Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirta galutinė 34 MGL (1 700 Eur) bauda.

R. K. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo – paskyrimo dienos, t. y. nuo 2025 m. kovo 13 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas R. K. priklausantis automobilis „Ford Flex“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro 2025 m. kovo 12 d. nutarimu R. K. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į automobilį „Ford Flex“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo dienos.

R. K. paskirtas kardomąsias priemones – specialios teisės sustabdymą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Įsiteisėjusio eismo nuosprendžio nuorašą nuspręsta išsiųsti AB „Regitra“, siekiant informuoti apie R. K. taikytą BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. K. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2025 m. kovo 10 d., apie 7.20 val., Vilniuje, Šiaurės g., vairavo automobilį „Ford Flex“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,83 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Dėl laidavimo instituto taikymo

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

Dėl įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar dėl jų skundas gautas, apeliacinis teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminius BPK pažeidimus. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. neginčija kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto, taip pat ginčija paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminą ir nesutinka su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu, prašydamas laidavimo atveju nekonfiskuoti jam priklausančios transporto priemonės arba taikyti dalinį transporto priemonės vertės konfiskavimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, proceso dalyvių prašymus, gynybos prašymu atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir apklaususi R. K., patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, kai yra padaromas baudžiamasis nusižengimas arba neatsargus ar nesunkus nusikaltimas (nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), yra: 1) asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

7. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, t. y. nėra nustatytas pagrindas manyti, kad R. K. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Iš šio procesinio sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti R. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teisingai vadovavosi teismų praktikos nuostatomis, pagal kurias tokio pobūdžio išvada turi būti pagrįsta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti, kad turi būti atsižvelgiama į kaltininko praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitus teisės pažeidimus ir pan. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2013, 2K-114-628/2019). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad R. K. praeityje baustas administracine tvarka dėl analogiško teisės pažeidimo padarymo (vairavimo neblaiviam) (1 t., b. l. 138-139). Nors nusikalstamos veikos padarymo metu administracinė nuobauda už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam) jau nebegaliojo, tačiau įvertinus ir tai, kad nuteistasis praeityje yra baustas ir už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (pvz., transporto priemonės be privalomosios techninės apžiūros vairavimą, ne vieną kartą – už greičio viršijimą vairuojant transporto priemonę ir kt. (1 t., b. l. 106-114)), minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad R. K. linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad R. K. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8. Nesutikti su tokia bylos medžiaga pagrįsta ir teisiškai tinkamai motyvuota pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Sutiktina su apelianto skunde dėstoma pozicija, kad administracinį nusižengimą padaręs asmuo negali būti vertinamas kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje toks vertinimas nebuvo atliktas, o nuteistojo anksčiau padarytas administracinis nusižengimas (vairavimas neblaiviam) savo turiniu ir esme pagrįstai laikytas analogišku šioje byloje nagrinėjamam teisės pažeidimui (vairavimui neblaiviam). Kitaip tariant, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad nuteistasis praeityje buvo baustas už savo turiniu ir esme analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam), skundžiamame nuosprendyje pagrįstai vertinta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto aspektu, sprendžiant, ar apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismas, neatleidęs R. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teisingumo ir protingumo principų nepažeidė.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojami jį bei jo padarytą veiką charakterizuojantys duomenys, taip pat nuteistojo deklaruojamas pasižadėjimas ateityje laikytis įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, nesudaro pagrindo sumenkinti jo anksčiau padarytų pažeidimų ir daryti priešingą išvadą.

10. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443-626/2020, akcentuodamas, kad šioje byloje laidavimo institutas buvo taikomas asmeniui, kuris per 5 metus buvo šešiolika kartų baustas administracine tvarka ir turėjo net tris galiojančias administracines nuobaudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir Vilniaus apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-448-497/2019, pažymėdamas, kad laidavimo institutas buvo taikomas asmeniui, kuris, vairuodamas neblaivus, padarė didelę žalą („padarė nusikaltimą šiurkščiais veiksmais“). Išanalizavusi konkrečias nuteistojo skunde nurodomas Vilniaus apygardos teisme nagrinėtas baudžiamąsias bylas, kuriose asmenims buvo taikomas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas, teisėjų kolegija nenustatė, jog jose nustatytos faktinės bylos aplinkybės yra tapačios ar iš esmės panašios šiai bylai, todėl vadovautis jomis kaip precedentu šioje byloje nėra jokio pagrindo. Tiek, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443-626/2020, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1A-448-497/2019 asmenys, kurių atžvilgiu buvo taikytos BK 40 straipsnio nuostatos, praeityje nebuvo bausti už analogiško pobūdžio veikų padarymą, t. y. vairavimą neblaiviam, o būtent ši aplinkybė yra viena iš esminių, eliminuojanti galimybę taikyti BK 40 straipsnio nuostatas.

11. Vertindama nuteistojo skunde dėstomus argumentus, kuriais nuteistasis teigia, kad jo dukra K. K. gali būti laiduotoja šioje baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurių šioje byloje pasigendama, visumą, bet ir įvykdžius BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus, susijusius su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018). Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2018, 2K-96-628/2019). Laiduotojas gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-186-942/2018, 2K-67-942/2019). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 4 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K-132-699/2017, 2K-186-942/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnis nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimojo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-88-976/2017, 2K-176-303/2018).

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad K. K., kuri yra pateikusi sutikimą dėl laidavimo (1 t., b. l. 135), yra jo dukra, kuri gali būti tinkama laiduotoja, atsižvelgiant į jos asmenines savybes, į jos galimybę daryti jam teigiamą įtaką, jog ji nėra linkusi pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas ar nusikalsti. Nors nuteistasis R. K. skunde akcentuoja K. K. tinkamumą būti laiduotoja nurodydamas, jog ji yra jo dukra, su kuria gyvena kartu, jam yra autoritetas, su ja kartu leidžia laisvalaikį, jų pomėgiai panašūs, kartu domisi Lietuvos politiniais įvykiais, sportininkų pasiekimais, veda sveiką gyvenimo būdą, tarp jų pagarbūs santykiai, tarp jų buvo griežtas pokalbis, tačiau vis dėlto tai apygardos teismui nesudaro pagrindo spręsti, kad K. K. gali turėti realią galimybę daryti teigiamą įtaką savo tėvui R. K. Kaip matyti iš tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų K. K. paaiškinimų, ji tvirtina, kad jos tėvas klauso jos patarimų, jų ryšys yra geras ir artimas, tačiau visgi lieka neaišku, kokį auklėjamąjį poveikį nuteistajam gali padaryti jo dukra. Kitaip tariant, nors iš nuteistojo dukros paaiškinimų matyti, kad ji tėvo elgesį vertina kritiškai ir mano, kad gali jam daryti teigiamą įtaką, visgi ji nesugebėjo konkrečiau paaiškinti, kokią objektyvią teigiamą įtaką ji, būdama jauno amžiaus, gali daryti tėvui, kuris yra savarankiška ir brandi asmenybė, turinti susiformavusią vertybių sistemą. Savo „Sutikime dėl laidavimo“ K. K. nurodė, kad sutinka laiduoti už savo tėvo elgesį, kad „būtų išvengta baudžiamosios atsakomybės“ (1 t., b. l. 135). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks galimos laiduotojos „Sutikime dėl laidavimo“ nurodytas laidavimo tikslas rodo, kad prašant taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, iš esmės siekiama ne realaus teigiamo poveikio prasikaltusiam asmeniui, o kito tikslo – apsaugoti tėvą nuo neigiamų pasekmių baudžiamąja teisine prasme, tuo tarpu laidavimas teismo iš tiesų yra taikomas tik tuomet, kai teismas mato ir įvertina, kad tai teigiamai paveiks teisiamojo asmenybę. Tuo pačiu toks prašymo turinys rodo nebrandų, nerimtą ir neatsakingą K. K. požiūrį tiek į laidavimo institutą, tiek ir į atsakomybę, kurią ji deklaruoja sutinkanti prisiimti už savo tėvo elgesį. Nagrinėjamu atveju, nekvestionuojant vaikų galimybės laiduoti už savo tėvus, darytina išvada, jog nėra pagrindo spręsti apie K. K. galimą realią teigiamą įtaką savo tėvui R. K. Pažymėtina, kad skunde akcentuojamos galimos laiduotojos asmeninės savybės bei turimas ryšys su tėvu egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai nesustabdė nuteistojo R. K. nuo teisei priešingo elgesio.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisdamas R. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo ir aiškinimo klaidų nepadarė.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo (turto konfiskavimo)

14. Sutiktina su apeliantu, kad vadovaujantis formuojama kasacinio teismo praktika, asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, teismas privalomai skiria įstatyme nurodyto turto konfiskavimą. Tuo tarpu atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo tuo atveju, jei teismas jį atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netaikyti jam transporto priemonės konfiskavimo arba konfiskuoti dalį jam priklausančios transporto priemonės vertės – 1 000 Eur, mokėjimą atidedant vienerių metų laikotarpiui. Kaip minėta, teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje neįžvelgia teisinio pagrindo atleisti nuteistąjį R. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas, atitinkamai neturi diskrecijos teisės pasirinkti taikyti ar netaikyti turto konfiskavimą. Visgi teisėjų kolegija pasisako dėl BK 72 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nuteistajam pagrįstumo ir proporcingumo.

15. BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Remiantis BK 72 straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika, nuteistam asmeniui tokio turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas, o išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad R. K., veikdamas tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį darydamas nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl transporto priemonė laikytina nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto požymius. Šiame kontekste įvertintina, kad nuteistasis neabejotinai žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Jo padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams (liudytojos teigimu, nuteistasis pavojingai manevravo gatvėje, todėl ji apie tai pranešė policijai), nuteistajam įstatymo nuostatos buvo žinomos, jis rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir/ar gyvybe, kartu buvo abejingas ir bet kokioms gresiančioms pasekmėms, įskaitant ir gresiančiam turto (transporto priemonės) konfiskavimui, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jo vairuoto ir jam pačiam priklausančio (1 t., b. l. 44) automobilio „Ford Flex“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas, kuris padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti R. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Ford Flex“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonę, yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo apeliantui priklausančio automobilio konfiskavimą laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Nagrinėjamų argumentų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, kurią skunde akcentuoja apeliantas, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo, negali priklausyti nuo jos vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota apeliacinės instancijos teismų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

18. Apelianto prašymas konfiskuoti dalį jam priklausančios transporto priemonės vertės – t. y. 1 000 Eur, yra nepagrįstas, kadangi atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o teismas išieško iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą ar jos dalį, nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos.

19. Apelianto skundo teiginiai, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jam bus sukeltos pernelyg didelės turtinės pasekmės, nes jis nebegalės įsigyti kito ekonominės klasės automobilio, su sutuoktine turi didelių finansinių įsipareigojimų, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Nuteistasis apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad šiuo metu dirba tik vienoje darbovietėje, jo pajamos sumažėjo, šiuo metu siekia 1300 Eur, paskoloms dengti jis moka apie 500 Eur, buičiai apie 300 Eur, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo turtinė padėtis nėra beviltiška, o pajamų sumažėjimas nelaikytinas pakankamu pagrindu netaikyti turto konfiskavimo. Kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, tarp jų, nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi, teisės pažeidėjo patiriami nepatogumai yra jo paties neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio rezultatas.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Ford Flex“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimas – yra adekvati ir proporcinga jo padarytam nusikaltimui, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

21. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apklausiant jį apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei jo gynėjo baigiamojoje kalboje akcentuotą aplinkybę, kad minimas automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ne tik jam, bet ir jo sutuoktinei, o jį konfiskavus nepagrįstai bus suvaržytos jo sutuoktinės, nežinojusios apie daromą nusikalstamą veiką, teisės. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020, 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021 ir kt.). Vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam ir jo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas automobilio konfiskavimas, ar turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę ar jos dalį atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo (uždraudimo naudotis specialia teise termino)

22. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde ginčija ir jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams – taikymo terminą. Nuteistojo teigimu, skunde nurodomos jo padarytą veiką apibūdinančios aplinkybės, taip pat jį charakterizuojantys duomenys, susiklosčiusi situacija dėl motinos sveikatos bei teismų praktikos pavyzdžiai sudaro pagrindą šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki minimalaus termino, t. y. 1 (vienerių) metų. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo skundo argumentais nesutinka ir vertina juos kaip nepagrįstus.

23. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienų iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones), pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. K. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą, į tai, kad praeityje jis jau buvo trauktas administracinėn atsakomybėn už tokio pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi (kas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), į tai, kad jis neteistas, kad įvykio metu kam nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, taip pat į tai, kad būdamas tokios būsenos, jis vairavo transporto priemonę ryte, kuomet eismas yra itin intensyvus, taip keldamas didelį pavojų kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo atsižvelgta į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį bei veiką padariusio asmens asmenybę. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore antrojo tikrinimo metu nustatytas 1,83 promilių neblaivumas t. y. apelianto neblaivumo laipsnis pakankamai ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam R. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminas, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskiriant 2 metų 6 mėnesių terminą, kuris mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis (3 metai), yra teisingas bei proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai. Pažymėtina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, numatančią, kad bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010). Juo labiau, jog nuteistajam už 2014 m. rugsėjo 16 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, buvo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams (1 t., b. l. 138-139), o atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo elgesys pasikartojo, darytina išvada, kad pernelyg trumpas baudžiamojo poveikio terminas neturėtų nuteistojo elgesiui jokios teigiamos įtakos. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 (vienerių) metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų darbine sferoje ir šeimoje (vežiojant motiną pas gydytojus, į kapines ir pan.), savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Teismas, skirdamas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, individualiai įvertina kiekvieno kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui konkrečios nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste. Taigi, teismas nėra saistomas teismų sprendimais dėl kitiems asmenims taikomų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių kitose bylose (tarp tų ir tose, kurias apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis), nes konkrečios bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės taikymas (termino parinkimas) asmeniui nulemtas visumos individualių aplinkybių įvertinimo būtent nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

Dėl įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą

25. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo tuo atveju, jei teismas atleistų jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir manytų, kad tikslinga skirti dvi baudžiamojo poveikio priemones, skirti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą atidedant jos mokėjimą dvylikai mėnesių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo nuteistojo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl šio nuteistojo apeliacinio skundo prašymo.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendį palieka nepakeistu, o nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.