Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-931-524/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-24
Bylos Nr.: e2A-931-524/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-00296-2022-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Almantas Padvelskis, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Ieškovas: ERGO Insurance SE
Atsakovas: M. K.

Kategorijos

2.1.4.4Kiti su terminais susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-931-524/2022Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00296-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.4.; 2.1.5.4; 3.2.6.1; 2.5.6; 2.6.1.3.6. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. lapkričio 24 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui M. K.dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašo teismo priteisti iš atsakovo M. K. 9 461,12 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. liepos 3 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairavęs transporto priemonę MAZDA CX-7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė ir apgadino transporto priemonę TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vokietijos policijos pareigūnai nustatė, jog eismo įvykio metu transporto priemonės MAZDA CX-7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas buvo neblaivus. Šios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ieškovės bendrovėje, draudimo sutartis Nr. 02-5453038. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPD įstatymas) ir 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiems asmenims nuostolius, išmokėdama 9 461,12 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovės atstovė nurodo, kad žalos sumą sudaro: 7 600,57 Eur žalos kompensavimo išlaidos, 920,46 Eur papildomos išlaidos ir 940,09 Eur reguliavimo išlaidos. Ieškovės atstovė paaiškina, jog 7 600,57 Eur išlaidos susidarė dėl Vokietijos teisme nagrinėtos bylos. Atstovė pripažįsta, kad minėtas sprendimas Lietuvoje nėra pripažintas nustatyta tvarka, taip pat kad yra priimtas nedalyvaujant ir neinformavus apie teisminį procesą autoįvykio kaltininko (atsakovo) ir kad negalima vadovautis šiame sprendime nustatytais faktais kaip prejudiciniais, tačiau prašo sprendimu vadovautis kaip papildomu įrodymu įrodinėjant iš atsakovo regreso tvarka priteistino žalos atlyginimo sumą. Pažymi, kad atsakovas neinformavo ieškovės apie eismo įvykį, apie jį sužinota tik iš Vokietijos draudiko, kuriam kompensuota prašoma priteisti iš atsakovo žalos suma. Teigia, kad ieškinio senatis nėra praleista, nes ji skaičiuotina nuo prašomų sumų išmokėjimo Vokietijos draudikui dienos (2021 m. kovo 24 d., į teismą ieškovė kreipėsi 2022 m. sausio 17 d.).

2. Atsakovas M. K. su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo taikyti ieškinio senatį. Atsakovo atstovė pažymi, kad ieškovė ilgai negalėjo suformuluoti savo ieškinio pagrindo, jį keitė, o atsakovas turėjo atsikirtinėti tiek į pradinį ieškinį, tiek į jo patikslinimą, kuriame jau žala kildinama kitu pagrindu. Iš pradžių ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas sužalojo žmogų, dėl to reikalavo teismo priteisti žalos už sveikatos sužalojimus atlyginimą. Patikslintame ieškinyje, pateiktame jau po pasirengimo stadijos užbaigimo (2022 m. birželio 1 d.), ieškovės atstovė jau nurodo visiškai kitas ieškinio reikalavimo faktines aplinkybes, t. y. kad jokio sužaloto asmens nebuvo, o buvo sužalotas, sugadintas turtas, ir tuo pagrindu prašo priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Teigia, jog pirminis teisminis procesas iki patikslinto ieškinio buvo pradėtas neteisėtai ir tai turi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Patikslintu ieškiniu ieškovės atstovė po teismo įpareigojimų žalos dydį detalizuoja, o detalizacija parengta remiantis Staufeno im Breisgau apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu, priimtu Vokietijoje, kuris nėra pripažintas Lietuvoje Lietuvos apeliacinio teismo, kaip valstybės įgaliotos institucijos pripažinti užsienio teismo sprendimą. Patikslintas ieškinys yra teikiamas Lietuvos teismui. Pažymima, kad Vokietijos teismo byla dėl žalos nagrinėta rašytinio proceso tvarka, sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra įvardijamas „kaltinamasis“ (nėra jo vardo ir pavardės). Visos išlaidos yra priteistos iš atsakovo Deutsches Büro Grüne Karte e. V., kurio su M. K. niekas nesieja. Kadangi M. K. nebuvo įtrauktas į Vokietijos teisminį procesą, apie jį net nebuvo informuotas, todėl neturėjo teisės ne tik išsakyti savo nuomonę dėl bylos nagrinėjimo formos (rašytinės ar žodinės), bet ir teikti prašymus, paaiškinimus, kaip antai dėl eksperto pateiktos ekspertizės. Toje pačioje byloje yra rašytiniai duomenys, kad ant M. K. automobilio jokių turto sugadinimo požymių nėra, todėl eksperto išvada, kuri nepateikta į šią bylą, kelia pagrįstų abejonių nustačius sugadintos transporto priemonės sugadinimus, mastą, remonto kaštus, datą ir kt. Pažymima, kad minėtame teismo sprendime nurodyta, kad ekspertizė atlikta 2020 m. rusėjo 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 metams ir 2 mėnesiams po eismo įvykio (2019 m. liepos 3 d.), ir atlikta tik pagal nukentėjusio automobilio ir M. K. automobilio dokumentinius parametrus, tačiau, kaip suprantama, nesulyginus jų realiai ir vizualiai. Vokietijos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nes jo Vokietijos draudikų biuras neskundė, o M. K. jo skųsti negali, nes nebuvo proceso dalyvis. Atsakovo atstovės teigimu, taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris dėl reikalavimų, atsirandančių iš regresinių prievolių, pradedamas skaičiuoti nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, šiuo atveju – kada Vokietijos draudikas sumokėjo nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimo sumas, kitas išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, iš atsakovo M. K. 1 500 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (1 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. sausio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 172,56 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė atsakovui M. K. iš ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 1 093,95 Eur atstovavimo išlaidų.

4. Teismas nurodė, kad ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, sumokėjo 2021 m. kovo 24 d. 2 pavedimais (8 521,03 Eur ir 940,09 Eur) Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui Deutsches Büro Grüne Karte e. V. pagal jo pateiktą 2021 m. kovo 11 d. reikalavimą dėl viso 9 461,12 Eur žalos atlyginimo dėl M. K. sukelto autoįvykio, šias sumas regreso tvarka prašo priteisti iš atsakovo. Ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino (terminas pareikšti ieškinio reikalavimus dėl visos sumos Vokietijos draudimui išmokėjimo baigėsi 2022 m. kovo 24 d., o ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2022 m. sausio 17 d.). Nesutiko su atsakovo atstovės teiginiais, kad ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama nuo Vokietijos draudikų biuro žalos sumų sumokėjimo nukentėjusiam nuo eismo įvykio asmeniui ar nuo atskirų su žalos administravimo susijusių sumų (advokatams, teismo išlaidų) sumokėjimo.

5. Teismas nurodė, kad Vokietijos teismo sprendimas nėra pripažintas Lietuvoje nustatyta tvarka. Teigia, kad dėl Vokietijos teismo priteistų sumų ir palūkanų apskaičiavimo kitų papildomų įrodymų ieškovė neturi, ieškovės partneris teismo priteistas sumas sumokėjo ne pagal atskirai išrašytas sąskaitas, bet vykdydamas teismo priimtą sprendimą. Kartu su pradiniu ieškiniu teismui pateiktoje sąskaitoje (priedas – dokumentas pavadinimu „sąskaita 009“) ieškovė savo partneriui Vokietijoje apmokėjo papildomas išlaidas. Šių papildomų išlaidų suma žalos byloje yra 920,46 Eur, ją sudaro: 901,90 Eur ieškovo partnerio patirtos išlaidos advokatui ir 18,56 Eur išlaidos ekspertui. Ieškovės partnerio patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė po to, kai eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo kreipėsi į teismą Vokietijoje. Ieškovės partneris turėjo samdyti advokatą, mokėti ekspertui. Į bylą teikiama sąskaita su advokato išlaidų detalizavimu bei sąskaita už eksperto paslaugas.

6. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad Freiburgo policijos 2019 m. liepos 18 d. Protokoliniame įraše nurodyta, kad kaltinamasis M. K. pagal šaukimą, išsiųstą paštu jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nurodytu terminu 2019 m. liepos 13 d. į vietinę tarnybą neatvyko. Šiame įraše taip pat nurodyta, kad M. K. iki 2019 m. liepos 11 d. dirbo sunkvežimio vairuotoju ekspedicijos įmonėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo įdarbintas per tarpininkavimo agentūrą. Su šia įmone buvo susisiekta telefonu 2019 m. liepos 18 d., tačiau 2019 m. liepos 11 d. su M. K. darbo santykiai buvo nutraukti dėl kelių incidentų ir nuo to laiko M. K., pagal preliminarią informaciją apie vairuotojo pažymėjimą, nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), nebegyvena, nes ten buvo tik jo „laikinas būstas“, skirtas ekspedicijoje dirbantiems darbuotojams. 2019 m. liepos 18 pateikus paklausimą Gyventojų registrui, gauta informacijos, kad ten nurodyta M. K. išsikraustymo iš šio būsto data yra 2019 m. liepos 13 d., kaip vieta, į kurią išsikraustoma, yra nurodyta tik Lietuva. Baudžiamajame įsakyme, kuris buvo priimtas 2019 m. gruodžio 30 d., atsakovui paskirta bauda 2020 m. liepos 9 d. buvo sumažinta, kaip M. K. gyvenamosios vietos adresas nurodyta (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro duomenimis, šiuo adresu atsakovas yra deklaravęs savo gyvenamą vietą. M. K. į procesą įtrauktas nebuvo, nors priimdamas sprendimą teismas rėmėsi ta pačia baudžiamosios bylos policijos surinkta medžiaga (Freiburgo prokuratūros bylos Nr. 520 Js 23025/19). M. K. tik buvo paminėtas Vokietijos teismo sprendime, nurodant, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. Freiburgo apylinkės teismo sprendimu, pirmininkaujant ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš M. K., remiantis nagrinėjamomis bylos aplinkybėmis, pagal Baudžiamojo proceso kodekso § 111 a buvo laikinai paimtas vairuotojo pažymėjimas, taip pat kaltinamajam asmeniui, susijusiam su nagrinėjamu eismo įvykiu, nustatytas neblaivumas. Sprendime nustatant ieškovo H. M. (H. M.) (nukentėjusiojo) lengvajam automobiliui padarytos žalos dydį faktiškai remtasi ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir raštiška eksperto C. 2020 m. rugsėjo 1 d. ekspertize, atlikta „atsižvelgiant į kito eismo įvykio dalyvių lengvojo automobilio parametrus“.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kilus ginčui dėl žalos dydžio, būtent draudikui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas ir, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Ieškovės atstovė nepagrindė ieškinyje nurodytos padarytos žalos dydžio, o dėl netinkamo turinčių bylai reikšmės aplinkybių aiškinimo nėra galimybės išsiaiškinti priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir konkrečios žalos atsiradimo. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti 7 600,57 Eur žalos sumą.

Šalies argumentai

Ieškovė, be to, teismo prašo priteisti iš atsakovo papildomą išlaidų sumą žalos byloje, kuri yra 920,46 Eur, ją sudaro: 901,90 Eur ieškovo partnerio patirtos išlaidos advokatui ir 18,56 Eur išlaidos ekspertui minėtoje Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo byloje. Kadangi šios ieškovės partnerio patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė byloje, kurioje procesas vyko atsakovui nedalyvaujant ir nesant informuotam apie nagrinėjamą bylą ir neturint jokių galimybių dalyvauti procese ir pasisakyti dėl priteistinų sumų, kurių sumokėjimą ieškovė siekia nukreipti į atsakovą regreso tvarka, šios sumos taip pat kaip ir pagrindinė žalos atlyginimo suma už transporto priemonės remontą su palūkanomis negali būti priteistos iš atsakovo.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas nurodė, kad atsakovas apie procesą baudžiamojoje byloje buvo informuotas, jame dalyvavo, baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs, jame konstatuota, kad buvo padaryta bendra 1 500 eurų žala svetimam turtui, kuri įvertinta iš karto po eismo įvykio, šiuo sprendimu ir jame nustatytais faktais atsakovo atstovės prašoma vadovautis kaip prejudiciniais. Nors šis baudžiamasis įsakymas kaip ir minėtas Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo priimtas sprendimas taip pat Lietuvoje nebuvo pripažintas, tačiau atsakovas teigia jį geranoriškai dalimis pagal vėliau teismo nustatytą tvarką (po 50 Eur per mėnesį) vykdantis. Taip pat reikia pažymėti, kad 1 500 eurų žalos suma nustatyta policijos iš karto po eismo įvykio atsižvelgiant į nukentėjusio automobilio savininko nuomonę, kad nukentėjusios transporto priemonės apgadinimai nebuvo dideli (įlenktos vienos durelės), matyti iš policijos medžiagoje esančių fotonuotraukų, todėl toks žalos dydis, teismo vertinimu, yra objektyviai pagrįstas ir teisingas. Ši žala atsirado dėl atsakovo kaltų veiksmų, kas konstatuota minėtame Vokietijos baudžiamajame įsakyme, todėl galima spręsti, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų autoįvykio metu ir kilusios žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022-07-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą, visiškai patenkinant ieškovo ieškinyje nurodytus reikalavimus; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 179,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.

10. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl žalos dydžio, o būtent:

10.1. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu aiškino, jog 7 600,57 Eur išlaidos susidarė dėl Vokietijos teisme nagrinėtos bylos. Vokietijos teismo sprendimu iš ieškovės partnerio Vokietijoje nukentėjusio asmens naudai buvo priteista 4 806,51 Eur transporto priemonės remonto išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų, 543,18 Eur neteisminių išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų (tomas II, b. l. 41–47, vertimo b. l. 49–55). 2 020,98 Eur – nukentėjusios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos (ieškinio priedas pavadinimu „Žalos dokumentai 004“, vertimas – ieškinio priedas pavadinimu „Žalos dokumentai“). Ieškovė savo partneriui Vokietijoje apmokėjo papildomas 920,46 Eur išlaidas, išlaidų sumą sudaro:

901,90 Eur ieškovės partnerio patirtos išlaidos advokatui; 18,56 Eur išlaidos ekspertui.

Šalies argumentai

10.2. Ieškovės partnerio patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė po to, kai eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo kreipėsi į teismą Vokietijoje. Ieškovės partneris turėjo samdyti advokatą, mokėti ekspertui. Į bylą teikiama sąskaita su advokato išlaidų detalizavimu bei sąskaita už eksperto paslaugas. Ieškovės partneris Vokietijoje, atlikęs žalos administravimo veiksmus, turi teisę gauti atlyginimą, todėl pateikė sąskaitą ieškovei dėl 940,09 Eur žalos reguliavimo išlaidų apmokėjimo.

10.3. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl įrodymų vertinimo. Įprastai bylose dėl žalos atlyginimo šalys teikia sąskaitas faktūras, mokėjimo pavedimus ar kitus dokumentus, pagrindžiančius patirtų išlaidų dydžius. Šiuo atveju ieškovė pateikė Vokietijoje priimtą teismo sprendimą, kuriame aprašyta, jog įvyko eismo įvykis, buvo sugadintas automobilis, ir nustatytas dydis, kuris turi būti mokamas už automobilio remonto darbus. Teismo sprendime nurodytos aplinkybes sutaptų su bet kokio automobilių serviso išrašyta sąskaita faktūra už transporto priemonės remonto darbus. Sąskaitoje taip pat būtų nurodyta eismo įvykio data, automobilio sugadinimai, mokėtina suma už automobilio remontą. Taigi, taip pat kaip ieškovas, siekdamas įrodyti išmokėto žalos atlyginimo dydį, būtų teismui teikęs sąskaitą faktūrą už transporto priemonės remonto darbus, taip šioje civilinėje byloje pateikė teismo sprendimą. Ieškovo vertinimu, toks turėjo būti Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo sprendimo vertinimas byloje – kaip bet kurio kito įrodymo byloje, pateikto siekiant pagrįsti ieškovės išmokėtas sumas nukentėjusio asmens patirtai žalai atlyginti.

10.4. Ieškovė prašė teismo vertinti Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo sprendimą kaip paprastą įrodymą byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimo vien pasisakydamas, jog Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo sprendimu nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai šiai bylai. Šis ieškovės pateiktas įrodymas teismo nebuvo įvertintas pagal kitas įrodymų vertinimo taisykles.

10.5. Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, jog motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytą įstatymo normą, nes tik pažymėjo, jog Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo sprendimu nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai šiai bylai, tačiau, kaip jau nurodyta, ieškovė tokio prašymo byloje nebuvo pareiškusi. Ieškovė nurodė, kad šis sprendimas yra tiesiog įrodymas, įrodantis, už ką ieškovė sumokėjo ieškiniu prašomą priteisti sumą.

10.6. Skundžiamu sprendimu teismas tik pažymėjo, jog į bylą nebuvo pateikta eksperto išvada, kuri buvo sudėtinė Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo nagrinėtos bylos dalis, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė reikalavimo pagrįstumo. Su šiais argumentais ieškovė nesutinka. Įrodymai, pagrindžiantys žalos dydį, nėra vien tik eksperto išvados, todėl vien eksperto išvados nebuvimas byloje negali būti pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

10.7. Šalys, siekdamos pagrįsti savo reikalavimus, teismui teikia turimus įrodymus. Šiuo atveju ieškovė turėjo teismo sprendimą, kuriame buvo aprašytos sumos, detalizuojančios ieškinio reikalavimą, pažymint, už ką kokia suma buvo sumokėta. Teismo sprendime nebuvo nurodyta, dėl kokių priežasčių toks ieškovo sumokėto žalos atlyginimo dydžio aprašymas nėra tinkamas ir nėra pagrįstas.

10.8. Atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų ieškovės išdėstytas aplinkybes. Atsakovas tik savo paaiškinimais nurodė, jog ieškovės nurodytas žalos dydis yra per didelis, nes didelių sužalojimų nukentėjusio asmens transporto priemonei nepadarė. Jokių rašytinių įrodymų byloje, kad ieškovės atlyginti žalos dydžiai nėra teisingi, nuotraukų iš eismo įvykio vietos, kur būtų matyti sugadinimai, duomenų apie rinkos kainas, iš kurių būtų matyti, jog tiek už mašinos remonto darbus, tiek už advokato paslaugas Vokietijoje ieškovė sumokėjo nepagrįstai dideles sumas, atsakovas į bylą nepateikė. Net teikdamas paaiškinimus atsakovas iš pradžių sutiko su preliminariu Vokietijos policijos vertinimu apie padarytą žalą (Vokietijos policijos dokumentuose nurodyta, jog eismo įvykio metu padaryta žala yra apie 1 500,00 Eur), o vėliau pakeitė savo parodymus, sakydamas, jog galėjo būti padaryta žala iki 500,00 Eur. Kokiais duomenimis remdamasis atsakovas nurodė tokį žalos dydį, byloje duomenų nėra.

10.9 Apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, kurioje yra pažymėta, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose draudikas reiškia atgręžtinį reikalavimą, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 54 punktas). Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui, siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 31 punktas).

10.10 Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl išlaidų, sumokėtų korespondentui, priteisimo, o būtent pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalį žaliąją kortelę išduodantys draudikai taip pat turi vadovautis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) ir kitais Žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalies 1.3 punkte nurodyta, kad viena iš žalos, atsiradusios dėl užsienyje įvykusio draudžiamojo įvykio pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, sudedamųjų dalių yra korespondentui sumokamas administravimo mokestis, kuris yra apskaičiuojamas vadovaujantis Biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis; šis mokestis sudaro 15 proc. nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėtos draudimo išmokos, tačiau neviršija 3 500 Eur (Bendradarbiavimo nuostatų aiškinamojo memorandumo 5.5 punkto 1 ir 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio dalį, nesivadovavo nurodytomis nuostatomis.

10.11. Remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1, 2 dalių, 4 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prievoliniai teisiniai santykiai dėl draudimo išmokos sumokėjimo susiklosto tarp draudiko patikėtinio (korespondento) ir nukentėjusio trečiojo asmens, o draudikui kyla prievolė atlyginti patikėtinio (korespondento) patirtas išlaidas, susijusias su draudžiamuoju įvykiu. Draudiko patikėtinis (korespondentas) savo prievolę vykdo, remdamasis eismo įvykio vietos užsienio valstybės transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant juose pateikiamą pretenzijų (ieškinių) pateikimo tvarką ir žalos sureguliavimo terminus.

10.12 Įvertinus nurodytą reglamentavimą manytina, jog žalos administravimo mokestis yra sudėtinė išmokos, mokamos užsienio nacionaliniam biurui ar korespondentui, dalis ir draudikas laikomas tinkamai įvykdęs prievolę, kai sumoka žalos atlyginimo išmoką ir administravimo išlaidų išmoką, kurią vėliau turi teisę išsiieškoti regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-499/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-24/2014 ir kt.).

10.13. Iš nurodyto reglamentavimo ir teismų praktikos manytina, jog draudimo išmoką, kurią privalo sumokėti draudikas savo užsienyje veikiančiam partneriui, sudaro ne tik tiesioginiai nuostoliai, kuriuos sukėlė eismo įvykis, bet ir žalos administravimo mokesčiai. Nagrinėjamoje byloje žalos administravimo mokestis buvo 940,09 Eur. Visos šios išlaidos yra laikomos sudėtine draudimo išmokos dalimi, todėl ieškovė turi teisę, esant įstatymuose numatytam pagrindui, šias sumokėtas išlaidas susigrąžinti regreso teise iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020).

Atsiliepimas

11. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinio skundo motyvus atmesti kaip neteisėtus ir nepagrįstus, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo jau patikslintas faktines aplinkybes, t. y. priešingai, nei buvo nurodęs ieškinyje ir triplike. Patikslintu ieškiniu ieškovė jau nurodė visiškai kitas ieškinio reikalavimo faktines aplinkybes, t. y. kad jokio sužaloto asmens nebuvo, o buvo sužalotas, sugadintas turtas, ir tuo pagrindu prašė priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Pirminis teisminis procesas iki patikslinto ieškinio buvo pradėtas faktinėms aplinkybėms (ieškinio dalykui) neatitinkant ieškovės subjektinės teisės kreiptis į teismą ir tai, jo manymu, turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui.

11.2. Tai, kad ieškovės partneris patyrė išlaidų savo nuožiūra, o jas ieškovė apmokėjo, nereiškia, kad jos „automatiškai“ regreso tvarka gali būti priteistos iš atsakovo.

11.3. Šioje byloje spręstini klausimai, susiję su įrodymų leistinumu, sąsajumu, prejudiciniais faktais bei su žalos dydžio įrodymu, užsienio teismo sprendimo pripažinimu Lietuvoje ir kt., o ne tik su tuo, anot apelianto, kas yra laikytina įrodymu civilinėje byloje. Tuo tarpu apeliantas apeliaciniame skunde cituoja teismų praktiką, susijusią būtent su tuo, kas laikytina įrodymais civilinėje byloje. Tai reiškia, kad vertinant, ar įrodymai yra leistini, svarbu ne tai, kokią informaciją jie teikia, o tai, kaip (kokia forma) ir kur (kokiame šaltinyje) ši informacija yra užfiksuota. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauti, surinkti ir pateikti įrodymai yra leistini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2021).

11.4. Vokietijoje išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovas M. K. nedalyvavo, t. y. jis apskritai nebuvo įtrauktas į procesą, kuris besąlygiškai buvo susijęs su jo asmeniu, ir, kaip jau minėta, būtent to proceso pagrindu priimtu ir jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu remiasi ieškovė ir teikė patikslinto ieškinio reikalavimus atsakovui.

11.5. Lietuvos apeliacinis teismas atsisako pripažinti užsienio teismų sprendimus, kurie nėra įsiteisėję pagal tos valstybės, kurioje jie priimti, įstatymus, kurie pagal Lietuvos teisę priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos kompetencijai, jei šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie teisminį procesą, jei užsienio teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai ir kitais CPK 810 straipsnyje įtvirtintais atvejais.

Atsiliepimas

11.6. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas (buvo žinomas ieškovei nuo pat eismo įvykio sukėlimo ir jo užfiksavimo policijoje), sukėlęs eismo įvykį Vokietijoje, į teismo procesą nebuvo įtrauktas nei atsakovu, nei trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jis nebuvo informuotas apie tai, kad yra nagrinėjama byla, kurioje sprendžiamas klausimas, susijęs su tuo, kokį žalos atlyginimą ir už ką prašoma priteisti iš atsakovo, kurį reikalauja teismo priteisti ieškovė iš M. K., t. y. jam absoliučiai nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės. Pažymėjo, kad netgi paties Vokietijos nacionalinio draudikų biuro (Deutsches Büro Grüne Karte e. V.) tinklalapyje nurodyta, kad ieškinys turi būti reiškiamas transporto priemonės vairuotojui jo gyvenamosios vietos šalyje. Galiausiai atsakovui nesuprantama, kodėl ieškinys buvo reiškiamas atsakovui, minėtam Draudikų biurui, o ne pačiam atsakovui M. K. ar galiausiai jo draudikei Ergo Insurance SE, juo labiau kad eismo įvykį sukėlęs asmuo buvo žinomas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant Vokietijos teismui, M. K. jame dalyvavo.

11.7. Nagrinėjant civilinę bylą Vokietijos teisme pats Biuras (ieškovės partneris) nesutiko su ieškinio reikalavimais, todėl darytina išvada, jog jeigu tikrai būtų buvęs teisinis pagrindas, tai ir pats Biuras būtų sutikęs su ieškinio reikalavimais, kaip dažniausiai ir būna. Kaip matyti iš Staufeno im Breisgau apylinkės teismo 2020-11-24 sprendimo, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka („be žodinio bylos nagrinėjimo su šalių sutikimu“).

11.8. Vokietijos teismo sprendime, jo rezoliucinėje dalyje, nėra įvardytas „kaltinamasis“, t. y. nėra jo (kaltinamojo) vardo ir pavardės. Visos išlaidos yra priteistos atsakovui Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (Deutsches Büro Grüne Karte e. V.), kurio su M. K. niekas nesieja. Be to, minėta, M. K. nebuvo įtrauktas į Vokietijos teismo procesą, todėl neturėjo teisės ne tik išsakyti savo nuomonę dėl bylos nagrinėjimo formos (rašytinės ar žodinės), bet ir teikti prašymus, paaiškinimus, kaip antai dėl eksperto pateiktos ekspertizės, su ja sutikti ar ginčyti. Toje pačioje byloje yra rašytiniai duomenys, kad ant M. K. automobilio jokių turto sugadinimo požymių nėra, todėl eksperto išvada, kuri nepateikta į šią bylą, kelia pagrįstų abejonių nustačius sugadintos transporto priemonės sugadinimus, mastą, remonto kaštus, datą ir kt. aplinkybes. Pažymėjo, kad minėtame teismo sprendime nurodyta, kad ekspertizė atlikta 2020-09-01, t. y. praėjus daugiau nei 1 metams ir 2 mėnesiams po eismo įvykio (2019-07-03), ir tik pagal ieškovo automobilio sugadinimo ir M. K. automobilio parametrus, tačiau nesulyginus jų realiai ir vizualiai, o tik pagal kažkokius dokumentinius parametrus.

Atsiliepimas

11.9. Vokietijos teismo sprendimas nėra tik paprastas rašytinis įrodymas, kaip kad įrodinėja apeliantas, visų pirma jis yra teismo sprendimas, kuris Lietuvoje nebuvo pripažintas anksčiau nurodytų teisės normų tvarka, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl tuo, kas jame yra užfiksuota, konstatuota, taip pat negalima remtis šiame civiliniame procese. Antra, minėtas Vokietijos teismo sprendimas jau ir negali būti pripažintas vykdytinu Lietuvoje, nes tame procese (Vokietijoje) nagrinėjant civilinę bylą atsakovas nedalyvavo, nes nebuvo įtrauktas į procesą ir visiškai apie tokios bylos nagrinėjimą nežinojo, tokio proceso metu priimtu teismo sprendimu ieškovė negali vadovautis reikalaudama iš atsakovo žalos atlyginimo, nes, be kitų pažeidimų, yra pažeisti ir tokie principai, kaip teisė į gynybą, rungtyniškumą ir t. t. Vokietijos teismo sprendimas priimtas iš dalies remiantis ir eksperto pateikta išvada, kurios ieškovė į šią bylą net nepateikė, ši eksperto išvada atlikta praėjus daugiau nei 1 metams po eismo įvykio.

11.10. Atsakovas pateikė Vokietijos teisme priimtus procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje, kurioje buvo visa eismo įvykio medžiaga nuo pat eismo įvykio kilimo. Joje buvo nurodyta, jog jokių sužalojimų eismo įvykio metu asmenys nepatyrė, o transporto priemonės sugadinimai atitinka 1 500 eurų sumą. Nors, atsakovo įsitikinimu, tie sugadinimai net tokios sumos nėra verti, tačiau tokio teismo procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje neskundė, neskundė ir apelianto skundžiamo teismo sprendimo, kuriuo teismas nustatė, t. y. patvirtino, žalos dydį – 1 500 eurų. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantas, atsakovas teikė į bylą duomenis dėl žalos dydžio ir buvo aktyvus tiek šiame procese, tiek ir Vokietijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą.

11.11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pasisako dėl išlaidų, patirtų korespondentui, priteisimo. Šiuo atveju, ieškovei sumokėjus savo partneriui Vokietijos teismo sprendimu priteistas lėšas (žalą) ir jų nepriteisus iš atsakovo šiame procese, nekyla pareiga priteisti atsakovui ir išlaidas korespondentui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista ieškovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, iš atsakovo M. K. 1 500 Eur žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (1 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. sausio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 172,56 Eur bylinėjimosi išlaidos. Priteista atsakovui M. K. iš ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 1 093,95 Eur atstovavimo išlaidų.

15. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai neišnagrinėjus bylos. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pasisakė dėl Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo sprendimo galiojimo ir vertinimo Lietuvoje, sprendė klausimą, ar šis teismo sprendimas turi prejudicinę galią byloje, kai nė viena iš šalių neprašė teismo šio klausimo spręsti ir dėl to nekilo ginčo. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neturėjo kritikos minėtam Vokietijos teismo sprendimui, kaip įrodymui dėl žalos dydžio ir jo sudedamųjų dalių. Atsakovas nenurodė, kodėl minimame sprendime esančios sumos gali būti netinkamos, nepateikė įrodymų, kad jos būtų apskaičiuotos netinkamai. Atsižvelgiant į tai, ieškovo vertinimu, ieškinio reikalavimai turėjo būti tenkinti. Ieškovė, siekdama įrodyti reikalavimus, teikė turimus įrodymus, atsakovas šių įrodymų nekritikavo, nepateikė juos paneigiančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jų motyvuotai neatmetė.

16. Apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, draudikui reiškiant regresinį ieškinį, draudėjui autoįvykiui įvykus Vokietijoje, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 d. 1 p. pagrindu.

Faktinės bylos aplinkybės

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. liepos 3 d. 16.30 val. Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas M. K., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę MAZDA CX-7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu šios transporto priemonės valdytojas susidūrė ir apgadino transporto priemonę TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

18. Transporto priemonės MAZDA CX-7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ieškovės bendrovėje, draudimo sutartis Nr. 02-5453038.

19. Ieškovės teigimu, ji, vadovaudamasi TPVCAPD įstatymu bei Taisyklėmis, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiems asmenims nuostolius, 2021 m. kovo 24 d. išmokėdama iš viso 9461,12 Eur dydžio draudimo išmoką Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (Deutsches Büro Grüne Karte e. V.). Išmokėtas 2 pavedimais (8 521,03 Eur ir 940,09 Eur) sumas prašo priteisti iš atsakovo.

20. Atsakovas savo kaltės dėl 2019 m. liepos 3 d. Vokietijoje įvykusio autoįvykio ir aplinkybių, kad autoįvykio metu jis buvo neblaivus ir kad pasišalino iš eismo įvykio vietos, neginčija.

21. Vokietijos 2019 m. gruodžio 30 d. baudžiamajame įsakyme, kuriuo atsakovas buvo nubaustas už eismo įvykį bauda, buvo nurodyta, kad buvo padaryta bendra 1 500 eurų žala svetimam turtui.

22. Byloje su pradiniu ieškiniu pateiktas Vokietijos Staufeno im Breisgau apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimas /LM 704.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, draudikui reiškiant regresinį ieškinį draudėjui, autoįvykiui įvykus Vokietijoje, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 d. 1 p. pagrindu

23. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kt.).

24. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę ir jos turinį nustatyti pačiam (lot. ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys. 2. Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

25. Visgi šiuo atveju Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi TPVCAPDĮ iš esmės nustatytos taikytinos teisės taisyklės, kuriomis vadovaudamasis Biuras atlygina žalą pagal eismo įvykio vietos privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodytos nuostatos koreliuoja su 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu, pagal kurį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas).

27. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (šios nutarties 26 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 52 punktas).

28. Pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemone padarytos žalos, ieškovei tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 43 punktas; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Tačiau nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, 28 punktas). Ginčo šalys gali pasiūlyti teismui ginčo teisinę kvalifikaciją, tačiau šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 39 punktas; 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 62 punktas).

30. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės siūlomą ginčo teisinę kvalifikaciją bei siekdamas bylą išnagrinėti teisingai, visų pirma privalėjo teisingai kvalifikuoti šalių ginčo teisinius santykius.

31. Byloje nustatyta, kad automobilis, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo Vokietijoje, buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens (kuris vairavo transporto priemonę neblaivus), atsiranda draudimo sutarties pagrindu. Ieškovė įrodinėja, kad kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama ginčo sumas, tačiau nepagrindė transporto priemonės valdytojo prievolės masto pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę.

32. Minėta, jog ieškovei tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės mastą pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas, ir, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė nepagrindė apgadintos transporto priemonės TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidų. Įvertinus minėtas aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovei pateikti įrodymų apie taikytiną Vokietijos teisę ir nedetalizavo Vokietijos teisės nuostatų ginčo atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012).

34. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalą tretieji asmenys, ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumą atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši norma nustato nedraudžiamuosius įvykius.

35. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi pasiūlyti ieškovei, išmokėjusiai Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (Deutsches Büro Grüne Karte e. V.), kuris sureguliavo žalą ir išmokėjo nukentėjusiajam žalos atlyginimą, pateikti sąskaitas ir raštus, kurie leistų identifikuoti automobilį, kurio remontui buvo išmokėtos lėšos, jo tiksliai nustatytus apgadinimus, juos sugretinti su 2019 m. liepos 3 d. autoįvykio tyrimo medžiaga. Be to, turi pareikalauti iš ieškovės paaiškinimo dėl jos nurodomų bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo pagal Vokietijos teisę, nurodant konkrečias teisės normas, išimtinai susiejant su įvykiu, kurio kaltininku pripažintas atsakovas.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šioje byloje nustatyta, kad atsakovas nedalyvavo priimant ieškovės nurodomą teismo sprendimą dėl žalos atlyginimo ir 1 960,77 Eur teismo išlaidų sumokėjimo, todėl Vokietijos proceso teisės aiškinimas šioje byloje yra reikšminga aplinkybė.

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Šiuo atveju eismo įvykio valstybės – Vokietijos ieškovės nurodomas korespondentas pagal Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1, 2 dalių, 4 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 5 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje Vokietijoje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims.

38. Šioje byloje teismas privalo nustatyti teisingą ieškovės įrodinėjamą žalos atlyginimo dydį, išmokėtą pagal Vokietijos teisę, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas privalo teisingai kvalifikuoti šalių teisinį santykį.

Apeliacinės instancijos teismo išvada

39. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti dėl nevisapusiškai išnagrinėto ieškinio, neatskleistos bylos esmės, todėl yra panaikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irma ČuchrajErika MisiūnienėAlmantas Padvelskis