- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-22
- Bylos Nr.
- 2K-539/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Benediktas Stakauskas (pran.)
- Nuteistasis
- A. J., M. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Tomo Šeškausko, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. (A. J.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio teisėtumo.
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Taikant BK 92 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: nuteistasis A. J. įpareigotas tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendį: panaikino nuosprendžio dalį dėl BK 92 straipsnio, taip pat dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės – BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo nuteistajam A. J. . A. J. paskyrė laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe nužudė žmogų, t. y. 2008 m. sausio 18 d., laikotarpiu nuo 18.30 val. iki 20 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), A. J. ir M. B., veikdami bendrininkų grupe, asmeninio konflikto metu sumušė N. U. . A. J. tyčia vieną kartą spyrė dešine koja N. U. į galvą, sudavė du smūgius į galvą rankų kumščiais ir spyrė koja į kairį petį. M. B. tyčia koja spyrė nukentėjusiajam į pilvo sritį, o šiam nuo smūgio nugriuvus ant nugaros, dešine koja du kartus spyrė jam į dešinį šoną ir du kartus į galvą, taip pat sudavė vieną smūgį į galvą dešinės rankos kumščiu. Šiais bendrais veiksmais A. J. ir M. B. padarė N. U. kraujosruvas kaktos dešinėje, kairiame smilkininiame raumenyje, abiejų skruostų, smakro, abiejų raktikaulių – krūtinkaulio sąnarių ir dešinio kelio srityse, taip pat kraujo išsiliejimą kairiajame galvos smegenų pusrutulyje tarp galvos smegenų dangalų. Dėl galvos traumos su kraujo išsiliejimu tarp galvos smegenų dangalų, galvos smegenų suspaudimo ir dislokacijos nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu A. J. ir M. B. nužudė N. U. .
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendį su pakeitimu: panaikinti BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymą, nes nusikaltimą jis padarė neapsvaigęs nuo alkoholio. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 90 straipsnis, 91 straipsnis, 92 straipsnis), padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimą (įrodymus vertino ne kaip visumą, nesivadovavo nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neįvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakankamumo, apeliacinio teismo teiginiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms). Kasatorius teigia, kad nesiekė ir nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybės, be to, mušė inspiruotas kitų nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų D. P., M. B., todėl teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktą ir padarė BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių pažeidimus. Kasatorius ginčija jam paskirtą itin griežtą laisvės atėmimo bausmę, teigdamas, kad teismas nesivadovavo BK 80-94 straipsniais, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimą Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą“, nevertino provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų (jis, nepilnametis, buvo užpultas suaugusio vyro), neteisingai vertino D. P., D. J., A. M., R. J., nuteistojo M. B. parodymus. Jo teigimu, teismas neįvertino jo socialinių ryšių, tai, kad jis yra nepilnametis, mokosi, nebuvo baustas, motina neįgali.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo A. J. kasacinį skundą atmesti. Anot prokuroro, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje pasisakyta dėl visų apeliacinio skundo motyvų (netiesioginės tyčios, tikslingumo taikyti BK 92 straipsnį, nusikaltimo pavojingumo laipsnio, pobūdžio, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuteistojo asmenybės, nusikaltime dalyvavusio D. P. kaltės), o kasaciniame skunde pateikti deklaratyvūs motyvai nepaneigia teismo padarytų išvadų. Prokuroras pažymi, kad priešingai nei teigia kasatorius, byloje yra pakankamai duomenų apie nuteistojo A. J. vartotus alkoholinius gėrimus iki nusikaltimo padarymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde prašoma palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pašalinant atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio. Todėl kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiams.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio taisykles ir nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino nukentėjusiojo asmens provokuojantį elgesį. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti prieš jį nusikalstamą veiką, o kaltininko veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Šį pirmosios instancijos teismo pažeidimą tinkamai ištaisė apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad tokia aplinkybė (provokuojantis nukentėjusiojo elgesys) šioje byloje nebuvo nustatyta, o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, yra daug esminių prieštaravimų. Kasatoriaus A. J., liudytojų D. P., S. B., nukentėjusiojo A. U., nuteistojo M. B. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, išvados apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį ne tik kad nepatvirtina, bet kaip tik tą išvadą paneigia: A. J. tvirtino, kad nukentėjusysis jį užpuolė su atsuktuvu ir jis gynėsi, tačiau kartu nurodė, kad N. U. pirmasis pasisveikino, paprašė cigaretės, bet nuteistasis jį pastūmė; A. J. aiškino, kad jį sunervino „negražus“ cigarečių paprašymas (liudytojo A. U. teigimu, mirusysis niekada gyvenime nerūkė) ir tai buvo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, tačiau kartu aiškino, kad pats nežino, kodėl mušė N. U. „gal norėjo jį pamokyti“; A. J. teigia, kad labai išsigando N. U., patyrė didelį baimės jausmą, tačiau tai irgi paneigia jo paties parodymai, kad nuo vienintelio pastūmimo ranka N. U. pargriuvo ir liko gulėti ant žemės (būtent nukentėjusysis, o ne nuteistasis neturėjo jėgos pranašumo); nuteistojo M. B. teigimu, nuteistasis A. J. verkdamas skundėsi, kad jį sumušė „bomžas“, davęs atsuktuvu jam per koją, tačiau tai vėliau paneigė pats A. J. aiškindamas, kad verkė dėl to, jog griūdamas susimušė koją; liudytoja S. B. parodė, kad atsuktuvą N. U. nešiodavosi nuolat, nes juo atsidarydavo savo buto duris. Taigi šio įrankio buvimas rankoje nepatvirtino, kad N. U. užpuolė ar kėsinosi užpulti A. J. . Be to, byloje nustatyta, kad nuteistieji M. B., A. J. nukentėjusįjį pasivijo ir tuoj pat panaudojo fizinį smurtą praėjus ne mažiau kaip penkioms minutėms po pirminio konflikto, vykusio tarp A. J. ir nukentėjusiojo N. U. . Mušamas nukentėjusysis net nebandė pasipriešinti, o tik prašė pasigailėti. Šie apeliacinio teismo argumentai atitinka bylos faktinius duomenis, todėl kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai eliminavo vieną iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių – provokuojantį nukentėjusiojo elgesį.
Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis nusikalstamam sumanymui susiformuoti ir jį realizuoti. Byloje nustatyta, kad A. J. prieš darydamas nusikaltimą gėrė 6,2 % stiprumo „Rago“ alų (liudytojų D. P., D. J., nuteistųjų M. B., A. J. parodymai). Psichiatrijos ekspertizės akto išvadoje pažymėta, kad nusikaltimo padarymo metu A. J. buvo paprasto girtumo būsenos (T. 2, b. l. 175, 176). Paties A. J. parodymais, blaivus jis nebūtų mušęs nukentėjusiojo (T. 2, b. l. 8-11). Taigi, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, realiai padarytus veiksmus, teismai pagrįstai pripažino apsvaigimą nuo alkoholio sunkinančia atsakomybę aplinkybe, nes nustatė, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Dėl BK 92 straipsnio taikymo
BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu, gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepilnamečiui teismas gali tik esant BK 92 straipsnyje numatytoms sąlygoms ir pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada. Be to, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios priemonės taikymo tikslingumą, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Todėl teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą A. J., privalėjo įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis ir pan.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtosios laisvės atėmimo bausmės atidėjimo A. J. ir nutardamas, kad jam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo, daugiau akcentavo tas aplinkybes, kurios lengvino jo padėtį: tai, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, kad nusikaltimo padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir kad anksčiau jis nusikaltimų nebuvo padaręs, neteistas, nusikalto būdamas nepilnametis, mokosi, apibūdinamas teigiamai, tėvai juo rūpinasi. Bylą išnagrinėjęs, apeliacinės instancijos teismas pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimu, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, išdėstė išsamius motyvus, kodėl mano, kad bausmės tikslai atidėjus A. J. bausmės vykdymą nebus pasiekti. Kolegijos manymu, apeliacinė instancija teisingai įvertino, kad esamomis aplinkybėmis nuteistajam A. J. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirčiai padėti pakeisti gyvenimo būdą, elgesį, sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo (BK 80 straipsnis) ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, BK 92 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas, eliminavęs vieną iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių – provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, tinkamai vertino nusikaltimo padarymo aplinkybes (padarytas labai sunkus tyčinis bendrininkų grupės nusikaltimas, kurio iniciatorius ir aktyvus vykdytojas buvo kasatorius); padarinius; nužudymo būdą (mušimas į galvą užsėdus ant nukentėjusiojo); detaliai apsvarstė nuteistojo asmenybę, jį apibūdinančius požymius, jauną amžių. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė be pagrindo nesugriežtinta, o kaltininko nepilnametystė ir teigiami duomenys apie jo asmenybę negalėjo nulemti skirtinos už nužudymą bausmės, neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje, 91 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių viseto. Taigi bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. J. paskyrus (artimesnę nepilnamečiui taikomos sankcijos vidurkiui) penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistojo A. J. kasaciniame skunde aptariamas nusikaltimo dalyvio D. P. vaidmuo nužudant nukentėjusįjį N. U. . Prokuroras jam nutraukė ikiteisminį tyrimą vadovaudamasis specialisto išvada, kad jo suduoti smūgiai neturėjo tiesioginės įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad šioje byloje kaltinimai D. P. dėl nužudymo nepareikšti ir nuosprendis pagal BK 129 straipsnį nepriimtas. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, apibrėžiančią bylos nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismų praktikoje tai reiškia, kad įstatymas draudžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji ar pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-7-13/2007, 2K-521/2008). Dėl to kasacine tvarka negali būti peržiūrėtas nuosprendžio teisėtumas ir dėl D. P. kaltės pasisakyti negalima.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. J. (A. J.) kasacinį skundą atmesti.