Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Prano Kuconio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (3750 Lt) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsniu, galutinė subendrinta bausmė V. J. paskirta 40 MGL dydžio (5000 Lt) bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad naudodamasis automobiliu „Ford Mondeo“, išnuomotu Vilniaus miesto savivaldybės iš UAB „Automodus“ pagal 2002 m. vasario 14 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. gruodžio 16 d., Vilniuje, Karačiūnų g., apytiksliai 250 m. nuo įvažiavimo prie Tapelių ežero, vairuodamas minėtą transporto priemonę padarė eismo įvykį, kurio metu šį automobilį apgadino, tačiau apie tai nepranešė policijai bei UAB „Automodus“, o šį automobilį laikė UAB „Geruda“ automobilių stovėjimo aikštelėje, iš kurios 2003 m. sausio 10 d. nugabeno į buvusią autoįvykio vietą Vilniuje, Karačiūnų g., kur imitavęs minėto automobilio „Ford Mondeo“ eismo įvykį, iškvietė Vilniaus m. VPK Eismo priežiūros tarnybos policininkus jam įforminti, ir tą pačią dieną Vilniaus m. VPK Eismo priežiūros tarnybai parašė paaiškinimą, pateikdamas neteisingus duomenis apie įvykį bei melagingai pranešė UAB „Automodus“ apie neva 2003 m. sausio 10 d. buvusį draudiminį autoįvykį ir parašė bendrovei paaiškinimą, pateikdamas neteisingus duomenis, o ši 2003 m. sausio 13 d. informavo apie autoįvykį draudimo bendrovę „Ergo Lietuva“. Tokiu būdu V. J., žinodamas, kad pagal 2002 m. vasario 14 d. nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas už nedraudiminio įvykio metu patirtus nuostolius privalo atsakyti nuomininkas, apgaule, siekdamas išvengti mokėjimų už automobilio remontą bendrovei „Automodus“, bei kad nuostolius sumokėtų automobilį apdraudusi „Ergo Lietuva“, pasikėsino kitų asmenų – UAB „Automodus“ – naudai įgyti iš bendrovės „Ergo Lietuva“ 8061 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi 2003 m. sausio 22 d., po apklausos Specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – STT), liudytojas V. M. telefonu ir susitikimo metu V. J. įspėjo, jog autoįvykio aplinkybėmis domisi STT pareigūnai, todėl 2003 m. sausio 25 d. V. J. bendrovės „Automodus“ automobilių nuomos sutarčių perėmėjui – UAB „Sampo banko lizingas“ – padarytus nuostolius atlygino.

V. J. taip pat nuteistas už tai, kad 2003 m. sausio mėn. 10 d., Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos tarnybinėse patalpose, esančiose Vilniuje, Giraitės g. 3, į Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos komisarui G. V. rašytą paaiškinimą ir į 2003 m. sausio 11 d. nenustatytoje vietoje UAB „Automodus“ rašytą paaiškinimą įrašė neteisingus duomenis apie tai, kad autoįvykis, kurio metu jis sugadino automobilį „Ford Mondeo“, įvyko 2003 m. sausio 10 d., nors iš tikrųjų tai buvo 2002 m. gruodžio 16 d., ir taip suklastojo tikrus dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo V. J. kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnyje. Tačiau šiame skunde yra ir teiginių apie tai, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių: skunde plačiai argumentuojamas teiginys, kad kasatorius siekęs išpirkti sudaužytą automobilį ir byloje esantys įrodymai tai patvirtina, kad jis nesiekęs išvengti mokėjimų, nesiekęs draudimo išmokų ir to neiniciavęs, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadų. Nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. J. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino 1961 m. BK 274 straipsnio ir 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalies skirtumus, todėl nepagrįstai nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tai yra pagal jo teisinę padėtį sunkinantį baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. J. nusikalstamą veiką padarė 2003 m. sausio 10 d. Tuo metu baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą buvo numatyta 1961 m. BK 274 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto užvaldymą arba teisės į turtą įgijimą apgaule. Pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. V. J. nuteistas už tai, kad apgaule, siekdamas išvengti mokėjimų už automobilio remontą bendrovei „Automodus“, bei kad nuostolius sumokėtų automobilį apdraudusi „Ergo Lietuva“, pasikėsino kitų asmenų – UAB „Automodus“ – naudai įgyti iš bendrovės „Ergo Lietuva“ 8061 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse ne kartą buvo aiškinta, kad bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje: veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos šios bendrosios taisyklės išimtys: veikos nusikalstamumą panaikinančio, bausmę švelninančio arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia (2 dalis) ir veikos nusikalstamumą nustatančio, griežtinančio bausmę arba kitaip sunkinančio nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios neturėjimas (3 dalis). BK specialiosios dalies normų taikymo atveju ši taisyklė ir jos išimtys reiškia, kad, pirmiausia, konkrečioje asmens veikoje turi būti nustatomi tos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o po to kaltininko veika ir abu įstatymai – senasis ir naujasis – turi būti nuosekliai įvertinti pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14 punktas).

Kasaciniame skunde nuteistasis V. J. teigia, kad naujojo kaltinimo, pagal kurį jis nuteistas, struktūra ir turinys liudija, jog jis sietinas su naująja (išplėsta) sukčiavimo dispozicijos redakcija, neturinčia grįžtamosios galios. Iš tikrųjų, V. J. pareikšto naujo kaltinimo formuluotės atitinka 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tai visiškai nereiškia, kad V. J. nuteistas už veiką, kuri nusikaltimo padarymo metu nebuvo nusikalstama. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad, spręsdamas V. J. kaltumo padarius sukčiavimą klausimą, teismas nuosekliai vadovavosi BK 3 straipsnio nuostatomis ir aukščiau nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Nuosprendyje analizuojami 1961 m. BK 274 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai ir konstatuojama, kad V. J. veika atitinka šią sudėtį. Nuosprendyje nurodyta, kad apgaulę sudarančius veiksmus V. J. atliko „siekdamas išvengti mokėjimų už automobilio remontą“, tačiau ši formuluotė reiškia veikos (apgaulės ir turto užvaldymo) tikslą, kuris nėra būtinuoju nusikaltimo sudėties, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymiu, o ne šios veikos objektyvųjį požymį – turtinės prievolės išvengimą, – kurio nebuvo 1961 m. BK 274 straipsnyje ir kuris sukčiavimo sudėtyje numatytas tik 2000 m. BK. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad V. J. veika, už kurią jis buvo nuteistas, šios veikos padarymo metu buvo pavojinga ir nusikalstama. Įvertinus tai, kad 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės nei 1961 m. BK 274 straipsnio 1 dalyje, V. J. veika teisingai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo V. J. kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai aiškino materialinės teisės normos prasmę, yra pagrįsti.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį V. J. nuteistas už tai, kad į paaiškinimus įrašė neteisingus duomenis apie autoįvykį, kurio metu jis sugadino automobilį „Ford Mondeo“, ir taip suklastojo tikrus dokumentus. Ši veika buvo padaryta galiojant 1961 m. BK, kurio 207 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už oficialaus dokumento suklastojimą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. J. surašė nustatyto turinio paaiškinimus oficialioms institucijoms ir juos patvirtino savo parašu, dėl to buvo užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas, imtasi vykdyti procedūras dėl draudimo atlyginimo išmokėjimo, o įstatymo, kitų norminių aktų bei sutarčių nustatyta tvarka surašyti paaiškinimai yra priežastiniame ryšyje su teisinėmis, turtinėmis pasekmėmis, todėl tokie asmens parašu patvirtinti paaiškinimai yra ne kas kita, kaip dokumentai.

Darydamas išvadą apie tai, kad nurodyta V. J. veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį, apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų nusikaltimo sudėties, numatytos 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalyje, požymių, skyrium imant – šio nusikaltimo objekto, todėl nepagrįstai konstatavo, kad V. J. padarė nusikaltimą, numatytą 2000 m. BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalyje, objektu buvo normali konkrečių valdymo subjektų veikla, užtikrinanti tinkamą elgesį su oficialiais dokumentais, taip pat teisėtus fizinių ir juridinių asmenų interesus. Administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens paaiškinimas yra administracinio teisės pažeidimo protokolo priedas (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 260 straipsnio 3 dalis) ir vienas iš įrodymų šaltinių administracinio teisės pažeidimo byloje (ATPK 256 straipsnio 2 dalis). Taigi esminę reikšmę nagrinėjant administracinę bylą turi būtent traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai, kurių davimas yra viena iš šio asmens teisių (ATPK 272 straipsnio 1 dalis), o ne forma, kuria šie paaiškinimai yra užfiksuoti. Traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimų surašymas atskirame dokumente yra tik viena iš galimų tokių paaiškinimų formų. Neabejotina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens savarankiškai surašyti paaiškinimai yra dokumentas, tačiau oficialiu dokumentu šie paaiškinimai tampa tik po to, kai jie yra pilnai surašyti ir įteikti asmeniui, turinčiam teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolą. Vadinasi, suklastoti paaiškinimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir pažeisti normalią konkrečių valdymo subjektų veiklą, užtikrinančią tinkamą elgesį su oficialiais dokumentais, galima tik po to, kai jis jau yra tapęs administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentu. V. J. nuteistas už tai, kad paaiškinimą jis suklastojo dar iki to laiko, kai jis buvo įteiktas asmeniui, turinčiam teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolą, t. y. iki tol, kol šis dokumentas tapo oficialiu. Tai reiškia, kad V. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalyje, objekto, nes pateikiant melagingą paaiškinimą administracinio teisės pažeidimo byloje yra pažeidžiami kiti visuomeniniai santykiai (teisiniai gėriai), o ne normali konkrečių valdymo subjektų veikla, užtikrinanti tinkamą elgesį su oficialiais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, kad už melagingą pareiškimą administracinio teisės pažeidimo byloje yra numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 187² straipsnis) ir nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė, V. J. veika – neteisingų duomenų įrašymas į Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos komisarui G. V. rašytą paaiškinimą – nesudaro savarankiško nusikaltimo sudėties, o yra sudėtinė apgaulės, naudojamos darant sukčiavimą, dalis. Analogiškai vertintinas ir neteisingų duomenų įrašymas į UAB „Automodus“ rašytą paaiškinimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. J. dėl aptariamos veikos buvo išteisintas vadovaujantis kiek kitokiais motyvais, nei nurodyti šioje nutartyje, tačiau pagrindinė šio teismo išvada – V. J., įrašydamas neteisingus duomenis į Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos komisarui G. V. rašytą paaiškinimą bei į UAB „Automodus“ rašytą paaiškinimą, nepadarė veikos, turinčios savarankiško nusikaltimo požymių – yra teisinga, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. J. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, naikintina ir paliekama galioti atitinkama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis.

BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, taikymas

Kasaciniame skunde įvairių BPK normų reikalavimų pažeidimai motyvuojami tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nevertino ir argumentuotai nepasisakė dėl nuteistąjį teisinančių įrodymų. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

BPK 331 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinys rodo, kad minėti BPK 331 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai yra įvykdyti: nuosprendyje išdėstyti įrodymai, davę pagrindą pripažinti V. J. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino įrodymus, sudariusius pagrindą pirmosios instancijos teismui dėl nurodytos veikos V. J. išteisinti. Taigi BPK normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, nebuvo pažeistos.

Nuteistojo V. J. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1, 3.1.5 – 3.1.8 punktuose išdėstytas nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas yra teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus apibendrinimo rezultatas. Senato nutarimo nuostatos turi ne privalomą, o rekomendacinį pobūdį (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl jų nesilaikymas nėra ir negali būti teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindu. Antra vertus, kasaciniame skunde nurodytų Senato nutarimo nuostatų pažeidimai siejami su šioje nutartyje jau aptartais skundo argumentais dėl BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimo. Nustačius, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, net ir be specialios analizės galima daryti išvadą, kad Senato nutarimo nuostatos nebuvo pažeistos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 23 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria V. J. dėl šios veikos išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių; panaikinti BK 63 straipsnio taikymą, paliekant pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį V. J. paskirtą 40 MGL dydžio (5000 Lt) baudą. Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.