- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-10
- Bylos Nr.
- 2K-432/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-01722-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Vytautas Piesliakas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- M. S.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Arnoldas Blaževičius
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: M. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį nuteistas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir iki paskirtos laisvės apribojimo bausmės pabaigos atlyginti nukentėjusiajai A. S. 17 965,38 Lt alimentų įsiskolinimą (BK 48 straipsnio 6, 7 dalys).
Iš nuteistojo M. S. nukentėjusiajai A. S. priteista 800 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžiu M. S. pagal BK 164 straipsnį buvo išteisintas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. pašalinti iš kaltinimo inkriminuotą laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. sausio 28 d., paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. S. nuteistas už tai, kad pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 7 d. sprendimą būdamas įpareigotas mokėti lėšas dukters S. S., gimusios 1997 m. sausio 5 d., išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį iki dukters pilnametystės A. S. naudai, laikotarpiais nuo 2007 m. birželio 21 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. spalio 3 d., nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. sausio 28 d. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas dukters išlaikymui, taip iki 2012 m. kovo 30 d. susidarė 17 965,38 Lt įsiskolinimas.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad M. S. išlaikymo nepilnametei dukteriai nemokėjo 2007 m. liepos, rugsėjo mėnesiais ir 2008 m. lapkričio mėnesį dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje, sudėties, ir jį išteisino.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nes įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, t. y. vertino pavienius įrodymus, o ne jų visumą, todėl padarė ne įrodymais, o prielaidomis pagrįstas nelogiškas išvadas, prieštaraujančias kitiems byloje esantiems įrodymams, visas abejones aiškindamas ne jo naudai.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog jis teismo sprendimo nevykdė dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008). Kasatorius teigia, kad savo pareigą išlaikyti dukterį vykdė pagal galimybes, t. y. kiekvieną kartą turėdamas bent kiek lėšų jas pervesdavo į nukentėjusiosios sąskaitą, todėl sąmoningo pareigos išlaikyti dukrą vengimo jo veiksmuose nebuvo. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 2007 m. birželio 21 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. spalio 3 d. savo pareigą jis vykdė tinkamai, nes išlaikymą mokėjo pagal galimybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei teismų formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta. Šios instancijos teismas nevertino to, kad jis po 2007 m. gegužės 3 d. priimto nuosprendžio dirbo pagal naujai įgytą specialybę; vėliau nors ir nedirbo, bet pagal išgales mokėjo išlaikymą dukrai, ieškojo nuolatinio darbo, buvo registruotas darbo biržoje, t. y. ėmėsi priemonių šiai pareigai vykdyti. Iš Kauno teritorinės darbo biržos Kauno rajono skyriaus pažymos matyti, kad jam buvo siūlomas darbas, bet daugeliu atveju neatitiko jo kvalifikacija arba darbdaviai pasirinkdavo kitą kandidatą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino tik vieną įrašą, esantį šioje pažymoje. Iš tiesų jis atsisakė dirbti, bet tik vieną kartą UAB „Statybų era“, nes darbdavys pasiūlė labai mažą darbo užmokestį, kurio nebūtų užtekę kelionėms į darbą, kitais atvejais jis stengėsi, važiavo pas darbdavius į pokalbius dėl darbo, tačiau nesėkmingai. Teismas šių aplinkybių nevertino.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis po 2007 m. gegužės 3 d. apkaltinamojo nuosprenžio nepadarė jokių išvadų, nes nuo priklausomybės narkotikams gydėsi dar ne vieną kartą, yra visiškai nepagrįsta. Nuteistojo manymu, būtent ši aplinkybė turėtų būti vertinama ypač teigiamai, nes jis nori grįžti į visavertį gyvenimą, todėl gydydamasis stengiasi pasveikti nuo priklausomybės, to nebuvo priimant ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat visiškai nepagrįsta ir kita šio teismo išvada, kad kaltinime pagrįstai įrašytas laikotarpis nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. sausio 28 d., nes, anot teismo, pervedimai į A. S. sąskaitą buvo daromi ne jo (kasatoriaus) gera valia, o priverstinai vykdomojo dokumento pagrindu. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nurodytu laikotarpiu buvo mokamas ne tik išlaikymas, bet ir išlaikymo įsiskolinimas.
Kasatoriaus nuomone, išdėstyti prieštaravimai yra pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas net nesigilino, kokie veiksmai patvirtina jo tyčinį vengimą išlaikyti dukterį, nes įrodymus vertino vienpusiškai, tik kaltinančia linkme. Taip pat liko nepašalintos abejonės, kokiais įrodymais teismas grindė aplinkybę, kad kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu jis turėjo galimybę pareigą vykdyti, tačiau sąmoningai jos nevykdė arba vengė ją vykdyti. Kasatorius nurodo, kad vengimas konstatuojamas nustačius, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Teismas nesurinko objektyvių ir neginčytinų jo kaltės įrodymų.
Kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepaisė. Skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti šio teismo išvadas. Šioje byloje priėmus apkaltinamąjį nuosprendį yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu objektyviąja prasme.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. S. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl nuteisimo pagal BK 164 straipsnį
BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuteistojo veikoje nustatė visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad M. S. nuo 2007 m. birželio 21 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. spalio 3 d., nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d. vengė pareigos pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 7 d. sprendimą mokėti lėšas (po 200 Lt kas mėnesį) dukters išlaikymui, t. y. žinodamas apie pareigą išlaikyti nepilnametę dukterį, šios pareigos sąmoningai nevykdė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą: nuteistojo, nukentėjusiosios parodymus, rašytinius bylos duomenis.
Kasatorius teigia, kad jis išlaikymą mokėjo pagal galimybes, nes šiuo laikotarpiu neturėjo darbo, buvo registruotas darbo biržoje, jo pastangos susirasti darbą buvo nesėkmingos, be to, gydėsi nuo priklausomybės narkotikams, taigi objektyviai negalėjo teikti išlaikymo, todėl jo veiksmuose sąmoningo pareigos išlaikyti dukterį vengimo nebuvo.
Pažymėtina, kad atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kylą ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma tik iš dalies. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog teismo sprendimo išlaikyti dukterį M. S. nevykdė dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių. Ta aplinkybė, kad M. S. laikas nuo laiko pervesdavo į A. S. sąskaitą tam tikras pinigų sumas (mažesnes, negu nustatyta teismo sprendimu), rodo, jog jis žinojo apie pareigą išlaikyti dukterį, tačiau nepašalina jo atsakomybės pagal BK 164 straipsnį, nes nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad M. S. savo pareigą vykdė tinkamai. M. S. gydymąsi nuo priklausomybės narkotikams apeliacinės instancijos teismas taip pat nelaikė pateisinama pareigos nevykdymo priežastimi motyvuodamas tuo, kad šios aplinkybės patvirtina, jog jis turėjo finansinių galimybių vykdyti savo pareigas, nes ilgą laiką vartojo narkotines medžiagas, kurioms įsigyti reikalingi pinigai. Taigi M. S., žinodamas apie pareigą išlaikyti nepilnametę dukterį, sąmoningai vengė šios pareigos pirmenybę teikdamas asmeninių poreikių tenkinimui (turimas lėšas naudojo narkotinių medžiagų įsigijimui). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad iš Kauno teritorinės darbo biržos Kauno rajono skyriaus pažymos matyti, jog M. S. darbo biržoje iki 2008 m. iš viso nebuvo registruotas. Nors daugeliu atveju, kaip nurodo kasatorius ir patvirtina minėta Darbo biržos pažyma, darbdaviai dėl įvairių priežasčių nepriimdavo jo į darbą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog vieną kartą jis ir pats atsisakė siūlomo darbo motyvuodamas tuo, kad jo netenkina darbo užmokestis. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog M. S. sirgtų sunkia liga, neleidžiančia jam dirbti, priešingai, jis yra jauno amžiaus, fiziškai darbingas asmuo, jokių duomenų apie blogą jo sveikatos būklę nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad M. S. teiginiai, jog jis bandė ieškoti darbo, tačiau nesėkmingai, jog darbo birža jam jokio tinkamo darbo nepasiūlė, laikytini siekiu pateisinti savo neteisėtą elgesį ir išvengti atsakomybės.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad M. S. nuo 2007 m. birželio 21 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. spalio 3 d., nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d. nevengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas dukters išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šių nusikalstamos veikos aplinkybių grindžiamos įrodymais, ištirtais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nepažeidžiant BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. S. tyčinė kaltė padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismui įvertinus įrodymų visetą, savo išvadas apie tai grindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio reikalavimus, nes jame išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė bei kitaip vertino pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus.
Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl M. S. inkriminuoto laikotarpio nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. sausio 28 d. padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Dėl šios kaltinimo dalies pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis laikotarpis M. S. inkriminuotas nepagrįstai, nes M. S. dirbo ir iš jo atlyginimo buvo išskaičiuojamas ne tik išlaikymas už einamąjį mėnesį, bet ir išlaikymo įsiskolinimas (iš viso iš atlyginimo išskaičiuota 753,38 Lt). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis laikotarpis įrašytas pagrįstai dėl to, jog pervedimai į A. S. sąskaitą buvo daromi ne M. S. gera valia, ne pačiam pranešus apie jo turimus įsipareigojimus, o priverstinai, yra nepagrįsta, nes tai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui; šiuo atveju yra svarbu tai, kad išlaikymas buvo mokamas. Šis laikotarpis iš kaltinimo šalintinas, tačiau tai nėra pagrindas keisti apeliacinės instancijos teismo paskirtą bausmę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 19 d. nuosprendį, pašalinant iš jo M. S. inkriminuotą laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. sausio 28 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.