- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-03
- Bylos Nr.
- 2K-238/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-00788-2007-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Antanas Klimavičius, Josifas Tomaševičius (pran.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo pakeista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalis, kuria P. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį (už laikotarpį nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.), pagal BK 164 straipsnį (už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) bei už šias veikas paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta bausmė 75 paros arešto. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu P. I. veika kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį ir paskirta bausmė 8 mėnesiai (160 val.) viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios patenkinti kasacinį skundą, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu P. I. nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti vaiką, būtent: žinodamas apie pareigą pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą mokėti R. I. alimentus - po ¼ dalį visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį - sūnui J. A. I., gimusiam 2000 m. liepos 1 d., išlaikyti iki sūnaus pilnametystės, laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo iš jo priteistų alimentų; taip pat, žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą privalo mokėti R. I. alimentus sūnaus J. A. I. išlaikymui, vengė šios pareigos laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo P. I. apeliacinį skundą, konstatavo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, nuteisiant P. I. už dvi BK 164 straipsnyje numatytas veikas, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, t. y. vieną nusikalstamą veiką, kurią sudaro keli tapatūs veikos epizodai, nukreipti į vieną objektą, ir kurias apima vieninga kaltininko tyčia. Padarytos veikos epizodai laikomi vienos nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis, siekiant vieningo rezultato. Nustačius vieningą tyčią, jos realizavimo laikas nėra reikšmingas. Tokiu būdu padarytos veikos laikytinos vienos nusikalstamos veikos epizodais, ir pati nusikalstama veika kvalifikuotina tik pagal vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį ar jo dalį. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį – remdamasis BK 63 straipsnio 10 dalimi nuteistojo P. I. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką bei nubaudė jį viešaisiais darbais. Švelnesnės bausmės skyrimą teismas motyvavo tuo, kad ši bausmės rūšis yra numatyta BK 164 straipsnio sankcijoje, P. I. padarytas nusikaltimas yra nesunkus, o vešieji darbai, teismo nuomone, šiuo atveju bus ekonomiška ir pakankamai efektyvi poveikio priemonė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendį be pakeitimų. Prokuroras teigia, jog apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad P. I. padarytos nusikalstamos veikos laikytinos vienos nusikalstamos veikos epizodais ir nusikalstama veika kvalifikuotina tik pagal vieną BK straipsnį, yra nepagrįsta. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartimi Nr. 2K-7-68/2009, kurioje nurodyta, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis, kuris trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys, teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Remdamasis šiais teiginiais, prokuroras kasaciniame skunde daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai P. I. baudžiamojoje byloje taikė BK 63 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą normą, reglamentuojančią tęstinės nusikalstamos veikos atribojimą nuo kelių pavienių nusikalstamų veikų. Prokuroro nuomone, Vilniaus apygardos teismas, traktuodamas P. I. padarytas nusikalstamas veikas kaip tęstinę veiką, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.
Taip pat prokuroras kasaciniu skundu nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuteistajam P. I. paskirta bausme. Prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl arešto paskyrimo P. I. ir mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį, netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 5 punktus bei 54 straipsnio 1 ir 2 dalis. Kasatoriaus nuomone, tokios bausmės, kaip viešieji darbai, paskyrimas nėra efektyvi poveikio priemonė, nes nuteistasis P. I. jau kartą buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką viešaisiais darbais (teistumas neišnykęs) ir išvadų nepadarė – vėl nusikalto padarydamas veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo P. I. veiką bei paskyrė teisingą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 164 straipsnio taikymo
BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo P. I. veikoje neginčytinai nustatyti visi vengimo išlaikyti vaiką sudėties požymiai, tačiau šią bylą nagrinėję Vilniaus miesto 1-asis apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai skirtingai traktavo nuteistajam P. I. inkriminuotus du vengimo išlaikyti vaiką laikotarpius.
Sprendžiant klausimą, ar šie du epizodai laikytini atskiromis nusikalstamomis veikomis, kurių kiekviena kvalifikuotina atskirai, ar vienos nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis ir kvalifikuotini tik pagal vieną BK straipsnį, atsižvelgtina į tai, jog BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo vengimo pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti būtiną materialią paramą vaikui pradžios, t. y. nuo to momento, kai galėdamas mokėti lėšas, teikti išlaikymą ar kitą materialią paramą kaltininkas to nepadaro. Tai reiškia, kad nuo tos dienos, kurią kaltininkas pradeda vengti pareigos išlaikyti vaiką, tam tikrą laikotarpį jis yra nusikalstamos būsenos. Šis laikotarpis trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-7-68/2009 išaiškinti tęstinių ir trunkamųjų veikų skirtumai. Nutartyje nurodyta, kad teismų praktikoje tęstinė veika suprantama kaip keli tapatūs, laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. O trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą neteisėtą veiksmą. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis. Dėl to atskiri laikotarpiai, kuriais kaltininkas nevykdo pareigos išlaikyti vaiką, kvalifikuotini kaip atskiros nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje trunkamuoju nusikaltimu pripažįstamas toks veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja kaltininkui priskirtų pareigų nevykdymą. Jam būdinga tai, kad pareiga veikti ar neveikti atsiranda baudžiamojo įstatymo arba kitų įstatymų pagrindu. Nusikaltimas, numatytas BK 164 straipsnyje, yra klasikinis trunkamojo nusikaltimo pavyzdys.
Remiantis šiais argumentais, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai šioje baudžiamojoje byloje taikė BK 63 straipsnio 10 dalį, t. y. nepagrįstai P. I. padarytas nusikalstamas veikas traktavo kaip vieną tęstinę veiką ir kvalifikavo ją pagal vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį. Dėl to kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nepadarė klaidos nuteisdamas P. I. už dvi BK 164 straipsnyje numatytas veikas.
Dėl bausmės (BK 41, 54, 61, 63 straipsnių taikymas)
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BKP 41 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Be to, nusikalstama veika šiurkščiai pažeidžia kitų žmonių teises ir laisves, svarbiausias teisės ginamas vertybes, dėl to ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti bei ginti baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis priemonėmis. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto.
Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų bei turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose.
Vengimas išlaikyti vaikus priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų. BK 164 straipsnio sankcijoje numatytos tiek viešųjų darbų, tiek arešto bausmės. Griežtesnės rūšies bausmė gali būti parenkama tik tais atvejais, kai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, švelnesne bausme negalima įgyvendinti bausmės paskirties. Sprendžiant klausimą, ar nuteistajam P. I. skiriant švelnesnę bausmę gali būti pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, būtina atsižvelgti į tokias šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes: P. I. jau buvo teistas už analogiškos veikos padarymą, teistumas neišnykęs, už šį nusikaltimą jis buvo nubaustas būtent viešųjų darbų bausme; Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu jis nuteistas už dvi BK 164 straispnyje numatytas veikas, antrąją iš jų jis padarė jau vykstant ikiteisminiam tyrimui; byloje nenustatyta nei baudžiamąją atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių; nuteistojo asmenybę apibūdina tai, kad jis baustas administracinėmis nuobaudomis, savo vaiku nesirūpina nuo jo gimimo, net ir turėdamas tam galimybę. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad BK 164 straipsnyje numatytu nusikaltimu pažeidžiami vaiko interesai, jo normali raida, teisė būti išlaikomam savo tėvų.
Darytina išvada, kad viešųjų darbų skyrimas nuteistajam P. I. nėra efektyvi poveikio priemonė. Nuteistajam jau kartą buvo skirta viešųjų darbų bausmė už BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą. Tai, kad jis vėl nusikalto, padarydamas analogišką nusikaltimą, rodo, jog švelnesnės rūšies bausme nebuvo pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai. Kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai nuteistajam paskyrė arešto bausmę.
Taip pat kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos taikydamas BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, t. y. paskyręs bausmes už atskiras nuteistajam P. I. inkriminuotas nusikalstamas veikas (vengimą išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) bei subendrinęs šias bausmes dalinio sudėjmo būdu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendį palikti galioti be pakeitimų.