai, pačiam, mėgautis geru gyvenimu iš nedeklaruotų pajamų, yra visiškai normalus tėvo, vyro poelgis.

1.10. Taip pat nurodoma, jog nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra absoliučiai nepagrįsti. Apylinkės teismas bylą nagrinėjo objektyviai ir nešališkai. Buvo šalinami tiek gynybos, tiek nukentėjusiosios klausimai, nesusiję su bylos dalyku, buvo atsisakyta priimti nukentėjusiosios atstovės teiktus įrodymus, kaip nesusijusius su bylos dalyku. Taigi pirmosios instancijos teismas buvo vienodai objektyvus visoms proceso šalims, o nuteistojo siekis bylos nagrinėjimo metu aiškintis santykius su nukentėjusiosios tėvu ar santuokos nutrūkimo priežastis, negali būti leidžiamas ir pateisinamas nagrinėjant bylą dėl nuteistojo piktybiško išlaikymo neteikimo vaikams. Apylinkės teismas byloje atsižvelgė ir įvertino įrodymų visumą ir tuo pagrindu priėmė Skundžiamą nuosprendį.

1.11. Atsakant į skundo argumentus dėl civilinio ieškinio atsiliepime pažymima, kad apylinkės teismas labai konkrečiai motyvavo, kodėl sprendė priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą, bei atskleidė, kaip pasireiškė nukentėjusiosios neigiami išgyvenimai. Savo patirtus išgyvenimus bylos nagrinėjimu metu argumentuotai nurodė ir byloje apklausta nukentėjusioji. Dėl nukentėjusiajai priteistų bylinėjimosi išlaidų atsiliepime nurodoma, jog nuteistajam nepripažįstant savo kaltės, pagal nukentėjusiosios pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2021 m. liepos 1 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Nukentėjusioji teikė skundą vyriausiajam prokurorui, po ko su skundu turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris skundą patenkino. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis buvo apskųsta aukštesnės instancijos teismui, nukentėjusioji teikė atsiliepimą. Aukštesniojo teismo nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis buvo palikta nepakeista. Taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo teikiamas civilinis ieškinys, kiti procesiniai dokumentai, nukentėjusioji buvo atstovaujama advokatės 7 (septyniuose) teisiamuosiuose posėdžiuose, visiems šiems veiksmams atlikti nukentėjusioji turėjo kreiptis teisinės pagalbos ir už ją mokėti. Už visą teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu ir bylos narinėjimo metu nukentėjusioji patyrė 6 055 eurų bylinėjimosi išlaidų, kurios yra realios, patvirtintos į bylą pateiktais įrodymais. Nors nuteistasis teigia, kad bylinėjimosi išlaidos viršija rekomendacinius dydžius, tačiau nenurodo ir nepagrindžia, kokios konkrečiai išlaidos juos viršija. Taip pat nuteistasis remiasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, kai šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Taigi teisės aktas taikomas nagrinėjant civiline bylas. Rekomendacijose nėra nustatyti maksimalūs dydžiai už baudžiamajame procese rengiamus procesinius dokumentus. Be kita ko, taikant analogijas pažymėtina, kad aktualiu metu tokių procesinių dokumentų parengimas kaip, pavyzdžiui, ieškinio ar apeliacinio skundo, yra įkainoti gerokai virš 3 000 eurų.

1.12. Kartu atsiliepimu prašoma priteisti M. M. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. rugpjūčio 31 d. gautas papildomas prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pateikiant 1 500 eurų mokėjimo kvitą už teisinių paslaugų teikimą.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. M. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Nuteistasis akcentavo, kad elementus mokėjo visą laiką pagal galimybes, teikė įrodymus dėl išlaikymo teikimo, nebuvo sąmoningumo vengiant išlaikymo. Šiuo metu turi galimybę atlyginti įsiskolinimą. M. M. gynėjas, pritardamas savo ginamojo pozicijai, pažymėjo, jog ir be baudžiamosios bylos buvo galima pasiekti siekiamų tikslų, yra turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą. Nukentėjusiosios atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Papildomai nurodė, jog buvo susitarta dėl išlaikymo dydžio, tačiau nuteistasis jo neteikė. Nuo 2015 m. išlaikymą vaikams mokėjo Vaikų išlaikymo fondas. Antstolis skaičiavo įsiskolinimą. 2016 m. buvo naujas susitarimas dėl išlaikymo. Kartu pažymėjo, kad M. M. sąmoningai nemokėjo paskolos. Vilniaus apygardos teismas išaiškino, jog nepaisant to kas pardavė namą, pareiga išlaikyti vaikų nedingsta. Nukentėjusiosios atstovė, be kita ko, nurodė, kad paveldėjimo teisių dovanojimas taip pat rodo sąmoningus nuteistojo veiksmus, siekiant išvengti išlaikymo mokėjimo. Prokuroras teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nuoseklus ir išsamus. Prokuroras akcentavo, kad nuteistasis pats nenorėjo gauti paveldėjimo ir tik per teisminius procesus pavyko priversti apeliantą priimti paveldėjimą, todėl tik dabar jis įgijo turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. M. M. dėjo pastangas paslėpti savo pajamas, kad nereikėtų teikti išlaikymo. Kartu pažymėjo, jog nuteistajam paskirta bausmė individualizuota tinkamai, t. y. paskirta švelniausia sankcijoje numatyta bausmė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, aukštesnės instancijos teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei Skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad jo veika (neveikimas) atitinka BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

7. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, išnagrinėjusi nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentus, Skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, sutikti su apeliacinio skundo argumentais negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepadarė teisės aiškinimo ir (ar) taikymo klaidų ir pagrįstai bei teisėtai pripažino M. M. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, žemesnės instancijos teismas, nei vienam iš įrodymų nesuteikė prioriteto, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Iš Skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad apylinkės teismas, darydamas teisines išvadas, vadovavosi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

9. Šiame kontekste aukštesnės instancijos teismas akcentuoja, kad EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, Nr. 2K-60/2014, Nr. 2K-109/2014, Nr.2K-148/2014, Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016, Nr. 2K-43-697/2018), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K 296 788/2017). Taigi apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis), bet šio reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu ir pritardama apylinkės teismo sprendimui, jame išdėstytų motyvų detaliai nebekartoja, o tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje

10. BK 164 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, Nr.2K-7-68/2009, Nr. 2K-432/2013) Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., tai yra, neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitokias turtines lėšas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą atsiranda po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, tai yra, kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo tyčia, tai yra, žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, Nr. 2K-9/2014, Nr. 2K-246/2016). Motyvai, kodėl tai nebuvo daroma, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgiant į tai, jog vaikų išlaikymas yra neišvengiama tėvų pareiga, materialinis vaikų išlaikymas yra būtinas ir neišvengiamas užtikrinti visų pirma būtiniausius fiziologinius vaiko poreikius, vadovaujantis vaiko, kuris pats savimi pasirūpinti ir išgyventi negali, interesais, vengimas išlaikyti vaiką laikomas pavojinga visuomenei veika, dėl ko taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė.

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų sutarimu. Pareigą M. M. rūpintis savo nepilnamečiais vaikais patvirtina Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-52-494/2015, kuriuo iš M. M. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, t. y. kiekvieną mėnesį skirti nepilnamečiams vaikams F. M. 1 000 litų (289,62 eurų) ir H. M. 1 000 litų (289,62 eurų) iki jų pilnametystės, už kiekvieną pavėluotą dieną sumokant 0,2 proc. nuo vėluojamos mokėti sumos, ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, F. M. ir H. M. periodinėmis išmokomis po 175 eurų iki jų pilnametystės, jas kasmet nuo 2017 m. liepos 10 d. didinant 10 proc. iki pasieks 289,62 eurų mėnesinę periodinę išmoką. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu dėl to, kad žinodamas, jog privalo nepilnamečiams vaikams teikti išlaikymą pagal minėtus sprendimus, vengė šios pareigos, t. y. nemokėjo nustatyto dydžio įmokos, ir dėl to nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. susidarė 84 079,77 eurai (atėmus 400,89 eurus ir su šia suma susijusias sumas) įsiskolinimas vaikams išlaikyti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas padarė BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

12. Nagrinėjamu atveju nuteistasis iš esmės neneigia pareigos išlaikyti savo vaikus, ginčo, kad M. M. žinojo apie pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus ir privalėjo nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. mokėti periodines išmokas nepilnamečiams sūnums, nėra. Tai patvirtina ir minėti Vilniaus rajono apylinkės teismo procesiniai sprendimai, paties apelianto, taip pat ir M. M. parodymai. Nuo tokios pareigos įstatymo nustatyta tvarka nuteistasis M. M. nebuvo atleistas. Iš M. M. pozicijos galima spręsti, jog jis išmokų vaikams išlaikyti nemokėjo dėl itin sunkios finansinės padėties, t. y. jo veikimuose nėra būtinojo BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios. Be to, apelianto vertinimu išlaikymas vaikams buvo teikiamas ir kitomis formomis, kas rodo ženklias išlaidas, skirtą laiką. M. M. yra padengęs tam tikrą pinigų sumą – 14 514,16 eurų tiesioginių išlaidų, susijusių su vaikų išlaikymu, pagal nuteistojo paskaičiavimus suteikto išlaikymo suma nuo 2015 m. iki 2022 m. sudaro apie 20 000 eurų.

13. Teisėjų kolegija, atsakydama į pastarąjį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad Skundžiamame nuosprendyje itin detaliai ir išsamiai nurodyta kuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas nustatė išlaikymo įsiskolinimą. Antstolio Ginto Badikonio 2022 m. gegužės 23 d. patvarkyme dėl informacijos pateikimo Nr. 0040/20/00770 nurodyta, kad M. M. įsiskolinimas iki 2022 m. balandžio 30 d. yra 84 079,77 eurai be antstolio vykdymo išlaidų (2 t., b. l. 142–143). Apylinkės teismas, vadovaudamasis minėtame patvarkyme užfiksuota informacija ir atsižvelgęs į baudžiamosios bylos duomenis apie tai, jog apeliantas asmeniškai bei per darbovietes ir antstoliui nuskaitant lėšas nuo sąskaitos laikotarpyje nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. suteikė 400,89 eurų išlaikymą vaikams (3 t., b. l. 144–150, 4 t., b. l. 35–60, 6 t., b. l. 137, 7 t., b. l. 35–36, 8 t., b. l. 70, 78), atitinkamai šia dalimi sumažino susidariusios išlaikymo sumos dydį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tiek pagal teismo sprendimus M. M. suteikto išlaikymo dydžiu, tiek minėtame antstolio patvarkyme nurodytu įsiskolinimo dydžiu. Kartu akcentuotina, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-11277-534/2022, išnagrinėjus pareiškėjo M. M. skundą dėl antstolio veiksmų, padaryta išvada, jog pareiškėjo ir antstolio skolos skaičiavimai skiriasi dėl to, kad pareiškėjas, skirtingai nei antstolis, į išieškotiną sumą neįtraukia priskaičiuotų delspinigių (taikos sutarties 1.1 punktas) (čia ir toliau teismo pastaba – dėl to apeliacinio skundo argumentas, jog priskaičiuoti delspinigiai gerokai viršija pačią išlaikymo sumą, atmestinas kaip deklaratyvus) ir skolos sumos, susidariusios laikotarpiu iki 2016 m. birželio 30 d, (taikos sutarties 3 punktas). <...>. Antstolio pateikti skaičiavimai išsamiai ir teisingai atspindi taikos sutarties turinį, kai tuo tarpu pareiškėjo – tik iš dalies. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tinkamai vykdytų vykdomąjį dokumentą. Procesiniu sprendimu konstatuota, kad antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą, veikė laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vykdymo veiksmų atlikimo tvarką, reikalavimų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (2 t., b. l. 145–146). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutarties apeliantas neskundė, nutartis įsiteisėjo 2022 m. balandžio 21 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (toliau – ir Liteko)). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats nuteistasis M. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog antstoliui pretenzijų neturi, supranta, kad antstolio sprendimą reikia vykdyti ir skolas reikia grąžinti (2023 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 10 t., b. l. 72 – 84).

14. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo M. M. keliamą versiją apie tai, kad jis išlaikymą savo vaikams teikė, be kita ko, ir kitomis formomis, t. y. rūpinosi vaikų tyrimais, specialistų konsultacijomis, vežiojo vaiką į reabilitaciją, vaikams vasaros metu gyvenant su juo vaikus išlaikė, pirko jiems reikiamus daiktus, todėl laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų jo suteikto išlaikymo vaikams suma sudaro apie 20 000 eurų. Teisėjų kolegija pažymi, jog M. M. ikiteisminio tyrimo metu (6 t., b. l. 17 – 78) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikti (10 t., b. l. 56–71) duomenys apie vaikams ir jų poreikiams skirtas išlaidas objektyviai nepatvirtina, jog nuteistasis tiesiogiai būtent savo vaikų išlaikymui skyrė konkrečią pinigų sumą. Kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, iš apelianto pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad dalis išlaidų buvo bendros šeimos (M. M., jo sugyventinės K. Ž. ir jos dukros) patirtos išlaidos. Taip pat šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad M. M. nurodomos aplinkybės apie atliktus mokėjimus (banko sąskaitų atidarymo proga vaikams pervedant po 30 eurų (6 t., b. l. 70, 71, 72) ar rūpinimasis vaikais kitais būdais (automobilio siūlymas vaiko gimtadienio proga (8 t., b. l. 12)), siuntos siuntimas (8 t., b. l. 68–69)), bendravimas su vaikais ir domėjimasis jais (7 t., b. l. 76 – 201)), nešalina jo pareigos teikti išlaikymą tokia forma, kaip yra nustatyta teismo sprendimu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, nes atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma tik iš dalies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, Nr. 2K-432/2013, Nr. 2K-246/2016).

15. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad paties apelianto M. M. pozicija apie vaikams teiktą išlaikymą kitomis formomis, nei nurodyta teismo sprendimuose, yra prieštaringa. Tai, kad nuteistasis žinojo ir suvokė savo pareigą vykdyti teismo sprendimus, t. y. teikti nustatytos formos išlaikymą nepilnamečiams vaikams, neginčytinai patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-10967-1044/2018 (Liteko duomenys). Pats nuteistasis M. M. pateikė ieškinį atsakovei M. M. dėl priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo. Minėtu sprendimu tokie M. M. reikalavimai buvo atmesti, konstatuojant ne tik tai, jog ieškovas (M. M.) pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose nustatyta tvarka nevykdo, bylose išduoti vykdomieji raštai, yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, bet ir nesant duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškovas (M. M.) dėl iš esmės pasikeitusios turtinės padėties nebeturi galimybės teikti vaikams teismo procesiniame sprendime nustatyto dydžio išlaikymo, mokamo kas mėnesį periodinėmis išmokomis. Kartu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-10967-1044/2018 padaryta išvada, kad ieškovas (M. M.) turi galimybes teikti išlaikymą vaikams, nes yra darbingo amžiaus, sveikas, duomenų apie ieškovo neįgalumą ar kitas aplinkybes, objektyviai trukdančias ieškovui gauti pakankamas pajamas, byloje nenustatyta. Ieškovas (M. M.) nepateikė teismui duomenų, kurie patvirtintų, jog jo darbingumo lygis yra sumažėjęs <...>, kad jis dėjo pastangas susirasti geriau apmokamą ar papildomą darbą, tačiau jam to dėl subjektyvių <...> aplinkybių nepavyko padaryti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-10967-1044/2018 proceso dalyvių nebuvo skundžiamas, įsiteisėjo 2019 m. sausio 8 d. (Liteko duomenys). Taigi nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog apeliantas žinojo ir suprato kokia forma turi būti teikiamas išlaikymas vaikams, žinojo apie susidariusį įsiskolinimą, kas paneigia M. M. ikiteisminio tyrimo metu teiktame elektroniniame laiške nurodytą paaiškinimą, jog tik gavus pirmąjį patvarkymą nustebo, kad iki minėtos datos (2020 m. gegužės 25 d.) nebuvo užskaitytos jokios minėtos sumos (6 t., b. l. 120). Paminėta ir tai, jog bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklaustas liudytojas V. T. (antstolio Ginto Badikonio padėjėjas) parodė, kad M. M. elgesį vertina kaip pasyvų. Liudytojas parodė, kad tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui M. M. geranoriškai patvirtindavo visą korespondenciją elektroniniu paštu, buvo bendradarbiaujama, komunikuojama, o iki tol pirminę korespondenciją įteikti sekdavosi sudėtingai tiek elektroniniu paštu, tiek registruota siunta (2022 m. lapkričio 7 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 9 t., b. l. 134–144).

16. Nors nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde išimtinai didelis dėmesys skiriamas jo ir nukentėjusiosios M. M. bei jos šeimos tarpusavio santykių bei nukentėjusiosios elgesio vertinimui, iš skundo turinio spręstina, kad apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo galimybes tinkamai vykdyti įsipareigojimus (teikti vaikams išlaikymą), o jo nurodytas aplinkybes nepagrįstai laikė nesvarbiomis. Kaip jau minėta, nuteistojo veiksmus vertinant BK 164 straipsnio kontekste, būtina nustatyti kaltės formą – tiesioginę tyčią. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltė pasireiškia kaltininko tiesiogine tyčia – asmuo, žinodamas (suvokdamas), kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), jos sąmoningai nevykdo, t. y. supranta savo elgesio pavojingumą ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-489/2020). Priešingai, nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, subjektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – tyčią, pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir pagal objektyviuosius veikos požymius – kaltininko atliktus veiksmus ir jų pobūdį. Kaip pagrįstai nustatyta Skundžiamame teismo nuosprendyje, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. M. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikams išlaikymą atskleidžia jo elgesys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo pozicija, grindžiama finansinių galimybių neturėjimu teikti išlaikymą vaikams, nepaneigia nuteistojo kaltės, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

17. Nuteistasis M. M. savo poziciją dėl sunkios materialinės padėties grindė tuo, kad jis nurodytu laikotarpiu neturėjo pakankamai pajamų, jam buvo mokamas nedidelis, net ženkliai mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis. Nors byloje yra duomenys apie apelianto gautas nedideles oficialias pajamas (3 t., b. l. 5, 25–29, 109–110, 113–119, 122–125), tačiau tai nepaneigia teisėjų kolegijos įsitikinimo, jog jis turėjo faktinių pajamų ir galėjo teikti vaikams išlaikymą. Šuo atveju būtina atkreipti dėmesį į paties nuteistojo teisiamojo posėdžio metu išsakytą poziciją, jog jei jis dirbtų visą dieną antstolis nurašytų visus uždirbtus pinigus, todėl jis geriau namuose prižiūrės vaikus (2023 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 10 t., b. l. 72–84). Teisėjų kolegijos vertinimu toks nuteistojo požiūris akivaizdžiai rodo jo nenorą stengtis vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti savo vaikus.

18. Taigi šio procesinio sprendimo 17 punkte nurodytas nuteistojo elgesys visiškai nesuderinamas su tėvo pareiga išlaikyti vaiką, tai negali būti laikoma aplinkybe, pateisinančia ir (ar) šalinančia M. M. baudžiamąją atsakomybę. Tuo labiau apie tai, kad M. M. veikė tyčia, jam inkriminuojamu laikotarpiu turėjo pajamų ir turėjo objektyvią galimybę mokėti vaikams išlaikymą, tačiau šios pareigos nevykdė, patvirtina visuma apylinkės teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis dirbo bendrovėse UAB „A“, kurios direktore ir akcininke buvo nuteistojo mama V. M., ir UAB „B“, kurios akcininkė buvo nuteistojo sesuo J. M. (1 t., b. l. 54–57; 2 t., b. l. 44–45; 5 t., b. l. 178–179, 180–182). UAB „B“, kurios direktoriumi nuo 2016 m. lapkričio 24 d. buvo nuteistasis (1 t., b. l. 54–57; 5 t., b. l. 180–182), pelningai vystė verslą (1 t., b. l. 62, 63; 3 t., b. l. 10–12, 13–15, 16–18, 19–20). Taip pat iš UAB „Z“, kurioje apeliantas vykdė veiklą, pateiktų duomenų, laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2018 m., bei paties M. M. „Revolut“ banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2021 m. liepos 13 d. matyti, kad nuteistasis iš UAB „Z“ veiklos gavo pajamų: 2017 m. – 44 993 eurus komisinių, 2018 m. – 11 096 eurų ir 1 640 eurų komisinių (3 t., b. l. 57).

19. Tai, kad M. M. sąmoningai nevykdė pareigos išlaikyti savo vaikus, apsunkindamas sprendimo dėl vaikų išlaikymo priteisimo įvykdymą, rodo ir nuteistojo elgesys vengiant naudotis bei atlikti piniginius pervedimus savo asmenine banko sąskaita (mokėjimo kortele), ir naudojimasis sesers J. M. banko „Luminor“ išduota banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ir mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini). Iš banko pateiktų duomenų apie minimą mokėjimo kortelę ir banko sąskaitą už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d. nustatyta, kad į kortelę buvo įnešamos grynųjų pinigų sumos – 700 eurų, 1 250 eurų, 420 eurų, 400 eurų, 100 eurų, 650 eurų, 100 eurų, atsiskaitoma maisto ir ūkinių prekių parduotuvėse, vaistinėse, degalinėse, kavinėse, mokama „AS Inbank filialui“ – 675 eurai, 1 260 eurų, 434 eurų, 95,05 eurai, atliekamos kitos operacijos (4 t., b. l. 131–175). Iš banko pateiktų duomenų apie J. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 14 d. nustatyta, kad buvo atsiskaitoma maisto, drabužių ir ūkinių prekių parduotuvėse, vaistinėse, degalinėse, sporto klubuose, taip pat 2022 m. kovo 17–22 d. (duomenys neskelbtini), atliekamos kitos operacijos (5 t., b. l. 77–91). Apeliantas parodė, kad sesers mokėjimo kortele naudojosi, tačiau ne tik jis, o juo kelionėse naudojosi ir sesuo (2023 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 10 t., b. l. 72–84). Vis tik, tokius M. M. parodymus paneigia J. M. parodymai (2022 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 9 t., b. l. 169–174), jog ji banke „Luminor“ yra atidariusi banko sąskaitą ir paėmusi su sąskaita susietą banko kortelę, kuria naudojasi M. M.. Sąskaitą atidarė M. M. prašymu, kad jis galėtų ja naudotis. Jis į minėtą banko sąskaitą pinigus įneša pats, ir jis pats naudojasi minėta banko kortele ir sąskaitoje esančiais pinigais. Ji banke „Luminor“ savo vardu turi tik vieną banko sąskaitą ir vieną banko kortelę. Šia banko sąskaita ir kortele naudojasi M. M., o ji pati ja nesinaudoja. Nurodytos aplinkybės atskleidžia ne tik nuteistojo gynybos pozicijos prieštaringumą, bet rodo ir tai, jog nuteistasis gaudavo pajamas ir turėjo finansines galimybes teikti išlaikymą vaikams, tačiau šios pareigos piktybiškai nevykdė.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išvadą, jog M. M. slėpė tikrąją savo turtinę padėtį, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-10967-1044/2018 buvo konstatuota, jog ieškovas (M. M.) visapusiškai neatskleidė teismui savo turtinės padėties (gaunamų pajamų) (Liteko duomenys). Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2FB-8980-1089/2022 pagal pareiškėjo M. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo apylinkės teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo veiksmuose yra požymių, kurie rodo, kad jis paskutinių trejų metų laikotarpiu ne tik galėjo slėpti gaunamas pajamas nuo kreditorių, bet ir vengti pagerinti savo finansinę padėtį, o kartu ir kreditorių galimybes atgauti skolas <...> Pareiškėjas sąmoningai leidžia išlikti tokiai situacijai, kai gauna itin mažas pajamas, nesiima priemonių susigrąžinti skoloms, tikėdamasis, kad kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti. Iškėlus pareiškėjui bankroto bylą būtų pažeistas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas. Susiklosčiusią pareiškėjo finansinę padėtį, o kartu ir skolų išaugimą (ypač suinteresuotam asmeniui M. M.) lėmė tai, kad pareiškėjas ne tik nedėjo reikiamų pastangų pagerinti savo finansinę padėtį (eilę metų tenkinosi gaunamomis itin mažomis pajamomis), bet taip pat sąmoningai nesiekė pagerinti savo finansinės padėties, atgauti skolas iš skolininkų, ne visas gautas pajamas nukreipdavo atsiskaityti su kreditoriais. Aptarti civilinėse bylose priimti ir įsiteisėję procesiniai sprendimai sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, jog M. M. slėpė tikrąją savo turtinę padėtį.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad M. M. tyčios turinį atskleidžia ir jo veiksmai neatlygintinai atsisakant paveldėto turto pagal įstatymą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji M. M. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka su Actio Pauliana ieškiniu prašydami pripažinti negaliojančiu vienašalį atsakovo M. M. sandorį, kuriuo atsakovas nepriėmė jam priklausančios palikimo dalies, atsiradusios po jo tėvo J. M. mirties. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1716-275/2022 M. M. reikalavimus patenkino. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimu, be kita ko, konstatavo, jog M. M. turėtos išlaidos vaikų išlaikymui, perkant atskirus daiktus, mokant už paslaugas, suteiktas vaikams, bet lėšų nepervedant į uzufrukto teisėmis vaikų lėšas valdančios motinos sąskaitą, nėra išlaikymo teikimas vaikams, tai nepakeičia atsakovui nustatytos pareigos kiekvieną mėnesį vaikų motinai pervesti tam tikrą pinigų sumą vaikų išlaikymui. Sudaryta paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis tarp M. M. ir V. M. dėl M. M. dėl paveldėjimo teisių po J. M. mirties dovanojimo pripažinta negaliojančia kaip pažeidžianti kreditorių, įskaitant ir M. M. interesus, siekiant išvengti piniginės prievolės įvykdymo (10 t., b. l. 7–20 bei Liteko duomenys). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas M. M., žinodamas apie turimą turtinę prievolę išlaikyti savo vaikus, neatlygintinai atsisakė paveldėjimo teisės, taip sąmoningai blogindamas savo turtinę padėtį, tam, kad išvengtų teikti teismo nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams.

22. Teisėjų kolegija, atsakydama į nuteistojo M. M. argumentą, išsakytą baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jog šiuo metu jis turi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, pažymi, kad M. M. veiksmai (neveikimas) buvo vertinami pareikšto kaltinime ribose, t. y. laikotarpiu 2015 m. kovo 3 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pareigos išlaikyti vaiką vykdymas vienu laikotarpiu nešalina atsakomybės už jos nevykdymą kitu laikotarpiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-511/2021). Be to, svarbu ir tai, kad nuteistojo galimybė sumokėti kaltinime nurodytą susidariusį įsiskolinimą vaikams išlaikyti atsirado tik dėl to, jog pati nukentėjusioji M. M. ėmėsi aktyvių veiksmų – kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, prašydama pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuteistasis sąmoningai pablogino savo turtinę padėtį.

23. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytos aplinkybės paneigia M. M. kaltę, pažymi, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas kaip nepagrįstas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (8 t., b. l. 148 – 156), kurios teisėtumą patvirtino Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį (8 t., b. l. 166 – 168), todėl teigti, jog procesine tvarka panaikintame nutarime konstatuotos aplinkybės paneigia nuteistojo kaltę, nėra pagrindo.

24. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino ir netyrė nukentėjusiosios M. M. ir jos šeimos veiksmų, tarpusavio santykių, namo pardavimų aplinkybių, kredito mokėjimo istorijos, nebuvo tirta kokiomis aplinkybėmis susidarė M. M. ir M. M. skolos. Teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai negu teigia apeliantas, iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad žemesnės instancijos teismas itin išsamiai aiškinosi aplinkybes, susijusius su namo, pardavimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog patvirtintas šalių susitarimas, po to sekusi įvykių eiga, kol galiausiai nekilnojamasis turtas buvo išvaržytas, neatleido M. M. nuo teismo sprendimais nustatytos pareigos išlaikyti vaikus periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų ir jos nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog M. M. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai. M. M., žinodamas apie teismo sprendimus, įpareigojančius jį teikti išlaikymą savo vaikams ir turėdamas pajamų, t. y. turėdamas realią galimybę, vengė teikti lėšas nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Nagrinėjamoje byloje apelianto tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikui išlaikymą atskleidžia aukščiau išanalizuotas jo elgesys tiek dėl pajamų, tiek jo veiksmai, siekiant nuslėpti savo gaunamas pajamas ir turtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai, visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus kurie sudarė nenuginčijamą pagrindą apylinkės teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį M. M. atžvilgiu.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

26. Apeliantas M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, baudžiamąją bylą nagrinėjo tendencingai, buvo iš anksto įsitikinęs apelianto kalte, nuolat šalino gynybos klausimus, susijusius su jo ir nukentėjusiosios materialine padėtimi, nukentėjusiosios ir jos šeimos nesąžiningais veiksmais, visiškai neatsižvelgė į apelianto susitarimus su nukentėjusiąja dėl vaikų priežiūros ir išlaikymo, daugelio aplinkybių netyrė ir neanalizavo, dėl jų nepasisakė ir Skundžiamame nuosprendyje, kuriame iš esmės akcentavo tik nukentėjusiosios atstovės argumentus ir situacijos vertinimą, M. M. M. vertinimu buvo iš esmės pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto teiginiai dėl apylinkės teismo šališkumo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas skunde nenurodo, kokiu BPK 58 straipsnyje įtvirtintu pagrindu pirmosios instancijos teismas turėtų būti laikomas šališku. Nuteistojo vertinimu žemesnės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, neanalizavo gynybos pozicijos, šalino klausimus, iš anksto buvo neigiamai ir kaltinančiai nusiteikęs M. M. atžvilgiu, ir padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo kaltumo ir jo veiksmų teisinio vertinimo. Išanalizavus teisiamojo posėdžio protokolus (2022 m. spalio 13 d. teisiamasis posėdis (9 t., b. l. 113–114), 2022 m. lapkričio 7 d. teisiamasis posėdis (9 t., b. l. 134–144), 2022 m. lapkričio 28 d. teisiamasis posėdis (9 t., b. l. 158–162), 2022 m. gruodžio 19 d. teisiamasis posėdis (9 t., b. l. 169–174), 2023 m. sausio 30 d. teisiamasis posėdis (10 t., b. l. 5–6), 2023 m. vasario 28 d. teisiamasis posėdis (10 t., b. l. 72–84), 2023 m. balandžio 3 d. teisiamasis posėdis (10 t., b. l. 105 – 112) bei Liteko esančius teisiamųjų posėdžių garso įrašus akivaizdu, kad procesas buvo vedamas, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, teisminio proceso metu buvo išsamiai ir detaliai apklausti tiek apeliantas, tiek nukentėjusioji, liudytojai, visi proceso dalyviai naudojosi teise užduoti klausimus, proceso metu apelianto gynėja reiškė įvairius prašymus, kurių didžioji dalis buvo patenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo šališkumu nelaikytinas proceso dalyvių pareikštų prašymų atmetimas, jeigu jis yra motyvuotas. Teismas proceso dalyvių prašymus sprendžia laikantis BPK 238, 270, 292 straipsnyje numatytų reikalavimų ir vertina vadovaujantis vieninteliu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių išnagrinėjimui. Iš nagrinėjamos bylos teisiamųjų posėdžių protokolų turinio matyti, kad visi proceso dalyvių teisme pareikšti prašymai buvo svarstomi ir sprendžiami nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas nėra pagrindo.

Dėl bausmės individualizavimo

28. Apeliaciniu skundu M. M. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme. Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo reikalavimą bei į tai, kad nuteistasis prašo jį išteisinti dėl BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija dėl M. M. paskirtos bausmės pasisakys visoje apimtyje.

29. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su paskirta bausme, pirmiausiai pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

30. M. M. nuteistas už nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 164 straipsnyje, padarymą. BK 164 straipsnyje sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes M. M. paskyrė viešųjų darbų bausmę, jos trukmę ir skirtinų dirbti valandų per mėnesį skaičių parinkdamas didesnį už vidurkį. Vadovaujantis BK 46 straipsnio 1 dalimi, viešieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis sutinka. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu su bausmės rūšimi sutiko (2023 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 10 t., b. l. 72 – 84). Taigi, kaip matyti ir iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis ginčija ne paskirtos bausmės rūšį, o bausmės dydį, iš esmės teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos kuomet asmenys nuteisti pagal BK 164 straipsnį, net turintys teistumą, nebuvo baudžiami maksimalia įstatymo nustatyta bausme. Apeliantas nurodo, jog nėra jokių prielaidų jį charakterizuoti, kaip neigiamą ar pavojingą visuomenei, jis rūpinosi vaikais pagal galimybes ir tuo metu su nukentėjusiąją esančius susitarimus, esant tiek ir jo, tiek ir nukentėjusiosios sudėtingai materialinei padėčiai.

31. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, Skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog M. M. bausmės skyrimo klausimas buvo išspręstas neteisingai ir jis dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo nubaustas akivaizdžiai per griežta, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkančia bausme. Pažymėtina, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

32. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. M., paminėtų reikalavimų laikėsi. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta M. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Buvo atsižvelgta ir į tai, jog M. M. neteistas (6 t., b. l. 112–113), baustas administracine tvarka, ne visas paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (6 t., b. l. 109–111), yra dirbantis (6 t., b. l. 107–108), duomenų, kad jis turi sveikatos sutrikimų, trukdančių jam dirbti, byloje nėra, nenustatytos ir jokios kitos objektyvios kliūtys, trukdančios vykdyti pareigą išlaikyti vaikus. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-1-719/2020, Nr. 2K-115-303/2022). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-24-689/2019). Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta ir vengimo išlaikyti vaikus trukmė, t. y. M. M. išlaikymo nemokėjo daugiau nei septynerius metus. Pabrėžtina, jog nuteistajam buvo paskirta pati švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, todėl paskirtas didesnis nei vidurkis bausmės dydis, atsižvelgiant į paminėtus ir pirmosios instancijos teismo įvertintus duomenis, negali būti laikoma neteisinga ar per griežta bausme nuteistajam. Teismas, skirdamas bausmę, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021).

33. Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, jog bausmės skyrimui, kaip nurodo apeliantas, nukentėjusios materialinė padėtis įtakos neturi, o tariami nuteistojo ir nukentėjusios susitarimai dėl išlaikymo vaikams teikimo paneigti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų. Atsakant į M. M. argumentą dėl kitų asmenų, nuteistų pagal BK 164 straipsnį, atžvilgiu skirtų mažesnių bausmių dydžių, akcentuotina, jog teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K-449-942/2016). Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Švelninti šios bausmės dydį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, esant aukščiau paminėtiems duomenims ir nenustačius BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, pažeidimo, nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

37. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti išsprendimu teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, su kuo susiję nukentėjusiosios M. M. neigiami išgyvenimai, ji nedalyvavo atliekant procesinius veiksmus, o tik viename teisiamajame posėdyje. M. M. vertinimu būtent jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, pagrindo keisti ar naikinti ir šią nuosprendžio dalį nenustatė. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisė gauti žalos, be kita ko, ir neturtinės, atlyginimą. Nors apeliantas abstrakčiai ir nurodo, kad ne nukentėjusioji M. M., o jis patyrė neturtinę žalą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, neturi abejonių, kad M. M. dėl padaryto nusikaltimo patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas nuteistojo kaltės klausimas, o ne, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, M. M. išgyvenimai dėl santuokos iširimo, žlugusio verslo, bylinėjimosi su nukentėjusiosios tėvu, bendravimo su vaikais ar kiti vykę civiliniai procesai. Pažymėtina, kad neturtinės žalos samprata, jos nustatymo kriterijai BPK nėra reglamentuoti. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

38. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad priešingai negu teigia apeliantas, apylinkės teismas, tenkindamas ir priteisdamas neturtinės žalos dydį, pakankamai išsamiai nurodė ir įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. M. M. padarytą tyčinę veiką ir jos pasekmes, apelianto elgesį ir požiūrį į savo veiksmus, laikotarpį, per kurį nuteistasis vengė pareigos išlaikyti sūnus, nukentėjusiosios tiek civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes (9 t., b. l. 90–92), tiek teisiamojo posėdžio metu išsakytus paaiškinimus apie patirtą moralinę žalą, neigiamus išgyvenimus (2022 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 9 t., b. l. 169–174), taipogi ir M. M. priešingo teisei ir moralei elgesio įtaką nepilnamečiams vaikams, sumažėjusį jų poreikių patenkinimą, ir sprendė, kad nukentėjusiosios patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti teisinga, sąžininga ir protinga suma bus 1 500 eurų. Tokia neturtinės žalos suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į nukentėjusiosios intereso gauti neturtinės žalos atlyginimą patenkinimą, tačiau įvertino ir su nuteistojo turtine padėtimi bei realia galimybe atlyginti priteistą neturtinę žalą susijusias aplinkybes.

39. Esant paminėtų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo M. M. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Priešingai, apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, atsižvelgė į nukentėjusiosios ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo poreikį ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį. Žemesnės instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija už patirtus neigiamus išgyvenimus nėra neprotinga, neracionali bei neproporcinga.

Dėl atstovavimo išlaidų pirmos instancijos teismo procese

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo M. M. priteista suma atlyginti turėtas proceso išlaidas už advokato paslaugas apmokėti nukentėjusiosios M. M. naudai, nurodant, kad priteista suma yra aiškiai per didelė ir nepagrįsta bei viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.lR-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama ne į apelianto minimas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, o į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintas rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ir advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – ir Rekomendacijos). Minimų rekomendacijų 4 punkte numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Vis tik, būtina akcentuoti, jog kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

41. Nagrinėjamu atveju iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo M. M. nukentėjusiosios M. M. naudai 6 055 eurus atstovavimo išlaidų už advokato paslaugas apmokėti, motyvuodamas tuo, jog nukentėjusiajai advokatė Gitana Gudaitė teisinę pagalbą teikė, teises ir teisėtus interesus atstovavo viso ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu (septyniuose teisiamuosiuose posėdžiuose), buvo teikiami įvairūs procesiniai dokumentai, pateikti teisinių paslaugų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiosios M. M. atstovė advokatė Gitana Gudaitė pateikė į bylą 2020 m. rugsėjo 24 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 09/24/20 ir 2020 m. rugsėjo 28 d. mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, kad už pareiškimo policijai parengimą buvo sumokėta 700 eurų suma (9 t., b. l. 101, 102), 2021 m. rugpjūčio 16 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 16/08/2021 ir 2021 m. rugpjūčio 28 d. banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą – už skundo vyriausiajam prokurorui parengimą sumokėta 700 eurų suma (9 t., b. l. 103, 104), 2021 m. rugsėjo 13 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 13/09/2021, 2021 m. rugsėjo 29 d. banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą ir 2021 m. gruodžio 9 d. banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą – už skundo ikiteisminio tyrimo teisėju parengimą sumokėta 1 400 eurų suma (9 t., b. l. 105, 106, 107), 2022 m. gegužės 9 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 09/05/2022 ir 2022 m. gegužės 29 d. banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą – už atsiliepimo Vilniaus apygardos teismui į prokuroro skundą parengimą sumokėta 1 500 eurų suma (9 t., b. l. 108, 109). Taigi viso už nukentėjusiosios atstovavimą ikiteisminiame tyrime paskaičiuota 4 300 eurų suma. Pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 1 755,65 eurus, t. y. už ieškinio parengimą – 900 eurų, atstovavimas nagrinėjant bylą (apylinkės teisme), papildomų įrodymų teikimas teismui (apylinkės) – 800 eurų, suma už bylos kopijų darymą – 55,65 eurai. Pateikti 2022 m. rugsėjo 14 d. (55,65 eurai) ir 2023 m. vasario 28 d. (400 eurų) pinigų priėmimo kvitai bei 2022 m. gruodžio 5 d. banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (1 300 eurų) (9 t., b. l. 87; 10 t., b. l. 23, 24, 25, 26). Bendra nukentėjusios atstovavimo suma, kurią ir priteisė pirmosios instancijos teismas, sudaro 6 055 eurus.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiajai priteistų proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme, Skundžiamu nuosprendžiu atliktą jų vertinimą, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas proceso išlaidų klausimą išsprendė įvertinęs visus šio klausimo sprendimui reikšmingus bylos duomenis, todėl nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos iki realiai patirtos, adekvačios suteiktoms teisinėms paslaugoms. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2020 m. rugpjūčio 4 d.) iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apylinkės teisme (2023 m. gegužės 8 d.) truko beveik tris metus. Advokatė Gitana Gudaitė nukentėjusiąją atstovavo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, baudžiamasis procesas prasidėjo advokatei parengus 2020 m. liepos 30 d. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 164 straipsnį pradėjimo (1 t., b. l. 8–12), 2021 m. liepos 1 d. nutarimu nutrauktus ikiteisminį tyrimą (8 t., b. l. 126–130), atstovė vyriausiajam prokurorui teikė skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (8 t., b. l. 135–137), po ko skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui (8 t., b. l. 143–146). Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi tenkinus nukentėjusiosios atstovės advokatės Gitanos Gudaitės skundą (8 t., b. l. 148–157), teikė aukštesnės instancijos teismui atsiliepimą į prokuroro skundą (matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties (8 t., b. l. 166–168). Taip pat įvertintina ir atstovavimo apimtis baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o būtent apylinkės teisme vykusių posėdžių kiekį, bylos sudėtingumą. Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, žemesnės instancijos teisme vyko septyni teisiamieji posėdžiai – 2022 m. spalio 13 d., 2022 m. lapkričio 7 d., 2022 m. lapkričio 28 d., 2022 m. gruodžio 19 d., 2023 m. sausio 30 d., 2023 m. vasario 28 d. ir 2023 m. balandžio 3 d. Tik viename iš teisiamųjų posėdžių – 2022 m. gruodžio 19 d., dalyvavo pati nukentėjusioji M. M., t. y. visame bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nukentėjusiąją betarpiškai atstovavo advokatė, aktyviai dalyvaudama procese, teikė papildomus duomenis. Atsižvelgiant į bylos apimtį (10 tomų) ir bylos sudėtingumą dėl kaltinamojo pozicijos, keliamų versijų ir prašymų, nukentėjusiosios atstovavimas reikalavo pakankamai plačios tiek bylos medžiagos, tiek teisinės analizės, ženklesnių nei įprastai tokio pobūdžio bylose intelektinio darbo sąnaudų. Kartu būtina pabrėžti ir paties nuteistojo M. M. poziciją šiuo klausimu, išsakytą apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, t. y. nuteistasis nurodė, jog advokatui yra sumokėjęs ne mažiau, kaip kita pusė, suma panaši, kaip ir kitos pusės, gal kiek mažesnė (2023 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 10 t., b. l. 72–84). Visi paminėti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistų atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta būtinybe tinkamai organizuoti jos atstovavimą baudžiamajame procese, išlaidos buvo būtinos, todėl nelaikytinos neproporcingai per didelėmis.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teismo procese

43. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiosios M. M. atstovė advokatė Gitana Gudaitė prašė priteisti iš nuteistojo M. M. nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas, susijusias su advokatės teiktų paslaugų apmokėjimu apeliacinės instancijos teisme. Iš apygardos teismui pateikto 2023 m. birželio 12 d. mokėjimo nurodymo matyti, jog advokatei Gitanai Gudaitei už teisines paslaugas buvo sumokėta 1 500 eurų suma (11 t., b. l. 16, 18).

44. Jau minėtos ir BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, Nr. 2K-1/2009, Nr. 2K-196/2009, Nr. 2K-267/2009, Nr. 2K-351/2009, Nr. 2K-272/2011, Nr. 2K-419/2011, Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-374/2012, Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-628/2020). Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, pateikė nuteistojo gynėjas. Baudžiamoji byla, kurioje buvo prašoma panaikinti nuteistajam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka. Apeliacinio skundo reikalavimas buvo tiesiogiai susijęs su nukentėjusiosios interesais, todėl M. M. turėjo teisę kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Viena iš nukentėjusiosios dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat procesinių dokumentų – atsiliepimo į apeliacinį skundą, surašymas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios atstovė advokatė Gitana Gudaitė, kuri, atstovaudama nukentėjusiosios interesams, pateikė savo nuomonę dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl advokatės rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą bei dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turi būti apmokėtos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog M. M. apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o prašoma priteisti išlaidų suma atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijus advokatės atliktiems veiksmams ir jos darbo sąnaudoms, sprendžia, kad 1 500 eurų išieškotini iš nuteistojo M. M. nukentėjusiajai M. M..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

45. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2023 m. spalio 3 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pirminė pažyma Nr. APD-2023-14297 dėl 145 eurų išieškojimo iš nuteistojo M. M. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Minimos išlaidos susidarė už gynėjo suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

46. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-218-1073/2020, Nr. 2K-41-697/2021).

47. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, siekiant užtikrinti būtinąjį gynėjo dalyvavimą apeliaciniame procese, nuteistajam M. M. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatas Aleksandras Palamarčukas. Ta pačia nutartimi nuteistajam buvo išaiškinta, kad dėl būtino gynėjo dalyvavimo jam paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą BPK nustatyta tvarka. Nors pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tam tikrais atvejais pripažįstama, kad teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, kaip pavyzdžiui, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, tokia situacija nagrinėjamu atveju nesusiklostė. Apeliacinis procesas buvo inicijuotas ir vyko pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, tiek skundo padavimo metu, tiek šios nutarties priėmimo metu nuteistojo laisvė nėra suvaržyta, reali laisvės atėmimo bausmė nėra paskirta. Kaip ir minėta, paskiriant nuteistajam M. M. gynėją, jam buvo išaiškinta, kad patirtos išlaidos gali būti išieškomos iš jo paties. Paminėtina ir tai, kad gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

48. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. M. M. yra dirbantis, turintis nuolatinį darbą ir gaunantis nuolatines pajamas, yra darbingo amžiaus, neturintis sveikatos problemų, be kita ko, kaip nustatyta, ir sąmoningai bloginęs savo turtinę padėtį, vengiant mokėti priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam M. M. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga, todėl išieškotina iš nuteistojo M. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Gretos Paskačimienės apeliacinį skundą.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo M. M. nukentėjusiosios M. M. naudai išieškoti 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų proceso išlaidoms, turėtoms advokato atstovavimo paslaugos apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo M. M. išieškoti 145 (vieną šimtą keturiasdešimt penkis) eurus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėMindaugas PovilanskasGiedrė Telksnienė