- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-19
- Bylos Nr.
- 2K-139/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00365-2009-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Rimantas Baumilas, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- L. B.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. B. nuteistas už tai, kad, žinodamas apie pareigą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą mokėti išlaikymą dukteriai S. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), po 450 Lt kas mėnesį nuo 2007 m. kovo 23 d. iki jos pilnametystės, šios pareigos nevykdė, vengė išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę (materialią) paramą, todėl iki 2009 m. gruodžio 23 d. įsiskolino 14 850 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 1 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nuteistasis prašo patikrinti teismų sprendimų teisėtumą ir jų pagrįstumą. Jo manymu, teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies), suvaržiusių jo teises į gynybą ir tinkamą nešališką teismą. Kasatorius aptaria šiose teisės normose įtvirtintas nuostatas bei jų išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-493/2006, 2K-114/2008, 2K- 587/2005, 2K-284/2006, 2K-114/2008, 2K-7-200/2008, 2K-575/2006. Be to, kasatorius teigia, kad baudžiamasis įstatymas (BK 164 straipsnis) taikytas netinkamai.
Nuteistasis kasaciniame skunde išvardija jo apeliaciniame skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus bei aplinkybes, susijusias su jo teiktais teismui pareiškimais, prašymais, skundais ir bylą nagrinėjusios teisėjos L. Tarčevskajos procesiniais veiksmais netinkamai juos sprendžiant arba į juos nereaguojant (neatsakant); tarp jų kasatorius nurodo, kad ši teisėja pažeidė BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, 255 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis bei motyvais (mano, kad jie yra neteisingi), teigia, kad šis teismas įrodymus vertino pasirinktinai, t. y. šališkai jo nenaudai.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų, jų išsamiai neišnagrinėjo, nutartyje tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus bylos įrodymus ir, juos įvertindamas, nepažeidė BPK 20, 301 straipsnių nuostatų. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą dėl nusikalstamos veikos įrodytumo ir kvalifikavimo pagal BK 164 straipsnį (nors tai, kasatoriaus manymu, prieštarauja faktiniams bylos duomenims), priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Kasatoriaus manymu, tai, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir byla teismui perduota pažeidžiant įstatymo reikalavimus, rodo pirmosios instancijos teismo posėdyje kilusios abejonės dėl kaltinamojo akto jam įteikimo.
Apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas neteisingas nusikalstamos veikos laikas – 2008 m. rugsėjo 19 d., o kasatoriaus veika aprašyta formaliai, apsiribojant jos objektyviojo požymio – nemokėto išlaikymo dukteriai – konstatavimu. Byloje nėra pagrįstas ir subjektyvusis veikos požymis – kaltės forma ir rūšis (tiesioginė tyčia), todėl kaltė konstatuota formaliai (neteisėtai). Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie jo tyčią, apsiribojo objektyviųjų veikos požymių nustatymu. Nenurodytos kasatoriaus atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, nors byloje yra duomenų apie sunkią, net beviltišką jo turtinę padėtį, susidariusią dėl objektyvių priežasčių, kurios daro baudžiamąjį procesą negalimą (BPK 3 straipsnio 1 dalis), ir priešingai – jokių duomenų apie pinigines įplaukas į jo sąskaitą nėra. Nevertinta, kad baudžiamasis procesas vykdomas neišnaudojus visų privalomų priemonių, numatytų pagal civilinį procesą.
Kasatoriaus manymu, nustatyta netinkama nukentėjusioji S. B., su kuria santuoka nutraukta, o duktė S. B. nuosprendžio priėmimo metu buvo pilnametė, todėl teismas turi priteisti išlaikymą vaikui, bet ne jo įstatyminiam atstovui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.157 straipsnis, 3.272 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nepaisė, kad prie apeliacinio skundo buvo pateiktos dokumentų kopijos, liudijančios registruotu laišku siųstą prašymą dėl teismo posėdžio protokolo pakeitimo, todėl neteisingai konstatavo, kad pastabų dėl protokolo nebuvo, taigi ir teisė teikti prašymus (tarp jų ir papildyti įrodymų tyrimą) esą nebuvo pažeista, o nuosprendžio apskundimo tvarka nuteistajam išaiškinta. Tačiau kasatorius pabrėžia, kad, nesant teisingo protokolo, o pirmosios instancijos teismui pažeidus BPK 261 straipsnio 8 dalies reikalavimus jį surašant, negalima remtis tuo, kas užfiksuota tokiame teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas nevykdė BPK 324 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų dėl bylos dokumentų perskaitymo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to teismo išvados konstatuojant teisiamojo posėdžio protokolo teisingumą yra neteisėtos.
Anot kasatoriaus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, prieštaraudamas bylos duomenims, konstatavo, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus atmetant septynis rašytinius apelianto prašymus bei prašymus apklausti papildomus liudytojus ir tirti įrodymus bei sujungti bylas yra neteisingi.
Kasaciniame skunde pažymima, kad liko neaišku, kokie bylos dokumentai suklastoti. Kaip tokius dokumentus kasatorius nurodo S. B. 2009 m. gegužės 18 d. pareiškimą ir 2009 m. liepos 10 d. skundą (b. l. 17, 4-6). Apeliacinės instancijos teismas apie tai nepasisakė, todėl šio teismo išvada, kad byla nebuvo sufabrikuota, yra ne tik nemotyvuota, bet ir neteisinga.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė ir dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimų pažeidimų, kai prokuroras bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakeitė kaltinimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje neištirtu faktu, kad kasatorius tariamai pasiskolinęs iš motinos disponuoja už jos buto (duomenys neskelbtini), pardavimą 2008 m. liepos 21 d. gautais apie 250-260 tūkst. Lt. Šiuo atveju įrodymas, kuriuo rėmėsi teismai, t. y. buto pirkimo–pardavimo sutartis, netirtas, buto pardavimo data tiriant įrodymus (ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme) nebuvo įvardyta, o dokumentų teisinė ekspertizė neatlikta. Įrodymais neparemta išvada, kad kasatorius slėpė pragyvenimo ir pajamų šaltinius. Taip pat neteisingai remiamasi paties kasatoriaus teisiamajame posėdyje teiktais parodymais, kad, butą pardavus, motina paskolino jam 260 tūkst. Lt, kuriuos jis panaudojo verslui, nes kasatorius to netvirtino, o šios aplinkybės nepatikrintos. Teismai taip pat netyrė kasatoriaus nebendravimo su vaikais priežasčių ir galimybių teikti jiems paramą. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėtis konstatuota neįrodžius ir nenustačius aplinkybių apie vengimą išlaikyti vaiką. Darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas ne tik nepaneigė apeliacinio skundo teisinių argumentų, bet ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-695/2007, priimtoje byloje esant analogiškoms aplinkybėms, formuojamos teismų praktikos, kai iš kaltinimo pašalinami alimentų nemokėjimo laikotarpiai, kuriais išmokos nemokamos dėl pateisinamų priežasčių, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė – neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė argumentų dėl BK 70 straipsnio nuostatų netaikymo asmenims, kuriems paskiriama BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta laisvės apribojimo bausmė ir privalomi įpareigojimai. Teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės dydžio, nors šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė viršija minimalią ribą. Be to, BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatose nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai – skiriama tik atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pilnamečiam asmeniui, o vykdoma tik tuo atveju, jei asmuo sutinka (BK 70 straipsnio 2 dalis). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgus į jo tikrosios gyvenamosios vietos nepastovumą, teismo skirtos bausmės vykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas, todėl pagal Bausmių vykdymo kodeksą jam grėstų nubaudimas areštu, ir tai pažeistų jo teises.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusioji S. B. prašo nuteistojo L. B. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji nurodo, kad nuteistojo teiginiai apie jo pažeistas procesines teises ir nekaltumą yra nepagrįsti ir teisiškai neargumentuoti, net melagingi. Nuteistojo nurodomos tariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės įrodo, kad jis operavo didelėmis sumomis, bet neskyrė lėšų vaikų pragyvenimui ir neketina to daryti ateityje, neieško darbo, o pragyvenimo šaltinį turi, bet slepia. Apibendrindama nukentėjusioji nurodo, kad, jos manymu, nuteistojo kaltė dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo visiškai įrodyta.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo L. B. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pagal byloje teismų nustatytas ir įvertintas faktines aplinkybes nuteistojo L. B. veika sudaro BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl kvalifikuota tinkamai. Teisinis kasatoriaus veikos vertinimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, 2K-124/2008). L. B. objektyviai turėjo galimybę teikti išlaikymą dukteriai, tačiau nesistengė padengti susidariusio įsiskolinimo, taigi vengė išlaikyti dukterį. Kasatoriaus teiginiai apie Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimus, kurie, jo manymu, buvo esminiai ir turėjo įtakos teisingam nuosprendžio priėmimui, atmestini. Tai, kad teismas L. B. veiksmus pripažino nusikalstamais ir vertino byloje surinktus įrodymus kitaip, nei norėtų nuteistasis, negali būti pagrindu pripažinti teismų sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais. Prokurorė pažymi, kad, atsižvelgęs į visas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes, teismas L. B. paskyrė tinkamą, baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę ir nustatė atitinkamus įpareigojimus. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai ir 54 straipsnyje nustatyti bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl paskirtos bausmės parodo L. B. neigiamą požiūrį į darbą ir polinkį problemas dėl galimybės įsidarbinti perkelti kitų asmenų atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai į juos atsakė, todėl kasatoriaus teiginiai apie tai, kad jo apeliacinis skundas neišnagrinėtas ir pažeista teisė į gynybą – atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.
Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 164 straipsnio) taikymo
Kasatorius L. B. neginčija byloje nustatytų ir teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių, kad jis nuo 2007 m. kovo 23 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d. nemokėjo pagal teismo sprendimą priteistų lėšų dukters S. B. išlaikymui (taip pat neteikė ir kitokios būtinos materialios paramos). Tačiau kasatorius teigia, kad šių lėšų nemokėjo dėl pateisinamų priežasčių, t. y. nevengė jų mokėti, nenustatyta jo tyčios, o dėl to jo veikoje nėra BK 164 straipsnio numatyto nusikaltimo sudėties. Šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
BK 164 straipsnyje numatyta nusikalstama veika – vengimas išlaikyti vaiką, nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis L. B., būdamas sveikas ir darbingas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, neįsiregistravo darbo biržoje ir nedėjo jokių realių pastangų, kurios liudytų jo ketinimus prisidėti prie vaiko išlaikymo, o priešingai – neteikė žinių apie savo pajamų šaltinius, turtą ir net tikrą gyvenamąją (buvimo) vietą, taip slėpdamas nuo buvusios žmonos (auginusios ir išlaikiusios nepilnametę dukterį S. B.) bei teismo antstolių (vykdžiusių teismo sprendimą dėl lėšų vaikui išlaikyti išieškojimo) reikšmingą informaciją. Nustatyta ir tai, kad kasatorius tai darė sąmoningai, siekdamas išvengti pareigos išlaikyti vaiką, kuri nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apie kurį jis žinojo. Pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines šios bylos aplinkybes teismai padarė teisingą išvadą, kad L. B. tyčia vengė pareigos išlaikyti vaiką; aprašytos veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, taigi baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis). BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009) šio pobūdžio bylose.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie esminius BPK pažeidimus
Nuteistojo L. B. kasacinio skundo esmė, kaip minėta, yra tai, kad jis neteikė lėšų vaiko išlaikymui ne vengdamas tai daryti, o dėl pateisinamų priežasčių, tačiau teismai, padarydami priešingas išvadas, kasatoriaus manymu, jas grindė ne įrodymais ir padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo pažeistos jo teisės į gynybą ir teisingą nešališką teismą. Kasacinis skundas argumentuojamas teiginiais, kuriuos nuteistasis buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde, o nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kasatorius teigia, kad šis teismas išsamiai neišnagrinėjo jo skundo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia nuteistasis L. B., apeliacinės instancijos teismas pagal jo apeliacinį skundą patikrinęs bylą, išnagrinėjo visus esminius apelianto (kasatoriaus) argumentus, susijusius su BPK nuostatų, reglamentuojančių baudžiamąjį procesą ir teismo nuosprendžio priėmimą bei pagrindimą, laikymusi. Apeliacinės instancijos teismo nutartis paremta bylos duomenimis, o padarytos išvados atitinka jų turinį. Atmesdamas nuteistojo L. B. apeliacinį skundą ir pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, apeliacinės instancijos teismas nurodė tai paaiškinančius motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai paneigti nuteistojo teiginiai apie tai, kad byla suklastota, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o pripažinta įrodyta veika nuosprendyje aprašyta netiksliai ar neteisingai. Teismas nenustatė BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dėl kurių būtų galima teigti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, gauti kaltinamąjį aktą ir žinoti, kuo kaltinamas, teikti prašymus viso baudžiamojo proceso metu, visavertiškai aktyviai dalyvauti bylą nagrinėjant teisme ir įgyvendinti teisę į gynybą). Tai, kad nukentėjusiąja pripažinta S. B., auginusi ir išlaikiusi nepilnametę jos ir kasatoriaus dukterį S. B., niekaip negalėjo pažeisti ir nepažeidė šio teisių; vertinti tai kaip BPK pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą nuosprendį, taip pat nėra jokio pagrindo, juolab, kad susidariusio įsiskolinimo nemokant vaikui lėšų (nuosprendžio priėmimo metu S. B. buvo pilnametė) teismas jos motinai nepriteisė.
Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad faktinių aplinkybių nustatymas paremtas ne teismų išnagrinėtais ir byloje esančiais įrodymais – visiškai nepagrįsti. Iš tiesų teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus vengimu išlaikyti vaiką, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, teismų sprendimuose yra grindžiamos įrodymų visetu, tarp jų vykdomosios bylos medžiaga, teismo antstolės padėjėjos N. S., L. B. buvusios žmonos S. B. parodymais, kuriais paneigta kasatoriaus versija, jog esą jis dėl pateisinamų priežasčių nevykdė pareigos išlaikyti vaiką. Teismai vertino ir tuos bylos duomenis, kuriais rėmėsi L. B., t. y. kad dėl jo buvo atliekami keli ikiteisminiai tyrimai, tačiau konstatavo, kad dar iki tyrimų pradžios, nuo 2005 m. sausio 1 d., nėra duomenų apie jokias oficialias su darbo santykiais susijusias kasatoriaus pajamas, jokį oficialų teisėtą pragyvenimo šaltinį, o taikyti turtiniai apribojimai nenulėmė jo deklaruojamo finansinio bankroto ir iš to kylančios tariamo negalėjimo išlaikyti dukterį priežasties. L. B. teiginiai, kad visos jo disponuojamos lėšos buvo skirtos verslui, taip pat motyvuotai atmesti, nes poslinkių jį plėtojant nenustatyta. Tai, kad nebuvo objektyviai egzistuojančių svarbių priežasčių, dėl kurių baudžiamasis procesas šioje byloje būtų negalimas (BPK 3 straipsnis), konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei dar kartą įvertinęs įrodymus, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką atskleidžiančių faktinių aplinkybių neįrodytumą kasatorius sieja su BPK 261 straipsnio 8 dalies (pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo išnagrinėjimas) ir 324 straipsnio 4, 5 dalių (teismo nuosprendžio, protokolo ar pateiktos papildomos medžiagos perskaitymas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) pažeidimais; be to, dar nurodo, kad buvo pažeisti BPK 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai (nagrinėjimo teisme ribos, kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme), nes teismai esą rėmėsi netirtu faktu dėl lėšų gavimo už L. B. motinos parduotą butą. Šie teiginiai neturi jokio pagrindo, nes, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, BPK nustatyta tvarka pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nuteistasis nepateikė. Visi bylos įrodymai, susiję su įrodinėtinomis, teisingo sprendimo priėmimui reikšmingomis, aplinkybėmis, kuriais grindžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados, buvo tiesiogiai ištirti teismo posėdžiuose (BPK 242 straipsnis), dalyvaujant kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismas BPK 324 straipsnio 4, 5, 6, dalių nuostatų nepažeidė, nes išklausęs L. B. prašymus dėl jų priėmė motyvuotą procesinį sprendimą (protokolinę nutartį) ir, kaip minėta, rėmėsi tik tais duomenimis, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Iš bylos dokumentų matyti, kad byla išnagrinėta dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamajame akte aprašytos visos esminės faktinės veikos aplinkybės ir jos kvalifikavimas nepakeistas, todėl kasatoriaus teiginiai dėl BPK 255, 256 straipsnių nuostatų (reglamentuojančių nagrinėjimo teisme ribas ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo teisme pakeitimus) neturi jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pripažindamas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 301 straipsnio nuostatas ir nėra pagrindo šį nuosprendį naikinti ar keisti, apeliacinės instancijos teismas taip pat priėmė nutartį, atitinkančią BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad teismai padarė BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl kasatoriui paskirtos bausmės
Viena iš bausmių, numatytų BK 164 straipsnio sankcijoje, yra laisvės apribojimas. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, laisvės apribojimo bausmė skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. L. B. paskirta laisvės apribojimo šešiems mėnesiams bausmė savo dydžiu artima įstatyme numatytai minimaliai bausmės ribai. Be to, nuteistajam nustatytas įpareigojimas išdirbti penkiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitai pagalbos reikalingais žmonėmis. Toks įpareigojimas, kurį gali skirti teismas laisvės apribojimo bausme nuteistam asmeniui, yra numatytas BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte. Taigi skirdamas bausmę ir nustatydamas įpareigojimus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK bendrosios dalies normų, todėl kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 48 straipsnio nuostatų taikymo yra nepagrįsti. Juolab atmestinos kasatoriaus skunde pateiktos interpretacijos dėl BK 67 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų, nes šios baudžiamojo įstatymo normos reglamentuoja baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės asmeniui (BK 67 straipsnio 2 dalis) ir nemokamų darbų vykdymo sąlygas (BK 70 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl L. B. paskirtos bausmės bei nustatytų įpareigojimų teisėtumo, teisingo bausmės dydžio ir padarytos motyvuotos išvados dėl BK 41, 54 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bausmės paskirtį bei jos skyrimo pagrindus, tinkamo taikymo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, nuteistojo L. B. kasacinis skundas netenkintinas, o skundžiami pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo L. B. kasacinį atmesti.