- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-04
- Bylos Nr.
- 2K-419/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nuosprendis ir apygardos teismo nutartis
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Civilinis ieškovas
- I. L.
- Nukentėjusysis
- I. L.
- Nuteistasis
- D. Č.
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. ir M. R. (M. R.), pritaikius BK 93 straipsnį už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir baudžiamoji byla jiems nutraukta. Vadovaujantis BK 82 straipsniu paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: D. Č. – elgesio apribojimas dviem mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslus ir būti namuose nuo 22.00 iki 7.00 val., M. R. – įspėjimas.
Priteista solidariai iš M. R. ir D. Č. (o jam neišgalint iki sueis pilnametystė, – iš jo motinos Z. Č.) nukentėjusiajam I. L. 1657,17 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo I. L. apeliacinis skundas atmestas. Priteista iš nuteistojo D. Č. nukentėjusiajam I. L. 97,06 Lt turėtų proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, papildomai priteisti 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išieškoti iš D. Č. ir M. R. nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. Č. ir M. R., būdami nepilnamečiai, 2008 m. rugpjūčio 6 d., apie 22.00 val., Kaune, Kampiškių g. prie namo Nr. 5, veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla atskirta į atskirą tyrimą, užpuolė I. L., sumušė jį rankomis ir kojomis, suduodami smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, padarė galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, atėmė galimybę priešintis ir M. R. iš jo kelnių kišenės pagrobė piniginę su joje buvusiais 250 Lt, nukentėjusiojo vardu išduota asmens tapatybės kortele, SEB banko kortele bei dviem nuolaidų kortelėmis, taip padarydami nukentėjusiajam 300 Lt turtinę žalą.
Teismas, vadovaudamasis BK 93 straipsnio nuostatomis, atleido M. R. ir D. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės, nusprendęs, kad yra pagrindas manyti, jog kaltininkai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad M. R. ir D. Č. apysunkį nusikaltimą padarė būdami nepilnamečiai, nusikalto pirmą kartą, dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, pažadėjo atlyginti padarytą turtinę žalą bei dalį pinigų pervedė į antstolio sąskaitą, į kitus kaltininkus apibūdinančius duomenis prieš ir po nusikaltimo padarymo (abu apibūdinami gerai, D. Č. mokosi, M. R. dirba, po šio nusikaltimo nė vienas daugiau nenusikalto).
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą, pripažino jį pagrįstu ir teisėtu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas I. L. prašo panaikinti teismų sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba jų dalis dėl bausmės ir civilinio ieškinio pakeisti: paskirti M. R. ir D. Č. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, priteisti papildomai 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas nuostatas bei netinkamai taikydami BK 24, 93 ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.263-291 straipsnius, priėmė neteisėtą sprendimą, nepagrįstai atleido M. R. ir D. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės ir sumažino neturtinės žalos atlyginimą.
Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, nustatydami akivaizdžiai per mažą žalos dydį (vietoj prašomų 8000 Lt priteisdami tik 2000 Lt), sumenkino nukentėjusiojo interesus. Šiuo atveju buvo atsižvelgta tik į kaltininkų amžių, jų turtinę padėtį, taip pat į tai, jog nusikaltimu nepadaryta didelės turtinės žalos, tačiau liko neįvertinta, kad savanaudiškas, įžūlus nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia prieš gerokai vyresnį asmenį, buvo suduota nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą vietą – galvą, dėl to jis patyrė smegenų sukrėtimą. Dėl šio nusikaltimo kasatorius prarado darbingumą, patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus (jautė pažeminimą, nepagarbą), taip pat įvairius nepatogumus, nes prarado galimybę visavertiškai gyventi, normaliai bendrauti su žmonėmis, dėl sumušimo kentė galvos skausmą. Nepatogumų taip pat sukėlė asmens tapatybės kortelės gaminimas, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procesas. Be to, teismas neįvertino, kad po įvykio dėl daromo psichologinio spaudimo, grasinimų (šias aplinkybes patvirtina kasatoriaus pareiškimas bei jo tėvų, apklaustų kaip liudytojų, protokolai) kasatorius patyrė stresą ir jaučiasi nesaugiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad nukentėjusiojo pareikštas 8000 Lt ieškinys neturtinei žalai atlyginti neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje nustatytiems žalos atlyginimo kriterijams, suformuotai teismų praktikai. Tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos dydis yra nuo 5000 iki 20 000 Lt (baudžiamoji byla Nr. 1A-653-493/2010).
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Kaltininkų amžius taip pat negali būti laikomas kriterijumi, užkertančiu kelią tinkamam žalos atlyginimui. Nepilnametystė, darbo ar turto neturėjimas yra tik laikini veiksniai. D. Č. jau pilnametis, todėl turi visas galimybes atlyginti žalą. Be to, atsižvelgtina į tai, kad priteistą žalos atlyginimą solidariai turi atlyginti abu kaltininkai, kurie yra jauni, sveiki, darbingi. Kasatorius pažymi, kad esant solidariai kaltininkų atsakomybei teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl M. R. turtinės padėties, dėl to lieka neaišku, kodėl šis negali daugiau prisidėti prie solidaraus neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat kasatoriui nesuprantama, kodėl nustatant neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgiama į nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį, nes pagal susiformavusią teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-63/2006) turtinė ir neturtinė žala iš esmės vienas nuo kito nepriklausomi dalykai.
Kasatorius taip pat nesutinka su teismo išvada, kad neturtinės žalos atsiradimui įtakos turėjo ir jo paties veiksmai. Tokia teismo išvada (kuri padaryta remiantis M. R. parodymais) prieštarauja logikai, protingumo ir teisingumo principams, todėl negali būti laikoma M. R. ir D. Č. kaltę mažinančia aplinkybe. Kasatorius pažymi, kad jis jaunuoliais pasitikėjo, su jais gražiai bendravo, alkoholio jiems nepirko, todėl jo veiksmai negali būti laikomi nusikaltimo priežastimi.
Kasatorius nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nuosprendyje nesivadovavo CK 6.263-291 straipsnių normomis, nepateikė neturtinės žalos atlyginimo sumažinimo teisinių argumentų bei tiesioginės nuorodos į įstatymo normą, neatskleidė konkrečių normų teisinio turinio bei reikšmės akivaizdžiam žalos dydžio sumažinimui. Taip buvo pažeisti BPK 305 straipsnio reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo nuostatos, nesilaikyta teismų praktikos („Teismų praktika“ Nr. 29).
Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, šališkai įvertinę įrodymus ir bylos aplinkybes, be pagrindo taikė BK 93 straipsnio nuostatas, atleido M. R. ir D. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyrė neadekvačias padarytai veikai ir sukeltoms pasekmėms bausmes – menkavertį poveikį turintį įspėjimą bei apribojimus 2 mėnesiams. Teismas neteisingai nurodo, kad kaltinamieji apibūdinami teigiamai, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Iš bylos duomenų matyti, kad D. Č. apibūdinamas neigiamai, o iš apklausos protokolų, teisiamojo posėdžio protokolo akivaizdu, kad nebuvo nuoširdaus gailėjimosi, prisipažinimo, atsiprašymo; byloje nustatyta tik tai, kad po užpuolimo nukentėjusiajam buvo daromas psichologinis spaudimas. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į kaltininkų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta tiesiogine tyčia bendrininkų grupe, taip pat nepagrįstai nurodė, jog kaltinamieji bandė atlyginti žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad tik M. R. 2009 m. pervedė 600 Lt į depozitinę antstolės sąskaitą, o D. Č. to nepadarė ir žalos neatlygino iki šių metų.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta atstovavimo sutartis, iš kurios matyti, kad advokato padėjėjui A. Timoščenkai už teisinę pagalbą (procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme) kasatorius turi sumokėti 700 Lt. Taip pat už apeliacinio skundo surašymą M. Timoščenkai buvo sumokėta 300 Lt, o advokatei K. Česnauskienei už surašyto apeliacinio skundo koregavimą – 200 Lt bei 400 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis pateikė visas pinigų priėmimo kvitų kopijas, tačiau šiuo klausimu teismas priėmė neteisėtą, prieštaraujantį įstatymų normoms, sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, nepaisydamas nukentėjusiojo interesų, paliko galioti kaltininkams palankų nuosprendį. Taip buvo pažeista nukentėjusiojo teisė į nešališką teismą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroras išdėstė aplinkybes dėl neteisingos veikos kvalifikacijos, bausmės, civilinio ieškinio, tačiau teisiniai argumentai dėl jų nutartyje neišdėstyti. Buvo pagrobta asmens tapatybės kortelė, tačiau šie veiksmai liko teisiškai neįvertinti, plėšimas padarytas bendrininkų grupe, tačiau tai nelaikyta net sunkinančia aplinkybe.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 93 straipsnio taikymo
Kasatoriaus argumentas, kad teismai, atleisdami D. Č. ir M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikė BK 93 straipsnio nuostatas, nepagrįstas.
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad D. Č. ir M. R., būdami nepilnamečiai, pirmą kartą padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, taip pat tai, kad abu dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, dalį turtinės žalos, pervesdami į antstolio sąskaitą, atlygino, o likusią dalį pažadėjo atlyginti ateityje, bei įvertinęs, jog po šio nusikaltimo nė vienas nenusikalto, D. Č. mokosi, M. R. dirba, sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog jie laikysis įstatymų ir nebedarys nusikaltimų, todėl taikė BK 93 straipsnio nuostatas ir atleido D. Č. ir M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatęs nepilnamečių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygų visumą, tinkamai taikė BK 93 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atleido D. Č. ir M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. BPK 44 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, patikslina (10 dalis), jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.
BPK X skyriaus nuostatos reglamentuoja svarbiausius klausimus, susijusius su žalos atlyginimu, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys. Jos šioje baudžiamojoje byloje buvo taikomos, nes teise pareikšti civilinį ieškinį pasinaudota, ieškinys išnagrinėtas, o nukentėjusiojo kasaciniame skunde teismų sprendimai ginčijama teismų sprendimų dalis dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo, motyvuojant tuo, kad šiuose sprendimuose padaryta įstatymo taikymo klaidų, nukrypta nuo teismų praktikos.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis I. L. buvo užpultas ir sumuštas, suduodant smūgius į galvą ir kitas kūno vietas; dėl galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nusikaltimu padarytą neturtinę žalą nukentėjusysis įvertino 8000 Lt ir prašė ją priteisti iš kaltininkų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis dėl tyčinio nusikaltimo patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, baimę, stresą, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad nusikaltimu nepadaryta didelės turtinės žalos, M. R. ir D. Č. nusikalto būdami nepilnamečiai, o D. Č. ir nuosprendžio priėmimo metu yra nepilnametis, nedirbantis, neturintis savo turto, gyvenantis su motina, laikė, kad 8000 Lt ieškinys dėl neturtinės žalos yra per didelis ir sumažino jį iki 2000 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo I. L. skundą atmetė, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėjo nepažeisdamas baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų. Šios instancijos teismas, įvertinęs kaltininkų turtinę padėtį bei atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis iš dalies pats sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jo paties saugumu (prieš įvykį pats priėjo prie kaltininkų, bendravo ir girtavo su jais), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos išsprendė netinkamai aiškindami ir taikydami CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas bei neatsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Skundžiamo nuosprendžio turinio motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, sureikšmino D. Č. ir M. R. amžių, aplinkybę, kad nusikaltimu didelės turtinės žalos nepadaryta, bei D. Č. turtinę padėtį, tačiau visiškai nevertino M. R. turtinės padėties, ignoravo byloje nustatytas aplinkybes, jog D. Č. ir M. R. kartu su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, tyčia iš savanaudiškų paskatų užpuolė nukentėjusįjį, sumušė jį, įspirdami į galvą padarė smegenų sukrėtimą (t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą) ir pagrobė jo turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą sveikatos sutrikdymo atveju, pasekmių ir ją padariusio asmens tyčinės kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip žalą padariusio asmens turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis ar kaltininko amžius. Padarytas turtinės žalos dydis asmens sveikatos sutrikdymo atveju nėra svarbus sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, nes turtinė žala ir neturtinė žala yra savarankiški, iš esmės vienas nuo kito nepriklausantys dydžiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-63/2006). Kaltininkų nepilnametystė rodo, kad D. Č. ir M. R. yra jauni (gimę 1992 ir 1991 m.), sveiki, galintys dirbti, o M. R., pagal bylos duomenis, dar ir dirbantis, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma išskirtine, dėl kurios neturtinės žalos dydis galėjo būti gerokai sumažintas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nukentėjusysis iš dalies pats sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jo paties saugumu (priėjo prie kaltininkų, bendravo ir girtavo su jais), ir kad ši aplinkybė taip pat buvo pagrindas mažinti neturtinės žalos dydį, nepagrįstas. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad tokia aplinkybė, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nenustatyta. Jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta, ji turėtų būti pripažinta nuteistųjų atsakomybę lengvinančia. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo elgesys gal ir nebuvo tinkamas, tačiau tai kaltininkams nedavė jokio pagrindo tokį asmenį sumušti ir apiplėšti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus esminius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus sužalojus sveikatą, t. y. tyčiniais veiksmais sukeltus sužalojimo padarinius ir dėl to patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, taip pat į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio nintegrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-375/2010, 2K-249/2010; 2K-190/2010, 2K-136/2008), sprendžia, kad nukentėjusiajam I. L. neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 4000 Lt. Kasacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą praktiką, taiso žemesnių instancijų teismų padarytas klaidas padidindamas nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys Nr. 2K-303/2006, 2K-132/2007). Dėl to žemesnės instancijos teismų sprendimai keistini dėl netinkamo CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo
D. Č. ir M. R. pagal kaltinamąjį aktą bei teisėjo nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje buvo kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjimo teisme ribas nustato BPK 255 straipsnis, kuriame nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio, nustatančio kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Taigi, remiantis šio straipsnio nuostata, darytina išvada, kad teismas negali savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis. Bylos medžiaga patvirtina, kad nei prokuroras, nei nukentėjusysis ar jo atstovas nepateikė teismui prašymo kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, todėl teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo būti svarstomas klausimas dėl D. Č. ir M. R. veiksmų papildomo kvalifikavimo pagal atskirą BK straipsnį už asmens tapatybės kortelės pagrobimą.
Dėl proceso išlaidų
Nukentėjusysis savo kasaciniame skunde prašo išieškoti žemesnės instancijos teismuose turėtas, bet nepriteistas išlaidas (700 Lt, 300 Lt, 200 Lt, 400 Lt) advokato paslaugoms apmokėti.
Bylos duomenys, t. y. 2009 m. balandžio 22 d., 2010 m. spalio 4 d., 2010 m. gruodžio 30 d. ir 2011 m. sausio 4 d. pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad nukentėjusysis I. L. sumokėjo advokato padėjėjui A. Tymoščenkai už atstovavimą pirmosios instancijos teisme 700 Lt ir 300 Lt už apeliacinio skundo surašymą, advokatei K. Česnauskienei – 200 Lt už apeliacinio skundo papildymą ir 400 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-377/2009).
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusiojo kasacinis skundas iš dalies tenkinamas ir abiejų instancijų teismų sprendimai keičiami jo naudai, sprendžia, kad nukentėjusiojo I. L. turėtos išlaidos – 1600 Lt – advokato paslaugoms apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turi būti išieškotos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutartį pakeisti:
iš M. R. ir D. Č. solidariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą I. L. padidinti iki 4000 Lt (keturių tūkstančių litų);
iš M. R. ir D. Č. priteisti po 800 Lt iš kiekvieno I. L. (išlaidos, turėtos advokato paslaugoms apmokėti).
Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.