- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-06
- Bylos Nr.
- e2A-722-1097/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17698-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Latvelė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Firma TRIO“
- Advokatai
- Linas Makaveckas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Firma TRIO“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Firma TRIO“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, prašydamas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo UAB ,,Firma TRIO“ neteisėtu ir priteisti iš atsakovės vidutinį ieškovo darbo užmokestį (773,40 Eur su mokesčiais) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2022 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; taip pat priteisti kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo (ieškovo) vidutiniam darbo užmokesčiui (773,40 Eur su mokesčiais) už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 straipsnio 4 dalis) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad nuo 1994 m. liepos 1 d. dirbo UAB „Firma TRIO“ komercijos direktoriaus pareigose. Paskutinius 20 metų ieškovo darbo vieta, kur buvo atliekamos darbo funkcijos, buvo adresu Mykolo Sleževičiaus g. 7, Vilniuje. Per Covid-19 pandemiją ieškovas buvo išleistas į prastovą, o vėliau, po karantino rėžimo sušvelninimo, iki pat atleidimo iš darbo dienos ieškovas dirbo nuotoliniu būdu (t. y. daugiausia iš namų, darbovietėje būdavo pagal poreikį, kai darbinius reikalus reikėjo aptarti „gyvai“, pasirašyti dokumentus arba darbdavio nurodymu). 2022 m. gegužės 21 d. iš Sodros informacijos centro ieškovas gavo pranešimą apie tai, kad darbdavė UAB „Firma TRIO“ pateikė informaciją, jog ieškovas nėra draudžiamas valstybiniu socialinio draudimu laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. gegužės 20 d. Telefonu susisiekus su buhalterija, ieškovas informuotas, jog yra atleistas iš darbo nuo 2022 m. gegužės 20 d., nes neatvyko į darbą. Ieškovui tai buvo netikėtumas, nes iš darbdavės nebuvo gavęs nei pranešimų / įspėjimų apie planuojamą darbo sutarties nutraukimą, nei apie kitas priežastis, dėl kurių darbdavė nustojo drausti ieškovą valstybiniu socialiniu draudimu. 2022 m. birželio 8 d. raštu ieškovas paprašė darbdavės pateikti dokumentus apie jo atleidimą iš darbo. Atsakovė registruotu laišku atsiuntė 2022 m. gegužės 20 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo. 2022 m. birželio 16 d. ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri iš dalies patenkino ieškovo reikalavimus ir priteisė iš atsakovės 1 723,79 Eur netesybas už pavėlavimą atsiskaityti, o kitą reikalavimų dalį atmetė. Atsakovė Darbo ginčų komisijos sprendimą geranoriškai įvykdė.
3. Ieškovo teigimu, jis buvo atleistas iš darbo UAB ,,Firma TRIO“ neteisėtai. Pirma, darbdavė nepareikalavo darbuotojo pateikti rašytinį paaiškinimą nei už vieną tariamą darbo pareigų pažeidimą (kurių, pasak atsakovės, buvo net keletas). Ieškovui nebuvo įteiktas ir jis negavo atsakovės vadovo 2022 m. gegužės 17 d. reikalavimo ieškovui pasiaiškinti. Be to, atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. reikalavime pasiaiškinti nėra nurodytos konkrečios dienos (konkretaus laikotarpio), kada, pasak atsakovės, ieškovas neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties. Antra, darbo sutartis dėl darbuotojo tariamai padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo galėjo būti nutraukta tik tada, jeigu pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojui sudaryta galimybė dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą, tačiau šiuo atveju viso to atsakovė neatliko, t. y. nesilaikė DK nustatytų privalomų procedūrų. Be to, atsakovė Darbo ginčų komisijai net nepateikė ieškovo pareiginių nuostatų / pareiginių instrukcijų, todėl nei komisijai, nei ieškovui nėra aišku, ką konkrečiai (kokias savo darbines pareigas) tariamai pažeidė ieškovas. Atsakovė Darbo ginčų komisijai pateikė pravaikštų fiksavimo aktus, apie kurių egzistavimą ieškovas nežinojo. Pirmas pravaikštos fiksavimo aktas atsakovės vadovo surašytas 2022 m. balandžio 7 d., nurodant, jog ieškovas nuo 2022 m. kovo 3 d. neatvyksta į darbą. Antrasis pravaikštos fiksavimo aktas surašytas 2022 m. gegužės 17 d., kuriame nurodoma, kad ieškovas be pateisinamos priežasties į darbą neatvyksta nuo 2022 m. gegužės 2 d., t. y. skirtinguose pravaikštos fiksavimo aktuose nurodomos skirtingos ieškovo tariamų pravaikštų datos. Atsakovė šiuo atveju turėjo vienintelį tikslą – susidoroti su ieškovu ir jį atleisti iš darbo dėl to, jog 2022 m. kovo mėn. ieškovas pareikalavo vadovo Rimanto Kanapienio sugrąžinti ieškovui paskolintus pinigus. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti ir priteisti priklausančias su neteisėtu atleidimu iš darbo susijusias sumas.
4. Atsakovė UAB ,,Firma TRIO“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo 2022 m. pradžios, ilgiau nei du mėnesius, ieškovas nieko nepranešęs neatvydavo į darbą. 2022 m. gegužės pradžioje su ieškovu susisiekus telefonu ir pasiteiravus neatvykimo į darbą priežasčių, ieškovas formaliai nurodė, kad neva dirba nuotoliniu būdu, taip pat nurodė savo atstovo advokato Lino Makavecko duomenis. Šalys jokių susitarimų dėl ieškovo darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu ir / ar jo darbo funkcijų bei vietos pakeitimo nėra ir nebuvo sudariusios. Dėl to atsakovė 2022 m. gegužės 17 d. raštu pareikalavo ieškovo pateikti paaiškinimus dėl neatvykimo į darbą. Raštas buvo išsiųstas el. paštu ieškovui ir jo atstovui advokatui Linui Makaveckui. Nei ieškovas, nei jo atstovas jokių paaiškinimų dėl neatvykimo į darbą priežasčių atsakovei nepateikė. Atsakovės vadovo 2022 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. DU22/0520 Darbo sutartis buvo teisėtai nutraukta nuo 2022 m. gegužės 20 d. pagal DK 58 straipsnio 1 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 2 662 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo yra nurodyta, kad įsakymas priimtas atsižvelgiant į tai, jog ieškovas sistemingai neatvyksta į darbą, tuo šiurkščiai pažeisdamas darbo drausmę. Atsižvelgiant į ieškovo nurodomas aplinkybes, svarbu išsiaiškinti, ar ieškovas 2022 m. gegužės 3–20 d. realiai dirbo nuotoliniu būdu, t. y. ar buvo objektyvi priežastis neatvykti į darbą.
7. Teismas nenustatė, kad ieškovas nuo 2022 m. gegužės 2 d. realiai dirbo nuotoliniu būdu, todėl sprendė, kad, ieškovui nepasirodžius darbe nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki gegužės 20 d., buvo faktinis ir teisinis pagrindas darbdavei nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 1 dalį už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismas nurodė, kad ginčo byloje nėra dėl to, jog ieškovas darbdavei nepateikė prašymo dėl nuotolinio darbo ir tarp šalių nebuvo raštiško susitarimo dėl nuotolinio darbo. Teismas neįrodytu pripažino ieškovo argumentą, jog dėl nuotolinio darbo šalys buvo susitarusios žodžiu, nes nebuvo pateikta objektyvių duomenų, jog ieškovas realiai galėjo dirbti ir dirbo nuotoliniu būdu. Ieškovo atstovas teigė, kad vienintelė darbuotojui suteikta darbo priemonė buvo telefonas. Ieškovo atstovas paaiškino, kad ieškovo darbo funkcijos apėmė prekių išmuitinimo procedūrą, prekių priėmimą sandėliuose, prekių tiekimą po įvairius Lietuvos taškus, klientų paiešką, logistikos klausimų sprendimą, tačiau negalėjo konkretizuoti, pasak ieškovo, jam dirbant nuotoliniu būdu, kokiems klientams vežė dažus, ieškovas nepateikė duomenų, kokius klientus pritraukė dirbdamas nuotoliniu būdu. Tuo tarpu atsakovės atstovas paneigė, jog ieškovas atlieka prekių išmuitinimo procedūras, paaiškindamas, kad dažus atsakovė vežasi iš Danijos, kuri yra Europos Sąjungos valstybė, todėl išmuitinimo procedūros neatliekamos, taip pat teigė, jog jokių naujų klientų ieškovas nesurado. Liudytoja A. M. teismo posėdyje patvirtino, jog iš namų darbuotojai negali dirbti, nes firma užsiima prekyba. Pandemijos laikotarpiu ieškovas buvo išleistas į prastovas, o ši aplinkybė taip pat parodė, jog ieškovo darbas iš namų nebuvo įmanomas. Tai, kad susitarimo dėl nuotolinio darbo nebuvo, patvirtino ir UAB „Firma TRIO“ direktorius Rimantas Kanapienis, kuris davė priesaiką byloje, jo paaiškinimai neprieštarauja kitiems bylos duomenims, todėl jais netikėti teismas nurodė neturintis pagrindo.
8. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu dėl procedūrinių pažeidimų. Teismo vertinimu, atsakovė nepažeidė DK 58 straipsnio procedūrinių reikalavimų – darbuotojui buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti, tačiau nei nustatytu terminu, nei vėliau iki ieškovo atleidimo iš darbo ieškovo pasiaiškinimas pateiktas nebuvo.
9. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jam nebuvo įteiktas atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. reikalavimas dėl pasiaiškinimo pateikimo, nurodydamas, kad ieškovo argumentai dėl šio rašto negavimo yra deklaratyvūs ir rodantys ieškovo abejingumą bei nesiskaitymą su atsakovės interesais. Teismas nustatė, kad reikalavimas pasiaiškinti buvo išsiųstas ieškovui ir jo atstovui advokatui Linui Makaveckui 2022 m. gegužės 17 d. el. paštu. Laiškai išsiųsti dviem subjektams, kurie neneigia, jog naudojasi nurodytais el. pašto adresais. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo poziciją dėl nurodyto reikalavimo pasiaiškinti negavimo grindė el. laiško neišsiuntimu ir tik bylą nagrinėjant teisme pateikė naują versiją dėl „užlūžusio“ kompiuterio, dėl ko, ieškovo teigimu, jis buvo nepasiekiamas el. paštu ir negalėjo perskaityti el. laiško. Ši versija nebuvo nurodyta nei kreipiantis į Darbo ginčų komisiją, nei pateikiant ieškinį teismui. Teismas taip pat nurodė, kad el. laiško išsiuntimas ieškovo advokatui laikytinas tinkamu informavimu, nes, nors ieškovo advokatas tvirtino, kad sutartį dėl atstovavimo šiame ginče su klientu pasirašė tik 2022 m. birželio 16 d., tačiau šioje situacijoje kitais klausimais (t. y. dėl skolos grąžinimo) su advokatu, kaip ieškovo atstovu, jau buvo atsakovės direktoriaus bendrauta anksčiau ir ne vieną kartą, be to, teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad ieškovą ir atsakovės vadovą Rimantą Kanapienį su advokatu Linu Makavecku siejo ne tik dalykiniai santykiai. Rimantas Kanapienis teismo posėdyje paaiškino, jog prieš ieškovo atleidimą paskambino advokatui ir apie tai jį informavo, todėl apie situaciją atstovui buvo žinoma. Todėl, teismo teigimu, ieškovo teikti įrodymai (telefoninių pokalbių įeinami / išeinami skambučiai), paneigiantys, kad buhalterė A. M. po 2022 m. gegužės 17 d. el. laiško išsiuntimo paskambino ieškovui ir informavo jį apie tai, nėra vieninteliu bendravimo su ieškovu darbo drausmės pažeidimo klausimais subjektu. Šiuo atveju svarbu ir tai, jog, nors ir tvirtinama, kad sutartis dėl ieškovo atstovavimo pasirašyta tik 2022 m. birželio 16 d., tačiau prašymo Darbo ginčų komisijai dėl pripažinimo atleidimo ir darbo neteisėtu ir neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo data taip pat yra 2022 m. birželio 16 d.
10. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jam pasiaiškinti buvo nustatytas neprotingas terminas – 1 diena, tuo pažeidžiant DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų visumos (šalių paaiškinimų, liudytojos parodymų, rašytinių įrodymų) akivaizdu, jog darbdavės įsakymas dėl ieškovo atleidimo nebuvo siurprizinis: ieškovas darbe nepasirodė, nors ir buvo telefonu raginamas atvykti, darbinių funkcijų nevykdė, su direktoriumi tiesiogiai nebebendravo, asmeninius reikalus su juo tvarkė per atstovą ir t. t. El. paštu gavęs 2022 m. gegužės 17 d. reikalavimą pasiaiškinti, taip pat jokių veiksmų nesiėmė – į darbdavį nesikreipė, reikalavimą ignoravo, ir tik gavęs iš Sodros informacijos centro pranešimą apie tai, jog nėra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, ieškovas susisiekė su UAB „Firma TRIO“ buhalterija. Teismas sprendė, kad darbdavės nustatyto 1 dienos termino pasiaiškinimui pateikti vertinimas protingumo aspektu nėra esminis ginčo išsprendimui, nes ieškovo elgesys iki įsakymo dėl jo atleidimo iš darbo priėmimo nesudaro pagrindo teismo įsitikinimui, jog ieškovas turėjo tikslą išlaikyti tvarius darbinius santykius. Be to, pasiaiškinimą apie nėjimo į darbą priežastis ieškovas turėjo galimybę pateikti teismo įvertinimui nagrinėjant civilinę bylą, tačiau jokių objektyvių priežasčių tokiam elgesiui ieškovas nenurodė.
11. Teismas nustatė, kad ieškovas į darbą neatvyko ne vieną dieną, t. y. nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki 20 d., apie tai darbdavys patvirtino darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, šią aplinkybę patvirtino liudytoja A. M. bei atsakovės direktorius, tai užfiksuota 2022 m. gegužės 17 d. akte. Ieškovas su atsakovės direktoriumi, t. y. su darbdaviu, tiesiogiai nebendravo – bendravo per atstovą, į darbą neatvyko ilgą laiką ir pagal reikalavimą neteikė pasiaiškinimo dėl ko jis neatvyksta į darbą, kaltindamas darbdavį dėl procedūrų pažeidimų. Be to, ieškovas buvo priimtas eiti komercijos direktoriaus pareigas, todėl ieškovui taikytini aukštesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovą su įmonės direktoriumi siejo ir giminystės ryšiai, todėl ieškovas turėjo veikti sąžiningai, bendradarbiauti ir nepiktnaudžiauti teise bei padėtimi. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje darbuotojo elgesys tiek padarant darbo drausmės pažeidimą, tiek vėliau, rodo, jog darbdavė turėjo pagrindą prarasti pasitikėjimą darbuotoju ir dėl to nutraukti darbo santykius su juo. Darbdavė atsižvelgė ir tinkami įvertino darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai išsiaiškino, ar ieškovas 2022 m. pasibaigus pandemijai realiai dirbo nuotoliniu būdu atsakovės įmonėje. Tiek pasibaigus pandemijai, tiek ir visą laiką ankščiau ieškovas vykdė darbines funkcijas pagal konkrečius darbdavės poreikius, nors ir neturėjo jam darbdavės parengtų pareiginių nuostatų / instrukcijų. Pastaruosius 10 metų ieškovas įmonėje buvo tarsi ūkvedys, jam buvo pavedama ką nors paremontuoti ar pan. Ieškovo darbo krūvis buvo nedidelis, nepastovus / kintantis, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių. Ieškovas nėra kaltas dėl to, kad darbdavė (atsakovė) nenustatė darbuotojui (ieškovui) konkrečių pareiginių nuostatų / instrukcijų. Atlyginimo mokėjimas ieškovui niekaip nebuvo susietas su surastų klientų skaičiumi / parduotų prekių kiekiu ar su kitų konkrečių darbų atlikimu (funkcijų vykdymu), tad natūralu, kad teismo posėdyje ieškovo atstovas negalėjo konkretizuoti, kokiems konkrečiai klientams ieškovas vežė dažus, kokius klientus pritraukė dirbdamas nuotoliniu būdu ir t. t. Ieškovas niekada nebuvo sulaukęs jokių pastabų iš darbdavės, kad jos netenkina ieškovo atliekamų darbų kokybė, kiekis (darbo krūvis) ar pan.
12.2. Teismas nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, jog dėl nuotolinio darbo šalys buvo susitarusios žodžiu. Tiek rašytiniai įrodymai (darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai už 2022 metus), tiek šalių elgesys patvirtina, kad buvo šalių susitarimas dėl ieškovo nuotolinio darbo, nes darbdavė dėl to neprieštaravo ir ilgą laiką po pandemijos nereikalavo ieškovo atvykti dirbti gyvai į darbo vietą, o ne nuotoliu. Pasibaigus pandemijai (prastovai) atsakovė nenurodė ieškovui grįžti iš nuotolinio darbo į „gyvą“ darbą kontoroje (ofise), tad natūralu, jog darbuotojas (ieškovas) ir toliau tęsė darbą nuotoliniu būdu (t. y. būtent taip, kaip jam žodžiu buvo ankščiau nurodęs darbdavys ir ką darbdavys patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais). Atsakovės įmonėje nėra jokio dokumento, kad ieškovui reikia po pandemijos pabaigos iš nuotolinio darbo grįžti / atvykti į nuolatinį darbą. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės elgesio iki ieškovo atleidimo – ieškovas niekada nebuvo informuotas apie tai, kad kažką atlieka netinkamai; nėra duomenų, jog ieškovas būtų nevykdęs kokio nors atsakovės nurodymo.
12.3. Teismas nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino, ar iš tiesų darbdavė bandė susisiekti su darbuotoju po 2022 m. balandžio 7 d. „ilgalaikės pravaikštos fiksavimo akto“ surašymo (laikant, kad šis aktas nebuvo surašytas atsakovo vadovo atgaline data, jau po ieškinio pateikimo Darbo ginčų komisijai), ar darbuotojas neatsiliepė (telefonu, el. paštu) į tokį darbdavio raginimą / nurodymą, ar darbuotojas žinojo, kad jam po pandemijos pabaigos reikia būti darbe (fiziškai kontoroje), o ne dirbti nuotoliu, ir kt. Nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant, ar buvo ir kada buvo padarytas darbo pareigų pažeidimas, kokie buvo darbuotojo ketinimai ir ar yra jo kaltė, koks pažeidimo sunkumas, ar darbuotojo atleidimas iš darbo yra proporcinga priemonė.
12.4. Teismas klaidingai nurodė, kad ieškovo gynyba buvo siejama su el. laiško dėl pasiaiškinimo pateikimo neišsiuntimu, nes ieškovo gynyba grindžiama atsakovės el. laiško negavimu, jo neįteikimu ieškovui. Iki ieškovo atleidimo iš darbo komunikavimas tarp ieškovo ir darbdavės (atsakovės) niekada nevyko el. laiškais. Ieškovui niekada nebuvo jokios pareigos ir jokiais periodais tikrintis savo asmeninio el. pašto adreso, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad šioje situacijoje yra kaltas ir buvo neapdairus darbuotojas, kad kiekvieną dieną nepasitikrino savo asmeninio el. pašto dėžutės o ne darbdavys, kuris nevykdė Darbo kodekse nustatytos pareigos pareikalauti raštu pasiaiškinti darbuotojo nustatant jam protingą terminą. Teismas nenustatinėjo, ar buvo pareikalauta, kad ieškovas pateiktų pasiaiškinimą, ar ieškovas gavo šį darbdavio reikalavimą pasiaiškinti. Teismas nenustatė ir nenurodė, kada konkrečiai (pranešimo gavimo / „perskaitymo“ data, konkretus laikas: valanda ir minutė) ieškovui buvo įteiktas šis reikalavimas. Teismas nenustatė šių esminių aplinkybių, o iš tiesų nei 2022 m. gegužės 17–18 d., nei iki atleidimo iš įmonės (2022 m. gegužės 20 d.) ieškovas apskritai netikrino savo el. pašto dėžutės. Apie galimą atleidimą iš darbo ieškovas sužinojo gavęs į telefoną SMS pranešimą iš Sodros.
12.5. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas visada buvo pasiekiamas darbdavei telefonu, o 2022 m. gegužės mėnesį ieškovas neturėjo veikiančio kompiuterio ir negalėjo patikrinti el. pašto. Atsakovė sąmoningai pasirinko tokį reikalavimo pasiaiškinti pateikimo būdą, kad darbuotojo pasiaiškinimas darbdavei niekaip negalėtų būti pateiktas laiku. Pirma, atsakovė siuntė reikalavimą pasiaiškinti el. paštu, kuriuo niekad ankščiau su darbuotoju nekomunikavo; darbdavė el. laišką išsiuntė net neįsitikinusi, kad darbuotojas turi įrenginį, su kuriuo gali operatyviai patikrinti savo pašto dėžutę (ir nesuteikusi tokio įrenginio). Antra, atsakovė pranešimą išsiuntė iš neaiškaus el. pašto adreso, kas tik padidino tikimybę, kad Google paštas šį laišką identifikuos kaip elektroninį šlamštą ir automatiškai išmes jį iš bendros pašto dėžutės. Trečia, atsakovė reikalavime pasiaiškinti nustatė itin trumpą terminą – 1 darbo dieną pasiaiškinti. Atsakovė neišsiuntė darbuotojui siunčiamos el. žinutės jokiomis papildomomis priemonėmis ir nesiėmė visų priemonių, reikalingų įteikti darbuotojui reikalavimą pasiaiškinti. Dėl to darbuotojas neturėjo realios galimybės pasiaiškinti.
12.6. Teismas rėmėsi abstrakčiais atsakovės vadovo ir liudytojos A. M., kurie teismui sakė netiesą, teiginiais. Pastarieji tvirtino, kad ieškovas apie reikalavimą pasiaiškinti buvo informuotas telefonu, tačiau pateiktos ieškovo telefoninių skambučių išklotinės patvirtina, kad nei atsakovės vadovas, nei buhalterė 2022 m. gegužės 17–18 d. ieškovui neskambino. Byloje nėra jokių atsakovo ir liudytojos teiginius patvirtinančių įrodymų; teismas nepatikrino šių teiginių pagrįstumo, nenustatinėjo, kokių konkrečiai darbdavio pavedimų (nurodymų) ieškovas neįvykdė, kokių konkrečių darbų atsakovas negalėjo organizuoti dėl ieškovo fizinio neatvykimo į darbą (dėl jo darbo nuotoliu) ir pan.
12.7. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad darbdavės įsakymas dėl atleidimo iš darbo ieškovui buvo siurprizinis, nes: nuotoliniu būdu ieškovas dirbo nuo pat pandemijos pabaigos pagal darbdavės žodinį nurodymą ir tai darbdavei buvo priimtina; darbe (ofise) ieškovas fiziškai pasirodydavo tik pagal darbų poreikį; ieškovas nė karto po pat pandemijos pabaigos nebuvo darbdavės nei raštu, nei el. laišku, nei telefonu raginamas atvykti fiziškai į darbą ofise, nes darbdavei tiko ieškovo darbas nuotoliu; ieškovas vykdė darbines funkcijas pagal konkrečius darbdavės poreikius. Ieškovas niekada neturėjo pareigos bendrauti su darbdave naudojantis savo asmeninio el. pašto dėžute, iki ieškovo atleidimo iš darbo komunikavimas tarp ieškovo ir darbdavės niekada nevyko el. laiškais.
12.8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas buvo priimtas eiti komercijos direktoriaus pareigas, todėl ieškovui taikytini aukštesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovo darbo sutartyje nurodyta, kad ieškovas turi vidurinį išsilavinimą. 2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu atsakovės vadovas patvirtino, kad ieškovo pareigybės pavadinimas „komercijos direktorius“ buvo sugalvotas tiesiog šiaip, o ieškovas pastaruosius 10 metų bendrovėje buvo tarsi ūkvedys.
12.9. Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovą buvus nesąžiningą, nebendradarbiavus su darbdave bei piktnaudžiavus teise bei padėtimi. Tokių duomenų byloje nėra, išskyrus melagingus atsakovės atstovų teiginius apie tai. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad šiuo atveju būtent darbdavė pasielgė nesąžiningai, piktnaudžiavo teise ir padėtimi: darbdavė nekomunikavo su ieškovu po tariamų pravaikštų aktų surašymo 2022 m. kovo-balandžio mėnesiais, net nepranešė apie tai darbuotojui, jo nepareikalavo pasiaiškinti dėl galimų darbo drausmės pažeidimų, niekada darbuotojui nepateikė jokio reikalavimo po pandemijos pabaigos pradėti dirbti fiziškai kontoroje, niekada darbuotojui nepateikė jokio konkretaus reikalavimo atlikti konkretų pavedimą / užduotį, ir pan.
12.10. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovei yra labai skausmingos ieškovo šeimai, todėl teismas turėtų atsižvelgti į sunkią ieškovo šeimos turtinę padėtį ir nepriteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų net ir ieškinio atmetimo atveju. Po atleidimo iš darbo ieškovas neteko nuolatinių pajamų, tik nuo 2022 m. vidurio pradėjo gauti senatvės pensiją, kuri nėra pakankama pragyvenimui.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime atsakovė UAB „Firma TRIO“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Šioje byloje aplinkybę, jog pasibaigus prastovai ieškovas turi atvykti į darbą, patvirtino teismo posėdyje atsakovės direktorius ir liudytoja A. M. . Atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. aktu Nr. 2 „Dėl V. Š. darbo drausmės pažeidimo“ fiksuota, jog nuo 2022 m. gegužės 2 d. ieškovas be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą. Atitinkamai šie duomenys užfiksuoti ir 2022 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovas dirbo nuotoliniu būdu, byloje nepateikta.
13.2. Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovas nepateikė darbdavei prašymo dėl nuotolinio darbo ir kad nebuvo raštiško šalių susitarimo dėl nuotolinio darbo. Teismas pagrįstai neįrodytu laikė ieškovo teiginį, jog dėl nuotolinio darbo buvo žodinis šalių susitarimas, nes objektyvių duomenų, kad ieškovas realiai galėjo dirbti ir dirbo nuotoliniu būdu, teismui nėra pateikta. Vienintelė darbo priemonė suteikta darbuotojui buvo telefonas. Nors, ieškovo atstovo paaiškinimais jo darbo funkcijos apėmė prekių išmuitinimo procedūrą, prekių priėmimą sandėliuose, prekių tiekimą po įvairius Lietuvos taškus, klientų paiešką, logistikos klausimų sprendimas, tačiau teismo posėdyje ieškovo atstovas negalėjo konkretizuoti, kokiems klientams ieškovas vežė dažus, kokius klientus pritraukė dirbdamas nuotoliniu būdu.
13.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo teiginiai, jog jis negavo atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. reikalavimo dėl pasiaiškinimo pateikimo, yra deklaratyvūs ir patvirtinantys (rodantys) ieškovo abejingumą ir nesiskaitymą su atsakovės, kaip darbdavės, interesais.
13.4. Teismas pagrįstai sprendė, kad iš byloje esančių duomenų visumos (šalių paaiškinimų, liudytojos parodymų, rašytinių įrodymų) akivaizdu, jog atsakovės įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo nebuvo siurprizinis: ieškovas darbe nepasirodė, nors telefonu buvo raginamas atvykti, darbinių funkcijų nevykdė, su atsakovės direktoriumi tiesiogiai nebebendravo, asmeninius reikalus su juo tvarkė per atstovą, taip pat, el. paštu gavęs 2022 m. gegužės 17 d. reikalavimą pasiaiškinti, jokių veiksmų nesiėmė.
13.5. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė, kaip darbdavė, nepažeidė DK 58 straipsnio procedūrinių reikalavimų. Ieškovui buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti, tačiau nei nustatytu terminu, nei vėliau iki ieškovo atleidimo iš darbo atsakovei paaiškinimas pateiktas nebuvo. Ieškovas su atsakovės direktoriumi bendravo per atstovą, į darbą neatvyko ilgą laiką ir neteikė pareikalauto pasiaiškinimo dėl neatvykimo į darbą priežasčių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo elgesys tiek padarant darbo drausmės pažeidimą, tiek vėliau įrodo, jog atsakovė turėjo pagrindą prarasti pasitikėjimą darbuotoju ir dėl to nutraukti darbo santykius su juo. Darbdavės priimtas įsakymas nutraukti darbo sutartį su ieškovu yra adekvatus padarytam pažeidimui.
13.6. Ieškovas, nesutikdamas su teismo pateiktu byloje esančių duomenų (įrodymų) vertinimu, nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Tokiu būdu ieškovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų ir esančių įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovei pareikštais reikalavimais dėl šalių darbo sutarties nutraukimo (tariamų procedūrinių pažeidimų kontekste ir pan.), nei tai padarė pirmos instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
15. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme
16. Su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė papildomus rašytinius įrodymus – duomenis apie Sodros paskyros nustatymus dėl pranešimo pateikimo būdo (el. paštu ir SMS), el. pašto aplanko „Spam“ („šlamštas“) ekrano fotonuotrauką, telefono ekrano nuotrauką su informacija apie Sodros išmoką ir sąskaitos likutį 2023 m. sausio 19 d., Nekilnojamo turto registro duomenis apie ieškovui priklausantį butą.
17. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
18. Susipažinęs su ieškovo pateiktais naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad duomenys apie ieškovo Sodros paskyros nustatymus dėl pranešimo pateikimo būdo, aplanko „Spam“ („šlamštas“) ekrano fotonuotrauka galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, minėtoje ekrano fotonuotraukoje nesimato 2022 m. gegužės 17 d. darbdavės reikalavimo pateikti pasiaiškinimą, todėl neaišku, kokias su byla susijusias faktines aplinkybes juo siekiama įrodyti. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti šiuos įrodymus, taip pat nepateikiama įrodymų, jog būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo vėliau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisme naujai pateikiamus rašytinius įrodymus – duomenis apie ieškovo Sodros paskyros nustatymus dėl pranešimo pateikimo būdo, aplanko „Spam“ („šlamštas“) ekrano fotonuotrauką – atsisakytina priimti.
19. Apelianto pateikti įrodymai, kuriais jis apibūdina savo turtinę padėtį – 2023 m. sausio 19 d. telefono ekrano nuotrauka apie gautą Sodros išmoką ir sąskaitos likutį, Nekilnojamo turto registro duomenys apie ieškovui priklausantį butą – yra prijungiami prie bylos. Šie duomenys yra siejami su apelianto argumentais dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir su apelianto prašymu atsižvelgti į jo turtinę padėtį bei nukrypti nuo CPK įtvirtinto bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo. Taigi, šių duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
20. 1994 m. liepos 1 d. Darbo sutartimi Nr. 4 ieškovas buvo įdarbintas UAB „Firma TRIO“ (buv. (duomenys neskelbtini) firma ,,TRIO“) komercijos direktoriumi neterminuotam laikotarpiui. Šalys sutarė, jog ieškovas priimamas dirbti į centrinį padalinį (ofisą) (Sutarties 7.1 punktas) (e. t. 1, b. l. 17–24).
21. 2022 m. kovo 3 d. ieškovas pateikė UAB ,,Firma TRIO“ pretenzijas Nr. 2022-1, Nr. 2022-2, reikalaudamas grąžinti bendrovei suteiktas paskolas (e. t. 1, b. l. 44, 45).
22. 2022 m. balandžio 7 d. Ilgalaikės pravaikštos fiksavimo aktu buvo fiksuota komercijos direktoriaus V. Š. ilgalaikė pravaikšta nuo 2022 m. kovo 3 d. (e. t. 1, b. l. 15).
23. 2022 m. gegužės 17 d. aktu „Dėl V. Š. darbo drausmės pažeidimo“ Nr. 2 fiksuota, jog įmonės darbuotojas V. Š., niekam nepranešęs, nuo 2022 m. gegužės 2 d. be pateisinamos priežasties neatvyksta į darbą (e. t. 1, b. l. 16).
24. 2022 m. gegužės 17 d. atsakovės reikalavime ieškovui pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo nurodoma, kad ieškovas pastoviai pažeidinėja darbo drausmę, sistemingai neatvyksta į darbą iš anksto apie tai nepranešęs ir taip šiurkščiai pažeidžia darbo sutarties reikalavimus; prašoma per vieną kalendorinę dieną pasiaiškinti dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų; nurodoma, jog, per nustatytą laiką be svarbių priežasčių nepateikus raštiško pasiaiškinimo, gali būti skiriama griežčiausia nuobauda – nutraukta darbo sutartis (e. t. 1, b. l. 55). Dokumentas pasirašytas atsakovės vadovo el. parašu 2022 m. gegužės 17 d.
25. 2022 m. gegužės 17 d. el. paštu į adresus (duomenys neskelbtini)@gmail.com ir (duomenys neskelbtini)@gmail.com išsiųstas reikalavimas; laiške nurodoma – ,,UAB ,,Firma TRIO“ direktorius R. K.“ (e. t. 1, b. l. 170).
26. 2022 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis ieškovas dirbo 22 dienas, 2022 metų balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis ieškovas dirbo 20 dienų, 2022 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis ieškovas dirbo 0 dienų, gegužės 2–20 d. ieškovui pažymėtos pravaikštos / kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties (PB) (e. t. 2, b. l. 5–7). Iš Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių matyti, jog 2022 m. kovo–balandžio mėn. ieškovui buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis; 2022 m. gegužės mėn. darbo užmokestis nebuvo priskaičiuotas (e. t. 2, b. l. 10–12).
27. 2022 m. gegužės 20 d. UAB ,,Firma TRIO“ direktoriaus įsakymu dėl V. Š. atleidimo iš darbo Nr. DU22/0520 darbo sutartis su ieškovu nutraukta (e. t. 1, b. l. 11). Įsakyme nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad komercijos direktorius ieškovas sistemingai neatvyksta į darbą, tuo šiurkščiai pažeisdamas darbo drausmę, nepateikė raštiško pasiaiškinimo dėl šių pažeidimų, nusprendžiama nutraukti darbo sutartį su darbuotoju už pravaikštas nuo 2022 m. gegužės 20 d. pagal DK 58 straipsnio 1 dalį (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas).
28. 2021 m. gegužės 21 d. el. laišku Sodros informacijos centras informavo ieškovą, kad darbdavė UAB „Firma TRIO“ pateikė informaciją apie tai, jog ieškovas nedraudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 5 d. iki 2022 m. gegužės 20 d. (e. t. 1, b. l. 6).
29. 2022 m. birželio 8 d. prašymu Nr. 2022/06-1 ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas pateikti dokumentą (darbdavio įsakymą), kuriuo jis atleistas iš darbo UAB „Firma TRIO“, ir iš kurio būtų matyti atleidimo data ir pagrindas (e. t. 1, b. l. 7). Atsakydama atsakovė 2022 m. birželio 15 d. paštu išsiuntė įsakymą dėl atleidimo iš darbo (e. t. 1, b. l. 13).
30. Ieškovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo (e. t. 1, b. l. 39–41). Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. liepos 27 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-11888 ieškovo prašymas tenkintas iš dalies: nuspręsta išieškoti ieškovo naudai iš atsakovės 1 723,79 Eur netesybas už vėlavimą atsiskaityti pagal DK 147 straipsnio 2 dalį (suma su privalomais mokesčiais); likusi ieškovo prašymo dalis atmesta (e. t. 1, b. l. 25–27).
Žemesnės instancijos teismas
31. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, prašydamas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti susijusias sumas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovo reikalavimus dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio pagrindu pripažinimo neteisėtu ir susijusių sumų priteisimo. Apeliacinio nagrinėjimo apimtį sudaro teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytus argumentus bei nurodytas aplinkybes.
Dėl darbo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo
32. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš darbo UAB ,,Firma TRIO“ atleistas 2022 m. gegužės 20 d. direktoriaus įsakymu Nr. DU22/0520. Įsakyme nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, kad komercijos direktorius ieškovas sistemingai neatvyksta į darbą, tuo šiurkščiai pažeisdamas darbo drausmę, nepateikė raštiško pasiaiškinimo dėl šių pažeidimų, nusprendžiama nutraukti darbo sutartį su darbuotoju už pravaikštas nuo 2022 m. gegužės 20 d. pagal DK 58 straipsnio 1 dalį (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas). Nors įsakyme dėl atleidimo nėra konkrečiai įvardintas priežastį nutraukti darbo sutartį kvalifikuojantis teisinis pagrindas, iš įsakymo turinio ir to, jog darbo sutarties nutraukimo priežastimi įvardijamas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, matyti, jog ieškovas iš darbo atleistas dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo – neatvykimo į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas).
33. Darbo sutartis DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties, gali būti nutraukta darbdaviui įrodžius darbuotojo neatvykimo į darbą faktą ir atitinkamai darbuotojui neįrodžius priežasčių, dėl kurių jis negalėjo atvykti į darbą, svarbumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).
34. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-684/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). DK 58 straipsnio 5 dalyje papildomai akcentuojama, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbo pareigų pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo sunkumą ir padarinius, jo padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo padarymo; taip pat atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Ši nuostata atskleidžia, kad net ir formalus darbo pareigų pažeidimo fakto konstatavimas ne visada bus pagrindu taikyti aptariamas teisines pasekmes. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad atleidimas buvo adekvati reakcija į darbuotojo padarytą pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas iš tiesų pasibaigus karantinui fiziškai neatvyko į darbą atsakovės buveinėje. Taigi, neatvykimo į darbo vietą faktas nėra ginčijamas ir teismo pagrįstai pripažintas nustatytu. Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, sudarančiu pagrindą darbo sutarčiai nutraukti, gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
36. Ieškovas, aiškindamas savo neatvykimą į darbą atsakovės buveinėje, argumentavo, kad pasibaigus karantinui žodiniu šalių susitarimu dirbo nuotoliu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovas nurodytų neatvykimo į darbą priežasčių ir aplinkybių neįrodė, t. y. byloje nebuvo įrodyta, jog ieškovas būtų dirbęs nuotoliu. Ieškovas, ginčydamas šią teismo išvadą, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo sudarytas žodinis šalių susitarimas dėl ieškovo darbo nuotoliu, kurį patvirtina šalių elgesys.
37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo darbo nuotoliu aplinkybė nebuvo įrodyta ir svarbios ieškovo neatvykimo į darbą priežastys nepagrįstos.
38. Pirma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga nepatvirtina, jog būtų buvęs teisės aktų reikalavimus atitinkantis šalių susitarimas dėl ieškovo darbo nuotoliu. DK 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu darbovietė yra, vietoje, taip pat ir naudodamas informacines technologijas (teledarbas). Dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu (DK 52 straipsnio 2 dalis). Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka (DK 52 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, be ieškovo paaiškinimų apie žodinį susitarimą dėl nuotolinio darbo, į bylą nebuvo pateiktas joks tokio susitarimo faktą patvirtinantis įrodymas: nėra duomenų, kad darbuotojas būtų pateikęs darbdavei prašymą dirbti nuotoliniu būdu, taip pat bylos medžiaga nepatvirtina, jog darbdavė su tuo sutiko. Darbo sutartimi šalys dėl nuotolinio darbo nesitarė. Tokia darbo sąlyga nebuvo užfiksuota ir jokiu darbdavės priimtu dokumentu. Taip pat byloje nepateikta jokių duomenų, kad darbuotojas būtų teikęs darbdavei ataskaitas už nuotoliu atliktą darbą. Tokiame kontekste pažymėtina, kad vienos iš šalių tvirtinimas dėl tam tikros faktinės aplinkybės savaime tokios aplinkybės nepatvirtina, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Nesant įrodymų apie darbuotojo teiktą ir darbdavės tenkintą prašymą ieškovui dirbti nuotoliu, nesant jokių duomenų apie ieškovo, kaip darbuotojo, teiktas ataskaitas darbdavei už nuotoliu atliktą darbą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, jog realiai nuo 2022 m. gegužės 2 d. dirbo nuotoliniu būdu.
39. Antra, atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).
40. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino pirmiau aptartas reikšmingas aplinkybes, susijusias su faktiniu ieškovo veikimu (ne)vykdant darbines funkcijas darbdavės interesais, ir pagrįstai sprendė, jog bylos medžiaga nepatvirtina, kad ieškovas realiai galėjo darbo funkcijas atlikti ir atliko nuotoliniu būdu. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino ir procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad ieškovas atliko tokias darbo funkcijas: prekių išmuitinimo procedūras; prekių priėmimą sandėliuose; prekių tiekimą po įvairius Lietuvos taškus; klientų paiešką; sprendė logistikos klausimus. Akivaizdu, kad tokioms darbo funkcijoms atlikti reikalinga pildyti dokumentus, kontaktuoti su klientais, vykti į keliones darbo tikslais ir kt., tačiau ieškovas jokių tokius veiksmus patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Ieškovas neįrodė, jog būtų darbdavei pateikęs, taip pat ir teismui nepateikė jokių duomenų ar įrodymų apie jo realiai atliktas darbines funkcijas / įvykdytus ar vykdytus darbus dirbant nuotoliu (pvz., ataskaitų apie atliktą darbą, el. laiškų klientams, telefono skambučių klientams išklotinių, priimtus užsakymus / atliktus pardavimus patvirtinančių dokumentų, kelionių darbdavės interesais kuro išlaidų, prekių paėmimo iš sandėlio ar tiekėjų dokumentų ar kt.). Duomenų, kad kažkam ieškovas būtų vežęs prekes (paėmęs jas iš sandėlio ar tiekėjų, perdavęs klientams ir kt.), taip pat nėra. Be to, kai kurios nurodytos funkcijos kelia abejonių dėl jų realumo apskritai, pavyzdžiui, kaip nurodė atsakovės vadovas, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą prekių išmuitinti nebereikia, nes jos vežamos iš Danijos. Ir priešingai, atsakovės atstovas Rimantas Kanapienis teismo posėdžio metu paaiškino, kad įmonė yra labai maža, nuotolinio darbo įmonėje nebuvo ir jo galimybė nesvarstyta, nes tai nėra įmanoma dėl veiklos pobūdžio (prekyba) (2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 58:25 min.), vadovas patvirtino, jog apie darbą ir jo rezultatus ieškovas jokių ataskaitų neteikė. Liudytoja A. M. paaiškino, kad ieškovas karantino metu buvo išleistas į prastovą, o darbas iš namų bendrovėje nebuvo įmanomas dėl veiklos pobūdžio (prekyba) ir nebuvo atliekamas nė vieno iš darbuotojų. Ieškovas buvo prastovoje iki pandemijos pabaigos (2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 16:08 min.). Taip pat liudytoja nurodė, kad po pandemijos ieškovas buvo informuotas, kad turi dirbti darbo vietoje, apie tai ieškovą informavo ji pati: pasibaigus karantinui ji nurodė perspėjusi visus darbuotojus asmeniškai (2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 19:54 min.). Aplinkybę, kad atsakovės įmonėje darbas nuotoliu nevyko, patvirtina ir tai, kad pandemijos metu ieškovas buvo 100 proc. išleistas į prastovas, t. y. nuotolinis darbas nebuvo organizuotas (atsakovės vadovo paaiškinimai 2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:00:15 val.). Pažymėtina, kad pats ieškovas savo procesiniuose dokumentuose savo darbą apibūdino nurodydamas, kad darbines funkcijas vykdė pagal konkrečius darbdavės poreikius, ir neginčijo atsakovės vadovo paaiškinimu, jog pastaruosius 10 metų ieškovas buvo tarsi ūkvedys, jam buvo pavedama paremontuoti kažką ir pan. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio darbinės funkcijos objektyviai negali būti atliekamos nuotoliniu būdu. Ieškovas priešingai neįrodė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė faktinio darbo nuotoliu, taip pat nepagrindė, jog darbinių funkcijų vykdymas tokia forma apskritai buvo leistas ar įmanomas atsakovės įmonėje.
41. Trečia, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-62/2013; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Dėl to, sprendžiant dėl ieškovo darbo nuotoliu, taip pat vertintinas ir faktinis šalių elgesys. Vis dėlto, bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai nesudaro pagrindo įvertinus šalių elgesį pripažinti įrodytu buvus žodinį šalių susitarimą dėl ieškovo darbo nuotoliu (CPK 185 straipsnis). Ieškovo teigimu, žodinį šalių susitarimą dėl ieškovo darbo nuotoliu patvirtina tai, kad darbdavė nereikalavo ieškovo atvykti dirbti gyvai į darbo vietą; pasibaigus pandemijai (prastovai) atsakovė nenurodė ieškovui grįžti iš nuotolinio darbo į darbą kontoroje (ofise); darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo žymimas ieškovo darbas. Vertinant šiuos ieškovo teiginius, būtina atsižvelgti į tai, kad, kaip pripažino ieškovas, vienintelė jam atsakovės išduota darbo priemonė buvo telefonas. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalys daug klausimų spręsdavo telefonu. Atsakovės vadovas teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonė yra labai maža (dirbo keturi asmenys), verslu užsiima seniai, o atsakovės vadovą ir ieškovą sieja asmeniniai santykiai; kad dėl ilgalaikio bendravimo, grindžiamo ir asmeniniais santykiais, ieškovas save laikė išskirtines teises turinčiu darbuotoju, laisvai atvykdavo į darbą savo pasirinkimu ir atsakovė ilgą laiką tai toleravo. Tokį savo santykį su bendrove patvirtina ir ieškovas, paaiškindamas, jog dirbo pagal konkrečius darbdavės poreikius, kurių nebuvo daug (darbo krūvis buvo nedidelis, nepastovus, kintantis). Liudytoja apklausta bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė taip pat patvirtino, kad daug klausimų buvo sprendžiama telefonu, kad ieškovas atvykdavo į buveinę nepastoviai, savo nuožiūra, nusiplauti automobilio ar išgerti kavos; kad po prastovos ji asmeniškai sakiusi ieškovui atvykti į darbą kontoroje. Tai, kad tam tikrą laiką šalys bendru susitarimu laikė ieškovo darbinių funkcijų vykdymą tinkamu, nepaneigia atsakovės argumentų, jog po pandemijos ieškovo elgesys tapo netoleruotinas, nes, visuotinai žinant apie atšauktą karantiną ir nesant sprendimų / susitarimų dėl darbo nuotoliu, ieškovas iš viso nebeatvykdavo į darbą. Aplinkybę, kad atsakovei nebuvo priimtinas ieškovo elgesys ir neatvykimas į darbo vietą, patvirtina fiksuoti ieškovo pareigos atvykti į darbą pažeidimai, kurie taip pat žymėti ir 2022 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.
42. Apibendrinant pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bylos medžiaga nėra pakankama nustatyti buvus šalių susitarimą dėl ieškovo darbo nuotoliu. Dėl to, fiksavus ieškovo pareigos atvykti į darbą pažeidimus, atsakovė turėjo pagrindą konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nutraukti darbo sutartį (DK 58 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas).
43. Bylos medžiaga nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovo neatvykimas į darbą negalėjo būti laikomas šiurkščiu nusižengimu ar kad atleidimas iš darbo laikytinas neproporcinga poveikio priemonė.
44. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Kasacinio teismo praktikoje (kuri aktuali ir taikant 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatas) pažymėta, kad parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).
45. Darbo teisinių santykių šalys net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (6 dalis).
46. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovė – maža įmonė, todėl darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas ir savo darbinių funkcijų atlikimas bei bendradarbiavimas yra itin svarbus. Ieškovui be paaiškinimų ir susitarimų neatvykstant į darbą, neteikiant jokios informacijos apie atliekamas darbines užduotis ir darbinių funkcijų vykdymą, nereaguojant į telefonu teikiamą informaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai situaciją įvertino kaip sudarančią rimtas prielaidas nepasitikėti ieškovu, kaip demonstruojančiu nepagarbą ir nedėmesingumą atsakovės interesams, nerodančiu intereso veikti vykdant darbo funkcijas atsakovės naudai, nebendradarbiaujančiu. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbuotojo abejingumas dėl savo padarytų veiksmų kartu atskleidžia nesiskaitymą su darbdavio interesais, o pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus. Dėl to, įvertinus ieškovo elgesį ir jo paaiškinimus, ieškovo neatvykimas į darbą pagrįstai darbdavės kvalifikuotas šiurkščiu pažeidimu, o atleidimas iš darbo laikytinas adekvačia poveikio priemone nagrinėjamu atveju.
Dėl reikalavimo pasiaiškinti
47. DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį pasiaiškinimo nepateikia.
48. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. gegužės 17 d. el. paštu ieškovui ir jo atstovui advokatui, atitinkamai el. pašto adresais (duomenys neskelbtini)@gmail.com ir (duomenys neskelbtini)@gmail.com, buvo išsiųstas reikalavimas pasiaiškinti dėl ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo. Byloje kilo ginčas dėl to, jog tiek ieškovas, tiek ir jo atstovas nurodė minėto el. laiško negavę. Apeliaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad buvo nesilaikyta atleidimo iš darbo tvarkos – tinkamai nepareikalauta ieškovo pasiaiškinti, todėl atleidimas pripažintinas neteisėtu. Ieškovo teigimu, iki ieškovo atleidimo iš darbo ieškovo ir darbdavės (atsakovės) komunikavimas niekada nevyko el. laiškais, ieškovas neturėjo pareigos tikrintis savo asmeninio el. pašto dėžutės. Ieškovo nuomone, teismas netyrė, ar buvo pareikalauta, kad ieškovas pateiktų pasiaiškinimą, ar ieškovas gavo darbdavės reikalavimą pasiaiškinti. Ieškovas visada buvo pasiekiamas darbdavei telefonu, o 2022 m. gegužės mėnesį ieškovas neturėjo veikiančio kompiuterio ir negalėjo patikrinti el. pašto. Be to, atsakovė reikalavime pasiaiškinti nustatė itin trumpą terminą – 1 darbo dieną pasiaiškinti. Reikalavimas pasiaiškinti darbuotojo nepasiekė ir nebuvo perskaitytas, ieškovas neturėjo realios galimybės pasiaiškinti.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su reikalavimo pasiaiškinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo išsiuntimu nurodytais el. pašto adresais. Nurodė, kad el. laiškai buvo išsiųsti dviem subjektams, kurie neneigia, jog naudojasi minėtais el. pašto adresais. El. laiškų išsiuntimo aplinkybę ir pristatymą į el. pašto dėžutes patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (e. t. 2, b. l. 39–40, 45). Dėl to, kaip pagrįstai nurodė teismas, mažai tikėtina, kad nė vienas iš dviejų subjektų būtų laiško negavęs (CPK 185 straipsnis). Be to, liudytoja A. M. paaiškino, kad ieškovui el. paštu buvo išsiųstas pranešimas pateikti pasiaiškinimą, nes neatvyksta į darbą, o, siunčiant šį pranešimą, ieškovo el. pašto adresas jau buvo kompiuteryje iš anksčiau. Ši nurodoma aplinkybė sudaro pagrindą abejoti ieškovo teiginiais, kad el. paštu nebuvo bendraujama. Taip pat liudytoja nurodė bendravusi su ieškovu telefonu ir informavusi, kad darbuotojai po karantino iš prastovos turi grįžti dirbti įprastai, t. y. nurodė, jog po pandemijos ieškovas buvo informuotas, kad turi dirbti darbo vietoje (2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 19:54 min.). Atsakovės vadovas 2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje paaiškino, jog ieškovas pravažiuodavo pro kontorą, užsukdavo nusiplauti mašinos, su juo buvo bandyta kalbėti (2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:08:35 val.). Taip pat atsakovės vadovas nurodė, kad prieš ieškovo atleidimą paskambino jo advokatui Linui Makaveckui ir apie tai jį informavo (2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:11:18 val.). Ieškovo teiginiai, kad advokato informavimas nebuvo tinkamas, nes su juo tik vėliau pasirašyta atstovavimo ginčuose su darbdave sutartis, vertintini kritiškai, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad advokatas atstovavo ieškovą santykiuose su atsakove reikalaujant grąžinti paskolas, todėl natūralu, jog ieškovas su advokatu bendravo ir iki atstovavimo sutarties pasirašymo, o atsakovė turėjo pagrindą advokatą laikyti tinkamu asmeniui ieškovui skirtai informacijai perduoti. Nurodytų aplinkybių visuma, kartu su ieškovo teiginiais, jog su atsakovės atstovais buvo bendraujama telefonu, taip pat nepaneigti teiginiai dėl ieškovą ir atsakovės vadovą siejusių asmeninio pobūdžio tarpusavio santykių, mažos įmonės darbuotojų bendravimo ir bendradarbiavimo specifika, leidžia pripažinti labiau tikėtinu, kad ieškovui situacija, susijusi su jo neatvykimu dirbti į atsakovės buveinę ir tokio elgesio vertinimu iš atsakovės pusės, buvo žinoma.
50. Ieškovo nurodyti argumentai ir aplinkybės šios išvados nepaneigia, nes, kaip matyti, ieškovo paaiškinimai proceso metu kito, vis buvo pildomi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Darbo ginčų komisijai ieškovas buvo nurodęs, kad nėra gavęs atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. el. laiško ir atsakovė jo net nesiuntė. Pirmosios instancijos teisme ieškovas nurodė, kad neturėjo veikiančio kompiuterio, posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad 2022 m. gegužės 17–18 d. buvo „užlūžęs“ ieškovo kompiuteris (2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 5:20 min.). Apeliaciniame skunde ieškovas papildomai teigė, kad atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. siųstas el. laiškas buvo neatpažintas ir buvo / galėjo būti nukreiptas į ,,Spam“ („šiukšlių dėžės“) aplanką. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, nors nurodė neturėjęs veikiančio kompiuterio, tačiau teigė 2022 m. gegužės 21 d. el. laišką iš Sodros gavės ir jį perskaitęs pasinaudodamas kaimyno kompiuteriu ar kita pagalba (2022 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas 7:05 min.); vėliau ieškovas ėmė teigti, jog Sodros pranešimą gavo SMS žinute. Taip pat matyti, kad atsakovei adresuotame 2022 m. birželio 8 d. prašyme Nr. 2022/06-1 pateikti informaciją ir dokumentus, ieškovas atsakymą jam prašo siųsti paštu arba el. paštu adresu (duomenys neskelbtini)@gmail.com (e. t. 1, b. l. 7), nors proceso metu, tvirtindamas, kad neturėjo veikiančio kompiuterio, teikia duomenis apie tai, jog naują kompiuterį dovanų gavo tik 2022 m. liepos mėnesį (e. t. 2, b. l. 37–38). Tai dar kartą patvirtina nenuoseklumą, be to, mažai tikėtina, kad atsakingas asmuo nurodytų informaciją teikti el. paštu, jei negalėtų juo netrukdomai naudotis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad ieškovo paaiškinimai yra nenuoseklūs, nuolat kintantys, nepagrįsti įrodymais, todėl vertintini kritiškai.
51. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, rašytinę bylos medžiagą, nuoseklius atsakovės vadovo ir liudytojos paaiškinimus, spręstina, kad ieškovas neįrodė, jog nebuvo tinkamai darbdavės informuotas apie būtinybę pateikti pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe ir neturėjo realios galimybės pasiaiškinti.
52. Taip pat, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, atspindinčias šalių tarpusavio bendravimo praktiką telefonu ir mažos įmonės specifiką, asmeninius ir daugiasluoksnius ieškovo ir atsakovės vadovo tarpusavio santykius (ieškovas ne tik dirbo UAB ,,Firma TRIO“, tačiau taip pat bendrovei suteikė paskolas, taip pat neneigė svainystės santykių su bendrovės vadovu) atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti ieškovo teiginiai, kad darbdavės įsakymas dėl atleidimo iš darbo ieškovui buvo siurprizinis.
53. Grįsdamas šiuos teiginius, ieškovas nurodė, kad įsakymas buvo siurprizinis, nes: būtent nuotoliniu būdu ieškovas dirbo nuo pat pandemijos pabaigos pagal darbdavės žodinį nurodymą, ir tai paskutinių keletą mėnesių darbdavei buvo priimtina; darbe (ofise) ieškovas fiziškai pasirodydavo tik pagal darbų poreikį; ieškovas nei karto po pat pandemijos pabaigos nebuvo darbdavės raginamas nei raštu, nei el. laišku, nei telefonu atvykti fiziškai į darbą ofise. Iš pirmiau šioje nutartyje jau aptartų aplinkybių matyti, kad šios aplinkybės pripažintos neįrodytomis: ieškovas neįrodė buvus susitarimą dėl nuotolinio darbo, atsakovės sutikimo su ieškovo neatvykimu į darbą po karantino pabaigos, neįrodė atlikęs kokias nors darbines funkcijas nuotoliu ar atvykęs į atsakovės buveinę, nepaneigė bendravimo žodžiu telefonu (priešingai, pats teigė, jog bendraujama buvo daugiausia telefonu, o telefonas buvo vienintelė atsakovės suteikta darbo priemonė). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje iš įrodymų visumos nustačius, kad ieškovas neatvyko į darbą, nors telefonu buvo raginamas tą padaryti, negalėjo pateikti įrodymų apie vykdytas darbines funkcijas, nereagavo į reikalavimą pasiaiškinti, nėra pagrindo pripažinti, jog vidutiniškai rūpestingam ir protingumo kriterijus atitinkančiam darbuotojui darbdavės fiksuotas darbo drausmės pažeidimas būtų siurprizinis.
54. Nurodytų išvadų nepaneigia ieškovo argumentas, kad pasiaiškinimui buvo nustatytas neprotingai trumpas terminas. Ieškovas pagrįstai nurodo, kad toks (vienos dienos) terminas įprastinėje situacijoje negalėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo kriterijų, tačiau nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į pirmiau aptartus situacijos ypatumus, šalių tarpusavio santykius, įprastus jų bendravimo būdus ir konstatuotą aplinkybę, kad bylos medžiaga labiau tikėtinu leidžia pripažinti tai, kad ieškovui apie fiksuojamą darbo drausmės pažeidimą buvo žinoma anksčiau.
55. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės. Kasacinis teismas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019).
56. Taigi, kasacinio teismo praktika suponuoja, kad darbdavio reikalavimas pateikti rašytinį darbuotojo paaiškinimą dėl galimo darbo pareigų pažeidimo yra reikšmingas, tačiau negali būti suabsoliutinamas. Sprendžiant, ar darbdavio pasirinkta DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios darbdavį pareikalauti rašytinio darbuotojo paaiškinimo, įvykdymo forma toje konkrečioje situacijoje buvo pakankama, būtina įvertinti, kokią informaciją apie galimą darbo pareigų pažeidimą jau turėjo darbuotojas ir darbdavys. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovui situacija būtų nežinoma, o, atitinkamai, prieš tai aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad darbdavės sprendimas konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir dėl atleisti iš darbo dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas) būtų nepagrįstas ar neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, darbuotojo pasiaiškinimas pirmiausia skirtas darbdaviui situacijai išsiaiškinti, nagrinėjamu atveju nustatytas trumpas terminas pasiaiškinimui pateikti nesudaro pagrindo pripažinti darbuotojo teises ar teisėtus interesus pažeistais.
57. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad atsakovės reikalavimas pasiaiškinti negali būti laikomas tinkamu, nes jame nebuvo nurodyti konkretūs ieškovo padaryti darbo pareigų pažeidimai. Šie ieškovo teiginiai neatitinka faktinės situacijos, nes iš atsakovės 2022 m. gegužės 17 d. reikalavimo turinio matyti, kad aiškiai nurodomas tiek ieškovo darbo pareigų pažeidimas, tiek galimos pasekmės, įvardinant, jog ieškovas pažeidinėja darbo drausmę ir neatvyksta į darbą iš anksto apie tai nepranešęs (e. t. 1, b. l. 55).
Dėl įrodymų vertinimo
58. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kasacinis teismas dėl proceso teisės normų, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).
59. Apeliaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos netinkamai vertino įrodymus, neišsiaiškino reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Be pirmiau šioje nutartyje detaliau aptartų ieškovo argumentų, kuriais jis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, ieškovas taip pat nurodo, kad teismas nesiaiškino, ar darbdavė bandė susisiekti su darbuotoju po 2022 m. balandžio 7 d. ilgalaikės pravaikštos fiksavimo akto surašymo, ar darbuotojas neatsiliepė į tokį darbdavio raginimą / nurodymą, ar darbuotojas žinojo, kad jam po pandemijos pabaigos reikia būti darbe, o ne dirbti nuotoliu, ir kt.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno ginčo šalių argumento ar įrodymo įrodomosios reikšmės. Kaip minėta, teismas vertina įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ar neištyrė ginčui išnagrinėti svarbių faktinių aplinkybių. Teismo procesinio sprendimo turinys patvirtina, kad teismas tinkamai kvalifikavimo šalių teisinius santykius, nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, ištyrė ir įvertino šalių pateiktus įrodymus, ir, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, juos įvertino. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ir aplinkybes vertino kitaip, nei apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą.
61. Ieškovo argumentai, susiję su 2022 m. balandžio mėnesį fiksuotomis pravaikštomis, su darbo sutarties nutraukimo tvarka pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pan., nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes, nors ir fiksuota pravaikšta ir 2022 m. balandžio mėnesį, bet, kaip minėta, iš darbdavės įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo turinio ir atsakovės vadovo paaiškinimų matyti, jog ginčo darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą – konstatavus šiurkštų darbuotojo pareigų pažeidimą darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
62. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
63. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo iš ieškovo atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos yra labai skausmingos ieškovo šeimai, todėl teismas turėtų atsižvelgti į gan sunkią ieškovo šeimos turtinę padėtį ir net ieškinio atmetimo atveju nepriteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, taip įgyvendinant socialinį teisingumą. Argumentuodamas ieškovas teigia, kad po atleidimo iš darbo neteko nuolatinių pajamų ir tik nuo 2022 m. vidurio pradėjo gauti Sodros senatvės pensiją, kuri yra nepakankama senjoro pragyvenimui. Ieškovo sutuoktinė taip pat yra senjorė, turi sveikatos problemų, todėl jų gydymui šeima patiria išlaidų. Ieškovo šeima nuosavybės teise turi vienintelį butą, kurio išlaikymas šeimai brangiai kainuoja. Šiems teiginiams pagrįsti ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teisę į butą ir telefono ekrano nuotrauką, kurioje matyti banko sąskaitos išrašas apie gautą Sodros išmoką ir sąskaitos likutį. Taigi, ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės prašo atsižvelgti į jo turtinę padėtį ir dėl sunkios ieškovo turtinės padėties nukrypti nuo įstatyme įtvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, kai šaliai, kurios naudai priimtas teismo procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors pastaroji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
64. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo principo „pralaimėjęs moka“, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tačiau taisyklė „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant į teisinės praktikos pasiektą lygį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų taikymo mastus, neturėtų būti absoliutinama. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
65. Taigi, įstatyme įtvirtinta galimybė teismui nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės siejama su šalių procesinio elgesio ir patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo patikrinimu. Teisinis reguliavimas nenustato galimybės nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims taisyklės atsižvelgiant į vienos iš šalių turtinę padėtį.
66. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą ir šalių procesinį elgesį, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė būtų netinkamai naudojusis procesinėmis teisėmis, o jos prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos būtų nepagrįstos. Tokio pobūdžio aplinkybių neįrodinėjo ir ieškovas. Kaip matyti, atsakovė prašė atlyginti jai 2 662 Eur teisinei pagalbai turėtų išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (e. t. 2, b. l. 15–18). Šios išlaidos savo dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai paskirstė šalims pagal procesinę bylos baigtį (CPK 93, 98 straipsniai).
67. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir aplinkybės nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu. Kaip minėta, ieškovo nurodyti argumentai dėl jo turtinės padėties pagal nustatytą teisinį reglamentavimą nesudaro pagrindo svarstyti klausimo dėl nukrypimo nuo bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Be to, ieškovo nurodyti argumentai ir pateikti duomenys nėra pakankami spręsti dėl jo tikrosios turtinės padėties: ieškovas pateikia fragmentiškus įrodymus apie nuosavybės teisę į butą ir vienos dienos duomenis iš vienos banko sąskaitos. Tokie duomenys nėra pakankami nustatyti asmens bei jo šeimos turtinę padėtį, nes neatspindi viso turimo turto, gaunamų pajamų, patiriamų išlaidų, turimų įsipareigojimų ir kt.
Dėl bylos procesinės baigties
68. Pagal kasacinio teismo suformuluotą teisės aiškinimo praktiką, darbo sutarties nutraukimas dėl neatvykimo į darbą pripažįstamas pagrįstu tik konstatavus dvi esmines faktines aplinkybes: pareigos atvykti į darbą pažeidimą ir priežasčių, kurios pakankamai pateisintų tokį elgesį, nebuvimą. Pareigos pažeidimą turi įrodyti darbdavys, o neatvykimo priežasčių svarbą – darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-415/2017). Šioje byloje apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog darbdavė įrodė ir darbuotojas to nepaneigė, kad į darbą nebuvo atvykta, o darbuotojas neįrodė, kad buvo svarbi priežastis neatvykti į darbą.
69. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisinių taisyklių, teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).
70. Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
71. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
72. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė tokių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme atsakovei nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
73. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-22524-1171/2022 palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.