Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui M. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2.1. 2019 m. liepos 3 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairavęs transporto priemonę MAZDA, CX-7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino transporto priemonę TOYOTA AURIS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Vokietijos policijos pareigūnai nustatė, jog eismo įvykio metu transporto priemonės MAZDA, CX-7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas buvo neblaivus. Šios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ieškovės bendrovėje, draudimo sutarties Nr. 02-5453038.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2019 m. liepos 3 d. 16.30 val. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę MAZDA CX-7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu atsakovas susidūrė ir apgadino transporto priemonę TOYOTA AURIS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės MAZDA CX-7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ieškovės bendrovėje (draudimo sutartis Nr. 02-5453038). Dėl šio įvykio ieškovė išmokėjo 9 461,12 Eur draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakovo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

13. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčijama tai, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. kad atsakovas eismo įvykio metu savo neteisėtais kaltais veiksmais sukėlė žalą bei tai, kad atsakovas ginčo eismo įvykį sukėlė, būdamas neblaivus. Šių aplinkybių apeliantas, be kita ko, neginčija ir apeliaciniu skundu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų plačiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu žalos dydžiu bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Taip pat įžvelgia šalių lygiateisiškumo principų pažeidimus, kuriuos vertina kaip teismo šališkumą.

14. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodyta transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Pagal šio straipsnio 1 dalį, išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė.

15. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

17. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis). Biuras moka išmoką šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 3 dalis). TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

18. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemone padarytos žalos, ieškovei tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 43 punktas; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).

20. Pakartotinai nagrinėjant civilinę bylą, ieškovė, vykdydama teismo nurodymus pateikti transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas, ieškovė bylai pateikė ginčui aktualią Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – VFR) kelių įstatymo ištrauką, kurioje nurodyta: „Jeigu valdant motorinę transporto priemonę miršta asmuo, sužalojamas asmuo ar pakenkiama asmens sveikatai arba sugadinamas turtas, transporto priemonės valdytojas privalo atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą“ (VFR kelių įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, apeliantas neneigia aplinkybių, kad dėl jo kaltų veiksmų įvykus eismo įvykiui buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis, tai vertinant šias aplinkybes nurodyto VFR kelių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies kontekste suponuoja išvadą, jog eismo įvykį sukėlusiam asmeniui pagal Vokietijos teisę yra taikoma civilinė atsakomybė. Dar daugiau, aplinkybes, kad dėl ginčo eismo įvykio atsiradusios žalos yra atsakingas apeliantas, patvirtina ir bylai pateiktas Vokietijos Staufen im Breisgau apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimas, kuriuo iš Vokietijos žaliosios kortelės biuro žalą patyrusiam asmeniui H. M. buvo priteista 4 806,51 Eur su palūkanomis bei 543,18 Eur neteisminių išlaidų su palūkanomis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėto teismo sprendimo turinys patvirtina, jog šios sumos buvo priteistos, remiantis Vokietijos teise, kaip žala, atsiradusi dėl ginčo eismo įvykio.

21. Be kita ko, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaip liudytojas apklaustas A B. (A. B.) nurodė, kad pagal Vokietijos teisę eismo įvykio metu žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinį, turi keletą alternatyvų: jis turi teisę pareikšti ieškinį atsakingos transporto priemonės valdytojui arba jos savininkui, arba transporto priemonę apdraudusiai bendrovei, o tais atvejais, kai eismo įvykį sukėlė užsienio transporto priemonė, žalą patyręs asmuo gali pareikšti ieškinį Vokietijos žaliosios kortelės biurui tomis pačiomis sąlygomis, kaip Vokietijos draudimo bendrovei. Liudytojas pažymėjo, kad pastaruoju būdu įprastai naudojasi vokiečiai, nes nereikia daryti vertimų, siųsti dokumentų į užsienio šalį. Taip pat nurodė, kad asmens teisė reikšti ieškinį Vokietijos žaliosios kortelės biurui kyla iš Vokietijos užsienio motorinių transporto priemonių ir motorinių transporto priemonių priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 2, 6, 8A straipsnių (2023 m. liepos 13 d. teismo posėdžio garso įrašo 8–15 min.).

22. Nors, apelianto nuomone, būtent ieškovė įrodinėdama, jog kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama ginčo sumas, privalėjo pagrįsti transporto priemonės valdytojo prievolės mastą pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021). Nagrinėjamu atveju apeliantas, be savo pasvarstymų, bylai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytą Vokietijos teisės aktais nustatytą teisinį reglamentavimą, kurio pagrindu iš Vokietijos žaliosios kortelės biuro buvo priteistas žalos atlyginimas nukentėjusiam asmeniui, todėl apeliacinio skundo argumentus, kad tik ieškovė privalėjo pagrįsti transporto priemonės valdytojo prievolės mastą pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, atmeta kaip nepagrįstus.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog ieškovė bylai pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjęs nuo ginčo eismo įvykio asmuo, remdamasis Vokietijos teise, pagrįstai kreipėsi į Vokietijos žaliosios kortelės biurą dėl žalos atlyginimo, todėl laikytina, kad ieškovė turi teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas.

26. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė žalos dydį įrodinėja nemaža bylai pateiktų įrodymų. Bylai buvo pateiktas nukentėjusiojo advokato 2019 m. liepos 21 d. raštas, kuriuo nurodoma, jog žalą padariusio asmens reikalavimą dėl 4 806,51 Eur žalos atlyginimo sudaro šios sumos: 3 332,95 Eur remonto išlaidos; 500 Eur vertės sumažėjimas; 20 Eur bendras mokestis už reikalų tvarkymą po eismo įvykio; 603,56 Eur ekspertizės išlaidos; 350 Eur kompensacija už negalėjimą naudotis automobiliu. Kartu su minėtu raštu pateiktos dvi 2019 m. liepos 17 d. autoserviso sąskaitos bendros 3 332,95 Eur sumos. Akcentuotina, jog minėtose sąskaitose detaliai nurodyti atlikti remonto darbai, taip pat sąskaitose nurodyta, jog buvo remontuojamas „Toyota Auris“ automobilis, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat bylai pateikta 2019 m. liepos 4 d. DEKRA Automobil GmbH Freiburgo filialo atlikta žalos ekspertizė Nr. 0206/021957/2019/G059417000388, kurioje nurodyta, kad atliekamų darbų suma sudaro 3 052,60 Eur. Ekspertizės išvadoje, be kita ko, buvo nurodyta, kad tikrinamas „Toyota Auris“ automobilis, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertizės išvadose išsamiai aprašytas ne tik eismo įvykyje apgadintas automobilis, tačiau aprašytos ir eismo įvykio aplinkybės, žalos mastas, tačiau nurodyta, jog neatmestina tikimybė, kad galėjo būti padaryti didesni apgadinimai. Pažymėta, jog remontuojant automobilį pasirinktame autoservise bus taikoma 13 proc. priemoka, kuri į sąmatą neįtraukta, ji atitinka 134,53 Eur, ir neįtrauktos automobilio pervežimo išlaidos, kurios sudaro 148,16 Eur. Automobilio nuvertėjimą dėl eismo įvykio ekspertas įvertino 500 Eur suma. Taip pat nurodyta, kad, jei susidarys išlaidos dėl negalėjimo naudotis automobiliu, pagal aktualią Sanden/Danner/Küppersbusch lentelę automobilis bus priskiriamas negalėjimo naudotis automobiliu F kategorijai. Tai atitinka 50 Eur per dieną. Ieškovė taip pat pateikė DEKRA Automobil GmbH už ekspertizę išrašytą 603,56 Eur sąskaitą, o iš teismui pateikto advokato rašto ir įgaliojimo advokatui matyti, kad reikalus po eismo įvykio nukentėjęs asmuo tvarkė per advokatą, todėl advokato nurodomas 20 Eur bendras mokestis už reikalų tvarkymą po eismo įvykio laikytinas protingumo kriterijus atitinkančiu ir įrodytu mokesčiu.

28. Taip pat bylai pateiktas Staufen im Breisgau apylinkės teismo sprendimas dėl išlaidų nustatymo, kuriame nurodyta, kad atsakovas ieškovui turi sumokėti 1 960,77 Eur sumą su delspinigiais, kurių palūkanų norma 5 procentiniais punktais viršija bazinę normą, skaičiuojant nuo 2020 m. gruodžio 3 d. Akcentuotina, jog Vokietijos Federacijos civilinio proceso kodekso 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginčą pralaimėjusi šalis turi padengti teisinio ginčo išlaidas, visų pirma, bet kokias išlaidas, kurias patyrė kita šalis, jei šios išlaidos buvo būtinos norint pareikšti tinkamą ieškinį arba apsiginti nuo kitų asmenų pareikšto ieškinio. Išlaidų atlyginimas apima ir kitos šalies atlyginamas išlaidas, patirtas dėl bet kokių būtinų kelionių ar laiko, kurį kita šalis prarado dėl to, kad turėjo dalyvauti teismo posėdžiuose; nuostatos, reglamentuojančios liudininkų išlaidų atlyginimą, taikomos mutatis mutandis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuose teismo procesuose turi būti atlyginamas teisės aktuose numatytas laiminčios šalies advokato atlyginimas ir išlaidos. Be kita ko, bylai pateikta teismo išlaidų sąskaita, kurioje aiškiai detalizuotos teismo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei atsižvelgdamas į tai, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos kartu skaičiuojant ir 5 procentiniais punktais viršija bazinę normą, daro išvadą, jog ieškinyje nurodoma patirta 2 020,98 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra logiška pagrįsta, todėl priteistina.

29. Be kita ko, bylai pateikti įrodymai, kad Vokietijos žaliosios kortelės biurui buvo suteikta teisinių paslaugų už 901,90 Eur Vokietijos teisme nagrinėtoje byloje pagal žalą patyrusio asmens H. M. ieškinį. Šias aplinkybes patvirtina bylai pateikta 2020 m. gruodžio 1 d. advokatų kontoros išrašyta sąskaita. Svarbu akcentuoti, jog apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą nesiremti šioje nutartyje nurodytais bei ieškovės bylai pateiktais įrodymais. Apeliantas taip pat neteikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodomas aplinkybes ar kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Vokietijos teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

30. Apeliantas siekdamas paneigti ieškovės byloje įrodinėjamas aplinkybes pažymėjo, kad bylai yra pateikęs Staufeno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymą apie baudos paskyrimą (baudžiamąjį įsakymą). Pažymi, jog baudžiamojo įsakymo 2 psl. nurodyta, kad „Taip buvo padaryta bendra 1 500 Eur dydžio žala svetimam turtui“. Teigia, kad šis teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, todėl mano, kad tokiu būdu būtent šis baudžiamasis įsakymas turi prejudicinę galią ir jame nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. Akcentuotina, jog Staufeno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu buvo sprendžiamas baudos paskyrimo klausimas, tačiau nesprendžiamas nukentėjusiojo patirtos žalos kompensavimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs minėtą baudžiamąjį įsakymą, konstatuoja, jog šiame procesiniame dokumente nebuvo tirtos jokios aplinkybės, susijusios su atsiradusiu žalos dydžiu, neaprašyti nukentėjusiojo asmens automobiliui padaryti sugadinimai, neatlikti jokie veiksmai, kurie sudaro galimybę kokiu nors būdu identifikuoti žalos dydžio nustatymo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Staufeno apylinkės teismas priimtu baudžiamuoju įsakymu tik preliminariai įvertino žalos dydį, todėl vien šis bylai pateiktas įrodymas nepaneigia šioje nutartyje aptartų įrodymų visumos, o apeliacinio skundo argumentas, jog Staufeno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymas apie baudos paskyrimą objektyviausiai apibrėžia dėl eismo įvykio kilusios žalos dydį, laikytinas nepagrįstu.

31. Atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, jog aplinkybė, kad atsakovas (Vokietijos žaliosios kortelės biuras) nesutikdamas su ieškiniu patvirtino, jog realiai nebuvo patirta didesnė žala, ir tai sudaro pagrindą atsakovui neatlyginti Vokietijos žaliosios kortelės biuro patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmiausia Vokietijos žaliosios kortelės biuro pozicija dėl patirtos žalos dydžio buvo paneigta Staufen im Breisgau apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu. Antra, apelianto nurodomas aplinkybes, be kita ko, paneigia ir byloje anksčiau aptarti įrodymai (nukentėjusiojo advokato 2019 m. liepos 21 d. raštas, 2019 m. liepos 17 d. autoserviso sąskaitos, 2019 m. liepos 4 d. DEKRA Automobil GmbH Freiburgo filialo atlikta žalos ekspertizė Nr. 0206/021957/2019/G059417000388). Minėtais įrodymais detaliai pagrįstas kiekvienas automobilio remonto veiksmas, kiekviena pakeista detalė. Be to, buvo atlikta automobilio sugadinimo masto nustatymo ekspertizė, kurioje taip pat išsamiai aprašytas kiekvienas automobilio sugadinimas, o tai, kad Vokietijos žaliosios kortelės biuras turėjo kitą nuomonę dėl patirtos žalos dydžio, nei įrodo, nei paneigia apelianto įrodinėjamas aplinkybes.

32. Apeliaciniu skundu kritikuojamas pirmosios instancijos teismo pasiremtas Vokietijos Aukščiausiojo Civilinio teismo (BGH) sprendimas BGH, 06.11.1973-VI ZR 1/73. Apelianto nuomone, bylai pateiktame Vokietijos Aukščiausiojo Civilinio teismo sprendime nurodytos faktinės aplinkybės yra pernelyg nutolusios nuo šios civilinės bylos, todėl darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas minėtu sprendimu remtis negalėjo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad aptariamu sprendimu remiamasi Lietuvos teismuose, sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio Vokietijoje metu padarytos žalos atlyginimo (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-30-440/2021; 2022 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-287-267/2022, 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-446-440/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-480-856/2022). Remiantis Vokietijos teise ir minėtu Vokietijos teismo sprendimu, Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad prie transporto priemonės žalos pagal Vokietijos teisę yra priskaičiuojamos remonto (atkūrimo) išlaidos, techninės ekspertizės išlaidos, teisininkų išlaidos, bendrosios išlaidos, taip pat ir pakaitinio automobilio nuomos išlaidos arba prastovos (negalėjimo naudotis automobiliu) išlaidos ir prekinės vertės sumažėjimas (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-287-267/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-480-856/2022).

33. Apeliaciniu skundu byloje keliamas ir teismo šališkumo klausimas. Apeliantas labai plačiai aprašo byloje vykusį procesą iš esmės teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nuolat siūlė ieškovei pateikti konkrečius įrodymus (pagrindžiančius transporto priemonės valdytojo (atsakovo) prievolės atlyginti žalą mastą pagal eismo įvykio vietos valstybės (Vokietijos) teisę, taip pat taikytinas šios teisės nuostatas, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą ir kt.). Apelianto nuomone, tokie veiksmai suprantami kaip galbūt „teismo advokatavimą ieškovui“, t. y. ieškovė visą procesą „yra vedama teismo už rankos“. Teigia, kad tokius pirmosios instancijos teismo veiksmus vertina neigiamai ir įžvelgia kaip atsakovo principų pažeidimą į nešališką teismą, į rungimosi, koncentruotumo, sąžiningumo ir kitų principų pažeidimą atsakovo atžvilgiu, kuriuos jam suteikia nacionalinės bei tarptautinės teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

34. Šiuo atveju pritartina ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams, kad jei atsakovas bylos nagrinėjimo metu manė ar turėjo pagrindo manyti, jog teismas yra šališkas, turėjo teisę pareikšti teismui nušalinimą, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Be to, CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutarties 32 punkte konstatavo: „<...> įvertinus minėtas aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovei pateikti įrodymų apie taikytiną Vokietijos teisę ir nedetalizavo Vokietijos teisės nuostatų ginčo atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės“. Tuo pagrindu civilinė byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos teismo išaiškinimus, ir siūlė ieškovei teikti naujus įrodymus. Be to, apeliantui nebuvo sudaromos jokios kliūtys teikti įrodymus, taip pat nebuvo atsisakoma priimti kokius nors jo argumentus, patvirtinančius įrodymus, todėl darytina išvada, jog byloje nėra ir rungimosi principo pažeidimų. Taip pat byloje nenustatyta atvejų, kad pirmosios instancijos teismas būtų savo iniciatyva rinkęs kokius nors įrodymus, o tokių aplinkybių byloje nenurodė ir apeliantas. Taigi, įvertinęs tiek proceso eigą, tiek teismo atliktus veiksmus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, todėl atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas galbūt buvo šališkas, atmestini kaip nepagrįsti.

35. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Apelianto nuomone, remiantis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, ieškovės reiškiamas pirminis ieškinys, toliau palaikomi reikalavimai dublike, pirmame teismo posėdyje, dėl sužaloto asmens ir tuo pagrindu reiškiami reikalavimui atsakovui buvo nesąžiningi, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių turėjo dėl to pasisakyti. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais skundo argumentais.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2021 m. sausio 17 d. parengtame ieškinyje ieškovė savo reikalavimus motyvavo tuo, kad ,,2019 m. liepos 3 d. Vokietijoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę MAZDA, CX-7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonės MAZDA, CX- 7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas susidūrė ir apgadino transporto priemonę TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei sužalojo joje važiavusį asmenį“. Apeliantui pateikus atsiliepimą į ieškinį bei paneigus aplinkybes dėl asmens sužalojimo, buvo pareikalauta pateikti įrodymus apie eismo įvykyje sužalotą asmenį. Ieškovė 2022 m. kovo 24 d. parengtame dublike nurodė, kad pareikštą ieškinį palaiko visa apimtimi. Taip pat nurodė faktines aplinkybes, tai yra, kad 2019 m. liepos 3 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas H. M. Atsakovas 2022 m. balandžio 11 d. parengė tripliką į dubliką laikydamasis tos pačios pozicijos, kad joks asmuo eismo įvykio metu nenukentėjo, ir vėl prašė ,,Atmesti ieškinio reikalavimus ir ieškinio netenkinti“. Taip pat prašė įpareigoti ieškovę pateikti sužaloto asmens medicininius duomenis, kurie pagrįstų jo sužalojimo aplinkybes ir mastą, kuris buvo sužalotas dėl atsakovo įvykdyto eismo įvykio. Akcentuotina, jog ieškovė po pirmo teismo posėdžio parengė patikslintą ieškinį, kuriame jau nekaltino atsakovo sužalojus kokį nors asmenį ir tuo pagrindu jau nebereiškė ieškinio.

37. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nukrypstant nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Joje nurodyta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje susiklosčiusią padėtį, taip pat atsižvelgdamas tiek į ieškovės, tiek į atsakovo procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, konstatuoja, jog šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Nors ieškovė tiek pirminiu ieškiniu, tiek dubliku žalos atlyginimo klausimą grindė tiek aplinkybėmis, kad ginčo eismo įvykio metu nukentėjo ir automobilyje važiavęs asmuo, tiek paties automobilio sugadinimais, tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomos aplinkybės dėl asmens sužalojimo turėjo įtakos susidariusių bylinėjimosi išlaidų dydžiui. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, dublike) gana daug dėmesio skiria šių aplinkybių paneigimui, tai neabejotinai reikalauja laiko sąnaudų. Dar daugiau, atsakovui atsiliepime paneigus ieškinio argumentus dėl sužaloto asmens, ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiaiškino šių aplinkybių, dėl to atsakovui dar kartą triplike teko įrodinėti neegzistuojančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju buvo ne šiaip suklysta, tačiau asmuo nepagrįstai buvo apkaltintas kito asmens sužalojimu, tai, teismo vertinimu, gali turėti įtakos asmens apsisprendimui gintis nuo pareikštų reikalavimų, todėl darytina išvada, jog ieškovė, teikdama tokius procesinius dokumentus, elgėsi nerūpestingai, o tai sudaro pagrindą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

39. Analizuojant atsakovo bylai pateiktus įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų nustatyta, jog atsakovas už advokato parengtą atsiliepimą į ieškinį bei tripliko parengimą iš viso patyrė 900 Eur išlaidų. Kartu su pareiškimu dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovas bylai pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. AB „Swedbank“ sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, jog atsakovas sumokėjo advokato padėjėjai trimis mokėjimais iš viso 900 Eur. Nors teismui pateiktoje pažymoje nėra smulkiai išskirta, kiek šių išlaidų sudaro procesinių atsikirtimų rengimas į ieškovės argumentus dėl eismo įvykio metu sužaloto asmens, tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, jog atsakovas už advokato parengtą atsiliepimą į patikslintą ieškinį (kuriame buvo pašalinti argumentai dėl asmens sužalojimo) patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsiliepimo į ieškinį bei tripliko argumentus dėl automobilio sugadinimo atsakovas vertino 400 Eur suma, o atsiliepimo į ieškinį bei tripliko argumentus dėl asmens sužalojimo vertino 500 Eur suma. Įvertinęs tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovas, atsikirsdamas į nepagrįstus ieškovės argumentus dėl sužaloto asmens, patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

40. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į ieškinį bei tripliko parengimą taip pat į šios nutarties 39 punkte nurodytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovui priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

41. Skundžiamu sprendimu nustatyta, jog patenkinus ieškinį visiškai, ieškovei iš atsakovo priteista 2 028,59 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismų praktikoje pažymima, jog reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-104-684/2016). Esant minėtai teismų praktikai darytina išvada, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei. Įvertinus tai, kad ieškovei iš atsakovo priteista 2 028,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad yra pagrindas atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovei priteistina 1 528,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

42. Įvertinus visus apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai jas ištyrė, tinkamai vertino teisės normas, susijusias su žalos atlyginimu, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, tačiau patikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei, sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 528,59 Eur (2 028,59 Eur – 500 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.

46. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei, sumažinant iš atsakovo M. K. ieškovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 528,59 Eur.